Eglė Kučinskienė knygos "Sapnų takais" autorė

1 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Atsibundu ir pakeliu akis į dangų. Tiesiai virš manęs didelė geltona saulė. Šviečia tikrai ryškiai, bet tai visai netrukdo man ją stebėti. Danguje anei vieno debesėlio. Nesuprantu, kur esu. Drybsau paslikas. Kūnas lyg nesavas. Noriu atsikelti, bet pasijuntu tarsi koks kabarkštas. Kiek pasvirduliavęs, lieku kur buvęs. Imu dairytis. Pasirodo, aš besąs nuostabaus grožio pievoje. Kiek tik akys užmato driekiasi žali žolynai. Viduryje, ten, kur aš sėdžiu, žolė trumpa, persimaišiusi su minkštučiais smaragdinių samanų lopinėliais. Kuo toliau nuo pievos vidurio, tuo ji aukštesnė. Pievos pakraščiuose aukštos smilgos tarytum susilieja su krūmais ir medžiais. Iš visų apsuptas vasara kvepiančių žolynų jaučiuosi visiškai saugus. Žalia spalva tokia sodri ir gyva, tarsi viltingas ryto šviežumas. "Ir nė vieno uodo činčiulį grūdančio",– staiga topteli galvon keista mintis. Kaip tik tą akimirką mano veidą beveik paliečia iš kažkur atsiradusio drugelio aksominiai sparneliai. Tai taip netikėta ir taip malonu, jog imu lydytis, tarsi švelniausių pasaulyje lūpų pabučiuotas. Apsvaigstu nuo širdį užliejusio saldumo ir akies krašteliu stebiu įvairiaspalvius drugelius protarpiais taip arti manęs praplasnojančius, kad savo aksominiais sparneliais beveik nosį, blakstienas ar lūpas man braukiančius. Magiškai jausmingas patyrimas. Kažkur tolumoje girdžiu krištolinį upelio čiurlenimą. Vandens kuriama muzika skamba tarsi kvietimas meilei. Jaučiuosi patekęs į rojų.

Išsitiesiu ir panyru į prašmatnų žalią gamtos kilimą. Visiškai atsipalaiduoju, maloni šiluma teka kūnu, susilieju su aplinka, pats tampu kosmosu, gyvybe alsuojančia visata. Mano viduje ima želti sodri žalia žolė, širdies vietoje veriasi spindintis rausvas pumpuras.

Ir... tuomet kažkas staiga pasikeičia. Vis dar užsimerkęs, kūnu pajuntu vėsų vėjelį, kurio anksčiau visai nebuvo ir nuo kurio imu nejučia drebėti. Nenoromis atsimerkiu. Tiesiai virš gulinčio manęs danguje trys saulę užstojantys debesėliai. Ant vieno jų užrašyta: "Tu psichopatas". Ant antrojo: "Tu narcizas". Ant trečiojo: "Tu infantilas".

Štai tau ir rojus pamanau. Viskas baigta. Grįžtu į realybę. Būtent taip mane išvadino viršininkas prieš ištardamas žodžius: "Tu atleistas". Dabar jau buvęs viršininkas - žmogus Hipokrato veidu, mane atleido, nes aš viską padariau savaip ir dar drįsau pareikšti, jog geriau išmanau tuos dalykus nei jis. Jam atrodė tai nebrandu, pavojinga ir per daug savimyliška. Pats būdamas visiškas vidutinybė, laikė savo kažkokiu super protinguoliu. Taip jam pašaipiai ir pasakiau, vietoj atsisveikinimo.

Išsigąstu, kad visa ši darbinė košė pasiekė rojų ir aš galiu būti paprasčiausiai iš jo išspirtas. Žodžiai ant mielų debesėlių grėsmingai didėja. Raidės rangosi tarsi gyvatės. Suprantu, jog viršininkas man skelbia mirties nuosprendį.

Susigūžiu. Susiriečiu į kamuoliuką. Kaltas, kaltas, kaltas – girdžiu savo širdies dūžius.

Vėsų vėjelį keičia stiprus šaltas vėjas. Žalioji rojaus pieva pavirsta į seną kreivomis medžių šakomis susiraizgiusį vynuogyną. Viltingą pavasarį keičia vėjuotas ir niūrus ruduo.

Jaučiuosi nusiminęs ir klaikiai vienišas tarp senų kreivų vynmedžių, kiaurai košiamas pikto vėjo. Jau beveik prisiimu kaltę dėl to nelemto projekto. Rausvas pumpuras širdyje pavirtęs į sudžiūvusią vynuogę. Iš jos sunkiasi paskutiniai gyvybės lašai.

Ir tuomet pamatau Ją - moterį liepsnos spalvos plaukais, skaisčiai oranžine, tarsi budistų vienuolio apdaru, suknele, rankose nešančią dideles senovines svarstykles. Suvokiu, jog aš seniai jos laukiu. Būsiu teisiamas. Tai ji svers mano gerus ir blogus darbus. Į kurią pusę pakryps svarstyklės? Bausmė ar pasigailėjimas manęs laukia? Grakščiai vinguriuodama tarp medžių, ugningoji moteris artėja link manęs. Kerinti jos didybė viltingais pavasario aidais atliepia mano širdyje, išsklaidydama rudenišką pasidavimą. Ir aš su tikėjimu atsiduodu jai, jos malonei, nes kaip niekad aiškiai suvokiu – ji yra mano likimas.

Aplink mane plazdena vėjo plėšomi gelsvi ir rudi vynmedžių lapai. Mano žavingoji teisėja ima mane už rankos ir aš jau sutinku su bet kokiu nuosprendžiu, kad tik ilgiau galėčiau žvelgti jai į akis.

Prabundu išpiltas prakaito ir suprantu, jog ji turėjo tavo veidą, Lėja.

- Oho, Tomai, - su nuoširdžia nuostaba tariu, - čia tai bent sapnas!

Sapno pasakotojas Tomas yra beveik mano kaimynas. Mūsų gyvenamąsias vietas skiria tik vienas kvartalas. Jam dvidešimt šešeri ir jis neseniai pradėjo dirbti vienoje farmacijos įmonėje, laisvalaikiu savanoriauja bibliotekoje ir nuo mažens ypatingai domisi sapnais. Visus šiuos faktus apie Tomą sužinojau ir su juo susipažinau Sapnų analizės kurse. Šis kursas buvo dėstomas universitete, kuriame studijuoju. Tomas prisijungė prie mūsų grupės kaip laisvasis klausytojas.

Mano su Tomu bendravimas toks ne visai įprastas. Mes susitinkame tik tada, kai kuris nors susapnuoja sapną, kuriuo norėtų pasidalinti. Ir taip jau visą pusmetį.

Šįkart jo sapnas buvo mūsų susitikimo iniciatorius.

- Dėkui, Lėja, - atsako Tomas ir kažkodėl ima smagiai kvatotis.

Papasakota istorija man anaiptol neprimena komiškos facecijos. Tad visiškai nesuprantu jo linksmumo ir suglumusi stebiu.

- Gaila, nespėjau paklausti jos nuostabaus vardo. Neabejoju, ji būtų ištarusi – mano vardas Lėja, – dar vis besilinksmindamas mirkteli man Tomas.

Dabar jau šypteliu ir aš. Kažkodėl šįkart ne visai tikiu, jog jis tikrai tai susapnavo. Per daug viskas nuoseklu, trūksta sapnams būdingų neatitikimų. Manau, nori padaryti man įspūdį, pagrąžindamas sapną. Dar nepažintame širdies plotelyje leidžiu sau tuo tikėti, nes man labai patinka mūsų sapnų pasimatymai ir jų pasakotojas. Nežinia, kas labiau. O gal Tomas turi kažkokią kitą svarbią priežastį susitikti? Bet taip jis pažeistų mūsų susitarimo taisykles. Nemėgstu, kai žmonės nesilaiko žodžio. Negaliu pakęsti, kai apgaudinėja. Augau su tėčiu, kuris buvo tikras melo žmogus. Nejučia nusipurtau prisiminusi.

- Tau šalta? – susirūpina Tomas.

- Ne, viskas gerai, - užtikrintai atsakau. Dėl nieko neišsiduodu. Savo kuklias abejones pasilieku sau.

Šiandien apie vienuoliktą Tomas man paskambino ir paprašė susitikti, kai tik galėsiu. Paprastai mes susitinkame parkelyje netoli namų. Šis parkelis nėra vienas tų mamyčių su vaikais mėgiamų triukšmingų pasiplepėjimų vietų, nėra jame sūpynių, laipynių, nė sportui skirtos įrangos. Čia neiškylauja šeimos ir ilgai neužsibūna vienišiai. Tai visai mažytis trikampis žalias plotelis su keletu senų medžių ir naujai pasodintais ryškiai rausvai žydinčiais krūmais. Jame yra tik vienas suolelis. Bet mes renkamės vietą po senąja ieva. Dabar kaip tik pavasaris ir ieva apsipylusi svaiginančiai kvepiančiais baltais žiedais.

Susitinku su juo priešpiečiams skirtos pertraukos metu. Galvojau tiek laiko turėtų pakakti, kad aptarti Tomo sapną ir užkąsti.

- Ar tave iš tikrųjų atleido? - pirmas dalykas ko paklausiu, sėsdamasi greta jo ant languoto patiesalo po ieva.

Tomas tyli ir tiesia man iš krepšio ką tik ištrauktų macų pakelį. Mes neretai jais užkandžiaujame. Parduotuvėje šalimais būna visokių skonių. Šįkart, matau, su druska ir svogūnais. Imu vieną, sukioju tarp pirštų ir laukiu atsakymo.

- Tai ar atleido? – neatlyžtu.

- Atėjau kalbėtis apie sapną,- ramiai atsako Tomas.

Suprantu, kad pati ką tik buvau beperžengianti mūsų bendravimo ribą. Jokių asmeniškumų, tik sapnai. Nuoširdžiai apsidžiaugiu taktišku priminimu.

- O taip, ne nuo to galo pradėjau. Nori, kad kalbėčiau apie ugningąją fantaziją? – jau žaismingai klausiu.

Įtampa atslūgsta ir nusprendžiu, jog pats laikas išsitraukti farširuotus kiaušinius iš priešpiečių krepšelio. Juk turiu tik valandą laiko priešpiečiams ir sapnui.

Pamatęs kiaušinius, vaikinas, matau, gerokai nustemba. Paprastai atsinešu bandelių su obuoliais ar macų sumuštinių su varškės užtepėle ir pomidorais.

Skubu paaiškinti, jog tai šeimos šventei mama buvo pagaminusi farširuotų kiaušinių. Keletas liko, tai ir įsimečiau lėkdama ryte į paskaitas.

Tomas puola ragauti ir kurį laiką mes tiesiog valgome.

- Kaip suprantu, tu labiausiai nori kalbėti apie merginą iš sapno. Ir galbūt apie kažkokias jos sąsajas su manim? – grįžtu prie temos.

- Dabartėlios tikrai taip, - atsako Tomas.

Kaip jis mėgsta šį keistą žodį! Pirmą kart išgirdus, nelabai supratau jo reikšmės, kažkaip kaimietiška atrodė ir nesiderino su žavia Tomo išvaizda. Dabar man šis žodis labai patinka. Pati kartais taip sakau vis ką nors nustebindama.

- O aš manau,- daugiau negaišdama laiko imu kalbėti apie sapną, - kad sapne svarbiausi tie trys debesėliai. Jie žymi ribą, po kurios viskas keičiasi. Pradžioje jautiesi labai gerai, na tik gal kiek atitrūkęs nuo realybės, širdyje pavasaris, o paskui pasirodo tie debesėliai su užrašais ir viskas drastiškai pasikeičia. Baimės ir kaltės jausmai kelia tūžmingas vėtras tavo viduje. Viltingas, kupinas gyvybės pavasaris virsta šaltu sausu rudeniu. Sapne daug simbolių. Pavasaris, žalia žolė, rojaus pievelė – tai viltis, efemeriški drugeliai, - laikinumas, lengvabūdiškumas. senas vynuogynas – išminties buveinė. Kreivi, susipynę šakomis medžiai nurodo, jog tavo gyvenime yra daug kelių, daug skirtingų pasirinkimų ir su kiekvienu kreivu keleliu tavo išmintis tik gylėja. Sapne pasirodžiusi moteris – galinga žavi teisėja ugniniais plaukais įgalina tave patį - tarytum perėjęs per ugnį, esi kviečiamas apsivalyti ir turi šansą atsinaujinti, atgimti, kaip Feniksas iš pelenų prisikelti. Kaip ta suvytusi vynuogė tavo širdyje po truputį atgauna gyvybę, taip ir tu gali.

- Man šis sapnas nurodo į pokyčius tavo gyvenime: esamus ar būsimus, - toliau dėstau savo apmąstymus aš. Nenorėdamas prisiimti atsakomybės renkiesi fantazijų pasaulį ir tikėjimą, jog išgelbėti tave gali kažkas kitas, tarytum visą atsakomybę perkeli kažkokiam labai galingam gelbėtojui. Šiuo atveju gelbėtojas - nuostabiai graži moteris ir jai atsiduoti džiaugsminga ir lengva.

- Kodėl teisingumo atstatytoja turėjo mano veidą? Tomai, šioje vietoje tau teks pažvelgt į savo širdį, - labai atvirai sakau jam - Ypač, kad ir sapne širdies vaizdinį mini ne kartą...

2 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Nutylu. Tomas irgi tyli. Nežiūrime vienas į kitą.

Žvilgteliu į laikrodį. Iki paleopsichologijos paskaitos liko lygiai 20 minučių, tik tiek kad spėčiau atsisveikinti ir pavažiuoti kelias stoteles iki universiteto. Dedu į krepšį tuščią užkandžių dėžutę ir popierinių servetėlių pakelį.

- Lėja, - pagaliau išgirstu Tomą sakant, - nepamiršk, jokių asmeniškumų, tik sapnai.

Jau antrąkart šiandien girdžiu iš jo užuominas apie mūsų pasimatymų bendravimo taisykles. Ar tikrai mes arti jų peržengimo ribos? Nesuprantu, kodėl šiandien viskas taip keistai klostosi. Kitais kartais, net košmarus aptardavome, nepamiršę pajuokauti. Pereiname į kažkokį kitą lygį, o gal tiesiog buvo netinkamas laikas susitikti, – svarstau tyliai. Prisimenu šio ryto pokalbį su mama. Nujaučiu, kad jo poveikis, galbūt, buvo stipresnis nei maniau.

- Man šis sapnas labai patiko. Suteikė vilties. – lydėdamas mane link stotelės, visgi, supažindina su savo požiūriu Tomas, - jis, tarytum, pažadas, kad aš sulauksiu savo išgelbėtojos.

Ir jau visai atsisveikindamas sukužda ausin:

- Iš tiesų, aš jos jau seniai laukiu, nors tau tai, kaip supratau, ir nelabai patinka.

Nevisai suprantu apie ką jis. Šiaip ar taip pajuntu tvirtesnį rankos spustelėjimą, kuris sako, jog viskas gerai. Skubu į troleibusą. Jis jau suka link stotelės.

Aš

Aš Lėja. Dvidešimt dviejų metų ketvirto kurso psichologijos studentė. Iš mamos paveldėjau tankius kaštoninius plaukus ir grakščią figūrą, iš tėvo vaiskiai žalias akis. Tikriausiai dėl šių jūros gylio spalvos, dėmesį prikaustančių, akių mano mama jį ir įsimylėjo. Daugiau nebuvo už ką. Močiutė, mamos mama, manyje, įskiepijo ryžtą siekti savo ir mokėti išlaukti tinkamos progos, net jei jos esamu metu nė suuost negali. Mama savo pavyzdžiu rodė kelius, kuriuos aš lenkčiau iš tolo.

Gyvenu namelyje greta tėvų. Kai tik galėjau, į jį persikrausčiau. Tėvai ten neužsuka. Jis priklausė mano tetai, kuri buvo švelniai tariant keistuolė. Visi giminės jos vengė. Teta Adelė išdidžiai vaikščiojo apsirengusi praeito šimtmečio pradžios suknelėmis ir nesirodydavo gatvėje be skrybėlės. Ankstyvoje jaunystėje buvo ištekėjusi, bet vyras ją negailestingai metė po nesėkmingai pasibaigusio nėštumo. Nuo tada teta ėmė elgtis keistai. Visgi siuvėjos amato nemetė ir pragyvendavo siūdama, kaip ji pati sakė, dabnaus gabardino kostiumus džentelmenams. Šio puošnaus, bet tvirto audinio rulonų dar ir dabar likę namelyje. Tetos siūti kostiumai buvo tikrai verti juos pirkti, net jei jų kūrėja buvo nekalbi keistuolė. Taigi, klientų jai užteko iki pat mirties.

Teta paliko šį pasaulį prieš du metus. Pentinus nukratė, kaip mano tėvas be jokios pagarbos įvardijo tą dieną, kai rado savo seserį atšalusią.

- Ką darysim su nameliu? – tą pačią dieną paklausė tėvas.

- Aš ten gyvensiu – atsakiau.

Tėvas paniekimai pažvelgė man į veidą ir nusikeikęs išpyškino:

- Antros tokios durnės ir su balana nerastum.

Tačiau dėl mano persikraustymo į namelį neprieštaravo. Netgi, oficialiai perrašė jį man. Džiaugėsi lengvai manęs nusikratęs. Aš buvau laiminga, jog man nebereikės gyventi po vienu stogu su juo.

Namelį visi ir vadina Nameliu. Savyje jis talpina vieną erdvų kambarį, prie kurio šliejasi kukli virtuvėlė iš vienos pusės ir mažytis dulksvai žaliomis sienomis vonios kambarėlis iš kitos. Kolkas namelyje mažai kas pasikeitė nuo to laiko, kai čia dar gyveno teta Adelė. Kambario sienas vis dar puošia smulkiomis gėlytėmis nusėti tapetai, o viduryje puikuojasi mažytis stiklinis staliukas ir nors jau kiek nublukęs, bet dar vis prabangiai atrodantis didele atkalte ir riestais ranktūriais krėslas. Tetos lovą, žinoma, pakeičiau savąja. Dar sunkiai čia įbraškinau didelę drabužių spintą. Kažkodėl panorau persinešti visus savo apdarus iš tėvų namų. Virtuvėlėje pokyčių dar mažiau. Ją papildžiau tik kavos aparatu ir keletu mėgstamų puodelių. Vonios kambarėlyje apgyvendinau mažiausią kokią tik mačiau skalbimo mašiną. Ją gavau dovanų nuo draugių įkurtuvių proga.

Ypatingai mane žavinti Namelio erdvė - įėjimą būstan sauganti atvira, vijokliais apaugusi medinė veranda, kurioje, kai tik oro sąlygos leidžia, geriu rytinę kavą. Su pienu ir cinamonu. Netoli kairiojo verandos krašto auga, kaip tik šiuo metu žiedus sukrovęs, gražuolis raudonžiedis žalčialunkis Dafnė. Iš kur čia atsirado šis nuodingas krūmas niekas nežinojo, nors sklido niekuo nepagrįsti gandai, jog teta Adelė iš jo gaminusi mirtinus eliksyrus savo paslaptingiems meilužiams. Kartais susimąstau, jog saugumo sumetimais reikėtų krūmą nupjauti, bet ranka nekyla to padaryti.

Nedidelius namelio išlaikymo mokesčius pilnai padengiu vakarais dirbdama greitosios medicinos pagalbos dispečere. Kol studijuoju finansiškai dar paremia ir mama. Taip pat gaunu stipendiją. Etgi netgi padidintą. Taigi galiu sau visai neblogai gyventi ir dar kažkiek sutaupyti savo mėgstamoms pažintinėms kelionėms.

Turiu brolį ir seserį. Abu jie vyresni už mane ir paliko tėvų namus daug anksčiau nei aš. Ir išvyko daug toliau.

Brolis Denas jau sukūręs savo šeimą. Prieš pusantrų metų vedė pasipūtusią, ilgakoję, nuolat išsidraikusiais plaukais aktorę, kuri gimus judviejų sūneliui, visą vaiko auginimo naštą ir džiaugsmus paliko Denui, o pati atkakliai bando kilti karjeroje. Matausi su jais labai retai. Kartą į metus per Kalėdas.

Su seserimi Judita santykiai artimi ir draugiški. Susiskambiname beveik kasdien. Ji dar studijuoja mediciną universitete. Beje, pažįsta Tomą. Ir pasirodo, anksčiau už mane. Judita augina mielą šunelį Reksą, kurį laikas nuo laiko prižiūriu, kai jai prisireikia kur nors išvykti ilgesniam laikui, o šuneliai ten, kur ji vyksta, nepageidaujami.

Šįryt anksti buvau užsukus pas tėvus. Mama pakvietė užbėgti prieš paskaitas ir pasiimti nuo vakar šventinės vakarienės, Juditos gimtadienio paminėjimo proga, užsilikusių užkandžių. Mūsų šeimoje toks keistokas ir neginčytinas paprotys - visuomet minėti visų šeimos narių gimtadienius, net jei gimtadienininkas negali, o ir nenori savo gimimo dienos švęsti su mumis. Atšvenčiame be jo. Kaip be Juditos vakar. Šios parodomosios šventės, tarytum, vis dar išsaugo subyrėjusią šeimą kartu. Mamai tai padeda egzistuoti jos susikurtame pasaulyje.

Vos priartėjus prie didžiojo baltojo tėvų namo, jau lauke išgirdau pakeltą tėvo toną. Norėjau palaukti palankesnio meto apsilankymui, bet nenorėjau sulaužyti mamai duoto pažado ir turėjau skubėti, kad laiku būčiau paskaitoje.

Greit praskuodžiau gėlių vazonėliais abipus nusagstytu koridoriumi ir pasiekiau virtuvę, iš kurios ir sklido balsai. Tarpduryje pasirodžiau tėvui kaip tik tariant frazę:

- ...nors nelabai grakšti, bet pinigų kaip įklotų gausi.

Manęs jie nepastebėjo, nes abu sėdėjo nugara į duris, veidais į langus. Vienas į kitą nežiūrėjo. Tėvo žvilgsnis klajojo kažkur kitoje lango pusėje. Mama sėdėjo nuleidusi galvą. Iš besikilnojančių pečių, supratau, kad verkė. Vėl... Juk nė mėnesis, turbūt nepraėjo, kai paskutinį kartą šluosčiau mamai ašaras! Gerklėje pastrigo gniužulas, nors jau buvau pratusi per visą savo gyvenimą prie šių scenų ir tokio vaizdelio. Ir vis tiek saviems gyvenimo verpetams įsukus kažkaip pamiršdavau ir net patikėdavau, jog vieną dieną tai liausis.

- Labas rytas – tariau kiek įmanydama ramiau ir paprasčiau.

Abu atsisuko. Mama nubraukė nėriniuota rankove ašarą. Atsistojo pasitikti manęs išskėstomis rankomis. Tėvas tyliai burbtelėjęs kažką panašaus į "sveika, ir vėl tu čia", pasišalino iš virtuvės.

Stipriai apsivijau mamą rankomis. Jutau drebulį slenkant jos kūnu. Ji man pasirodė dar plonesnė, vieni kabakštai likę. Eilinį kartą mintyse ėmiau vepšlas sukti ant tėvo.

- Kas čia šįryt nutiko, mama? - švelniai paklausiau.

- Aš taip pavargau, – pradėjo pokalbį mama, - nors turėčiau būti prie to jau seniai įpratusi, prie jo tokių veiksmų. Juk jau tiek metų... Tos jo moterys, pati žinai...

Abi tylėjome kokias dvi minutes. Taip, mes abi žinojome ir žinome... Jaučiau, kaip pyktis susimaišęs su beviltiškumu, akmeniu užgula man krūtinę. Supratau, jog eilinį kartą niekuo negalėsiu padėti. Mama kaskart, kai jai siūlydavau imtis kažkokių ryžtingų žingsnių ar bent su kažkuo pasitarti, porindavo, kad toks gyvenimas yra jos pasirinkimas, net jei būna labai sunkių dienų. O tos sunkios dienos, mano nuomone, taip gyvenant yra visos.

- Kuri dabar? – klausiau vos tramdydama liūdesį ir besiveržiantį įtūžį.

- Nesvarbu. Sako, jog iš jos norėjo tik pinigų.

Kūnas ją išduoda. Jam svarbu. Mačiau, kaip įsitempę kaklo ir veido raumenys, koks sąstingis žvilgsnyje.

Staiga mama tarsi prisiminė, ko čia atėjau, ir kad tikrai skubu.

- Duokš dėžutę. Turėsi sotiems priešpiečiams, - sakė, grakščiai guldydama jon farširuotus kiaušinius.

Šypsojosi, tarytum, nė nebuvo tų silpnumo ašarų prieš tai. Mano mama visada taip. Ir namie, ir visuomenėje jai svarbus kažkoks nuolankiosios įvaizdis. Nors man tai liūnas vaizdelis.

- Ar čia ta, kur prie arklių dirba? – dar bandžiau grįžti prie gniuždančios temos.

Mama veidą jau buvo spėjusi papuošti dar nuoširdesnė šypsena.

- Bala jos nematė, – mostelėjo ranka, - išgyvensiu.

Ir taip užtikrintai atrodė, kad aš bene ja tikėjau tą akimirką. Priešpiečių dėžutę su kiaušiniais patalpinusi į spalvotą studentišką krepšį ir palaikiusi mamą už rankų kokią minutę, palikau tėvų namus. Iš lėto pėdinau atgal ilgu koridoriumi iki senų medžių palei prieangį. Čia nugara atsirėmiau į ryto saulės nuauksintą storą medžio kamieną ir kurį laiką taip stovėjau. Ne taip jau ir svarbu tapo, spėsiu į paskaitą ar ne. Saulės spinduliams glamonėjant kūną, jaučiau ir palengvėjimą, jog aš pabėgau nuo tėvo, ir gyvatėmis besirangantį nerimą dėl mamos.

Netrukus išgirdau telefono skambutį. Skambino Tomas. Susitariau susitikti priešpiečių.

3 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Mano rankos stipriai surakintos už nugaros. Esu kažkur vedama dviejų vyriškių. Sprendžiant iš uniformos, žandarmerijos atstovų. Vieno aukštesnio iš dešinės pusės, kito žemo ūgio iš kairės. Veda mane už parankių ir dėl jų nevienodo ūgio, man tai labai nepatogu. Krypuoju kaip šlubčiojanti antis. Blogiausia, jog mažojo pareigūno ylinas bato pentinas man karts nuo karto skaudžiai įduria į koją. Toje vietoje jaučiu kaip sunkiasi kraujo lašeliai ir sukapsi į mano šventinius baltuosius batelius. "Ach, gaila" – pamanau, -" jie buvo tokie brangūs, tikra pinigų ėdžia". Man labai karšta. Saulė aitriai kaitina viršugalvį. Akyse dvejinasi. Prakaitas žliaugia upeliais. Rodos, tuoj balžienas patiesiu, taip pavargus jaučiuosi.

Pagaliau mūsų trijulė trumpam sustoja atsikvėpti. Vyrai dar patąsę mane į vieną ir į kitą pusę, pagaliau pasodina ant žemės. Prikiša prie lūpų gertuvės kaklelį. Kad ir labai jaučiuosi ištroškusi, negeriu nors tu ką. Galiausiai jie išlieja drungną vandenį man ant galvos. Jaučiu, kaip jis plauna mano šventinį makiažą, kuris juodu takeliu ženklina baltą nėriniuotą suknelę.

Staiga priešais mano akis iškyla didingas pastatas. Balti trijų aukštų rūmai su smailiu bokštu per vidurį. Ties įėjimu puikuojasi užrašas "Žandarmerija". Aplink vienišą pastatą plaikstosi ugnimi pasaulį nuspalvinusios besileidžiančios saulės žaros.

Aš dar vis surakinta. Vyrukai atsipalaidavę stovi greta manęs.

Mūsų pasitikti iš rūmų išeina orus senukas, baltais tarsi debesėlis papurusiais plaukais. Ir tuomet prasideda kone fantasmagoriškas mano palydovų pasirodymas. Vyrukai vos savo fanaberiją paneša, pasakodami, kaip stengėsi mane pagauti, kaip aš vis išsisukdavau ir kokia neklaužada esu. Jie raukosi, skėryčiojasi, šokinėja, springsta, kosti, keistus, žmonėms nebūdingus, garsus leidžia. Žiūriu žado netekusi.

Senukui tai jokio įspūdžio nedaro. Jis žvilgteli į mano subadytą kulkšnį. Pasilenkia, priglaudžia delną prie žaizdos ir ji... užsitraukia. Nelieka nė žymės.

- Tai kuo gi ji kaltinama? – mano koją pagydęs, senolis kreipiasi klausimu į policininkus.

- Ji nutraukė savo vestuves. Pabėgo iš jų. Paliko jaunikį prie altoriaus. Neįspėjus, nepasiaiškinusi, neatsiprašiusi. Ji išdavikė, - greitakalbe išpyškina žemasis.

- Mes ją pagavome. Paliktasis jaunuolis nori teisingumo. Ji kalta. Taip negalima elgtis nė su vienu vyru, juo labiau su kariškiu, - antrina aukštasis.

- Šitiek pinigų ant jos išleista. Širdis įskaudinta, šventė sugadinta. Ypač kad pati tiek vaksyjo tų prašmatnių gyvų gėlių girliandų ir kitų brangių salės papuošimų. Įnoringoji netikėlė buvo sugalvojusi gudriai į pinigus įsimušti, o galų gale dar ir įsidrąsino pati laimę kalti, - tęsia pirmasis kaltintojas.

Senukas pakraipo galvą ir pamojęs mums sekti iš paskos, pasuka link laiptų vedančių į rūmus.

Man žengiant pro puošnias dvivėres duris, švelniai suskamba žodžiai:

- Ji yra geros sėkmės ženklas.

Imu žvalgytis to, kuris ištarė pranašiškąją frazę.

Besidairydama suvokiu, jog esu prabangioje raudonu kilimu išklotoje, krištoliniais šviestuvais papuoštoje menėje ir kad mano kaltintojų ir sulaikytojų nė kvapo nelikę. Mano rankos pagaliau laisvos. Suknelė vėl balta ir švari, kaip ir bateliai. Stovime dviese su senuoju ponu šioje, gausa alsuojančioje didžiulėje patalpoje. Įkypa šviestuvų šviesa daiktų ir mūsų formas keistai iškraipo ir vaizdą daro kone siurrealistiniu.

Staiga išgirstu pirmuosius Mendelsono maršo akordus. Dabar jau senukas ima mane už rankos. Balti plaukai dar labiau išsipūtę, o akys žėri auksinio saulėlydžio liepsnomis. Rankos jo visiškai šaltos. Nuo kaulėtų pirštų prisilietimo imu nevaldomai drebėti. Vestuvių maršas jau skamba visu linksmumu. Jo fone išgirstu senąjį poną sakant:

- Aš esu laumykas. Jei leisi, būsiu tavo aitvaras. Prinešiu tau apdarų puošniausių, brangakmenių rečiausių, pinigų kiek tik norėsi, tik tekėk už manęs.

Jo akys ratilais ima suktis, hipnotizuodamos mane.

Apimta išgąsčio ir šleikštulio prabundu. Širdis daužosi krūtinėje. Griebiu stiklinę nuo stalelio prie lovos ir gurkšteliu vandens, kad nuryti šleikštulio jausmą. Skubu užsirašyti sapną, kol jis neišsisklaidė, neišbluko man iš atminties.

Vėl atsigulu. Miegai išsilakstę. Galvoje ir pilve aidi; laumykas, laumykas, laumykas...

"Kas tas laumykas?" – bandau suvokti. Prisimenu, kai buvau maža, močiutė pasakojo apie stebuklingas būtybes aitvarus, kurie neša žmonėms pinigus ir kitas gėrybes. Bet laumykas... ar jis ir yra aitvaras, - bandau susivokti. Močiutė man visuomet prieš miegą sekdavo pasakas, kai atvykdavau pagyventi pas ją per moksleivių atostogas, arba kai mama pati nuspręsdavo, jog man reikia atostogų nuo namų kasdienybės. Man labai patiko pasakas sekanti močiutė. Žinojo ji begalę istorijų ir vakarai visada būdavo skirti puodeliui šiltos ramunėlių ar mėtų, o kartais ir citrina kvepiančios melisų arbatos, jaukiam, minkštam apklostymui ir pasakoms. Kartais istorijos būdavo linksmos, kartais liūdnos, kartais bauginančios... ne visada jas suprasdavau. Tačiau močiutė buvusi labai pastabi. Tik pajautusi mano nerimą ir nejaukumą, iškart uždainuodavo vieną iš savo lopšinių. Balsas močiutės buvo saldžiai gergždžiantis, tarsi traški karamelė. Jai dainuojant, man burnoje pasidarydavo saldu, saldu, seilės tarytum įgaudavo sutirštinto pieno su cukrumi skonį ir aš saldžiai užmigdavau. Beje, močiutės žodžiais tariant: "keisti sapnai sapnuojas ir pikis verdas, garankštes išdarius" - tai yra sočiai prisikirtus nakčiai, ir knarki ir sapnus įsimintinus sapnuoji. Įdomu, kiek tiesos protėvių išmintyje?

Pamažu atgyja prisiminimas apie laumes, kurios jaučia trauką kūdikiams. Jei kas palieka vieną kūdikį be priežiūros, laumės jį pavagia ir sūpuoja, o kartais ir nugalabija. Vagia jos naujagimius, pakeisdamos juos šiaudų kūliais. Iš palikto kūlio ir atsiranda laumykas – neūžauga silpno kūno vaikas su neproporcingai didele galva. Šie vaikai, paprastai, ilgai negyvena.

"Bet jei Laumykas turi turėti vaiko kūną, kodėl mano sapne, jis virto senuku, norinčiu mane vesti?" - bandau įminti sapną.

"Ir apskritai, kodėl esu baudžiama už tai, kad pabėgu, kaip suprantu iš savo vestuvių? Bet kaip sakoma, nuo velnio ant meškos, o gal šiuo atveju atvirkščiai. Nežinia, kas geriau; jaunuolis ar senas burtininkas."

Bokštas, pamenu mokėmės sapnų analizės kurse, dėl savo falą primenančios formos, gali būti vienas iš simbolių, atspindinčių animus - vyriškųjų savybių rinkinį moters pasąmonėje." Ir kas iš to? Galbūt, mano vidinis vyriškis prašo dėmesio. Gal jaučiasi paliktas, kaip tas jaunikis prie altoriaus? O galbūt, čia reikia pritaikyti atvirkštinį principą, tai yra mano vidinė moteris trokšta užspausta į kampą stipriai besireiškiančio animus?"

Rodos, iki ryto jau nesumerksiu akių. Mintys apie sapną tiesiog užvaldė. Nė vienos konkrečios įžvalgos, nė vieno atsakymo

"Ji yra geros sėkmės ženklas" – suskamba galvoje sapno frazė. Vilioja suprasti ją pažodžiui. Norėčiau, jog tai būtų tiesa. ""Ar aš galėčiau būti sėkmės ženklu kažkam? O galbūt sau? Sėkmė – ji gaunama kaip dovana, ar ją galima savo pastangomis pasiekti, užsitarnauti?

Nejučia nusipurtau... Noriu pailsėti nuo įtempto mąstymo ir dar trečią valandą nakties. Noriu baigi tą galynę virti.

"Ar pasakoti sapną Tomui? Ar tai yra tas sapnas, kuriuo noriu pasidalinti?" Išsiskyrėme vos prieš kelias dienas. Paskutinis susitikimas buvo pakankamai keistas. Manęs neapleidžia nuojauta, jog Tomas priėmė kažkokį sprendimą, kurio man neatskleidė. Žinoma, ir neturėjo atskleisti. Bijau jam skambinti. Bijau, jog kažkas gali sudužti.

"Ar šis mano sapnas gali būti kokiu tai būdu susijęs su Tomu ir mūsų pokalbiu anądien? Jei jis laukia savo žaviosios išgelbėtojos, tai aš kaip tik bėgu nuo vyro. Abu sapne esame teisiami. Apie ką tai? Kokios kaltės, reikalaujančios teisingumo, mus slegia? Pasiūliau jam tuokart atsakymo paieškoti atsigręžus į širdį. O ką pati ten matau?"

Aš nerimauju dėl Tomo. "Kas, jei jį tikrai atleido iš darbo? Kas, jei jo finansinė padėtis labai bloga? Kas, jei jis jaučiasi emociškai palūžęs? Kas, jei jam tikrai labai reikia pagalbos? Galbūt, galėčiau būti jam geros sėkmės ženklas?" – sapnas įsiterpia tarp manęs ir Tomo. "Kas, jei aš tikrai galėčiau jam padėti?" Ne, tai neįmanoma - mes save susaistėme sapnų įžadais.

Štai kaip jie skamba:

Kiekvienas vedame savo sapnų dienoraštį.

Susitinkame tik susapnavę sapną, apie kurį norime kalbėti.

Visas vienas kito įžvalgas apie sapnus užsirašome.

Mūsų asmeninis gyvenimas yra tik mūsų pačių reikalas.

Mes nesprendžiame vienas kito problemų.

Niekada nesidomime per daug. Nepatarinėjame, nepriekaištaujame, nebrukame savo nuomonės.

Neįsimylime vienas kito.

Paskutinysis punktas man ypač tiko, nes vos pamačiusi Tomą supratau, jog šis vaikinas mane traukia kaip magnetas geležį, kaip kvapniausias nektaras bites ir kaip šviesa museles į neišvengiamą žūtį, o aš norėjau gyventi.

Aš siaubingai bijau būti perverta negailestingojo Amūro strėlės, bijau įsimylėti, prisirišti. Bijau įsipainioti į kažkieno gudriai paspęstus spąstus, įkliūti į nematomus tinklus. Taip pat bijau nuskęsti savo pačios jausmuose.

Aš mačiau ir vis dar matau savo mamos gyvenimą ir lemtį. Jos žodžiais tariant, ji renkasi meilę. Tai matydama, apsisprendžiau, meilė yra per daug keblus, per daug reikalaujantis aukų, per daug klaidus ir nesąžiningas dalykas. Aš jos NENORIU.

Bet kas, jei ji nori manęs?

4 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Tomas

Lėja. Jos akys tokios tyros, tokios gilios, tarsi, bekraščio mėlyno dangaus ir visus planetos vandenis savyje talpinančio vandenyno sąjunga. Žvelgiu ir matau jose šėlstančią jūrą, ramų ežero paviršių karštą vasaros popietę, akmenukus skalaujantį gaivališką kalnų upeliuką, vakaro prieblandoje skendintį užutekį ir svaiginančiai vaiskią dangaus žydrynę. Kartais Lėjai pažvelgus į mane su nuostaba, jos didelės akys dar labiau išsiplečia, panašėdamos į mane taip viliojančius, dar neatrastus paslaptingus dangaus kūnus. Dievinu jos akis. Esu dėkingas, kad ji leidžia man klajoti savo mėlynų akių įmantriausiais pasauliais.

Lėja. Jai tinka šis vardas. Ji iš tiesų primena baltą tyrą leliją, išdidžiai puošiančią ramų vandens telkinio paviršių. Joje tobulai dera atsargus trapumas ir didi stiprybė.

Man taip patinka, kai vėjas žaidžia Lėjos kaštoninėse garbanose. Kaip aš jam pavydžiu! Kiek kartų norėjau susikeisti su juo vietomis! Jis, begėdis, ne tik jos plaukus kedena, bet ir ausų spenelius švelniai malonėdamas, ilgus sidabrinius auskarus priverčia calambuoti. Cink, cink... sidabro cimbuliukai su vėju flirtuoja. O aš tik žiūriu, gėriuos ir nė mū nei mė neištariu. Vėjas visa gerkle kvatoja iš manęs.

Štai anądien Lėja atėjo tokia graži. Ilga rožine suknele. Buvo keista. Dažniausiai ją matau su džinsais ar rudomis kelnėmis ir vienaip ar kitaip margintu megztiniu, languotu šaliku šildančiu kaklą ir paprastu juodu paltuku. Tuokart ilga, švelni suknelė po rudu švarkeliu atrodė be galo romantiškai, tarytum, ji būtų atėjusi į tikrą pasimatymą. Pasimatymą su manimi. Taip džiaugiausi turėdamas galimybę užpakalį prisėsti ant languoto patiesalo greta rožinės savo damos. Jausdamas ją taip arti savęs ir stebėdamas, kaip jos galva karts nuo karto palinksta taip arti manosios, kad mes beveik susiliečiame, svajojau balta rože papuošti jos bangomis vilnijančius plaukus ties ausies linkiu. Rankos dygo priliesti auskaruotą ausies galiuką.

Lėtai, atidžiai rinkdamas žodžius, išraiškingai pasakojau jai savo sapną. Norėjau kuo ilgiau išlaikyti jos akis, įsiskverbusias į manąsias. Pastebėjau, jog mano sapnas ją šiek tiek sutrikdė. Beje, jis nedavė ramybės ir man, bet tik ryte. Tuokart, aš jau per daug mėgavausi Lėjos buvimu greta ir jaučiausi dėkingas sapnui, suvedusiam mus. Kad neišsiduočiau, porą kartų priminiau jai apie mūsų susitikimų taisykles. Žinau, kaip ji prisirišusi prie taisyklių ir įsipareigojimų. Įdomu, kodėl jai reikia tokios stiprios išorinės apsaugos? Kas jos viduje taip pažeidžiama? Lėja interpretavo mano sapną, kaip vengimą atsakomybės ir plaukiojimą fantazijų pasaulyje. Dėl atsakomybės nežinau, bet dėl fantazijų ji neklydo. Svajingos fantazijos apie mus kartu apsigyveno manyje nuo pat pirmos akimirkos, kai pamačiau šią gražią merginą. Tikiuosi išsklaidžiau Lėjos nerimą, tvirčiau suspausdamas jos pirštus atsisveikindamas.

Susipažinau su Lėja maždaug prieš pusmetį. Vieną nuobodų rudens vakarą, tuščiai skrolindamas internete, pamačiau skelbimą, jog yra galimybė prisijungti prie Sapnų analizės kurso, kaip laisvam klausytojui.

Sapnai buvo ir yra ta sritis, kurios paslaptis bandžiau įminti nuo pat vaikystės. Buvau gal šešerių, kai vieną naktį susapnavęs košmarą, tiesiog niekaip negalėjau atsibusti iš sapno. Tą naktį sapnavau, jog kažką negero padariau, nepaklausiau mamos, atsikalbinėjau ir ji fariziejišku veidu, degančiomis kryžiukais akimis, rankoje laikydama baltais žiedais žydinčią vyšnios šaką iš visų jėgų rėkė: "užčiaupk žabtus – ba gausi! Aš labai išsigandau, matydamas kaip iš pykčio persikreipęs mamos veidas artėjo link manojo ir tuomet kažkurią akimirką suvokiau, jog tai sapnas. Panorau kuo greičiau atsibusti, bet man neišėjo. Keturis kartus taip bandžiau ir vis į kitą sapną prabusdavau, kuriame tik po kiek laiko susivokdavau, jog tai ir vėl sapnas. Didelės panikos apimtas iš penkto bandymo, visgi prabudau. Su nepasitikėjimu žvalgiaus po kambarį, kuriame miegojau ir tikrinau ar viskas savo vietose, ar nesimato kažko keisto, kas išduotų jog, tai nėra mano norima realybė. Nebeužmigau iki ryto. Visą dieną vaikščiojau kaip nesavas. Jaučiausi tarsi įstrigęs tarp sapnų pasaulio ir šio gyvenimo realybės. Vis mintijau, kas jei aš vis dar sapnuoju. Nežinojau, ar kažkam pavyktų mane pažadinti. Su tėvais savo rūpesčiais nepasidalinau, nieko jiems nepasakojau, nes jau tuomet abejojau ar galėčiau būti jų suprastas. Močiutei taip pat neužsiminiau apie savo nakties nuotykius, nes žinojau, jog ji kaip višta pradės kadagaginti, kol žinia pasieks mano draugo gyvenančio kaimynystėje tėvus, o galiausiai ir patį mano draugą. Aš to mažiausiai norėjau. Bijojau tapti vaikų pajuokos objektu. Taip nežinodamas kaip numalšinti sekančios nakties baimę ir nerimą, dešimtis vaikiškų maldų prikalbėjau.

Kitą naktį sapnavau milžinišką šiltųjų kraštų vabalą herkulį, kuri pamačiau, tėvams žiūrint vakaro žinias. Vabalas milžinišku ragu mano nakties regėjime buvo visai mielas. Prabudau kaip įprasta ryte ir prisiminiau tik šį vabalą.

Tačiau nuo to nakties įvykio, kai tiek reikėjo pastangų, kad parsirasčiau namo, į sapnus ėmiau žiūrėti kaip į realiai egzistuojančius pasaulius, į kuriuos patekus, ne visad lengva ištrūkti. Bandžiau surasti įrankių, kurie man padėtų susitvarkyti su miego baime. Pirmasis buvo mano sugalvota malda ir tam tikri burtažodžiai. Šiais laikais, manau, būtų galima juos afirmacijomis vadinti, bet anuomet aš abejoju, ar išvis tokį terminą kas buvo girdėjęs. Pavyzdžiui, buvau sugalvojęs, jei dešimt kartų prieš užmigdamas, pakartosiu: "aš užmiegu ramiai, sapnuoju mažai, prabundu lengvai", tuomet viskas ir bus taip, kaip aš užkalbėjau. Daugumoje atveju, šis metodas suveikdavo. Paaugęs, labiau ėmiau pasitikėti tradicinėmis krikščioniškomis maldomis vakarais. Kartas nuo karto vis dar pasitaikydavo, kai sapne panorėjęs nubusti šiam pasauly, atsidurdavau kažkur kitur.

Tokia buvo pradžia, kuomet sapnų realybė gaivališkai įsiveržė į mano gyvenimą. Vėliau kažkaip sapnai man jau ne taip stipriai rūpėjo, turėjau kitų rūpesčių ir malonumų. Mokykla, draugai, studijos, darbai savaitgaliais, vakarėliai - daug nuovargio, mažiau miego ir sapnų. Visgi, jau studijuodamas, sužinojau apie sąmoningą sapnavimą. Kai kam tai buvo pasakos, kitiems sunkiai pasiekiama praktika ar norima fantazija, o man tai buvo duotybė. Aš žinojau, jog minimalių pastangų pagalba, galėčiau tapti puikiu sapnuotoju. Ryte prarijau ir iki nagos juodymo išsistudijavau Karloso Kastanedos knygą "Sapnavimo menas", kur sapnavimas, pateikiamas kaip "vartai į begalybę" ir suprantamas kaip galimybė suvokti kitus pasaulius. Nerti pro šiuos išganingus vartus, man vis dar buvo labai baisu. Ypač, kad ir knygoje pasakojama apie tokius asmenis, kurie sapnuodami nuėjo per toli, ir nebesugebėdami grįžti, amžiams liko įstrigę kituose pasauliuose. Asmeninė patirtis man sakė, jog tai visiškai realu.

Tik visai neseniai susidomėjau būtent sapnų simbolika. Ne sapnininkuose pateikiamais bendrai visiems pritaikomais ir nekintamais susapnuoto objekto, būvio ar įvykio paaiškinimais, o psichologiniu sapnų atkodavimu ir analize. Tai atrodė tikrai saugiau nei realios kelionės sapne. Be to, teikė vilties, jog galiu pakeisti savo santykį su sapnais iš neįveikiamo pažinimui į kasdieniškai pritaikomą, buitiškesnį. Taip pat tai buvo labai įdomu. Siekiau išsiaiškinti, kur mane veda pasąmonė, ką ji žino, ką man nori pasakyti ir kuo galiu pasinaudoti išmintingesnei egzistencijai šiame pasaulyje. Todėl labai apsidžiaugiau galimybe išklausyti Sapnų analizės kursą Universitete. Pamaniau, pažiūrėsiu, ką šiuolaikinis mokslas žino ir kalba apie sapnus.

Ir čia pamačiau ją – Lėją.

Ji sėdėjo suole prie lango. Popietinės saulės spinduliai merginos siluetui teikė nežemiško švelnumo. Kažkurią akimirką man ėmė vaimėtis, jog regiu nusileidusi iš dangaus angelą. Man įėjus, ji net nepakėlė galvos, ramiai sau sklaidė savo užrašus. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai stropi ir... beprotiškai graži. Atsisėdau, taip kad galėčiau ją netrukdomas stebėti.

Pirmoji paskaita buvo skirta pažinčiai su kurso temomis ir sapnų analizės istorijai, pradedant Senovės Graikija. Paskaitos pabaigoje visi klausytojai buvome suskirstyti sapnų analizės praktikai atlikti po du. Ir aš, o Dievai, kaip tik atsidūriau poroje su gražiuoju angelu! Tuomet ir sužinojau, kad ji vardu Lėja.

Pakviečiau ją išgerti arbatos ir aptarti būsimą praktiką. Netoliese universiteto buvo įsikūrusi kavinukė kviečiančiu pavadinimu "Užsuk pokalbiui ir... ne tik". Čia mes ir prisėdome prie nediduko apvalaus staliuko papuošto rožinių, violetinių ir geltonų astrų puokšte. Užsisakėme raudonosios arbatos, pagardintos medumi ir cinamonu. Paprastai geriu juodąją. Tuokart nė nesuabejojęs rinkausi tą pačią, kaip ir Lėja.

Tą pirmąjį mūsų susitikimą, Lėja kalbėjo daug. Apie mokslus, tikslus, svajones, šiek tiek apie savo šeimą. Sužinojau, jog pažįstu jos seserį. Su ja kartu rengėme vieną smulkų darbinį projektą. Taip pat išsiaiškinome, jog esame beveik kaimynai.

Tai buvo pats asmeniškiausias mūsų pasimatymas. Užsisėdėjome kavinukėje iki vėlyvo vakaro. Laikas tiesiog šuoliais pralėkė. Ir tuomet Lėja pasiūlė:

- Pasirašome savo Sapnų įžadus, mūsų susitikimų sutartį.

Kažkokia nemaloni nuojauta nuslinko kūnu, bet argi galėjau nesutikti.

- Lėja, ar galiu tave vadinti Sapnų fėja, - paklausiau.

Ji nusijuokė ir paantrino:

- Tuomet gal tu sapnų elfas?

Mintyse galvojau, jog gali mane vadinti bet kaip, Lėja. Svarbu tik tai, jog sėdžiu su gražiausia pasaulyje mergina, klausausi jos kalbų ir juoko ir ji tokia miela su manimi. Svajojau paliesti jos švelnų skruostą.

Grįžtant prie sutarties, aš pasiūliau visus sapnus užsirašinėti, susitikti susapnavus sapną, kuriuo norime pasidalinti ir taip pat užsirašinėti vienas kito įžvalgas apie nakties nutikimus. Ji tvirtai numatė kitas sąlygas: mūsų asmeninis gyvenimas yra tik mūsų pačių reikalas, mes nesikišame, nepatarinėjame ir... neįsimylime. Lėjai paskelbus paskutinį punktą, pamačiau jos akyse kažką sunkiai įžvelgiamo. Kažką tarp liūdesio, ryžto ir palengvėjimo.

Mes užrašėme šią sutartį ant balto popieriaus lapo ir abu pasirašėme. Dviem egzemplioriais.

Deja, paskutinis punktas jau iš esmės buvo neteisingas ir negaliojantis.

Aš jau buvau įsimylėjęs. Galima sakyti, Lėją pamilau iš pirmo žvilgsnio.

Tai, kodėl pasirašiau tą sutartį? Manau, todėl jog tą vakarą buvau pasiryžęs sutikti su Gyvenimu, su visais jo pasiūlymais. Be to, man pačiam reikėjo laiko. Reikėjo laiko pažinti ir susidraugauti su tuo galingu dar niekad nepatirtu jausmu visai netikėtai į mano gyvenimą įžengusiai merginai. Aš ir pats kažko bijojau.

Atsisveikindamas pirmą kartą laikiau Lėjos ranką savojoje. Nors akimirką...

Beje, Sapnų analizės kursas jau baigtas, tačiau mes vis dar susitikinėjame.

5 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Apie tai, ką darosi vis sunkiau nuslėpti...
...
- Sveikas, Tomai, noriu su tavimi susitikti.
- Sveika, Lėja, gera girdėti tavo balsą, – į mano skambutį atsako Tomas.
- Sapnavau sapną. Prieš keletą dienų. Nebuvau tikra, ar noriu su tavimi juo pasidalinti. Bet šįryt toks stiprus gaidas sukilo, kad supratau, turiu susitikti su tavimi. Tuojau pat.
- Šiandien negaliu, Lėja.

Kaukšt – nukrinta iš rankos pieštukas ir nusiridena grindimis. Na va, pamanau, be reikalo taip entuziastingai jausmą parodžiau. Nuryju apmaudą. Nevertėjo atsiskleisti – darau išvadą. Tomui tai nebūdinga – mintiju toliau. Dar nė karto Tomas nebuvo man atsakęs taip trumpai ir aiškiai. Akimirksniu įsijungia vidinis mąstytojas, kurpiantis istoriją apie tai, jog Tomas nenori susitikti su manim, kad jis pyksta dėl mano pastabų anuokart, kad išvis nutrauks mūsų sapnų pasimatymus. Gal visgi paskutinis mūsų susitikimas tikrai buvo ženklas, jog kažkas keičiasi? Gal ne be reikalo nerimavau? O gal jam kažkas negero nutiko?

- Gausi per labuonę, – visgi, pabandau juokauti jo juokeliais, - kad nenori su manim susitikt. Kaip gali būti toks egoistas?
- Bandai mane apšmeižt, - juokiasi Tomas, - koks kvailys būčiau, jei nenorėčiau susitikt su tavimi - šauniausia iš visų mano sutiktų merginų, verta rožių kalno kasdien. Deja, aš tikrai šiandien negaliu.
- Gerai jau, gerai, – nusileidžiu, nors kažkur gerklėj tarsi kąsnis pastringa. Užsikosiu.
- Rodos, tuoj ožkenas pirksi, - tėškia Tomas.
- Ką, ką... – nesuprantu, ką jis sako.
- Ožkenas pirkti reiškia vemti, – paaiškina.
- Na, ir posakiai... Iš kur tu juos trauki, Tomai?
- Iš savo kolekcijos. Kolekcionuoju senus, įdomius žodžius ir posakius, juk tu tai žinai.
- Jei dalinsiesi savo kolekcijos lobynu su kitais, rizikuosi būti nesuprastas. Vargiai tave kas supras be paaiškinimo. Šito tai nė aš neprisiminsiu. Prie ko čia ožkenos?
- Žabeles gaudyti lengviau, nei rimtai šnekėti. Ypač, kai tu šįryt taip rimtai nusiteikusi vertinti mano būvį.
- Ką tokias gaudyti? – jau tikrai atsipalaidavusi klausiu su nuostaba.
- Žabeles gaudyti, – tai niekus šnekėti.
- Aišku.
- Ei, Lėja, jei tau labai reikia, gal nori telefonu pasidalinti sapnu?
Net suvirpu. Visgi, jis tikrai nebenori su manim susitikti...
- Tomai, mes taip niekad nesame darę. Maniau, jog abiem patinka gyvi susitikimai.
- Žinoma. Gali neabejoti, aš mėgaujuosi kiekvienu pasimatymu su tavimi ir tavo sapnais. Tik jaučiu, kad tau labai svarbu pakalbėti apie sapną dabar pat. Ar aš klystu? O susitikt šiandien niekaip negaliu.
- Na, gerai, prisipažinsiu. Man taip jau būna, kai ko labai stipriai užsimanau ir kirba tai gauti tuojau pat, o man atsako, pasijuntu nesvarbi. Tai mano Achilo kulnas. Na, bet niekis, palauksiu. Kada tu galėtum?
- Ryt apie penkias tiktų? Tik žinai, noriu pridurti, Lėja, tu man labai svarbi. Visada. Net, jei negaliu išpildyti tavo noro.
- Ką šiandien veiksi?... – išsprūsta.
- Atleisk, skubu – išgirstu kitame telefono gale. Ryt pasikalbėsim.
.
Štai mes ir vėl sėdime su Tomu ant jo languoto patiesalo mūsų vietelėje po sena Ieva. Šiandien šilta. Nusiaunu batus ir kojines. Paneriu pėdas į žalią žolę. Ieva vis dar svaiginančiai kvepia. Užsimerkiu. Atsilošiu. Pajuntu gaivią vėjelio glamonę. Vakarėjančios saulės spinduliai glosto kaktą ir skruostus. Mėgaujuosi tobula akimirka. Neklausiu Tomo, kodėl jis vakar negalėjo susitikt su manimi. Užtenka to, kad jis dabar šalia manęs. Sėdžiu taip arti, uodžiu jo kvapą – saulės, mėtų ir tabako derinį. Rodos, girdžiu jo širdį plakant. Mūsų abiejų rankos taip arti viena kitos. Užsimerkusi jaučiu jo pirštų šilumą. Ar man to užtenka? Kiek ilgai dar užteks? Kas, jei staiga ar po truputį pasimatymų neliktų? Su paskutine mintimi pajuntu, kaip kojų pirštai stipriai įsirėžia į žemę. Ir atsimerkiu.
Mano akys susitinka su Tomo žaliomis akimis. Jo akyse matau tai, ką ir noriu ten matyti. Žvilgsnis tarytum per karštą rūką. Susidroviu.
- Ar tu čia svajoti atėjai, ar dirbti? – neišsiduoda Tomas ir grįžta prie reikalų.
Jaučiu, kaip man sunku valdytis. Pati nesuprantu, kas man darosi. Noriu tiesiog apsikabinti Tomą ir laikyti, kad tik jis niekur nedingtų. Bijau, jog man tuoj pasireikš obsesinis kompulsinis sutrikimas. Įkyrios mintys privers mane imtis pasikartojančių veiksmų, ritualų, kad tik neišsiduočiau. Mano draugė Džeinė nuolat bėgioja tikrinti visų durų: namų, darbo, sandėliuko, nes bijo, jog bus užmiršusi, ką nors užrakinti. Net vakarėlyje ji nerimauja ir visuomet pirma išvažiuoja namo. Juk reikia kuo skubiau patikrinti duris. Tikra kankynė. Na, o aš tikriausiai turėsiu kaskart eidama susitikti su Tomu, užsirišti kokį kvailą kaspiną ar net įsidurti į pirštą, kad prisiminčiau: tau nevalia jo liesti, tu negali jo apkabinti, tu turi kalbėti tik apie sapnus, tu negali jo ĮSIMYLĖTI.
Imu padrikai pasakoti savo sapną. Apie vestuves, iš kurių pabėgau, mane pagavusius pareigūnus, subadytą ir kraujuojančią koją, prakaitą ir nuovargį, didingą žandarmerijos pastatą, aukštą bokštą, baltaplaukį senuką ir jo fatalų pasikeitimą, baltą suknelę ir batelius, aitvarą, laumyką, baisias ratilais besisukančias akis.
Kol papasakoju, efemeriška aistros akimirka jau išsisklaidžiusi tarsi rūkas ankstyvą vasaros rytą. Tomas atidžiai išklauso, o tada sušunka:
- O, pasirodo, ir tu teisiama! Panelė Lėja kažką labai supykdė...
- Taip, aš irgi tą patį pagalvojau, kai prabudus užsirašinėdama savąjį, prisiminiau tavo sapną. Mes abu laukiame bausmės, o gal išrišimo. Ar gali pateikti savo interpretaciją vaizdams mano sapne?
- Reikia pagalvoti.
Tomas sėdi tylomis kokias penkias minutes. Kaip gerai, kad šiandien mes niekur neskubame.
Pro mus pravažiuoja moteris ir berniukas su dviračiais. Tomas pamojuoja vaikui. Šis nusišypso plačia šypsena be dviejų priekinių dantų. Prisimenu, kaip man iškrito pirmasis dantis. Nešiau jį pelytei atiduoti. Jaučiausi tokia suaugusi ir svarbi. Tik va tėvas tuokart nusišaipė, jog atrodau, tarsi po muštynių. Svarbumas iškart pasitraukė.
Galų gale Tomas taria:
- Gabus senukas svetimos nuotakos užsimanė.
Žiūriu į jį su nuostaba.
- Kodėl gabus? - klausiu.
- Žiūrėk, kaip jis mainėsi nuo gero gydytojo iki ugnimi žvelgiančio vilko. Bet tu palikai jį su tieku, nieko nepešusį, – linksminasi Tomas.
O paskui surimtėjęs išdėsto:
- Sapne keturi vyrai: du policininkai ir du jaunikiai. Ar tik Lėja neturi dviejų kavalierių ir nežino, kurį pasirinkti, o gal abu jai netinka, bet ji nedrįsta nė vieno atstumti?
- Man atrodo, sapno Lėja mažiau bijo bausmės nei vestuvių. Ji gaudoma, engiama, skriaudžiama, šmeižiama, jaučiasi pavargus, bet nepasidavusi. Ir galų gale, pagydyta, tikėjusis atokvėpio ir saugaus prieglobsčio, vėl atsiduria prie altoriaus, vėl grąžinama į pradžią. Ji bėga nuo vyro, pagauna ją vyrai, gelbėja vyrai. Aukštas bokštas taip pat vyriška jėga. Tarytum mergina jaučiasi nesaugi su vyrais, o gal bijo apgaulės, o gal pati save apgaudinėja. Nuo ko bėga Lėja?
- Yra dar kitas sapno klodas. Laumės, laumykai, aitvarai. Mistinių būtybių sfera. Mane labai užkabina jų pasirodymas sapne. Senojo pasaulio būtybės palankios tau, nori apipilti įvairiausiomis gėrybėmis: brangakmeniais, turtais, prabanga, bet... mainais į tave pačią. Šios iš amžių glūdumos atkeliavusios būtybės, tarytum, turėtų padėti, juk pradžioje senolis užgydo žaizdą, nuprausia, atstato gražią išvaizdą, bet... po to pačios puola. Jei žiūrėsime į sapną tik kaip tavo pačios skirtingus aspektus, matysime gilų vidinį konfliktą, kuris, kaip tu minėjai kalbėdama apie mano pastarąjį sapną, galėtų būti išspręstas per nuteisimą. Bausmė šiame kontekste yra tarsi išganymas, tarsi atstatymas teisybės. Bet... kaina per didelė. Mokėti savimi dėl pasaulio tvarkos. Todėl ir jautiesi hipnotizuojama sapno pabaigoje, nes kaip kitaip užsimirši? Aplink tave tiek daug grėsmės, tarytum nėra kur pasislėpti. Lėja, ar tu jautiesi nesaugi? Su kitais? O gal su savimi?
Atsidūstu. Į Tomo klausimus šiuo metu atsakinėti neturiu noro.
Jis žiūri į mane kiek sutrikęs. Mąstau, jog tikriausiai jaučiasi panašiai kaip ir aš išgirdusi jo sapną. Tikriausiai abu galvojame, jog ir vienam, ir kitam gyvenimas pažėrė sunkumų. Tik esame ne tie, kurie galėtų padėti. Mes ne savitarpio pagalbos grupė. Mes, tikriausiai, net ne draugai. Mes tik kolegos sapnų analizės procese. Bet... sapnai yra taip arti mūsų gyvenimo, jie labai intymūs ir kartais daug daugiau pasako apie mus nei mes patys apie save. Išduoda mūsų baimes, troškimus, užslėptus ir į pasąmonę išstumtus procesus.
- Kodėl tyli, Lėja? – visgi susidomi Tomas
- Susimąsčiau.
- Apie ką?
- Apie tai, ką pasakei, apie sapnus apskritai ir mus...
- Apie mus?
- Taip. Ir žinai ką...ogi, jog sapnai vieną dieną išduos mus.
Tomo akyse pamatau kažką panašaus į išgąstį.

6 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Visgi, kruopščiai užsirašau visas jo įžvalgas. Man baigus konspektuoti, Tomas gan netikėtai pasiūlo pasivaikščioti.

- Eime, Lėja, vakaras taip ir kviečia juo pasigėrėti, gausa prisotintu oru pakvėpuoti. Šiek tiek pajudėsime kaip vagantai.

Suklustu.

- Vagantai, – ramiai aiškina Tomas, - tai klajojantys aktoriai.

- O... Ar tau panašu, kad aš vaidinu? O gal tu?

- Taip, Lėja, darausi vis labiau tikras, kad mes abu esame puikūs aktoriai. Ir tik sapnai norime - to ar ne, kaip tu ir sakai, pasakoja istorijas, kurias mieliau pasiliktume sau.

Vakaras toks žalias, tarsi agato akmuo mano apyrankėje. Oras tikrai alsuoja gausa ir išsipildžiusio pavasario pilnatve. Vėjas atneša saldų kažkur netoliese kepamų sausainių, persipynusių su medingais gėlių žiedais, kvapą. Išties dar nesinori grįžti namo. Džiaugiuosi Tomo pasiūlymu. Pasukame pro senamiestį upės link.

Mėgstu vandenį: jį gerti, juo grožėtis, jame maudytis, jo klausytis, jį medituoti. Išplaunantis, atgaivinantis, gydantis vanduo yra gyvybės sergėtojas. Dažnai įsivaizduoju kaip jis teka manimi ir per mane kiaurai. Leidžiu, jog, kas man per sunku ar jau nebereikalinga iškapsėtų ašarų lašeliais. Vanduo mus visus sujungia. Vykstant nuolatinei vandens apykaitai, aš susijungiu su viskuo ir visais šioje žemėje. Mano mama taip pat labai mėgsta vandenį. Žinoma, ne tik ašarų pavidalu, bet ir jų. Vasarą ji būtinai važiuoja prie jūros. Nors pusdieniui. Sako, jei pamatė jūrą, išsimaudė joje, jei leido jūros vėjui išpūsti viską, ko jai nebereikia, turės jėgų nugyventi dar vienus metus. Pamanau, jog pats laikas aplankyti mamą, jei jau apie ją galvoju.

Mintims klaidžiojant, akimirkai užsimirštu, su kuo ir kur esanti.

- Nesėsime, – sako Tomas, matydamas, jog žvilgsniu taikausi į medinį suolelį prieplaukoje.

Tikrai taikiausi prisėsti, bet eiti paupiu irgi nuostabu. Klausytis ne tik savo minčių, bet ir linksmo vandens gurgėjimo, žemės po kojomis šiurenimo ir vakarinio praeivių bruzdesio.

- Ko tu čia įsivadovavai šiandien? – visgi paklausiu Tomo.

- Vaikščiojimo terapija padeda ramiam nakties miegui.

Nesuprantu rimtai jis ar ne.

- Pamaniau, jog aktyvus judėjimas padės išsklaidyti susitvenkusioms istorijoms, - tęsia, - ir imsime sapnuoti lengvus tarsi pūkas sapnelius

Abu nusijuokiame.

- Ėmiesi pagalbininko vaidmens. Neskubėk, prisimink mūsų taisykles, - tradiciškai primenu, tik jau nežinau, Tomui ar sau.

- O kam mums tos taisyklės, Lėja? Būkime tiesiog draugais.

Pajuntu kaip manyje netikėtai smarkus lietus ima pliaupti. Milžiniškais lašais beregint pripildo mane iš vidaus. Vanduo telkiasi pilve ir kojose. Apsunkstu nuo vandens svorio, rodos, tuoj imsiu ir pritūpsiu. Pažiūriu į Tomą, šis ramiai žingsniuoja greta, žvelgdamas tiesiai sau prieš akis.

- Ne, Tomai, negandinkime nieko, – vos išstenu.

Jis atsisuka. Aš nusuku akis. Instinktyviai ieškau, kur pasislėpti.

Pasižiūriu į laikrodį.

- Oi... Man jau metas,- tariu, - buvau visai pamiršusi, šiandien turiu padaryti vieną nepaprastai skubų ir svarbų darbą

- Palydėsiu tave.

- Ne, nereikia, - nukertu, - dėkui už terapinį pasivaikščiojimą. Grįšiu viena. Turiu daug ką apsvarstyti.

Palieku Tomą stovintį prie upės. Jaučiuosi niekšiškai, bet kitaip negaliu. Net, jei galvos, jog man jis nė omyniais. Paėjusi tiek, kad jis tikrai manęs nematytų, pagaliau leidžiu ašaroms riedėti skuostais. Gerai, kad ne žiema. Grįžčiau tuomet su ledo capliais ant veido. Bėga mano vidinės upės ir ežerai, o gal jūros. Užsitraukiu kapišoną ant veido. Jėga sulaikau savo pasileidusius vandenis. Bent iki tos akimirkos, kol peržengsiu namų slenkstį.

....

Vairuoju automobilį. Važiuoju taip greitai, kad pro langą šmėžuojantys medžiai susilieja į vientisą žalią masę. Automobilyje groja kažkokia man negirdėta muzika. Nesuprantu apie ką dainuojama. Skamba kaip padriki įvairių kalbų žodžiai. Keista dainelė netrukus perauga į žaismingą badinage. Tai priverčia mane paspausti greičio pedalą dar stipriau. Mašina jau nevažiuoja, o tiesiog skrieja. Rodos, tuoj pakilsiu į orą. Šiame mėgavimosi greičiu įkarštyje, pamatau gretimais dar vieną automobilį. Ir jis ruošiasi mane lenkti.

- O, ne! – sušunku sau, - negaliu to leisti!

Tą akimirką jaučiuosi kelių karaliumi. O čia kažkoks nusmurgęs žalias automobiliukas ruošiasi mane išsviesti iš sosto. Ir juokinga, ir labai pikta. Mano ego visai ežėmis nueina. Spaudžiu gazą iš visų jėgų. Žvilgteliu atgal. Mažuliukas vos per metrą nuo manęs, bet visgi atsilikęs.

Akimirkai atsipalaiduoju, užsimerkiu ir užgiedu kaip kumelinis lakštingalas. Ir to užtenka...

- Bet kas gi lenktyniaudamas šitaip apspangsta, – pats save baru, pamatęs, jog žaliasis per tą laiką jau mane aplenkęs.

Vejuosi jį visu greičiu. Automobilis ūžia, barška, kriokia, bet pavyt mažylio neišeina. Taip ir važiuojame kurį laiką: jis pirmas, aš iš paskos.

Kol... tolumoje, kelio priekyje pastebiu kliūtį. Esu tikras ją pamato ir mano priešininkas, nes jis ima lėtinti greitį. Man nepavyksta taip greit sureaguoti į netikėtai pasikeitusią situaciją, tad pristabdęs suku į šoną ir lenkdamas mažąjį, nestipriai jį kliudau. Abu galutinai sustojame ties pačia kliūtimi. Pasirodo, jog tai didžiulis medis, išvirtęs skersai kelio.

- Lygiosios, – pats sau pasakau.

- Gėda, – dar priduriu.

Žaliojo mašiniuko vairuotojas pirmas iššoka iš automobilio.

- Ei tu, meilės vaiki, - nepagarbiai kreipiasi į mane vyresnio amžiaus žemaūgis vyrukas, atsikišusiu pilvu, tvirtu žingsniu artėdamas link manęs, - ką čia išdarinėji?

- Ar matai, ką padarei?

- Jei tik tavo tėvai žinotų, kad jų sūnus visai padaukais nuėjo, – tęsia pamokslą, tarsi koks mokytojas.

- Ko čia užpelyje sėdi, figos lapu prisidengęs, lipk iš automobilio, – jau visai prie pat manęs ima rėkti.

Mane siutas ima. Ko čia tas neūžauga spygauja?

Stipriai trinktelėjęs durelėmis, išlendu iš automobilio. Išsitiesiu ir pamatau, jog pilvotas rėksnys man iki pečių. Nusijuokiu ir patapšnoju jam per galvą.

- Va, - sakau, - imk 100 eurų – paguodos dovaną ir nesuk man galvos, tėtukai, juk pats čia lenktyniaut sugalvojai. Kas manai, besąs, gal koks Dagonas!

Garsiai nusikvatoju. Norėdamas išlikt karaliaus padėtyje, pasistengiu laikytis oriai. Kažkaip ir pykčio nebelieka. Ramiai apžiūriu savo automobilį. Pastebiu, jog priekinis sparnas gerokai palamdytas. "Niekis", - nusprendžiu, - "važiuot netrukdys".

Rėksnys, gavęs šimtinę, taip pat jau nurimęs. Tyliai stovi, nors vis dar išraudęs.

Pastebiu, jog aplinkui jau ir visai sutemo.

- Sėdam ir varom atgal, - pasiūlau.

- Žinoma. O gal kavos? - tiesia man ranką vyrukas.

Netrukus abu sėdime degalinės parduotuvėje, delnais apkabinę garuojančius kvapnios kavos puodelius. Keldamas prie lūpų savąjį gėrimą, kavos paviršiuje pamatau tėvo veidą. Lygiai tokį, kokį paskutinį syk jį mačiau.

- Buitiškas sapnas, – tariu, išskyrus pabaigą.

Su Tomu vėl susitinkame greit. Nė savaitei nepraėjus, mes vėl sėdime po savąja ieva, ant to pačio languoto patiesalo.

- Taip, - sutinka Tomas, tęsdamas, - bet keisčiausia man tai, jog šiame sapne, aš savęs neatpažįstu. Tas veikėjas, į kurį įsikūniju, man toks svetimas, net atgrasus, tarsi priešingybė man. Nemalonus toks tipelis. Man net atrodo, jog sapnas apie kažką kitą. Ir tik pabaigoje, pamatęs tėvo veidą, aš tarsi, suprantu, jog tai visgi aš.

- Na, sapne ir tėvas gali būti tu, tavo kažkokia dalis. Ir tas kitas lenktynininkas. Ir kaip įdomu, staiga pagalvojau, jog abu vyriškiai, tarsi įkūnija priešingas savybes: aukštas, žemas, jaunas, senas, besitvardantis, emocingas. Toks poliškumas ir dualizmas. Be to, labai vyriška šįkart kompanija: jūs abu ir dar tėvas. Man sunku ką daugiau pasakyti, nes nežinau, koks tavo santykis su tėvu. Nežinau, kur jis ir kada tu su juo mateisi paskutinį kart. Tomai, o gal, visgi, mes galėtume būti atviresni vienas kitam? Dėl sapnų...

Tomas su tokia nuostaba pasižiūri į mane, tarsi būčiau pasakiusi kažką nesuvokiamo. Prikandu liežuvį, bet po minutės, sukaupusi visą drąsą, tęsiu:

- Jei papasakotume vienas kitam bent tam tikrus savo gyvenimo faktus, tai padėtų kokybiškiau analizuoti sapnus.

- O kaip taisyklės, Lėja? - Tomo lūpos ištaria jau amžinuoju tapusį klausimą.

- Taisykles yra tik taisyklės. Jos gali būti keičiamos. Juk net valstybės įstatymai laikas nuo laiko peržiūrimi, pritaikant pakeitimus. Mes galime kiek pakoreguoti savo pasimatymų taisykles, atsižvelgdami į sukauptą patirtį ir besikeičiančias aplinkybes. Ką manai?

Rankomis tvirtai prispaudusi drebančias kojas prie žemės, besidaužančia širdimi, laukiu Tomo atsakymo.

7 projekto "Pavasario aidai" savaitė

- O tai koks atvirumas bus priimtinas, įsigaliojus naujoms taisyklėms, – merkdamas man akį, klausia Tomas.

"Nieko nenutiko, nieko nenutiko...", – mintyse raminu save, vis dar jausdama stiprų vidinį drebulį, o Tomui bandau linksmai atsakyti:

- Štai dabar ir nutarsime.

- Lėja, ar tu gerai jautiesi? – mano nuostabai pasiteirauja Tomas.

Suprantu, jog kūnas mane išduoda. Tikriausiai atrodau kažkaip tikrai ne taip. Gal visgi, nereikėjo čia nieko keisti? - mintyse imu barti save.

- Kodėl klausi?

- Atrodai išbalusi ir sušalusi, nors šiandien tokia šilta diena.

- Viskas man gerai, Tomai. Tiesiog aš dėl tų taisyklių, – kalbu tiesą, bet tik iš dalies, - nerimauju. Jau tikriausiai spėjai mane pažinti ir pamatei, kaip aš prisirišusi prie taisyklių ir kokios man jos svarbios.

- Tai gal ir nereikia nieko keisti, jeigu tau tai kelia tokį nerimą? – Tomas tarsi atkartoja mano galvoje skambančią abejonę.

Siaubingai išsigąstu. Tomas vis dar įsmeigęs įtarias akis į mane. Buvau taip arti tikslo ir štai... nejau dabar grįšiu atgal. Tai labai vilioja. Pasidavimas, rodos, saldus tarsi išsigelbėjimas. Bet... susikaupiu ir tariu:

- O ką tu manai? Ar tau viskas atrodo ir toliau tinkama?

- Aš juk tau jau sakiau, kad man išvis jokių taisyklių nereikia. Bet..., - Tomas nutyla.

Klausau įsitempusi.

- Bet..., - pratęsia po minutės, – tu tą vakarą sakei, jog draugystė be taisyklių tau netinka, tu nenori nieko keisti ir gadinti...

"Nieko nenutiko, nieko nenutiko..." - vis dar raminu save.

Tomas atsidūsta. Abu kurį laiką tylime. Dar spėju pagalvoti, koks gražus mūsų su Tomu bendravimas, nes abu mėgstame pauzes. Pauzės mūsų pokalbiuose tokios natūralios, užpildančios ir jaukios, daugiau su niekuo nesu to patyrusi. Šis suvokimas mane pagaliau šiek tiek atpalaiduoja.

- Tai va, nuo to vakaro daug galvojau, - lėtai paaiškinu, - ir... supratau, jog esu pasiruošusi kompromisui. Taisyklės liks, bet nebe tokios apribojančios. Mes galime domėtis vienas kito gyvenimu, klausti tiek, kiek tas kitas leidžia. Galime netgi patarti ar pagelbėti, jei yra poreikis.

- O.. oho...ho... panašėja į draugystę, Lėja.

- Ir ką tu apie tai manai?

- Ok. O kaip su paskutine taisykle?

Mano akys išsiplečia.

- Dabartėlios galiu tave įsimylėti? – drąsiai žiūrėdamas tiesiai man į akis, saldžiu balsu paklausia Tomas.

- Ne, – griežtai nukertu, - paskutinė taisyklė lieka kaip buvusi. Tai nekinta.

Matau, Tomas norėtų tam paprieštarauti. Bet mano atsakymas tikriausiai nuskambėjo kaip visiškai neginčytinas. Toks jis ir yra.

- O, tai, koks mano vaidmuo koreguojant taisykles, jei tu pati viską nusprendi?

- Sutikti arba nesutikti, – šypsodamasi užbaigiu diskusiją.

Žemė ir oras šiandien alsuoja karščiu. Vakar lijo, o dabar karštis sukilo ir žemė garuoja. Jaučiu jos gilų ir sodrų kvapą, kiaurai persmelkiantį languotą patiesalą ant kurio sėdime. Giliai įkvepiu, jausdama, kaip tai padeda palaimingai įsižeminti.

Nugirstu Tomą po nosimi burbant:

- Belieka šį punktą palikt ant švento laukimo.

Neklausiu apie ką jis čia. Nebenoriu gilintis. Šiandien ir taip jaučiuosi balansuojanti ant lyno. Ar man tikrai reikėjo keist mūsų taisykles? Galva įsiskausta. Nežinau, kur mus nuves šis mano rizikingas žingsnis. Aš vis dar bijau. Vis dar abejoju. Bet žingsnis jau žengtas.

Tomas

Ji keičia taisykles! Lėja keičia taisykles. Maniau, to jau niekad nebus. Tik keičia ne nuo to galo.

Guliu ant kušetės ir manęs nepaleidžia vakar dienos įvykiai. Vis permąstau ir permąstau, vis iš naujo ir iš naujo. Taip sunkiai šiąnakt miegojosi, tik paryčiais pavyko liulkas lipdyti. Jaučiu, kad vėluosiu šįryt į darbą. Bala jo nematė. Tai atleidžia, tai vėl kviečia. Jei jau patys pakvietė, tai valandėlę ir palauks. Tas pasipūtėlis darbo vadovas, visgi, pripažino savo klaidą. Ir nusileido. Keista. Kitomis aplinkybėmis džiūgaučiau, bet... dabar tai nuplaukė į antrą planą. Mintys apie darbą pinasi su mintimis apie vakar dienos įvykius.

Kam tas atvirumas, jei negali mylėti? Kaip atsiverti, jei vis tiek esi priverstas slėpti tai, kas svarbiausia?

O tu, Lėja, ką jauti man? Apsikarsčiusi griežtomis taisyklėmis, bandai reguliuoti savo ir kitų gyvenimus, bandai apsisaugoti nuo netikėtumų. Netgi mano jausmus galvoji, kad suvaldysi! Argi tai ne kvaila? Vaikų darbas... Atleisk, Lėja, - pats išsigąstu savo minčių, - tu tikriausiai supyktum, jei išgirstum kaip aš čia ką tik mintijau.

Vis tik tu vakar truputį atleidai kontrolę, surizikavai nerti į nežinią. Juk netgi apgalvojai, ką aš pasakiau. Gal šie atsargūs žingsneliai ir yra plonyčiai siūleliai tvirtiems meilės saitams nuausti. Taip noriu tuo tikėti.

Žinoma, aš sutinku. Ką dar galėčiau padaryti! Lėja, juk aš noriu tave matyti. Ir tikrai noriu žinoti apie tave daugiau, o gal ir viską. Kur nuvestų mano priešinimasis tavo žaidimui? Man brangus laikas su tavimi, kiekviena akimirka, brangus tavo artumas, tad, jei nori kurk taisykles, o aš seksiu tau iš paskos.

Bet...

Tėvas. Lėja, aš nenoriu kalbėti su tavimi apie savo tėvą. Iš viso nenoriu apie jį kalbėti. Kada gi aš jį paskutinįsyk mačiau? Žinoma, aš prisimenu, vis dar prisimenu tą dieną. Kaip norėčiau, kad viskas jau seniai būtų užklota sunkiais užmaršties apklotais, palaidota po storu žemės sluoksniu. Deja...

Ryškiai, tarsi tai būtų tiesiai priešais mane, tarsi tai vyktų tiesiog dabar, matau tėvo lenktą antakio linkį, jo pilkas atsiblaususias akis ir... pakilusią ranką suduoti.

Kaip aš galiu pasakoti Lėjai apie tai? Savo Lėjai, subtiliajai Lėjai, kuriai vargu bau pažįstamas Liulių miestas.

- Kaip tu gali man tai sakyti, mažvaiki! Tuoj kaip duosiu, tai žiū jau tik kadakėje motina parsivežt galės, – girdžiu užriaumojant žmogų, kurio sūnumi save laikiau ir kaip keista, vis dar ir laikau.

Tuokart man pavyksta sulaikyti jo ranką, kol kilogramo svorio kumštis nepalietė mano žandikaulio. Veido raumenys taip ir lieka įsitempę, laukdami sekančio akmeninio smūgio.

Tai buvo pirmas kartas, kai pasipriešinau tėvui ir pasakiau savo nuomonę.

Tikėtino antro smūgio taip ir nebesulaukiau.

Tėvas be žado atsitraukė nuo manęs. Mane taip supykino, jau maniau tuoj imsiu ta gaisa vemti.

Galų gale tėvas tarė:

- Gerai, kad daugiau tavęs nebematysiu. Tegul bus tai mano dovana tau. Tu nevertas sūnaus vardo. Ko norėti iš kekšės sūnaus. Beje, Lidija laukiasi. Nenoriu, kad tu kada nors su ja susitiktum, šnekėtum, ką nors pasakotum. Man tavęs nebėra, jai tai pat. Aš turėsiu sūnų.

Atsistojęs nuo kėdės, apėjęs kambarį ir petimi pasirėmęs į drabužių džiovyklą, jis tęsė:

- Jei tu ar tavo motina, prie jo artinsis, nudėsiu.

Šis pokalbis įvyko prieš dešimt metų. Daugiau tėvo nebemačiau. Jo sūnaus, apie kurį man buvo pranešta, taip pat. Kas nutiko, Lidijai, man baisu galvoti. O labiausiai skaudėjo ir skauda dėl mamos. Tačiau aš palikau ir ją.

Pro langą įspįsta saulės šypsnys ir švelniai paglosto man skruostą. Tą patį, kuris taip ir nesulaukė paskutinio tėvo palaiminimo. Šlykštu.

Kaip galėčiau pasakoti apie tai Lėjai?

Apie tėvą, palikusį mane ir mamą. Mane ne tik, kad palikusį, bet ir sūnaus vardą atėmusį. Iškeitusį į kitą – mažą, nekaltą.

Suskamba telefonas.

- Alio, - atsiliepiu.

Išklausau gan ilgą pasakojimą apie tai, kaip aš reikalingas tuojau pat ir susijaudinimą, jog galbūt nepasirodysiu išvis.

- Taip, taip. Atvykstu, Jūsų šviesybe. Nenumatyti trukdžiai užlaikė, - perdėtai pagarbiai atsakau į vadovo klausimą dėl savo neatvykimo sutartu laiku.

Vis dar gulėdamas, ranka siekiu sudžiūvusio sausainio, nes pilvas primena, jog vakar likau be vakarienės ir šįryt esu be pusryčių. Kava teks gaivintis jau darbe. Pagaliau išsivertęs iš migio, nusipurtau, tarsi, bandydamas nukrėsti nuo savęs visus prisiminimus apie tėvą.

8 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Kur nuveda pokytis

Sėdžiu mokykliniame suole. Ką tik prasidėjo lietuvių kalbos pamoka. Klasė šurmuliuoja, vis dar nerimsta po pertraukos. Žinau, jog tuoj rašysime diktantą. Jaučiuosi nemaloniai įsitempęs. Bandau paslapčia užsirašyti kažką, kas pagelbėtų atsiskaityme, sau delne. Mane pastebi mokytoja – mažutė putlutė moterytė apvaliais akinukais.

- Kokia čia daktilografija užsiimi? – garsiai paklausia priėjusi.

Greit užverčiu delną ir atsargiai traukiu ranką pasuolės link.

- Praleidai metą mokytis, tai dabar jau nieko neprilaižysi, – ramiai pamokslauja.

- Jei mama saujoj nebelaiko, tai ir nesimokai? – pyktelėjusi klausia.

Sėdžiu tylomis, žvilgsnį nuleidęs.

- Bet juk aš tave žinau, nesi kerežos velėna, vis tiek atsiminsi, ką aiškinau, tai sėsk tiesiai ir nebegudrauk, – jau draugiškiau pataria.

- Vakar broliui kaimynų berniukas juką paleido, tai turėjau parvest namo, praust, guost, tai ir nespėjau pasimokyti, pasiruošti šiandienos diktantui, – tyliai išdėstau savo istoriją ir pagaliau išdrįstu pakelti akis į mokytoją.

Ši tik palinguoja galvą ir nieko daugiau nepasakiusi, nueina. Žinau, kad netiki mano pasiteisinimu. Man nemalonu ir liūdna.

Mokytoja užima vietą klasės priekyje, o aš išgirdęs kairėje kažkokį garsą, pažvelgiu į klasioką, sėdintį greta manęs suole. Pamatau, kaip šis užsisukęs tyliai kikena. Įsiuntu ir baksteliu aštriu pieštuko smaigaliu jam į šoną. Šis krūptelėjęs, atsisuka. Keista naira iškreipusi jo veidą, mane gerokai išgąsdina. Suprantu, jog tikriausiai nereikėjo besti jam tuo pieštuku.

- Sode sužydėjo vyšnaitės ir aš yriausi tarp jų tarsi plaukčiau balta žiedų jūra, - išgirstu mokytoją diktuojant.

Bandau rašyti, bet sunkiai spėju. Raidės lape visai nenori tvarkingai susidėlioti į žodžius. Girdžiu kaip suolo draugas vis garsiau šnopuoja. Aš į jį nežiūriu. Man vis dar baisu matyti jo pykčio iškreiptą veidą.

Praleidžiu porą diktuojamų sakinių.

- Naikai užpuolus, juka per pilvą nuslydo, – tęsia diktavimą mokytoja.

Įpykęs klasiokas jau nebe šnopuoja, o tiesiog urgzdamas purškia iš savęs įkaitusį orą. Matau, kaip garų kamuoliai užpildo klasės erdvę ir pajuntu, kaip mes visi karštuose garuose imame trokšti. Aš, mokytoja ir visi klasiokai prakaituojame ir greičiau kvėpuojame.

Man keista, bet mokytoja nekreipdama dėmesio į nepakeliams sąlygas, ramiai sau diktuoja toliau:

- Metas po meto, kai jau paaugs ir sterblę įsikandus nebebėgios, galės pati vis daugiau savimi pasirūpinti.

- Man ima trūkti oro ir spausti krūtinę. Dūstu nuo tankaus ir troškaus klasės oro. Visgi dar bandau kažką rašyti. Šios labai nepatogios padėties kaltininkui iš burnos ir iš nosies garai tarsi slibinui veržiasi. Suprantu, jog dar kelios akimirkos ir visi čia uždusime. Sukaupęs visą drąsą ir paskutines jėgas, atsistoju ir patraukiu link klasės durų. Mokytoja diktuoja, nekreipdama dėmesio nei į mane, nei į troškų klasės orą. Mano kojos tarsi vatinės. Kiekvienas žingsnis reikalauja milžiniškų pastangų. Man taip ir nepasiekus tikslo, su gaivaus oro gūsiu durys atsidaro ir už jų pamatau stovint savo tėvą.

- Rodos, tėvas ėmė persekioti mane sapnuose, - baigęs pasakoti, atsidūsta Tomas.

- Tai ar papasakosi man ką nors apie savo tėvą, Tomai? – paklausiu.

- Nežinau, Lėja...

Šįkart susitikome sekmadienio rytą. Man tai kiek keista. Dažniausiai susitinkame paprastomis dienomis popietėmis savo parkelyje. Išskyrus šaltas žiemos dienas, kai iškart po paskaitos susirasdavome kokį jaukų ir tylų kampelį universiteto patalpose ir jį užpildydavome savo sapnais. Šįryt pusryčiaujame kepyklėlės užkandinėje, kuri vienintelė sekmadienį kaip ir kasdien atsidaro aštuntą ryto. Čia kepami puručiai sviestiniai kruasanai, kuriuos vietoje galima gardinti gabalėliu sviesto, kelių rūšių džemu, puošti grietinėlės ir šviežių uogų karūna. Ir užsigerti kvapnia kava. Kol kas tik ją ir geriame. Abiejų kruasanai dar puikuojasi nepaliesti lėkštutėje.

- Dabartinis mano gyvenimas gyvenasi be tėvo, – pagaliau prabyla Tomas, - ir jau gana seniai, - atsidūsta.

Pajuntu, kaip Tomui nejauku kalbėti apie tėvą ir, kad sušvelninti padėtį, pirmoji tariu:

- Žinai, aš labai norėjau kuo greičiau ištrūkti iš namų būtent dėl tėvo.

Tomą mano žodžiai, matau, kaip reikiant nustebina. Žiūri į mane išplėtęs akis. Pasijuntu nejaukiai.

- Kodėl taip žiūri į mane, Tomai?

- Aš... – Tomas užsikerta, - galvojau, jog tu... jūs visi... esate tobula šeima. Tokia kaip filmuose rodo, kur visi gražiai bendrauja ir pietauja prie bendro stalo. Buvau mintyse nusipiešęs būtent tokį vaizdelį.

- A... na, taip, išoriškai kartkartėmis mes būtent taip ir atrodome.

- O kodėl tu, Lėja, norėjai pabėgti nuo tėvo?

- Tomai, nepamiršk, jog aš pirmoji paklausiau apie tavo tėvą. Kas negerai, kas nutiko, kad jo neliko tavo gyvenime?

- Aušta mūsų kava ir skrandžiai tušti gargaliuoja. Užkąskime, o tada galėsime tęsti pokalbį, – pasiūlo Tomas.

Sutinku, nes pati puikiai žinau, jog yra pokalbių, kuriems reikia laiko subręsti ir yra žodžių, kuriems ištarti reikia pastangų ir yra istorijų, kurių negalima skubinti.

Užtepu gabalėlį sviesto ant kruasano puselės ir atsikandu. Pajuntu palengvėjimą kąsniui nusileidus į mano skrandį. Dažnai paprasti kasdieniai veiksmai mums grąžina pusiausvyrą, jei tik leidžiame sau šiek tiek sulėtėti. Pastebiu kaip Tomas, atsilošęs ir nugarą atrėmęs į kėdės atlošą, sukinėja kavos puodelį rankose. Savąjį kruasaną jis sukirto akimirksniu, dviem kąsniais. Įtariu, jog norėjo kuo greičiau nuryti kažką, ko dar nebuvo pasiruošęs paliesti.

Kepyklėlėje groja rami, švelni muzika. Imu lengvai vos pastebimai linguoti, vedama dainos akordų.

Jei nebūčiau pakeitusi taisyklių, - mąstau, - man pilnai užtektų šio pilko ryto švelnumo, muzikos ritmų ir Tomo tylios draugijos. Žengus į pokytį, mano gyvenime atsirado nenuspėjamumas. Ir, man pačiai keista, aš tapau jam smalsi. Nesakau, jog man lengva. Štai ir šią akimirką, man norėtųsi Tomui tiesiog nusišypsoti ir pasakyti, kad palikime viską taip, kaip yra, plaukime lengvai paviršiumi ir tiesiog laukime, kol sapnai atvers kada mūsų širdis arba ne. Bet pajutus nenumalšinimą troškulį gyliui, aš jau nebesugebu savęs suvaldyti. "Kas tau darosi, Lėja?" – klausiu pati savęs, - "kur tu lendi, prisimink, kiek mažai reikia, kad pakliūtum į spąstus." Bet godus smalsumas kažkam niekad nepatirtam visiškai suviliojo ir užvaldė mane tarsi uždraustas vaisius.

- Lėja, - pagaliau prakalba Tomas, noriu papasakoti tau vieną istoriją.

Aš linkteliu ir jis pradeda.

- Buvau gal kokių šešerių. Vasara dar tik prasidėjo. Oras buvo gaiviai šiltas. Mes atostogavome kaime. Tik aš ir tėtis. Mama tuokart neturėjo galimybės prie mūsų prisijungti. Neprisimenu priežasties, sutrukdžiusios jai, tik pamenu, kaip ji atsisveikindama prieš mums išvažiuojant, stipriai apkabino mane ir šypsodamasi pasakė:

- Tomai, tai bus judviejų su tėčiu dienos. Visi berniukai turi pabūti dviese su tėčiais. Juk jūs vyrai.

Nenorėjau važiuoti be mamos, bet nebuvau tas vaikas, kuris prieštarauja tėvų sprendimams. Taigi, taip atsidūriau su tėčiu kaime pas kažkokius, kaip jis vadino, draugus.

Namas, kuriame buvome apgyvendinti, buvo senas ir turėjo keistą salstelėjusio plėko kvapą, kuris man labai nepatiko. Tėvo draugai, pas kuriuos apsistojome, irgi buvo keistoki. Senyvas nekalbus vyras ir moteris, garsiai kikenanti ir nuolat kažką kuždanti mano tėvui į ausį. Bet jie augino įvairiausių gyvulėlių, ir tai man patiko.

Taigi, kokią trečią viešnagės dieną, aš prabudau anksti ryte. Saulė dar tik rausvino horizontą. Man patiko gulėti ir stebėti, kaip kas minutę keičiasi kambarys, vis labiau prisipildydamas šviesos. Jaučiausi maloniai apsnūdęs.

Ir tada... kažkur netoliese išgirdau čaižų moters riksmą. Išsigandau ir atsisėdęs lovoje, pastebėjau, jog tėvo lova tuščia. Širdis daužėsi krūtinėje. Galvojau, kad atsitiko kažkas baisaus, jei taip rėkia. Ir kur tėtis? Nežinojau, ką daryti: likti kambaryje ar eiti ieškoti tėčio ir riksmo kaltininkų. Atidžiai įsiklausęs išgirdau šurmulį kažkur netoliese. Buvo baisu, bet vis labiau kylanti saulė įkvėpė drąsos žygiui. Be to, pamaniau, jog, jei tėčio nėra, tai gal jau jie visi atsikėlę.

Užsimetęs megztuką ant pižamos, patyliukais išsmukau iš kambario. Pasirodo, šurmulys sklido iš patalpos netoliese. Perėjęs koridoriumi kelis metrus, atsargiai prikišau ausį prie uždarų durų. Ir... išgirdau tėvo balsą! Palengvėjimas ir džiaugsmas užliejo krūtinę ir aš greitai atidariau kambario duris. Užlieti saulėtekio spindesio lovoje sėdėjo tėtis ir ta moteris – draugė. Man dingtelėjo mintis, jog ji ne tik garsiai kikena, bet ir siaubingai garsiai rėkia. Abu buvo visiškai nuogi. Atsivėrus durims, tėvas tik pažiūrėjo į mane ir piktai liepė tučtuojau grįžti į lovą. Mano viduje tą rytą susiformavo kažkokia tamsi dėmė ir jos jau niekada neapšvietė ryto saulė.

Tomas nutyla.

Atpažinimo skausmas sukausto man krūtinę. Aš verkiu. Tomas tikriausiai pagalvoja, kad dėl jo. Ne, aš verkiu dėl mūsų abiejų. Jis dar nežino. O aš jau žinau. Mus suvedė visai ne sapnai, ne draugystė, ne meilė, bet, o siaube, mus suvedė vienoda patirtis. Ir aš... aš nežinau, kas dabar bus.

Tomas prisėda greta ir apkabina mane per pečius.

- Atleisk man, Lėja, atleisk, kad tai tave taip stipriai nuliūdino. Juk sakiau, kad nežinau, ar reikia kalbėti apie tėvą. Atleisk, man, prašau. Nejau, aš viską sugadinau?

9 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Po dviejų metų

...

- Sveika, Lėja, kaip gera tave matyti! - stverdama mane į glėbį, sušunka sesuo.

- Nespausk taip, Judita, uždusinsi, - juokdamasi bandau vaduotis iš šilto sesers glėbio.

- Negaliu paleisti, - juokiasi ši, dar stipriau apkabindama, - nes ir vėl metams dingsi.

Aš irgi juokiuos. Man taip gera. Žinojau, kad pasiilgau, bet tik šią akimirką suprantu, kaip labai.

Pagaliau prisiglebėsčiavusios į valias, mes prisėdame prie staliuko, užtiesto ryškiai geltona, kaip saulė vidurvasario danguje, staltiese.

Prieina padavėja.

- Ką valgysim? – klausia sesuo.

- Dar nežinau. Po kelionės ir susitikimo džiaugsmo išvis nesuprantu, ar aš alkana...

- Tuomet valgysime virtinukus su varške, - užsako sesuo. - Aš alkana už mus abi.

- Ir man dar latte desertui, – priduriu.

- Tuomet ir man.

Judita tokia išgražėjusi. Ilgi rudi plaukai surišti į kuodą, kelios nepaklusnios garbanėlės koketiškai bučiuoja veidą kaip mėnuliuką. Oda tokia skaisti. Akyse spindintis susijaudinimas. Man taip gera į ją žiūrėti.

- Kaip mama? – kažkodėl paklausiu.

- Juk rašiau tau, kad viskas po senovei. Bet, žinai, yra ir šiokių tokių permainų. Tėvų namuose kažkaip keistai ramu. Praeitą sykį, kai buvau užsukus, mes taip ramiai vakarieniavome. Ir netgi abiejų tėvų veiduos švietė panašus atsipalaidavimas. Dar tiksliai nežinau, kas tai - tiesiog keista, jie abu buvo panašios, galėčiau sakyti netgi linksmos, nuotaikos.

- Gal susitaikė?

- Tai, kad jie jau nebesipykdavo. Mama ir taip su viskuo susitaikiusi buvo. Tai kažkas kito. Planuoji juos aplankyti?

- Žinoma. Juk šiandien grįžtu į savo Namelį, tai negi slapstysiuos. Beje, kaip Namelis be manęs?

- Saida jį, manau, puikiai prižiūrėjo.

- Ir aš taip manau, bet vis tiek, neramu.

- Kodėl, Lėja?

- Tiesiog per tuos metus kažkaip pasikeičiau, nežinau ar tiksiu nameliui?

- Oho, net šitaip! Turėsi papasakoti, kas čia naujo, – mirkteli akį sesuo.

Mums kaip tik atneša maistą, tad palaimingai išsisuku nuo atsakymo į klausimą. Nežinau, ar sugebėčiau šią akimirką apibūdinti tą vidinį pokytį, dar tik drugeliais plevenantį mano viduje.

Apibarstyti cinamonu su puria varške garuojantys virtinukai man pasirodo kaip niekad skanūs. Jie buvo mūsų su sese mėgstamiausias patiekalas, kai dar gyvenome abi tėvų namuose. Kaip šaunu, kad ji nepamiršo. Ir mes abi pasineriame į skonio receptorių tenkinimą. Visgi, pasirodo, aš alkana.

- Judita, tu tokia švytinti, ar pasidalinsi savo Afroditės grožio paslaptimi? – klausiu, dėdama paskutinį virtinuką į burną.

- Gal? – nurijusi kąsnį, prisimerkia sesuo.

Kūnu pajuntu kažką slėpiningo. Laukiu.

Dabar jau atneša ir kavą.

Sesuo papurčiusi savo garbanėles, tiesiai šviesiai ir trumpai ištaria:

- Aš laukiuosi.

Ir greit gurkšteli kavos, nusiplikydama liežuvį.

- Oi, karšta!

Mane nustebina jos žinia. Nežinau, ką sakyti. Žinojau, jog draugauja su vienu vaikinu, bet nenutuokiau, kad taip rimtai. Pati nenorėdama nuliūstu, kad sesuo tik dabar man praneša. Visada galvojau, kad mes labai artimos.

Sesuo tikriausiai pamato sumišimą mano veide. Ji tiksliai atspėja, kas mane neramina.

- Lėja, nesakiau tau, nes viskas buvo man pačiai netikėta, reikėjo laiko susivokti. Atleisk.

- Nereikia atsiprašinėti, - sakau, - aš juk ir pati dingau nieko tau nepranešus, - staiga susivokiu.

- O taip..., - sąmokslininkiškai palinksi galvą sesuo.

- Ar tu laiminga? – klausiu. Nors ir taip tą matau.

- Taip, Lėja, labai. Planuojame kuklias vestuves.

Išgirstu dainos žodžius: "žvaigždžių danguje maža, meilė mane veža..."

Tokia banali daina, bet kažkodėl žodis "meilė" aidu atsiliepia mano viduje, atsimušdamas į tuščias mano širdies buveinės sienas. Tarsi iš kito kambario mane pasiekia sesers pasakojimas apie tai, kaip ji su Robertu po vestuvių, kurios įvyks po mėnesio, apsigyvens pas jį bute. Nes jai patinka laikytis senų tradicijų ir negyventi kartu nesusituokus. Ir kaip puiku, kad Robertas su tuo sutinka. Dar sesuo labai džiaugiasi, jog jau pabaigė studijas, o esamame darbe yra labai mylima, gerbiama ir reikalinga, taigi, darbdavys tikrai jos palauks, kol grįš iš motinystės atostogų.

- O, Judita, kaip jūs jau viską kruopščiai suplanavę, - nusistebiu. - Ar tėvai žino?

- Dar ne. Galvoju gal po vestuvių pasakysiu.

Tai išgirdus vos neišvirstu iš kėdės:

- Tu ką? Mama to neištvers...

- Hm... – susimąsto Judita.

- Aš šįvakar trauksiu pas tėvus. Eime kartu. Gal būtų proga viską arba bent dalį būsimų netikėtumų papasakoti, – pasiūlau.

- Gal...

- Užeik pas mane į Namelį apie šeštą. Gerai? – neatlyžtu.

Antrąkart mane pagauna dainos žodžiai: "mylėsiu amžinai... ". Nejučia nusipurtau ir susigūžiu, užsidarydama nuo nepageidaujamų jausmų.

- Tau šalta? – klausia sesuo.

- Truputį – paleidžiu vidinį drebulį.

- Gerai,- apsisprendžia sesuo, - aš tau dar paskambinsiu prieš ateidama. Juk vis tiek man reikia patikrinti, kaip tęsis jūsų draugystė su Nameliu.

Kava išgerta. Mes pasiruošę palikti jaukų bistro.

- Kaip Reksas? - dar spėju paklausti.

- Gerai, nors metai jau duoda žinoti. Daug greičiau pavargsta. Gal atsivesti pas tave? Pasiilgo.

- O, taip! - apsidžiaugiu, jog pamatysiu draugą. Panirti į jo švelnias kudlas man reiškia visišką gyvenimo priėmimą. Pasiilgau to!

...

Mano Namelis. Palipusi kelis laiptelius ir peržengusi verandą, išsitraukiu raktą iš kišenės, įkišu į seną spyną, išgirstu trakštelėjimą ir palenkusi rankeną, praveriu duris.

Visi metai, kaip čia nebuvau. Visi ilgi metai. "Kaip aš taip galėjau?" – ataidi mintis. Mane pasitinka atpažinimo jausmas ir salsvas prieskonių kvapas. Manau, Saida smilkė čia smilkalus. Lėtai įžengiu į vidų.

- Sveika, Adele, - pasisveikinu, tarytum, teta vis dar būtų čia ir kartu su Saida prižiūrėtų namelį, kol buvau išvykusi.

Man pamoja, skersvėjo išjudinta, užuolaida. Saida buvo palikusi pravirą langelį. Numetu kelioninį krepšį ant lovos ir išskubu atgal į verandą. Apsižvalgau. Vijoklis taip užaugęs, kad beveik pilnai uždengia miegamojo langą. "Reikės kažką su tuo daryti", - mąstau, - "juk nematysiu saulėtekio. O tai jau būtų didis praradimas". Visgi, bet kokį tvarkymą, nusprendusi palikti ateičiai, prisėdu ant kėdutės. Mane persmelkia jausmas, rodos, tik vakar čia taip sėdėjau su kavos puodeliu ir kartu suvokiu, jog tai buvo labai seniai. Pastebiu, jog gražuolis žalčialunkis bebaigęs nužydėti. Šakeles puošiantys, su šviežiai žaliais lapeliais lenktyniaujantys, paskutiniai žiedai skleidžia svaiginantį kvapą.

"Pagaliau aš namie", - pagaunu mintį. Ir tuoj pat savęs paklausiu: "Ar tikrai, Lėja? Ar tikrai tu vis dar galvoji, kad tavo namai šis namelis?". Širdį suspaudžia, suvokus, jog per tuos metus daug kas pasikeitė... , kad aš pasikeičiau. Ir... kažin ar sugebėsiu, ramiai gyventi savo Namelyje?

- Teta, Adele, - kažkodėl ir vėl kreipiuosi į buvusią namelio savininkę, - ar tu man atleisi, jei kada nors, o gal ir neužilgo, paliksiu Namelį?

Nuščiuvusi laukiu atsakymo. Tarytum, teta, iš tiesų mane girdėtų ir galėtų atsakyti. O gal kokio kito ženklo. Išgirstu kaip netoliese paukščiukas užtraukia čiurlenančią giesmelę. Tokią skaidrią kaip rasos lašeliai ankstų rytą pievoje. Mėgavimąsi pasaulio tyrumu, šiukščiai nutraukia mano galvoje suskambėjusi šiandien bistro girdėta banalioji dainelė: "žvaigždžių danguje maža, meilė mane veža...". Supykstu pati ant savęs. "Nuo kada tu, Lėja, tokiomis dainelėmis žavėtis ėmei?" – pasišaipau pati iš savęs. Vis tik, netikėtai topteli, jog gal tai ir yra laukiamas atsakymas. Gal teta Adelė nesupyktų, jei meilės vedama iškeliaučiau iš čia, nes kuomet "meilė veža", tai net "žvaigždžių būna maža".

- Ne, ne, ne, Adele, meilė nėra atsakymas. Jei tik iš meilės galiu palikti Namelį, tuomet man tektų čia gyventi amžinai.

© Visos autorės teisės saugomos.

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais:

Mielieji, kas susižavėjote Eglės rašoma istorija, jos tęsinį galite ir toliau sekti čia, nes Eglė nutarė dalyvauti Rašytojų akademijos "Vasaros gaiva" projekte, kuo mes labai džiaugiamės!