Margo Marino knygos "Keliaujanti knyga" autorė

1 projekto "Pavasario aidai"savaitė

Rojaus pievelė: susitikimas su savimi

Labiausiai man patinka rankos, kurios liečia švelniai, sustodamos akimirkai įsiklausyti apie žodžius, kuriuos laikau savyje apkabinusi. Netrukus prabilsiu, pabersiu juos iš savo glėbio gausiai, negailėdama, nesaugodama. Semkite mano žodžius, glauskite, laikykite, išsineškite...

Patinka man...., kai kalbasi su manimi, kai klausia ir klausosi, kai pasiima mane kartu nors trumpam, tuomet noriai keliauju kartu. Kartais taip nutinka, kad aš ir mano skaitytojas kurį laiką liekame kartu ir patiriame nuotykį. Kartą, man net teko kurį laiką apsistoti tikruose namuose, tikroje knygų lentynoje. Buvau įkurdinta tarp William Shakespeare "Sonetų" ir "Sėkmingo marketingo vadovo". Taip, aš esu knyga. Knyga, kuri keliauja. Ant mano nugarėlės parašyta: "Travel edition". Jau nebepamenu savo pirmojo šeimininko, tik, kad jis mane paliko traukinio vagone, po sėdyne. Netyčia. Tuomet ir prasidėjo mano nuotykiai. Skaitytojai keitė vienas kitą. Keitėsi transporto priemonės, laukimo salės, viešbučiai kas kart vis kitas skaitytojas – kita istorija. Patyriau, kad ne tik aš – knyga, pasakoju, bet, kad ir kiekvienas žmogus yra tarsi paslaptinga, istorija.

Štai, su kuo buvau kartą susitikusi...

XXX

Rojaus pievelė: susitikimas su savimi

Putlutė, žvitri moterėlė sukosi virtuvėje kaip vijurkas. Rankų judesiai tikslūs, protas aiškus, viskas kuo tiksliausiai apskaičiuota, patikrinta, paruošta. Maisto dėžutės rikiavosi ant stalo viena po kitos pasiruošusios priglausti turinį. "Du sumuštiniai su sūriu, du sumuštiniai su kumpiu, du su riešutų sviestu, rūkyta vištos kulšis, gabalas šaltienos, marinuoti agurkai, šviežia juoda duona ir kelios riekės baltos duonos, dar.... sūrio pyrago keli gabaliukai... gal dar silkės?" – mąstė Mamytė viską dėliodama, pjaustydama, rūšiuodama, - "Kad tik nepritrūktų Sūnelis maisto, kad tik neišalktų. Paskutiniu metu atrodo kaip koks kabarkštas jos Sūnelis... Sūnelis...". Kuo greičiausiai Mamytė visas dėžutes tvarkingai sudėjo į kuprinę ir linguodama plačiais klubais nuskubėjo į prieškambarį. Radusi pamestus prieškambaryje sportinius "Nike" batelius, suskubo juos actu ir dar kaži kokiais naminiais cheminiais tirpalais šveisti. Šveitė padą tol, kol tapo baltesnis už baltą, net pats "Nike" prekinio ženklo gamintojas būtų nustebęs dėl tokių neįtikėtinų šių sportinių batelių galimybių.

Mamytė rūpinosi savo Sūneliu, mylėjo jį, stengėsi dėl jo, gyveno juo ir su juo. Kruopščiai skalbė jo darbužius, lankstė apatinius, lygino marškinius ir tvarkingai dėliojo pagal spalvas į spintą. Taip Mamytė grūda činčiulį jau dvidešimt šešerius metus, - kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto vis aplink savo Sūnelį sukasi ir gerindama jo buitį ir būtį. Jos brangiausias Sūnelis turi būti gražus, jam turi nieko netrūkti.

O regis dar visai neseniai, vos prieš dvi savaites išmoko pats užsirišti batų raištelius. Kiekvieną rytą išlydėdama iš pradžių į mokyklą, po to į universitetą, o dabar ir į darbą – su meile, atsidavimu ir traškančiais kelių sąnariais suklupdavo prie Sūnelio kojų ir rišdavo batų raištelius. Tiesa... kartą buvo pasigavusi radikulitą, tad teko nupirkti batus be raištelių, bet šie Sūneliui pasirodė ne itin patogūs, tad vos tik pasveikusi vėl ėmėsi savo pareigų su džiaugsmu.

-Labas rytas, - pasigirdo malonus vyriškas baritonas. Šio balso šeimininkas – aukštas, lieknas, raumeningas Gražuolis – Mamytės sūnelis, vos dvidešimt šešerių.

Mamytė krūptelėjo iš netikėtumo, bet išvydus savo Gražuolį Sūnelį jos veidas nušvinta iš susižavėjimo. Gražuolio grožiui nei kiek netrukdo užmiegotos akys ir suvelta tankių plaukų ševeliūra, jis dėl to tik dar gražesnis. "Argi jis ne gražuolis?! Tikrai ne koks vidutinybė" – Mamytė nužiūri jį kone vergiškai ir savininkiškai tuo pat metu, - "Ne, niekam savo Sūnelio ji neatiduos. Niekam. Niekada, net jeigu..."

- Kur mano kuprinė? – žiovaudamas prabilo viena ranka kaži ką krapštinėdamas trumpikėse.

- Sukroviau, vaikeli, viską tau paruošiau. Padariau kavos, išviriau tavo mėgstamiausios košytės...

- Einu į dušą, - burbtelėjo nesiklausydamas Mamytės, dabar jau nuoširdžiai kasydamasis užpakalį.

Vos tik Gražuolis pranyko vonios kambaryje, Mamytė puolė į Sūnelio kambarį skubiai kloti lovos ir išdėlioti drabužių kelionei. Tiesa, drabužius ji jau buvo suruošusi iš vakaro, beliko tik išdėlioti, kad galima būtų apsirengti.

Švarūs "Armani" apatiniai, baltos "Nike" kojinės, džinsai, "Versace" džemperis. "Ach, kaip prašmatniai atrodys jos Sūnelis. Smalsu, ar tikrai ji tokia gražuolė, ta mergina, pas kurią išsiruošė važiuoti net traukiniu?" – mąstė sau dėliodama drabužius ir vis įsiklausydama ar tik nebus pabaigęs praustis jos Gražuolis. – "Gal tai jo gyvenimo moteris?" – toliau mintijo jausdama kaip susisuka kyla juodas pavydas iš pat sielos gelmių, net kvapą ėmė gniaužti, kelis kart Mamytė sušvokštė giliai įkvėpdama, - "Ne, neatiduosiu, pasirūpinsiu aš..."

- Maaam! – pasigirdo riksmas iš virtuvės. – Ar prifarširuoti mane nori kaip kokį karpį!? Kam tiek maisto?!

- Betgi, kad nepraalktum, - dūsdama išlemeno Mamytė pasibaisėjusi stebėdama, kaip jos ankstyvo ryto triūsas eina per niek. Maisto dėžutės krito ant grindų, maistas nykiai bilsčiojo plastikinių dėžučių karsteliuose ir krito ant grindų. Agurkėliai pasklido ant grindų išleisdami aitrų marinato atodūsį.

- Pavėluosiu į traukinį, motin, – tarstelėjo sukandęs dantis. - "Dabar ne laikas su ja pyktis, dar ne dabar, bet tuoj, tuoj ji viską sužinos", – mąstė sau Gražuolis puldamas į savo kambarį rengtis. Šiurpdamas prisiminė šios nakties sapną, kaip jis bėga peronu paskui traukinį, o šis išvažiuoja be jo... tuomet viskas žlugtų. Viskas, ką jis taip kruopščiai planavo.

Hipokrato veidas, vynuogynas seniai nebeduodantis derliaus, balsai. Balsai, kurių jis nebenorėjo klausytis, sudaužyta vitrina atspindinti pati save. "Tai tik sapnas, tik sapnas", - ramino save Gražuolis.

XXX

Mokykloje Gražuolis labiausiai nekentė mokytojos, kuri buvo be galo apkūni, kažkuo ji priminė jo motiną. Erzindavo tą mokytoją vadindamas Titaniku. Jai praeinant, kad girdėtų tik ji ir niekas daugiau, sakydavo: "Matau, kad Titanikas dar nenuskendo".

Vargšelė rašė pastabas, rašė laiškus Gražuolio motinai, skundėsi mokyklos administracijai, bet visa tai tik dar labiau padidindavo jos kančias. Mamytė ne kartą buvo iškviesta į mokyklą, bet viską greitai ir delikačiai užglaistydavo. Gražuolis išsigindavo ašarodamas didelėmis mėlynomis akimis. Ir kas gi galėtų abejoti jo nuoširdumu? Niekas ir neabejojo, tik mokytoja juo netikėjo, o kuo labiau ji reiškė savo abejones ir įtarimus, tuo įtartinesnė darėsi pati.

Žinoma, Gražuolis buvo ne kvailas, jis mokėjo meistriškai savo auką kankinti. Tykodavo geriausio momento, kai mokytoja būdavo viena, kai niekas negirdėdavo ir aplink nebūdavo jokių liudininkų.

Kartą pagavęs rubuilį pirmoką, kurį jau buvo nusižiūrėjęs anksčiau, nusivedė į mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę, prie mokytojos automobilio. Rubuilį bandė priversti raktu išraižyti ant automobilio durelių: "Skęsi, Suka, tu, kaip Titanikas". Bet...ir apsirik tu man šitaip. Pirmokėlis nors buvo solidaus stoto, tačiau ne pats protingiausias. Sunkiai skaitė dėliodamas skiemenis, o rašyba toliau paties vardo nesiekė. Tad rubuilis tik apsibezdėjo Gražuolio gąsdinamas ir prašėsi paleidžiamas kuo greičiau į tualetą. Staiga Gražuoliui šovė išganinga mintis.

- Šik, riebale, kur stovi, - vargšas rubuilis vargiai stovėjo tik visu kūnu rėmėsi į automobilio vairuotojo dureles. Raginti antrą kartą nereikėjo. Vos spėjęs nusimauti kelnes rubuilis driokstelėjo visą savo vidurių esmę išklodamas ant asfalto. O turinys tikrai buvo nemenkas, nes per ilgąją pertrauką buvo sukirtęs valgykloje dvigubą porciją cepelinų ir nukniaukęs kažkieno neapdairiai paliktą varškės apkepo gabalą. Nuo tiek maisto jis ir be gąsdinimų būtų apsitriedęs, tad solidi Gražuolio ir rubuilio pokalbio "reziumė" oriai liko pūpsoti prie mokytojos automobilio.

Baigusi pamokas mokytoja lėtai išlingavo pro mokyklos duris, didingai plaukė ji žvelgdama į tolį link savo automobilio. Žvelgė kažkur į horizontą ne todėl, kad ten būtų kas įdomaus, bet dėl to, kad per didžiulį pilvą ji jau seniai nematė žemės tiesiai po savo kojomis. Taip Titanikas ir įplaukė abiem kojomis į šūdų krūvą. "Gražuolis. Tai jis," – mintis kaip žaibas perskrodė mokytoją, - "Dar pasigailės jis...", akimirksniu suvokė Gražuolio repliką praeinant koridoriumi: "Ar parplauks Titanikas į uostą?". "Sadistas. Laimei ji turi jau kai ką prieš jį" – ir su pasitenkinimu, net nebejausdama šūdo kvapo automobilyje, išvairavo iš aikštelės.

XXX

Vis dėlto į traukinį jis spėjo. Jau sėdėjo pirmosios klasės vagone patogiai įsitaisęs, tik kuprinės nenorėjo paleisti iš rankų. Ten buvo ne tik Mamytės rūpestingai paruoštas maistas, buvo kai kas daugiau. Ir ne veltui jis išvertė iš kuprinės didumą maisto dėžučių, o pasiliko tik sūrio pyragą. Dabar jis vieną ranką įkišęs į kuprinę su piktdžiuga veide tą kažką čiupinėjo. "Taip, nuo šiol daug kas keisis", - mąstė sau, kai užčiuopė dar kažką... Sugraibęs ištraukė, ogi – knyga. "Motina, vėl ji bus prikišusi nagus! Kas jos prašė?! Tiek jau to, gal ir neblogai." – apžiūrinėjo knygą Gražuolis. "Travel edition" – jo labai nesudomino, bet laimei, knygelė nebuvo labai didelė nei sunki. Keblumų nekils. Atsainiai atsivertė, pirmas žodis, kurį perskaitė – "Facecija – trumpas komiškas pasakojimas... Kam rūpi? Ir dar toks žodis, kad net mintyse neina ištarti. Galėčiau papasakoti komišką pasakojimą kaip Titanikas šūde skendo", - net garsiai sukikeno prisiminęs tą istoriją. Dėmesį staiga patraukė vaizdas už lango, nors traukinys lėkė miškais ir nieko ypatingo nebuvo matyti, bet Gražuolis pamatė - "Esi infantilas", "Esi psichopatas", "Esi narcizas" – deklaravo debesys lėtai slinkdami dangumi. "Kas gi tai? Dar trūko, kad prasidėtų haliucinacijos." Jis gerai žinojo, ką reiškia šie žodžiai, jo IQ buvo gerokai aukštesnis už vidutinį. Nepaisant Gražuolio aukštų intelektinių gebėjimų jam ėmė svaigti galva, vaizdai skriejo aplink, viskas susiliejo.

XXX

Maloni šiluma kol kas glostė veidą, tačiau net užsimerkus buvo justi, kad saulė netrukus gali tapti gana kaitri. Gražuolis prasimerkė ir išvydo tai, ko tikrai nesitikėjo. Gulėjo paslikas gražioje pievelėje, skaniai kvepėjo nupjauta žole, paukščiai čiulbėjo, kur tik akis užmatė, visur žalia, gyva, regis žemė patvino žaluma. Lyg būtų pavasario aidai per ilgai užsibuvę po šiuo dangumi. Gražuolis atsisėdo, dairėsi nesuprasdamas kas vyksta, galvoje vis skambėjo žodžiai: "Esi infantilas", "Esi psichopatas", "Esi narcizas". "Kas galėjo man tai sakyti? Juk su niekuo nekalbėjau, ach taip, knyga, bet tai juk tik daiktas, ji negali kalbėti, o gal...? Facecija – komiškas pasakojimas", – vienintelis žodis, kurį jis perskaitė toje kelioninėje knygoje, – "Ne, aš nesu nei vienas iš jų, nors... Kodėl aš abejoju? Taip, esu gražus, mane Mamytė labai myli, kartais elgiuosi įžūliai, bet tikrai nesu vienas iš jų. Istorija su Titaniku? Bet juk tai buvo tik... šiaip. Gal viskas tik fantazija?". Gražuolis pabandė vėl užsimerkti ir atsimerkti. Niekas nepasikeitė – jis buvo nežinia kur, bet labai gražioje vietoje. Aplinka savotiškai jį ramino ir guodė. Prisiminė merginą, kurią buvo sutikęs net kelis kartus. Žaluma, gėlės, paukščių čiulbėjimas kažkodėl priminė ją. "Ar ji man svarbi? Norėčiau būti su ja visą savo gyvenimą?" – Nuo minčių ėmė paskausti galvą, o dar viską sunkino tai, kad Gražuolis niekaip negalėjo prisiminti merginos vardo. Tas nuostabus vardas, o tuo buvo jis įsitikinęs, sukosi ant liežuvio galo ir prašėsi ištariamas, tačiau liežuvis atsisakė paklusti ir tik bejėgiškai vartėsi burnoje.

"Tai motina, viskas dėl jos, ji kalta, nesu aš joks infantilas. Galiu ir be jos gyventi" – jau kone ašarodamas Gražuolis bandė įrodyti sau ar nežinia kam. – "Nebūsiu, nebegrįšiu. Aš galiu viską pakeisti. Aš galiu. Aš galiu", - vis kartojo bejėgiškai jausdamas, kad ima pasiilgti motinos, kurios nekentė dar prieš akimirką.

-Dabartėlios, ponas, jau galutinė stotis, laikas lipti, – išgirdo Gražuolis sunkiai praplėšdamas akis ir dairydamasis apdujusiu žvilgsniu.

-Lipu, lipu, - vos galėdamas pajudinti lūpas išlemeno. Traukinio vagonas atrodė lyg nesuvokiamas kosmosas, daiktai raivėsi, kraipėsi, nesidavė akies pagaunami, kad galima būtų įsižiūrėti. Vienintelis daiktas, kuris atrodė stabilus ir nejudėjo – tai knyga Gražuolio rankoje skleidžianti šilumą lyg būtų gyva.

2 projekto "Pavasario aidai"savaitė

Pavydo šydas ir kiti keisti dalykai

Plaukai tam tikrą laikotarpį blizgės, tačiau laikui bėgant jie praras žvilgesį ir pradės lūžinėti.

Iš straipsnio apie plaukų priežiūrą[1].

Žvyrkeliu kratėsi mažas Peugeot. Mamytė sėdėjo už vairo sukandusi dantis, salonas skendėjo lengvoje dulkių pudroje. Ji nekentė šito kelio, kratymosi, dulkino šalikelės gamtovaizdžio ir visko, kas susiję su kaimu.

Sankryžoje automobilis akimirką stabteli. "Į kurią pusę? Į kairę ar į dešinę? O gal dar kiek pavažiuoti pirmyn?", – raukydama kaktą svarstė Mamytė. Seniai ji čia besilankė, anksčiau buvęs toks įprastas ir kasdienis kelias, virto svetimu ir nepažįstamu. Pernelyg platus, pernelyg dulkinas ir duobėtas. Kada ji paskutinį kartą čia lankėsi? Ach, taip, per tėvo laidotuves. Nuo tos dienos praėjo dvidešimt šešeri metai.

XXX

Senyva moteris, raukšlių išvagotu veidu, susikaupusi maišė puodą. Trobos virtuvė skendėjo garuose, buvo karšta ir trošku, tačiau maišančiajai tai buvo nė motais. Kietai sučiaupusi siauras lūpas, protarpiais kaži ką burbėdama po nosimi maišė ir maišė. Raukšlių sankryžose kaupėsi prakaito lašeliai, tačiau ji to nejuto. Atbula ranka kartas nuo karto pasitaisė skarą ir tęsė toliau. Tai – Baba.

Ji laukė viešnios. Jau senokai jos laukė, o tiksliau dvidešimt šešerius metus, tiek bus praėję nuo tėvo laidotuvių. Virė Baba viešniai ypatingą arbatą. Pačios rinktų žolelių iš miško netoli sodybos, pačios džiovintų į ryšuliukus surištų ir pačios senoviniais užkalbėjimais "paskanintų". Baba laukė savo vyresnėlės sesers. Vos prieš savaitę buvo gavusi iš jos laišką, kad atvažiuos, tad suskubo ruoštis kaip galėdama.

Išgirdus automobilio garsą akimirką suklūsta, atsitiesia ir kreivai šypteli. Smalsiai ir su slaptu pasitenkinimu stebi kaip mažas Peugeot vargais negalais įtaiko pro vartus ir sustoja vidur kiemo.

Mamytė atsidūsta su palengvėjimu, kad pagaliau pasiekė kelionės tikslą. Sukaupusi jėgas išsirango iš automobilio, apžvelgia sodybą. "Niekas nepasikeitė, tik nušiuro, sukrypo pastatai. Įgavo Babos išvaizdą ir formą", - pamanė sau tyliai Mamytė.

Maži namo langai aptrūnijusiais rėmais ir dažų nebepamenanti tvora supanti visą sodybą. Vienas trobos galas gerokai nusėdęs į žemę. "Viskas čia tuoj nugarmės pragaran," – šmėsteli mintis Mamytei vos išvydus savo jaunėlę seserį išėjusią jos pasitikti.

- Tai gal Sesuo užeis vidun? – šaižiu balsu Baba grąžino Mamytę į realybę.

- Sveika, brangioji, - sučiulbėjo Mamytė.

Baba nieko neatsakė, apsisuko ant kulno ir dingo troboje. Mamytė nusekė paskui.

- Kur plaukai? – be užuolankų paklausė Baba.

- Mielai išgerčiau arbatos po kelionės, - saldžiai tarstelėjo Mamytė, apsimesdama, kad klausimas jos nei kiek nesutrikdė arba jo negirdėjo.

Baba suskubo pilti arbatą iš puodo, kurį dar neseniai taip susikaupusi maišė. Buvo paruošusi viešniai net porcelianinį puodelį su lėkštute, tiesa, vienintelį likusį iš arbatos servizo dvylikai asmenų. Porcelianas Babos rankose nemėgo laikytis, vis ištikšdavo ant grindų. Pildama arbatą Baba slapčia vis dirsčiojo į Mamytę nužiūrinėdama jos plaukus.

- Kur plaukai? – nepasidavė Baba.

- Nusikirpau.

- Kodėl?

- Reikėjo, – nukirto Mamytė norėdama užbaigti pokalbį šia tema.

- Tėtis supyktų, – pareiškė Baba.

- Tėtis mirė prieš daug metų.

Baba garsiai pastato puodelį priešais Mamytę, arbata ištykšta ant lėkštutės, ant stalo, nepalikdama vietos rafinuotai arbatėlės estetikai. Pati viena akim vis slapčia nužiūri Mamytę. Ši akį traukė apvalumais, jai pavyko įbraškinti savo neliauną kūną į paltą, kuris nors ir buvo siūtas pagal užsakymą, bet atrodė ankštokas. Melsvas gabardinas traukte traukė akį paryškindamas Mamytės akių mėlį ir tamsių plaukų žvilgesį.

- Daug kainuos, - vėl pradėjo Baba, - Iš kur tiek pinigų paimti?

Mamytė nesusigaudydama klaptelėjo blakstienomis. Ne dėl pinigų ji čia, o atvyko pagalbos pas Babą – savo tikrą seserį.

- Maniau, kad kaip seseriai, tai ir be pinigų padėsi, - beveik pasipiktinusi tarstelėjo Mamytė. Juk ne veltui ji trenkėsi tokį kelią į šitą užkampį. Mamytė ėmė irzti ir nejučiomis suko plaukų sruogą aplink pirštą. Baba stebėjo ją negalėdama atplėšti akių. Daug kas sukosi Babos galvoje, prisiminimai lyg arkliai lenktynėse vijo vienas kitą.

- Dabar durniaus ir su balana nerastum, kad tokį darbą už dyka dirbtų, - varė Baba toliau neatplėšdama akių nuo Mamytės piršto sukančio sruogą.

- Kiek tu nori, kad tau sumokėčiau?

- Ne man reikia mokėti, o darbininkams, - atkirto Baba.

- Kokiems dar darbininkams? – nieko nebesuprato Mamytė, o ir nusibosti ėmė jai šis pokalbis. Ji pradėjo jaustis gana kvailai dar ir dėl to mažyčio ryšulėlio rankinėje. Kaip buvo Babos liepta ji atvežė Gražuolio plaukų sruogą ir jo išmatų degtukų dėžutėje, kad užkalbėjimas pavyktų ir jos mielasis Sūnelis visada liktų su ja ir būtų tik jos.

Babos šaižus balsas ėmė ją erzinti, jautė kaip pyktis susisuka į kamuolį kažkur pilvo apačioje ir kyla aukštyn. Dar akimirka ir Mamytė jautė, jog nebesusivaldys.

XXX

Jos vardas nebuvo Baba, bet mama, tėtis, sesuo, visi ją taip vadino nuo pat vaikystės. Kad turi kitokį vardą sužinojo tik pradėjus lankyti mokyklą, kai mokytojai pakvietus Babą vardu ir pavarde, ji neatsiliepė. Mokytojai kelis kart pakartojus, ji pataisė mokytoją sakydama, kad jos vardas yra Baba, o ne tas, kaip mokytoja ją vadina. Vaikai pradėjo juoktis. Mokytoja supyko. Grįžusi namo klausė mamos, kodėl namie ją vadina Baba, o mokytoja ją vadina kitaip. Tuomet sužinojo, kad yra labai panaši į savo močiutę, kuri mirė vos jai gimus, todėl ir gavo šią pravardę. Negana to, kasdien vis labiau ir labiau Baba panašėjo į mirusiąją. Ir tikrai, buvo kaip iš akies traukta močiutė – savo laikysena, eisena, kalbėjimo maniera. Baba vaikystėje buvo seno veido vaikas, metams bėgant keitėsi tik ūgiu ir svoriu. Veidą anksti išvagojo raukšlės, tad vardas Baba nulėmė jos gyvenimą. Liko netekėjusi, viena, šiurkšti ir keista. Bet koks sociumas atrodė jai atgrasus kaip ir ji sociumui. Tėvas, kai gerokai išgerdavo alaus, pasikviesdavo ją, sodindavosi ant kelių ir sakydavo:

- Tu esi tikra gražuolė – liksi su savo tėvu iki mirties, - ir kvatodavosi pašiodamas jos varganas kaseles, - pasileisk tas savo pluskanas! – dar sakydavo jis.

XXX

-Taigi reikia paminklą naują statyti. Aną vasarą medis užvirto. Smarki vėtra buvo. Sakiau tau, būtum brolis – pasirūpintum, o dabar tai tik savo Gražuoliu Sūneliu rūpiniesi. – Vis garsiau ir šaižiau dėstė Baba. Mamytė vis garsiau ir garsiau šaukšteliu maišė gerokai pravėsusią arbatą. Ji troško kuo greičiau sprukti iš čia, bet negalėjo. Dar nesutvarkė reikalo, dėl kurio ir atvyko.

- Ko tyli? – šiurkščiai paklausė Baba. – Baisi mat poniutė atsirado, kaip visada greita vepšlas susukti, - mėgaudamasi varė toliau.

- Atvažiavau užkalbėjimo, - tiesiai tėškė Mamytė, - o ne paminklų statyti. Tau tėvas namą paliko, tai tu ir statyk.

- Aha, tėvas paliko, kur gi ne. Man atseit, namas, o tau ką paliko? – piktdžiuga iškreipė ir taip negražų Babos veidą. Ji puikiai žinojo kokį turtą gavo Mamytė iš tėvo. Buvo pasiryžusi iškloti viską, ką žino. Per daug metų tylos. Per daug nuoskaudų.

Mamytė nejučia ėmė lyginti delnu nesamas palto raukšles, lyg norėdama nukratyti nuo savęs Babos pagiežą ir jos žodžius.

- Pinigų kaip įklotų gausi, - atšovė Mamytė. Babos veide akimirką šmėstelėjo kaži koks žiaurumas.

- Manęs neapgausi! Jeigu ne tu, tėvui nebūtų reikėję pentinus nukratyti, aš jį mylėjau iš tikrųjų, ne taip kaip tu, veidmaine! Tai tu kalta dėl jo mirties!

Mamytė jausdama, kad veiksmas ima krypti jai nepalankia linkme, stojosi eiti. Baba pastojo jai kelią įsisprendusi rankomis į šonus. Skara nuslydo atidengdama nedailią galvą su retais, žilais, į šalis styrančiais plaukais. Baba garsiai šnopavo didžiule nosimi, regėjosi, kad nori į save sutraukti visus daiktus. Mamytė net sugokčiojo, šis vaizdelis kėlė jai pasibjaurėjimą ir žadino vaikystės prisiminimus.

"Kuo greičiau turiu sprukti iš čia! Oro!" – Mamytei netgi akimirką dingtelėjo mintis, jog Baba nori ją užmušti. Ji klupdama metėsi prie durų, bet nelaimei kliudė Babą, kuri būdama tikras gremėzdas savo kūnu užtvėrė praėjimą. Regis šiai tik to ir tereikėjo, tik to ir telaukė.... taip kibo abiem rankomis Mamytei į plaukus, kad ši net suklykė. Deja, pastaroji negalėjo atlikti tokio pat puolimo manevro, nes Babos plaukai vargiai buvo matomi, o dar vargiau apčiuopiami. Taip ir grumdėsi kurį laiką abi trankydamosi į baldus, cypdamos, padrikai viena ant kitos šūkaudamos, kol nuvertė nuo viryklės puodą su arbata. Babai to jau buvo per daug, visi jos užmanymai nuėjo perniek, visi užkalbėjimai nebeteko prasmės. Mamytė irgi atitoko. Nors ir nelabai grakšti, gerokai apipašiota ir suvelta šukuosena, bet oriai išsvirduliavo iš trobos link automobilio.

- "Tai tu kalta dėl jo mirties! Tu kalta!" – vis skambėjo Mamytei Babos balsas.

XXX

Baba viską prisiminė. Ilgai nešiojosi tai savo didelėje širdyje. Prisiminė, kaip tėvas labiau mylėjo ją - Mamytę, o Babą užkalbindavo tik gerokai įkaušęs. Paprastai jos nepastebėdavo, niekada tiesiai į ją nesikreipdavo, o jeigu tekdavo kažką jai pasakyti, sakydavo žiūrėdamas pro šalį ir niekada tiesiai į ją. Nepaisant to ji sekiodavo tėvą kaip šunytis. Kartais tėvas, kai būdavo gerai nusiteikęs, tarsi juokais, tarsi rimtai sakydavo motinai: "Žiū, kur mūsų Reksas! Kas jį leido trobon įeiti?" – ir plyšdavo juokais. Baba tikrai troško būti tuo Reksu, apie kurį tėvas kalbėjo, gal tuomet jis paglostytų ją ar pakalbintų.

Tuo tarpu Mamytę tėvas labai mylėjo, o ypač jos plaukus – ilgus, žvilgančius, tamsius ir tankius plaukus. Jis pats ją šukuodavo, tepdavo juos žibalu, kad žvilgėtų, pats juos trinkdavo Mamytei kelis kart per savaitę ir niekam neleido liestis prie jos plaukų. Kas rytą pindavo ilgas Mamytės kasas gosliai čepsėdamas lūpomis. Kas šeštadienį kūrendavo pirtį ir vesdavosi Mamytę praustis. Baba viską stebėjo lydima alkanos širdies nerimo ir vis labiau gaubiama tamsaus pavydo debesies. Su kiekviena diena vis labiau nekentė savo sesers. Ir kiekvieną dieną vis labiau sekiojo ją stebėdama ir visaip mėgdžiodama. Kažkada juk Babai tikrai pasiseks ir tėvas priklausys tik jai vienai.

Baba stebėjo seserį, tėvą, juos abu. Ji matė pro aprūkusį pirties langelį, kaip tėvas nė rankšluosčiu nepersijuosęs, pasodina Mamytę pirtyje ant suolo, lieja ant jos vandenį, muilina didelėmis rankomis braukdamas per jos kūno apvalumus ir ilgai ilgai trenka jai galvą. Šampūno putų karūna vis auga ant sesers galvos, krinta ant grindų gabalais, plaukai putoja, vilnija. Ši ramiai sėdi nubalinta muilo putų tarsi dafnė iš graikų mito, nepasiekiama nei dievams, nei žmonėms.

Ach, kaip Baba jos nekentė, nekentė iš visos širdies.

[1] https://60plius.lt/.../02/moteris-grozis-meile-sau-ismintis/

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: