Vaida Budginaitė knygos "Senoje sodyboje" autorė

Vaida Budginaitė knygos "Senoje sodyboje" autorė

Sveiki, esu Vaida. Rašymas mane sekioja nuo vaikystės. Iš mokyklos suolo išsinešiau žinojimą, kad turiu Dievo dovaną rašyti. Metai bėgo ir tai pasimiršo. Baigiau komunikacijos studijas, todėl daug metų rašiau įvairius tekstus, bet buvau toli nuo kūrybos. Galiausiai sugrįžau ten, kur galiu kurti ir rašyti savaip. Savo tekstais dalinuosi asmeninėje svetainėje vaidosnamai.lt.

Jau metus gyvenu kaime. Mano namais tapo apleista sodyba. Čia ne vieną dešimtmetį klesti laukinė gamta. Vos įžengus į ją gali išgirsti kiekvieno augaliuko pasakojimą, nustebti sužinojęs gyvų padarėlių ir daiktų patirtis. Neaprašius visų jų man papasakotų istorijų, rašyti apie kažką kita - būtų didžiausia nuodėmė.

Taigi istorija senoje sodyboje prasideda. Į laukinį gamtos kampelį, kuriam vadovauja Ąžuolo ir Klevo pora, kur patarimus dalina žynys Šermukšnis, širdies ligas gydo Gudobelė, tarp augalų verda meilės aistros ir kiti mums pažįstami jausmai, vieną dieną įsiveržia žmonės ir nusprendžia čia įleisti šaknis.

III dalis

5 skyrius

Verandos virsmas

Veranda nežinojo Balkono ketinimų jos atžvilgiu, bet jautė, kad šis kiauras pasipūtėlis jai simpatizuoja. Ji mažiausiai būtų norėjusi su šiuo kaimynu draugauti - nejautė Balkonui nieko daugiau tik abejingumą. O kaip gi galėjo būti kitaip, kai vieną dieną įkyriai rodęs rūpestį ir dėmesį, gyręs jos atvirumą ir jautrią sielą, kitą dieną jis ją bardavo už jos jautrumą ir atlapaširdiškumą. Laime, jos nebejaudino nei kaimyno liaupsės, nei jo užgauliojimai. Veranda abejingai klausėsi jo priekaištų ir kaltinimų visam pasauliui dėl jo netobulumo, lyg tie kaltinimai ką nors būtų pakeitę. Galbūt Balkonas manė taip pasirodysiąs geresniu už visą jų aplinkinį pasaulį - sodybą, bet rezultatas buvo priešingas.

"Kaip neteisinga slėpti po sesėmis Tujomis savo trūkumus ir negalias!" - galvojo Veranda.

Iki vieno įvyko, ją visiems laikams pakeitusio, Veranda dažnai verkdavo tiek dėl Balkono elgesio su ja, tiek girdėdama sesių Tujų nesutarimus ir jų nesibaigiančias sarkastiškas replikas:

- Matei, kokia juokinga būdelė pralėkė? Iš kur tokį kledarą ištraukė?

- Ko tas ilgakojis kasdien varlinėja mūsų pievoj? Ar jam čia valgykla?

- Na ir dreba miškely tos tetulės! Jei jau taip šalta, ko rūbus žiemą numeta, tegul pasimoko iš mūsų!

-Ach tie saulėlydžiai! Kiek gali ta saulė leistis? Akys išdegs bežiūrint.

- Toji pieva, kaip drugeliai akių neišsibado su smilgom? Ji tik kurmiams rausti.

Joms taip šnekant Balkonas plojo ir pildė jų replikas savais išvedžiojimais. O Verandai patiko ir gandras, ir gatve pralekiančios būdelės, ir saulėlydžiai, ir šaltmirės drebulės, ir, žinoma, pieva.

Savo didelėmis akims Veranda žvelgė į pievą kaip į sceną, kurioje kasdien vyko vis įdomesnis spektaklis. Pavasarį jos akys nušvisdavo pievai sužibus daugybe geltonų saulių ir kai tos saulės peržydėjusios pakildavo į orą, jai rodėsi, kad ji pati skrieja kartu su pūkų debesimis. Ją ramino monotoniškas smilgų lingavimas ir džiugino per vasarą kintantis pievos rūbas. Rudenį Veranda stebėjo kaip pieva lyg prieš iškilmingą puotą ruošia apdarus žiemai, o viduržiemy žvilgsniu klajojo po pasakiškai žibantį jos paviršių ir stebėjo balerinų snaigių pasirodymus.

Stebėjo ji ir plentą, besidriekiantį tiesiai prieš akis. Keliu pralėkdavo įvairios ratuotos būdelės: tai su užrašu "Pienas" ar "Galvijai", tai spalvingai išmargintos, tai mažutės viena už kitą ryškesnės, tai lėtos tarškančios didžiaratės, tuščios arba velkančios šieno rulonus ir milžiniškus zefyrus. Dauguma pravažiuodavo kelis kartus per dieną ir Veranda turėjo savus favoritus, maždaug žinojo, kuriuo metu laukti vienos ar kitos keturratės būdelės. Su kai kuriais jos vaizduotėje gimusiais personažais - tų būdelių vairuotojais, ji norėjo susipažinti, su kai kuriais ne. Vaizdavosi, kaip būtų, jei jie čia gyventų, kaip jie elgtųsi, ir spėliojo, ar ji taptų jų mėgstama namų vieta.

Turbūt jau supratai, kad Veranda gyveno savo uždarą gyvenimą, į kurį bijojo įsileisti tuos, kurie galėjo ją nuskriausti. Iš tiesų ji ne kažin kam rūpėjo. Gal tik išskyrus Gudobelę. Ši širdies ir sielos gydytoja, gyvenusi kaimynystėje, ilgai stebėjo Verandą. Ji matė geriau už kitus, koks iš tiesų yra Balkonas ir kaip jis, pats savo yda sukeldavęs Verandos ašaras, ją už tai nuolat ujo. Girdėjo Tujų rietenas ir patyčias. Matė kaip sparnuočiai į langus atsitrenkę krenta negyvi. Regėjo kaip Veranda rauda kiekvienos dėl jos langų prarastos gyvybės ir pastebėjo dar daug ko, kas nebuvo matyti pačiai Verandai. "Taip negali ilgiau tęstis, reikia jai padėti," - galvojo Gudobelė, stebėdama kaip išgyvena ir sielojasi tokia nė musės negalinti nuskriausti Veranda. Vieną dieną ji prabilo:

-Mieloji, tu neverk, o nustatyk ribas. Tegul sparnuočiai patys saugo save. Tegul Balkonas ieško pagalbos, užuot slėpęs savo negalią. Jie visi turi pasirūpinti savimi, o tu dėl to nekalta. Turi liautis kentėti svetimas kančias ir kaltinti save už tai, kur nėra tavo kaltės.

-Aš tokia esu. Man patinka būti savimi, - gynėsi Veranda.

-Tau patinka kentėti?

-Bet aš tokia - nekentėsiu, būsiu ne savimi, būsiu kažkuo kitu.

-O ne, viskas yra priešingai, - ramiu balsu kalbėjo Gudobelė. - Kentėdama tu prarandi save. Tu esi nuostabi namų vieta, kas vakarą apšviečiama saulės. Kai čia gyvens žmonės, jie tavyje atras šviesų jaukų kampelį, pro kurį pateks iš namo į vakarinę Sodybos pusę. Jie galės ilgai vakaroti tavo globoje, stebėti saulėlydį ir patirti daug nuostabių vakarų.

-O, kada tai bus! Ir ar tai gali nutikti man? - atsiduso Veranda.

Gudobelė susimąstė:

-Argi visada buvai liūdna?

Ir Veranda prisiminė. Matė vakaro saulę plieskiančią pro jos langus. Matė vikrias kojytes, ropojančias po ją, žvitrias akytes, besižvalgančias pro jos langus. Namuose tais senais laikais gyvenusi moteris čia palikdavo savo pirmagimį ir Veranda jautėsi lyg jauna mamytė, besirūpinanti savo atžala, nors pati dar buvo vaikas. Ji leisdavo saulės spinduliams žaisti po mažylio veidą ir mažyčiais pirštukais gaudyti saulės zuikučius.

Dienos ėjo, mažylis augo. Atsirado antras, po to trečias. Kartu su kiekvienu kūdikiu Verandoje mažėjo laimės ir daugėjo triukšmo. Žmonių vaikai vis kažko nepasidalino ir tėvas už tai juos žiauriai baudė. Pamažu Veranda tapo ne žaidimų, o bausmių vieta. Vos kuris iš mažylių iškrės išdaigą - jį ten uždarys. Žodis "veranda" namuose tapo grasinimu. Sulig kiekviena bausme Verandos šypsena namuose buvo vis retesnis svečias. Jos langus uždangstė užuolaidomis, kad smalsios kaimynų akys nepamatytų, kas čia dedasi.

Vaikai užaugo. Tėvai išėjo Anapilin. Namas kartu su Veranda atiteko kitiems žmonėms. Neliko užuolaidų. Neliko senų langų. Nauji erdvūs langai ją pavertė atviriausia vieta visame name, į kurią dar buvo galima patekti pro laukujes duris, bet neliko durų, ją skyrusių nuo pagrindinės namo erdvės. Nuo svetainės atskirta tik arka, ji tapo erdviu kampeliu, negalinčiu nieko nuo kitų nuslėpti ir neturinti kur pasislėpti pati. Tačiau baimė, kad kažkas atves į ją nubausti vaiką, liko jos viduje. Turbūt dėl to ji bijojo visų, kurių nepažįsta, o šalia tokių kaimynų kaip Tujos ar Balkonas, ji norėjo likti nematoma.

Gudobelė klausėsi ir paslapčia šluostė ašaras - jai, savo srities profesionalei, nederėjo verkti. Ilgai tylėjo įsmeigusi žvilgsnį į saulėlydį. Po to buvo dar daug saulėlydžių, po kurių Gudobelė prabilo:

-Mieloji, tau reikia atlikti ritualą. Tau būtina apsivalyti nuo slogios praeities.

-Ir ką man daryti?

-Dvidešimt vieną dieną - dėkok.

-Kam? Tiems, kurie man padarys kažką gero?

-Ne, dėkok visiems. Dėkok tiems, kurie tave mylės ir nekęs, pralinksmins ir nuliūdins, tiems, kurie tavimi rūpinsis ir kurie paliks tave likimo valiai, dėkok tiems, kurie tave girs, aukštins, neš dovanas ar sakys komplimentus, padės ar puoš tave, bet dar karščiau dėkok tiems, kurie tave peiks, skriaus, kaltins, apkalbės, bars, išduos, žalos.

-O kaip dėkoti - garsiai ar tyliai? - pasitikslino Veranda.

-Jokio skirtumo, kad ir mintyse. Tie, kam tai reikia išgirsti - išgirs.

-Koks keistas burtas! Nesuprantu, kam to reikia, bet jei tu sakai... aš būtinai pabandysiu!

Dvidešimt vieną dieną kartojusi dėkingumo žodžius Veranda tarsi nušvito. Jos akys ėmė blizgėti, o viduje apsigyveno ramybė. Ji taip priprato dėkoti, kad jau negalėjo nuo to atprasti. Todėl ir toliau kasdien dėkojo visiems savo geradariams ir skriaudėjams.

Ji dėkojo netgi Balkonui už į ją patenkantį kritulių vandenį. Vasaromis tą pro Balkono skylę besiveržiantį lietų jį vadino kūno ir sielos dušu. Žiemą ji dėkojo už per atlydžius tirpstantį sniegą, nes jis padėjo jai grūdinti kūną ir stiprinti valią. Taip ji tapo bene šviesiausia vieta ne tik name, bet ir visoje sodyboje.

KOMENTARAI:

II dalis

3 skyrius. Susirašinėjimo draugai

Kieme, netoli Viralinės ir Kaštono augo didžiulis, smulkius riešutus vedantis Paprastasis Lazdynas. Kitoje, rytinėje, tvarto pusėje, šaknis į žemę įrėmęs stovėjo nedidelis Klevas, kuriam kažkas neatmenamais laikais patrumpino viršūnę ir jis tapo panašus į krūmą.

Jiedu su Klevu gyvenę skirtingose tvarto pusėje, tarsi laikė pastatą apglėbę. Medžiai niekada nematė vienas kito, tik sparnuočiai pernešdavo žinią iš Klevo Lazdynui, o iš Lazdyno Klevui. Tokios keistos draugystės niekas nesuprato, bet sodybos žiniuonis Šermukšnis visus nerimaujančius nuramino. Esą girdėjęs, jog taip nutinka tarp žmonių - jie rašantys laiškus vienas kitam ir visokias žinutes, nors vienas kito akyse nėra regėję.

Ilgainiui jų susirašinėjimas sodyboje tapo tokiu įprastu reiškiniu, kaip rasa rytais ar vaivorykštė palijus su saule. Vaivorykštes matė ir vienas, ir antras, bet štai saulėlydžiai buvo tik Lazdyno, o Saulėtekiai tik Klevo privilegija. Todėl saulės kilimas ir nusileidimas tapo jų pažinties priežastimi.

Jei ką buvo galima apkaltinti dėl to susirašinėjimo, tai tik varnėnus, nes tai buvo kažkurio iš jų idėja. Kartą varnėnams stebint saulėtekį, Lazdynas besiklausantis jų čirškaujančių klegesių apie tai, kokia pasakiškai graži iš rūko išnyranti ryto saulė, neiškentė:

-Aš irgi noriu pamatyti!

-Auk didesnis! - juokėsi vienas iš paukščių.

-Labiau išsikerok, ir pamatysi! - dalino patarimus kitas.

-Bent papasakokit! - iš nevilties maldavo Lazdynas.

-O gal paklausk Klevo - jis mato geriausiai ir pabus tavo akys, - sumąstė gudrų planą trečias.

-Kaip man paklausti? Jis taip toli, negirdės manęs.

-Tai tu jam parašyk laišką, aš nunešiu.

Sužavėtas tos minties, Lazdynas ilgai kūrė laišką Klevui. Jame papasakojo apie kvapą gniaužiančius saulėlydžius, kurių Klevas tikriausiai nematąs ir paprašė aprašyti, kaip gi atrodo saulėtekiai. Klevas gavęs laišką net apsiverkė iš laimės - pamatyti saulėlydį buvo jo svajonių svajonė. Ypač pavasariais jis dėl to liejo ašaras, o jas žmonės suskubę susirinkti, vadino tai sula.

Pradėjus susirašinėjimą, abiejų džiaugsmui nebuvo nei galo, nei krašto. Kai Saulės kelionė danguje juos sujungė, kitų temų jiems ieškoti nereikėjo - atsirado vis naujų ir vis įdomesnių, kaip antai, pojūčiai metų laikams keičiantis, kaimynų naujienos, lietus, sausra, sparnuotųjų ir raguotųjų apsilankymai jų teritorijoje, derlius, lapų spalvų pokyčiai rudenį, pumpurų skleidimosi eiga pavasarį ir kitos aktualijos, kurias jie detaliai aptarinėjo savo laiškuose.

Žvaigždės jų gimimo metu matyt sukrito netobulai, todėl kaip ir visuose kituose sodybos kampeliuose tarp jų taip pat nebuvo idealios harmonijos. Periodiškai susikivirčiję jie vėl susitaikydavo. Konflikto priežastis visada buvo ta pati: kas svarbiau - rytas ir pavasaris ar vakaras ir ruduo. Niekas negalėjo paneigti, kad toji priežastis buvo labai filosofiška, panaši į tą - kas pirma višta ar kiaušinis.

Kaip jau jūs žinote, Ūkinio pastato rytuose gyvenęs Klevas matė tik saulėtekius ir jo šlovės valandos, kai į jį ir mažas, ir didelis atkreipia dėmesį, buvo pavasarį, kai sula teka. Na, o Lazdynui buvo skirta vakarinė pusė iš kurios matyti kaip saulė leidžiasi ir dėl jo prigimties auginti riešutus, viliojančius visus gyvus padarus rudenį. Vėstant orams aplink jį sukiojosi visi, pradedant pūkuotais kirminais, baigiant neklaužadomis žmonių vaikais.

Užuot tuos savo skirtumus laikę Dievo dovana, kiekvienas mirė iš pavydo savo brangiausiam draugui, kad ne jam atiteko tokia reikšminga gyvenimo misija. Laimei, paprastai nuriję nuoskaudą lyg karčią piliulę, jie draugavo toliau. Visgi sprendžiant jų konfliktą neapsieita nei be žynio Šermukšnio, nei be visų širdies ligų gydytojos ir psichologės Gudobelės.

Žynys viską išaiškino paprastai - reikia priimti Dievo duotą kelią ir juo eiti nesidairant, o pavydas yra blogiausias įprotis ir didžiausiai nuodėmė. Lengva pasakyti, sunku padaryti. Todėl Lazdynui ir Klevui paskirta periodiškai konsultuotis su Gudobele, gerti jos paskirtus vaistus, kad jų širdies skausmas ir juos graužiantis pavydas netaptų rimtesniais negalavimais, galinčias juos nuvesti į pražūtį.

4 skyrius. Tujų ir Balkono didybė

Nepapasakoti apie dvi seses tujas, kurios kaip du sargybiniai stypsojo įsirėmę į namo balkoną, reiškia nieko nepasakyti apie sodybą. Per savo netrumpą gyvenimą jos patyrė nemažai nuotykių, o tai, kad jos galėjo per langus stebėti žmonių kasdienybę, joms suteikė išskirtinį statusą. Tiesa, atsirasdavo medžių šalia namų, bet juos tuoj nurėždavo, kad šie nedarytų šešėlio ar nebraižytų savo aštriais nagais langų, bet tujoms tai negaliojo, nes nagų jos neaugino, o jų metamas šešėlis buvo veikiau išganymas nei žala.

Šios dvynės labai didžiavosi esą panašios į kolonas. Iš kur jos žinojo tokį keistą šioms vietovėms žodį? O gi nugirdo žmones šnekant:

-Tos tujos, jos kaip kolonos!

Nei viena, nei antra gerai neišmanė, ką reiškia tas žodis "kolona", bet jei jau jas taip neįprastai pavadino, vadinasi, tai kažkas didingo! O jei jau yra tokios ypatingos, ką čia klausinės sparnuočių, ar nėra kur užmatę, kas gi tos kolonos, nes taip gi savo didybę sumenkins.

Klausi, kodėl jos, rymančios prie pat namo, negalėjo pašnipinėti ir leido, kad savo trapia gyvybe rizikuotų Boružėlė? Negalėjo, nes jos, kaip jau turbūt supratai, buvo taip susireikšminusios, kad niekas nieko nedrįso jų paklausti. Dar blogiau, prie jų net prisiartinti niekas nenorėjo, nes jos kvėpinosi tokiais aitriais kvepalais, kad visiems nuo jų nosis rietė.

Taigi tujos, tapusios kolonomis, ignoravo visus ir turėjo tik viena kitą. Tai vertė jas laikytis drauge ir niekad nesipykti. Ar tai įveikiama užduotis dviem viena už kitą mandresnėms personoms? Žinoma, ne. Jei viena pasiskųs, kad jai šalta, kita niekaip to nepripažins, net jei dantimis kalens. Jei per karščius kuri padejuos, kad jai karšta, kita pasakys "nieko čia nekaršta" ir paslapčia nuo sesės šluostys kamienu tekantį prakaitą. Susipykusios dėl menko nieko "atsiprašau" nei viena pasakyti neįstengs ir tol kaip negyvos Antikos kolonos tylės, viena su kita į kalbas nesileis, kol apmaudas abiems nepasimirš.

Jų visas kivirčų paslaptis žinojo tik vienintelis Balkonas, gyvenęs antrame namo aukšte. Prie tujų kvapo, šleikštulį keliančio, jis buvo pripratęs ir tikėjo, kad tai jį apsaugo nuo blogos akies ir kitų negerumų, galinčių jį pasiekti iš išorinio pasaulio.

Deja, ir jis negalėjo gyventi pilnatvėje, nes neišpildė svarbiausios savo misijos - apsaugoti savo mylimą globotinę, pirmame aukšte gyvenančią Verandą. Priežastis - jo negalia, kurią Balkonas nuo visų slėpė. Meistrai, nekokybiškai dirbę savo darbą, jame paliko skylę, per kurią į Verandą per lietų veržėsi vanduo. Dėl tos skylės jo brangi draugė per dažnai liejo ašaras, kurioms negalėjo likti abejinga net Balkono akmeninė širdelė.

Dėl šio savo netobulumo ar dėl kitų priežasčių jis neprisipažino savo jausmų Verandai. Savo negalią Balkonas slėpė nuo kitų sodybos gyventojų, todėl prašė tujų kuo plačiau išskleisti savo rankas, kuo labiau jį apglėbti, kad sodyboje niekas nesužinotų apie jo ydą. O kaip gi kitaip, kai žvelgi į visus iš aukšto? Nežinia, ar nuo sesių tujų to buvo išmokęs, nuo jų tuo pasipūtimu užsikrėtęs, ar toks jau buvo gimęs, bet jautėsi aukščiau kitų, net Ąžuolo ir Klevo. Tačiau matydamas, kad šių galvos aukštėliau nei jo, jis viduje su tuo nesutikęs, oficialiai pripažino sodybos vadovų autoritetą.

Balkono tragedija užmaskuota jo didybe tęsėsi ne vienerius metus. Kiekvienas naujas žmogus, įžengiantis į sodybos teritoriją, jam prilygo angelui, galinčiam panaikinti jo ydą ir numalšinti mylimosios širdgėlą. Galų gale, tai teikė vilties, kad vieną dieną, tapęs tobulu, jis galės pasipiršti savo išrinktajai. Todėl nenuostabu, kad Balkonas sodyboje buvo vienas iš tų, kurie tyliai džiaugėsi įsibrovėliais.

Komentarai:

I dalis

1 skyrius. Įsibrovėliai

Senoje sodyboje, kurioje žmonių gyventa tik praeitame šimtmetyje, šio amžiaus pradžioje vyko įdomūs dalykai. Tik iš šono žiūrint atrodė, kad čia nėra jokio veiksmo, nes argi gali kas įdomaus nutikti kemsynuose, kuriuose kerojo niekam neįdomūs augalai, be tikslo zujo nereikšminga smulkmė, juos medžiojo sparnuoti padarai ir ropojantys gyviai. Vieninteliai išties dėmesio verti - į porą susikibę Klevas ir Ąžuolas stovėjo ant šlaito lyg nuo kažko bėgdami ir trumpam čia sustoję.

Juodviem sodyboje lenkėsi visi, net mažai kitais besidominti, savo dygumu garsėjanti ir rudeniop tarsi cirko artistė geltonomis uogomis žongliruojanti Slyvaitė. Sodyboje buvo ir daugiau klevų, bet šiam pasisekė labiausiai. Jis dėl vieno nutikimo, apie kurį, jei turėsit kantrybės klausytis, išgirsit vėliau, su Ąžuolu buvo susikibęs ne tik šakomis, bet ir šaknimis. Jų šaknys buvo taip susipynusios, kad niekas jau šiame Dievo pamirštame Žemaitijos kampelyje nebūtų įstengęs jų atnarplioti. 

Natūralu, kad Ąžuolo ir Klevo pora vadovavo medžių ir vaismedžių paradui, augančiam čia be jokios tvarkos. Tą tvarką turėjo atlikti žmogaus rankos, o kaip jau supratote, žmonės nuolat gyveno visur, bet ne čia. Taip, jie kartais į sodybą atvykdavo. Įjungdavo burzgiančius padargus, kad atsikratytų aukštutėlės žolės džiunglių, kuriose buvo gera pasislėpti nuo priešų, vėjų ir kaitros visiems, pradedant kirmėle ir baigiant stirna. Atvykėliai tą rojų paversdavo plynu lauku, kuriame laimingu galėjai pasijusti tik būdamas slieku ar kurmiu, t. y. jei neatskiri saulėtekio nuo saulėlydžio ir nesi girdėjęs svirplių koncerto.

Tomis atkarpomis, kai pieva priminė į trisluoksnį tortą, kurios viršutiniame sluoksnyje siūbavo smilgų galvos, joje visos gyvos būtybės rasdavo sau veiklos. Tik kaimyninių sodybų gyventojai, svečiai ir pro šalį dviratėmis ar keturratėmis transporto priemonėmis pralekiantys manė, kad tokios apleistos vietos yra blogis, su kuriuo reikia kovoti - laukinę gamtą paversti į civilizuotą, veja nuklotą dailų pasaulio kampelį, kurio netrikdytų visokia smulkmė kaip vabalai, kirmėlės, rupūžės, ant namo stogo tupėtų ne gandrai, o vėtrungės ir balkone puikuotųsi dailūs IKEA lauko baldai. 

Taip visi gyvi padarai šaknimis į žemę įsikibę, ropojantys, šokuojantys ir skraidantys ne vieną dešimtmetį gyveno pasiskirstę maždaug dviejų hektarų teritoriją. Tačiau vieną rugpjūčio dieną į ją įsiveržė žmonės. Ne, ne tie, kurie atvykdavo nukirpti kasų smilgoms, o tie, kurie norėjo čia patys įleisti šaknis. Tiesa, iki šiol buvo užklystančių. Šie apeidavo garbės ratą, įkišdavo nosį į ūkinį pastatą, į namą, katras netingėjo dar ir iki miškelio nusliūkindavo, bet visi iki vieno galiausiai sulipdavo į savo ratuotą būdelę ir nurūkdavo iš kur atvykę. 

Tąkart tie patys dvikojai atvyko pirmą, vėliau antrą kartą ir galiausiai - trečią. Tada ir pasiliko. Visi čia per amžius gyvenę šaknuoti, sparnuoti ir ropojantys padarai išsigando. Savo įprastose grupelėse jie diskutavo ir spėliojo, kuo gi visa tai baigsis. Paukščiai vienas kitam ant lapų užrašę nešiojo raštelius, skelbiančius neraminančią žinią. Smilgos viršūnės lyg antenos po lauką transliavo naujieną, pasklidusią nuo vieno sodybos krašto iki kito. Taip nei vienas vabzdys neliko be svarbios informacijos. Žvirbliai taip garsiai čirškė, žiogai taip nervingai griežė nesuderinę instrumentų, kad gandrams pabodo jų klausytis. Todėl tais metais anie anksčiau išsiruošė į didįjį kasmetinį žygį, kad kuo greičiau iš čia išneštų muilą, o kas bus toliau sugalvos kaitindamiesi Afrikos saulėje.

Nerimas pasiekė net didžiųjų medžių galvas, įremtas į dangų. Ąžuolas kaltino Klevą, kodėl tas negavo žinios iš žvaigždžių apie tokį svarbų įvykį ir sodybos pažiba žino ne daugiau už tuos, kurie maišosi jam po kojų. Pasižodžiavo, bet suprato, kad kas, jei ne jie, turi imtis veiksmų ir vadovauti sodybos išlikimo paradui. Ilgai nelaukus, buvo sudaryta komisija, kurios paskirtis - rasti atstovą, galintį patekti nepastebėtam į namą ir sužinoti kuo daugiau apie užkariautojus.

Aš visur įlendu, todėl šią užduotį skirkit man, - siūlėsi Musė, nes seniai svajojo išgarsėti padarydama žygdarbį.

Kvaiša, priplos tave pirmą dieną arba prilipsi kur nors, - girdėjau anie turi tokių daiktelių, į kuriuos imi ir atsimuši. Ir viskas, pabaiga, amen, finita la commedia, - gąsdino ją Uodas. - Aš mažesnis, mažiau matomas, priskrendu prie pat ausies, cakt, oi - skanumėlis!

Nepaėsti susirinkom! - mažyčiu kumšteliu į Ąžuolo šaką trenkė Boružėlė. - Tave, Uode, nugalabys pirmiau nei Musę, nes tu su tuo savo zyzimu visus į kapus nuvarytum. Aš atliksiu špionės vaidmenį, nes mane vadina Dievo karvyte, tai mane net ir sugavę paliks gyvą - jie bijo į mane rankas teptis, kad Dievo bausmės neužsitrauktų. Blogiausiu atveju - išmes lauk, bet žinosiu, kaip vėl patekti vidun, ne pirmas kartas.

Boružėlės kalbos įkvėpti daugybė vabzdžių ir kitų gyvių, pradedant vapsva ir baigiant šikšnosparniu, bandė siūlytis atlikti slaptą užduotį namo viduje, bet Ąžuolas, pasitaręs su Klevu, įteikė leidimą įgyvendinti šią misiją Boružėlei, nes jai daugiausiai galimybių išsaugoti patį brangiausią daiktą - gyvybę.

2 skyrius. Viralinės ir Kaštono ryšys

Kol Boružėle šnipinėja, laikas pristatyti kitus sodybos gyventojus. Be Ąžuolo ir Klevo dueto čia gyveno daugiau medžių. Kaip antai Kaštonas, pasirėmęs į mažą namuką. Gilioje senovėje tam mažučiame namuke tikriausiai kažką virdavo, nes pastato pase įrašytas vardas - Viralinė.

Kaštono sėkla čia iškrito iš kišenės vaikėzui, kuris neatmenamais laikais šioje sodyboje gyveno ir mažasis Kaštoniukas turėjo augti labai meiliai prisiglaudęs prie Viralinės.

Pradžioje ji jam buvo kaip mama, šalia kurios saugu ir jauku, bet ūgtelėjęs ir tapęs jaunuoliu, jis nejučiomis pametė dėl jos savo garbanotą galvą. Viralinė irgi turėjo jausmus, bent tais laikais, kol buvo jauna. Kiekvieną gegužę Kaštonui apsipylus žiedais, ji prisipildydavo jausmų ir pasijusdavo lyg keliautų su juo po pasakiškus kraštus, kurių niekada nematė ir tik iš gandrų šio to apie juos buvo girdėjusi.

Viralinė buvo pilna kompleksų. Ji nuolat lygino save su didesniais, erdvesniais kiemo pastatais, tokiais kaip Namas ar Ūkinis pastatas, turintis Tvarto pravardę. Kaštonas nuolat ją guosdavo, šluostydavo savo lapais jos ašaras, kurių ji nerodydavo niekam tik savo mylimajam. O vėsiais rudens vakarais ir žvarbiomis žiemos dienomis, kai lapų neturėjo ne tik jis, bet ir kiti medžiai, jis pasakojo draugei linksmas istorijas, kad ši liautųsi dūsauti. Būdavo pavasarį Viralinei nuotaika pasitaiso dėl tų jausmų, kurie pas visus tuo metų laiku šokteli į neregėtas aukštumas.

Turėjo Viralinė svajonę, kurią pasipasakojo tik savo ištikimam mylimajam Kaštonui, nes pabūgo, kad kiti iš jos juoksis. Ta svajonė buvo virsti namu, kuriame gyvena žmonės. Kad ir nedideliu, bet vis tiek namu. Toji svajonė buvo ne be pagrindo. Ji kažin kada nugirdo frazę, dar tais laikais, kai čia žmonių gyventa, kad iš Viralinės galima būtų namą padaryti. Toji mintis taip giliai įsmigo į jos jautrią širdį, kad šioji negalėjo jos niekaip iškrapštyti.

Metai bėgo, o kaip nevirto ji namu, taip nevirto. Kaštonas jai siūlė kreiptis į vietinį žynį - Šermukšnį, kad šis jai paneigtų arba patvirtintų jos išsvajotą ateitį. Kaskart, kai Viralinė susiruošia vizitui, jau ir laikas sutartas, ji susirgdavo. Tai ji laikė ženklu, kad kažkokios jai nematomos jėgos nenori jai to pranešti. Kita vertus, ji buvo ne kvaila ir puikiai suprato, kad gavusi neigiamą atsakymą, ji praras svajonę, kuri jai suteikė stiprybės gyventi ir, žinoma, vilties, ją palaikančios susidūrus su oro negandom, nuolatiniais vabzdžių susirinkimais ir kitais nemalonumais.

Nemaloniausi visgi jai buvo drugeliai, kurie plakėsi į jos langus, bandydami ištrūkti. Kaip jie ten patekdavo ir iš kur jie rasdavosi, niekas jai negalėjo paaiškinti. Ji įtarė, kad tame yra kažkokia paslaptis, gal net koks prakeiksmas, kurį jai užsiundė kitos sodybos gyventojos, pavydėjusios jai gražuolio Kaštono meilės.

Kaštonas irgi turėjo problemų, ir jos buvo gerokai rimtesnės nei jos draugės bėdos. Bet šis, matydamas kaip jo brangioji kenčia, nenorėjo jai užkrauti savo vargų. Vargšiukas kažkuo sirgo. Kaštono lapai vasarai baigiantis tapdavo dėmėti, ko jis labai to gėdijosi. Kaip Viralinė to nepastebėjo? O gi ji, kaip ir kitos panašios į ją kompleksuotos damutės, matė tik save ir savo konkurentus, todėl visa kita jai praslysdavo pro akis.

Tačiau jam atrodė kitaip - jis manė, kad visi pastebi jo negalią. Jam rodės, kad kiekvienas praeinantis ir praskrendantis regi jo dėmėmis suteptą kūną. Kam nors šalia susijuokus, Kaštonas neabejojo, kad tai iš jo juokiasi. Su ilgesiu prisiminė laikus, kai buvo žavus žalialapis medis, dėl kurio šypsenos ir žavių garbanų varžėsi vyšnaitės, slyvaitės, obelaitės ir visos kitos panelės. Būdavo jos šaukia pavasarį:

Pašviesk mums savo žvakėmis ir sušildyk mus, Kaštonėli!

Jos žinojo Viralinę esant nesveikai pavydžią, todėl Kaštoną pakibinti nutaikydavo tokį momentą, kai toji negirdi. Pasitaiko, jog nepasiseka, tuomet vargšui Kaštonui tekdavo sunki dalia iki aušros guosti Viralinę ir prisiekinėti jai amžiną meilę.

Nepasakojo jis savo mylimajai ne tik apie ligą, bet ir vieno tokio labai jo širdžiai svarbaus įvykio, nutikusio prieš daugybę metų, kai jis dar buvo pasakiško grožio jaunuolis. Nepasakojo, nes toji žinia Viralinę būtų nubloškusi į dar gilesnę depresiją.

Toji paslaptis buvo jo meilė Saulėgrąžai. Ši gražuolė saulės išbučiuota ir išmyluota, vieną vasarą augusi netoli jo, jį tiesiog užbūrė. Saulėgrąža buvo ne ką mažesnė savimyla už Viralinę, o dėl savo saulėtos išvados, dailios figūros ir kitoms gėlėms nebūdingo ūgio, gaudavo tiek dėmesio iš gerbėjų, kad Kaštonėliui beliko varvinti seilę ir purtyti savo puošnias garbanas prieš ją, bet taip ir nesulaukti jos meilaus žvilgsnio.

Kaip ryškiai sužibo Saulėgrąža tą vasarą taip ir užgeso rudeniop jos saulėta žvaigždė: peržydėjusi stypsojo ji su palaike skarele, užrišta tam, kad jos sėklų špokai neišlestų ir kad žemėn šios neišbyrėtų.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras: