Eglė Kučinskienė

1 - oji knygos "Sapnų takais" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

- Prašom, prašom, kaip gera jus matyti drauge, - pasitinka mus abi su Judita mama.

Pirmiausia apkabina Juditą, paskui, švelniai spusteli glėbyje mane.

- Lėja, koks netikėtumas! Ir kaip tu čia manęs neįspėjai! Kada grįžai? Ar šiandien? Tikiuosi, jau visam laikui, – šūkčiojimais ir greitakalbe išsako nuostabą ir klausimus mama.

Tolumoje pamatau ateinant tėvą. Baltais trumparankoviais marškinėliais ir plačiomis melsvomis kelnėmis jis atrodo vasariškai.

- O, štai ir pražuvėlė grįžo, – nusišypso man tėvas ir jo veide sušmėžavo smalsus linksmumas.

Atrodo, gan nuoširdus. Gal ir tikrai Juditos teisybė - kažkas keičiasi šituose namuose.

- Jūs turbūt alkanos? – teiraujasi mama, - būtumėt pranešusios, kas čia mūsų šįvakar laukia, būčiau šventinę vakarienę paruošusi. Lėja, tai baigėsi tavo stažuotė?

- Taip, mama. Atleisk, neįspėjau. Kažkaip grįžau greičiau nei buvau numačius. Šeimininkė pas kurią nuomojausi butą, paklausė, ar galėčiau išsikelti kuo greičiau, nes vis tiek artimiausiu metu planavau. O ji gavo nuomininkus, kuriems būsto reikia skubiai ir ji nenorinti jų prarasti. Be to, iki pat išvykimo, turėjau įtemptai dirbti, kad priduočiau paskutinį darbą, - išpyškinu ilgą pasiteisinimą ir pasijuntu dar vis maža mergaite prieš mamą.

- Nieko tokio, mama, užteks ir arbatos, - prataria Judita, - mes jau šiandien su Lėja valgėme virtinukų su varške.

- Uch... jūs slapukės, - linksmai čiauška mama, - tai čia tik aš čia nieko nežinau, o jūs jau spėjote susitikti, ir ne kartą!

- Mergaitės, mano virtinukai juk skanesni? - suokalbiškai žvilgtelėjusi, dar paklausia.

- Žinoma, mama, - atsakome abi vienu metu.

- Tavo skaniausi pasaulyje, – užbaigia Judita.

- Ko jūs čia tarpdury užstrigot, laikas menturį prikąst ir žengt į svetainę, - paragina tėvas.

Keista, jis šįsyk nė nesiruošia, kaip visad, mane pamatęs, išeiti.

Abi su Judita klestelime ant kušetės, kol mama ruošia arbatą. Ant stalo jau puikuojasi gvazdikėliais kvepiantys meduolinio pyrago gabalėliai. Tarsi, mama visgi būtų mūsų laukusi. Kada gi ji spėjo jį iškepti ir kam?

Apsižvalgau. Erdvi svetainė nė kiek nepasikeitusi nuo to laiko, kai dar čia gyvenau. Tie patys minkšti gėlėtu gobelenu aptraukti, kaip ir kušetė ant kurios sėdime, foteliai, tas pats stiklinis staliukas, kiek tolėliau kitas - laikraščiais nukrautas. Keista, kad yra žmonių, kurie šiais laikais dar skaito popierinius laikraščius. Čia, tėvų namuose, tarytum, laikas sustojęs. Sienos vis dar tos pačios švelniai rožinės spalvos, kaip ir vaikystėje. Nepamenu jokių remontų, bet viskas visada čia atrodė ir vis dar atrodo šviežia ir gaivu. Nesuprantu, bet ir žaviuosi mamos talentu šitaip rūpestingai prižiūrėti namus. Staiga atsimenu Reksą. "Ar tik jis nesijaučia apgautas", - mane persmelkia nemalonus jausmas, - "mes tik ką po tokio ilgo nesimatymo, susitikome, o aš jau jį palikau. Visgi, gal jam įdomu pagulėti savo vietoje mano Namelyje - ant raudonosios didelės ir minkštos megztos pagalvės, kuri, beje, Reksui pasistengus, jau seniai buvo netekusi visų savo kutų. Kiek žinau, sesuo ten jo nebuvo atsivedusi nuo to laiko, kai išvykau."

Man taip bemintijant, prie mūsų prisėda su laikraščiu rankoje tėvas. Užuodžiu jo aštrių citrusų kvepalus. Nesuprantu, kas šįvakar vyksta. To jau taip seniai nėra buvę. Abi su Judita reikšmingai susižvalgome. Pagalvoju, jog jam laikraštis yra savotiška apsauga nuo mūsų. Bet tėvas, mano nuostabai, grakščiai perlenkęs padeda jį į šalį ir, akimis apkabinęs mus abi, paklausia:

- Tai kaip gyvenate, sesutės?

Nežinau, kaip sureaguoti į šį tėvo klausimą. Tiek kartų pasimovus ant jo juokelių, nemalonių pastabų, patyčių, nebesuprantu, ar galėtų šįkart klausimas būti nuoširdus. Bet Judita nepasimeta.

- Tėti, ar tau tikrai įdomu? – paklausia ji.

Jis tiesiog linkteli, nepasiduodamas sesers provokuojančiam klausimui. Ir šioji man mirktelėjusi, tiesiai šviesiai taria:

- Aš išteku.

Po šio itin trumpo sesers pareiškimo, tėvo veidas akimirksniu ima mainytis. Ramų atsipalaidavimą keičia taip įprastas tėvui griežtas valdingumas. Pastebiu dar prabėgantį kažkokį skausmo šešėlį. Jis atsistoja ir atsikrenkštęs griežtai paklausia:

- Ir tu tai darai su manim nepasitarusi, Judita?

Iš virtuvės atbėga mama. Pasirodo, ir ji išgirdo Juditos atsakymą.

- Judita, ar tikrai? Tu nejuokauji? – skėsčioja rankomis mama, žiūrėdama tai į mus su sese, tai į tėvą.

Judita užrietusi nosį, tarsi maža mergaitė, tyli. "Kokia ji žavinga - štai tokia", - pagaunu save didžiuojantis sese.

Tada tėvas pasisuka į mane:

- Lėja, ar jūs susimokėt? – klausia kaip įprasta su kaltinimo gaidele, - kas čia per naujienos? Jūs ką, mano kantrybę išbandyti sumąstėt?

- Ei, girdi, Estera? Tu man pasakyk, kas čia darosi? – kreipiasi galiausiai į mamą.

- Judita, vaikeli, ko tu tyli? - perklausia mama, - paaiškink mums.

Aš jau imu gailėtis įkalbėjusi Juditą čia ateiti kartu su manimi. Susivokiu, kad jai dabar mažiausiai reikia jaudintis. "Kas man turėjo būti svarbiau mama ar Judita?" – užduodu sau klausimą, į kurį tikrai žinau atsakymą.

Jau žiojuosi sakyti, kad čia aš kalta, bet nespėju. Judita tvirtu balsu viską išdėsto:

- Mano su Robertu vestuvės po mėnesio, birželio penktą dieną. Ceremonija prasidės lygiai dvyliktą mūsų bažnyčioje, po jos kuklios vaišės. Žmonių bus labai nedaug. Jūs abu su tėčiu esate kviečiami kaip svečiai, jei norite ir galite dalyvauti, jei jums mano sprendimas kelia nepatogumų, galite tiesiog perduoti dovaną.

Tėvas visas išrausta:

- Koks įžūlumas!... Judita, tu..., – užsikerta, tuomet žvilgteli į mano pusę ir nusikeikęs išeina.

- Atleisk man, Judita, tai aš kalta, prastas buvo mano sumanymas mums kartu čia ateiti. Ir dabar štai šitaip.

Judita, papurtydama galvą, nutraukia mano skausmingus apgailestavimus ir apkabina:

- Lėja, baik. Viskas taip dar geriau. Aš patenkinta.

Tada paklausia mamos, kuri be žado taip liko stovėti ten kur atbėgus, sustojo:

- Mama, ar ateisi?

Mama pravirksta:

- Kaip taip, kodėl aš nieko nežinojau...

- Mama, aš ir pati neseniai sužinojau, – švelniai perbraukusi ranka pilvą, juokdamasi ištaria sesuo. - Eime, gerti arbatos.

...

"Kalnas toks aukštas ir status, su snieguota viršūne - čia jau ne Šatrija, o visas Everestas", – mąstau. Kopti į jį taip sunku. Kartkartėmis ropščiuosi keturiomis, kol kelnės ties keliais suplyšta. Žemė po kojomis spindinčiu yniu papuošta. Mano kojos basos ir kruvinos. Pėdas braižo akmenukai ir aštrūs žolių stiebeliai. Stebiuosi, kaip gi aš nejaučiu skausmo. Vis kopiu ir kopiu, o galo nematyti.

Visgi, kažkaip stebuklingai pagaliau atsiduriu kalno viršūnėje. Čia erdvioje aikštelėje, mano nuostabai, šurmuliuoja nemenkas būrys žmonių. Pasijuntu taip, tarytum, jie būtų laukę manęs.

Ir tikrai, kai po akimirkos jie mane pamato, suvokiu, kad neklydau.

- O! Štai ir ji! Pagaliau! – kažkuris iš būrio surinka.

Ir jie visu būriu ima artėti. Aš jų bijau, jaučiuosi pervargusi nuo kopimo. O jie visi tokie energijos kupini, tarytum, išpustyti.

Apstoja ratu ir taip tampriai susispaudžia, kad nė uodas nosies neįkištų. Stebiu jų veidus. Dauguma vyriški, bet vienas kitas ir moteriškas sušmėžuoja. Tyrinėju akis, tikėdamasi pamatyti jose palaikymą, ar kažkokio draugiškumo krislelį. Bet... matau, tik visišką abejingumą. Pajuntu kūną stingdantį šaltį. Ir... tada manyje suskamba poeto Roberto Brauningo frazė "Atimkite iš mūsų meilę ir žemė taps kapu". Šie žodžiai veriančiu skausmu ataidi mano širdyje šioje abejingumo viršukalnėje.

Vienas, stambiausias iš apstojusiųjų, kumšteli man į šoną ir išsišiepęs spigiu balsu suklykia:

- Laukiam tavo pasirodymo. Nagi...

Nesuprantu, ko jie iš manęs nori, matau, tik kad taip ir taikosi per ližę pašokinti.

Man dar vis nežmoniškai skauda. Jie visi, rodos, pasirinkę mirtį, o ne meilę... Kažkur giliai viduje man dingteli, jog aš taip pat.

Ir aš uždainuoju. Mano balsas tūkstančiais krištolo varpelių sudzinguliuoja erdvėje. Net nežinojau, kad man tai įmanoma, kad aš taip moku. Iš dangaus netikėtai, tarytum, pakviestos mano dainos, ima kristi snaigės. Manyje užgimę karšti akordai susitikę su šaltu sniegu, virsta aštriomis strėliukėmis.

2 - oji knygos "Sapnų takais" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

Šios sūkuriais besisukdamos krenta ant mane apstojusios minios, sminga jiems į pakeltus į dangų veidus, kūnus ir į širdis. Ratas kiek pakrinka ir jie visi ima ritmingai svirduliuoti į šonus kaip musmirių apsėsti.

Mano balsas dabar jau maišosi ne tik su snaigėmis, bet ir mano pačios ašaromis. Pasijuntu kiaurai permirkusi. Nežiūrint to, man tikrai karšta, nes mano ašaros karštos. Jos tirpdo įšalą man po kojomis. Matau, kaip pro basų pėdų pirštus ima kaltis gležni žali žolės daigeliai. Apimta nuostabos, aš nutylu.

Tą akimirką, kad ims, rodos, tiesiai iš dangaus, man ant galvos gėlės ir daimai kristi. Gėlės visos kažkodėl geltonos. O monetos lengvos tarsi aliuminio lakšteliai. Netrukus pastebiu, jog stoviu kaip statula visa monetomis nuklota, ryškiai geltonais žiedais apkibusi. Antrąkart šio kalno viršūnėje prisimenu kažkieno žodžius, šįkart apie tai, jog geltona - išdavystės spalva. "Kas ką išdavė? Aš ar mane?" – spėju susimąstyti.

Kaip tik tuomet vis dar mane apsupusiame, siūbuojančiame rate, pamatau vieną žmogų. Kaip gi jo anksčiau nepastebėjau? Visi veidais, o šis pakaušiu į mane atsisukęs.

Priartėjusi ištiesiu ranką ir paliečiu plaukus. Jie tokie švelnūs ir... pažįstami.

Vyriškis iš lėto sukasi į mane. Pirmiausia profiliu, o tada - pamatau ir veidą. Mano kojos sulinksta per kelius. Gerklėje netikėtumo ir širdgėlos šūksnis užstringa. Tai... tai – Tomas! Jis kol kas užsimerkęs. Kai vis tik vokai pakyla, pamatau visai ne Tomo akis - akiduobėse tik geltoni žiedai ryškiai švyti.

Prabundu sukaustyta nepakeliamo skausmo. Kur tu, Tomai? Ką aš padariau?

Visa purtausi, tarsi elektros kratoma. Tomo akių geltonis vis dar užliejęs mane. Norisi klykti iš siaubo ir nevilties. Rodos, jau niekada gyvenime nieko kito nematysiu tik tą citrinų geltonumo spalvą. Kelis kartus pabandau giliau įkvėpti. Bergždžiai. Jaučiu, jog man prasideda panika. Širdis pašėlusiai daužosi, imu dūsti. Aš, dabar jau diplomuota psichologė, žinau, konkrečius būdus kaip elgtis ištikus panikos priepuoliui, bet šiuokart jie man neveikia. Visgi, susikaupusi iš paskutiniųjų, išbandau tris skirtingas kvėpavimo technikas stresui suvaldyti. Tuomet tiesiog atsigulu ir kurį laiką guliu užsimerkusi, nejudėdama ir pasidavusi. Nežinau kiek laiko taip prabūnu, bet, kai atsimerkiu jau pamatau savo kambarį, o ne geltoną spalvą. Tuomet iš lėto atsistoju. Galva sukasi ir mane supykina, tad nuėjus į vonią išsivemiu. Į klozetą keliauja dar nepilnai suvirškintas mamos migdolinis pyragas, Tomo akių geltonis, mano klaikus išgąstis ir išlaisvinantis pasidavimas. Pagaliau kiek geriau pasijutus, apsisiaučiu chalatą ir išeinu į verandą. Čia vėsus auštančio ryto oras žnaibydamas mano kūną, padeda suvokti, jog aš visgi dar gyva. Pajuntu kaip po truputį grįžtu į save. Tačiau mane užvaldo liūdesys - begalinis: dėl savęs, Tomo, susiklosčiusių aplinkybių, priverstinių pasirinkimų ir visų kitų pasaulyje egzistuojančių sunkumų. Kol galiausiai susmunku ant žemės. Rankomis apsikabinusi kelius ir nunarinusi galvą tarp jų, imu verkti. Kūkčioju ir raudu. Karštomis ašaromis prausiu rankas ir kojas. Galiausiai tenka kumščiu užsikimšti burną, nes rauda tampa per garsi ir man baisu, jog kaimynai subėgs. Kai ašaros baigiasi, man vis dar liūdna, bet jaučiuosi per daug pavargusi, kad ką nors daryčiau ar galvočiau. Tiesiog monotoniškai veblenu sau po nosimi:

"Aš tave palikau, Tomai. Kas beišklausys mano sapną?"

...

- A..l..io...

- Lėja, kur tu? Kas tavo balsui? Ir kodėl tu neatsiliepi? Skambinu tau jau visą pusdienį.

- Aš tikriausiai... miegu, - tariu dar vos susigaudydama aplinkoje.

- Miegi? Ar gerai jautiesi? Lėja, jau pirma valanda! Gal susirgai?

- …

- Ko tu tyli?

- Viskas gerai, - susikaupiu, visiškai nenoriu, kad Judita nerimautų, - jokia naika manęs neužpuolė, tiesiog prastai miegojau. Užmigau tikriausiai tik paryčiais.

- Ach... tikriausiai po kelionės, – atsidūsta Judita, - atpratai nuo savo Namelio.

- Nežinau... gali būti...

- Ar atvesti tau Reksą, kaip vakar tarėmės? O gal nebepameni? – jau ramesnė, linksmu balsu pašiepti bando mane sesuo.

- Žinoma, atvesk. Rekso draugija man šiandien kaip tik tai, ko reikia. Pamiegosime drauge dar pusdienį, - pralinksmėju ir aš.

- Na, šunelis, mėgsta pasivaikščioti, tai, manau, tau teks keltis ir pėpinti,– nenusileidžia Judita.

- Gerai, Judita, laukiu jūsų.

Pasijuntu sušildyta sesers skambučio. Net verkti norisi... iš dėkingumo šįkart. Sesers rūpestis tarsi saugus glėbys po siaubo nakties, tarsi priminimas, kad gyvenimui aš svarbi ir pažadas, kad aš dar liksiu čia, kad manęs neprarys mano sprendimo pasekmės.

Taip, aš palikau Tomą. Prieš dvejus metus. Bet... sakyti palikau, netikslu šiuo atveju, nes mes nebuvome pora, net partneriai ar draugai nebuvome. Mes tiesiog susitikdavome aptarti sapnuotų sapnų.

Jau buvau bepradedanti svarstyti apie kažką panašaus į draugystę, netgi pati pasiūliau jam tai ir ... tuomet aš labai išsigandau.

Sapnai ėmė mums pasakoti vis daugiau apie mus. Mes vis mažiau galėjome nuslėpti vienas nuo kito. Ir... tas jo paskutinis sapnas apie tėvą padėjo tašką. Tiksliau, net ne sapnas, o tai, ką jis papasakojo po to. Ir čia man labai gėda, nes tai aš priverčiau jį atsiverti, ištraukti skaudulius, susijusius su jo tėvu, ir... jį už tai palikau. Visuomet užsidengiu rankomis veidą apie tai galvodama. Bet... ką gi, aš galėjau kito padaryti. Negalėjau rinktis to, nuo ko pabėgau. Negalėjau leisti mums suklysti. Jaučiau, jog Tomas jaučia man simpatiją, o gal net ir daugiau. Ir aš išsigandau, jog jis apsiriko. Jei galvoti apie tai, jog mūsų sapnų pasimatymai būtų galėję kada nors peraugti į tikrus pasimatymus, tai turėjo mus suvesti kažkas tyro, šviesaus, nesugadinto, o ne vienoda baisi patirtis, nuo kurios norisi bėgti. Nes jei suveda tai, nuo ko norisi bėgti, tuomet, apie kokią ateitį galima galvoti. Aš apsirikau. Ir tavęs, Tomai, klaidinti nenorėjau ir negalėjau. Todėl... palikau. Atleisk, žinau, jog viskas atrodė, o ir buvo tikrai nekaip.

Po to vakaro mes daugiau nesimatėme. Tomas palydėjo mane namo. Pirmą ir paskutinį kartą. Beveik iki pat Namelio. Nesuprantu, kodėl jam tai leidau. Tikriausiai buvau per daug šokiruota to, ką tik ką supratau. Netgi leidau ilgai laikyti mane už rankos, tvirtu apkabinimu guosti, švelniai neklusnę garbanėlę glostyti. Nežinau, ar jis ką nors suprato. Aš jam nieko neaiškinau. Žinoma, yra dalykų, kuriuos mes be žodžių pasakome. Bet mane apėmusi stingdanti baimė ir juodu šešėliu apgaubianti neviltis buvo stipresnė už ką bet kokios formos atvirumą. Aš manau, jis nesuprato. Jaučiu, jog jis nusprendė, jog sužinojusi apie jo šeimą, aš atsitraukiau, nes man nepriimtina palaikyti ryšius su žmonėmis iš tokių šeimų. Tebūnie taip. Tebūnie jo akyse atrodžiau ir atrodysiu, kaip pasipūtėlė aukštuomenės mergaitė. Bloga nuomonė apie mane jam, manau, padėjo. Gal ir įsižeidė, gal kiek skaudėjo, bet lengviau buvo pamiršti. Jei tik iš vis buvo ką pamiršti.

Du metai. Pirmus metus vengiau visų vietų, kur galėtume netyčia susitikti, o antrus buvo lengviau, nes išvykau atlikti praktikos į užsienį. Ir štai dabar aš visgi grįžau čia. Net nežinau kodėl, net nežinau, ar ilgam. Galvojau, jog dviejų metų turėtų užtekti po septyniais užraktais užrakinti tuos sapnų pasimatymus. Po šios nakties, pradedu su nerimu galvoti, jog gal ir ne.

Mama

Judita. Mano Judita. Mano pirmoji mergytė. Mano rimtuolė dukrytė. Ji išteka. Tai taip netikėta. Antroji po Denio, visi vaikai pagal metus iš eilės, tarsi pagal planą. Po Juditos jau lieka tik Lėja. Na, bet jos tokios slapukės - tos mano mergaitės, nieko nepasakoja apie savo meilės nuotykius. Ypač Lėja, iš jos šia tema nieko neišpeši, tarytum, jai nė nerūpėtų. Toks švelnus santūrumas, aukšta kultūra. Vienadienės linksmybės mano dukrų netraukia, kas taip reta šiais laikais. Visgi, nėra ko stebėtis, juk tai aš jas auklėjau, mokiau atsidavimo šeimai ir nuolankumo situacijoms.

Gyva malda melsiu Oliverio, kad tik eitume į vestuves. Kad ir kokios jos bus. Turiu tai pamatyti, abu turime dalyvauti Juditos šventėje. Juk mes tėvai. Ir kas per šeima mes būtume, jei nenuvyktume. Kokia gėdą užsitrauktume. Būtume visų apkalbėti. Taip negalima. Aš tiek metų stengiausi. Tai man daug kainavo - per daug, kad staiga viskas sugriūtų ir nueitų šuniui ant uodegos.

Prisimenu mūsų su Oliveriu vestuves. Mama tuokart man sakė: "Tu su juo tarsi pampuška taukuose voliosies, piniguose muštis tikrai nereikės". O aš tik žiūrėjau į jo gilias vandenyno spalvos akis ir mačiau jose gelmę, kurioje, kaip supratau, jau teks pasilikti. Lėja paveldėjo tėvo akis. Ji vienintelė gavo šią ypatingą dovaną - tikiuosi tik tiek. Vaikai nemėgsta Oliverio, aš tą žinau, nors niekada neišsiduodu. Aš taip daug visko žinau, kad jaučiuosi sunki tarsi akmeninis kalnas. Bet aš nesidalinu savo žiniomis. Kam... kam apsunkinti kitus? Ypač jei man net su savo milžinišku svoriu pavyksta šokio žingsneliu keliauti per dienas ir šypsena uždengti nuovargį.

Prisimenu, tą pirmąją mūsų su Oliveriu naktį, aš taip ilgai jo nesulaukiau. Tyliai sėdėjau mūsų širdelėmis ir gėlėmis išpuoštame jaunavedžių kambaryje ant baltu šilku išklotos lovos ir laukiau. Galvojau, kur gi jis prapuolė. Pasodino mane čia ir paprastai pasakęs, jog neužilgo ateis, išėjo. Valandai praėjus, aš sunerimau. Tylutėliai išsliūkinau į tamsią naktį. Galvojau, kokia gėda bus, jei mane kas pamatys vieną naktyje, be vyro. Laimei, manęs niekas nepastebėjo, užtai aš pamačiau jį - savo vyrą. Mėnulio šviesoje Oliveris apkabinęs per liemenį ir tvirtai atrėmęs į medį bučiavo vieną iš pamergių. Dar po valandos jis sugrįžo pas mane. Tose vandenyno spalvos akyse tą pirmąją mūsų naktį įžvelgiau, jog skaugus elgesys mūsų santykiuose toleruojamas niekuomet nebus. Mano akyse, jei tik jam tai nors kiek būtų rūpėję, vyras būtų pamatęs nenugalimą ryžtą ir neatšaukiamą sprendimą – aš nuo šiandien esu ir visada būsiu ponia Lakron.

Mano Judita. Tikiuosi, tavo išsirinktasis bus tau geras vyras. Dabar kiti laikai, santykiai kuriami paprasčiau ir atviriau. Tu išsimokslinusi gydytoja. Tikrai daug žinai apie žmones ir pasaulį. Gaila, kad mums tik dabar pasakei, nors ir suprantu, jog tėvo priekabus būdas trukdė atvirauti. Bet, tokiu svarbiu klausimu, visgi, galėjai ir jo nuomonę išklausyti, net jei būtum dariusi pagal save.

O dabar kaip? Ypač kai po tiekos sunkių metų, Oliveris ėmė keistis. Štai jau kokie trys mėnesiai namuose buvo ramu. Jis tiesiog dirbo savo darbus, vakarais su manim pasėdėdavo, prie arbatos puodelio laikraštyje perskaitytomis istorijomis pasidalindavo, netgi skruostan švelniai pakštelėjo kelis kartus. Vakar ir su dukromis, netikėtai užsukusiomis, meiliai bendravo. Aš jaučiausi tokia laiminga.

Bet štai ir atėjo išbandymas. Dar vienas sunkus akmenėlis. Man ar mums dar nežinau...

3 - čioji knygos "Sapnų takais" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

Tomas

Vaikštinėju miesto parke. Oras toks, kad užtenka bliuzono, jog būtų komfortiška. Einu pilkomis plytelėmis išklotu takeliu tarp žalių medžių. Iš po kojomis prikritusių smulkučių žiedelių su koteliais, suprantu, jog mane abipus supa žydinčios liepos. Giliai įkvepiu ir... pajuntu jų švelniai saldų kvapą, primenantį žiemos vakarus su šiltu arbatos puodeliu. Taip ir klajoju parko takeliais kurį laiką iš geltonos gertuvės gurkšnodamas kvapnią žolelių arbatą.

Staiga užsimanau prisėsti. Pasirodo, tai ne taip ir paprasta šiame parke. Keista, bet aplink nematau nė vieno suolelio. Ir apskritai šioje vietoje niekas nesėdi, matau kelias dešimtis man nepažįstamų žmonių ir visi jie juda. Įsižiūrėjęs pastebiu, jog beveik visi eina viena kryptimi, kas patraukia mano dėmesį ir aš pats nuskuodžiu ton pusėn.

Taip ir einu kokį pusvalandį. Mano žingsnis spartus, o parkas niekaip nesibaigia. Galop pastebiu, jog lieku vienas. Ir toks pavargęs, kad jau Mikis pradotką siūlo. Visi bendrakeleiviai kažkur dingę. Ir tuomet pagaliau pamatau vietą atsisėsti. Su palengvėjimu klesteliu ant medinio suoliuko. Jis toks senas, suklypęs, o tvirtai į žemę įaugusiais kojas pilkai žalsvos samanos puošia. Ta švelni samanų paklotė taip ir kviečia ją paglostyti. Besilenkdamas paliesti švelniosios suoliuko kojos, po juo randu nukritusį kažkokį sąsiuvinį. Pakeliu ir paimu radinį į rankas. Atvertęs ruda oda trauktą viršelį, pirštais liečiu pageltusius smulkiomis raidelėmis išmargintus lapus. Pirmajame puslapyje, kaip suprantu, užrašyti metai - 1888- ieji. Oho, koks senas! Raštas sunkiai įskaitomas. Visgi, pagal struktūrą suprantu, jog tai dienoraštis. Kažkur ties viduriu kelias eilutes pavyksta perskaityti: "... jei nori būt turtingas, sakau tau, svarbiausia nesusidėki su žmonėmis - netikrais pinigais, ir niekad nebūki ant pinigų užlūžęs ir piniguose jokiu būdu nesimušk, nes pinigas baisiai nemėgsta šykštumo. Dosnus niekuomet į svetimą piniginę neįkris".

Paskutiniame lape, užsilenkusiame kampelyje, randu sidabru išgraviruotą vardą - Lėja.

Prabundu. Štai kokį sapną šiąnakt susapnavau. Skubu kuo greičiau užsirašyti, kol pageltusiame lape perskaityti pamokymai apie pinigus nepasimiršo.

Taip, aš vis dar kruopščiai užsirašinėju sapnus. Viską dokumentuoju. Skirtumas tas, jog su niekuo savo sapnų kelionėmis nebesidalinu. Nuo tada, kai sapnų draugės nebeliko, mano sapnai priklauso išskirtinai man.

Lėjai pradingus, aš ją sapnuodavau dažnai. Pradžioje beveik kasnakt. Aš ją matydavau visur – žinomose ir niekad neregėtose vietose: mūsų parkelyje po žydinčia ieva, universitete, pajūry, kalnuose, atokiose senose pilyse ir jų aukštuose bokštuose, vonioje, savo kambaryje, kartą net savo tėvo glėbyje, bet pasiekti niekuomet nepavykdavo. Rodydavosi, jau tuoj tuoj ją paliesiu, tuoj sugriebsiu už rankos ar drabužio skverno, bet... paskutinę akimirką, ji pradingdavo, kažkur nukrisdavo, išgaruodavo, tarsi, jos nė nebūtų buvę. Tuomet aš jos karštligiškai ieškodavau, tačiau man niekad nepavykdavo jos rasti. Iki kito sapno, kur vėl viskas kartodavosi ir pradžių. Aš dar tikėjausi, jog pagavęs Lėją sapne, aš ją atgausiu ir realiame gyvenime. Dabar jau kokį pusmetį ta, kuri buvo užvaldžiusi mano dienas ir naktis, nebesirodė sapnuose. Ir aš galėjau grįžti į normalų gyvenimą. Vėl galėjau dirbti ir užsidirbti. Džiaugiausi, jog buvo tų, kurie manęs palaukė. Netgi susipažinau su mergina. Paprasta, nuoširdžia ir norinčia su manimi būti, tokia, kurios niekad nereikia laukti. Aš pagaliau laisviau įkvėpiau ir atsikvėpiau.

Ir štai dabar sapne randu Lėjos dienoraštį. Ir... apie ką ji rašo. Cha... apie pinigus. Tai žinoma, juk nerašys Lėja apie meilę. Ji purtėsi visko, kas buvo įvardijama šiuo žodžiu. Kodėl 1888 – ieji? Kas tais metais vyko? Ir ką tai turi bendro su manimi ir su Lėja? Tokia sena praeitis, tikriausiai, kalba apie tai, kad ji jau nutolo nuo manęs taip toli, kad ir takeliai užsamanojo kaip to suolelio kojos ir mus jau skiria ne pusmetis, ne du metai, o ištisi amžiai. Ir, visgi, ji perduoda man žinutę iš amžių glūdumos. Pamokymą, o gal įspėjimą, kad nesusidėčiau su nepatikimais žmonėmis ir... kad nebūčiau šykštus. Tik kam man tai? Gal turėčiau būti dosnus, kad nelikčiau įsiskolinęs pačiam gyvenimui? Bet su kuo gi man dalintis? Lėjai būčiau atidavęs viską, bet... jai nieko iš manęs nereikėjo arba reikėjo kažko, ko aš negalėjau atpažinti. Kitiems aš nieko neturiu ir atsiverti negaliu. Netgi savo merginai Rūtai.

Kažkada vadinau ją savo Lėja. Mano Lėja – sapnų fėja. Tai štai ji ir pasirodė kaip tikra fėja – trapi ir kartu negailestinga būtybė, kuri ėmė ir sparnelius pakėlė. Tiek jai iš manęs tereikėjo. Ar aš pykstu? Manau, visgi, taip. Truputį. Juk galėjo bent jau paaiškinti, kas nutiko. Jaučiausi kažką labai baisaus padaręs, kai ji tą lemtingą vakarą raudojo mano glėbyje. Ir taip jaučiausi ilgai. Kol manyje kažkas užlūžo. Ji buvo mano gražiausia svajonė, trapi idėja ir tobulo gyvenimo pažadas. Aš ją mylėjau. Mylėjau jos išvaizdą, jos protą, jos balsą ir juoką, kiekvieną jos kūno lastelę, jos sielą, aš skendau jos vandenyno spalvos akyse. Ir kaip man skaudėjo, koks kaltas jaučiausi dėl jos liūdesio, ašarų, bejėgiškumo! Ta kaltė išdegino manyje ir plynėmis pavertė derlingus meilės sodus. Kol galiausiai buvau priverstas suprasti, kad buvau tik nesubrendęs naivuolis, besivejantis nepasiekiamą svajonę.

Visgi, tą vakarą aš ją pabučiavau. Tą vakarą prieš mums išsiskiriant. Sūriomis ašaromis suvilgytas tik akimirką trukęs bučinys tarsi užantspaudavo mano lūpas amžiams. Tas bučinys buvo saulėlydžio prie jūros skonio, kuomet vėstantis oras, švelnus vakaro vėjelis, atnešantis jūros sūrumą ir oranžinė saulė kuria tobulą atsisveikinimo harmoniją. Ir ji amžiams paliko savo skonį mano lūpose. Ir dabar, kai bučiuoju Rūtą, aš nieko nejaučiu; nei saldumo, nei kartumo, nei rūgštumo, nei sūrumo, nei kažko kito. Tuomet aš atsitraukiu ir švelniai apsilaižau, nes tik mano pačio lūpose yra įsigėręs skonis – tas į kurį sutelpa visi kiti – Lėjos bučinio. Taip ir gyvenu. Ar man tai trukdo? Ne, nes aš jau nebesu svajotojas, tapau visišku realistu, idėjų pasaulį aukšta tvora atitvėriau nuo to, kuriame gyvenu. Dabar į viską žiūriu paprastai. Išmokau tenkintis pasiekiamais dalykais: darbu, poilsiu, seksu. Viską gaunu čia ir dabar ir man nereikia savo poreikų atidėlioti dėl kažko taip sunkiai gaunamo, dėl idėjos, kuri turėjo vietos tik mano vieno galvoje. Ar aš laimingas? Nemanau, kad šis klausimas vietoje ir laiku. Atsakysiu į jį gyvenimo pabaigoje, kuomet visas susiraukšlėjęs sėdėsiu ir lėtai supsiuosi dideliame mediniame krėsle, apsuptas būrio anūkų. Juokauju, nemanau, kad tokių išvis turėsiu. Tai pasiskolinta banali vizija. Man ateities nėra.

Tiesa, aš vis dar pasilikau sau sapnus. Tik atskyriau juos nuo gyvenimo. Užsirašau ir įdedu žalią sąsiuvinį į stalčių spintelėje prie lovos. Ir niekuomet antrą kartą neskaitau to, ką užrašiau. Aš juos tik saugau. Niekam neleidžiu to stalčiaus atidaryti.

Kiek sapnų apie Lėją ten jau nugulė... ? Ir ką aš veiksiu su šiuo užrakintu pasauliu... ? Nusipurtau suvokęs, jog šiandien jau antrąkart pagalvoju apie ateitį, kurios man nėra.

Ir visgi, tai pirmas mano toks sapnas po mūsų išsiskyrimo, kai aš liečiu Lėjos daiktą. Kas, jei šis sapnas, visgi, pranašiškas? Kas, jei mane ir šioje realybėje pasieks kažkas, kas priklauso jai?

...

- Aš, Judita, imu tave, Robertai, savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas! – girdžiu tariant Juditą šventą santuokos priesaiką iškart po Roberto.

Jaunieji apsikeičia žiedais ir netrukus yra paskelbiami vyru ir žmona.

Robertui lenkiantis pabučiuoti sesers, aš pravirkstu. Karšti ašarų takeliai vingiuoja mano skruostais ir aš jų nebestabdau. Gal ir norėčiau, bet tiesiog nebegaliu. Tai daug didesnė jėga už tą, kuri bandė išsaugoti tobulą šventinį makiažą ir už tą, kuri kontroliuoja socialinį elgesį.

- "Kokia drąsi Judita!" – mintyse tiesiog lenkiuosi seseriai, - "išdrįsti rinktis meilę ir net santuoką – pats tikriausias žygdarbis. Ypač žinant apie tuos dalykus tai, ką mudvi su Judita žinome."

Beliejant susijaudinimo ir pagarbos ašaras, prie manęs prieina, prašmatnia kreminių rožių puokšte nešinas Denas. Šitiek laiko nesimatėme!

- Sesute, - atsargiai apkabina mane brolis, - sėdi čia ir raudi. Taigi džiaugtis ir švęsti susirinkome! Eime, metas sveikinti jaunųjų.

Ranka nubraukiu ašaras ir kuo nuoširdžiausiai nusišypsau:

- Taip gera tave matyti, Denai! Kaip gi tu gyveni? Kur tavoji šeimyna?

- Pakalbėsime vėliau. Žiūrėk, kokia eilė sveikintojų prie jaunųjų nusitęsus! Metas ir mums ten. O klausimų tau tikriausiai turiu daugiau nei tu man, Lėja, - primerkęs akį, ragina mane brolis.

Net nežinojau, ar Denas dalyvaus sesers vestuvėse. Iš Juditos girdėjau, jog kliūčių jam buvo daugiau nei galimybių atvykti, tačiau štai jis stovi toks pasitempęs ir puošnus čia, šalia manęs. Tai mane taip nudžiugina, kad ašaros iškart nudžiūva. Pataisau savo puokštę, ir įsikibus broliui į parankę, nuskubu sveikinti Pasirinkusiųjų Meilę. Beje, puokštę Juditai rinkau pačią ypatingiausią, nes norėjau joje sutalpinti visus gražiausius pasaulyje dalykus, tad ji gavosi išties nemaža ir ne vien iš įvairiaspalvių ir įvairiaformių gėlių - ją puošia plunksnelės ir jūros kriauklelės, mažyčiai perliukai ir kiti brangakmenukai, pinigėliai, saldžios širdelės ir užkalbėti rašteliai. Brolis linksmai pakelia antakius ją pamatęs. Robertui taip pat turiu asmeninę dovaną – knygą "Tobulas vyras ir tėvas". Suprantu, jog tobulų žmonių nebūna, bet Juditai aš noriu pačios geriausios, kokia tik gali būti, santuokos, o tam tikrai reikia tobulo savo atsidavimu ir pastangomis vyro. Robertui teks pasistengti, jei jis toks dar nėra.

Labai džiaugiuosi, matydama abu tėvus. Mama visgi pasiekė savo. Tėčiui nereikėjo lydėti dukros prie altoriaus. Šioje bažnytėlėje viskas labai paprasta. Net nežinau, ar jis būtų to norėjęs?

- Oho, koks grožis, Lėja! Čia tai bent puokštė! – aikčioja Judita.

Prigludus seseriai prie skuosto kuždu ausin:

- Judita, būki pati laimingiausia ir mylimiausia. Sveikinu tave iš visos širdies. Tu mano didvyrė. Tegul gyvenimas tavo būna ilgas, įdomus, įkvepiantis, širdingas, saldus ir svaiginantis. Būki visada laisva savo pasirinkimuose. Tegul ši santuoka būna pats tikriausias tavo palaimos šaltinis. Būki visada joje palaikoma, mylima, gerbiama ir garbinama. Tegul būna sveikas ir laimingas tavo mažylis. Myliu tave, Judita.

O tada dar priduriu:

- Šioje gėlių puokštėje rasi daug siurprizų. Kai turėsi laiko, atidžiai paieškok.

4 - toji knygos "Sapnų takais" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

Judita mane stipriai apkabina. Taip stipriai suspaudžia glėbyje, kad, rodos, jai nė motais šventinė išvaizda ar baimė suglamžyti akinamai baltą suknelę. Man, beje, taip pat, nes taip gera, dar kartą pajusti, koks tikras žmogus yra Judita savo vidumi ir ji tikrai nedarė šios šventės dėl akių, dėl pasirodymo ar pareigos, sesuo pakvietė tik tuos, kuriuos tikrai norėjo apkabinti, tik tuos, kurie jai svarbūs ir kuriems svarbi ji.

Esu paskutinė sveikinanti jaunavedžius ir įteikinėjanti dovanas ir tai man suteikia privilegiją visiškai neskubėti. Galiu mėgautis brangiausios sesers artumu šią išskirtinę akimirką. O šiandien ji tiesiog dieviškai graži. Tiesaus kirpimo žemę siekianti balta suknelė ilgomis rankovėmis kuria karališko didingumo įspūdį, ilgi rudi banguoti plaukai nusėti smulkiomis balto šilko gėlytėmis įpina romantikos ir lengvumo žiupsnį, o kerinti šypsena Juditos veide šviečia tokiu tikrumu, rodos, išsklaidytų bet kokias abejones gyvenimo grožiu ir teisumu, jei tik kažkam jos dar kiltų.

Robertas, atrodo, be galo laimingas. Nors pažįstu jį dar beveik tik iš sesers pasakojimų, šią akimirką aš juo tikiu.

Sveikinimo ceremonijai pasibaigus, Denas taip pat jau sesers apkabinimu išdabintas, griebia mane už parankės ir vėl vedasi pokalbiui.

- Ką gi, likai dabar jau tu, Lėja, – kažkodėl su atodūsiu ištaria.

- Jei tau dėl to liūdna, - atsakau, - tai aš tikrai neskubu, esu per daug įpratusi prie savo tvarkos, nes žinai tą posakį: "Vienatvė – tai, kai žmogus visada žino, kur yra jo visi daiktai"; ir man tai be galo patinka, - pajuokauju,

- Šie tavo pokštai, sesut, išties turi savyje ir tiesos, ir žavesio, bet reikia ir į sielą pažiūrėti. Retai kas sugeba taip užpildyti gyvenimą savimi, kad netrūktų žmogaus šalia. O tokį žmogų lengviau susirast, kol dar iš metų neišėjai.

- Oho, kaip tu čia rimtai nusiteikęs! – nusistebiu ir galvoju, kas čia tam broliui atsitiko, niekad taip su manim dar nėra šnekėjęs.

- O kaip tavo šeimyna? Kodėl tu be jų, Denai? O gal aš tik nematau? – klausiu.

- Liko namie. Atskridau čia kelioms valandoms. Dar šįvakar turiu grįžti atgal. Rebekai svarbus renginys, kuriame tiesiog privalome dalyvauti visa šeima. Ji taip užsiožiavo, kad vos ištrūkau, – linksmai pasakoja Denas, - bijojo, jog galiu, nespėti grįžti, – jau rimčiau prataria.

- O kas gi nutiktų, jei visgi nespėtum? – erzinu.

- Net neįsivaizduoju... , bet tu gal baik čia man, dar prišnekėsi ko nereikia, – skėsčioja rankomis brolis, - o Judita galėjo neslapukauti ir anksčiau pranešti, manau, visi tuomet būtume susiorganizavę kelionę čia.

- Galėjai bent Jonuką kartu pasiimti?

- Na,... Rebeka neišleido, nes tuomet... tikrai, nežinia, ar būčiau taip skubėjęs atgal, – tyliau, tarytum paslaptį, sukužda brolis.

Pajuntu kažką, ko dar negaliu tiksliai užčiuopti. Bet... suvokimui taip ir nepavyksta užgimti, nuo rimtų kalbų mus išgelbsti netikėtai priartėję tėvai. Mama apsirengusi smaragdo spalvos suknele ir pasidabinusi tokios pat spalvos auskarais ir baltais lakuotais bateliais atrodo elegantiškai ir gaiviai. Galantiškas kostiumuoto tėvo stotas dvelkia orumu, po kuriuo jis puikiai nuo visų slepia susierzinimą. Bet... aš jį matau.

- Denai, Lėja, kaip seniai nemačiau jūsų drauge! – švelniai šūkteli mama.

- Viskas, gana, man jau koktu nuo saldumo ir gražbylysčių, – grubiai nutraukdamas mamos pasisveikinimą, pratrūksta tėvas prie mūsų nebijodamas parodyti savo nepasitenkinimo.

Štai jis – tikrasis mūsų tėvas. O mama ir netgi Judita tiek kalbėjo apie jo pokyčius.

- Denai, eime, noriu aptart su tavim vieną reikalą, - nusiveda brolį.

Jiems nueinant girdžiu tėvą toliau burbant:

- Visi čia silkės balsais tik ir gieda. Kas čia bus iš tų vestuvių, tai dar vėliau pamatysime. Ypač tokiomis aplinkybėmis.

Mama, plačiai man nusišypsojusi, ramiai nuseka paskui vyrą ir sūnų. Matau, ji jau savo įprastinėje rolėje, kur suklysti negalima. Ji prižiūrės tėvą ir šypsosis už jį tol, kol visi bus įtikinti, kad pas mus šeimoje viskas gerai. Kaip visada.

Taigi, aš vėl lieku kuriam laikui viena. Atsidūstu. O tada pilnais plaučiais įkvepiu saule kvepiančio oro. Vakar visą dieną lijo, o šiandien saulėta - nė debesėlio. Prisimenu, kaip vakare klausiau Juditos: kas bus, jei ryt pliaups lietus, ar tai nebus kebli padėtis šventei, nes ceremonija ir šventinis banketas buvo numatyti lauke.

- Oi ne, ryt bus pati gražiausia diena, - užtikrintai atsakė sesuo, - aš užsakau puikų orą. Kas gi drįstų prieštarauti moteriai su pilvuku! Nors jo dar ir nesimato.

Abi juokėmės. Ir štai - ji buvo visiškai teisi.

Matau, jog tuoj visi bus pakviesti vaišintis. Bet... aš pajuntu, jog neturiu nė mažiausio noro dabar įdėti bent kąsnelį į burną. Prisijungsiu prie jų vėliau. Tad pasuku takeliu, vedančiu į parko gilumą. Paėjus tiek, kad vos girdisi šventinis šurmulys, ir apsižvalgiusi ar niekas neatsekė iš paskos, žingsnį sulėtinu. Stengiuosi atsipalaiduoti, nieko nebegalvoti, tiesiog trumpai atsikvėpti. Visgi būta labai daug jaudulio paskutinėmis dienomis. Atsivėrusi tyla ir saulės žaismas medžių lapijoje mane užburia savo magija. Priėjusi nedidelę aikštelę, atsisėdu tiesiog ant žolės. Netrukus suprantu, jog žemė dar kiek drėgna nuo vakar, bet tas noras priglusti ir pajusti galingą žemę, laikančią mane, stipresnis už racionalųjį protą, liepiantį saugoti gėlėtąją suknelę. "Kokios keistos vestuvės, kur niekam nerūpi apdarai" – dar pamanau. Taip ir sėdžiu, kvėpuodama sodriu dar garuojančios žemės kvapu. Medžiai siūbuoja mano kvėpavimo ritmu. Toks tykus sėdėjimas man kažką primena. Ir staiga aš skausmingai suvokiu:

- O Dieve, kaip aš pasiilgau Tomo...

Ir tuomet prisimenu Juditos šypseną, dovanojančią tikėjimą gyvenimo gėriu. Tomo veidas ir Juditos šypsena mano mintyse kuria besimainantį miražą. Ne, dabar dar negaliu grįžti. Po galva pasidėjusi švarkelį, išsitiesiu. Virš manęs mėlynas dangus be debesėlio ir saulė, keliaujanti vakarop. Apsunkstu. Jaučiu kaip imu snūduriuoti.

...

Važiuoju senu traukiniu. Visai tokiu kaip vaikystėje su mama važiuodavome į kaimą. Sėdžiu ant kieto medinio suolo plackartiniame vagone. Girdžiu kaip monotoniškai bilda traukinio ratai po manimi. Greta manęs įsitaisiusi senyva moteris, galvą papuošusi mažyte skrybėlaite su viena rožine rožyte. Pamanau, jog ji atrodo šauniai. Kiek tolėliau, vagono gale, įsitaisiusi šeimyna su trimis vaikais. Šie krykštauja, triukšmauja, garsiai rėkauja, žaisdami gaudynių bėgioja po visą vagoną. Skrybėlėtoji ponia užsidengia rankomis ausis, bet nieko nesako. O man visai įdomu stebėsi kaip bitutės zujančius aplink mažylius. Kitame vagono gale tyliai sėdi porelė rankomis susikabinusių jaunuolių.

Kur gi aš važiuoju, nelabai žinau: vieną akimirką atrodo, jog namo, kitą – kad kažkokiu darbiniu reikalu.

Pasislenku prie lango, pro kurį ryškiai šviečia saulė. Priglaudžiu delnus prie stiklo. Šis stipriai įkaitęs. Atsitraukiu, nes bijau nusideginti. Atidžiau įsižiūriu ir pamatau, jog už lango jau visai ne saulė šviečia, o visas pasaulis liepsnoja. Mes važiuojame, o už lango milžiniškas gaisras. Aš labai išsigąstu ir imu rėkti:

- Žiūrėkite, ten... dega!

Su siaubu įsivaizduoju, kaip tuoj įsiliepsnos šie mediniai vagono suolai ant kurių sėdime, taip pat viskas ir visi, kurie yra viduje.

Bet į mane niekas nekreipia dėmesio. Senoji moteris užsidengusi ausis ramiai sau snūduriuoja, porelė saldžiai bučiuojasi, šeima įkniubusi į laikraščius, o jų vaikai ir toliau siautėja.

Pirmiausiai pasislenku prie senutės ir ją stipriai papurtau, norsėdama pažadinti, bet ji ir nereaguoja. Tuomet žengiu link besibučiuojančios porelės.

- Ei, jūs, pasaulis dega! – šaukiu.

Mano vilčiai, šiedu pasisuka lango pusėn ir meta žvilgsnius ten – į liepsnas. Kurį laiką abu sustingę žiūri pro langą, o tada... ima dar įnirtingiau ir aistringiau bučiuotis.

"Reikia gelbėti vaikus", - pamanau. Ir imu gaudyti mažuosius. Vaikausi pirmyn atgal po visą vagoną. Bet pasirodo, jog ežio spartą turiu palyginti su jais. Pasijuntu tiesiog beviltiškai.

Galiausiai, visa nusiplūkusi, susimastau, kad jei už lango viskas dega, tuomet gal ir saugiau likti traukinyje ir prisėdu atgal į savo vietą. Que sera, sera, – susitaikau.

Tuomet staiga – bum!!!. Aš ir visa kita išlekiame į orą.

Akyse rausvos liepsnos, jaučiu kaip krentu. Ir... nusileidžiu nuostabiausiame pasaulyje paplūdimyje. Ant šilto švelnaus smėlio. Kairėje girdžiu jūrą ošiant. Burnoje jaučiu sūrų jos skonį. Lengvas vėjelis glosto kūną. Taip ir guliu negalėdama pajudėti. Jaučiuosi per sunki bent pirštelį krustelėti. Bet man ramu. Aš kažko laukiu ir žinau, jog tas kažkas tikrai ateis.

- Lėja, čia tu? – išgirstu nuostabos kupiną balsą.

- Lėja, Lėja, Lėja..., - aidi aplinkui.

Lėtai pramerkiu akis. Mano žvilgsnį pasitinka kitas žvilgsnis. Tos akys... Dieve, koks gražus sapnas!

- Lėja! Ar gerai jautiesi? Ką gi tu čia veiki?

- Sapnuoju tave, Tomai, - tariu.

Tomas švelniai paliečia mano petį.

- Lėja, manau, kad aš ne tavo sapnas. Mūsų sapnų keliai seniai išsiskyrė.

Nusipurtau, suvokusi, jog prisnūdau. Prisimenu vestuves, gėles, Deną, mamą, tėvą, drėgną žemę ir tą... begalinio ilgesio jausmą. Bet kad ir kiek trinčiau akis, Tomo vaizdas niekaip nedingsta. Išsigąstu, jog vėl mane ištiks panikos priepuolis, kaip anąkart sapne išvydus geltonus žiedus taip brangiose akiduobėse.

5 - toji knygos "Sapnų takais" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

Tad tiesiog stipriai užsimerkiu ir guliu, bijodama ir krustelėti. Guliu, guliu ir nieko neįprasto nenutinka. Kažkur visai šalia paukščiukas linksmai sučirena. Pajuntu švelnią vėjelio glamonę ir šiltą saulės spindulių žaismą ant mano kūno ir kaip skruzdėlytės bėgioja nugulėtoje rankoje. Lyg kažkur tolumoje griaustinis sugriaudžia. O gal man tik pasigirsta. Imu sekti savo kvėpavimą, jis rimsta. Dar po kelių minučių išdrįstu atsimerkti. Pradžioje pamatau tik žalias medžių viršūnes ir vaiskiai mėlyną dangų. Tuomet pasisukus į kairįjį šoną, išvystu greta manęs, rankomis kelius apkabinusį, sėdint Tomą. Jis vis dar čia. Tikras! Pašiurpstu ir vėl kiek išsigąstu. Kol kas į mane Tomas nežiūri, tad galiu jį tiesiog stebėti. Atrodo, jis visiškai realiai. Surizikuoju atsisėsti.

- Tomai, čia tu? – labai tyliai, vos krutindama lūpas, paklausiu.

Bet jis išgirsta.

- Taip. O čia tu, Lėja? – krūpteli ir atsisukęs perklausia Tomas.

- Ką tu čia darai?

- Tave prižiūriu, – švelniai nusišypso.

- ...?

- Atrodai keistai, miegi viena miškelyje. Negalėjau juk taip palikti.

Žiūriu į Tomą taip arti savęs ir man net kvapą gniaužia. Jis nė kiek nepasikeitęs, ir kartu visai kitoks. Dar nežinau koks.

- Štai ir susitikome... , – netyčia man išsprūsta.

- Aha... maniau, to jau nebus...

- Aš taip pat...

- Kokie mes buvome naivūs... , - vėl nejučiomis įgarsinu savo mintis, - atleisk, šneku kažkokius vėjus...

Atsargiai tyrinėju jo veidą, ypač akis ir nežinau, ką dabar daryti: teisintis, kad taip nieko neaiškinusi jį palikau, apsimesti, kad nieko rimto neįvyko ir viskas jau seniai pasimiršo, klausti, kaip jis gyvena ar pasakoti apie save, o gal paprasčiausiai mandagiai atsisveikinti ir nueiti.

Taigi, ką tu čia veiki, Lėja? – nuo tolimesnių svarstymų mane gelbsti Tomas.

- Šiandien mano sesers vestuvės. Tad, pats supranti, buvo daug jaudulio, pasiruošimo, mažai miegojau. Pamaniau, kiek prasieisiu prieš vaišes po oficialiosios dalies. Vaikštinėjau sau ir mėgavausi tyla, kol priėjau šią aikštelę. Prisėdau štai čia ir kažkaip užmigau. Pati stebiuosi. Bet ką tu čia veiki, Tomai?

- Tiesiog po darbo ėjau ilgesniu keliu namo. Kartais taip darau. Perduok nuoširdžius sveikinimus Juditai. Mačiau kažkokį šurmulį parke, bet apie vestuves, ir dar tokias, net nepagalvojau.

"Ilgesniu keliu, po darbo", - atkartoju savo viduje. "Ir jis nepuola manęs kaltinti ir nieko neklausia apie tai, kas nutiko prieš du metus. Vadinasi, jam viskas turėtų būti gerai", - galvoje dėliojasi atsakymai į neužduotus klausimus. Mano viduje kyla potyrių jausmų ir audra. "Aš susapnavau Tomą dar prieš jam ateinant, o gal jis jau buvo čia, kol aš miegojau, tik nežadino", - negaliu suprasti ir tai laikinai patraukia visą mano dėmesį.

- Tomai, ar tu tik pamatęs mane žadinai, ar palaukei?

- Kodėl tai svarbu, Lėja?

- Na, noriu suprasti, ar tu pirmiausia atsiradai mano sapne, ar aš pajutau tave jau čia tau esant?

- Žinai, ... mes vėl kalbamės apie sapnus. Kaip tai įmanoma?

- Nežinau..., - nutęsiu.

Širdyje, man nespėjus susivokti, kažkoks džiaugsmo burbuliukas sprogsta. Saldusis akimirkos Déjà vu! Deja... aš nepamiršau... Ir vis dar žinau, kad tai aš nutraukiau mūsų sapnų pasimatymus. Dėl rimtos priežasties, kuri niekur nedingo ir niekad nebus kitaip.

- Ką gi aš jau turiu eiti, - paskubomis ištariu, - sesuo pasiges.

Pasigailiu šių žodžių, vos tik juos ištarus.

- Gražiai atrodai, Lėja, - tarsi norėdamas sugauti mano žvilgsnį komplimentu, ištaria Tomas.

- Bet suknelė visai susiglamžiusi, - paprieštarauju nuleidusi akis, apžiūrinėdama save.

- Marga, graži kaip uoga, – linksminasi Tomas.

Nesuprantu, ar jis rimtai šneka, ar tiesiog juokauja.

Paskubomis susirenku savo daiktus.

- Iki, – teištariu ir kukliai ištiesiu ranką.

Pajuntu Tomo šilumą savo delne. Tik mirksnį. Bet nudegina iki pat kaulų ir dar giliau. Raizgosi karštas siūlas iki pat širdies. Nežinau, ar jis ten išdegina naują skylę ar užlydo senąsias.

- Tai aš jau eisiu, - skubu atsitraukti, kol neišsidaviau.

Tomas sulinksi galvą ir netikėtai atsako į mano klausimą:

- Lėja, taip netikėtai pamatęs tave, negalėjau laukti, iškart pribėgau ir paliečiau, kad įsitikinčiau, jog tu ne miražas.

Nieko jam neatsakau. Tiesiog nueinu. Visiškai sukrėsta. Pamažu spartinu žingsnį. Žinau, jei dabar atsisukčiau, nebegalėčiau pajudėti iš vietos.

...

Visos vestuvinės vaišės man degėsių skonio. Pati nesuprantu, kaip aš sugebu taip lengvabūdiškai čiauškėti, šypsotis ir lankstytis visiems. Atsakymas - dėl Juditos, žinoma, tik dėl jos.

Tomas

O, Dieve, aš ją paleidau! Šitiek dienų, šitiek naktų ieškojęs, pagaliau suradau ir paleidau...

Iš tiesų, man sunku suvokti, kas čia ką tik nutiko. Radau Lėją miegančią miške. Visai kaip sapne ar pasakoje. Net nesitiki, jog viskas realu. Gal aš, kaip Lėja, ir sakė, miegu ir sapnuoju? Gal aš tik jos sapnas, o ji mano? Gal man ir vėl kaip vaikystėje niekaip nesiseka prabusti?

Aš ją ne tik mačiau, bet ir liečiau. Jos petį ir vėsų delną jutau prigludusį prie manojo. Ir dabar mano dešinioji jau ne vien mano, kaip ir lūpos po ano vienintelio bučinio.

Visgi, koks kvailas susitikimas, kokie lėkšti pokalbiai, – imu pykti ant savęs. O gal ir ant Lėjos. Po tiek laiko susitikus, šitaip kvailai elgtis. Tarsi vis dar būtume vaikai. Na, žinoma, juk tai Lėja. Argi su ja galėtų būti kitaip? O aš? Kuom aš geresnis?

A..., a.... man galas, - suspaudžiu galvą delnais, - koks aš kvailas, kad nesupratau. Tas sapnas. Maniau, jog jame likimas, o gal ir mūsų pačių veiksmai galutinai mus išskyrė. Kaip aš klydau! Jis kaip tik pranešė man apie Lėjos grįžimą. O aš jau buvau įtikėjęs, kad Lėja liko tik mano sapnų pasaulyje ir jis saugiai užrakintas stalčiuje. O kas bus dabar?

Negaliu tiesiog eiti namo. Nutiko tai, kas nebeturėjo nutikti. Kas jei namuose Rūta? Nenoriu jos dabar matyti. Tiesiog negaliu. Mano du atskiri gyvenimai kažkaip stebuklingai susitiko ir štai aš stoviu kryžkelėje. Visiškai subyrėjęs.

Aš jau neatsimenu, kada paskutinį kartą ko nors norėjau. Ir štai dabar pajuntu, kaip stipriai iki skausmo noriu sugrįžti pusvalandžiu atgal, kai dar sėdėjau greta Lėjos ir viską pakeisti, Pagaliau pasakyti jai tiesą apie tai, ką jaučiu ir jaučiau visus tuos metus, laikyti ją ir nebepaleisti.

Bet tai visai nesvarbu. Tai tik akimirkos silpnumas. Aš susitvarkysiu. Man tik reikia šiek tiek laiko. Tai tik netikėtumas mane taip sujaudino. Aš juk jau seniai pasikeičiau. Tokio Tomo, koks buvo tada, nebėra. Ir mano gyvenime Lėjos nebėra. Aš nieko nebesitikiu. Viskas ką turiu yra ši akimirka. Ir štai... juk ji be Lėjos. Kad ir į kurią pusę pasisukčiau jos nėra. Kaip ir pastaruosius du metus. Niekas nepasikeitė. Aš ramiai einu namo, po darbo.

...

- Tomai, kur tu taip ilgai, suplanavau mums šįvakar kažką ypatingo. Ar žinai, kokia šiandien diena? – išskėstomis rankomis ir atkišusi lūpas bučiniui mane pasitinka Rūta.

© Visos autorės teisės saugomos.

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: