Artūra autorės knyga "Devynetas"

Sveiki! Mano pseudonimas Artūra, tikiuosi, kad šiuos jaukius rudens vakarus praleisime kartu! Esu fantastikos žanro mėgėja, tad šį kartą rašysiu ne vien apie meilę seilę, bet bandysiu viską apvilkti į magijos ir netikėtumo rūbą!

Projekto metu bandysiu įgyvendinti mintį ir rašyti apie devynių žmonių gyvenimus, todėl ir pavadinau kūrinį "Devynetu". Juk mes kiekvienas turime savo likimą, kurį keičiame kasdien, priimdami vienokius ir kitokius sprendimus. Taip pat ir mano kuriami personažai turės pasirinkti: vieni rinksis tarp meilės ir turtų, kitų tarp savo norų ir ambicijų, treti turės pasirinkti, ar jiems svarbiau vieno žmogaus gyvybė, ar visos tautos likimas. Tik ar visi sugebės pasirinkti teisingai? Ir ar vėliau dėlto neteks gailėtis?

Epilogas

Lukas

Lukas savo menininko dirbtuvėje vis apžiūrinėjo paveikslus, tikėdamasis rasti ką nors, kas būtų galėję suteikti bent menkiausią užuominą apie tai, kas nutiks per tą laiką. Bet kad ir kiek jis žiūrėjo į paveikslus, kiek nagrinėjo visas detales ir bandė suvokti paveikslų simbolius, jis nieko neįžiūrėjo. Nei vienas jo tapytas paveikslas neturėjo nieko bendro nei su mėlinžvynio kraujo praliejimu, nei Matildos tapimo viena iš Devynių, nei merginos tapimo akmenimi, bandant išgelbėti drakoną, kurį ugnies rimbu smarkiai sužalojo Jokūbas. O kur dar karalienės Deboros prašymas per magiškus paveikslus suteikti jai elfų galių... Lukas niekaip negali užmiršti gražios žaliaakės elfės paveiksle virš karalienės sosto, kuris dabar jau ežero dugne. Tačiau valiūkiška šypsena prabėga jo veidu, kai tik jis prisimena, kaip virtęs perkūno oželiu gąsdino visus dvariškius karalienės menėje.

Galiausiai pasidavęs Lukas nuėjo prie raižytos spintelės ir išsitraukė storo stiklo butelį. Atkimšęs dangtelį įsipylė gintaro spalvos gėrimo į stiklą ir pateliūškavo. Tada godžiai išgėrė visą stiklo turinį. Tada įsipylė dar ir dar vieną lašą gėrimo. O kai butelyje nieko nebeliko, iš visų jėgų trenkė taurę, iš kurios prieš tai taip godžiai gėrė, ant žemės. Ši pažiro į tūkstančius mažų šipuliukų, o Lukas sukniubo ant žemės ir rankomis užsidengė veidą.

Paulius

Paulius vis grojo ir grojo smuiku pažįstamas melodijas, kuriomis jam pavykdavo iškviesti mirusiųjų dvasias, kai tik jų artimieji norėdavo su jais susisiekti. Anksčiau jis užtai gaudavo pinigus, bet nuo to karto, kai jam nepavyko prisišaukti Pijaus vėlės, jis nebepaėmė smuiko į rankas, bandydamas susisiekti su kitu pasauliu. Tačiau dabar jis vėl paėmė smuiko stryką ir jo pirštai patys nuslydo grodami senas melodijas. Muzikos garsai apsupo jaunuolį lyg nematoma antra mantija ir mirusiųjų pasaulio virpulys perėjo jo kūnu akimirką sustingdydamas širdį ir apsunkindamas blakstienas. Paulius užsimerkė ir iš plaučių iškvėpė visą šiltą gyvųjų pasaulio orą. O kai atmerkė akis, vėl pamatė tą pačią dvasią šviesia suknele, kuri aplankė jį pirmą kartą nutrūks smuiko stygoms. Ji atrodė laiminga, plaukai sušukuoti, o akys maloniai šildė. Ji ištiesė ranką ir uždėjo ją ant Pauliaus peties.

- Neužsibūk pas mus, - jaunuolį pasiekė malonus merginos balsas. - Kad ir kaip man malonu tave čia matyti, tu žinai, kad tau čia ne vieta.

Paulius nieko neatsakė tik toliau mikliai darbavosi pirštais, aplink save skleisdamas muzikos garsus, bet daugiau nei viena dvasia neatėjo. O tada iš kažkur pasigirdo vandens čiurlenimas ir Paulius suprato, kad į jo muziką atsiliepė Pijus. Jo rankos buvo suspaustos į kumščius. Jųdviejų žvilgsniams susikirtus, Pijaus delnai įsitempė, pasigirdo šąlančio vandens garsas ir ledinis durklas perskrodė smuiko stygas. Muzika garsai iškart pasikeitė ir lediniu balsu Pijus ištarė:

- Jos čia nėra. Jos niekur nebėra. JŪS turėjote ją apsaugoti, - ir nusisuko. Paulius vėl atsirado savo kambaryje su nutrūkusiomis smuiko stygomis.

Jokūbas

Raudonasis apsiaustas klūpėjo ant arčiausiai altoriaus esančio klaupto. Juoda kunigo sutana keista varžė judesius, o raudonas Devyneto apsiaustas kėlė per daug skaudžius prisiminimus. Nors kunigo lūpos ir kartojo maldos žodžius, kuriuos buvo įpratę kartoti per visą kunigystę, jo mintys grįžo prie to lemtingo vakaro, kai jie akis į akį susidūrė su mėlinžvyniu padaru.

- Mes tavęs neskriausime, - ramiai pasakė Matilda ir iškėlė rankas į viršų. Padaras pražiojo nasrus ir parodė tamsiai violetinį liežuvį. Iš jo nosiaryklių kilo garai. Matilda atsisuko atgal ir rankos mostu parodė kitiems draugams pakelti rankas į viršų ir Jokūbas, Paulius ir Lukas pasekė jos pavyzdžiu. Mėlinžvynis drakonas apėjo juos visus ratu ir apuostė. O tada jie pamatė tris keistai švytinčius akmenis po drakono letenomis.

- Kiaušiniai, - nustebęs suvapėjo Lukas.

Niekam nieko nesakęs Jokūbas spragtelėjo pirštais ir jo rankose pasirodė ugnies liežuviai.

- Mes negalime leisti šiems padarams daugintis, - suriaumojo jis ir užsimojo ugnies rimbu.

- Kas taip sakė? O gal metas pokyčiams? - ramiai perklausė Matilda. Ji pustelėjo šaltą orą ir ugnies liežuvis virto varvekliu. Drakonas suriaumojo ir letenomis treptelėjo žemę. Paulius ir Lukas pasekė Jokūbo pavyzdžiu ir ant kalno keteros pradėjo kauptis audros debesys, nemaloniai dundėdami.

- Vanduo yra mano elementas ir aš jį ginsiu bet kokia kaina, net jei tai reikštų pasipriešinimą jums visiems! - sustūgo Matilda. - Aš neleisiu skriausti vandens drakono! - ji pliaukštelėjo delnais ir iš pilkų griausmingų debesų pasipylė lietus. Tada mergina iš krentančių vandens lašų suformavo ledo kristalus, o Jokūbas spragtelėjo pirštais ir jie vėl virto vandens lašais. Pakilo stiprus vėjas ir nubloškė Matildą toliau nuo vandens drakono.

- Atsimink, kad tu esi viena, o mes trys, - pagrasino jai Lukas. - Vyručiai, aš ją sulaikysiu, darykit, ką reikia!

Jokūbas vėl ištiesė ugnies rimbą, o Pauliaus rankose sužibo žaibo strėlės. Jomis Elektrikas apmėtė mėlinžvynį, kad šis negalėtų pajudėti. Matilda iš visų jėgų bandė priešintis vėjo gūsiams, bet negalėjo nieko padaryti, tad galiausiai pasidavė. Jokūbas iš visų jėgų kirto rimbu ir pramušė mėlynus žvynus. Iš jų ištekėjo geltonas kraujas.

- Dievo įsakymai juk liepia nežudyti, - su ašaromis akyse pasakė Matilda, o žvėris iš skausmo suriaumojo. - Jokūbai, gana!

Geltonas kraujas tekėjo žemyn. Ką tik jis paliesdavo, virsdavo akmeniu. Padaras inkštė, o tada pūstelėjo oro gūsį ir visi ugnies liežuviai bei elektros iškrovos pradingo. Vyrai stovėjo išsigandę, jie nežinojo, ką daryti. Nei vienas nesitikėjo, kad drakono kraujas bus toks pavojingas.

- Jokūbai, juk ugnis gali suvirinti mėlinžvynio žaizdas, - ištarė Monika. Ji nusivalė ašaras ir priėjo arčiau bendražygių. - Kraujas tik vanduo, aš galiu jį sulaikyti, jei tu pasirūpinsi padaro žaizda.

Jokūbas linktelėjo ir priėjo arčiau. Matilda ištiesė rankas lyg norėdama manipuliuoti vandeniu ir stūmė nuo savęs geltoną skystį, padarydama kelią Jokūbui arčiau drakono. Raudonasis apsiaustas atsiduso ir žengė žingsnį pirmyn. Niekas nenorėjo, kad pasaulis virstų akmeniu. Devynetas negalėjo to leisti.

- Būk atsargus, nepaliesk kraujo, - paprašė Matilda, visą geltoną skystį surinkdama arčiau savęs. - Ir pažadėk, kad drakonui nieko nenutiks. - Paulius ir Lukas stebėjo, kaip Matildą aplimpa geltonas skystis, o Jokūbas priėjęs prie drakono sugydė jo žaizdas. Kai jis atsisuko, Matilda jau buvo virtusi auksiniu akmeniu, o drakonas pakilo aukštyn, nebesirūpindamas savo kiaušiniais.

Nei vienas iš Devynių nežinojo, ką daryti su akmeniu, tad paslėpė ją kalnuose ir paliko. Pavirtę paukščiais jie visi grįžo atgal ir tikėjosi, kad greitai atsiras naujasis mėlynasis apsiaustas, bet laikas bėgo, jokio ženklo niekas nesulaukė, tad Jokūbui ir kitiems teliko laukti ir tikėtis.

Padėka

Autorė Artūra dėkoja visiems, kurie skaitė jos kol kas padrikas kūrybines mintis. Autorė norėjo išbandyti naują kūrybinį žanrą bei pabandyti savo jėgas. Kas žino, gal vieną dieną šios mintys išaugs į tikrą knygą. Artūra taip pat dėkoja projekto organizatoriams ir kolegėms autorėms, drauge rašiusioms tekstus ir palaikiusioms viena kitą rašymo laikotarpiu.

X dalis

LAGŪNA

Stebuklingas perlas ant Lagūnos kaklo keistai švytėjo. Melsvos jūros bangos putodamos daužėsi į krantą, kur tebestovėjo Dominykas. Merginai buvo keista, kad ji nei kiek neliūdėjo ant kranto palikusį vaikystės draugą ir žmogų, su kuriuo kažkada norėtų kurti bendrą ateitį. Tačiau jos norams ne visada būdavo lemta išsipildyti. Jau nuo vaikystės ji jautėsi kitokia ne tik dėlto, kad nešiojo pavainikės pravardę, bet ir todėl, kad augo kartu su močiute vos sudardamos galą su galu. Bet tai nesutrukdė joms gyventi gana padoriai ir būti laimingoms. Bet argi paprasta kaimo mergina kada galėjo varžytis su išvaizdžia Aneliza, žvejų kaimelio turtingiausio pirklio dukra? Gal ir gerai, kad Dominykas liko ant kranto ir jie nežinia ar kada dar pasimatys. Ir staiga viena mėlyna kaip dangaus gabalėlis ašaras išsirito iš merginos akių ir lengvai kaip oro burbuliukas iškilo į paviršių.

Lagūna nėrė vis gilyn ir staiga išgirdo mėlinžvynio drakono kauksmą. Jis buvo kupinas vienatvės, neišsipildžiusių vilčių ir toks liūdnas, kokį gali skleisti tik sudaužyta širdis. Tas jausmas taip stipriai sugniaužė Lagūnos plaučius, kad net atrodė, jog ji uždus. O tada ji pati pradėjo taip stipriai raudoti, kad net ir po vandeniu lieknas jos kūnelis pradėjo virpėti.

- Neverk, vaikeli, tik neverk, tu pasirinkai teisingai, - iš kažkur atsklido močiutės balsas.

- Močiute? - sušuko Lagūna bet aplink plytėjo vandenyno tamsa.

- Nebijok tamsos. Dabar tu turi išbūti čia. Kol ant žemės bus mėlinžvynis vandens drakonas, tol tau saugiau čia. O kai viskas pasibaigs, susirask Devynetą ir jie padės mums susitikti, - močiutės balsas sklido iš kažkur toli, Lagūnai net neatrodė, kad jis tikras. Ji įtempė visus kūno raumenis ir pradėjo grimzti žemyn, kol jos kojos pasiekė dugną. Merginos kūnas sunkiai sudribo lyg jau daugiau jai nebepriklausytų, ji rankomis nusišluostė ašarotas akis. Keista, kad net ir po vandeniu jos buvo šlapios.

- Močiute? - sutrikusi paklausė ji ir apsidairė. Vandenyno tamsa atrodė kitokia nei ant žemės paviršiaus. Jei ant žemės pakeldavai akis, galėdavai matyti žvaigždes ir mėnulį, o čia, nuo pat jūros dugno tebuvo raibuliuojanti tamsa. - Močiute, kaip norėčiau, kad tu būtum šalia ir patartum, ką man daryti.

Lagūna, laukdama kokio nors ženklo iš močiutės, taip ir prasėdėjo ant vandenyno dugno. Tamsoje ji jautė, kaip pro šalį plaukė žuvelės, po ja keitėsi dumblo struktūra. Įsiklausiusi ji išgirdo šnarančius dumblius, kriauklių skleidžiamų oro burbulų sproginėjimus, medūzų čiuptuvų garsus. Mergina bandė save įtikinti, kad ji nieko nebijo, kad, kaip ir sakė močiutė, jai dabar daug saugiau čia, nei žemės paviršiuje. Ir keista, ji iš tiesų darėsi vis drąsesnė. Besėdėdama pajuto, kad jos akys apsipranta su ta nežemiška tamsa ir jau po truputį galėjo išskirti pro šalį praplaukiančių žuvelių žvynų spalvas, pastebėti, kaip jos žvilga plaukdamos pro šalį arba kaip išsigąsta jų akys pamačius dvikojį padarą, sėdintį prie pat. Vienos žuvelės buvo drąsesnės ir praplaukdamos pro šalį užkliudydavo merginos plaukus, uodegomis plekšteldavo per rankas, lyg norėdamos suprasti, iš kokios medžiagos pagaminta ši keista būtybė. Lagūna sėdėjo ramiai ir leido žuvims supti ja ratu. Jos veide pamažu žiebėsi šypsena.

Šypsena retai puošdavo merginos veidą. Ji daug dažniau aplinkiniams atrodydavo pikta, nepatenkinta ar net liūdna, bet tik ne linksma. Sėdėdama ant jūros dugno mergina mėgavosi ta keista tyla, kurią galėdavo pasiūlyti tik buvimas po vandeniu. Čia garsas sklido kitaip ir atrodė, kad laikas tarsi sustojo visi, net ir mažiausi merginos judesiai, atrodė plastiški. Kai ji atsistojo eiti ir išbaidė įvairiaspalves žuveles, jos kojos buvo keistai lengvos, o plaučiai - pilni vandens. Matyt tai ir sudarė balastą, kuris neleido jos lengvam kūnui iškilti į paviršių. Išbandydama savo jėgas Lagūna stryktelėjo į viršų, bet jos šuolis buvo negrabus ir daug aukštesnis, nei būtų buvęs žemės paviršiuje. Ji pašoko dar ir dar kartą - merginos kūnas atrodė keistai lengvas, o vandeniu permirkę drabužiai netraukė jos žemyn ir atrodė kone besvoriai.

- Kaip įdomu, - galvojo ji. - Jei būčiau arčiau vandens paviršiaus, jausčiausi sunki lyg akmuo, o čia viskas kitaip. Kaži, kaip skamba mano balsas? - ir ji garsiai sušuko "labas". Jos žodžių aidas atsimušė į uolas ir daug greičiau grįžo atgal. Lagūnos balsas nieko nesiskyrė nuo to, kokį jį atsiminė žvejų kaimelyje. Tikėdamasi sulaukti kokio nors atsakymo, ji dar kelis kartus pasisveikino ir bangų mūša jos balsą nunešdavo tolyn. Galiausiai Lagūnai atsibodo šukalioti, ji suplojo tris kartus suplojo rankomis ir spragtelėjo pirštais. Tikėjosi, kad ir šie garsai atsimuš į toliau esančias vandenyno uolienas, tačiau jie tik pakilo aukštyn ir pradingo. Atrodė, kad ir vanduo pasikeitė - mažosios spalvotos žuvelės plaukė kaip įmanydamos tolyn, o virš jos esantis vandens sluoksnis pradėjo keistai burbuliuoti.

Ir tada viskas prasidėjo. Stiprios povandeninės srovės pradėjo suktis lyg tornadai, griaudami ir save susiurbdami viską aplink. Lagūna nežinojo, kas visa tai sukėlė. Ji buvo lyg užhipnotizuota to keisto vaizdo, kai vandens ir oro stichijos susiliejo į vieną ir kėlė grėsmę ne tik jai vienai, bet ir aplink esantiems vandens padarams. Mergina tik stipriai atsispyrė ir pašoko aukštyn, o tada kaip įpratusi pradėjo plaukti tolyn. Tačiau milžiniški vandens sūkuriai traukė ją artyn ir neleido plaukti tolyn. Kad ir kaip Lagūna yrėsi į priekį, ji nesugebėjo nei kiek pajudėti. Išsigandusi ji vėl įtempė savo raumenis ir jos kojos lengvai pasiekė dumbliną vandenyno dugną. Tada ji dideliais žingsniais pradėjo bėgti pirmyn. Taip judėti buvo lengviau, nes vandens stulpai į save traukė tik tuos padarus, kurie plaukė aukščiau. Mažos spalvotos žuvytės neturėjo pakankamai jėgų priešintis vandenyno stulpams, tad jas traukė daug stipriau, nei didelį Lagūnos kūną. Žuvytės leido keistus garsus, iš jų žiaunų kilo oro burbulai, mažos jų uodegėlės judėjo į kairę ir į dešinę bandydamos išvengti susidūrimo su tais keistais vandens stulpais. Kelias auksines žuveles pasigavusi nežemiška jėga nusinešė tolyn su savimi, o kitas mažyles dar traukė į save.

Tada pasigirdo siaubingas trenksmas ir kažkokia būtybė kaip kometa nusileido ant vandenyno dugno. Mosikuodama stipriais sparnais ji tolyn nustūmė vandens stulpus ir baimę praradusios žuveles apspito naujai ant vandenyno dugno nusileidusį padarą.

- Tai tu mane čia kvietei, - nustebusi ištarė Lagūna. Ji suprato, kad tai mėlinžvynis vandens drakonas, kurio riaumojimas turėjo būti ženklas jai leistis po vandeniu. Tačiau ji prisiminė ir močiutės perspėjimą, kad kol mėlinžvynis vandens drakonas bus ant žemės, jai pačiai saugiau būti po vandeniu.

Mėlinžvynis atsargiai uodė orą aplink. Lagūna nesuprato, ar po vandeniu galima užuosti kokius nors kvapus, bet labai tikėjosi, kad ne. Drakono vyzdžiai vis labiau plėtėsi, o letenos su ilgais ir aštriais nagais giliai susmigo į dumblą. Milžiniški sparnai, nei kiek nejudėjo, kai pabaisa dideliais žingsniais artinosi prie Lagūnos.

- O ne, nedrįsk! - iš kažkur pasigirdo šauksmas. Šį šauksmą palydėjo dar keli pikti žodžiai Lagūnai nesuprantama kalba ir mėlinžvynis drakonas piktai trinktelėjo uodegą į žemę.

- Taip taip, žinau, kad jai čia ne vieta, - pakartojo tas pats balsas. Lagūnai buvo per ne lyg baisu atsisukti atgal ir pažiūrėti, kas čia kalba. Drakonas vėl trinktelėjo uodega, jo vyzdžiai susitraukė. - Mes ką nors sugalvosime, neskriausk mano svečių, - maloniai paprašė kažkas ir Lagūna suprato, kad kalba Vandenis. Drakonas nemaloniai suurzgė. - Svečių mes nevalgom, - pridūrė jis. - Ar tau negana to mėlynojo apsiausto, kurį neseniai sukirtai? - Lagūna galėjo prisiekti, kad girdi drakono juoką. - O sumaumojęs jį privirei mums visiems košės, - subarė mėlinžvynį vandenis. - Kol kas niekas neužėmė jo vietos, - mėlinžvynis vėl išleido keistą garsą. - Bet ačiū, kad padėjai sustabdyti vandens stulpus, - Lagūnai vėl pasirodė, kad mėlinžvynis šypsosi. - Na, bėk šalin, mes turim pakalbėti su Lagūna, - ištarė Vandenis ir mėlinžvynis atsispyrė į vandenyno dugną ir lygiai taip pat stipriai iškilo į vandens paviršių. - Atleisk, kad priverčiau laukti, - atsiprašė Vandenis. - Iš tiesų nemaniau, kad atvyksi. Galvojau... Na žinai, galvojau, kad neatvyksi... Nebijok, atsisuk į mane, aš noriu tave apžiūrėti. - Lagūna nevikriai apsisuko ir pakėlė akis į Vandenį. Šį kartą jis atrodė kitaip, nei jį prisiminė. Jo tamsiai violetinės akys atrodė draugiškos, nosis buvo trumpa ir riesta, šviesūs plaukai susivėlę, lūpos siauros. Jo kūnas buvo apaugęs purpuriniais žvyneliais, oda irgi keistai švytėjo. Apsivilkęs jis buvo šviesius marškinius ir trumpas kelnes, kurios nedengė jo raumeningų kojų. Lagūna negalėjo nuspėti, kiek jam metų, bet greičiausiai jis atrodė daug jauniau. Violetinės akys nužvelgė Lagūną nuo galvos iki kojų ir mergina pasijuto nejaukiai. Ji vėl nuleido akis žemyn. - Nagi, nenuleisk tų žalių akių, dabar tu esi mano viešnia, aš turiu tau daug ką papasakoti, bet pirma suraskime tau patogesnių drabužių, - pasakė jis ir šalta ranka pačiupo merginos ranką.

IX dalis

PAULIUS

Šį vakarą Paulius ilgiau nei įprastai vaikščiojo mieste. Jis stebėjo praeivius, būriais slenkančius iš aludžių namo, užkliūvančius už grindinio plytelių. Keista buvo matyti tuos žmones, kurie džiaugėsi gyvenimu, lyg niekada nebūtų rytojaus. Jie vis pylė ir pylė į save degų skystį tikėdamiesi užmiršti tai, kas nedavė ramybės. Kai ryte jie atsibus, suvoks, kad niekas nepasikeitė ir jų gyvenimas toliau tekės įprasta vaga, kol jie vėl išsiverš iš tos rutinos, į save susivers daug daugiau degaus alkoholio, nei turėtų, ir istorija vėl pasikartos. Nes rytojus jiems niekada neateina - tai tik ta pati diena, besikartojanti vėl ir vėl.

Paulius yra stebėtojas. Aišku, jis niekam neprisipažintų, kad daug mieliau sėdėtų ant uolėto jūros kranto ir skaičiuotų žvaigždes nei stovėtų ant scenos grieždamas smuiku. Bet visi jau įprato prie šiek tiek atsiskyrėlio menininko charakterio ir nebekreipia dėmesio, kai jis lyg niekur nieko išeina vienas ir klaidžioja po miškus klausydamasis gyvūnų garsų. Arba kai jis eina miestu stebėdamas praeivius ir jų veiduose bandydamas išskaityti emocijas arba rasti veidus tų žmonių, kuriuos prišaukė smuiko muzika. Kartais Paulius sėdi ant jūros kranto ir klausydamasis bangų mūšos skęsta jos gelmėje, o kartais, kaip ir šiąnakt, jis eina per miestą ieškodamas ramesnės vietos, kur galėtų atsigulti ant žemės ir stebėti žvaigždes - tuos mažus žiburėlius danguje, kurie niekada nesikeičia. Kartais jis net juokiasi, kad danguje kabančios švieselės yra vienintelis dalykas gyvenime, kuris visada lieka toks pats.

Kojos jaunuolį nešė pirmyn ir jis nesipriešino. Lėtais žingsniais jis judėjo į priekį, nežinodamas, kokią miesto vietą šiandien atras. Galbūt kojos jį nuneš prie to paties suoliuko, kur jis mėgdavo sėdėti ir grožėtis kylančia saule? O gal jis atsidurs miške, kur jo ausis pagaus naktinių paukščių čiulbesys ir nuostabios muzikos užgobtas jis galės pamiršti visas tas nesąmones, vykstančias Devynete?

Po Pijaus mirties jis daug kartų traukė smuiką vis tikėdamasis, kad galiausiai pavyks surasti mėlynojo apsiausto dvasią ir su ja pasikalbėti apie tai, kas nutiko, tačiau Pauliui nepavyko. Ir jis nesuprato, ar nepavyko todėl, kad Pijus nenorėjo kalbėtis ir turėjo paslapčių, o gal todėl, kad jis pats nebegali peržengti ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, nes ten jau lankėsi per daug kartų?

- Vieną dieną tu pasigailėsi, kad tave apdovanojo ne tik gamtos gaivalo galia, - pasakė Jokūbas, kai jie eilinį kartą susitiko bažnyčioje apsitarti dėl tolesnių darbų. - Iš ten niekada nepareinama, tokia Dievo valia, - pridūrė kunigas ir spragtelėjo pirštais užgesindamas bažnyčios žvakes ir garso aidas nuskriejo per bažnyčios skliautus.

- Ne aš tai pasirinkau, - atkirto Paulius. - Tik nesakyk, kad mano galios nė karto mums nepadėjo.

Jokūbas nieko neatsakė. Jis puikiai žinojo, kad jei ne Paulius, jie nebūtų susisiekę su anksčiau žuvusiais Devyneto nariais ir sužinoję tam tikrų paslapčių.

- Aš ir ne pats pasirinkau piešiniuose užkoduoti ateitį, - pasakė Lukas. - O gal tu tiesiog pavydi, kad tau paklūsta tik ugnis?

Jokūbas apsimetė, kad neišgirdo klausimo ir nuėjęs už altoriaus paliko ten kunigo sutaną.

- O gal turėtum dar kartą pamėginti? - paklausė Motiejus. - Galbūt tau reikia kokio nors stimulo? Galbūt moters, kuri tave įkvėptų? Dvare daug gražuolių, galbūt kuri sužadintų tau šiltus jausmus. O gal tau reikia ko nors skanaus? Galiu pagaminti.

- Man atrodo, kad Pijus nenori su mumis kol kas susisiekti, - atsakė Paulius. - Paprastai mirusieji ateina pas tuos žmones, kurie gyvenime jiems buvo svarbūs.

- Ar nori pasakyti, kad jis turėjo kažkokių žmogiškų ryšių su pasauliečių? - paklausė Jokūbas.

- Juk tai prieštarautų Devyneto įstatams, - pridūrė Lukas.

Paulius gūžtelėjo pečiais.

- Nežinau. Tik ieškau paaiškinimo, kodėl negaliu susisiekti su Pijumi.

- Tuomet teks laukti, kol jis pats panorės su mumis susisiekti, - atitarė Motiejus.

- Arba rasti naują mėlynąjį apsiaustą. Ir galbūt, kai visos gamtos galios bus drauge, mes visi galėsime tau padėti, - paaiškino Jokūbas.

- Ar yra kokių žinių dėl Pijaus laidotuvių? - paklausė Paulius.

- Rytoj pasimatysim bažnyčioje, - atsakė Jokūbas.

Visi nutilo. Niekas nesitikėjo, kad tai nutiks taip greitai. Iš bažnyčios jie išėjo tylėdami, paskendę savo mintyse. Motiejus iškeliavo atgal į dvaro virtuvę, Lukas pasiūlė eiti išlenkti džino į jo dirbtuvę, Jokūbas pasisakė einąs ilsėtis, o Paulius išėjo į miestą. Žinojo, negalėsiąs užmigti.

Taip iki ryto ir pravaikščiojo po miestą dairydamasis po žvaigždėtą dangų, klausydamasis praeivių pašnekesių ir savo paties žingsnių, atsimušančių į grindinio akmenis.

Grįžęs namo Paulius susirado juodus marškinius, tokios pačios spalvos kelnes ir lakuotus batus. Vilkėti juodai jaunuolis nemėgo. Galbūt to išmokė scena, kai dar pačioje pradžioje jis grojo kartu su kitais jaunais vyrais. Tuomet reikėjo vienaip ar kitaip išsiskirti ir pasirodyti, kas esi iš tiesų. Paulius kartais ilgisi tų laikų, kuomet muzika buvo ne tik muzika, o bendrystės jausmas, kai grojant kartu su kitais orkestro dalyviais galėdavo jausit jų energiją, jų aurą, o muzika tapdavo ne tik garsais, bet ir spalvomis.

Kiek tik save atsiminė, Paulius visada grojo smuiku. Dar būdamas keturių metų jis paprašė mamos, kad jam nupirktų smuiką ir mama Kalėdų proga berniukui padovanojo žaislinį smuikelį. Tada jis labai supyko ir žaislą išmetė pro langą paaiškinęs mamai, kad tokiu niekada negros ir jau kitą dieną po Kalėdų eglute gulėjo tikras smuikas. Paulius labai atsargiai jį paėmė ir pakalbino kaip tikrą žmogų. Nuo to laiko jie ir neišsiskyrė. Mama ir tėtis buvo nustebę, iš kur jų sūnus paveldėjo gabumus muzikai, bet leido jam mokytis ir tobulėti.

Neilgai trukus berniukas pranoko visus savo mokytojus ir pradėjo griežti gražiausias melodijas iš galvos, net nežiūrėdamas į natas. Atrodė, kad muziko gyvenimas yra būtent tai, ko troško jaunuolio siela - jis susirado bendraminčių, pradėjo daugiau šypsotis, juoktis ir tiesiog buvo laimingas, kol vieną dieną jam begriežiant smuiku nenutiko keistas dalykas. Pauliui atrodo, kad būtent tą dieną pasikeitė jo gyvenimas - nutrūko mylimiausiojo smuiko styga ir jis pravirko kaip kad verkia vaikas, kai iš jo atima mėgstamiausią žaislą. Paulius galėjo prisiekti, kad ta rauda buvo tokia skaudi, jog ją turėjo girdėti ir kiti namiškiai, tačiau niekas neįsiveržė į jo kambarį. O jis pats taip ir liko stovėti rankose laikydamas smuiką, kuris jau daugiau nebegriežė tos pačios melodijos.

Kai jaunuolis nuvežė smuiką taisyti iš jo vėl pasigirdo rauda.

- Ar ir jūs tai girdite? - paklausė jis meistro, veržiančio smuiko stygas. Jis tik papurtė galvą.

- Keista, - vėl pasikartojus aimanai atsiduso Paulius.

- Smuiką atiduosiu po poros valandų, - paaiškino meistras. - Galite pavaikštinėti po apylinkes.

Paulius uždarė muzikos instrumentų parduotuvės duris ir vėl išgirdo aimaną. Jis bandė rankomis užsiimti ausis, bet tas vaitojimas vis nedavė jam ramybės. Tikėdamasis, kad miške nebus nė garso, Paulius dideliais žingsniais pasileido medžių link ir tada jis pirmą kartą pamatė dvasią.

- Ar kvietei mane? - paklausė mergina, apsivilkusi senamadiška suknele iki pat žemės. Jos tamsūs plaukai buvo suvelti, ant rankų ir po akimi buvo matyti šviežios mėlynės ir įbrėžimai. Jei ne šie kūną nusėję smurto ženklai, ją būtų buvę galima palaikyti gražia. Paulius papurtė galvą. - Smuikas. Juk tu grojai mano smuiku, o dabar nori pasakyti, kad nežinai, kas aš tokia? - Paulius išsigandęs dar kartą papurtė galvą ir paspartino žingsnį.

- Aš jūsų nepažįstu, - atsakė jis. - O smuiką man padovanojo mama.

- O ar ji pasakė, kad šio smuiko turėtojas kartu paveldi ir prakeiksmą matyti tai, ko kiti negali? - perklausė mergina, kiaurai pereidama artimiausią medį. - Kai tau jį pataisys, sugrok man "Gyvenimo ratą" ir aš tau viską papasakosiu.

VIII dalis

LUKAS

Lukas dailininko dirbtuvėse peržiūrėjo visus piešinius, bet nei viename jų neįžiūrėjo nieko, kas būtų galėję padėti suprasti, kaip pasikeis pasaulio jėgų balansas. Jis, kaip ir kiti apsiaustuotieji, žinojo, kad moterims nevalia dėvėti apsiausto, kad per amžių amžius jos buvo namų židinio saugotojos ir globėjos. Tačiau dabar, kai Matilda užsigobė Pijaus apsiaustu ir pradėjo mokytis valdyti vandens galias, jam darėsi vis neramiau. Ar tai reiškia, kad atsibus ir kitos mitinės būtybės, anksčiau ne tik padėjusios, bet ir kenkusioms žmonėms? Ir kodėl nubudo mėlynasis vandens drakonas? Nejau kas nors pažadino šią būtybę, kuri, kaip bylojo legenda, tyliai miegojo kalnuose?

Lukas nuėjo prie spintelės ir masyviu raktu atrakino senovinę komodą raižytais motyvais. Čia jis laikė dažus, tačiau tolumoje buvo ir slapta lentynėlė, kurioje puikavosi butelis nugerto džino. Jis atsargiai ištraukė butelį ir vėl užrakino komodą.

Dirbtuvėje sklandė malonus aliejinių dažų kvapas. Išmokęs iš Jokūbo Lukas spragtelėjo pirštais ir patalpoje pasigirdo trenksmas - silpna elektros iškrova uždegė netoliese buvusią žvakę. Jos šviesa skleidė malonią šilumą ir ant sienų metė keistus šešėlius. Lukas atsisuko butelį ir trūktelėjo už kakliuko. Alkoholis lėtai nubėgo stemple žemyn, sušildydamas iš vidaus. Tada menininkas atsigėrė dar ir dar vieną gurkšnį, kol butelyje veik nieko neliko. Paskui jis abiem rankomis susiėmė už galvos ir numetė butelį ant žemės. Atrodė, kad visas pasaulis sukasi, o vidinė šiluma pamažu gęsta, kaip ta žvakė, pučiama rudeninio vėjo.

Lukas parklupo ant keturių kojų ir paropojo iki sienos. Tada nugarą atrėmė į ją ir nieko nematančiu žvilgsniu dairėsi po dirbtuvę. Čia kabėjo daug įvairiausių paveikslų: nuo besišypsančių merginų portretų, kuriuos jos dovanos mylimiesiems, iki nuostabių gamtos peizažų ryto saulės šviesoje. Kai kurie piešiniai buvo ne tik piešiniai, bet ir tam tikrų žmonių gyvenimo istorijos, užkoduotos mūzų siunčiamų signalų. Mūzų, kurios jau taip seniai lankėsi pas Luką. Jaunuolis užmerkė akis ir maldavo, kad pas jį dar nors kartą apsilankytų ta meniška dvasia, suteikianti sielai taurumo ir pilnatvės jausmą. Deja, jos kartais apsilankydavo tik sapnuose.

Laikas bėgo, bet Lukas, atsirėmęs į sieną, taip nieko ir nesusapnavo. Danguje sužibo šiaurinė žvaigždė, tada patekėjo mėnulis, o ankstų rytą, pragydus pirmiesiems gaidžiams, kažkas pabeldė į menininko dirbtuvės duris. Užsimiegojęs Lukas norėjo apsimesti, kad viduje nieko nėra, bet beldimas į duris nesiliovė. Galiausiai susinervinęs ir susivėlęs Lukas priėjo prie durų ir jas pravėrė.

Lauke stovėjo du kariška uniforma apsirengę vyriškiai. Vienas jų, šviesiaplaukis, nedrąsiai atsikrenkštė ir ištarė:

- Ieškome dailininko Luko.

- Radote, - prikimusiu balsu atsakė Lukas. - Kuo dar galiu padėti?

Tamsiaplaukis barzdyla nuo galvos iki kojų nužvelgė susiglamžiusius Luko apdarus, jaunus barzdos šerius ant smakro ir sustojo ties susivėlusiais plaukais.

- Nagi? - paragino dailininkas.

- Karalienė Debora jus kviečia į rūmus. Privalote kaip mat prisistatyti. Iš to kaip atrodote, manau, kad mums teks gerokai luktelti, - atsakė tamsiaplaukis.

- Ar žinote, ko karalienė iš manęs tikisi?

- Gerų manierų ir nepriekaištingos išvaizdos, - atsakė tamsiaplaukis vyras.

- Puiku. Duokite man kelias minutes, - atsakė Lukas ir užtrenkė dirbtuvės duris.

Viduje jis greitai sukišo tuščią butelį į komodą ir dar kartą peržvelgė piešinius, kabančius ant sienų. Kodėl jis nebegali numatyti ateities? Ir kodėl šis susitikimas jį taip neramina?

Lukas nuėjo į kitą patalpą ir šiek tiek apsitvarkė: nusiprausė, drėgna ranka persibraukė netvarkingus plaukus, pasirąžė ir susiradęs laisvai krentančius baltus marškinius, persirengė. Tada akimirką žvilgtelėjo į veidrodį ir ramindamas save nusišypsojo. Jei jau karalienė Debora jį kviečia susitikti, vadinasi, diena bus gera.

Linksmai nusiteikęs ir švilpiniuodamas Lukas išėjo į lauką, kur jo laukė vyriškiai. Prie jų stovėjo trys pabalnoti žirgai.

- Tikiuosi, kad botagą žirgui valdote ne ką prasčiau nei teptuką, - pasakė šviesiaplaukis vyriškis ir mestelėjo juodo ristūno vadeles Lukui.

- Negalime versti karalienės laukti, - pridūrė kitas vyriškis ir vikriai užšoko ant balto žirgo.

Lukas atsiduso. Jis daug mieliau pasiverstų perkūno oželiu ir iki pat karalienės pilies skristų padange gąsdindamas aplinkinius griaustinio trenksmais. Prisiminęs vieną išdaigų, kai miške išgąsdino medžiotojus, norėjusius nušauti stirną pavirtusį žaliąjį apsiaustą, jis nusišypsojo.

Ne ką prasčiau nei abu vyriškiai Lukas užšoko ant žirgo ir jį paragino. Abu kariškiai nustebę susižvalgė - jie akivaizdžiai nesitikėjo, kad kas nors ne iš aukštuomenės sluoksnių mokėtų joti žirgais.

- Rodykite kelią, - akimirką pajutęs tam tikrą pranašumą prieš abu kariškius paliepė Lukas.

Šviesiaplaukis pentinais paragino žigą ir jie visi pasileido akmeniniu miestelio grindiniu. Iš namų, stovinčių palei pagrindinę akmenimis grįstą gatvę, sklido šviežių bandelių kvapas ir malonus atsikėlusių vaikų čiauškesys.

Išjoję iš miesto vyrai dar kartą paragino žirgus ir pasileido miškais ir laukais.

Lukas laisvai kaip koks riteris valdė žirgą. Jis jautė kiekvieną ristūno kūno judesį ir pirmą kartą iš tiesų mėgavosi jojimu. Metai, praleisti mokantis įvairių Devynetui reikalingų savybių, nepraėjo veltui. Dabar Lukas ne tik puikiai valdė žirgą, fechtavosi, šaudė iš lanko, išmanė stalo ir bendravimo su aukštuomene manieras, bet ir žinojo, kokie dvariškiai su kuriais sudarė sąjungas, puikiai išmanė diplomatiją ir mokėjo valdyti savo emocijas. Menininkui pasitikėjimą kėlė dar ir tai, kad karalienės Deboros dvare buvo ir vienas iš Devynių. Motiejus jau kelis metus dirbo karalienės virtuvėje ir gamindavo jai pačius skaniausius patiekalus. Nors jis ir negalėjo daryti tiesioginės įtakos jokiems valdovės politiniams pasirinkimams, bet tarp dvariškių užmezgė kelias vertingas sąjungas ir žinojo visus slaptus įėjimus.

- Iš kur išmokote taip jodinėti? - galiausiai paklausė tamsiaplaukis kariškis.

- Jaunystėje norėjau būti riteriu, tad kurį laiką dirbau pažu, - kaip įprasta pamelavo Lukas.

- Galbūt mes ir nesame tokie skirtingi, - atitarė šviesiaplaukis vyras. Tarp jų vėl įsivyravo tyla ir galiausiai Lukas vėl pabandė užmegzti pokalbį:

- Gyvenimas karalienės dvare turbūt yra nenuspėjamas.

-Ar tu visada toks plepus? - paklausė šviesiaplaukis kariškis ir Lukas užsičiaupė. Jis pasinėrė į savo mintis bandydamas suprasti, kodėl karalienė Debora staiga jį pasikvietė. O pajutęs, kad nuo jo vis dar sklinda alkoholio tvaikas, susimąstė, ar jis tinkamai apsirengęs. Galbūt nereikėjo taip skubėti ir skirti daugiau laiko pasiruošimui?

- Nusišypsok, menininke, mes jau nebetoli, - paragino šviesiaplaukis kariškis ir atsisuko į Luką. - Tikiuosi, kad karalienės dvaras paliks tau gerą įspūdį.

Ir tikrai, prieš raitelių akis atsivėrė medžiais apaugęs slėnis. Pačiame jo centre stovėjo karalienės rūmai, ryto saulės šviesoje spindintys auksine spalva. Rūmų smailės kilo aukštyn į viršų ir atrodė, kad tuoj pradurs dangų. Jei tik būtų turėjęs drobės ir dažų, Lukas nedelsdamas būtų sustojęs ir viską įamžinęs. Tik ar jis iš tiesų yra toks talentingas, kad galėtų perteikti kiekvieną rūmų detalę, raižytus balkonus ir vitražus stikluose, kuriuose matyti puošniai apsirengusių damų šešėliai? Staiga nemaloni nuotaika perbėgo jo kūnu lyg šalta elektros srovė.

- Apstulbai? - paklausė tamsiaplaukis kariškis. - Man irgi taip buvo pirmą kartą.

Lukas papurtė galvą.

- Nemanau, kad mano vieta yra čia. Nežinau, ko iš manęs nori karalienė.

Abu kariškiai susižvalgė ir prunkštelėjo.

- Tu čia būsi tik svečias, neįsivaizduok, kad galėsi čia pasilikti nei akimirką ilgiau, nei būsi reikalingas ir naudingas karalienei, - atsakė tamsiaplaukis kariškis.

- O jūs, ar jau esate pilnateisiai karalienės rūmų gyventojai? Ar kaip ir aš, tik svečiai, kol esate naudingi ir reikalingi? - perklausė Lukas. Abu vyrai nieko neatsakė, tik nudūrė akis žemyn.

- O aš dar maniau, kad ši diena bus gera, - po nosimi sušnabždėjo Lukas. - Tuomet paskubėkim, aš noriu grįžti namo dar nesutemus, - garsiai ištarė oranžinis apsiaustas ir paragino eržilą.

VII dalis

Jokūbas

Šiąnakt atsibudau išpiltas šalto prakaito. Pamatęs kaip Matilda be jokio vargo apsigobia mėlynuoju apsiaustu, kaip jai paklūsta Tito mėgstamiausia stichija, aš supratau, kad kelio atgal nebėra. Žmonės, prieš mus vilkėję spalvotais apsiaustais, niekada neklydo. Pasaulis greitai pasikeis. Vienoje mano skaitytų pranašysčių buvo aiškiai parašyta, kad tada, kai tarp mūsų atsiras kitos lyties atstovas, reikės pasirinkti: arba mes, arba pasaulio balansas. Deja, pranašystės per daug miglotos, bet jei tai tiesa, mūsų ir viso pasaulio laukia kažkas, su kuo nei vienas iš mūsų iki šiol nesusidūrėme. Nei kaip žmonės, nei kaip Devyneto atstovai.

Tačiau šaltas prakaitas mane išmušė ne tik dėlto, kad mūsų tarpe atsirado mergina. Kažkur giliai savyje žinojau, kad ta akimirka greitai ateis ir jau susitaikiau su neišvengiamybe. Viešpaties keliai nežinomi. Kaip ir Devyneto narių likimai. Labai norėčiau žinoti, kokia bus kita diena ir kaip mes visą tai išspręsime, tačiau daug labiau norėčiau sužinoti, kas būtų nutikę, jei nebūčiau pasirinkęs kunigo abito. Ši mintis metai iš metų man neduoda ramybės. O dar Matildos veidas. Mėlynos akys, tamsūs plaukai ir ta keista aura, lyg ji ir pati būtų žinojusi, kad kažkada prisidės prie kažko didingo. O jos veido bruožai man atrodo kažkur matyti. Tačiau niekaip negalėjau suprasti, kur. Tos akys, tas žvilgsnis, jūros bangų dvelksmas nuo odos ir judesiai. Juos kažkur mačiau. Tokie lengvi rankų judesiai, lyg jie primintų drugelio sparnų plazdėjimą.

Garbė Jėzui Kristui, - pasakė ji ir persižegnojo. Ant moters rankų blizgėjo sidabrinis žiedas su begalybės simboliu. Ar tik ne tokį žiedą turėjo ir Matilda?

Per amžius, Amen.

Išpažinties buvau prieš kelis mėnesius. Dievui ir artimui labai nusidėjau šiomis nuodėmėmis... - ji kažką sakė, o aš negalėjau atitraukti akių nuo jos mėlynųjų ir lengvų judesių, primenančių plunksnos judėjimą. Nuo jos dvelkė sodo obuoliais ir artėjančiu rudeniu. Kurį laiką klausiausi jos balso aido, o ji maloniai šypsojosi. Tarp mūsų tvyrojo jauki tyla.

Gerajam Dievui labai nusidėjau, - po kurio laiko vėl prabilo ji. Merginos balsas atrodė sunerimęs.

Tęsk, dukra, nėra to, ko Dievas negalėtų atleisti, - atsakiau. Tada jau buvau apsigaubęs raudonuoju apsiaustu ir žinojau, kad Dievo nėra. Po mirties nieko nėra. Nieko nėra. Mūsų gyvenimai neturi prasmės, o tik gyvensim kol kažkas nuspręs kitaip. Žmonių likimais žaidžia baltasis ir juodasis apsiaustai. Niekada nesupratau jų taktikos, bet ir nenorėjau.

Įsimylėjau ne tą, ką turėjau, - galiausiai ištarė ji.

Dukra, meilė nėra blogas jausmas, - keista buvo vadinti merginą dukra, juk mes buvome beveik vienmečiai. Tik davęs kunigo įžadus užsigobiau ir apsiaustu.

O ar mylėti kunigą yra nuodėmė? - paklausė ji manęs.

Mylėti bet kokį žmogų nėra nuodėmė. Meilė labai taurus jausmas, reikia saugoti savo jausmus ir širdį, negalima jų dovanoti bet kam, - atsakiau aš, mintyse keikdamas ją, kam pradėjo manęs šito klausinėti. Apie meilę išmaniau lygiai tiek pat, kiek ir ji. Galbūt mergina net žinojo ir daugiau.

Tuomet manau, kad aš jūs myliu, - ištarė ji. - Nežinau, ką man daryti su šiuo jausmu. Aš suprantu, kad taip negalima, kad tai neteistėta, kad atimu meilę iš savęs ir iš jūsų, bet kitaip negaliu. Kaip man išpirkti nuodėmes?

Už atgailą sukalbėk tris maldas.

Ir viskas? - susierzinusi perklausė ji.

Viskas. Pabandyk savo jausmus dovanoti kam nors jų vertesniam.

Dėkoju Dievui, - atsakė ji ir pridūrė. - Už nieką.

Palauk sese, - atsakiau aš ir išėjau iš klausyklos.

Palaukti ko? Dar vieno kvailo paaiškinimo, kad mylėti kunigo negalima? Ir iš vis, kodėl tokie jauni žmonės nutaria užsigobti abitu? Jums tik gyventi ir gyventi.

Merginos akys sudrėko nuo ašarų, laiba figūra atrodė tokia mažutė didingos bažnyčios fone. Ir tada, žvakių šviesoje, ant sidabrinio begalybės ženklo aš pamačiau juodą švytėjimą.

Mirties dievybė, - sušnabždėjau. - Sese, tau nebedaug liko gyventi.

Žinau. Vakar mačiau viziją, kad mirtis sėlina manęs link.

Jei aš pažadėčiau, kad galiu padaryti tavo gyvenimą ilgesniu, ar galėtum susirasti vyrą ne kunigą ir ramiai nugyventi amžių?

Gyvenimas be meilės ne gyvenimas.

Pagalvok, sese.

Dievas netiki magija.

Dievo nėra.

Tai kodėl tada esi jo tarnas?

Viešpaties keliai nežinomi.

Mergina nieko neatsakė ir net nesukalbėjusi maldų išėjo iš bažnyčios. Aš vis sapnuoju ir sapnuoju šį susitikimą galvodamas, ką galėjau pakeisti. Merginą iš sodžiaus aš pažinojau. Jaunystėje mes kartu skindavome obuolius, vasarą maudydavomės ežeruose ir gyvenome ateities planais. Pykau ant jos, kad tik dabar prasitarė apie jausmus man. Jei būčiau žinojęs, kad mane kažkas myli, galbūt nebūčiau pasirinkęs Dievo tarnystės kelio.

Tokios mintys man visada neduodavo ramybės. O kas būtų, jei gyvenimas būtų pakrypęs kitaip. O galbūt ir mes galime išlaikyti pasaulio balansą nepaaukodami nieko?

Pro mano miegamojo langą spindi mėnulio pilnatis. Basomis kojomis nutypenu prie lango ir vėl klaidžioju po jaunystės prisiminimus bandydamas susivokti. Pasaulis pasikeis. Bet ar mes tam pasiruošę? Labai norėčiau, kad mėnulis man galėtų atsakyti.

VI dalis

Dominykas

- Tai bent pažadėk, kad būsi atsargi! Nenoriu tavęs netekti.

- Aš manau, kad mes abu jau žinome, kuo viskas baigsis, - atkirto Lagūna. - Vandenio pavainikei ne vieta žmonių pasaulyje. Aš niekam nebereikalinga.

- Tu reikalinga man! Pabėkim kartu ir gyvenkim miške!

- Ak mano miškų sūnau! Tu juk supranti, vandeniui ne vieta tarp lakstančių miškų žvėrių!

- Tavo vieta šalia manęs! - sušuko Dominykas. Mintyse jis visada grįždavo prie šio pokalbio ir galvodavo, ką galėjo pakeisti. Galbūt tas pokalbis buvo lemtingas. - Kodėl tu pirmą kartą pati pavadinai save pavainike? Juk žinai, kad tai netiesa.

- Aš tik žinau, kad kai dangų praskros vandens drakono riksmas, mūsų likimai pasikeis. Tai neišvengiama. - Liūdnos merginos akys žvalgėsi po horizontą, ji užuodė raminantį miško medžių kvapą, sklindantį nuo Dominyko apsiausto. Ji jautė ir jūros druską ant savo odos ir plaukuose. Jai vieną dieną teks pasirinkti, kuriam pasauliui priklauso. Po to, ką pamatė po vandeniu, ji nebėra ta pati.

- Bet tu nežinai, kada tai nutiks. Ir ar iš vis tai nutiks.

- Pažadėk, kad kai tai nutiks, tu pamirši apie mano egzistavimą. Ir neieškosi manęs.

- Negaliu pažadėti to, ko negalėsiu ištesėti, - atkirto Dominykas.

- Kaip sau nori. Bet aš tave perspėjau, - atsakė Lagūna. Ji norėjo nueiti tolyn, bet Dominykas sugavo jos ranką ir nepaleido.

- Kaip tu nesupranti, kad aš tave myliu, - švelniai ištarė Dominykas ir prisitraukęs arčiau apkabino vaikystės draugę. Jo apkabinimas atsidavė laužo dūmais, drėgna žole ir sprogstančiais medžių pumpurais. - Ir visada tave mylėsiu.

- Nepaisant to, kad tu esi susaistytas su Aneliza? - su ašaromis akyse paklausė Lagūna.

- Nepaisant to, - pakartojo Dominykas ir švelniai pabučiavo sūrius merginos plaukus.

Jis pajuto, kaip vaikystės draugės kūnas suvirpa nuo raudos ir dar stipriau ją apkabino. Nei vienas jų nieko nežinojo apie ateitį. Jie jautėsi kaip du aktoriai kažkieno pastatytame vaidinime. Jų rolės tikrai nebuvo pačios svarbiausios, tačiau vis tiek labai dramatiškos.

- Paleisk mane, - ilgą tylą nutraukė Lagūna. - Abu žinome, kad mums nelemta būti kartu.

- Nenoriu, - suinkštė Dominykas. - Visa tai nereikšminga, niekas nenulems mūsų gyvenimo, tik mes patys galime jį keisti.

- Todėl ir noriu, kad pakeistum savąjį! Aš nežinau, kada pasigirs mėlinžvynio riaumojimas, tad nenoriu tavęs pririšti prie savęs.

- Tu man kažko nesakai, - atkirto Dominykas. Jis atsimena, kad tada paleido Lagūną iš savo glėbio ir pažvelgė į jos nuo ašarų drėgnas akis. - Jei manęs nemyli, taip ir pasakyk! - kiek susinervinęs sušuko jis ir iš Lagūnos akių nuriedėjo dvi ašaros.

- Jei tik tau taip lengviau mane paleisti, - pro sukąstus dantis iškošė ji ir apsigobusi Dominyko apsiaustu nubėgo smėlėtu paplūdimiu. Vaikinas jos pavymui paspyrė netoliese gulėjusią šešiakampę dėžutę ir apsisuko prie laužo. Tą vakarą jis taip ir liko paplūdimyje, jo ausyse aidėjo įvairiausios pasaulio kalbos, jo šoną šildė laužo ugnis, o iš dangaus jaunuolį stebėjo ryškios žvaigždės. Rytą atsikėlęs jis neberado šešiakampės dėžutės.

Dominykas šį įvykį laikė labai svarbiu savo ir draugės santykiams. Po to pokalbio jie vis rečiau susitikdavo, jam net atrodė, kad Lagūna jo vengia. Kartais jis matydavo draugę vaikščiojančią palei jūros pakrantę, tuomet ji būdavo be galo susimąsčiusi. Kartais ji su įniršiu puldavo į bangas ir iš putojančių gelmių neišnirdavo kelias valandas. Lagūna niekada nebeužsukdavo į miesto barą, kur įprastai leisdavo laiką su Dominyku ir Aneliza.

Dominykas labai rūpinosi Lagūna. Jis pats nepajusdavo, kaip vis daugiau laiko praleisdavo prie jūros kranto. Lanku susimedžiojęs žvėrį ir pasirinkęs šakų laužui, jis eidavo smėlėta pakrante ir ten nudarinėdavo grobį. Jis stebėdavo Lagūną iš tolo ir tikėdavosi, kad ji ištars nors vieną žodį, kad bent pažvelgs į jo akis ir pasakys, kad tą kartą ji melavo, kad ji tebemyli Dominyką ir pasakys, jog pasiryžo pabėgti kartu su juo į mišką ir gyventi atsiskyrusi nuo viso pasaulio, kur jie galės būti pagrindiniai savo gyvenimo aktoriai. Bet deja.

Paskutinį kartą jiedu apsikabino tada, kai dangų parskrodė mėlinžvynio riksmas. Dominykas atsimena, kad labai sunerimo pamatęs, kaip drakonas leidžiasi į vandens gelmes ir iškyla nasruose nešinas grobiu. Tada jie kartu su Aneliza leido laiką prie uolų. Merginos glėbys vienintelis galėjo užpildyti tuštumą jo širdyje. Bet ta tuštuma vėl padidėjo, kai dangų praskrodė siaubingas riksmas.

Dominykas net neatsigręždamas į Anelizą bėgo į paplūdimį vis kartodamas Lagūnos vardą. Žvejai buvo sunerimę, jie traukė tuščius tinklus, Aneliza rado mėlynos medžiagos skiautę, įsipainiojusią tarp bučų, o tada iš kažkur pasirodė Lagūna ir pradėjo pasakoti apie elfus, šmėklas ir vandenius.

- Pažadėk, kad būsi laimingas, - Dominyką iš prisiminimų pažadino Lagūnos balsas.

Nuo tada, kai įvyko Pijaus laidotuvės miestelyje viskas pasikeitė. Atrodė, kad ir pasaulyje viskas kitaip sukasi, lyg būtų prarasta harmonija. Žvejai vis dejavo, kad tinkluose nėra žuvies, jūros bangos nedavė ramybės. Kažkas iš senesnių kaimo gyventojų kartojo, kad vandens stichija reikalauja aukų.

- Kaip? - perklausė Dominykas.

- Tu sugalvosi, - atsakė Lagūna. - Tik nebeieškok manęs.

- Visa ta legenda apie vandens drakono riksmą yra nesąmonė, - atkirto Dominykas. - Kur tu dingsi?

Lagūna priėjo prie vandens ir įmerkė basas kojas. Jos plaukuose spindėjo pilkos plaukų sruogos.

- Mane kviečia tėvas.

-Tu nerimtai.

- Kuo rimčiausiai. Aš esu vandenio dukra ir dabar man atėjo laikas pasirinkti, kuriam pasauliui - žmonių ar vandenių - aš priklausau.

- Bet juk vandeniai neegzistuoja!

- Kaip ir mėlinžvynis vandens drakonas, kurio riksmas sklinda po padangę. Tušti žuvų tinklai nežada nieko gero. Jei kaimelyje nebebus žuvies, kaip manai, kaip ilgai čia tvyros ramybė? Manau, kad aš galiu kažką pakeisti.

Lagūna ištiesė rankas į viršų ir jas sukryžiavo. Tada paskutinį kartą atsisuko į Dominyką ir pakartojo.

- Neieškok manęs, - tada kaip delfinas nėrė į bangas, o jūros ošimas Dominykui vis kartojo: - mes dar susitiksim.

Dangų dar kartą perskrodė drakono riksmas, o prie Dominyko kojų bangos atnešė mėlyną brangakmenį. Jis keistai spindėjo pilnaties šviesoje.

- Lagūna! - dar suriko jaunuolis, jo balsą nusinešė bangų mūša. - Mes dar susitiksim, - tyliai sušnabždėjo Dominykas, stipriai spausdamas mėlyną brangakmenį. Nuo paplūdimio jis susirinko visus daiktus, užgesino ugnį ir nuėjo į kalvę, kur kažkada dirbo Pijus. Ten dar degė šviesa.

- Noriu išmokti jūsų amato, - drąsiai tarė Dominykas. - Išmokykit mane apdirbti metalą.

Benas keistai pasižiūrėjo į jį. Pamatęs mėlyną švytėjimą suspaustame kumštyje jis kreivai šyptelėjo.

- Puiku. Mums kaip tik reikia papildomų rankų kalant ginklus mėlinžvynio sunaikinimui.

V dalis

Lagūna

Lagūna puikiai nujautė, kad jos gyvenime greitai nutiks kažkokie pokyčiai. Tik ji nesitikėjo, kad jie prasidės taip greitai. O dėl jų pradžios ji kaltino ne ką kitą, o mėlynos medžiagos skiautę, kurią jie tą nelemtą rytą rado jūros pakrantėje. Lagūna jautė, kad artėjančius pokyčius pajuto ne ji viena, bet ir kiti žvejų kaimelio gyventojai, be galo sunerimę dėl mėlinžvynio drakono riaumojimo.

- Pažadėk, kad nebesimaudysi, - kai jie rado mėlynąją skiautę apsikabinęs ją paprašė Dominykas. Lagūna nieko neatsakė. Tik pajuto, kaip Dominykas dar stipriau ją suspaudė glėbyje.

- Iš kur tu ištraukei tuos elfus, šmėklas ir vandenius? - paklausė kažkuris žvejų ir visi ima kvatotis. - Nejau jau susitikai vieną tų padarų ir išsigandai?

Dominykas vos girdimai sušnabždėjo, kad ir kas benutiktų, jis apsaugos Lagūną.

- Nežadėk, ko negali ištesėti, - jam atkirto mergina. - Manai, kad nežinau, jog tu pasirinksi tą gražuolę, o ne mane? - piktai atkirto ji. Visi žvejai aplink juos nustojo traukti tinklus. - Manai, kad nežinau, jog tau svarbiau šiltas gyvenimas, o ne tikri ir nuoširdūs jausmai? Kam dar žaidi su manimi? Nagi, pasakyk garsiai, kad jau seniai nusprendei, jog gyvensi su Aneliza? Kam dar kankini?

- Lagūna... Tu ne taip viską supratai!

- Ar ne? Tai kodėl tu vis daugiau laiko leidi dviese su ja? Kodėl man žadi to, ko negali ištesėti? Ir kodėl jūs niekada manimi netikite? Manote, kad jei jau esu pavainikė, esu mažiau verta būti čia su jumis?

- Lagūna, - dabar merginą bandė raminti jau ir Aneliza.

- Žinot ką? Atstokit visi nuo manęs, palikite mane ramybėje! Nebenoriu nei vieno iš jūsų matyti! Tik paskui nesakykite, kad buvau neteisi, kai čia tikrai pasirodys šmėklos ir vieną po kito nugalabys jus visus! Tada jums nebepadės nei vandeniai, nei Devynetas.

- Lagūna, palauk! - Dominykas sugriebė vaikystės draugę, tačiau ji ištraukė ranką iš jo gniaužtų ir lyg niekur nieko nuėjo paplūdimiu. Ramybės skraistė, apgobusi merginą nuo tada, kai ji maudėsi, kažkur dingo, dabar jos akimis tekėjo ašaros. Giliai širdyje ji norėjo, kad kas nors ją sektų, bet nei vienas vyrų nedrįso. Niekas niekada per arti neprieidavo prie vandenio pavainikės. Bet ar Lagūna tikrai buvo šios mitinės būtybės dukra?

Mergina lėtai ėjo paplūdimiu. Jūros bangos ritmingai trankėsi į krantą. Apie vandenius ir elfus ji daug girdėjo iš vaikystės pasakų. Lagūna puikiai prisiminė, kaip vakarais jai močiutė pasakodavo istorijas apie tai, kad vieną dieną į pasaulį sugrįš drakonai, galintys spjaudytis ne tik ugnimi, bet ir čiurkšti vandens sroves, iš nasrų laidyti žaibus, sparnais kelti audras bei kalbėtis su žmonėmis. Ir tik keli žmonės galės jodinėti šiais padarais. Močiutė pasakodavo apie devynis žmones ryškiais apsiaustais, paveldėjusiais magiškas galias iš jau nebeegzistuojančių būtybių.

- Legenda byloja, - senovine kalba Lagūnai vieną vakarą pasakojo močiutė, - kad pasaulyje anksčiau draugiškai sugyveno visi: žmonės, elfai, vandeniai, fėjos, šmėklos, miškiniai ir visi kiti padarai. Visiems užteko ir žemės, ir medžių pavėsio, ir kalnų paunksmės, ir vandens gylio, ir saulės šilumos, tačiau jie nesutarė, kas turėtų valdyti šį pasaulį, kupiną skirtingų kultūrų. Juk vandeniai mėgo vandens gėrybes ir nesirūpino, kas vyksta kalnuose, o elfai gyveno tik medžių viršūnėse, tad jiems mažai rūpėjo, kaip nykštukai gyvena kalnuose. Kad visiems būtų geriau ir pasaulyje liktų harmonija, buvo nuspręsta, kad kiekviena iš planetos gyventojų grupių paskirs vieną asmenį, kuris priims sprendimus ir perduos kitiems. Kadangi tuo metu pasaulyje gyveno devynios skirtingos grupės, buvo išrinkti devyni asmenys, kurie užtikrins santarvę pasaulyje. Taip gimė Devynetas - devyni spalvoti apsiaustai, kuriems paklūsta skirtingi gamtos gaivalai. Niekas nežino, kas apdovanojo apsiaustus magiškomis galiomis, bet jie tapo stiprūs ir daug prisidėjo prie to, kad pasaulis būtų toks, koks yra dabar. O tu, Lagūna, nekreipk dėmesio, jei tau kas nors sakys, kad esi vandenio pavainikė. Šios magiškos būtybės buvo protingos, išmintingos ir drąsios. Užaugusi ir tu būsi labai drąsi, - savo pasakojimą užbaigdavo močiutė, o paskui mergaitė įsivaizduodavo, kad iš tiesų sutinka ryškiu apsiaustu apsirengusį žmogų.

- O ar aš iš tiesų esu vandenio pavainikė? - vieną dieną paklausė Lagūna. Močiutė nieko neatsakė, tik iš mažos skrynelės ištraukė sidabrinį pakabuką su mėlynu perlu.

- Tai tavo talismanas, - paaiškino ji, anūkei užsegdama lengvą pakabuką. - Niekam negali pasakoti, kad aš tau jį daviau. Tai magiškas perlas, kurį aš paveldėjau iš savo mamos, ji iš savo mamos, o tu perduosi savo pirmagimei dukrai. Jį dar seniai seniai mūsų giminei padovanojo vandeniai. Kol jį nešiosi, tol galėsi kvėpuoti po vandeniu. Tik niekas negali žinoti, kad šis perlas turi tokią galią, ar supranti?

Lagūna linktelėjo galva ir ranka palietė švelnų perlo paviršių.

- Tokių perlų pasaulyje liko tik keli, galbūt jis kažkada bus vertingas. O dabar bėk į lauką, tavęs laukia Dominykas, - šyptelėjo močiutė ir Lagūna išbėgo į lauką.

Daugiau jos niekada nekalbėjo apie magišką perlo galią, o močiutė tik vakarais prieš miegą pasakodavo visokius magiškus nutikimus, kuriuos neva jai pasakodavo močiutė, o jai - jos močiutė.

Perlo galią Lagūna išbandė tą dieną, kai mirė močiutė. Ją užplūdo toks liūdesys, kad ji norėjo nusiskandinti. Net ir susitikimas su geriausiu draugu Dominyku jos nenuramino. Niekam nieko nesakiusi ji nubėgo prie jūros ir su visais rūbais įšoko į bangas. Akis graužė sūrios ašaros, bangos skalavo plaukus, rūbai sunko nuo susigėrusio vandens. Akimirką mergina pajuto, kaip ją kažkas stipriai patraukė į jūros gelmes ir ji paskutinį kartą ramiai įkvėpusi oro pasidavė. Kūnas lėtai grimzdo žemyn, visas pasaulis sustojo. Lagūna tikėjosi, kad ją po mirties užplūs palaima ir ramybė, tačiau vietoj to ji kojomis pajuto dumbliną jūros dugną. O tada kažkur prie pat jos pasirodė mėlynos medžiagos kraštelis ir Lagūna išsigandusi prasižiojo. Merginos laimei ji neužduso, o tik į plaučius įtraukė vandens. Ant kaklo kabantis perlas mėlynai suspindo ir Lagūna pradėjo kvėpuoti taip pat, lyg būtų žemės paviršiuje. Nustebusi ji dairėsi aplink ir lyg niekur nieko ėjo vandenyno dugnu, rankomis gaudydama įvairiaspalves žuvis.

Praėjo valanda, kita, o Lagūna vis dar susižavėjusi vaikščiojo aplink.

- Tau jau laikas iškilti į paviršių, tavęs laukia, - iš kažkur pasigirdo močiutės balsas. - Nebijok, aš visada būsiu šalia, - balsas sklido iš šviesiai mėlynos šešiakampės dėžutės, inkrustuotos raudonais ir baltais brangakmeniais. Mergina lėtai prie jos priėjo ir pakelė trapią dėžutę aukštyn.

- Ji tavo, - kažkur toliau pasigirdo aukštas vyriškas balsas. - Kaip ir mėlynasis perlas, vandenio trišakis ir visos per amžius sukauptos žinios. Išgirdusi vandens drakono riaumojimą sugrįžk atgal, atverk aido dėžutę ir aš pas tave sugrįšiu, - paaiškino balsas. Kai Lagūna atsisuko į tą pusę, tebuvo matyti vandens judėjimas ir keistos žuvytės, plaukiančios tolyn.

Rankose laikydama šešiakampę dėžutę Lagūna atsispyrė nuo vandenyno dugno ir iškilo aukštyn. Ji dar kurį laiką ant nugaros plūduriavo vandens paviršiuje, o tada dideliais grybšniais parsiyrė į krantą.

Krante prie laužo jau sustiręs sėdėjo Dominykas.

- Lagūna! - nudžiugęs sušuko jis ir apgaubė apsiaustu. - Mes visi dėl tavęs nerimavome.

- Visi? - apatiškai perklausė mergina. Ji žinojo, kokios kalbos sklinda žvejų kaimelyje. Dominykas nieko neatsakė.

- Ar gali pažadėti, kad daugiau taip ilgai neplaukiosi jūroje?

- Negaliu pažadėti to, ko negaliu ištesėti.

IV dalis

Į klausimą nieko neatsakiau. Įtariau, kad šis balsas priklauso jaunuoliui ilgais muzikanto pirštais. Per Jokūbo laikomas mišias jis įdėmiai mane stebėjo.

- Ar galime pasikalbėti? - maloniai paklausė jis.

Apsisukau. Jaunuolis buvo užsigobęs apsiaustą, niekada prieš tai nemačiau tokio ryškumo oranžinės spalvos. Ji vienu metu ir gąsdino, ir kėlė norą prieiti arčiau paliesti.

- Iš kur gavai Pijaus žiedą?

Nusisukau. Neketinau kažkokiam nepažįstamajam aiškinti, kaip aš susijusi su Pijumi, kaip jis ant klevo šakų man pasakojo visokias istorijas. Jis vienu metu man buvo ir tėvas, ir brolis, ir draugas. Dėl jo būčiau padariusi bet ką. O dabar jo nebėra.

- Koks skirtumas, - atsakiau ir pajutau, kaip mano nugara nubėgo nemalonus šiurpas. - Lyg tu galėtum ką nors pakeisti.

Jaunuolis atsiduso. Už savęs pajutau kylant vėją, atrodė, kad net linksta medžių viršūnės, o žolės stiebeliai lankstosi į visas puses.

- Kartu mes galime daug ką pakeisti, - atsakė jaunuolis ir vėjas taip staiga nutilo, kaip ir prasidėjęs. - Jei nori, galiu susisiekti su Pijumi iš ano pasaulio.

- Lyg tai jį sugrąžintų atgal, - nepatenkinta atsisukau į jaunuolį. Jo akys keistai švytėjo, apsiausto skvernai plazdėjo, nors ir nebuvo jokio vėjo.

- Ne, bet galbūt suteiktų tau ir man daugiau atsakymų.

- Kodėl TU nori ką nors žinoti? - piktai paklausiau.

- Tu net nežinai, koks artimas ir man buvo Pijus, - liūdnai atsakė jis. - Mano vardas Paulius, mes su tavo žuvusiu draugu turėjome daug nebaigtų darbų. Manau, kad per tave galėčiau su juo susisiekti.

- Kokia kaina? - perklausiau aš. Pijus niekada neminėjo jokio Pauliaus, o juo labiau, kad darė ką nors kita nei dirbo kalvėje, laisvalaikį leisdavo bibliotekoje arba aludėje.

- O kiek tu pasirengusi sumokėti už tokį susitikimą? Kiek galėtum paaukoti, kad paskutinį kartą su juo atsisveikintum?

Susimąsčiau. Pijus turbūt nenorėtų, kad ką nors paaukočiau vien tam, kad sulaukčiau informacijos arba dar kartą jam ką nors pasakyčiau. Mes puikiai supratome, kas esame, kokie mūsų santykiai. Žinojome, kad tarp mūsų nieko nebus.

- Nenoriu to daryti, - atsakiau ir pasižiūrėjau į Paulių. - Pijus nenorėtų, kad aš ką nors paaukočiau vien tam, kad galėčiau paskutinį kartą su juo pasimatyti.

Paulius atrodė nustebęs. Matyt, nesitikėjo tokio atsakymo.

Vėl nuo jo nusisukau ir užsidėjau Beno paduotą sidabrinį žiedą. Ant mano rankų vėl atsiranda tas pats keistas mėlynas švytėjimas. Jis tarsi migla pakilo nuo pirštų, apgaubė kūną ir maloniai nuramino. Iš kažkur atsklido ir Pijaus kūno kvapas - toks sūrus, primenantis jūros ošimą, švyturio šviesą ir krentančias žvaigždes šiltomis vasaros naktimis.

- To negali būti! - nustebęs surinka Paulius. - Ne, ne, ne!

Jis užsididėjo oranžinio apsiausto gobtuvą ir jo akys įgauna keistą oranžinį atspalvį.

- Tu negali būti viena mūsų! - pajuntu stiprų vėjo gūsį, nubloškiantį mane nuo uolų arčiau jūros. Nesupratau, iš kur pakilo vėjas, bet jo gūsiai vėl talžė medžių viršūnes, paskui kažkur pasigirdo griaustinio aidas ir iš dangaus nukrito ugnies kamuolys. Atrodo, lyg visi gamtos gaivalai perdavė Pauliui jėgas, o jis pats buvo pasirengęs bet ką padaryti, kad priverstų mane susisiekti su Pijumi.

- Tu esi apsiaustas, - galiausiai suvokiau. - Tau paklūsta gamtos jėgos, taip pat jos pakluso ir Pijui, kitaip jis nebūtų žinojęs tiek daug visko, nebūtų žinojęs, kada mirs.

- O dabar viena mūsų esi ir tu, - išgirdau pažįstamą balsą. Be mūsų su Pauliumi paplūdimyje nebuvo nieko daugiau, iš kur čia atsirado kunigas Jokūbas, vilkintis raudonai? Ir kas tas kitas vyriškis, apsirengęs geltoną apsiaustą?

- Kaip jūs čia atsiradote? - sutrikusi paklausiau aš. Geltonu apsiaustu vilkintis vyriškis pradėjo raminti Paulių, vėjas pamažu rimo, jūros bangų mūša maloniai mane ramino. Jaučiausi, kad esu saugi, kol netoli manęs yra vanduo.

- Parodyk rankas, - maloniai paprašė Jokūbas. Atsargiai ištiesiau delnus į priekį. Kunigas apsukiojo mano sidabrinius žiedus, Pijaus nukaltąjį apsukdamas kelis ratus lyg bandydamas suprasti, ką reiškia tie keisti išgraviravimai.

- Kraujas tirštesnis už vandenį, - galiausiai pasakė jis.

- Ne, ne, ne! - suriko Paulius. - Tai begali būt tiesa! Ne!

Jokūbas spragtelėjo pirštais ir jo apsiaustas pasidengė ugnies liežuviais. Iš nežinia kur jis išsitraukė rimbą taip pat apsuktą ugnies liežuviais ir juo per liemenį apkabino Paulių. Geltonu apsiaustu apsigobęs jaunuolis suplojo rankomis ir danguje pasirodė audros debesys, iš kurių ant mūsų pradėjo kristi žaibai. Jie kaip mažos ietys susmigo aplink oranžiniu apsiaustu vilkintį Paulių.

- Jau tada, kai Pijus rado mėlynojo drakono kiaušinius tu žinojai, kad ši diena nutiks! - susinervinęs sustūgo Jokūbas. Niekada nemačiau kunigo tokio pikto, niekada negirdėjau tokio jo balso, sklindančio iš pačių sielos gelmių.

- Gali tik susitaikyti su artėjančiais pokyčiais arba užleisti savo vietą kitam, - pridūrė geltonu apsiaustu vilkintis jaunuolis. - Nemanau, kad tavo vėjo šuorai apsaugotų nuo elektros iškrovos.

Visiškai nesupratau, kas vyksta. Man atrodė, lyg aš sapnuočiau patį keisčiausią sapną, iš kurio greitai pabusiu.

Paulius dramatiškai nusispjovė ant žemės ir pakėlė į viršų rankas. Ugnies liežuviai aplink juo juosmenį atlaisvėjo, žaibų ietys pradingo minkštame paplūdimio smėlyje.

- Tu neturėjai šito matyti, - atsiprašydamas ištarė Jokūbas. - Tikriausiai jau susipažinai su Pauliumi, o šalia manęs stovi elektrikas Lukas.

- Malonu, - sutrikusi atsakiau.

- Apgailestauju, kad susitikome tokiomis aplinkybėmis, bet pradžia visiems mums buvo... savotiška, - pridūrė Lukas.

- Aš vis dar nesuprantu, kas vyksta.

- Tave pasirinko vandens stichija, tu tapai mėlynuoju apsiaustu, - paaiškino Jokūbas.

- Ką? Pirma apie kažkokius apsiaustus kalbėjo Pijus, dabar ir jūs, kunige? Kliedesiai.

- Matot, ji net nieko nesupranta, dar galime viską grąžinti į senas vėžes, - ištarė Paulius ir aš vėl pajutau stiprėjantį vėją. Lėtai traukiausi atgal ir kojomis pajutau šaltą jūros vandenį. Jis ramino, bet kartu ir teikė naujų jėgų, pasitikėjimo savimi. Ant rankų dar kartą pamačiau mėlyną švytėjimą, o tada instinktyviai jas sukryžiavau į viršų, lyg rankomis bandyčiau atkartoti indišką šokį. Vandens srovės slinko mano rankomis į viršų, apgobė kūną, akimirką pakilau į orą. Girdėjau pasikartojančią bangų mūšą, užuodžiau vandens sūrymą ir tada prieš save pamačiau Pijaus veidą.

- Atmink, kad mėlinžvynio kraujas tirštesnis už vandenį, - tarė jis ir švelniai pabučiavo į kaktą. - Tęsk mano pradėtus darbus ir pasitikėk savimi, - pridūrė jis ir jūros vanduo nuslūgo.

Kai vėl tvirtai atsistojau ant žemės, ant pečių pajutau sunkią mėlynos spalvos medžiagą, o į mane nustebę sužiuro trys poros akių.

III dalis

Matilda

- Gedulo spalva tau tinka, - pasakė Aneliza, kai mudvi išėjome į lauką. Saulės spinduliai šildė mano veidą, glostė rudus plaukus, susuktus į tvarkingą kuodą, ir bažnyčioje sustirti spėjusias rankas. Niekada prieš tai man nešaldavo rankos, o dar tas keistas melsvas švytėjimas, atsiradęs ant rankų šalia vienas ant kito sumautų graviruotų sidabrinių žiedų man nedavė ramybės. Mišių metu apie nieką kitą negalėjau galvoti. Pastebėjusi, kad į mano rankas spokso ir kažkoks vaikinas ilgais muzikanto pirštais, sukryžiavau rankas ant krūtinės.

- Ar tau viskas gerai? - man nieko neatsakius paklausė Aneliza. - Žinau, kaip Pijaus mirtis tave paveikė. Jei nenori likti viena, gali pasilikti pas mus. Vietos užteks. Supažindinčiau su savo draugais, kartu galėtume ką nors nuveikti ir prasiblaškyti.

Vienintelis prasiblaškymas Anelizai - karšto vyno gėrimas šalia laužo, atsirėmus į uolėtas keteras besiklausant bangų mūšos. Nors pusseserės Anelizos nemačiau jau kelis metus, šiandien neturiu noro kur nors eiti. O tuo labiau su kuo nors bendrauti.

- Ačiū, viskas bus gerai, bet greičiausiai neliksiu nakvoti. Dar noriu ramiai pabūti prie jūros ir atsisveikinti su Pijumi.

- Vis tiek nieko nebepakeisi, - gūžtelėjo pečiais Aneliza. - Jo jau nebesugrąžinsi.

Žinia apie Pijaus mirtį mane pasiekė vėlų vakarą. Tada buvau lauke ir kaip įprasta šiltais vasaros vakarais vaikštinėjau skaičiuodama krentančias žvaigždes. Paprastai su manimi būdavo ir keli draugai, tačiau tąnakt niekam nieko nesakiusi išėjau viena. Neskubėdama vaikštinėjau siauromis miesto gatvėmis, kol galiausiai pasiekiau proskyną miške. Toliau lėtai broviausi per tankmę, bandydama nusigauti prie miško šerdies. Šakos braižė rankas, vėlėsi į plaukus, bet aš ėjau pirmyn. Girdėjau ūbaujant pelėdas, nujaučiau, kad kažkur netoli prabėgo lapė, o tada kažkur už manęs triokštelėjo šakelė. Sunerimusi apsigręžiau, bet tamsoje nieko nepamačiau. Smarkiai besidaužančia širdimi toliau ėjau tikslo link ir pasiekusi didelį klevą miško viduryje lengvai užlipau jo šakomis. Miške visada rasdavau sielos ramybę. Šitas medis mane ypač ramino. Gal todėl, kad jo lapų šnarėjimas priminė jūros ošimą, o pats medis, rudenį pasidabinęs geltonais ir raudonais lapais, primindavo pasakų laivą ir mes būdami vaikais tarp jo šakų žaisdavome piratus ir įsivaizduodavom, kad pasiekiame naują pasaulį.

Kad ir kaip visi troškome nuotykių, užaugę nei vienas nedrįsome palikti gimtojo miesto sienų. Pasaulis tarp siaurų senamiesčio gatvelių atrodė saugus, be to, netoliese buvo jūra, ant kurios kranto stovėjo žvejų kaimas, tiekęs mums žuvį ir kitas jūros gėrybes. Karalienė Debora rūpinosi visais miesto gyventojais, jaunimo išsilavinimu, suteikė mums darbą, o sunkiu laikotarpiu - ir viltį gyventi. Nuotykių troškimą pamažu pakeitė šeimos židiniai, vaikystės draugai sukūrė šeimas. Mieste nebuvo karo, gyvenome draugiškai, visko užteko - ko daugiau galėjo reikėti?

Tačiau Pijui reikėjo. Jis negalėjo susitaikyti su ramybe, jo siela kažko troško. Kartais nesuvokdavau, ko ji ilgisi. Dažnai matydavau vaikystės draugą apie gyvenimiškus reiklaus diskutuojantį su kunigu Jokūbu, o kartais Pijų rasdavau apsikabinusį šį aukštą klevą skaitantį kokį nors filosofijos veikalą. Jis dažnai man pasakodavo apie tuos laikus, kai pasaulyje gyveno drakonai, fėjos, vandeniai ir kitokie magiški padarai, galėję manipuliuoti gamtos elementais ir keisti pasaulio likimą. Dar jis pasakojo, kad dėl magijos išnykimo mūsų pasaulyje kalti godūs žmonės, norėję pasisavinti magiją, ir kad vieną dieną ji su tokiu trenksmu sugrįš į pasaulį, kad sugriaus jo balansą. Tačiau tam kelią gali užkirsti devyni žmonės, dar vadinamieji apsiaustais. Jie valdys gamtos elementus ir galės sugrąžinti pasauliui balansą.

- Kas tie apsiaustai? - vieną kartą mums abiem sėdint ant klevo šakų paklausiau Pijaus.

- Kada nors sužinosi, - ramiai atsakė jis. - Nors gal geriau ir nežinoti. Sakoma, kad apsiaustai negali turėti jokių žmogiškų ryšių su pasauliu, o jie tokie galingi, kad vienu pirštu gali sukelti žemės drebėjimus, potvynius, audras ir uraganus.

- Nejau tiki tokiomis pasakomis?

- Dauguma pasaulio paslapčių yra neįmenamos, tad kodėl ir tai negali būti tiesa? - nusišypsodamas perklausė Pijus.

Tada mes apie kažką kalbėjomės ir jis peiliu raižė medžio kamieną.

- Kai aš mirsiu, apie mane praneš vandens drakonas, - galiausiai perskaitė jis.

Tą vakarą, kai mirė Pijus iš tiesų pasigirdo kalbos apie tai, kad virš žvejų kaimelio pakilo mistinė būtybė, primenanti mėlynžvynį vandens drakoną. Galbūt todėl mane ir viliojo vienišas klevas miško viduty, kur Pijus išraižė mirties dieną. Rankomis braukiau per pažeistą žievę ir galvojau, ar tai gali būti tiesa.

- Taip ir žinojau, kad tave čia rasiu, - uždusęs pasisveikino Benas.

- Kas nutiko? - net nepajutau, kaip nušokau nuo medžio šakų ir lengvai nusileidau ant žemės. - Kodėl manęs reikėjo ieškoti?

- Negi dar negirdėjai? - perklausė Benas. Jo pilkos akys atrodė net paraudę nuo ašarų. - Netekom Pijaus.

- Ką? - negalėjau patikėti. - Kas nutiko? Iš kur žinai?

Benas papasakojo, kad Pijus kalvėje jau kuris laikas elgėsi kaip nesavas. Jis vis kalbėjo apie tai, kad prie žvejų kaimelio rado keistus akmenis, primenančius kiaušinius. O tada kelias dienas nepasirodė kalvėje. Jie visi sunerimo, bet nežinojo, kur gali ieškoti Pijaus. Namuose jo nebuvo. Draugai kartais apžiūrėdavo ir klevo šakas, bet Pijus taip pat čia nepasirodė. Nei bibliotekoje, nei aludėje, niekas nežinojo, kur prašapo Pijus. O tada žvejų kaimelyje Aneliza rado mėlyno apsiausto skiautę, o kitas žvejys - sidabrinį jo pakabuką, jūros išmestą į krantą.

- Vadinasi, tai tiesa, - su ašaromis akyse ištariau aš, - kai aš mirsiu, apie mane praneš vandens drakonas. Pijus žinojo, kad mirs, - nebesusivaldžiau ir apsižliumbiau.

- Užjaučiu, - ištarė Benas. - Žinau, kiek jis tau reiškė. Pijui tu irgi buvai svarbi. Kalvėje iš sidabro jis darė tau žiedą. Jis dar nebaigtas, bet manau, kad turėtum jį turėti.

Benas pasirausė kišenėje ir ištraukė mažą sidabrinį graviruotą žiedą. Jis keistai blizgėjo žvaigždžių šviesoje.

- Ačiū, - pasakiau Benui, jį apkabinau ir įsikniaubusi į krūtinę verkiau, kol pasibaigė ašaros.

O tada dangų perskrodė didelis ugnies kamuolys. Benas siauromis senamiesčio gatvelėmis palydėjo mane namo ir kitą dieną mes susitikome bažnyčioje, apsirengę juodai.

- Kaip manai, ar ten Pijui geriau? - paklausė Aneliza, iš prisiminimų sugrąžindama mane į dabartį. Gūžtelėjau pečiais - ką dar galėjau padaryti? Niekas iš ten nepareina.

- Jis žinojo, kad mirs, galbūt net laukė tos dienos, - atsakiau.

- Niekas nelaukia mirties, - prie mūsų priėjęs ištarė kunigas Jokūbas. - Atsiprašau, jei įsitraukiau į pokalbį.

- Nieko tokio, - pratarė Aneliza ir įsitraukė į filosofinius išvedžiojimus apie mirtį, gyvenimą ir pasaulio pabaigą. Nebeklausiau jų kalbų, apkabinau pusseserę ir lėtai nuėjau jūros link. Sūrus vanduo tvoskė man į veidą, jūros mūša maloniai ramino.

Už savęs išgirdau kažkieno žingsnius, bet nesivarginau apsisukti. Tarp rankų varčiau sidabrinį Pijaus žiedą ir mąsčiau apie gyvenimo prasmę.

- Tu Matilda, ar ne? - išgirdau sodrų vyrišką balsą. - Mums reikia pasikalbėti.

KOMENTARAI:

II dalis

Jokūbas

Kažkas man sakė, kad kai miršta Devyneto narys, jo apsiausto medžiagos dalys vienaip ar kitaip pasiekia kitus narius. Tačiau kodėl mes dar nesulaukėme mėlynojo apsiausto? Kodėl negavome nei vieno mėlyno siūlelio, kuris neva turėtų mums padėti greičiau surasti kitą, vandens galia apdovanotą vyrą?

Elektrikas daug laiko praleido mūsų bibliotekoje ieškodamas informacijos senovinėse knygose, legendose ir kituose per amžių amžius sukauptose ankstesnių Devyneto narių atsiminimų knygelėse. Nieko neradęs jis pasidavė ir grįžo į savo amatininko studiją mieste, kur dar kartą peržiūrėjo visus paveikslus. Jis apdovanotas ne tik gamtos elemento jėga, bet ir ateities spėjimu. Ateities, kurią kartais galima pakeisti, jei tik tinkamai supranti iš anksto siunčiamus ženklus ir simbolius. Lukui ateitis pasirodo per piešinius: kai jį aplanko mūzos, jis piešia nuostabius piešinius, kuriuose galima rasti tam tikrus elementus, atspindinčius ateitį. Kai vieną dieną jis nupiešė vandens drakoną, nasruose virš jūros ryto šviesoje nešantį delfiną, mes galvojome, kad tai tik jo fantazija, kad tai negali būti tiesa. Mes visi puikiai žinojome, kad mėlinžvyniai drakonai, kuriuos kadai kada sukūrė elfai ir vandeniai, kaip atsvarą ugnimi spaudantiems drakonams, žuvo dar prieš man pačiam apsigobiant raudonuoju apsiaustu. Bet dabar, kai Pijus žuvo, o į bažnyčią atėję tikintieji pranešė girdėję vandens drakono riaumojimą, mes manome, kad šie padarai vėl klajoja mūsų pasaulyje. Tik iš kur jie atsirado? Ir ar šis gyvis tikrai galėjo kaip nors pakenkti Mėlynajam apsiaustui? Juk mėlinžvynis sukurtas iš vandens, o vanduo pakluso Pijui. Nejau drakonai gali būti pavojingi ir kitiems apsiaustutiesiems? Ar mūsų laukia kiti priešai?

Nerasdamas sau vietos ratais vaikštau po bažnyčią. Laukimas ir nežinia mane varo į neviltį. Spragteliu pirštais tai užgesindamas, tai vėl uždegdamas visas bažnyčioje esančias žvakes. Ką aš dar galiu padaryti? Jei jau negavome mėlynojo apsiausto liekanų, kaip rasime naują mėlynąjį apsiaustą?

Raminkis, - galų gale man ištarė Paulius. - Kiek gali taip vaikščioti iš kampo į kampą ir veltui deginti žvakes?

Kiek norėsiu, tiek ir deginsiu, - atkirtau. - Ar jau bandei susisiekti su Pijumi?

Paulius muzikantas. Jis dėvi oranžinį apsiaustą, kuriam paklūsta oro savybės. Tačiau prieš užsidėdamas apsiaustą jis atlikdavo dvasių iškvietimo apeigas, už kurias gaudavo pinigus. Grieždamas smuiku jis sugebėdavo prišaukti vėles, kurios paliko šį pasaulį. Artimieji tada per Paulių užduodavo įvairius klausimus ir sulaukdavo atsakymų.

Kad taip lengva būtų, - atsakė Paulius. - Man ne visada pavyksta pasikviesti dvasias, o jei ir pavyksta, vėlė ne visada nori pasakotis.

Atsidūstu. Pijus tikrai nenorės pasakoti, kas jam nutiko. Priklaupiu ant klaupto ir sukalbu maldą, tada nueinu už altoriaus, nusivelku juodą sutaną ir užsigobiu raudoną apsiaustą. Ugnies galia maloniai šildo, apima visą kūną ir suteikia naujų jėgų. Jei tik visada galėčiau vilkėti šį apsiaustą, o ne slėptis po juoda kunigo sutana, pasauliui padaryčiau daugiau gero. Ugnies padedamas galėčiau gydyti žaizdas, galėčiau šildyti namus, tramdyti laukinius gaisrus, šiluma aprūpinti ūkininkų šiltnamius, kad ir žiemą būtų daržovių... Žinoma, svarbu pamaitinti ir sielą, bet kai kūnas kenčia, ar kam rūpi dieviškoji mana?

Užsidedu apsiausto gobtuvą ir sustoju priešais altorių. Paulius nustebęs žiūri į mane.

Senokai nevilkėjai raudonai, - galiausiai šypteli.

Labai juokinga.

Paulius galvoje turi ne tik mano Devyneto raudonąjį apsiaustą, bet ir raudonus apeiginius bažnyčios rūbus, kuriuos dėviu per kankinių minėjimus, Sekmines, Verbų sekmadienį ir kitas religines šventes. Gal ir sutapimas, bet raudona religinių rūbų spalva simbolizuoja ugnį, kraują, meilę ir auką. Ugnį, laukinį elementą, pasirinkusį mane savo atstovu; kraują, kurį tenka pralieti priimant tam tikrus sprendimus; meilę kitiems tikintiesiems bei Devyneto broliams ir auką, kurią aš padariau pasirinkdamas kunigo, o vėliau ir Devyneto, kelią. Tarnystę Dievui pasirinkau pats, o apie priklausymą Devynetui niekas manęs neklausė.

- Ar savo noru būtum apsivilkęs raudonai? - lyg skaitydamas mano mintis paklausė Paulius. Jo rudos akys smigo į pačias sielos gelmes, o šviesūs garbanoti plaukai netvarkingai gaubė tobulai simetriškų bruožų veidą.

- Nežinau, niekada apie tai nepagalvojau, - pameluoju. Bemiegėmis naktimis, kai danguje pakyla apskritas mėnulio veidas, aš vis galvoju apie savo pasirinkimus. Kodėl pasirinkau tapti kunigu. Kodėl mane pasirinko ugnis. Kodėl aš esu vienas iš devynių. Ir kodėl turiu tiek daug aukotis.

- Jei būčiau nežinojęs, kokias galias suteiks Devynetas, aš tikrai nebūčiau tapęs jo dalimi.

- Bet ar mes turėjome pasirinkimą?

Paulius tyli. Ką jis gali pasakyti? Kiekvienas nešame savo gyvenimo kryžių ir negalime pasidalinti jo našta.

- Turėjome. Ir šis pasirinkimas galėjo būti daug brangesnis nei kiti.

Dabar tyliu aš. Vėl nekantriai vaikštau po bažnyčios navas, rankomis braukau įrėmintus šventųjų paveikslus ir galvoju apie jų pasirinkimus. Kiek jie turėjo paaukoti, kad galėtų tapti, kuo yra? Ir ar juos tikrai pasirinko Dievas? O kas, jei Jo net nėra, jei mes visi naiviai tikime vien tam, kad galėtume kažkuo tikėti ir kad būtų lengviau?

Vėl spragteliu pirštais ir visos bažnyčios žvakės užsidega. Ugnis maloniai šildo, jaučiu mažų liepsnelių plazdėjimą sau už nugaros. Jos lyg mažos akys žvelgia į mane laukdamos, kada galės apimti didesnį plotą, ne tik žvakės vašką.

- Tai ką dabar darysime? - nepakęsdamas tylos klausia Paulius.

- Nieko, lauksim. Ir tikėsimės, kad žinios apie naują apsiaustą greitai mus pasieks.

- Ar ne geriau būtų patiems jį surasti? - paklausia Elektrikas. Nei aš, nei Paulius nepastebėjome, kada jis įėjo.

- Kaip mes jį rasime? - sutrikęs pasiteirauja Paulius. - Ar tai iš vis įmanoma?

- Žinoma! Bibliotekoje radau knygų, kuriose aprašoma, kad apsiaustuotieji vyrai greitai randa vienas kitą. Po vieno iš Devynių žūties jų, būsimų narių kūnai ima skleisti stebuklingą šviesą, matomą tik mums. Ši šviesa būna daug sodresnė prie sidabrinių papuošalų arba priešingų elementų. Nuo seno žinoma, kad vanduo priešingas ugniai, taigi, Jokūbai, tu turi daugiausia šansų rasti kitą apsiaustą.

- Tai ko mes laukiame? - džiugiai sušunka Paulius. - Kylam aukštyn, iš ten daug geriau viskas matyti!

- Ar ne geriau būtų išsiskirstyti? Taip turėtume daugiau šansų rasti naują apsiaustą, - pasiteirauju.

- Puiki mintis! Aš skrisiu į rytus, Paulius į pietus, o tu į vakarus, - sukomanduoja Lukas. Jis užsigobia geltonojo apsiausto gobtuvą ir bažnyčioje pasigirsta perkūno trenksmas. Kiekvieną kartą pašiurpstu, kai susiglaudžia mažo paukštelio sparnai. Protu nesuvokiu, kaip jo sparnų plazdėjimas gali skleisti garsą, primenantį perkūno. Perkūno oželis paskraido aplink sienas ir pro duris neria lauk.

Luko veidą nušviečia šypsena. Žinau, kaip jis dievina laisvę ir tą jausmą, kai vėjas šiaušia plunksnas, o ilgi sparnai neša tave kur tik nori. Iš paukščio skrydžio pasaulis atrodo toks mažas, o mūsų problemos nereikšmingos. Jaunuolis užsideda gobtuvą ir užmerkia rudas akis. Jį apima oranžinis švytėjimas, o tada Lukas virsta ereliu. Jis taip stipriai mosteli sparnais, kad bažnyčios žvakės iškart užgęsta. Susidomėjusiomis akimis paukštis žiūri į mane, o tada atsiplėšia nuo žemės ir keliais didingais sparnų mostais išskrenda lauk.

- Kad tik mums pavyktų, - garsiai ištariu paveikslams ir užsidedu raudonojo apsiausto gobtuvą. Užsimerkiu ir ištiesiu rankas į šonus. Jaučiu, kaip visi rankų gyvplaukiai pavirsta raudonomis ir geltonomis plunksnomis, nosis ir burna pavirsta į snapą, o kojos susitraukia. Keista būti feniksu, nemirtingumo simboliu. Mano gyvenime jau prieš tampant kunigu būta daug simbolių, kurie tarpusavyje susilieja į vieną. Iš dulkės gimei, dulke ir tapsi. O feniksas juk vėl atgimsta iš savo pelenų. Ar tai nėra tam tikri gyvenimo pasikartojimai? O gal tiesiog karta iš kartos perduodama gyvenimo išmintis. Kokią išminties dalelę paliksiu kitoms kartoms aš pats, kunigas ir vienas iš Devynių, galėjęs keisti pasaulio likimą, bet bijojęs susidurti su likimu?

Bijau rasti negyvą Pijų. Žinau, kad turėsiu padėti jį palaidoti, pasakyti paskutinius atsisveikinimo žodžius, palydėti į paskutinę žemiškąją kelionę ir atiduoti Dievo globai tikėdamasis po mirties jį vėl sutikti. Bet niekas nežino, ar mes dar susitiksim. O jei ir susitiksim, ar bepažinsim vienas kitą, būdami tik beveidėmis vėlėmis, klajojančiomis dangaus arba pragaro platybėse?

Bijau netekti ir kitų Devyneto narių. Visi jie man daugiau nei draugai, mes turbūt artimesni nei broliai, kartu mokęsi valdyti gamtos galias, kovoti ginklais, sutramdyti žemiškus troškimus ir viltis. Visi mes davėme priesaiką tapti tuo, kas esame. Bet dėl jos turėjome atsisakyti kitų žemiškų ryšių, pasižadėjome nepamilti jokio kito asmens labiau nei savęs pačių ar savo Devyneto brolių, neturėti palikuonių ir niekam nepasakoti apie magijos egzistavimą. Man tai nebuvo sunku, jau buvau davęs tokią priesaiką, tereikėjo ją užtvirtinti krauju. Ir gyvybės kaina. Gyvybės, kuri gamtos elementams galbūt ir nėra nieko verta. Bet man ji reiškia daug.

Būdamas feniksu sumosuoju sparnais ir išskrendu pro bažnyčios duris. Jaučiu, kaip nuo ugninių plunksnų, šviečiančių tamsoje, kyla garas. Erelis ir perkūno oželis gali lengvai pasislėpti nakties tamsoje, o skrendantį ugnies fakelą visi pamatys iš tolo. Šią naktį būsiu lengvas taikinys. Tikiuosi, kad ryte nereiks ieškoti naujo Ugnies apsiausto.

- Greičiau visa tai pabaikime, - mintyse pagalvoju ir pakylu virš debesų.

Komentarai:

I dalis

DOMINYKAS

- Tai kada tu jai pasakysi? - klausia Aneliza Dominyko, gulinčio šalia. Jų nugaras saugo stačios uolos, priešais save jie mato į krantą besidaužančias jūros bangas, tolumoje plaukiančius laivus ir dangų skrodžiančias žuvėdras. - Juk negali taip lyg niekur nieko imti ir pasakyti, kad jos nebemyli.

- Žinau, - atsidūsta Dominykas. - Aš negaliu.

- Anksčiau ar vėliau tau teks pasirinkti.

Dominykas, Lagūna ir Aneliza kartu augo viename žvejų kaimelyje, įsikūrusiame ant jūros kranto tarp stačių uolų. Kaimelis buvo mažas, vaikų jame gyveno nedaug, tad buvo natūralu, kad jaunuoliai susipažino, pradėjo bendrauti ir kartu leisti dienas. Kaip lygiai taip pat natūralu ir tai, kad kaimelio bendruomenė tikisi, kad Dominykas pagaliau taps vyru ir pasirinks vieną iš dviejų vaikystės draugių ir jai pasipirš. Bet kaip išsirinkti vieną, kai jos abi tokios skirtingos? Su Aneliza jis jaučiasi užtikrintas, ji turtinga pirklio duktė, apie kurios grožį apylinkėse sklando legendos. Jos akys mėlynos, šviesūs plaukai krenta iki pat menčių, nosis tiesi, lūpos putlios. Ji aukšta, liekna, o eidama visada siūbuoja plačiais klubais.

- Su tokiais klubais tik gimdyti ir gimdyti vaikus, - juokiasi vyresnieji kaimo gyventojai, susirinkę aludėje aptarti dienos darbų ir atsipalaiduoti.

Bet ar Dominykas nori tokio ramaus šeimyninio gyvenimo? Jo širdis vis labiau krypsta prie nenuoramos Lagūnos, nepaklusniomis garbanomis ir pelkių spalvos akimis. Tie patys vyrai aludėje juokiasi, kad tose dvejose pelkėse lengvai gali nuskęsti bet kas, kas tik per ilgai į jas įsispoksos. Apie Lagūną apylinkėse sklando legendos, kad ji yra vandenio pavainikė, nes žvejų kaime ji vienintelė mergina, visada grįžtanti su tinklais, pilnais jūros gėrybių. O kartais jos tinklai būna pilnesni nei kitų, ilgametę patirtį turinčių žvejų. Sklinda kalbos, kad iš vandenio tėvo ji paveldėjo gebėjimą kvėpuoti po vandeniu. Tačiau Dominykas žino, kad Lagūna taip myli jūrą ir bangas, kad kiekvieną dieną maudosi, nardo ir todėl išmoko sulaikyti kvėpavimą bent trisdešimčiai minučių. Net ir jam būna neramu, kai draugė per ilgai neiškyla į vandens paviršių, kol Dominykas paplūdimyje kūrena laužus ir išdarinėja medžioklės laimikį. Keista, bet nors ir gyvena jūros ir uolų apsuptame kaime, ramybę randa tik miške. Jis dažnai palieka visus kaimelio gyventojus ir eina į mišką spęsti spąstų lapėms, kiaunėms ar kitiems miško žvėreliams. Tačiau labiausiai jį žavi stirnos, taurūs miško gyventojai, švelniu kailiu, baugiomis akimis ir jautria siela. Jei tik galėtų, Dominykas mielai apsikeistų su bet kuria stirna vietomis - galbūt tada jam nereikėtų rinktis, kuriai draugei sudaužyti širdį.

Dominykas atsistoja ir pajunta nuo jūros kylantį sūrų vėją. Jis dairosi po horizontą ir akimis bando surasti Lagūnos šešėlį, plūduriuojantį vandens paviršiuje arba dar gilyn besileidžiantį į bangas. Rytinė saulė meta jo šešėlį ant tebegulinčios Anelizos. Staiga danguje pasirodo keistas padaras. Dydžiu jis neprimena nei žuvėdros, nei didžiojo kormorano. Jo šešėlis užtemdo saulę, atrodo, kad net matyti blizgant žvynai. Padaras nusileidžia žemyn į vandenį, kažką sugriebia ir nuskrenda tolyn. Šiurpas perbėga Dominyko nugara. O jei tas padaras iš vandens pačiupo Lagūną? Juk ji tokia smulkutė.

- Lagūna! - nuo aukštų uolų surinka Dominykas. Jo balsą užgožia bangų mūša. - Ar tu matei tą padarą? - atsisukęs į Anelizą išsigandęs klausia jis.

- Padarą? - perklausia ji ir tada virš uolų pasigirsta riaumojimas.

- Tai vandens drakonas! - vienu balsu sušunka abu jaunuoliai ir palikę viską bėga uolomis žemyn.

- Lagūna! - vis kartoja ir kartoja Dominykas. Pasiekęs paplūdimį jis dairosi merginos paliktų rūbų ar kitų daiktų, bet nieko nemato. Kairėje jo pusėje matyti keletas žvejų, paskubomis traukiančių tinklus.

- Ar ir jūs girdėjote tą riaumojimą? - klausia jis, padėdamas traukti lauk tinklus. Prie jų prisijungia ir Aneliza. Ji bando traukti tinklus, bet jos rankos nepritaikytos grubiems žvejų darbams ir slysta nuo grubių tinklų virvių.

- Greičiau, bėk, trauk lauk bučius!

Mergina paklūsta ir nubėga tolyn.

Pasilikę vyrai iš visų jėgų į krantą tempia tinklus. Laimikis šį kartą menkas - tik daugybė dumblinų žolių, įsipainiojusių tinkluose. Bet ar galėjo būti kitaip? Jei iš tiesų nubudo vandens drakonas, jo riaumojimas reiškė, kad vanduo susidrumstė, kad jūra pareikalaus aukų.

Žvejų kaime iš lūpų į lūpas perduodama legenda, kad jei danguje pasirodys mėlynais žvynais nusėtas padaras, jūra pradės reikalauti aukų. Metai iš metų tą dieną ji pasiims kokį nors žemyno gyventoją, neatsargiai įbridusį į vandenį. Tai kartosis tol, kol jūra pasisotins. O jei jūros dievai negaus jokių aukų, žvejai grįš tuščiais tinklais.

- Tai tikrai vandens drakonas, - niūriai atsidūsta vienas žvejų.

- Tikiuosi, kad šie padarai nepuola kaimų, - taria kitas žvejys.

- Ar kas nors žino, kodėl jis atsibudo? - klausia Dominykas, tačiau nei vienas vyrų negali atsakyti. Vieni spėlioja, kad jis atsibudo dėl artėjančio mėnulio užtemimo, kitas žvejys teigė, kad neva drakonas taip niekada ir nebuvo užmigęs, o šiandien kažkodėl užsimanė suriaumoti, dar vienas žvejys manė, kad tai natūralus procesas, pasikartojantis kas šimtą metų.

- Jei senoliai nebūtų to žinoję, nebūtų mums perdavę jokios legendos, - priduria jis. - Tik nemanau, kad kas nors iš tiesų gali pasakyti, kiek ilgai drakonai miega.

- Vandenis gali, - šypteli Lagūna. Traukdami tinklus nei vienas žvejų nepastebėjo, kada mergina išlipo į krantą ir priėjo prie jų.

- Tavo tikrasis tėvas? - perklausia vienas žvejų, bet mergina nieko neatsako. Jos plaukuose matyti smėlio dulkės, o pelkių akys spindi ramybe.

- Jei nubudo drakonas, nenustebčiau, jei į mūsų pasaulį sugrįžo vandeniai, elfai, šmėklos ir kiti padarai, - atkerta ji ir pajunta, kaip Dominykas apsikabindamas priglaudžia šiltą skruostą prie kaktos.

- Džiaugiuosi, kad tau nieko nenutiko.

- Kol kas, - priduria kažkuris žvejų ir jie pašiurpsta nuo dar vieno mėlynžvynio suriaumojimo.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras:

Mielosios ir mielieji, na, o formoje apačioje kviečiame palikti savo komentarą apie šią istorijos dalį, kurią būtinai persiųsime autorei. Taip pat jūsų komentarą talpinsime po kiekvienos autorės istorija. Patikėkite, jūsų pastabos dar gali pakreipti rašomą istoriją visia kita linkme ;) O taip pat, kiekvienai autorei skaitytojų mintys labai svarbu ;) Dėkojame iš anksto.