Artūra autorės knyga "Devynetas"

Artūra autorės knyga "Devynetas"

Sveiki! Mano pseudonimas Artūra, tikiuosi, kad šiuos jaukius rudens vakarus praleisime kartu! Esu fantastikos žanro mėgėja, tad šį kartą rašysiu ne vien apie meilę seilę, bet bandysiu viską apvilkti į magijos ir netikėtumo rūbą!

Projekto metu bandysiu įgyvendinti mintį ir rašyti apie devynių žmonių gyvenimus, todėl ir pavadinau kūrinį "Devynetu". Juk mes kiekvienas turime savo likimą, kurį keičiame kasdien, priimdami vienokius ir kitokius sprendimus. Taip pat ir mano kuriami personažai turės pasirinkti: vieni rinksis tarp meilės ir turtų, kitų tarp savo norų ir ambicijų, treti turės pasirinkti, ar jiems svarbiau vieno žmogaus gyvybė, ar visos tautos likimas. Tik ar visi sugebės pasirinkti teisingai? Ir ar vėliau dėlto neteks gailėtis?

III dalis

Matilda

- Gedulo spalva tau tinka, - pasakė Aneliza, kai mudvi išėjome į lauką. Saulės spinduliai šildė mano veidą, glostė rudus plaukus, susuktus į tvarkingą kuodą, ir bažnyčioje sustirti spėjusias rankas. Niekada prieš tai man nešaldavo rankos, o dar tas keistas melsvas švytėjimas, atsiradęs ant rankų šalia vienas ant kito sumautų graviruotų sidabrinių žiedų man nedavė ramybės. Mišių metu apie nieką kitą negalėjau galvoti. Pastebėjusi, kad į mano rankas spokso ir kažkoks vaikinas ilgais muzikanto pirštais, sukryžiavau rankas ant krūtinės.

- Ar tau viskas gerai? - man nieko neatsakius paklausė Aneliza. - Žinau, kaip Pijaus mirtis tave paveikė. Jei nenori likti viena, gali pasilikti pas mus. Vietos užteks. Supažindinčiau su savo draugais, kartu galėtume ką nors nuveikti ir prasiblaškyti.

Vienintelis prasiblaškymas Anelizai - karšto vyno gėrimas šalia laužo, atsirėmus į uolėtas keteras besiklausant bangų mūšos. Nors pusseserės Anelizos nemačiau jau kelis metus, šiandien neturiu noro kur nors eiti. O tuo labiau su kuo nors bendrauti.

- Ačiū, viskas bus gerai, bet greičiausiai neliksiu nakvoti. Dar noriu ramiai pabūti prie jūros ir atsisveikinti su Pijumi.

- Vis tiek nieko nebepakeisi, - gūžtelėjo pečiais Aneliza. - Jo jau nebesugrąžinsi.

Žinia apie Pijaus mirtį mane pasiekė vėlų vakarą. Tada buvau lauke ir kaip įprasta šiltais vasaros vakarais vaikštinėjau skaičiuodama krentančias žvaigždes. Paprastai su manimi būdavo ir keli draugai, tačiau tąnakt niekam nieko nesakiusi išėjau viena. Neskubėdama vaikštinėjau siauromis miesto gatvėmis, kol galiausiai pasiekiau proskyną miške. Toliau lėtai broviausi per tankmę, bandydama nusigauti prie miško šerdies. Šakos braižė rankas, vėlėsi į plaukus, bet aš ėjau pirmyn. Girdėjau ūbaujant pelėdas, nujaučiau, kad kažkur netoli prabėgo lapė, o tada kažkur už manęs triokštelėjo šakelė. Sunerimusi apsigręžiau, bet tamsoje nieko nepamačiau. Smarkiai besidaužančia širdimi toliau ėjau tikslo link ir pasiekusi didelį klevą miško viduryje lengvai užlipau jo šakomis. Miške visada rasdavau sielos ramybę. Šitas medis mane ypač ramino. Gal todėl, kad jo lapų šnarėjimas priminė jūros ošimą, o pats medis, rudenį pasidabinęs geltonais ir raudonais lapais, primindavo pasakų laivą ir mes būdami vaikais tarp jo šakų žaisdavome piratus ir įsivaizduodavom, kad pasiekiame naują pasaulį.

Kad ir kaip visi troškome nuotykių, užaugę nei vienas nedrįsome palikti gimtojo miesto sienų. Pasaulis tarp siaurų senamiesčio gatvelių atrodė saugus, be to, netoliese buvo jūra, ant kurios kranto stovėjo žvejų kaimas, tiekęs mums žuvį ir kitas jūros gėrybes. Karalienė Debora rūpinosi visais miesto gyventojais, jaunimo išsilavinimu, suteikė mums darbą, o sunkiu laikotarpiu - ir viltį gyventi. Nuotykių troškimą pamažu pakeitė šeimos židiniai, vaikystės draugai sukūrė šeimas. Mieste nebuvo karo, gyvenome draugiškai, visko užteko - ko daugiau galėjo reikėti?

Tačiau Pijui reikėjo. Jis negalėjo susitaikyti su ramybe, jo siela kažko troško. Kartais nesuvokdavau, ko ji ilgisi. Dažnai matydavau vaikystės draugą apie gyvenimiškus reiklaus diskutuojantį su kunigu Jokūbu, o kartais Pijų rasdavau apsikabinusį šį aukštą klevą skaitantį kokį nors filosofijos veikalą. Jis dažnai man pasakodavo apie tuos laikus, kai pasaulyje gyveno drakonai, fėjos, vandeniai ir kitokie magiški padarai, galėję manipuliuoti gamtos elementais ir keisti pasaulio likimą. Dar jis pasakojo, kad dėl magijos išnykimo mūsų pasaulyje kalti godūs žmonės, norėję pasisavinti magiją, ir kad vieną dieną ji su tokiu trenksmu sugrįš į pasaulį, kad sugriaus jo balansą. Tačiau tam kelią gali užkirsti devyni žmonės, dar vadinamieji apsiaustais. Jie valdys gamtos elementus ir galės sugrąžinti pasauliui balansą.

- Kas tie apsiaustai? - vieną kartą mums abiem sėdint ant klevo šakų paklausiau Pijaus.

- Kada nors sužinosi, - ramiai atsakė jis. - Nors gal geriau ir nežinoti. Sakoma, kad apsiaustai negali turėti jokių žmogiškų ryšių su pasauliu, o jie tokie galingi, kad vienu pirštu gali sukelti žemės drebėjimus, potvynius, audras ir uraganus.

- Nejau tiki tokiomis pasakomis?

- Dauguma pasaulio paslapčių yra neįmenamos, tad kodėl ir tai negali būti tiesa? - nusišypsodamas perklausė Pijus.

Tada mes apie kažką kalbėjomės ir jis peiliu raižė medžio kamieną.

- Kai aš mirsiu, apie mane praneš vandens drakonas, - galiausiai perskaitė jis.

Tą vakarą, kai mirė Pijus iš tiesų pasigirdo kalbos apie tai, kad virš žvejų kaimelio pakilo mistinė būtybė, primenanti mėlynžvynį vandens drakoną. Galbūt todėl mane ir viliojo vienišas klevas miško viduty, kur Pijus išraižė mirties dieną. Rankomis braukiau per pažeistą žievę ir galvojau, ar tai gali būti tiesa.

- Taip ir žinojau, kad tave čia rasiu, - uždusęs pasisveikino Benas.

- Kas nutiko? - net nepajutau, kaip nušokau nuo medžio šakų ir lengvai nusileidau ant žemės. - Kodėl manęs reikėjo ieškoti?

- Negi dar negirdėjai? - perklausė Benas. Jo pilkos akys atrodė net paraudę nuo ašarų. - Netekom Pijaus.

- Ką? - negalėjau patikėti. - Kas nutiko? Iš kur žinai?

Benas papasakojo, kad Pijus kalvėje jau kuris laikas elgėsi kaip nesavas. Jis vis kalbėjo apie tai, kad prie žvejų kaimelio rado keistus akmenis, primenančius kiaušinius. O tada kelias dienas nepasirodė kalvėje. Jie visi sunerimo, bet nežinojo, kur gali ieškoti Pijaus. Namuose jo nebuvo. Draugai kartais apžiūrėdavo ir klevo šakas, bet Pijus taip pat čia nepasirodė. Nei bibliotekoje, nei aludėje, niekas nežinojo, kur prašapo Pijus. O tada žvejų kaimelyje Aneliza rado mėlyno apsiausto skiautę, o kitas žvejys - sidabrinį jo pakabuką, jūros išmestą į krantą.

- Vadinasi, tai tiesa, - su ašaromis akyse ištariau aš, - kai aš mirsiu, apie mane praneš vandens drakonas. Pijus žinojo, kad mirs, - nebesusivaldžiau ir apsižliumbiau.

- Užjaučiu, - ištarė Benas. - Žinau, kiek jis tau reiškė. Pijui tu irgi buvai svarbi. Kalvėje iš sidabro jis darė tau žiedą. Jis dar nebaigtas, bet manau, kad turėtum jį turėti.

Benas pasirausė kišenėje ir ištraukė mažą sidabrinį graviruotą žiedą. Jis keistai blizgėjo žvaigždžių šviesoje.

- Ačiū, - pasakiau Benui, jį apkabinau ir įsikniaubusi į krūtinę verkiau, kol pasibaigė ašaros.

O tada dangų perskrodė didelis ugnies kamuolys. Benas siauromis senamiesčio gatvelėmis palydėjo mane namo ir kitą dieną mes susitikome bažnyčioje, apsirengę juodai.

- Kaip manai, ar ten Pijui geriau? - paklausė Aneliza, iš prisiminimų sugrąžindama mane į dabartį. Gūžtelėjau pečiais - ką dar galėjau padaryti? Niekas iš ten nepareina.

- Jis žinojo, kad mirs, galbūt net laukė tos dienos, - atsakiau.

- Niekas nelaukia mirties, - prie mūsų priėjęs ištarė kunigas Jokūbas. - Atsiprašau, jei įsitraukiau į pokalbį.

- Nieko tokio, - pratarė Aneliza ir įsitraukė į filosofinius išvedžiojimus apie mirtį, gyvenimą ir pasaulio pabaigą. Nebeklausiau jų kalbų, apkabinau pusseserę ir lėtai nuėjau jūros link. Sūrus vanduo tvoskė man į veidą, jūros mūša maloniai ramino.

Už savęs išgirdau kažkieno žingsnius, bet nesivarginau apsisukti. Tarp rankų varčiau sidabrinį Pijaus žiedą ir mąsčiau apie gyvenimo prasmę.

- Tu Matilda, ar ne? - išgirdau sodrų vyrišką balsą. - Mums reikia pasikalbėti.

KOMENTARAI:

II dalis

Jokūbas

Kažkas man sakė, kad kai miršta Devyneto narys, jo apsiausto medžiagos dalys vienaip ar kitaip pasiekia kitus narius. Tačiau kodėl mes dar nesulaukėme mėlynojo apsiausto? Kodėl negavome nei vieno mėlyno siūlelio, kuris neva turėtų mums padėti greičiau surasti kitą, vandens galia apdovanotą vyrą?

Elektrikas daug laiko praleido mūsų bibliotekoje ieškodamas informacijos senovinėse knygose, legendose ir kituose per amžių amžius sukauptose ankstesnių Devyneto narių atsiminimų knygelėse. Nieko neradęs jis pasidavė ir grįžo į savo amatininko studiją mieste, kur dar kartą peržiūrėjo visus paveikslus. Jis apdovanotas ne tik gamtos elemento jėga, bet ir ateities spėjimu. Ateities, kurią kartais galima pakeisti, jei tik tinkamai supranti iš anksto siunčiamus ženklus ir simbolius. Lukui ateitis pasirodo per piešinius: kai jį aplanko mūzos, jis piešia nuostabius piešinius, kuriuose galima rasti tam tikrus elementus, atspindinčius ateitį. Kai vieną dieną jis nupiešė vandens drakoną, nasruose virš jūros ryto šviesoje nešantį delfiną, mes galvojome, kad tai tik jo fantazija, kad tai negali būti tiesa. Mes visi puikiai žinojome, kad mėlinžvyniai drakonai, kuriuos kadai kada sukūrė elfai ir vandeniai, kaip atsvarą ugnimi spaudantiems drakonams, žuvo dar prieš man pačiam apsigobiant raudonuoju apsiaustu. Bet dabar, kai Pijus žuvo, o į bažnyčią atėję tikintieji pranešė girdėję vandens drakono riaumojimą, mes manome, kad šie padarai vėl klajoja mūsų pasaulyje. Tik iš kur jie atsirado? Ir ar šis gyvis tikrai galėjo kaip nors pakenkti Mėlynajam apsiaustui? Juk mėlinžvynis sukurtas iš vandens, o vanduo pakluso Pijui. Nejau drakonai gali būti pavojingi ir kitiems apsiaustutiesiems? Ar mūsų laukia kiti priešai?

Nerasdamas sau vietos ratais vaikštau po bažnyčią. Laukimas ir nežinia mane varo į neviltį. Spragteliu pirštais tai užgesindamas, tai vėl uždegdamas visas bažnyčioje esančias žvakes. Ką aš dar galiu padaryti? Jei jau negavome mėlynojo apsiausto liekanų, kaip rasime naują mėlynąjį apsiaustą?

Raminkis, - galų gale man ištarė Paulius. - Kiek gali taip vaikščioti iš kampo į kampą ir veltui deginti žvakes?

Kiek norėsiu, tiek ir deginsiu, - atkirtau. - Ar jau bandei susisiekti su Pijumi?

Paulius muzikantas. Jis dėvi oranžinį apsiaustą, kuriam paklūsta oro savybės. Tačiau prieš užsidėdamas apsiaustą jis atlikdavo dvasių iškvietimo apeigas, už kurias gaudavo pinigus. Grieždamas smuiku jis sugebėdavo prišaukti vėles, kurios paliko šį pasaulį. Artimieji tada per Paulių užduodavo įvairius klausimus ir sulaukdavo atsakymų.

Kad taip lengva būtų, - atsakė Paulius. - Man ne visada pavyksta pasikviesti dvasias, o jei ir pavyksta, vėlė ne visada nori pasakotis.

Atsidūstu. Pijus tikrai nenorės pasakoti, kas jam nutiko. Priklaupiu ant klaupto ir sukalbu maldą, tada nueinu už altoriaus, nusivelku juodą sutaną ir užsigobiu raudoną apsiaustą. Ugnies galia maloniai šildo, apima visą kūną ir suteikia naujų jėgų. Jei tik visada galėčiau vilkėti šį apsiaustą, o ne slėptis po juoda kunigo sutana, pasauliui padaryčiau daugiau gero. Ugnies padedamas galėčiau gydyti žaizdas, galėčiau šildyti namus, tramdyti laukinius gaisrus, šiluma aprūpinti ūkininkų šiltnamius, kad ir žiemą būtų daržovių... Žinoma, svarbu pamaitinti ir sielą, bet kai kūnas kenčia, ar kam rūpi dieviškoji mana?

Užsidedu apsiausto gobtuvą ir sustoju priešais altorių. Paulius nustebęs žiūri į mane.

Senokai nevilkėjai raudonai, - galiausiai šypteli.

Labai juokinga.

Paulius galvoje turi ne tik mano Devyneto raudonąjį apsiaustą, bet ir raudonus apeiginius bažnyčios rūbus, kuriuos dėviu per kankinių minėjimus, Sekmines, Verbų sekmadienį ir kitas religines šventes. Gal ir sutapimas, bet raudona religinių rūbų spalva simbolizuoja ugnį, kraują, meilę ir auką. Ugnį, laukinį elementą, pasirinkusį mane savo atstovu; kraują, kurį tenka pralieti priimant tam tikrus sprendimus; meilę kitiems tikintiesiems bei Devyneto broliams ir auką, kurią aš padariau pasirinkdamas kunigo, o vėliau ir Devyneto, kelią. Tarnystę Dievui pasirinkau pats, o apie priklausymą Devynetui niekas manęs neklausė.

- Ar savo noru būtum apsivilkęs raudonai? - lyg skaitydamas mano mintis paklausė Paulius. Jo rudos akys smigo į pačias sielos gelmes, o šviesūs garbanoti plaukai netvarkingai gaubė tobulai simetriškų bruožų veidą.

- Nežinau, niekada apie tai nepagalvojau, - pameluoju. Bemiegėmis naktimis, kai danguje pakyla apskritas mėnulio veidas, aš vis galvoju apie savo pasirinkimus. Kodėl pasirinkau tapti kunigu. Kodėl mane pasirinko ugnis. Kodėl aš esu vienas iš devynių. Ir kodėl turiu tiek daug aukotis.

- Jei būčiau nežinojęs, kokias galias suteiks Devynetas, aš tikrai nebūčiau tapęs jo dalimi.

- Bet ar mes turėjome pasirinkimą?

Paulius tyli. Ką jis gali pasakyti? Kiekvienas nešame savo gyvenimo kryžių ir negalime pasidalinti jo našta.

- Turėjome. Ir šis pasirinkimas galėjo būti daug brangesnis nei kiti.

Dabar tyliu aš. Vėl nekantriai vaikštau po bažnyčios navas, rankomis braukau įrėmintus šventųjų paveikslus ir galvoju apie jų pasirinkimus. Kiek jie turėjo paaukoti, kad galėtų tapti, kuo yra? Ir ar juos tikrai pasirinko Dievas? O kas, jei Jo net nėra, jei mes visi naiviai tikime vien tam, kad galėtume kažkuo tikėti ir kad būtų lengviau?

Vėl spragteliu pirštais ir visos bažnyčios žvakės užsidega. Ugnis maloniai šildo, jaučiu mažų liepsnelių plazdėjimą sau už nugaros. Jos lyg mažos akys žvelgia į mane laukdamos, kada galės apimti didesnį plotą, ne tik žvakės vašką.

- Tai ką dabar darysime? - nepakęsdamas tylos klausia Paulius.

- Nieko, lauksim. Ir tikėsimės, kad žinios apie naują apsiaustą greitai mus pasieks.

- Ar ne geriau būtų patiems jį surasti? - paklausia Elektrikas. Nei aš, nei Paulius nepastebėjome, kada jis įėjo.

- Kaip mes jį rasime? - sutrikęs pasiteirauja Paulius. - Ar tai iš vis įmanoma?

- Žinoma! Bibliotekoje radau knygų, kuriose aprašoma, kad apsiaustuotieji vyrai greitai randa vienas kitą. Po vieno iš Devynių žūties jų, būsimų narių kūnai ima skleisti stebuklingą šviesą, matomą tik mums. Ši šviesa būna daug sodresnė prie sidabrinių papuošalų arba priešingų elementų. Nuo seno žinoma, kad vanduo priešingas ugniai, taigi, Jokūbai, tu turi daugiausia šansų rasti kitą apsiaustą.

- Tai ko mes laukiame? - džiugiai sušunka Paulius. - Kylam aukštyn, iš ten daug geriau viskas matyti!

- Ar ne geriau būtų išsiskirstyti? Taip turėtume daugiau šansų rasti naują apsiaustą, - pasiteirauju.

- Puiki mintis! Aš skrisiu į rytus, Paulius į pietus, o tu į vakarus, - sukomanduoja Lukas. Jis užsigobia geltonojo apsiausto gobtuvą ir bažnyčioje pasigirsta perkūno trenksmas. Kiekvieną kartą pašiurpstu, kai susiglaudžia mažo paukštelio sparnai. Protu nesuvokiu, kaip jo sparnų plazdėjimas gali skleisti garsą, primenantį perkūno. Perkūno oželis paskraido aplink sienas ir pro duris neria lauk.

Luko veidą nušviečia šypsena. Žinau, kaip jis dievina laisvę ir tą jausmą, kai vėjas šiaušia plunksnas, o ilgi sparnai neša tave kur tik nori. Iš paukščio skrydžio pasaulis atrodo toks mažas, o mūsų problemos nereikšmingos. Jaunuolis užsideda gobtuvą ir užmerkia rudas akis. Jį apima oranžinis švytėjimas, o tada Lukas virsta ereliu. Jis taip stipriai mosteli sparnais, kad bažnyčios žvakės iškart užgęsta. Susidomėjusiomis akimis paukštis žiūri į mane, o tada atsiplėšia nuo žemės ir keliais didingais sparnų mostais išskrenda lauk.

- Kad tik mums pavyktų, - garsiai ištariu paveikslams ir užsidedu raudonojo apsiausto gobtuvą. Užsimerkiu ir ištiesiu rankas į šonus. Jaučiu, kaip visi rankų gyvplaukiai pavirsta raudonomis ir geltonomis plunksnomis, nosis ir burna pavirsta į snapą, o kojos susitraukia. Keista būti feniksu, nemirtingumo simboliu. Mano gyvenime jau prieš tampant kunigu būta daug simbolių, kurie tarpusavyje susilieja į vieną. Iš dulkės gimei, dulke ir tapsi. O feniksas juk vėl atgimsta iš savo pelenų. Ar tai nėra tam tikri gyvenimo pasikartojimai? O gal tiesiog karta iš kartos perduodama gyvenimo išmintis. Kokią išminties dalelę paliksiu kitoms kartoms aš pats, kunigas ir vienas iš Devynių, galėjęs keisti pasaulio likimą, bet bijojęs susidurti su likimu?

Bijau rasti negyvą Pijų. Žinau, kad turėsiu padėti jį palaidoti, pasakyti paskutinius atsisveikinimo žodžius, palydėti į paskutinę žemiškąją kelionę ir atiduoti Dievo globai tikėdamasis po mirties jį vėl sutikti. Bet niekas nežino, ar mes dar susitiksim. O jei ir susitiksim, ar bepažinsim vienas kitą, būdami tik beveidėmis vėlėmis, klajojančiomis dangaus arba pragaro platybėse?

Bijau netekti ir kitų Devyneto narių. Visi jie man daugiau nei draugai, mes turbūt artimesni nei broliai, kartu mokęsi valdyti gamtos galias, kovoti ginklais, sutramdyti žemiškus troškimus ir viltis. Visi mes davėme priesaiką tapti tuo, kas esame. Bet dėl jos turėjome atsisakyti kitų žemiškų ryšių, pasižadėjome nepamilti jokio kito asmens labiau nei savęs pačių ar savo Devyneto brolių, neturėti palikuonių ir niekam nepasakoti apie magijos egzistavimą. Man tai nebuvo sunku, jau buvau davęs tokią priesaiką, tereikėjo ją užtvirtinti krauju. Ir gyvybės kaina. Gyvybės, kuri gamtos elementams galbūt ir nėra nieko verta. Bet man ji reiškia daug.

Būdamas feniksu sumosuoju sparnais ir išskrendu pro bažnyčios duris. Jaučiu, kaip nuo ugninių plunksnų, šviečiančių tamsoje, kyla garas. Erelis ir perkūno oželis gali lengvai pasislėpti nakties tamsoje, o skrendantį ugnies fakelą visi pamatys iš tolo. Šią naktį būsiu lengvas taikinys. Tikiuosi, kad ryte nereiks ieškoti naujo Ugnies apsiausto.

- Greičiau visa tai pabaikime, - mintyse pagalvoju ir pakylu virš debesų.

Komentarai:

I dalis

DOMINYKAS

- Tai kada tu jai pasakysi? - klausia Aneliza Dominyko, gulinčio šalia. Jų nugaras saugo stačios uolos, priešais save jie mato į krantą besidaužančias jūros bangas, tolumoje plaukiančius laivus ir dangų skrodžiančias žuvėdras. - Juk negali taip lyg niekur nieko imti ir pasakyti, kad jos nebemyli.

- Žinau, - atsidūsta Dominykas. - Aš negaliu.

- Anksčiau ar vėliau tau teks pasirinkti.

Dominykas, Lagūna ir Aneliza kartu augo viename žvejų kaimelyje, įsikūrusiame ant jūros kranto tarp stačių uolų. Kaimelis buvo mažas, vaikų jame gyveno nedaug, tad buvo natūralu, kad jaunuoliai susipažino, pradėjo bendrauti ir kartu leisti dienas. Kaip lygiai taip pat natūralu ir tai, kad kaimelio bendruomenė tikisi, kad Dominykas pagaliau taps vyru ir pasirinks vieną iš dviejų vaikystės draugių ir jai pasipirš. Bet kaip išsirinkti vieną, kai jos abi tokios skirtingos? Su Aneliza jis jaučiasi užtikrintas, ji turtinga pirklio duktė, apie kurios grožį apylinkėse sklando legendos. Jos akys mėlynos, šviesūs plaukai krenta iki pat menčių, nosis tiesi, lūpos putlios. Ji aukšta, liekna, o eidama visada siūbuoja plačiais klubais.

- Su tokiais klubais tik gimdyti ir gimdyti vaikus, - juokiasi vyresnieji kaimo gyventojai, susirinkę aludėje aptarti dienos darbų ir atsipalaiduoti.

Bet ar Dominykas nori tokio ramaus šeimyninio gyvenimo? Jo širdis vis labiau krypsta prie nenuoramos Lagūnos, nepaklusniomis garbanomis ir pelkių spalvos akimis. Tie patys vyrai aludėje juokiasi, kad tose dvejose pelkėse lengvai gali nuskęsti bet kas, kas tik per ilgai į jas įsispoksos. Apie Lagūną apylinkėse sklando legendos, kad ji yra vandenio pavainikė, nes žvejų kaime ji vienintelė mergina, visada grįžtanti su tinklais, pilnais jūros gėrybių. O kartais jos tinklai būna pilnesni nei kitų, ilgametę patirtį turinčių žvejų. Sklinda kalbos, kad iš vandenio tėvo ji paveldėjo gebėjimą kvėpuoti po vandeniu. Tačiau Dominykas žino, kad Lagūna taip myli jūrą ir bangas, kad kiekvieną dieną maudosi, nardo ir todėl išmoko sulaikyti kvėpavimą bent trisdešimčiai minučių. Net ir jam būna neramu, kai draugė per ilgai neiškyla į vandens paviršių, kol Dominykas paplūdimyje kūrena laužus ir išdarinėja medžioklės laimikį. Keista, bet nors ir gyvena jūros ir uolų apsuptame kaime, ramybę randa tik miške. Jis dažnai palieka visus kaimelio gyventojus ir eina į mišką spęsti spąstų lapėms, kiaunėms ar kitiems miško žvėreliams. Tačiau labiausiai jį žavi stirnos, taurūs miško gyventojai, švelniu kailiu, baugiomis akimis ir jautria siela. Jei tik galėtų, Dominykas mielai apsikeistų su bet kuria stirna vietomis - galbūt tada jam nereikėtų rinktis, kuriai draugei sudaužyti širdį.

Dominykas atsistoja ir pajunta nuo jūros kylantį sūrų vėją. Jis dairosi po horizontą ir akimis bando surasti Lagūnos šešėlį, plūduriuojantį vandens paviršiuje arba dar gilyn besileidžiantį į bangas. Rytinė saulė meta jo šešėlį ant tebegulinčios Anelizos. Staiga danguje pasirodo keistas padaras. Dydžiu jis neprimena nei žuvėdros, nei didžiojo kormorano. Jo šešėlis užtemdo saulę, atrodo, kad net matyti blizgant žvynai. Padaras nusileidžia žemyn į vandenį, kažką sugriebia ir nuskrenda tolyn. Šiurpas perbėga Dominyko nugara. O jei tas padaras iš vandens pačiupo Lagūną? Juk ji tokia smulkutė.

- Lagūna! - nuo aukštų uolų surinka Dominykas. Jo balsą užgožia bangų mūša. - Ar tu matei tą padarą? - atsisukęs į Anelizą išsigandęs klausia jis.

- Padarą? - perklausia ji ir tada virš uolų pasigirsta riaumojimas.

- Tai vandens drakonas! - vienu balsu sušunka abu jaunuoliai ir palikę viską bėga uolomis žemyn.

- Lagūna! - vis kartoja ir kartoja Dominykas. Pasiekęs paplūdimį jis dairosi merginos paliktų rūbų ar kitų daiktų, bet nieko nemato. Kairėje jo pusėje matyti keletas žvejų, paskubomis traukiančių tinklus.

- Ar ir jūs girdėjote tą riaumojimą? - klausia jis, padėdamas traukti lauk tinklus. Prie jų prisijungia ir Aneliza. Ji bando traukti tinklus, bet jos rankos nepritaikytos grubiems žvejų darbams ir slysta nuo grubių tinklų virvių.

- Greičiau, bėk, trauk lauk bučius!

Mergina paklūsta ir nubėga tolyn.

Pasilikę vyrai iš visų jėgų į krantą tempia tinklus. Laimikis šį kartą menkas - tik daugybė dumblinų žolių, įsipainiojusių tinkluose. Bet ar galėjo būti kitaip? Jei iš tiesų nubudo vandens drakonas, jo riaumojimas reiškė, kad vanduo susidrumstė, kad jūra pareikalaus aukų.

Žvejų kaime iš lūpų į lūpas perduodama legenda, kad jei danguje pasirodys mėlynais žvynais nusėtas padaras, jūra pradės reikalauti aukų. Metai iš metų tą dieną ji pasiims kokį nors žemyno gyventoją, neatsargiai įbridusį į vandenį. Tai kartosis tol, kol jūra pasisotins. O jei jūros dievai negaus jokių aukų, žvejai grįš tuščiais tinklais.

- Tai tikrai vandens drakonas, - niūriai atsidūsta vienas žvejų.

- Tikiuosi, kad šie padarai nepuola kaimų, - taria kitas žvejys.

- Ar kas nors žino, kodėl jis atsibudo? - klausia Dominykas, tačiau nei vienas vyrų negali atsakyti. Vieni spėlioja, kad jis atsibudo dėl artėjančio mėnulio užtemimo, kitas žvejys teigė, kad neva drakonas taip niekada ir nebuvo užmigęs, o šiandien kažkodėl užsimanė suriaumoti, dar vienas žvejys manė, kad tai natūralus procesas, pasikartojantis kas šimtą metų.

- Jei senoliai nebūtų to žinoję, nebūtų mums perdavę jokios legendos, - priduria jis. - Tik nemanau, kad kas nors iš tiesų gali pasakyti, kiek ilgai drakonai miega.

- Vandenis gali, - šypteli Lagūna. Traukdami tinklus nei vienas žvejų nepastebėjo, kada mergina išlipo į krantą ir priėjo prie jų.

- Tavo tikrasis tėvas? - perklausia vienas žvejų, bet mergina nieko neatsako. Jos plaukuose matyti smėlio dulkės, o pelkių akys spindi ramybe.

- Jei nubudo drakonas, nenustebčiau, jei į mūsų pasaulį sugrįžo vandeniai, elfai, šmėklos ir kiti padarai, - atkerta ji ir pajunta, kaip Dominykas apsikabindamas priglaudžia šiltą skruostą prie kaktos.

- Džiaugiuosi, kad tau nieko nenutiko.

- Kol kas, - priduria kažkuris žvejų ir jie pašiurpsta nuo dar vieno mėlynžvynio suriaumojimo.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras:

Mielosios ir mielieji, na, o formoje apačioje kviečiame palikti savo komentarą apie šią istorijos dalį, kurią būtinai persiųsime autorei. Taip pat jūsų komentarą talpinsime po kiekvienos autorės istorija. Patikėkite, jūsų pastabos dar gali pakreipti rašomą istoriją visia kita linkme ;) O taip pat, kiekvienai autorei skaitytojų mintys labai svarbu ;) Dėkojame iš anksto.