Margo Marino knygos "Keliaujanti knyga" autorė

1 projekto "Pavasario aidai"savaitė

Rojaus pievelė: susitikimas su savimi

Labiausiai man patinka rankos, kurios liečia švelniai, sustodamos akimirkai įsiklausyti apie žodžius, kuriuos laikau savyje apkabinusi. Netrukus prabilsiu, pabersiu juos iš savo glėbio gausiai, negailėdama, nesaugodama. Semkite mano žodžius, glauskite, laikykite, išsineškite...

Patinka man...., kai kalbasi su manimi, kai klausia ir klausosi, kai pasiima mane kartu nors trumpam, tuomet noriai keliauju kartu. Kartais taip nutinka, kad aš ir mano skaitytojas kurį laiką liekame kartu ir patiriame nuotykį. Kartą, man net teko kurį laiką apsistoti tikruose namuose, tikroje knygų lentynoje. Buvau įkurdinta tarp William Shakespeare "Sonetų" ir "Sėkmingo marketingo vadovo". Taip, aš esu knyga. Knyga, kuri keliauja. Ant mano nugarėlės parašyta: "Travel edition". Jau nebepamenu savo pirmojo šeimininko, tik, kad jis mane paliko traukinio vagone, po sėdyne. Netyčia. Tuomet ir prasidėjo mano nuotykiai. Skaitytojai keitė vienas kitą. Keitėsi transporto priemonės, laukimo salės, viešbučiai kas kart vis kitas skaitytojas – kita istorija. Patyriau, kad ne tik aš – knyga, pasakoju, bet, kad ir kiekvienas žmogus yra tarsi paslaptinga, istorija.

Štai, su kuo buvau kartą susitikusi...

XXX

Rojaus pievelė: susitikimas su savimi

Putlutė, žvitri moterėlė sukosi virtuvėje kaip vijurkas. Rankų judesiai tikslūs, protas aiškus, viskas kuo tiksliausiai apskaičiuota, patikrinta, paruošta. Maisto dėžutės rikiavosi ant stalo viena po kitos pasiruošusios priglausti turinį. "Du sumuštiniai su sūriu, du sumuštiniai su kumpiu, du su riešutų sviestu, rūkyta vištos kulšis, gabalas šaltienos, marinuoti agurkai, šviežia juoda duona ir kelios riekės baltos duonos, dar.... sūrio pyrago keli gabaliukai... gal dar silkės?" – mąstė Mamytė viską dėliodama, pjaustydama, rūšiuodama, - "Kad tik nepritrūktų Sūnelis maisto, kad tik neišalktų. Paskutiniu metu atrodo kaip koks kabarkštas jos Sūnelis... Sūnelis...". Kuo greičiausiai Mamytė visas dėžutes tvarkingai sudėjo į kuprinę ir linguodama plačiais klubais nuskubėjo į prieškambarį. Radusi pamestus prieškambaryje sportinius "Nike" batelius, suskubo juos actu ir dar kaži kokiais naminiais cheminiais tirpalais šveisti. Šveitė padą tol, kol tapo baltesnis už baltą, net pats "Nike" prekinio ženklo gamintojas būtų nustebęs dėl tokių neįtikėtinų šių sportinių batelių galimybių.

Mamytė rūpinosi savo Sūneliu, mylėjo jį, stengėsi dėl jo, gyveno juo ir su juo. Kruopščiai skalbė jo darbužius, lankstė apatinius, lygino marškinius ir tvarkingai dėliojo pagal spalvas į spintą. Taip Mamytė grūda činčiulį jau dvidešimt šešerius metus, - kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto vis aplink savo Sūnelį sukasi ir gerindama jo buitį ir būtį. Jos brangiausias Sūnelis turi būti gražus, jam turi nieko netrūkti.

O regis dar visai neseniai, vos prieš dvi savaites išmoko pats užsirišti batų raištelius. Kiekvieną rytą išlydėdama iš pradžių į mokyklą, po to į universitetą, o dabar ir į darbą – su meile, atsidavimu ir traškančiais kelių sąnariais suklupdavo prie Sūnelio kojų ir rišdavo batų raištelius. Tiesa... kartą buvo pasigavusi radikulitą, tad teko nupirkti batus be raištelių, bet šie Sūneliui pasirodė ne itin patogūs, tad vos tik pasveikusi vėl ėmėsi savo pareigų su džiaugsmu.

-Labas rytas, - pasigirdo malonus vyriškas baritonas. Šio balso šeimininkas – aukštas, lieknas, raumeningas Gražuolis – Mamytės sūnelis, vos dvidešimt šešerių.

Mamytė krūptelėjo iš netikėtumo, bet išvydus savo Gražuolį Sūnelį jos veidas nušvinta iš susižavėjimo. Gražuolio grožiui nei kiek netrukdo užmiegotos akys ir suvelta tankių plaukų ševeliūra, jis dėl to tik dar gražesnis. "Argi jis ne gražuolis?! Tikrai ne koks vidutinybė" – Mamytė nužiūri jį kone vergiškai ir savininkiškai tuo pat metu, - "Ne, niekam savo Sūnelio ji neatiduos. Niekam. Niekada, net jeigu..."

- Kur mano kuprinė? – žiovaudamas prabilo viena ranka kaži ką krapštinėdamas trumpikėse.

- Sukroviau, vaikeli, viską tau paruošiau. Padariau kavos, išviriau tavo mėgstamiausios košytės...

- Einu į dušą, - burbtelėjo nesiklausydamas Mamytės, dabar jau nuoširdžiai kasydamasis užpakalį.

Vos tik Gražuolis pranyko vonios kambaryje, Mamytė puolė į Sūnelio kambarį skubiai kloti lovos ir išdėlioti drabužių kelionei. Tiesa, drabužius ji jau buvo suruošusi iš vakaro, beliko tik išdėlioti, kad galima būtų apsirengti.

Švarūs "Armani" apatiniai, baltos "Nike" kojinės, džinsai, "Versace" džemperis. "Ach, kaip prašmatniai atrodys jos Sūnelis. Smalsu, ar tikrai ji tokia gražuolė, ta mergina, pas kurią išsiruošė važiuoti net traukiniu?" – mąstė sau dėliodama drabužius ir vis įsiklausydama ar tik nebus pabaigęs praustis jos Gražuolis. – "Gal tai jo gyvenimo moteris?" – toliau mintijo jausdama kaip susisuka kyla juodas pavydas iš pat sielos gelmių, net kvapą ėmė gniaužti, kelis kart Mamytė sušvokštė giliai įkvėpdama, - "Ne, neatiduosiu, pasirūpinsiu aš..."

- Maaam! – pasigirdo riksmas iš virtuvės. – Ar prifarširuoti mane nori kaip kokį karpį!? Kam tiek maisto?!

- Betgi, kad nepraalktum, - dūsdama išlemeno Mamytė pasibaisėjusi stebėdama, kaip jos ankstyvo ryto triūsas eina per niek. Maisto dėžutės krito ant grindų, maistas nykiai bilsčiojo plastikinių dėžučių karsteliuose ir krito ant grindų. Agurkėliai pasklido ant grindų išleisdami aitrų marinato atodūsį.

- Pavėluosiu į traukinį, motin, – tarstelėjo sukandęs dantis. - "Dabar ne laikas su ja pyktis, dar ne dabar, bet tuoj, tuoj ji viską sužinos", – mąstė sau Gražuolis puldamas į savo kambarį rengtis. Šiurpdamas prisiminė šios nakties sapną, kaip jis bėga peronu paskui traukinį, o šis išvažiuoja be jo... tuomet viskas žlugtų. Viskas, ką jis taip kruopščiai planavo.

Hipokrato veidas, vynuogynas seniai nebeduodantis derliaus, balsai. Balsai, kurių jis nebenorėjo klausytis, sudaužyta vitrina atspindinti pati save. "Tai tik sapnas, tik sapnas", - ramino save Gražuolis.

XXX

Mokykloje Gražuolis labiausiai nekentė mokytojos, kuri buvo be galo apkūni, kažkuo ji priminė jo motiną. Erzindavo tą mokytoją vadindamas Titaniku. Jai praeinant, kad girdėtų tik ji ir niekas daugiau, sakydavo: "Matau, kad Titanikas dar nenuskendo".

Vargšelė rašė pastabas, rašė laiškus Gražuolio motinai, skundėsi mokyklos administracijai, bet visa tai tik dar labiau padidindavo jos kančias. Mamytė ne kartą buvo iškviesta į mokyklą, bet viską greitai ir delikačiai užglaistydavo. Gražuolis išsigindavo ašarodamas didelėmis mėlynomis akimis. Ir kas gi galėtų abejoti jo nuoširdumu? Niekas ir neabejojo, tik mokytoja juo netikėjo, o kuo labiau ji reiškė savo abejones ir įtarimus, tuo įtartinesnė darėsi pati.

Žinoma, Gražuolis buvo ne kvailas, jis mokėjo meistriškai savo auką kankinti. Tykodavo geriausio momento, kai mokytoja būdavo viena, kai niekas negirdėdavo ir aplink nebūdavo jokių liudininkų.

Kartą pagavęs rubuilį pirmoką, kurį jau buvo nusižiūrėjęs anksčiau, nusivedė į mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę, prie mokytojos automobilio. Rubuilį bandė priversti raktu išraižyti ant automobilio durelių: "Skęsi, Suka, tu, kaip Titanikas". Bet...ir apsirik tu man šitaip. Pirmokėlis nors buvo solidaus stoto, tačiau ne pats protingiausias. Sunkiai skaitė dėliodamas skiemenis, o rašyba toliau paties vardo nesiekė. Tad rubuilis tik apsibezdėjo Gražuolio gąsdinamas ir prašėsi paleidžiamas kuo greičiau į tualetą. Staiga Gražuoliui šovė išganinga mintis.

- Šik, riebale, kur stovi, - vargšas rubuilis vargiai stovėjo tik visu kūnu rėmėsi į automobilio vairuotojo dureles. Raginti antrą kartą nereikėjo. Vos spėjęs nusimauti kelnes rubuilis driokstelėjo visą savo vidurių esmę išklodamas ant asfalto. O turinys tikrai buvo nemenkas, nes per ilgąją pertrauką buvo sukirtęs valgykloje dvigubą porciją cepelinų ir nukniaukęs kažkieno neapdairiai paliktą varškės apkepo gabalą. Nuo tiek maisto jis ir be gąsdinimų būtų apsitriedęs, tad solidi Gražuolio ir rubuilio pokalbio "reziumė" oriai liko pūpsoti prie mokytojos automobilio.

Baigusi pamokas mokytoja lėtai išlingavo pro mokyklos duris, didingai plaukė ji žvelgdama į tolį link savo automobilio. Žvelgė kažkur į horizontą ne todėl, kad ten būtų kas įdomaus, bet dėl to, kad per didžiulį pilvą ji jau seniai nematė žemės tiesiai po savo kojomis. Taip Titanikas ir įplaukė abiem kojomis į šūdų krūvą. "Gražuolis. Tai jis," – mintis kaip žaibas perskrodė mokytoją, - "Dar pasigailės jis...", akimirksniu suvokė Gražuolio repliką praeinant koridoriumi: "Ar parplauks Titanikas į uostą?". "Sadistas. Laimei ji turi jau kai ką prieš jį" – ir su pasitenkinimu, net nebejausdama šūdo kvapo automobilyje, išvairavo iš aikštelės.

XXX

Vis dėlto į traukinį jis spėjo. Jau sėdėjo pirmosios klasės vagone patogiai įsitaisęs, tik kuprinės nenorėjo paleisti iš rankų. Ten buvo ne tik Mamytės rūpestingai paruoštas maistas, buvo kai kas daugiau. Ir ne veltui jis išvertė iš kuprinės didumą maisto dėžučių, o pasiliko tik sūrio pyragą. Dabar jis vieną ranką įkišęs į kuprinę su piktdžiuga veide tą kažką čiupinėjo. "Taip, nuo šiol daug kas keisis", - mąstė sau, kai užčiuopė dar kažką... Sugraibęs ištraukė, ogi – knyga. "Motina, vėl ji bus prikišusi nagus! Kas jos prašė?! Tiek jau to, gal ir neblogai." – apžiūrinėjo knygą Gražuolis. "Travel edition" – jo labai nesudomino, bet laimei, knygelė nebuvo labai didelė nei sunki. Keblumų nekils. Atsainiai atsivertė, pirmas žodis, kurį perskaitė – "Facecija – trumpas komiškas pasakojimas... Kam rūpi? Ir dar toks žodis, kad net mintyse neina ištarti. Galėčiau papasakoti komišką pasakojimą kaip Titanikas šūde skendo", - net garsiai sukikeno prisiminęs tą istoriją. Dėmesį staiga patraukė vaizdas už lango, nors traukinys lėkė miškais ir nieko ypatingo nebuvo matyti, bet Gražuolis pamatė - "Esi infantilas", "Esi psichopatas", "Esi narcizas" – deklaravo debesys lėtai slinkdami dangumi. "Kas gi tai? Dar trūko, kad prasidėtų haliucinacijos." Jis gerai žinojo, ką reiškia šie žodžiai, jo IQ buvo gerokai aukštesnis už vidutinį. Nepaisant Gražuolio aukštų intelektinių gebėjimų jam ėmė svaigti galva, vaizdai skriejo aplink, viskas susiliejo.

XXX

Maloni šiluma kol kas glostė veidą, tačiau net užsimerkus buvo justi, kad saulė netrukus gali tapti gana kaitri. Gražuolis prasimerkė ir išvydo tai, ko tikrai nesitikėjo. Gulėjo paslikas gražioje pievelėje, skaniai kvepėjo nupjauta žole, paukščiai čiulbėjo, kur tik akis užmatė, visur žalia, gyva, regis žemė patvino žaluma. Lyg būtų pavasario aidai per ilgai užsibuvę po šiuo dangumi. Gražuolis atsisėdo, dairėsi nesuprasdamas kas vyksta, galvoje vis skambėjo žodžiai: "Esi infantilas", "Esi psichopatas", "Esi narcizas". "Kas galėjo man tai sakyti? Juk su niekuo nekalbėjau, ach taip, knyga, bet tai juk tik daiktas, ji negali kalbėti, o gal...? Facecija – komiškas pasakojimas", – vienintelis žodis, kurį jis perskaitė toje kelioninėje knygoje, – "Ne, aš nesu nei vienas iš jų, nors... Kodėl aš abejoju? Taip, esu gražus, mane Mamytė labai myli, kartais elgiuosi įžūliai, bet tikrai nesu vienas iš jų. Istorija su Titaniku? Bet juk tai buvo tik... šiaip. Gal viskas tik fantazija?". Gražuolis pabandė vėl užsimerkti ir atsimerkti. Niekas nepasikeitė – jis buvo nežinia kur, bet labai gražioje vietoje. Aplinka savotiškai jį ramino ir guodė. Prisiminė merginą, kurią buvo sutikęs net kelis kartus. Žaluma, gėlės, paukščių čiulbėjimas kažkodėl priminė ją. "Ar ji man svarbi? Norėčiau būti su ja visą savo gyvenimą?" – Nuo minčių ėmė paskausti galvą, o dar viską sunkino tai, kad Gražuolis niekaip negalėjo prisiminti merginos vardo. Tas nuostabus vardas, o tuo buvo jis įsitikinęs, sukosi ant liežuvio galo ir prašėsi ištariamas, tačiau liežuvis atsisakė paklusti ir tik bejėgiškai vartėsi burnoje.

"Tai motina, viskas dėl jos, ji kalta, nesu aš joks infantilas. Galiu ir be jos gyventi" – jau kone ašarodamas Gražuolis bandė įrodyti sau ar nežinia kam. – "Nebūsiu, nebegrįšiu. Aš galiu viską pakeisti. Aš galiu. Aš galiu", - vis kartojo bejėgiškai jausdamas, kad ima pasiilgti motinos, kurios nekentė dar prieš akimirką.

-Dabartėlios, ponas, jau galutinė stotis, laikas lipti, – išgirdo Gražuolis sunkiai praplėšdamas akis ir dairydamasis apdujusiu žvilgsniu.

-Lipu, lipu, - vos galėdamas pajudinti lūpas išlemeno. Traukinio vagonas atrodė lyg nesuvokiamas kosmosas, daiktai raivėsi, kraipėsi, nesidavė akies pagaunami, kad galima būtų įsižiūrėti. Vienintelis daiktas, kuris atrodė stabilus ir nejudėjo – tai knyga Gražuolio rankoje skleidžianti šilumą lyg būtų gyva.

2 projekto "Pavasario aidai"savaitė

Pavydo šydas ir kiti keisti dalykai

Plaukai tam tikrą laikotarpį blizgės, tačiau laikui bėgant jie praras žvilgesį ir pradės lūžinėti.

Iš straipsnio apie plaukų priežiūrą[1].

Žvyrkeliu kratėsi mažas Peugeot. Mamytė sėdėjo už vairo sukandusi dantis, salonas skendėjo lengvoje dulkių pudroje. Ji nekentė šito kelio, kratymosi, dulkino šalikelės gamtovaizdžio ir visko, kas susiję su kaimu.

Sankryžoje automobilis akimirką stabteli. "Į kurią pusę? Į kairę ar į dešinę? O gal dar kiek pavažiuoti pirmyn?", – raukydama kaktą svarstė Mamytė. Seniai ji čia besilankė, anksčiau buvęs toks įprastas ir kasdienis kelias, virto svetimu ir nepažįstamu. Pernelyg platus, pernelyg dulkinas ir duobėtas. Kada ji paskutinį kartą čia lankėsi? Ach, taip, per tėvo laidotuves. Nuo tos dienos praėjo dvidešimt šešeri metai.

XXX

Senyva moteris, raukšlių išvagotu veidu, susikaupusi maišė puodą. Trobos virtuvė skendėjo garuose, buvo karšta ir trošku, tačiau maišančiajai tai buvo nė motais. Kietai sučiaupusi siauras lūpas, protarpiais kaži ką burbėdama po nosimi maišė ir maišė. Raukšlių sankryžose kaupėsi prakaito lašeliai, tačiau ji to nejuto. Atbula ranka kartas nuo karto pasitaisė skarą ir tęsė toliau. Tai – Baba.

Ji laukė viešnios. Jau senokai jos laukė, o tiksliau dvidešimt šešerius metus, tiek bus praėję nuo tėvo laidotuvių. Virė Baba viešniai ypatingą arbatą. Pačios rinktų žolelių iš miško netoli sodybos, pačios džiovintų į ryšuliukus surištų ir pačios senoviniais užkalbėjimais "paskanintų". Baba laukė savo vyresnėlės sesers. Vos prieš savaitę buvo gavusi iš jos laišką, kad atvažiuos, tad suskubo ruoštis kaip galėdama.

Išgirdus automobilio garsą akimirką suklūsta, atsitiesia ir kreivai šypteli. Smalsiai ir su slaptu pasitenkinimu stebi kaip mažas Peugeot vargais negalais įtaiko pro vartus ir sustoja vidur kiemo.

Mamytė atsidūsta su palengvėjimu, kad pagaliau pasiekė kelionės tikslą. Sukaupusi jėgas išsirango iš automobilio, apžvelgia sodybą. "Niekas nepasikeitė, tik nušiuro, sukrypo pastatai. Įgavo Babos išvaizdą ir formą", - pamanė sau tyliai Mamytė.

Maži namo langai aptrūnijusiais rėmais ir dažų nebepamenanti tvora supanti visą sodybą. Vienas trobos galas gerokai nusėdęs į žemę. "Viskas čia tuoj nugarmės pragaran," – šmėsteli mintis Mamytei vos išvydus savo jaunėlę seserį išėjusią jos pasitikti.

- Tai gal Sesuo užeis vidun? – šaižiu balsu Baba grąžino Mamytę į realybę.

- Sveika, brangioji, - sučiulbėjo Mamytė.

Baba nieko neatsakė, apsisuko ant kulno ir dingo troboje. Mamytė nusekė paskui.

- Kur plaukai? – be užuolankų paklausė Baba.

- Mielai išgerčiau arbatos po kelionės, - saldžiai tarstelėjo Mamytė, apsimesdama, kad klausimas jos nei kiek nesutrikdė arba jo negirdėjo.

Baba suskubo pilti arbatą iš puodo, kurį dar neseniai taip susikaupusi maišė. Buvo paruošusi viešniai net porcelianinį puodelį su lėkštute, tiesa, vienintelį likusį iš arbatos servizo dvylikai asmenų. Porcelianas Babos rankose nemėgo laikytis, vis ištikšdavo ant grindų. Pildama arbatą Baba slapčia vis dirsčiojo į Mamytę nužiūrinėdama jos plaukus.

- Kur plaukai? – nepasidavė Baba.

- Nusikirpau.

- Kodėl?

- Reikėjo, – nukirto Mamytė norėdama užbaigti pokalbį šia tema.

- Tėtis supyktų, – pareiškė Baba.

- Tėtis mirė prieš daug metų.

Baba garsiai pastato puodelį priešais Mamytę, arbata ištykšta ant lėkštutės, ant stalo, nepalikdama vietos rafinuotai arbatėlės estetikai. Pati viena akim vis slapčia nužiūri Mamytę. Ši akį traukė apvalumais, jai pavyko įbraškinti savo neliauną kūną į paltą, kuris nors ir buvo siūtas pagal užsakymą, bet atrodė ankštokas. Melsvas gabardinas traukte traukė akį paryškindamas Mamytės akių mėlį ir tamsių plaukų žvilgesį.

- Daug kainuos, - vėl pradėjo Baba, - Iš kur tiek pinigų paimti?

Mamytė nesusigaudydama klaptelėjo blakstienomis. Ne dėl pinigų ji čia, o atvyko pagalbos pas Babą – savo tikrą seserį.

- Maniau, kad kaip seseriai, tai ir be pinigų padėsi, - beveik pasipiktinusi tarstelėjo Mamytė. Juk ne veltui ji trenkėsi tokį kelią į šitą užkampį. Mamytė ėmė irzti ir nejučiomis suko plaukų sruogą aplink pirštą. Baba stebėjo ją negalėdama atplėšti akių. Daug kas sukosi Babos galvoje, prisiminimai lyg arkliai lenktynėse vijo vienas kitą.

- Dabar durniaus ir su balana nerastum, kad tokį darbą už dyka dirbtų, - varė Baba toliau neatplėšdama akių nuo Mamytės piršto sukančio sruogą.

- Kiek tu nori, kad tau sumokėčiau?

- Ne man reikia mokėti, o darbininkams, - atkirto Baba.

- Kokiems dar darbininkams? – nieko nebesuprato Mamytė, o ir nusibosti ėmė jai šis pokalbis. Ji pradėjo jaustis gana kvailai dar ir dėl to mažyčio ryšulėlio rankinėje. Kaip buvo Babos liepta ji atvežė Gražuolio plaukų sruogą ir jo išmatų degtukų dėžutėje, kad užkalbėjimas pavyktų ir jos mielasis Sūnelis visada liktų su ja ir būtų tik jos.

Babos šaižus balsas ėmė ją erzinti, jautė kaip pyktis susisuka į kamuolį kažkur pilvo apačioje ir kyla aukštyn. Dar akimirka ir Mamytė jautė, jog nebesusivaldys.

XXX

Jos vardas nebuvo Baba, bet mama, tėtis, sesuo, visi ją taip vadino nuo pat vaikystės. Kad turi kitokį vardą sužinojo tik pradėjus lankyti mokyklą, kai mokytojai pakvietus Babą vardu ir pavarde, ji neatsiliepė. Mokytojai kelis kart pakartojus, ji pataisė mokytoją sakydama, kad jos vardas yra Baba, o ne tas, kaip mokytoja ją vadina. Vaikai pradėjo juoktis. Mokytoja supyko. Grįžusi namo klausė mamos, kodėl namie ją vadina Baba, o mokytoja ją vadina kitaip. Tuomet sužinojo, kad yra labai panaši į savo močiutę, kuri mirė vos jai gimus, todėl ir gavo šią pravardę. Negana to, kasdien vis labiau ir labiau Baba panašėjo į mirusiąją. Ir tikrai, buvo kaip iš akies traukta močiutė – savo laikysena, eisena, kalbėjimo maniera. Baba vaikystėje buvo seno veido vaikas, metams bėgant keitėsi tik ūgiu ir svoriu. Veidą anksti išvagojo raukšlės, tad vardas Baba nulėmė jos gyvenimą. Liko netekėjusi, viena, šiurkšti ir keista. Bet koks sociumas atrodė jai atgrasus kaip ir ji sociumui. Tėvas, kai gerokai išgerdavo alaus, pasikviesdavo ją, sodindavosi ant kelių ir sakydavo:

- Tu esi tikra gražuolė – liksi su savo tėvu iki mirties, - ir kvatodavosi pašiodamas jos varganas kaseles, - pasileisk tas savo pluskanas! – dar sakydavo jis.

XXX

-Taigi reikia paminklą naują statyti. Aną vasarą medis užvirto. Smarki vėtra buvo. Sakiau tau, būtum brolis – pasirūpintum, o dabar tai tik savo Gražuoliu Sūneliu rūpiniesi. – Vis garsiau ir šaižiau dėstė Baba. Mamytė vis garsiau ir garsiau šaukšteliu maišė gerokai pravėsusią arbatą. Ji troško kuo greičiau sprukti iš čia, bet negalėjo. Dar nesutvarkė reikalo, dėl kurio ir atvyko.

- Ko tyli? – šiurkščiai paklausė Baba. – Baisi mat poniutė atsirado, kaip visada greita vepšlas susukti, - mėgaudamasi varė toliau.

- Atvažiavau užkalbėjimo, - tiesiai tėškė Mamytė, - o ne paminklų statyti. Tau tėvas namą paliko, tai tu ir statyk.

- Aha, tėvas paliko, kur gi ne. Man atseit, namas, o tau ką paliko? – piktdžiuga iškreipė ir taip negražų Babos veidą. Ji puikiai žinojo kokį turtą gavo Mamytė iš tėvo. Buvo pasiryžusi iškloti viską, ką žino. Per daug metų tylos. Per daug nuoskaudų.

Mamytė nejučia ėmė lyginti delnu nesamas palto raukšles, lyg norėdama nukratyti nuo savęs Babos pagiežą ir jos žodžius.

- Pinigų kaip įklotų gausi, - atšovė Mamytė. Babos veide akimirką šmėstelėjo kaži koks žiaurumas.

- Manęs neapgausi! Jeigu ne tu, tėvui nebūtų reikėję pentinus nukratyti, aš jį mylėjau iš tikrųjų, ne taip kaip tu, veidmaine! Tai tu kalta dėl jo mirties!

Mamytė jausdama, kad veiksmas ima krypti jai nepalankia linkme, stojosi eiti. Baba pastojo jai kelią įsisprendusi rankomis į šonus. Skara nuslydo atidengdama nedailią galvą su retais, žilais, į šalis styrančiais plaukais. Baba garsiai šnopavo didžiule nosimi, regėjosi, kad nori į save sutraukti visus daiktus. Mamytė net sugokčiojo, šis vaizdelis kėlė jai pasibjaurėjimą ir žadino vaikystės prisiminimus.

"Kuo greičiau turiu sprukti iš čia! Oro!" – Mamytei netgi akimirką dingtelėjo mintis, jog Baba nori ją užmušti. Ji klupdama metėsi prie durų, bet nelaimei kliudė Babą, kuri būdama tikras gremėzdas savo kūnu užtvėrė praėjimą. Regis šiai tik to ir tereikėjo, tik to ir telaukė.... taip kibo abiem rankomis Mamytei į plaukus, kad ši net suklykė. Deja, pastaroji negalėjo atlikti tokio pat puolimo manevro, nes Babos plaukai vargiai buvo matomi, o dar vargiau apčiuopiami. Taip ir grumdėsi kurį laiką abi trankydamosi į baldus, cypdamos, padrikai viena ant kitos šūkaudamos, kol nuvertė nuo viryklės puodą su arbata. Babai to jau buvo per daug, visi jos užmanymai nuėjo perniek, visi užkalbėjimai nebeteko prasmės. Mamytė irgi atitoko. Nors ir nelabai grakšti, gerokai apipašiota ir suvelta šukuosena, bet oriai išsvirduliavo iš trobos link automobilio.

- "Tai tu kalta dėl jo mirties! Tu kalta!" – vis skambėjo Mamytei Babos balsas.

XXX

Baba viską prisiminė. Ilgai nešiojosi tai savo didelėje širdyje. Prisiminė, kaip tėvas labiau mylėjo ją - Mamytę, o Babą užkalbindavo tik gerokai įkaušęs. Paprastai jos nepastebėdavo, niekada tiesiai į ją nesikreipdavo, o jeigu tekdavo kažką jai pasakyti, sakydavo žiūrėdamas pro šalį ir niekada tiesiai į ją. Nepaisant to ji sekiodavo tėvą kaip šunytis. Kartais tėvas, kai būdavo gerai nusiteikęs, tarsi juokais, tarsi rimtai sakydavo motinai: "Žiū, kur mūsų Reksas! Kas jį leido trobon įeiti?" – ir plyšdavo juokais. Baba tikrai troško būti tuo Reksu, apie kurį tėvas kalbėjo, gal tuomet jis paglostytų ją ar pakalbintų.

Tuo tarpu Mamytę tėvas labai mylėjo, o ypač jos plaukus – ilgus, žvilgančius, tamsius ir tankius plaukus. Jis pats ją šukuodavo, tepdavo juos žibalu, kad žvilgėtų, pats juos trinkdavo Mamytei kelis kart per savaitę ir niekam neleido liestis prie jos plaukų. Kas rytą pindavo ilgas Mamytės kasas gosliai čepsėdamas lūpomis. Kas šeštadienį kūrendavo pirtį ir vesdavosi Mamytę praustis. Baba viską stebėjo lydima alkanos širdies nerimo ir vis labiau gaubiama tamsaus pavydo debesies. Su kiekviena diena vis labiau nekentė savo sesers. Ir kiekvieną dieną vis labiau sekiojo ją stebėdama ir visaip mėgdžiodama. Kažkada juk Babai tikrai pasiseks ir tėvas priklausys tik jai vienai.

Baba stebėjo seserį, tėvą, juos abu. Ji matė pro aprūkusį pirties langelį, kaip tėvas nė rankšluosčiu nepersijuosęs, pasodina Mamytę pirtyje ant suolo, lieja ant jos vandenį, muilina didelėmis rankomis braukdamas per jos kūno apvalumus ir ilgai ilgai trenka jai galvą. Šampūno putų karūna vis auga ant sesers galvos, krinta ant grindų gabalais, plaukai putoja, vilnija. Ši ramiai sėdi nubalinta muilo putų tarsi dafnė iš graikų mito, nepasiekiama nei dievams, nei žmonėms.

Ach, kaip Baba jos nekentė, nekentė iš visos širdies.

[1] https://60plius.lt/.../02/moteris-grozis-meile-sau-ismintis/

3 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Sėkmės ženklas

NE(SĖKMĖ)

Gražuolis išlipo iš traukinio. Jautėsi gerokai apdujęs po keisto kelionės sapno. Širdis tankiai mušė, smilkiniai tvinksėjo, akimirką jam atrodė, kad apalps. Pasuko į traukinių stoties laukimo salę ir prisėdo ant suolo, užsimerkė bandydamas suimti save į rankas. Žmonės zujo aplink. Piktas laiko bizūnas vijo juos į traukinius ir iš jų. Ranka apčiuopė tą kuprinės vietą, kur buvo jo kelionės tikslas ir raktas – nedidelis kvadratinis paketėlis. "Viskas vietoje", - pagalvojo sau. Širdies plakimas pamažu ėmė rimti. Vien prisiminimas, kad pasiėmė paketėlį slapčia nuo Mamytės, jį tik dar labiau ramino ir skleidė kažkur sielos gelmėje malonią šilumą. Tai jo turtas ir bilietas į laisvę nuo Mamytės. Sapno žodžiai, išmušę jį iš pusiausvyros: "tu narcizas, tu infantilas, tu psichopatas" dar aidėjo Gražuolio galvoje, tačiau po truputėlį traukėsi į antrą planą užleisdami vietą racionaliam ir žavingam Gražuolio "aš".

Tuo tarpu jis buvo akylai stebimas kasininkės iš penktojo langelio. Ši sėdėjo užmiršusi, kad rankoje laiko prakąstą šokolado plytelę ir spoksojo į Gražuolį nepaisydama jokių etiketo reikalavimų. Dar gyvenime neteko jai matyti tokio gražaus jaunuolio, net žurnalų viršelių populiarieji ir kino žvaigždės šalia jo atrodė blankiai. Gražuolis sėdėjo užsimerkęs ir atrėmęs atloštą galvą į sieną. Kasininkei pasirodė gana išblyškęs, suvokusi, kad jau ilgokai jį stebi, o šis dar net nesujudėjo, ji, nieko nelaukdama, pakabino kortelę virš langelio: "grįšiu po 10 min." ir nuskubėjo prie Gražuolio. Eidama dar pasikartojo mintyse veiksmus kaip suteikti greitąją pagalbą, to buvo išmokusi vairavimo kursuose. Ji sugebės, galės jaunuoliui padėti. Priėjusi ir pasilenkusi taip arti, kad net galėjo užuosti Gražuolio rytinio plaukų šampūno kvapą, kasininkė dar akimirką jį stebėjo: užmerktos akys, ilgos blakstienos, antakiai tarsi kregždės sparnai, - "Ach, jis tobulas", - pagalvojo ji.

- Pone, ar jūs gerai jaučiatės? – paklausė kasininkė pasilenkusi prie pat jaunuolio veido.

Nežinia ar dėl staiga pasigirdusio balso, ar dėl tvokstelėjusio šokolado kvapo iš jos burnos, Gražuolis prasimerkė ir pro blakstienas tiriamai nužvelgė jį pažadinusios merginos veidą. Nepamatė nieko ypatingo, tik norėjo toliau atsiraukti nuo jos burnos kvapo. Vis dar buvo pasilenkusi labai arti, per arti. Darėsi nepatogu. Kvapas ir vaizdas jungėsi į nemalonų derinį keldamas šleikštulį.

- Man viskas gerai, - teištarė nusukdamas galvą į šoną. Mergina, patenkinta, kad jis kalba, prisėdo šalia.

- Labai apsidžiaugiau jus pamačiusi, - pradėjo kalbėti ji, - šiandien išsipildė mano horoskopas. Buvo parašyta, kad šiandien sutiksiu nepaprastą žmogų ir mane aplankys sėkmė. Ir štai – aš sutikau jus, lygiai dvyliktą valandą dvylika minučių ir dvyliktą mėnesio dieną, taip kaip ir buvo parašyta, kad man ši diena bus laiminga. O jus aš ir pamačiau lygiai tą valandą, žinau, nes žiūrėjau į laikrodį laukdama pietų pertraukos.

Ji kalbėjo nesustodama, regis net neįkvėpdama oro. Gražuolis su siaubu stebėjo kaip žodžiai byra iš jos burnos, o valgytas šokoladas nusėda lūpų kampučiuose. Tad regėjosi jam kaip iš tos burnos išleisti purvini žodžiai byra tiesiai ant jo.

- Kai jus pamačiau, man tarsi koks spindulys iš dangaus nušvito, jūs esate mano sėkmės ženklas, nuo šios dienos man viskas seksis, juk horoskope buvo taip parašyta.

Gražuolis bandė atsitraukti nuo kasininkės kiek toliau, tačiau ši tik dar arčiau prie jo prisislinko. Jau bijodamas, kad nebeišsivaduos iš šios būtybės gniaužtų, staiga tris kart garsiai nusičiaudėjo. Didžiuliai jo nuostabai, kasininkė užtilo ir nuo jo atsitraukė.

- Taip ir buvo parašyta – trys kartai, jūs tris kart nusičiaudėjote. Trys kartai! Tai ženklas, jūs esate mano sėkmės ženklas. Trys - reiškia, kad per artimiausius tris mėnesius bus palankios aplinkybės man į pinigus įsimušti.

Sudėjusi tarsi maldai rankas, gniauždama jau aptirpusią šokolado plytelę, kasininkė žvelgė į Gražuolį, o šis į ją, kiek pasibaisėjęs, matydamas tik rudas sąnašas lūpų kampučiuose ir išterliotą šokoladu palaidinę. Vaikinas atsistojo eiti, gaila jam buvo jos, o gal net pavydu tikėjimo ženklais ir sėkme. Nieko nesakęs pasuko išėjimo link.

Kasininkė laimingu veidu sėdėjo ir žiūrėjo kaip jis nueina, kol pagaliau, nebematė. "Šiandien pati laimingiausia mano diena", - galvojo sau.

xxx

Vos ištrūkęs iš kasininkės draugijos, Gražuolis tiesiu taikymu pasuko link taksi aikštelės. Taksi privažiavo tuojau pat, nespėjus jam nė ranka mostelėti. Jaunuolis pasakė taksi vairuotojui adresą, kurį mokėjo atmintinai, galėjo jį pasakyti net iš miegų pažadintas. Žinojo adresą taip, kaip savo vardą, taip lyg tas adresas būtų jis pats. Širdyje džiūgavo, o rankoje gniaužė pluoštelį laiškų, kurie stiprino jį ir drąsino, tarsi iš laiškų plūstų jėgos, kurių tikrai prireiks misijai įgyvendinti.

Išsiblaškęs žvelgė pro automobilio langą visai nesidomėdamas miestu, kuriame buvo. Visi miestai vienodi savo pilkais pastatais, skubančiais žmonėmis ir troškiu oru. Gražuolį domino tik jo paties misija, dėl kurios jis čia ir atvažiavo. Nesuprato, kiek laiko jau važiuoja, atrodo tik, kad kelionė trunka ilgai. Ėmęs nuobodžiauti Gražuolis įsižiūrėjo į taksi vairuotoją, tiesa, matė tik dalį jo veido ir vieną akį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Vyras atrodė nenusakomo amžiaus, galėjo būti tiek jaunas, tiek pagyvenęs. Plika galva, pilkas drabužis, blyški oda, viena pilka akis, kurią matė, buvo pavandenijusi, lūpų kamputis gerokai nusviręs žemyn. Jeigu sutiktum šį žmogų gatvėje, vargu ar atkreiptum dėmesį.

- Ar dar toli? – paklausė Gražuolis bandydamas prasiblaškyti. Vairuotojas tik linktelėjo plika galva nieko nesakydamas.

- Kiek dar liko važiuoti? – dar kartą paklausė Gražuolis. Vėl jam nieko neatsakė, tik pasirodė, jog vairuotojas nežymiai gūžtelėjo pečiais. Tai erzino. Be to, Gražuolis pasijuto gerokai praalkęs, pietų metas buvo jau praėjęs, tad žūt būt reikėjo užkąsti. Valgyti vienas nemėgo, jam reikėjo draugijos. Dar vaikystėje Mamytė pasikviesdavo tai kaimynę, tai draugę pažiūrėti kaip gražiai jos vaikas valgo. Visos aikčiodavo pritardamos Mamytei, varžydavosi, kuri galės jam į burną įdėti šaukštą košės. Žinoma, galėjo su kasininke užkąsti traukinių stotyje, tačiau, vos prisiminęs šokolado nuosėdas jos lūpų kampučiuose, Gražuolis nusipurtė.

- Gal galėtumėte sustoti? – paprašė. Vairuotojas nieko nesakydamas iš karto sustojo šalikelėje prie mažo skvero, kur lyg netekę proto žydėjo jazminų krūmai. Atrodė jauku ir gera būtų prisėsti ant suoliuko po vienu iš jų.

- Ar sutiktumėte su manimi užkąsti? – paklausė jaunuolis nebesitikėdamas atsakymo. Vairuotojas krūptelėjo lyg kas būtų šovęs į jį ir lėtai atsigręžė. Spoksojo akimirką į Gražuolį ir lėtai linktelėjo sutikdamas.

Išlipę iš automobilio jiedu patraukė į skverelį. Susiradę suoliuką po žydinčiu jazminu prisėdo. Gražuolis ėmė traukti visas maisto dėžutes, kurias taip rūpestingai buvo pripildžiusi Mamytė. Pasklido maisto kvapas kviesdamas sočiai pavalgyti ir atgauti jėgas. Maisto gausa žadėjo pilvams šventę.

Vairuotojo raginti nereikėjo. Vos tik baigė Gražuolis dėlioti ir darinėti maisto dėžutes, šis čiupo rūkytą vištos kulšį ir ėmė čiaumoti užsikąsdamas agurkėliu.

- Tu buvai paskutinis mano keleivis šiandien, – prabilo. Jaunuolis iš netikėtumo vos nepaspringo sumuštiniu su kumpiu.

-  Ar išeinate atostogų? – paklausė.

- Ne, važiavau pasikarti, kai paėmiau tave traukinių stotyje.

Dabar jau Gražuolis nustebęs spoksojo į kalbėtoją. Jis dar niekada nebuvo matęs žmogaus, kuris norėtų rimtai nusižudyti. Jam pačiam gyventi labai patiko ir niekada jis nebuvo pagalvojęs, kad galima būtų nusižudyti, niekada. O dar pasikarti! Tai bjauru. Tad vairuotojo pareiškimas jį tikrai gerokai nustebino.

- Jeigu ne tu, dabar jau kabočiau kur nors parke ant šakos. Man pasisekė, kad sutikau tave.

Ramiai sau toliau kramtydamas dėstė taksi vairuotojas. Tarsi kartis kažkur parke būtų savaime suprantamas ir kasdienis dalykas.

- Taip, tikrai, - patikino žmogus, matydamas Gražuolio nuostabą, - automobilio bagažinėje turiu virvę su kilpa, galiu parodyti, jeigu pats manimi netiki.

Gražuolis linktelėjo užtikrindamas, kad tiki, nes tikrai nenorėjo matyti pakaruoklio virvės. Nemėgo dalykų, kurie darko gyvenimo estetiką.

- Kam gi reikia žudytis? – paklausė jaunuolis, jam tikrai buvo smalsu.

- Ponaitis tikriausiai gerai gyvena, kad taip naiviai klausia, - ironiškai pasakė garsiai atsiraugėdamas, – todėl, kad jau dvi savaites manęs nebuvo užkalbinęs joks žmogus.

- To negali būti! Juk kasdien sutinkate daugybę žmonių.

- Taip, daugybę..., bet niekas juk nepastebi vairuotojo, aš tik daiktas tarp vairo ir sėdynės, – ir susimąstęs ėmėsi doroti sumuštinį su kumpiu. – Tu pirmas, kuris mane užkalbinai asmeniškai ir štai - sėdim, kalbamės.

Gražuolis matydamas, kad baigėsi sumuštiniai, garsiai uždarė maisto dėžutę. Dangtelio garso pabaidyti čirkšdami žvirbliai pakilo nuo gretimo krūmo. Dar liko pilna dėžutė su sūrio pyragu, tad vaikinas pasiūlė jo vairuotojui, kuris aiškiai apsidžiaugė, jog dar ne viskas suvalgyta. Susigrūdo pyrago gabalą į burną ir pasakojo toliau. Nekreipė dėmesio į krentančius trupinius iš burnos ant darbužių ir ant žemės. Tuojau pat prisistatė paukščiai rinkti trupinių, o gal pasiklausyti vairuotojo pasakojimo. Šis, atrodo, buvo tiek pat alkanas valgio, kiek ir draugijos, tad kalbėjo toliau:

- Gyvenu vienas, nuomoju kambarį iš tokios patvirkusios senės, - nusikeikė riebiai ir tęsė toliau. - Atvažiavau į miestą iš nedidelio miestelio. Žmonės sakė, kad taksistu dirbti mieste tai – net ne darbas, o tikra pinigų ėdžia. Pinigų kaip sakyta neradau, bet vienatvės tai tikrai iki soties. Galėčiau pardavinėti, - nusijuokė atidengdamas retus tarpdančius pilnus sūrio pyrago liekanų. Gražuolis nusuko žvilgsnį, kad nereikėtų to matyti. Maisto nebeliko.

- Jau seniai neteko taip gerai garankštės išdaryti, kaip pasakytų mano motina, - viena ranka glostydamas išsipūtusį pilvą, o kita rakinėdamas tarpdančius, pasakė vairuotojas ir gailiai nužvelgė tuščias maisto dėžutes.

- O pats kur trauki? – pasidomėjo vyriškis.

- Turiu sutvarkyti šeimos reikalus, - pratarė Gražuolis ir pridūrė: Ieškau savo tėvo, seniai jau jo nemačiau.

Vos ištaręs tai garsiai suabejojo: "Ar tikrai tas žmogus, pas kurį važiuoju yra mano tėvas? Ką aš apie jį žinau? Nieko, turiu tik kažkokio vyriškio trumpus, dviprasmiškus laiškus Mamytei."

- O kaip tavo tėvas?

- Mano? Maniškis jau seniai patiesė savo blažienas, alkoholikas buvo. Kaimynų šuo rado sušalusį pusnyje prieš keletą metų, – pasakė ir nusispjovė ant žemės.

- Užjaučiu, - nuoširdžiai pasakė Gražuolis, bandydamas įsivaizduoti vairuotojo tėvą.

- Nieko tokio.

Gražuolis pažvelgė į dangų, saulė jau slinko vakarop: "Laikas važiuoti." – pagalvojo, - "Šiandien viskas turi išsispręsti." Atsistojo, sutvarkė maisto dėžutes, nusivalė nesamus trupinius nuo drabužių ir paragino vairuotoją žvilgsniu.

Tylėdami abu patraukė prie automobilio. Saulė nebešvietė taip ryškiai, žvirbliai pavargę čirškėti girdėjosi tik kur ne kur, o jazminai tik dar aitriau kvepėjo pranašaudami šiltą lietų. Priėjęs prie automobilio vairuotojas atidarė bagažinę ir išėmęs virvę su kilpa padavė ją Gražuoliui.

- Imk, čia tau, tu man šiandien atnešei sėkmę ir išgelbėjai gyvybę. Dovanoju.

Gražuolis nesiryžo imti tokios dovanos ir slapčia vylėsi, kad taksistas persigalvos, bet jis tik pareikalavo:

- Imk, sakau, neversk tavęs vakstyti. Pamatysi, gali praversti, geras daiktas.

Matydamas, kad ginčytis beprasmiška, jaunuolis paskubomis susigrūdo virvę į kuprinę. Troško kuo greičiau iš čia važiuoti. Jis dar turi daug reikalų šiandien.

4 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Romantiškas pasimatymas

Regis, meilei būdinga kažkas slėpininga, kažkas, ko neįmanoma visai tikrai žinoti ir tegalima kažkaip varganai paaiškinti.[1]

Baba randa Aukso Grynuolį

Kaimo soduose kaip pasiutusios žydėjo vyšnios. Vėjui sūkuriuojant žiedlapiai būrėsi į baltus debesis. Oras kvepėjo žiedais ir lūkesčiais, žadindamas širdis mylėti, nes meilė, anksčiau ar vėliau, ištinka visus. Kaimelio bažnyčios varpai skambėjo ragindami prisiminti antgamtinę tikrovę ir daiktų laikinumą, tačiau Babai tai buvo nė motais. Užsigulusi dviratį ji mynė kaimo parduotuvės link. Buvo trečiadienis, o trečiadieniais Baba atmindavo dviračiu į kaimelį tvarkyti reikalų: nusipirkti duonos, sūrio, išsiųsti laiško ar įsigyti kelių dienų senumo laikraščio. Savo tvarkaraščio Baba griežtai laikėsi ir niekad nekeitė. Rutina buvo jos gyvenimo pamatas.

Tad ir šį kartą, į nieką nekreipdama dėmesio, judėjo tiesiai savo tikslo link. Kelyje pasipainiojusius žmones ar mieguistus kaimo katinus gąsdino dviračio skambučiu, jei nepadėdavo tai, riktelėdavo ant kurio nors. Nepastebėjo ji, kad sutikti žmonės judėjo priešinga negu ji kryptimi, pasukdami link kaimo bažnyčios.

Babai atvykus, krautuvę rado uždarytą, paštas taip pat neveikė. Tai išmušė ją iš vėžių, tad sutrikusi dairėsi aplink ieškodama ko nors, kas jai paaiškintų.

Pamačiusi kelis žmones pasukančius bažnyčios link, Baba nusekė iš paskos. Bažnyčios durys buvo atlapotos, o viduje pilna žmonių. Prie altoriaus stovėjo katafalkas apkrautas gėlėmis. Susirinkęs buvo kone visas kaimas. Skolinto gedulo veidais sėdėjo susispaudę velionio artimieji, draugai, pažįstami ir šiaip, laidotuvių mėgėjai. Kam labiau pasisekė sėdėjo susispaudę suoluose, o kas atėjo vėliau – stovėjo. Bažnyčioje girdėjosi tai verksmas, tai murmesys, kažkas gedėjo, o kažkas apkalbinėjo gedinčiuosius.

Baba alkūnėmis yrėsi į priekį, kažkas jai kumštelėjo atgal sakydamas: "Čia bažnyčia, ne turgus, žiūrėk kur eini." Bet Babai laidotuvės ir velionis rūpėjo kiek pernykštis sniegas. Šiandien yra trečiadienis ir ji atmynė tokį kelią apsipirkti bei išsiųsti laiško, tad būryje žmonių ieškojo krautuvės pardavėjos ir pašto darbuotojos. Pagaliau, tarp sėdinčiųjų pamačiusi taip ieškomas abi personas, aprimo ir savo gremėzdišką kūną tuojau pat įspraudė tarp sėdinčiųjų. Ir visai nepaisė, kad jos dėka buvo išstumta apsiverkusi moterėlė kitame suolo gale, ši dar bandė piktintis, jog ji yra artima giminė ir turi sėdėti ant šito suolo, bet Babai rūpėjo tik pardavėja ir paštininkė, nuo kurių pakaušių ji nenuleido akių.

Staiga, visa galybe užgrojo vargonai ir vargonininkas galingu balsu pradėjo skelbti paskutiniojo teismo dieną. "....bus viena diena rūstybės, verksmo ir dejooniųųų...", pasirodė kunigas ir visi suskubo stotis. Baba iš netikėtumo pašoko nuo suolo ir ištįsusiu veidu atsisuko į vargonus, tarsi tuoj ir išvys savo akimis tą paskutiniojo teismo dieną. Išvydus vargonininką jai žandikaulis atvipo, to tai jau tikrai Baba nesitikėjo. Taip jau sukosi ji žiūrėti, kad net skarelė nusmuko, atidengdama retus jos plaukus ir dideles ausis. Vargonininkas akimirką net užsikirto sutrikdytas Babos įdėmaus žvilgsnio ir pražiotos burnos, tad bereikalingai pakartojo kelis kartus: "... verksmo ir dejooniųųų...". Moterėlės ėmė dar garsiau raudoti, vaikai paleido snarglius, o Baba ir vargonininkas, gaudžiant apokaliptinei muzikai, negalėjo atplėšti akių vienas nuo kito.

Tai, ką Baba išvydo, net susapnavusi nebuvo. Vargonininko prakaulų veidą gaubė avies vilnos tankumo plaukai tarsi aureolė. Išvydus tokius plaukus Babai dygo rankos įsivelti į juos, troško tą vilną kedenti, šukuoti, verpti ir šilčiausias kojines nusimegzti.

Vargonininkas spoksojo iš savo aukštybės į Babos pusplikę galvą ir jos dideles ausis. Buvo pasiryžęs kiek nori maldų prikalbėti, kad tik kuo ilgiau galėtų taip į ją žiūrėti. Pagautas įkvėpimo, leido pirštams lakstyti vargonų klaviatūra kaip jiems patinka. Tad bemoliai virto diezais, kvintos kvartomis, o minorinės laidotuvių tonacijos dingo lyg nebuvusios. Tikriausiai nei kaimo, nei Bažnyčios istorijoje nebuvo skambėjusi tokia pakylėjanti laidotuvių muzika.

Kunigėlis, įkvėptas mažorinės tonacijos garsų, pasakė pora anekdotų vietoje gedulingo pamokslo ir visi susirinkusieji linksmai giedodami "Amžiną atilsį..." visa procesija nulingavo į kapines. Dar pora linksmai pagiedoję ir palaidoję velionį, žmonės pradėjo skirstytis gedulingų pietų. Tuo tarpu Baba, pakylėtos laidotuvininkų minios pagauta buvo atsidūrusi prie kapo, ji dairėsi dviejų pakaušių – pardavėjos ir paštininkės, bet šios jau buvo kaži kur prašapusios, tad Baba sutrikusi tik sukosi ratu tai šen, tai ten puldama ir vis ką nemaloniai užkliudydama. Kol galiausiai įvairias trajektorijas išbandžiusi, kaip koks dangaus kūnas traukos dėsnio įveiktas, atsitrenkė į vargonininką. Iš arti žmogus jis buvo menkas, gerokai už ją žemesnis, galvos plaukai sudarė, ko gera, aštuoniasdešimt procentų jo kūno, tik smaila nosis kyšanti iš tos vilnonės aureolės išdavė, kad čia esama veido.

Sodriai kelis kart atsikrenkštęs vargonininkas kreipėsi į Babą:

- Leiskit prisistatyti. Esmi Grynuolis.

Iš Babos pusės nei mū nei mė nepasigirdo, tik akis išpūtė ir toliau stebeilijosi į jį.

XXX

Vadino jis save Grynuoliu. Taip pats ir prisistatydavo. Kartais pridėdavo – Aukso Grynuolis. Trumpai tariant, buvo jis kaimo senbernis. Taip ir įprato kaimo žmonės į jį kreiptis nuo tada, kai dar jaunas ir potencialus jaunikis buvo, tačiau laikui bėgant "aukso" vertė vis krito, kol liko tik Grynuolis.

Gyveno jis kaimo centre didelėj troboj kartu su tėvu. Motina buvo jau kadai mirusi, kad Grynuolis jos net nebeprisiminė. Tvarkėsi jiedu vyriškai tvarkingai. Tėvas vis bandė kuriai kaimo mergai pripiršti savo sūnų. Abu vykdavo piršlybų, sūnus kalbėdavo, o tėvas linksėdavo. Pas skirtingas mergas važiuodavo, bet kiekvieną kartą Grynuolis sakydavo tą pačią kalbą: "Esu tikras aukso grynuolis. Pats kepu, pats verdu, skalbiu, gerai uždirbu, trobą didelę turiu. Bažnyčion vaikštau, nei rūkau, nei geriu. Nesu koks fariziejiškas, bet šiuolaikiškas žmogus. Ar būsi mano troboj šeimininkė?". Ir taip kelis kart per metus vykdavo piršlybos. Mergoms jau iki nago juodymo buvo įkyrėjęs šis jaunikis ir jo kalbos, tad po kiekvieno apsilankymo pas kurią nors, kaimo moterėlės tuoj puldavo kudakinti. Ilgainiui, kaip ir prie visko yra priprantama, taip priprato kaimas ir prie Grynuolio piršlybų, tad vis mažiau kiemų jį įsileisdavo ir dar mažiau duris jam atidarydavo. Tėvui mirus piršlybos baigėsi.

Gyveno sau ramiai Grynuolis didžiulėje troboje, tvarkėsi kaip išmanė ir vargonavo kaimo bažnyčioje. Kad nebūtų vieniša, priglaudė priklydusį beveislį šunėką, kuris buvo tiek menkas, kad net prastai maitinama katė būtų jį įveikusi be vargo. Bandė Grynuolis jį vadinti tai Margiu, tai Sargiu, bet nesėkmingai. Galbūt dėl to, kad šunėkas turėjo didžiules sėklides, kurios kankolais calambavo tarp menkų kojyčių ir masindavo kiekvieno praeivio apstulbusį žvilgsnį. Galiausiai prilipo padarui Šunėko vardas.

Taip ir gyveno jiedu – Grynuolis ir Šunėkas.

XXX

Duobkasiai baigdami paskutinius darbus prie kapo ragino vienas kitą skubėti, nes "kaklai jau buvo išdžiūvę" ir reikalavo šalto alaus. Kapas pražydo baltai: chrizantemomis, rožėmis, lelijomis. Ar laidotuvės, ar vestuvės – vis balta spalva. Darbininkai vogčiomis žvilgčiojo į Babą ir Grynuolį, kurių nei vienas nenorėjo pirmas pasitraukti nuo kapo.

Grynuolis pirmas nutraukė tylą:

- Eikiva ana ten, po tujomis užpakalį prisėsti, - ir pirmas patraukė į tą pusę, o Baba klusniai nusekė paskui. Abu prisėdo.

- Gražus pavasaris, ale į pabaigą jau.

- Hmh, - numykė Baba, viena ranka vis stengdamasi pasitaisyti smunkančią skarą ir drovėdamasi vis išlendančių jos retų plaukų, o ir ausis viena nenorėjo po skara slėptis. Taip ir sėdėjo ji skersai skara apsirišus, viena ausis išlindusi nei šiaip, nei taip.

Duobkasiai tuo tarpu baigė tvarkytis ir šnekučiuodamiesi traukė pro šalį kastuvais nešini.

Vienas neišlaikė nemestelėjęs:

- Bene vėl peršiesi, Aukso Grynuoli? – pasikriuksėdamas ėmė juoktis iš savo sąmojo.

- Užčiaupk žabtus – ba gausi! – taip riktelėjo pavymui Baba, kad anas paskubino žingsnį nenorėdamas tikrai nuo jos gauti per žabtus.

Abudu žvilgsniu palydėjo nueinančius ir išnykstančius už kapinių vartų.

Kregždės nardė ore čirkšdamos, kažkur tolumoje kaleno genys, kapinių gėlėse bumbsėjo kamanės. Taip kurį laiką Baba ir Grynuolis sėdėjo klausydami, uosdami ir nedrįsdami išblaškyti to juos gaubiančio gerumo.

- Ar yra Grynuolis girdėjęs, kaip gražiai paukščiai čiulba auštant?

Grynuolis visu kūnu pasisuko palinkdamas prie Babos, taip arti, kad jo smaila nosis kone lietė josios ausies galiuką, kyšantį iš skaros.

- Ne, neteko auštant ir dar miške būti. Mėgstu pamiegoti, – šyptelėjo šniurkštelėdamas nosimi ir tik dar arčiau palinkdamas link jos. Dygo rankos jam pačiupinėti tą ausį pusiau išlindusią, bet vietoje to tik nosimi prisilietė ir nenorėjo trauktis.

- Gaila, kad pats pramiegi, auštant miške gražu.

- Ach, norėčiau bent kartą išgirsti miško paukščius, jeigu taip su tamsta jų čiulbesio klausytis, tai ir atsikelti ne bėda būtų.

- Tai ateik, tamsta Grynuoli, prie miško auštant, - vienu iškvėpimu išpyškino Baba, taip išnaudodama kone visos savaitės žodžių atsargas.

- Aš ateisiu, būtinai ateisiu, - ir pašokęs pribėgo prie šviežio baltojo kapo, išraukė patį gražiausią rožės žiedą ir negrabiai įbruko Babai į ranką. – Aš ateisiu, - dar pakartojo.

XXX

Baba mynė dviratį namų link neskubėdama, vis žvilgčiodama priešais, į dviračio krepšį. Nesutvarkė Baba kaime reikalų, nenusipirko duonos, nei sūrio, nei laiško neišsiuntė, tačiau vežėsi namo daug brangesnį gėrį. Balta rožė puikavosi dviračio krepšyje masindama Babos žvilgsnį ir trukdydama žiūrėti į kelią. Rožė trukdė jai galvoti apie žemiškus reikalus, o širdis troško lėkti padange su paukščiais ir suptis medžių viršūnėse. Kaip balta rožė pamažu vis labiau skleidėsi vidudienio saulėje, taip Babos širdyje pamažu skleidėsi jausmai, apie kuriuos iki šiol ji net nenutuokė. Net nežinojo ji, kad turi širdį, kuri gali jausti.

XXX

Grynuolis, sparčiu žingsniu grįžęs namo, puolė ruoštis rytojui. Šunėkas, lūkuriavęs jo prie namų vartų, amsėdamas pasitiko ir iš džiaugsmo tekinas bandė suspėti su šeimininku, taip skubinosi neatsilikti, kad net jo didžiuliai kankolai ėmė calambuoti į visas puses labiau trukdydami, nei padėdami.

Puolė Grynuolis pirtį kurti, vandenį kaisti, patalus baltus kloti, kad tik greičiau, susiruoštų ir anksčiau miegoti nueitų, nes keltis reiks dar prieš aušrą. Bet kažin, ar iš jaudulio galės užmigti.

Traukė iš spintos levandomis prakvipusius baltus marškinius ir kostiumą jau nuo kadai tik šliūbui taupytą. Batus lakuotus prie lovos pasidėjo, kad galėtų tik šokti ir bėgti džiaugsman dar gaidžiams nepragydus. Suruošė ir lauknešėlį: dešros gerai papjaustė, duonos priraikė, agurkų raugintų stiklainį ir degtinytės, kad geriau viskas nueitų. Žodžiu, Grynuolis ruošėsi, kaip apaštalas Paskutinei Vakarienei. Miegoti atgulė jau gerokai prieš vidurnaktį toks visas džiaugsmingas ir nerimstančia širdimi krito į patalus šliūbiniu kostiumu pasipuošęs. Užmigo ir sapnavo, o gal įsivaizdavo, kad... eina jiedu su Baba pamiškėmis rankomis susikabinę, traukdami sutartines stipriais balsais, laliuodami ir tralialiuodami. Kartas nuo karto vienas į kitą meiliai pažvelgdami, vienas kitą padrąsindami. To buvo gana ir tai buvo pilnatvė. Šunėkas ir tas, tai pabėgdamas į priekį, tai bidzendamas iš paskos, amsi laibu balseliu pritardamas dviejų širdžių dainai. Grynuolio kaltūnai nuo klaidžiojimo tarp medžių pilni miško: spyglių, voratinklio siūlų ir nugaišusių musių, bet tai nieko tokio. Baba žvelgia į jį ir regis pats Herkulis – turto ir gėrybių dievas priešais ją. Dievas, kuris priklauso tik jai, o ji jam.

XXX

Baba įmerkė baltą rožės žiedą į stiklainį nuo uogienės. Pastatė jį virtuvėje ant stalo, paskui nunešė į svetainę, dar į miegamąjį ir vėl į virtuvę kur, galiausiai, pastačiusi ant stalo išėjo daržo ravėti. Ravėdama vis žvilgčiojo į trobos langus, vis gręžiojosi pažiūrėti ar tebėra rožė. Neapsikentusi atsinešė stiklainį su rože ir pasistatė lysvėje, kad matytų. Taip Baba ravėjo, o rožė "ėjo" priekyje jos.

Vakare, baigus darbus ir atsigulus miegoti Baba vis pramerkdavo akį patikrinti ar tebėra gėlė, kol miegas ir nuovargis ją įveikė.

Užmigo Baba neramiu miegu, vis vartėsi, vis prabusdavo žiūrėti į laikrodį ar nebus pramigusi. Sapnavo ji kažką tai gražaus, tai sunkaus. Sapne ėmė vaimėtis jai, kaip eina ji prie altoriaus Grynuoliui į parankę įsikibusi, kaip prisiekia amžiną meilę ir panardina abi rankas į jo kaltūnus.

Sapnavosi jai kaip jiedu gražiai ir laimingai gyvena, kaip kaimo žmonės jiems krautuvėje šypsosi ir pašte šypsosi, kad mėgsta pas juos lankytis ir vakaroti kartu, o kaime vienas kitą sutikę sako: "pas juos apsilankyk, tai, kad apkels meile".

Prabudo Baba staiga, nors sapnas ir kvietė ją dar ilgiau ta netikra laime malonėtis, bet šoko ji iš lovos ruoštis susitikimui. Greit susiruošė ir tekina pasileido miško link. Aušo. Baba žvalgėsi nerimastingai aplink, bene pamatys ateinantį iš toli. Nieko nepamatė. Švito vis labiau ir paukščiai pagavo čiulbėti vienas kitą žadindami ir į ryto chorą kviesdami.

"Rasi, bus pramigęs tinginys! Miegalius! Negi teks pačiai žadinti", – vis labiau irzo Baba trobos link bėgdama ir ant dviračio sėsdama. Mynė ji net prigulusi į kaimo centrą, tiesiai link Grynuolio trobos. "Pažadinsiu aš jį, ilgai neužmirš."

Ją pasitiko amsėdamas Šunėkas ir vis kibdamas į blauzdas, tai užbėgdamas į priekį vedė Babą į trobą. Uždususi nuo mynimo ir jaudulio kumščiu gerai kelis kart trinktelėjo į duris, kad šios net prasivėrė. Tyla, niekas nepaprašė nei vidun užeiti, nei eiti šalin. Baba tyliai įslinko vidun.

- Miegi, Grynuoli?!

Tyla. Ankstyvo ryto šviesoje Baba apgraibomis slinko po nepažįstamus kambarius iki priėjo paskutinį. Pravėrusi duris išvydo Grynuolį gulintį baltuose pataluose, pasipuošusį kostiumu, sunertomis rankomis ant krūtinės. Ištrinktų ir išpurentų plaukų aureolė gaubė liesą jo veidą, smaila nosis styrojo, o lūpose laikėsi lengva šypsenėlė.

- Tai gal jau kelsiesi? – jau nebe taip drąsiai nuskambėjo Babos balsas ryto tyloje.

Grynuolis nė nekrustelėjo. Ji palietė jo ranką, ši buvo šalta ir sustingusi. Grynuolis nekrustelėjo ir akių nebeatmerkė. Niekada.

[1] Patrick Süskind (g. 1949 m.) - vokiečių rašytojas ir scenaristas, romano "Kvepalai - žudiko istorija" autorius.

5 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Gyvenimo pamokos

Smarkiai palijo. Mieste telkšojo balos pavirtusios mažomis jūromis, kurių bangas pažadindavo pravažiuojantys automobiliai. Kvepėjo šlapiu asfaltu, o kartais šviežiai nupjauta žole. Taksistas sėdėjo automobilyje pravėręs vairuotojo dureles ir iškišęs vieną koją laukan. Rankoje laikė pilną saulėgrąžų pakutį, sėmė saulėgrąžas, mėtė į burną net negliaudydamas. Iš tikrųjų, niekada nėra gliaudęs saulėgrąžų, visada dėdavosi po kelias į burną, o išspjaudavo tik lukštus. Kam rankomis gliaudyti, jeigu jo burna veikė tarsi geras lukštenimo aparatas? Žandikauliai dirbo ritmingai judėdami, o liežuvis burnoje atliko nematomus akrobatinius triukus. Kramtydamas padėjo mąstyti. Negalėtų pasakyti apie save, kad yra mąstytojas, bet vis dėlto, mėgo gilintis į gyvenimo klausimus, spręsti gyvenimo mįsles. Laisvalaikiu tarp iškvietimų dažnai leisdavo sau tokias pamąstymų pertraukėles su pakeliu saulėgrąžų. Tad sėdėjo, kramtė, spjaudė ir stebėjo praeivius. Jautėsi nematomas ir saugus. "Keista", - galvojo, - "kaip greitai keičiasi mūsų troškimai ir mes patys". Vaikystėje dažnai troško būti nematomas, ypač, kai girtas tėvas grįždavo namo ir imdavo "įvedinėti tvarką". Šiandien, vakar ir dar prieš kelias dienas trokšte troško, kad kas nors jį pamatytų, pastebėtų ir juo pasidomėtų. Ne, jis ne egoistas, bet buvo labai vienišas iki susitikimo su gražiu jaunuoliu, kuriam, vedinas didžiausio dėkingumo, padovanojo virvę su kilpa. Ne vieną vakarą vis mazgė tą kilpą, kol galiausiai pavyko. Rimtai ruošėsi pasikarti, taip rimtai, kad būtų viskas baigta. O dabar, sėdi sau laimingas ir trokšta gyventi. "Nepastovios mūsų širdys, oi, kaip nepastovios," – suniurnėjo balsiai ir pasukęs galvą išpurškė į gatvę burnoje susikaupusius saulėgrąžų lukštus.

- Asile, žiūrėk, kur spjaudai!! – suspiegė moteris ir piktai nukaukšėjo toliau po pažastimi tvirtai spausdama rankinę.

Taksistas akimirką liovėsi kramtęs kažką prisimindamas. Žvilgsniu lydėjo nueinančią moterį. Ši, lyg nujausdama, kad yra stebima, atsigręžė ir piktai pažiūrėjo į vyrą. "Ar tik nebus ta pati...? Kad mane kur!" - pasakė ir nusispjovė prisiminęs praėjusią naktį. Juk rūpinosi ja, o ši net nepadėkojo. Pasirūpinti ir atlikti savo darbą iki galo – buvo Taksisto Achilo kulnas. Taip nutiko ir šią naktį.

Tai buvo viena iš tų šiltų pavasario naktų. Dieną, žydinčios ievos ir alyvos varžėsi tarpusavyje žiedų gausa ir aromatų stiprumu, o naktį, nors žiedai jau buvo užsimerkę nakties poilsiui, jų aromatas tebetvyrojo ore primindamas dieną vykusias žiedų ir kvapų kovas. Taksistui patiko dirbti naktimis ir šiaip, jam patiko dirbti, taip jautėsi esąs reikalingas. Naktinis darbas padėdavo pabėgti nuo nemigos, kuri kaip įkyri meilužė prisistatydavo kiekvieną naktį, tad neliko nieko kito tik sprukti lauk iš namų kuo toliau nuo jos.

Atvykęs į iškvietimo vietą, nuosavų namų rajone, dairėsi klientės. Žydintys sodai ir tvarkingos pievelės alsavo ramybe ir saugumu. Prie vartų, ant šaligatvio mindžiukavo moteris. Buvo aiškiai matyti, kad kažko laukia. Pamačiusi sustojusį automobilį pasileido skubiu žingsniu pirmyn, toliau nuo jo. Taksistas buvo įpratęs atlikti savo darbą iki galo, kad niekas negalėtų jo neteisingai apkaltinti neįvykdžius užsakymo. Pravėręs automobilio langą šūktelėjo moteriai:

- Ponia, ar jūs kvietėte taksi?

- Kviečiau, - atsakė moteris nelėtindama žingsnio. Rankinę spaudė po pažastimi ir vis baugščiai dairėsi.

- Tai, sėskite, pavešiu.

- Nesėsiu, - atkirto ši ir ėjo toliau. Taksi automobilis lėtai judėjo paskui ta pačia kryptimi.

- Juk jūs tikrai kvietėte taksi šiuo adresu? – pasitikslino vairuotojas.

- Taip, aš kviečiau, bet nevažiuosiu. – pasakė moteris, ir atrodė, ryžtingai nusiteikusi nevažiuoti.

- Ar aš toks baisus, ar mano automobilis? – smalsiai paklausė taksi vairuotojas. Nors situacija erzino, tačiau ir linksmino jį tuo pačiu.

- Abu, - atkirto moteris, - abu jūs - baisūs.

- Nesu aš jau toks baisus, nors ir plikas, - persibraukė delnu pakaušį ir pridūrė, - galiu užsidėti kepurę, jeigu plikiai nepatinka. Moteris tuo tarpu akies krašteliu žvilgtelėjo į vairuotoją. Taksistui akimirką jos pagailo, viena, vidurį nakties, įsibauginusi, eina nežinia kur. "Išgąsdinto gyvūno žvilgsnis," – pamanė sau, - "negaliu jos čia taip palikti."

- Ponia, sėskite, pavešiu, juk jau vis tiek atvažiavau. Beje, važiuodamas čia pastebėjau gyvūną panašų į vilką. Nerizikuočiau per miškelį eiti pėsčiomis.

Moteris sustojo kaip įbesta. Vairuotojas staiga sustabdė automobilį. "Kaip keista," – pagalvojo Taksistas, - "vilkas iš miško visada yra baisus, pasirodo, - net ir suaugusiems." Prisiminė kaip tėvas dažnai jį gąsdindavo vaikystėje, jog iš miško ateisiąs vilkas, jeigu bus neklusnus arba, kad patį atiduos vilkams sudraskyti. Nepamena, ko jis bijojo labiau – vilko ar tėvo, bet iš karto tapdavo klusnus. "Šios moters vaikystės vilkas dar baisesnis, negu maniškis," – apgailestaudamas pagalvojo Taksistas.

Moteris plėšte atplėšė automobilio dureles ir mikliai įsirangė ant keleivio sėdynės. Sėdėjo kietai sučiaupusi lūpas, tebelaikydama rankinę po pažastimi ir pasiruošusi bet kurią akimirką nešdintis lauk. Keleivė žvelgė tiesiai į kelią, dėdamasi nepastebinti vairuotojo. Vairuotojas slapčia, akies krašteliu, žvilgčiojo į moterį galinio vaizdo veidrodėlyje. Važiavo tylėdami. "Kokia keistuolė, o dar net ne pilnatis", – galvojo sau Taksistas.

Pravažiavus nedidelį miškelį miesto žiburių vis daugėjo. Gatvių žibintai šviesos apskritimais antspaudavo savo teritoriją išplėšdami ją iš nakties tamsos. Moteris neramiai sukrutėjo, prisiplojusi prie automobilio lango stiklo stebėjo bėgančius pro šalį naktinio miesto vaizdus. Vairuotojas akies krašteliu stebėjo ją.

- Sustokite! – sušuko moteris. - Sustokite, sakau!

- Bet dar nepasiekėme kelionės tikslo, jau visai netoli, – ramindamas pasakė vairuotojas.

- Sustokite, sakau! Stokite! – pradėjo blaškytis keleivė.

Asfaltas cyptelėjo. Automobilis staiga sustojo. Moteris kūlversčia išvirto lauk ir pasileido tekina ta pačia kryptimi kur ir turėjo nuvežti ją taksi. Pribėgusi prie krūmo, pasilenkė ir kad pasileis ožkenas pirkti.... Taksistas net švilptelėjo, "Klientas visada teisus" – tik dabar suvokė šio posakio prasmę, džiaugdamasis, kad sustojo laiku ir automobilis liko švarus ir be "ožkenų pirkimo" pasekmių. Vis dar patenkintas savimi, kad viskas gerai baigėsi jam, o gal ir moteriai, priėmė kitą užsakymą ir nuvažiavo. Galinio vaizdo veidrodėlyje dar matė kelis kart žvilgtelėjęs, kad keistoji keleivė tebėra pasilenkusi prie krūmo ir užsiėmusi "ožkenų pirkimu".

XXX

Taksistas mechaniškai įkišo ranką į pakutį, pagrabaliojo ir nusivylęs garsiai atsiduso. Tikrindamas pakutį apvertė, pakratė. Taip, tikrai tuščia, nei vienos likusios saulėgrąžos. Valgyti jis tikrai nenorėjo, buvo sotus vėlyvais pietumis, kuriuos valgė skvere su gražiu jaunuoliu. Kūne kraujas maloniai nešiojo po ląsteles maisto teikiamą energiją. Vairuotojas pagalvojo, ar nebus jis pasirodęs pernelyg ėdrus, nes kone pats vienas sušveitė visą jaunuolio maisto dėžučių turinį. Bet, koks gi skirtumas, neatrodė, kad jis būtų labai alkanas. Susitikimas su jaunuoliu, valgymas ant suoliuko po jazmino krūmu, viskas susidėjo Taksistui į efemerišką gyvenimo akimirką, kuri atrodė fatali, būtinai turėjusi nutikti abiem. "O ką, jeigu, tas gražusis jaunuolis buvo tarsi pieštukas Dievo rankose ir susitikimas su juo mano gyvenimo trajektoriją pakreipė kita kryptimi? Ruošiausi pasikarti, o dabar - noriu gyventi", – vyras pasikasė pakaušį. "Pasakytų man motina: Gana čia žabeles gaudyti, eik darbo dirbti", – prisiminė, persibraukė veidą ranka ir suniurnėjo priimdamas naują iškvietimą: "Teisingai, motin, einu darbo dirbti".

Automobilį sustabdė prie prekybos centro. Pagyvenęs vyriškis ir jaunuolis su glėbiu raudonų rožių laukė. Vyresnysis vis žvilgčiojo į laikrodį. "Tėvas ir sūnus," – mąstė sau taksi vairuotojas. - "Panašūs abu. Vaikinas – vyresniojo kopija. Įdomu, kaip jaučiasi vyresnysis matydamas savo atspindį jaunuolyje ir kaip jaučiasi jaunuolis, matydamas save vyresniojo vyriškio veide?". Jaunuoliui ant kelių gulėjo didžiulė puokštė. Abu keleiviai kažką pusbalsiu tarėsi ir linksėjo pritardami vienas kitam. Nors raudonų rožių kalnas kone slėpė visą jaunuolį, tačiau pakako matyti vyresniojo vyro žvilgsnį, veido išraišką, kad suprastum, jog šis žmogus moka mylėti ir myli savo sūnų. Stebėdamas šiuodu keleivius, Taksistas prisiminė šiandien sutiktą jaunuolį: "Įdomu, ar jam pavyko rasti savo tėvą?".

Lengva ranka vairavo automobilį, posūkis į kairę, posūkis į dešinę, raudonas šviesoforo signalas, sustojimas, o galvoje sukosi mintis: "Įdomu, ką reiškia būti tėvo mylimam ir jį mylėti?". Graudulys ir ilgesys suspaudė Taksisto širdį. Ne, savo tėvo jis nesiilgi, niekada jo nesiilgėjo. Vos tik apie šį žmogų pagalvojus ausyse tebeskamba: "Kaip trauksiu per labuonę, snargliau!". "Tai tiek iš tos tėvo meilės," – galvojo sau mechaniškai vairuodamas ir vis labiau artėdamas prie keleivių kelionės tikslo. Vaikystėje jis tikrai buvo engiamasis, bet, kad būtų mylimas – nepamena to. Vieną dalyką pamena, kurio išmoko dar nuo ankstyvos vaikystės, kad išgirdus tėvo žingsnius kieme, reikia slėptis. Daug kartų gavo per labuonę, kol suprato tėvo žingsnių prasmes: girtas ar blaivus, geros nuotaikos, ar piktas.

Kelionės tikslas pasiektas. Vyriškis ir jaunuolis išsiropščia lauk ir skubiai nužingsniuoja po akimirkos pradingdami už namo kampo.

Taksistas viena ranka pagraibė automobilio durelėse, susirado butelį vandens. Išmaukė jį vienu ypu. Skaidrus vanduo pradingo jo skrandyje.

Tėvas užsivertęs degtinės butelį, skystis be garso pradingo burnoje. "Vienu lydžiu visą butelį," – didžiuodamasis suvogravo ir paslikas išsitiesė ant grindų.

"Vienu lydžiu visą butelį," – pasakė Taksistas numesdamas tuščią vandens butelį ant galinės keleivio sėdynės ir švilpaudamas nuvairavo namo.

6 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Lenktynės kelyje

La badinage muzika švelniai čiurleno užpildydama automobilio saloną. Lengva ir nerūpestinga melodija ramino ir džiugino. Mamytė slinko su visu automobilių srautu vienu iš pagrindinių miesto prospektų. La badinage jai patiko dėl prancūziško žodžio malonaus skambesio ir lengvumo. Kartojo sau mintyse šį žodį juo mėgaudamasi ir ragaudama.

Diena buvo saulėta ir graži, viskas vyko pagal kruopščiai suplanuotą Mamytės dienotvarkę. Viskas buvo tobula. Barokinė muzika nunešė ją į tuos laikus, kai norint patirti kelionių nuotykius reikėjo išdrįsti tapti vagantu. Mamytė niūniavo atsilikdama bent vienu taktu arba gerokai užbėgdama melodijai į priekį pauzėse paburbėdama dėl šių laikų kelių vagantų, kurie pasibalnoję geležinius žirgus klajojo iš vienos eismo juostos į kitą. Nelygu kokį geležinį žirgą valdė klajūnas, vieni slinko, kiti užšokdavo į priekį vairuotoją priversdami staigiai stabdyti, kiti įsigudrindavo peršokti net tris eismo juostas vienu ypu. Nors Mamytė pati buvo ne iš kelmo spirta vairuotoja, budriai sekė visus žvilgsniu ir ramiai slinko viduriniąja eismo juosta neatsilikdama nuo bendros miesto automobilių grūsties. Įsikibusi vairo abiem rankomis, kiek per daug prisispaudusi prie jo, viena akimi vis žvilgčiojo į galinio vaizdo veidrodėlį. Domino ją ne eismas kelyje už jos, tačiau tai, kas buvo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Rytoj, jos mylimo sūnelio gimimo diena, tad vežėsi ji didžiulę dovaną – dviejų aukštų tortą, ant kurio puikavosi supermeno figūrėlė. Reikėjo nemažai pastangų kol abi su kepyklėlės pardavėja įboglino tortą į automobilį. Reikėjo saugoti, kad supermenas išsaugotų galvą, kad nenuslystų torto antrasis aukštas, kad nesusigadintų glaistas ir t.t. Geras dvidešimt minučių prakaito ir neįprastų gimnastikos pratimų kainavo moterims šios dovanos įkurdinimas ant užpakalinės automobilio sėdynės.

Mamytė širdyje džiūgavo, koks laimingas bus jos Gražuolis sūnelis, kaip ją apkabins, prisiglaus, pabučiuos, kaip pasakys jai: "Tu esi pati geriausia, mano Mamyte! Labai tave myliu, Mamyte!". Nesvarbu, kad vaikinui jau penkiolika ir visa galva aukštesnis už Mamytę, bet vis tiek jai liks visada mažas ir mielas sūnelis. Šypsojosi sau Mamytė ir mąstė: "Kokia palaima, kad galima taip karštai mylėti ir būti mylimai." Gražuolis sūnelis yra jos ir tik jos meilės vaikis, be kurio neįsivaizduotų savo gyvenimo, net ir mintis apie tai jai kėlė šiurpą. Dėl jo Mamytė galėtų sugraužti net marcipaninę supermeno figūrėlę negailėdama savo gražių porcelianinių dantų.

Graso signalas ir slystančių padangų stabdymo garsas privertė moterį grįžti į tikrovę. "Susikaupk," – pasakė sau garsiai, - "Dar trūko tik, kad visa dovana padaukais nueitų". Ir atsargiai žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Su palengvėjimu atsiduso. Tortas puikavosi savo vietoje, o marcipaninis supermenas iškėlęs vieną ranką ragino judėti pirmyn.

Raudonas šviesoforo signalas privertė sustoti visus kelių vagantus ir padaryti akimirkos pertrauką lenktynėse su laiku. Mamytė viena ranka naršė rankinėje lūpdažio, o kita spaudė vairą. Štai jis – rožinio perlamutro lūpdažis. Žiūrėdama į galinio vaizdo veidrodėlį plačiai išsižiojo ir ėmė dažytis. Lūpdažis lengvai slydo putliomis lūpomis palikdamas sodrų rožinį pėdsaką. Mamytė patrynė lūpas vieną į kitą, sudėjo jas bučinukui ir, o, varge.... Gretimai sustojusiame automobilyje sėdėjo ji – sūnelio mokytoja. "Titanikas praklentas!" – net šūktelėjo Mamytė. Regis pajutusi Mamytės žvilgsnį mokytoja pasuko galvą ir pažvelgė tiesiai Mamytei į akis. Atpažinus Mamytę mokytojos veidą perkreipė kumelinio žirgo šypsena, kuri veikiau priminė klastingą vypsnį. "Kad mane kur!" – nusikeikė mintyse mokytoja. – "Pakliuvai tu man, kuprotų ubagų karaliene. Parodysiu tau kas nutinka, tiems, kurie Titaniką užkliudo."

- Titanikas...... skęsi tu šiandien! – iškošė pro dantis Mamytė. – Ilgam prisiminsi, kad nevalia mano sūnelio kliudyti.

Abi žaibuodamos akimis viena į kitą tvirčiau įsikibo vairo. Kojos nerimastingai virpėjo pasiruošusios bet kurią akimirką spausti greičio pedalą.

Raudona. Abi persimeta žvilgsniais. Geltona. Antakiai artėja vienas prie kito, kol susitinka. Žalia. Abu automobiliai staigiai trūkteli iš vietos, sucypia padangos. Formulės 1 lenktynininkai tikrai turėtų ko pasimokyti iš šių dviejų moterėlių. Spaudžia abi kiek galėdamos greičiau, ignoruodamos signalizuojančius automobilius šokinėja iš vienos eismo juostos į kitą, abiejų automobilių posūkio signalai klastingai tyli, kad neišduotų būsimo vairuotojos manevro. Eismo taisyklės neteko savo reikšmės. Eismo ženklai nebegaliojo. Svarbu nugalėti.

- Uostyk dulkes! – šaukė Mamytė spigiu balsu taip, kad La badinage muzikos kūrinio autoriui būtų sukėlusi klaiką.

- Paršo koja, tu užpakaline! – dar smarkiau paspaudžia akceleratorių mokytoja.

Mamytė neatsilieka, spaudžia kiek įmanoma greičiau. Visus pasitaikiusius jos kelyje apšaukia negailėdama savo turtingo žodyno atsargų.

- Kūtvėla pasipūtęs! Traukis iš kelio! – signalizuodama rikteli ramiai važiuojančiam visureigiui. Tas atsakydamas jai parodo vidurinį pirštą.

- Nė omyniais man nerūpi tavo pimpalo dydis! Gali čia nerodyti!

Mamytė taškosi seilėmis pro perlamutrines lūpas. Mokytoja pilvu įsirėmusi į vairą lekia iškėlusi galvą. "Pirmoje eismo juostoje kliūtis." – paskelbia kelio švieslentė. Mamytė pergalingai nusikvatoja su pasitenkinimu stebėdama kaip mokytoja priversta pasitaikiusios kliūties sulėtina greitį ir atsilieka. "Cha, gali dabar užpelenyje sėdėti su tokiu savo vairavimu, Titanikas mat atsirado, technikos stebuklas."

Raudonas šviesoforo signalas priverčia sustoti ir Mamytę. Prisiminusi, kad veža ypatingą dovaną, grįžtelėjo per petį pažiūrėti.

- Kad tu ant ežio atsisėstum! – Šūktelėjo apmačiusi, kad gretimoje eismo juostoje, lygiagrečiai su ja stovi mokytojos automobilis. – Kaip ji čia atsirado?

Mokytoja sėdėjo visa išraudusi nuo įtampos, prakaito caplys vos laikosi ant nosies galiuko.

- Lįsk tu vabalo blauzdon, kaliause! Nuplėšiu tau tą figos lapelį šiandien ir visiems laikams. – iškošė piktdžiugiškai mokytoja, pastebėjusi priešais mobilųjį eismo matuoklį. O regėjimu ji nesiskundė, pro jos akylą žvilgsnį neprasprūsdavo kontrolinių darbų nusirašinėtojai ar bet koks kitas jai aktualus objektas.

Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, Mamytė spustelėjo greičio pedalą akimirksniu nurūkdama ir paskui save palikdama tik išmetamųjų dujų tamsų debesį. Greičio matuoklio blykstė žybtelėjo apakindama ir grąžindama Mamytę į realybę. Atitokusi sumažino greitį ir žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį.

- Kad tavo kakta nupliktų ir ant pakaušio kuodas liktų! – suklykė pamačiusi, kad dviejų aukštų tortas pasidalinęs pusiau guli ant salono grindų, supermenas stačia galva paniręs į kremą. "Ką dabar daryti?" – sukosi neramūs klausimai ir mintys jos galvoje sukeldamos begalinį nuovargį. Pastebėjusi degalinę iš karto pasuko jos link. Išlipo iš automobilio lėtai statydama kojas, lyg jai būtų tekę visą dieną galynę virti.

Sudarkyto torto vaizdas stovėjo Mamytei akyse. Žūt būt reikėjo kavos, atsisėsti ir ramiai pagalvoti ką daryti toliau. Pavargusiu žingsniu, tiesiu taikymu nuėjo prie kavos aparato. Automatiškai paėmė mažą vienkartinį puodelį ir išpuoselėtu pirščiuku paspaudė "espresso". Stebėjo kaip tamsus ir karštas rudas skystis pripildo mažą puodelį. Nosį pasiekė stiprus geros kavos kvapas. Tai ramino ir teikė jėgų. "Kava paruošta" – parodė kavos aparato ekranas. Pasiėmus kavos puodelį pasisuko eiti ir atsitrenkė į kažką didelio. Pakėlusi akis išvydo mokytoją. Ši garsiai kvėpavo. Mamytė žengtelėjo žingsnelį į šalį, tačiau nesitraukė. Stebėjo kaip Titanikas pasiėmė vienkartinį XL dydžio kavos puodelį, paspaudė aparato ekrane "americano" ir nenuleisdama nuo Mamytės akių laukė kol jis bus pripildytas. Mamytės minkštoje rankoje laikomas puodelis nežymiai virpėjo. Mokytoja, sulaukusi savo XL dydžio kavos, užsivertė jį čia pat stovėdama ir išgėrė. Gėrė taip, lyg tai būtų šalto alaus bokalas karštą vasaros dieną, o ne karšta kava. Baigusi, nusišluostė lūpas atbula ranka ir išmetė puodelį į šiukšlių dėžę. Visą tą laiką spigino į Mamytę akimis taip, kad ši negalėjo pajudėti iš vietos. Galiausiai, mokytoja lėtai pasisuko lėtai ir didingai lyg Titanikas iš uosto, išplaukė pro degalinės duris. Tik jai dingus iš akiračio Mamytė virpančia rankele pakėlė prie lūpų savo gerokai pravėsusį "espresso". Kartus kvapnus skystis ne guodė, bet tik dar labiau apkartino Mamytės dieną palikdamas kartumą burnoje ir kartėlį širdyje.

XXX

Gražuolis sėdėjo svetainėje prie stalo patempęs lūpą ir paraudusiomis nuo ašarų akimis. Priekaištaujančiu žvilgsniu vis dilgindamas Mamytei širdį. Gimtadienio tortas netekęs vieno aukšto stovėjo stalo viduryje. Likusioji torto dalis buvo smarkiai nukentėjusi, negelbėjo net Mamytės pastangos jį bent kiek aptvarkyti. Veikiau tai buvo ne gimtadienio tortas, bet kažko krūva. Gražuolis širdo. Pyktis gniaužė jam gerklę, negalėjo pratarti Mamytei nė žodžio. Kartojo mintys: "Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu tavęs." Vis galvojo apie tai, kad prisikvietė į gimtadienį draugų, gyrėsi, kad tortas bus ypatingas, visai ne toks kokius paprastai moka kepti draugų mamos.

Žiūrėjo suraukęs antakius į ant torto besipuikuojantį marcipaninį supermeną be rankos ir aptrupėjusiu apsiaustu. Figūrėlė pavirto į senovinį iš dangaus nusileidusį dievą Dragoną – pusiau žuvimi, pusiau žmogumi. Mamytė gniaužė rankas maldaujamai gaudydama sūnaus žvilgsnį. Neteko ji šiandien daug daugiau negu beveik šimto eurų už tortą. Tai ne tiek svarbu. Bet tai, jog neliko jos sūnelio apkabinimo, nei bučinio, nei švelnių žodžių, tai graužė jos širdį.

XXX

Mokytoja, sėdėdama mažoje savo virtuvėje, mėgaudamasi šliurpė pienišką makaronų sriubą. Žiūrėjo mėgiamą serialą ir kartas nuo karto nustojusi šliurpti laiminga šyptelėdavo, prisiminusi lenktynes ir drebančią Mamytės rankelę su kavos puodeliu. Šiandien buvo mokytojos diena - ji laimėjo.

© Visos autorės teisės saugomos.

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: