Eglė Kučinskienė knygos "Sapnų takais" autorė

1 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Atsibundu ir pakeliu akis į dangų. Tiesiai virš manęs didelė geltona saulė. Šviečia tikrai ryškiai, bet tai visai netrukdo man ją stebėti. Danguje anei vieno debesėlio. Nesuprantu, kur esu. Drybsau paslikas. Kūnas lyg nesavas. Noriu atsikelti, bet pasijuntu tarsi koks kabarkštas. Kiek pasvirduliavęs, lieku kur buvęs. Imu dairytis. Pasirodo, aš besąs nuostabaus grožio pievoje. Kiek tik akys užmato driekiasi žali žolynai. Viduryje, ten, kur aš sėdžiu, žolė trumpa, persimaišiusi su minkštučiais smaragdinių samanų lopinėliais. Kuo toliau nuo pievos vidurio, tuo ji aukštesnė. Pievos pakraščiuose aukštos smilgos tarytum susilieja su krūmais ir medžiais. Iš visų apsuptas vasara kvepiančių žolynų jaučiuosi visiškai saugus. Žalia spalva tokia sodri ir gyva, tarsi viltingas ryto šviežumas. "Ir nė vieno uodo činčiulį grūdančio",– staiga topteli galvon keista mintis. Kaip tik tą akimirką mano veidą beveik paliečia iš kažkur atsiradusio drugelio aksominiai sparneliai. Tai taip netikėta ir taip malonu, jog imu lydytis, tarsi švelniausių pasaulyje lūpų pabučiuotas. Apsvaigstu nuo širdį užliejusio saldumo ir akies krašteliu stebiu įvairiaspalvius drugelius protarpiais taip arti manęs praplasnojančius, kad savo aksominiais sparneliais beveik nosį, blakstienas ar lūpas man braukiančius. Magiškai jausmingas patyrimas. Kažkur tolumoje girdžiu krištolinį upelio čiurlenimą. Vandens kuriama muzika skamba tarsi kvietimas meilei. Jaučiuosi patekęs į rojų.

Išsitiesiu ir panyru į prašmatnų žalią gamtos kilimą. Visiškai atsipalaiduoju, maloni šiluma teka kūnu, susilieju su aplinka, pats tampu kosmosu, gyvybe alsuojančia visata. Mano viduje ima želti sodri žalia žolė, širdies vietoje veriasi spindintis rausvas pumpuras.

Ir... tuomet kažkas staiga pasikeičia. Vis dar užsimerkęs, kūnu pajuntu vėsų vėjelį, kurio anksčiau visai nebuvo ir nuo kurio imu nejučia drebėti. Nenoromis atsimerkiu. Tiesiai virš gulinčio manęs danguje trys saulę užstojantys debesėliai. Ant vieno jų užrašyta: "Tu psichopatas". Ant antrojo: "Tu narcizas". Ant trečiojo: "Tu infantilas".

Štai tau ir rojus pamanau. Viskas baigta. Grįžtu į realybę. Būtent taip mane išvadino viršininkas prieš ištardamas žodžius: "Tu atleistas". Dabar jau buvęs viršininkas - žmogus Hipokrato veidu, mane atleido, nes aš viską padariau savaip ir dar drįsau pareikšti, jog geriau išmanau tuos dalykus nei jis. Jam atrodė tai nebrandu, pavojinga ir per daug savimyliška. Pats būdamas visiškas vidutinybė, laikė savo kažkokiu super protinguoliu. Taip jam pašaipiai ir pasakiau, vietoj atsisveikinimo.

Išsigąstu, kad visa ši darbinė košė pasiekė rojų ir aš galiu būti paprasčiausiai iš jo išspirtas. Žodžiai ant mielų debesėlių grėsmingai didėja. Raidės rangosi tarsi gyvatės. Suprantu, jog viršininkas man skelbia mirties nuosprendį.

Susigūžiu. Susiriečiu į kamuoliuką. Kaltas, kaltas, kaltas – girdžiu savo širdies dūžius.

Vėsų vėjelį keičia stiprus šaltas vėjas. Žalioji rojaus pieva pavirsta į seną kreivomis medžių šakomis susiraizgiusį vynuogyną. Viltingą pavasarį keičia vėjuotas ir niūrus ruduo.

Jaučiuosi nusiminęs ir klaikiai vienišas tarp senų kreivų vynmedžių, kiaurai košiamas pikto vėjo. Jau beveik prisiimu kaltę dėl to nelemto projekto. Rausvas pumpuras širdyje pavirtęs į sudžiūvusią vynuogę. Iš jos sunkiasi paskutiniai gyvybės lašai.

Ir tuomet pamatau Ją - moterį liepsnos spalvos plaukais, skaisčiai oranžine, tarsi budistų vienuolio apdaru, suknele, rankose nešančią dideles senovines svarstykles. Suvokiu, jog aš seniai jos laukiu. Būsiu teisiamas. Tai ji svers mano gerus ir blogus darbus. Į kurią pusę pakryps svarstyklės? Bausmė ar pasigailėjimas manęs laukia? Grakščiai vinguriuodama tarp medžių, ugningoji moteris artėja link manęs. Kerinti jos didybė viltingais pavasario aidais atliepia mano širdyje, išsklaidydama rudenišką pasidavimą. Ir aš su tikėjimu atsiduodu jai, jos malonei, nes kaip niekad aiškiai suvokiu – ji yra mano likimas.

Aplink mane plazdena vėjo plėšomi gelsvi ir rudi vynmedžių lapai. Mano žavingoji teisėja ima mane už rankos ir aš jau sutinku su bet kokiu nuosprendžiu, kad tik ilgiau galėčiau žvelgti jai į akis.

Prabundu išpiltas prakaito ir suprantu, jog ji turėjo tavo veidą, Lėja.

- Oho, Tomai, - su nuoširdžia nuostaba tariu, - čia tai bent sapnas!

Sapno pasakotojas Tomas yra beveik mano kaimynas. Mūsų gyvenamąsias vietas skiria tik vienas kvartalas. Jam dvidešimt šešeri ir jis neseniai pradėjo dirbti vienoje farmacijos įmonėje, laisvalaikiu savanoriauja bibliotekoje ir nuo mažens ypatingai domisi sapnais. Visus šiuos faktus apie Tomą sužinojau ir su juo susipažinau Sapnų analizės kurse. Šis kursas buvo dėstomas universitete, kuriame studijuoju. Tomas prisijungė prie mūsų grupės kaip laisvasis klausytojas.

Mano su Tomu bendravimas toks ne visai įprastas. Mes susitinkame tik tada, kai kuris nors susapnuoja sapną, kuriuo norėtų pasidalinti. Ir taip jau visą pusmetį.

Šįkart jo sapnas buvo mūsų susitikimo iniciatorius.

- Dėkui, Lėja, - atsako Tomas ir kažkodėl ima smagiai kvatotis.

Papasakota istorija man anaiptol neprimena komiškos facecijos. Tad visiškai nesuprantu jo linksmumo ir suglumusi stebiu.

- Gaila, nespėjau paklausti jos nuostabaus vardo. Neabejoju, ji būtų ištarusi – mano vardas Lėja, – dar vis besilinksmindamas mirkteli man Tomas.

Dabar jau šypteliu ir aš. Kažkodėl šįkart ne visai tikiu, jog jis tikrai tai susapnavo. Per daug viskas nuoseklu, trūksta sapnams būdingų neatitikimų. Manau, nori padaryti man įspūdį, pagrąžindamas sapną. Dar nepažintame širdies plotelyje leidžiu sau tuo tikėti, nes man labai patinka mūsų sapnų pasimatymai ir jų pasakotojas. Nežinia, kas labiau. O gal Tomas turi kažkokią kitą svarbią priežastį susitikti? Bet taip jis pažeistų mūsų susitarimo taisykles. Nemėgstu, kai žmonės nesilaiko žodžio. Negaliu pakęsti, kai apgaudinėja. Augau su tėčiu, kuris buvo tikras melo žmogus. Nejučia nusipurtau prisiminusi.

- Tau šalta? – susirūpina Tomas.

- Ne, viskas gerai, - užtikrintai atsakau. Dėl nieko neišsiduodu. Savo kuklias abejones pasilieku sau.

Šiandien apie vienuoliktą Tomas man paskambino ir paprašė susitikti, kai tik galėsiu. Paprastai mes susitinkame parkelyje netoli namų. Šis parkelis nėra vienas tų mamyčių su vaikais mėgiamų triukšmingų pasiplepėjimų vietų, nėra jame sūpynių, laipynių, nė sportui skirtos įrangos. Čia neiškylauja šeimos ir ilgai neužsibūna vienišiai. Tai visai mažytis trikampis žalias plotelis su keletu senų medžių ir naujai pasodintais ryškiai rausvai žydinčiais krūmais. Jame yra tik vienas suolelis. Bet mes renkamės vietą po senąja ieva. Dabar kaip tik pavasaris ir ieva apsipylusi svaiginančiai kvepiančiais baltais žiedais.

Susitinku su juo priešpiečiams skirtos pertraukos metu. Galvojau tiek laiko turėtų pakakti, kad aptarti Tomo sapną ir užkąsti.

- Ar tave iš tikrųjų atleido? - pirmas dalykas ko paklausiu, sėsdamasi greta jo ant languoto patiesalo po ieva.

Tomas tyli ir tiesia man iš krepšio ką tik ištrauktų macų pakelį. Mes neretai jais užkandžiaujame. Parduotuvėje šalimais būna visokių skonių. Šįkart, matau, su druska ir svogūnais. Imu vieną, sukioju tarp pirštų ir laukiu atsakymo.

- Tai ar atleido? – neatlyžtu.

- Atėjau kalbėtis apie sapną,- ramiai atsako Tomas.

Suprantu, kad pati ką tik buvau beperžengianti mūsų bendravimo ribą. Jokių asmeniškumų, tik sapnai. Nuoširdžiai apsidžiaugiu taktišku priminimu.

- O taip, ne nuo to galo pradėjau. Nori, kad kalbėčiau apie ugningąją fantaziją? – jau žaismingai klausiu.

Įtampa atslūgsta ir nusprendžiu, jog pats laikas išsitraukti farširuotus kiaušinius iš priešpiečių krepšelio. Juk turiu tik valandą laiko priešpiečiams ir sapnui.

Pamatęs kiaušinius, vaikinas, matau, gerokai nustemba. Paprastai atsinešu bandelių su obuoliais ar macų sumuštinių su varškės užtepėle ir pomidorais.

Skubu paaiškinti, jog tai šeimos šventei mama buvo pagaminusi farširuotų kiaušinių. Keletas liko, tai ir įsimečiau lėkdama ryte į paskaitas.

Tomas puola ragauti ir kurį laiką mes tiesiog valgome.

- Kaip suprantu, tu labiausiai nori kalbėti apie merginą iš sapno. Ir galbūt apie kažkokias jos sąsajas su manim? – grįžtu prie temos.

- Dabartėlios tikrai taip, - atsako Tomas.

Kaip jis mėgsta šį keistą žodį! Pirmą kart išgirdus, nelabai supratau jo reikšmės, kažkaip kaimietiška atrodė ir nesiderino su žavia Tomo išvaizda. Dabar man šis žodis labai patinka. Pati kartais taip sakau vis ką nors nustebindama.

- O aš manau,- daugiau negaišdama laiko imu kalbėti apie sapną, - kad sapne svarbiausi tie trys debesėliai. Jie žymi ribą, po kurios viskas keičiasi. Pradžioje jautiesi labai gerai, na tik gal kiek atitrūkęs nuo realybės, širdyje pavasaris, o paskui pasirodo tie debesėliai su užrašais ir viskas drastiškai pasikeičia. Baimės ir kaltės jausmai kelia tūžmingas vėtras tavo viduje. Viltingas, kupinas gyvybės pavasaris virsta šaltu sausu rudeniu. Sapne daug simbolių. Pavasaris, žalia žolė, rojaus pievelė – tai viltis, efemeriški drugeliai, - laikinumas, lengvabūdiškumas. senas vynuogynas – išminties buveinė. Kreivi, susipynę šakomis medžiai nurodo, jog tavo gyvenime yra daug kelių, daug skirtingų pasirinkimų ir su kiekvienu kreivu keleliu tavo išmintis tik gylėja. Sapne pasirodžiusi moteris – galinga žavi teisėja ugniniais plaukais įgalina tave patį - tarytum perėjęs per ugnį, esi kviečiamas apsivalyti ir turi šansą atsinaujinti, atgimti, kaip Feniksas iš pelenų prisikelti. Kaip ta suvytusi vynuogė tavo širdyje po truputį atgauna gyvybę, taip ir tu gali.

- Man šis sapnas nurodo į pokyčius tavo gyvenime: esamus ar būsimus, - toliau dėstau savo apmąstymus aš. Nenorėdamas prisiimti atsakomybės renkiesi fantazijų pasaulį ir tikėjimą, jog išgelbėti tave gali kažkas kitas, tarytum visą atsakomybę perkeli kažkokiam labai galingam gelbėtojui. Šiuo atveju gelbėtojas - nuostabiai graži moteris ir jai atsiduoti džiaugsminga ir lengva.

- Kodėl teisingumo atstatytoja turėjo mano veidą? Tomai, šioje vietoje tau teks pažvelgt į savo širdį, - labai atvirai sakau jam - Ypač, kad ir sapne širdies vaizdinį mini ne kartą...

2 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Nutylu. Tomas irgi tyli. Nežiūrime vienas į kitą.

Žvilgteliu į laikrodį. Iki paleopsichologijos paskaitos liko lygiai 20 minučių, tik tiek kad spėčiau atsisveikinti ir pavažiuoti kelias stoteles iki universiteto. Dedu į krepšį tuščią užkandžių dėžutę ir popierinių servetėlių pakelį.

- Lėja, - pagaliau išgirstu Tomą sakant, - nepamiršk, jokių asmeniškumų, tik sapnai.

Jau antrąkart šiandien girdžiu iš jo užuominas apie mūsų pasimatymų bendravimo taisykles. Ar tikrai mes arti jų peržengimo ribos? Nesuprantu, kodėl šiandien viskas taip keistai klostosi. Kitais kartais, net košmarus aptardavome, nepamiršę pajuokauti. Pereiname į kažkokį kitą lygį, o gal tiesiog buvo netinkamas laikas susitikti, – svarstau tyliai. Prisimenu šio ryto pokalbį su mama. Nujaučiu, kad jo poveikis, galbūt, buvo stipresnis nei maniau.

- Man šis sapnas labai patiko. Suteikė vilties. – lydėdamas mane link stotelės, visgi, supažindina su savo požiūriu Tomas, - jis, tarytum, pažadas, kad aš sulauksiu savo išgelbėtojos.

Ir jau visai atsisveikindamas sukužda ausin:

- Iš tiesų, aš jos jau seniai laukiu, nors tau tai, kaip supratau, ir nelabai patinka.

Nevisai suprantu apie ką jis. Šiaip ar taip pajuntu tvirtesnį rankos spustelėjimą, kuris sako, jog viskas gerai. Skubu į troleibusą. Jis jau suka link stotelės.

Aš

Aš Lėja. Dvidešimt dviejų metų ketvirto kurso psichologijos studentė. Iš mamos paveldėjau tankius kaštoninius plaukus ir grakščią figūrą, iš tėvo vaiskiai žalias akis. Tikriausiai dėl šių jūros gylio spalvos, dėmesį prikaustančių, akių mano mama jį ir įsimylėjo. Daugiau nebuvo už ką. Močiutė, mamos mama, manyje, įskiepijo ryžtą siekti savo ir mokėti išlaukti tinkamos progos, net jei jos esamu metu nė suuost negali. Mama savo pavyzdžiu rodė kelius, kuriuos aš lenkčiau iš tolo.

Gyvenu namelyje greta tėvų. Kai tik galėjau, į jį persikrausčiau. Tėvai ten neužsuka. Jis priklausė mano tetai, kuri buvo švelniai tariant keistuolė. Visi giminės jos vengė. Teta Adelė išdidžiai vaikščiojo apsirengusi praeito šimtmečio pradžios suknelėmis ir nesirodydavo gatvėje be skrybėlės. Ankstyvoje jaunystėje buvo ištekėjusi, bet vyras ją negailestingai metė po nesėkmingai pasibaigusio nėštumo. Nuo tada teta ėmė elgtis keistai. Visgi siuvėjos amato nemetė ir pragyvendavo siūdama, kaip ji pati sakė, dabnaus gabardino kostiumus džentelmenams. Šio puošnaus, bet tvirto audinio rulonų dar ir dabar likę namelyje. Tetos siūti kostiumai buvo tikrai verti juos pirkti, net jei jų kūrėja buvo nekalbi keistuolė. Taigi, klientų jai užteko iki pat mirties.

Teta paliko šį pasaulį prieš du metus. Pentinus nukratė, kaip mano tėvas be jokios pagarbos įvardijo tą dieną, kai rado savo seserį atšalusią.

- Ką darysim su nameliu? – tą pačią dieną paklausė tėvas.

- Aš ten gyvensiu – atsakiau.

Tėvas paniekimai pažvelgė man į veidą ir nusikeikęs išpyškino:

- Antros tokios durnės ir su balana nerastum.

Tačiau dėl mano persikraustymo į namelį neprieštaravo. Netgi, oficialiai perrašė jį man. Džiaugėsi lengvai manęs nusikratęs. Aš buvau laiminga, jog man nebereikės gyventi po vienu stogu su juo.

Namelį visi ir vadina Nameliu. Savyje jis talpina vieną erdvų kambarį, prie kurio šliejasi kukli virtuvėlė iš vienos pusės ir mažytis dulksvai žaliomis sienomis vonios kambarėlis iš kitos. Kolkas namelyje mažai kas pasikeitė nuo to laiko, kai čia dar gyveno teta Adelė. Kambario sienas vis dar puošia smulkiomis gėlytėmis nusėti tapetai, o viduryje puikuojasi mažytis stiklinis staliukas ir nors jau kiek nublukęs, bet dar vis prabangiai atrodantis didele atkalte ir riestais ranktūriais krėslas. Tetos lovą, žinoma, pakeičiau savąja. Dar sunkiai čia įbraškinau didelę drabužių spintą. Kažkodėl panorau persinešti visus savo apdarus iš tėvų namų. Virtuvėlėje pokyčių dar mažiau. Ją papildžiau tik kavos aparatu ir keletu mėgstamų puodelių. Vonios kambarėlyje apgyvendinau mažiausią kokią tik mačiau skalbimo mašiną. Ją gavau dovanų nuo draugių įkurtuvių proga.

Ypatingai mane žavinti Namelio erdvė - įėjimą būstan sauganti atvira, vijokliais apaugusi medinė veranda, kurioje, kai tik oro sąlygos leidžia, geriu rytinę kavą. Su pienu ir cinamonu. Netoli kairiojo verandos krašto auga, kaip tik šiuo metu žiedus sukrovęs, gražuolis raudonžiedis žalčialunkis Dafnė. Iš kur čia atsirado šis nuodingas krūmas niekas nežinojo, nors sklido niekuo nepagrįsti gandai, jog teta Adelė iš jo gaminusi mirtinus eliksyrus savo paslaptingiems meilužiams. Kartais susimąstau, jog saugumo sumetimais reikėtų krūmą nupjauti, bet ranka nekyla to padaryti.

Nedidelius namelio išlaikymo mokesčius pilnai padengiu vakarais dirbdama greitosios medicinos pagalbos dispečere. Kol studijuoju finansiškai dar paremia ir mama. Taip pat gaunu stipendiją. Etgi netgi padidintą. Taigi galiu sau visai neblogai gyventi ir dar kažkiek sutaupyti savo mėgstamoms pažintinėms kelionėms.

Turiu brolį ir seserį. Abu jie vyresni už mane ir paliko tėvų namus daug anksčiau nei aš. Ir išvyko daug toliau.

Brolis Denas jau sukūręs savo šeimą. Prieš pusantrų metų vedė pasipūtusią, ilgakoję, nuolat išsidraikusiais plaukais aktorę, kuri gimus judviejų sūneliui, visą vaiko auginimo naštą ir džiaugsmus paliko Denui, o pati atkakliai bando kilti karjeroje. Matausi su jais labai retai. Kartą į metus per Kalėdas.

Su seserimi Judita santykiai artimi ir draugiški. Susiskambiname beveik kasdien. Ji dar studijuoja mediciną universitete. Beje, pažįsta Tomą. Ir pasirodo, anksčiau už mane. Judita augina mielą šunelį Reksą, kurį laikas nuo laiko prižiūriu, kai jai prisireikia kur nors išvykti ilgesniam laikui, o šuneliai ten, kur ji vyksta, nepageidaujami.

Šįryt anksti buvau užsukus pas tėvus. Mama pakvietė užbėgti prieš paskaitas ir pasiimti nuo vakar šventinės vakarienės, Juditos gimtadienio paminėjimo proga, užsilikusių užkandžių. Mūsų šeimoje toks keistokas ir neginčytinas paprotys - visuomet minėti visų šeimos narių gimtadienius, net jei gimtadienininkas negali, o ir nenori savo gimimo dienos švęsti su mumis. Atšvenčiame be jo. Kaip be Juditos vakar. Šios parodomosios šventės, tarytum, vis dar išsaugo subyrėjusią šeimą kartu. Mamai tai padeda egzistuoti jos susikurtame pasaulyje.

Vos priartėjus prie didžiojo baltojo tėvų namo, jau lauke išgirdau pakeltą tėvo toną. Norėjau palaukti palankesnio meto apsilankymui, bet nenorėjau sulaužyti mamai duoto pažado ir turėjau skubėti, kad laiku būčiau paskaitoje.

Greit praskuodžiau gėlių vazonėliais abipus nusagstytu koridoriumi ir pasiekiau virtuvę, iš kurios ir sklido balsai. Tarpduryje pasirodžiau tėvui kaip tik tariant frazę:

- ...nors nelabai grakšti, bet pinigų kaip įklotų gausi.

Manęs jie nepastebėjo, nes abu sėdėjo nugara į duris, veidais į langus. Vienas į kitą nežiūrėjo. Tėvo žvilgsnis klajojo kažkur kitoje lango pusėje. Mama sėdėjo nuleidusi galvą. Iš besikilnojančių pečių, supratau, kad verkė. Vėl... Juk nė mėnesis, turbūt nepraėjo, kai paskutinį kartą šluosčiau mamai ašaras! Gerklėje pastrigo gniužulas, nors jau buvau pratusi per visą savo gyvenimą prie šių scenų ir tokio vaizdelio. Ir vis tiek saviems gyvenimo verpetams įsukus kažkaip pamiršdavau ir net patikėdavau, jog vieną dieną tai liausis.

- Labas rytas – tariau kiek įmanydama ramiau ir paprasčiau.

Abu atsisuko. Mama nubraukė nėriniuota rankove ašarą. Atsistojo pasitikti manęs išskėstomis rankomis. Tėvas tyliai burbtelėjęs kažką panašaus į "sveika, ir vėl tu čia", pasišalino iš virtuvės.

Stipriai apsivijau mamą rankomis. Jutau drebulį slenkant jos kūnu. Ji man pasirodė dar plonesnė, vieni kabakštai likę. Eilinį kartą mintyse ėmiau vepšlas sukti ant tėvo.

- Kas čia šįryt nutiko, mama? - švelniai paklausiau.

- Aš taip pavargau, – pradėjo pokalbį mama, - nors turėčiau būti prie to jau seniai įpratusi, prie jo tokių veiksmų. Juk jau tiek metų... Tos jo moterys, pati žinai...

Abi tylėjome kokias dvi minutes. Taip, mes abi žinojome ir žinome... Jaučiau, kaip pyktis susimaišęs su beviltiškumu, akmeniu užgula man krūtinę. Supratau, jog eilinį kartą niekuo negalėsiu padėti. Mama kaskart, kai jai siūlydavau imtis kažkokių ryžtingų žingsnių ar bent su kažkuo pasitarti, porindavo, kad toks gyvenimas yra jos pasirinkimas, net jei būna labai sunkių dienų. O tos sunkios dienos, mano nuomone, taip gyvenant yra visos.

- Kuri dabar? – klausiau vos tramdydama liūdesį ir besiveržiantį įtūžį.

- Nesvarbu. Sako, jog iš jos norėjo tik pinigų.

Kūnas ją išduoda. Jam svarbu. Mačiau, kaip įsitempę kaklo ir veido raumenys, koks sąstingis žvilgsnyje.

Staiga mama tarsi prisiminė, ko čia atėjau, ir kad tikrai skubu.

- Duokš dėžutę. Turėsi sotiems priešpiečiams, - sakė, grakščiai guldydama jon farširuotus kiaušinius.

Šypsojosi, tarytum, nė nebuvo tų silpnumo ašarų prieš tai. Mano mama visada taip. Ir namie, ir visuomenėje jai svarbus kažkoks nuolankiosios įvaizdis. Nors man tai liūnas vaizdelis.

- Ar čia ta, kur prie arklių dirba? – dar bandžiau grįžti prie gniuždančios temos.

Mama veidą jau buvo spėjusi papuošti dar nuoširdesnė šypsena.

- Bala jos nematė, – mostelėjo ranka, - išgyvensiu.

Ir taip užtikrintai atrodė, kad aš bene ja tikėjau tą akimirką. Priešpiečių dėžutę su kiaušiniais patalpinusi į spalvotą studentišką krepšį ir palaikiusi mamą už rankų kokią minutę, palikau tėvų namus. Iš lėto pėdinau atgal ilgu koridoriumi iki senų medžių palei prieangį. Čia nugara atsirėmiau į ryto saulės nuauksintą storą medžio kamieną ir kurį laiką taip stovėjau. Ne taip jau ir svarbu tapo, spėsiu į paskaitą ar ne. Saulės spinduliams glamonėjant kūną, jaučiau ir palengvėjimą, jog aš pabėgau nuo tėvo, ir gyvatėmis besirangantį nerimą dėl mamos.

Netrukus išgirdau telefono skambutį. Skambino Tomas. Susitariau susitikti priešpiečių.

3 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Mano rankos stipriai surakintos už nugaros. Esu kažkur vedama dviejų vyriškių. Sprendžiant iš uniformos, žandarmerijos atstovų. Vieno aukštesnio iš dešinės pusės, kito žemo ūgio iš kairės. Veda mane už parankių ir dėl jų nevienodo ūgio, man tai labai nepatogu. Krypuoju kaip šlubčiojanti antis. Blogiausia, jog mažojo pareigūno ylinas bato pentinas man karts nuo karto skaudžiai įduria į koją. Toje vietoje jaučiu kaip sunkiasi kraujo lašeliai ir sukapsi į mano šventinius baltuosius batelius. "Ach, gaila" – pamanau, -" jie buvo tokie brangūs, tikra pinigų ėdžia". Man labai karšta. Saulė aitriai kaitina viršugalvį. Akyse dvejinasi. Prakaitas žliaugia upeliais. Rodos, tuoj balžienas patiesiu, taip pavargus jaučiuosi.

Pagaliau mūsų trijulė trumpam sustoja atsikvėpti. Vyrai dar patąsę mane į vieną ir į kitą pusę, pagaliau pasodina ant žemės. Prikiša prie lūpų gertuvės kaklelį. Kad ir labai jaučiuosi ištroškusi, negeriu nors tu ką. Galiausiai jie išlieja drungną vandenį man ant galvos. Jaučiu, kaip jis plauna mano šventinį makiažą, kuris juodu takeliu ženklina baltą nėriniuotą suknelę.

Staiga priešais mano akis iškyla didingas pastatas. Balti trijų aukštų rūmai su smailiu bokštu per vidurį. Ties įėjimu puikuojasi užrašas "Žandarmerija". Aplink vienišą pastatą plaikstosi ugnimi pasaulį nuspalvinusios besileidžiančios saulės žaros.

Aš dar vis surakinta. Vyrukai atsipalaidavę stovi greta manęs.

Mūsų pasitikti iš rūmų išeina orus senukas, baltais tarsi debesėlis papurusiais plaukais. Ir tuomet prasideda kone fantasmagoriškas mano palydovų pasirodymas. Vyrukai vos savo fanaberiją paneša, pasakodami, kaip stengėsi mane pagauti, kaip aš vis išsisukdavau ir kokia neklaužada esu. Jie raukosi, skėryčiojasi, šokinėja, springsta, kosti, keistus, žmonėms nebūdingus, garsus leidžia. Žiūriu žado netekusi.

Senukui tai jokio įspūdžio nedaro. Jis žvilgteli į mano subadytą kulkšnį. Pasilenkia, priglaudžia delną prie žaizdos ir ji... užsitraukia. Nelieka nė žymės.

- Tai kuo gi ji kaltinama? – mano koją pagydęs, senolis kreipiasi klausimu į policininkus.

- Ji nutraukė savo vestuves. Pabėgo iš jų. Paliko jaunikį prie altoriaus. Neįspėjus, nepasiaiškinusi, neatsiprašiusi. Ji išdavikė, - greitakalbe išpyškina žemasis.

- Mes ją pagavome. Paliktasis jaunuolis nori teisingumo. Ji kalta. Taip negalima elgtis nė su vienu vyru, juo labiau su kariškiu, - antrina aukštasis.

- Šitiek pinigų ant jos išleista. Širdis įskaudinta, šventė sugadinta. Ypač kad pati tiek vaksyjo tų prašmatnių gyvų gėlių girliandų ir kitų brangių salės papuošimų. Įnoringoji netikėlė buvo sugalvojusi gudriai į pinigus įsimušti, o galų gale dar ir įsidrąsino pati laimę kalti, - tęsia pirmasis kaltintojas.

Senukas pakraipo galvą ir pamojęs mums sekti iš paskos, pasuka link laiptų vedančių į rūmus.

Man žengiant pro puošnias dvivėres duris, švelniai suskamba žodžiai:

- Ji yra geros sėkmės ženklas.

Imu žvalgytis to, kuris ištarė pranašiškąją frazę.

Besidairydama suvokiu, jog esu prabangioje raudonu kilimu išklotoje, krištoliniais šviestuvais papuoštoje menėje ir kad mano kaltintojų ir sulaikytojų nė kvapo nelikę. Mano rankos pagaliau laisvos. Suknelė vėl balta ir švari, kaip ir bateliai. Stovime dviese su senuoju ponu šioje, gausa alsuojančioje didžiulėje patalpoje. Įkypa šviestuvų šviesa daiktų ir mūsų formas keistai iškraipo ir vaizdą daro kone siurrealistiniu.

Staiga išgirstu pirmuosius Mendelsono maršo akordus. Dabar jau senukas ima mane už rankos. Balti plaukai dar labiau išsipūtę, o akys žėri auksinio saulėlydžio liepsnomis. Rankos jo visiškai šaltos. Nuo kaulėtų pirštų prisilietimo imu nevaldomai drebėti. Vestuvių maršas jau skamba visu linksmumu. Jo fone išgirstu senąjį poną sakant:

- Aš esu laumykas. Jei leisi, būsiu tavo aitvaras. Prinešiu tau apdarų puošniausių, brangakmenių rečiausių, pinigų kiek tik norėsi, tik tekėk už manęs.

Jo akys ratilais ima suktis, hipnotizuodamos mane.

Apimta išgąsčio ir šleikštulio prabundu. Širdis daužosi krūtinėje. Griebiu stiklinę nuo stalelio prie lovos ir gurkšteliu vandens, kad nuryti šleikštulio jausmą. Skubu užsirašyti sapną, kol jis neišsisklaidė, neišbluko man iš atminties.

Vėl atsigulu. Miegai išsilakstę. Galvoje ir pilve aidi; laumykas, laumykas, laumykas...

"Kas tas laumykas?" – bandau suvokti. Prisimenu, kai buvau maža, močiutė pasakojo apie stebuklingas būtybes aitvarus, kurie neša žmonėms pinigus ir kitas gėrybes. Bet laumykas... ar jis ir yra aitvaras, - bandau susivokti. Močiutė man visuomet prieš miegą sekdavo pasakas, kai atvykdavau pagyventi pas ją per moksleivių atostogas, arba kai mama pati nuspręsdavo, jog man reikia atostogų nuo namų kasdienybės. Man labai patiko pasakas sekanti močiutė. Žinojo ji begalę istorijų ir vakarai visada būdavo skirti puodeliui šiltos ramunėlių ar mėtų, o kartais ir citrina kvepiančios melisų arbatos, jaukiam, minkštam apklostymui ir pasakoms. Kartais istorijos būdavo linksmos, kartais liūdnos, kartais bauginančios... ne visada jas suprasdavau. Tačiau močiutė buvusi labai pastabi. Tik pajautusi mano nerimą ir nejaukumą, iškart uždainuodavo vieną iš savo lopšinių. Balsas močiutės buvo saldžiai gergždžiantis, tarsi traški karamelė. Jai dainuojant, man burnoje pasidarydavo saldu, saldu, seilės tarytum įgaudavo sutirštinto pieno su cukrumi skonį ir aš saldžiai užmigdavau. Beje, močiutės žodžiais tariant: "keisti sapnai sapnuojas ir pikis verdas, garankštes išdarius" - tai yra sočiai prisikirtus nakčiai, ir knarki ir sapnus įsimintinus sapnuoji. Įdomu, kiek tiesos protėvių išmintyje?

Pamažu atgyja prisiminimas apie laumes, kurios jaučia trauką kūdikiams. Jei kas palieka vieną kūdikį be priežiūros, laumės jį pavagia ir sūpuoja, o kartais ir nugalabija. Vagia jos naujagimius, pakeisdamos juos šiaudų kūliais. Iš palikto kūlio ir atsiranda laumykas – neūžauga silpno kūno vaikas su neproporcingai didele galva. Šie vaikai, paprastai, ilgai negyvena.

"Bet jei Laumykas turi turėti vaiko kūną, kodėl mano sapne, jis virto senuku, norinčiu mane vesti?" - bandau įminti sapną.

"Ir apskritai, kodėl esu baudžiama už tai, kad pabėgu, kaip suprantu iš savo vestuvių? Bet kaip sakoma, nuo velnio ant meškos, o gal šiuo atveju atvirkščiai. Nežinia, kas geriau; jaunuolis ar senas burtininkas."

Bokštas, pamenu mokėmės sapnų analizės kurse, dėl savo falą primenančios formos, gali būti vienas iš simbolių, atspindinčių animus - vyriškųjų savybių rinkinį moters pasąmonėje." Ir kas iš to? Galbūt, mano vidinis vyriškis prašo dėmesio. Gal jaučiasi paliktas, kaip tas jaunikis prie altoriaus? O galbūt, čia reikia pritaikyti atvirkštinį principą, tai yra mano vidinė moteris trokšta užspausta į kampą stipriai besireiškiančio animus?"

Rodos, iki ryto jau nesumerksiu akių. Mintys apie sapną tiesiog užvaldė. Nė vienos konkrečios įžvalgos, nė vieno atsakymo

"Ji yra geros sėkmės ženklas" – suskamba galvoje sapno frazė. Vilioja suprasti ją pažodžiui. Norėčiau, jog tai būtų tiesa. ""Ar aš galėčiau būti sėkmės ženklu kažkam? O galbūt sau? Sėkmė – ji gaunama kaip dovana, ar ją galima savo pastangomis pasiekti, užsitarnauti?

Nejučia nusipurtau... Noriu pailsėti nuo įtempto mąstymo ir dar trečią valandą nakties. Noriu baigi tą galynę virti.

"Ar pasakoti sapną Tomui? Ar tai yra tas sapnas, kuriuo noriu pasidalinti?" Išsiskyrėme vos prieš kelias dienas. Paskutinis susitikimas buvo pakankamai keistas. Manęs neapleidžia nuojauta, jog Tomas priėmė kažkokį sprendimą, kurio man neatskleidė. Žinoma, ir neturėjo atskleisti. Bijau jam skambinti. Bijau, jog kažkas gali sudužti.

"Ar šis mano sapnas gali būti kokiu tai būdu susijęs su Tomu ir mūsų pokalbiu anądien? Jei jis laukia savo žaviosios išgelbėtojos, tai aš kaip tik bėgu nuo vyro. Abu sapne esame teisiami. Apie ką tai? Kokios kaltės, reikalaujančios teisingumo, mus slegia? Pasiūliau jam tuokart atsakymo paieškoti atsigręžus į širdį. O ką pati ten matau?"

Aš nerimauju dėl Tomo. "Kas, jei jį tikrai atleido iš darbo? Kas, jei jo finansinė padėtis labai bloga? Kas, jei jis jaučiasi emociškai palūžęs? Kas, jei jam tikrai labai reikia pagalbos? Galbūt, galėčiau būti jam geros sėkmės ženklas?" – sapnas įsiterpia tarp manęs ir Tomo. "Kas, jei aš tikrai galėčiau jam padėti?" Ne, tai neįmanoma - mes save susaistėme sapnų įžadais.

Štai kaip jie skamba:

Kiekvienas vedame savo sapnų dienoraštį.

Susitinkame tik susapnavę sapną, apie kurį norime kalbėti.

Visas vienas kito įžvalgas apie sapnus užsirašome.

Mūsų asmeninis gyvenimas yra tik mūsų pačių reikalas.

Mes nesprendžiame vienas kito problemų.

Niekada nesidomime per daug. Nepatarinėjame, nepriekaištaujame, nebrukame savo nuomonės.

Neįsimylime vienas kito.

Paskutinysis punktas man ypač tiko, nes vos pamačiusi Tomą supratau, jog šis vaikinas mane traukia kaip magnetas geležį, kaip kvapniausias nektaras bites ir kaip šviesa museles į neišvengiamą žūtį, o aš norėjau gyventi.

Aš siaubingai bijau būti perverta negailestingojo Amūro strėlės, bijau įsimylėti, prisirišti. Bijau įsipainioti į kažkieno gudriai paspęstus spąstus, įkliūti į nematomus tinklus. Taip pat bijau nuskęsti savo pačios jausmuose.

Aš mačiau ir vis dar matau savo mamos gyvenimą ir lemtį. Jos žodžiais tariant, ji renkasi meilę. Tai matydama, apsisprendžiau, meilė yra per daug keblus, per daug reikalaujantis aukų, per daug klaidus ir nesąžiningas dalykas. Aš jos NENORIU.

Bet kas, jei ji nori manęs?

3 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Tomas

Lėja. Jos akys tokios tyros, tokios gilios, tarsi, bekraščio mėlyno dangaus ir visus planetos vandenis savyje talpinančio vandenyno sąjunga. Žvelgiu ir matau jose šėlstančią jūrą, ramų ežero paviršių karštą vasaros popietę, akmenukus skalaujantį gaivališką kalnų upeliuką, vakaro prieblandoje skendintį užutekį ir svaiginančiai vaiskią dangaus žydrynę. Kartais Lėjai pažvelgus į mane su nuostaba, jos didelės akys dar labiau išsiplečia, panašėdamos į mane taip viliojančius, dar neatrastus paslaptingus dangaus kūnus. Dievinu jos akis. Esu dėkingas, kad ji leidžia man klajoti savo mėlynų akių įmantriausiais pasauliais.

Lėja. Jai tinka šis vardas. Ji iš tiesų primena baltą tyrą leliją, išdidžiai puošiančią ramų vandens telkinio paviršių. Joje tobulai dera atsargus trapumas ir didi stiprybė.

Man taip patinka, kai vėjas žaidžia Lėjos kaštoninėse garbanose. Kaip aš jam pavydžiu! Kiek kartų norėjau susikeisti su juo vietomis! Jis, begėdis, ne tik jos plaukus kedena, bet ir ausų spenelius švelniai malonėdamas, ilgus sidabrinius auskarus priverčia calambuoti. Cink, cink... sidabro cimbuliukai su vėju flirtuoja. O aš tik žiūriu, gėriuos ir nė mū nei mė neištariu. Vėjas visa gerkle kvatoja iš manęs.

Štai anądien Lėja atėjo tokia graži. Ilga rožine suknele. Buvo keista. Dažniausiai ją matau su džinsais ar rudomis kelnėmis ir vienaip ar kitaip margintu megztiniu, languotu šaliku šildančiu kaklą ir paprastu juodu paltuku. Tuokart ilga, švelni suknelė po rudu švarkeliu atrodė be galo romantiškai, tarytum, ji būtų atėjusi į tikrą pasimatymą. Pasimatymą su manimi. Taip džiaugiausi turėdamas galimybę užpakalį prisėsti ant languoto patiesalo greta rožinės savo damos. Jausdamas ją taip arti savęs ir stebėdamas, kaip jos galva karts nuo karto palinksta taip arti manosios, kad mes beveik susiliečiame, svajojau balta rože papuošti jos bangomis vilnijančius plaukus ties ausies linkiu. Rankos dygo priliesti auskaruotą ausies galiuką.

Lėtai, atidžiai rinkdamas žodžius, išraiškingai pasakojau jai savo sapną. Norėjau kuo ilgiau išlaikyti jos akis, įsiskverbusias į manąsias. Pastebėjau, jog mano sapnas ją šiek tiek sutrikdė. Beje, jis nedavė ramybės ir man, bet tik ryte. Tuokart, aš jau per daug mėgavausi Lėjos buvimu greta ir jaučiausi dėkingas sapnui, suvedusiam mus. Kad neišsiduočiau, porą kartų priminiau jai apie mūsų susitikimų taisykles. Žinau, kaip ji prisirišusi prie taisyklių ir įsipareigojimų. Įdomu, kodėl jai reikia tokios stiprios išorinės apsaugos? Kas jos viduje taip pažeidžiama? Lėja interpretavo mano sapną, kaip vengimą atsakomybės ir plaukiojimą fantazijų pasaulyje. Dėl atsakomybės nežinau, bet dėl fantazijų ji neklydo. Svajingos fantazijos apie mus kartu apsigyveno manyje nuo pat pirmos akimirkos, kai pamačiau šią gražią merginą. Tikiuosi išsklaidžiau Lėjos nerimą, tvirčiau suspausdamas jos pirštus atsisveikindamas.

Susipažinau su Lėja maždaug prieš pusmetį. Vieną nuobodų rudens vakarą, tuščiai skrolindamas internete, pamačiau skelbimą, jog yra galimybė prisijungti prie Sapnų analizės kurso, kaip laisvam klausytojui.

Sapnai buvo ir yra ta sritis, kurios paslaptis bandžiau įminti nuo pat vaikystės. Buvau gal šešerių, kai vieną naktį susapnavęs košmarą, tiesiog niekaip negalėjau atsibusti iš sapno. Tą naktį sapnavau, jog kažką negero padariau, nepaklausiau mamos, atsikalbinėjau ir ji fariziejišku veidu, degančiomis kryžiukais akimis, rankoje laikydama baltais žiedais žydinčią vyšnios šaką iš visų jėgų rėkė: "užčiaupk žabtus – ba gausi! Aš labai išsigandau, matydamas kaip iš pykčio persikreipęs mamos veidas artėjo link manojo ir tuomet kažkurią akimirką suvokiau, jog tai sapnas. Panorau kuo greičiau atsibusti, bet man neišėjo. Keturis kartus taip bandžiau ir vis į kitą sapną prabusdavau, kuriame tik po kiek laiko susivokdavau, jog tai ir vėl sapnas. Didelės panikos apimtas iš penkto bandymo, visgi prabudau. Su nepasitikėjimu žvalgiaus po kambarį, kuriame miegojau ir tikrinau ar viskas savo vietose, ar nesimato kažko keisto, kas išduotų jog, tai nėra mano norima realybė. Nebeužmigau iki ryto. Visą dieną vaikščiojau kaip nesavas. Jaučiausi tarsi įstrigęs tarp sapnų pasaulio ir šio gyvenimo realybės. Vis mintijau, kas jei aš vis dar sapnuoju. Nežinojau, ar kažkam pavyktų mane pažadinti. Su tėvais savo rūpesčiais nepasidalinau, nieko jiems nepasakojau, nes jau tuomet abejojau ar galėčiau būti jų suprastas. Močiutei taip pat neužsiminiau apie savo nakties nuotykius, nes žinojau, jog ji kaip višta pradės kadagaginti, kol žinia pasieks mano draugo gyvenančio kaimynystėje tėvus, o galiausiai ir patį mano draugą. Aš to mažiausiai norėjau. Bijojau tapti vaikų pajuokos objektu. Taip nežinodamas kaip numalšinti sekančios nakties baimę ir nerimą, dešimtis vaikiškų maldų prikalbėjau.

Kitą naktį sapnavau milžinišką šiltųjų kraštų vabalą herkulį, kuri pamačiau, tėvams žiūrint vakaro žinias. Vabalas milžinišku ragu mano nakties regėjime buvo visai mielas. Prabudau kaip įprasta ryte ir prisiminiau tik šį vabalą.

Tačiau nuo to nakties įvykio, kai tiek reikėjo pastangų, kad parsirasčiau namo, į sapnus ėmiau žiūrėti kaip į realiai egzistuojančius pasaulius, į kuriuos patekus, ne visad lengva ištrūkti. Bandžiau surasti įrankių, kurie man padėtų susitvarkyti su miego baime. Pirmasis buvo mano sugalvota malda ir tam tikri burtažodžiai. Šiais laikais, manau, būtų galima juos afirmacijomis vadinti, bet anuomet aš abejoju, ar išvis tokį terminą kas buvo girdėjęs. Pavyzdžiui, buvau sugalvojęs, jei dešimt kartų prieš užmigdamas, pakartosiu: "aš užmiegu ramiai, sapnuoju mažai, prabundu lengvai", tuomet viskas ir bus taip, kaip aš užkalbėjau. Daugumoje atveju, šis metodas suveikdavo. Paaugęs, labiau ėmiau pasitikėti tradicinėmis krikščioniškomis maldomis vakarais. Kartas nuo karto vis dar pasitaikydavo, kai sapne panorėjęs nubusti šiam pasauly, atsidurdavau kažkur kitur.

Tokia buvo pradžia, kuomet sapnų realybė gaivališkai įsiveržė į mano gyvenimą. Vėliau kažkaip sapnai man jau ne taip stipriai rūpėjo, turėjau kitų rūpesčių ir malonumų. Mokykla, draugai, studijos, darbai savaitgaliais, vakarėliai - daug nuovargio, mažiau miego ir sapnų. Visgi, jau studijuodamas, sužinojau apie sąmoningą sapnavimą. Kai kam tai buvo pasakos, kitiems sunkiai pasiekiama praktika ar norima fantazija, o man tai buvo duotybė. Aš žinojau, jog minimalių pastangų pagalba, galėčiau tapti puikiu sapnuotoju. Ryte prarijau ir iki nagos juodymo išsistudijavau Karloso Kastanedos knygą "Sapnavimo menas", kur sapnavimas, pateikiamas kaip "vartai į begalybę" ir suprantamas kaip galimybė suvokti kitus pasaulius. Nerti pro šiuos išganingus vartus, man vis dar buvo labai baisu. Ypač, kad ir knygoje pasakojama apie tokius asmenis, kurie sapnuodami nuėjo per toli, ir nebesugebėdami grįžti, amžiams liko įstrigę kituose pasauliuose. Asmeninė patirtis man sakė, jog tai visiškai realu.

Tik visai neseniai susidomėjau būtent sapnų simbolika. Ne sapnininkuose pateikiamais bendrai visiems pritaikomais ir nekintamais susapnuoto objekto, būvio ar įvykio paaiškinimais, o psichologiniu sapnų atkodavimu ir analize. Tai atrodė tikrai saugiau nei realios kelionės sapne. Be to, teikė vilties, jog galiu pakeisti savo santykį su sapnais iš neįveikiamo pažinimui į kasdieniškai pritaikomą, buitiškesnį. Taip pat tai buvo labai įdomu. Siekiau išsiaiškinti, kur mane veda pasąmonė, ką ji žino, ką man nori pasakyti ir kuo galiu pasinaudoti išmintingesnei egzistencijai šiame pasaulyje. Todėl labai apsidžiaugiau galimybe išklausyti Sapnų analizės kursą Universitete. Pamaniau, pažiūrėsiu, ką šiuolaikinis mokslas žino ir kalba apie sapnus.

Ir čia pamačiau ją – Lėją.

Ji sėdėjo suole prie lango. Popietinės saulės spinduliai merginos siluetui teikė nežemiško švelnumo. Kažkurią akimirką man ėmė vaimėtis, jog regiu nusileidusi iš dangaus angelą. Man įėjus, ji net nepakėlė galvos, ramiai sau sklaidė savo užrašus. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai stropi ir... beprotiškai graži. Atsisėdau, taip kad galėčiau ją netrukdomas stebėti.

Pirmoji paskaita buvo skirta pažinčiai su kurso temomis ir sapnų analizės istorijai, pradedant Senovės Graikija. Paskaitos pabaigoje visi klausytojai buvome suskirstyti sapnų analizės praktikai atlikti po du. Ir aš, o Dievai, kaip tik atsidūriau poroje su gražiuoju angelu! Tuomet ir sužinojau, kad ji vardu Lėja.

Pakviečiau ją išgerti arbatos ir aptarti būsimą praktiką. Netoliese universiteto buvo įsikūrusi kavinukė kviečiančiu pavadinimu "Užsuk pokalbiui ir... ne tik". Čia mes ir prisėdome prie nediduko apvalaus staliuko papuošto rožinių, violetinių ir geltonų astrų puokšte. Užsisakėme raudonosios arbatos, pagardintos medumi ir cinamonu. Paprastai geriu juodąją. Tuokart nė nesuabejojęs rinkausi tą pačią, kaip ir Lėja.

Tą pirmąjį mūsų susitikimą, Lėja kalbėjo daug. Apie mokslus, tikslus, svajones, šiek tiek apie savo šeimą. Sužinojau, jog pažįstu jos seserį. Su ja kartu rengėme vieną smulkų darbinį projektą. Taip pat išsiaiškinome, jog esame beveik kaimynai.

Tai buvo pats asmeniškiausias mūsų pasimatymas. Užsisėdėjome kavinukėje iki vėlyvo vakaro. Laikas tiesiog šuoliais pralėkė. Ir tuomet Lėja pasiūlė:

- Pasirašome savo Sapnų įžadus, mūsų susitikimų sutartį.

Kažkokia nemaloni nuojauta nuslinko kūnu, bet argi galėjau nesutikti.

- Lėja, ar galiu tave vadinti Sapnų fėja, - paklausiau.

Ji nusijuokė ir paantrino:

- Tuomet gal tu sapnų elfas?

Mintyse galvojau, jog gali mane vadinti bet kaip, Lėja. Svarbu tik tai, jog sėdžiu su gražiausia pasaulyje mergina, klausausi jos kalbų ir juoko ir ji tokia miela su manimi. Svajojau paliesti jos švelnų skruostą.

Grįžtant prie sutarties, aš pasiūliau visus sapnus užsirašinėti, susitikti susapnavus sapną, kuriuo norime pasidalinti ir taip pat užsirašinėti vienas kito įžvalgas apie nakties nutikimus. Ji tvirtai numatė kitas sąlygas: mūsų asmeninis gyvenimas yra tik mūsų pačių reikalas, mes nesikišame, nepatarinėjame ir... neįsimylime. Lėjai paskelbus paskutinį punktą, pamačiau jos akyse kažką sunkiai įžvelgiamo. Kažką tarp liūdesio, ryžto ir palengvėjimo.

Mes užrašėme šią sutartį ant balto popieriaus lapo ir abu pasirašėme. Dviem egzemplioriais.

Deja, paskutinis punktas jau iš esmės buvo neteisingas ir negaliojantis.

Aš jau buvau įsimylėjęs. Galima sakyti, Lėją pamilau iš pirmo žvilgsnio.

Tai, kodėl pasirašiau tą sutartį? Manau, todėl jog tą vakarą buvau pasiryžęs sutikti su Gyvenimu, su visais jo pasiūlymais. Be to, man pačiam reikėjo laiko. Reikėjo laiko pažinti ir susidraugauti su tuo galingu dar niekad nepatirtu jausmu visai netikėtai į mano gyvenimą įžengusiai merginai. Aš ir pats kažko bijojau.

Atsisveikindamas pirmą kartą laikiau Lėjos ranką savojoje. Nors akimirką...

Beje, Sapnų analizės kursas jau baigtas, tačiau mes vis dar susitikinėjame.

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: