Celestė Liepsna autorės knyga "Ir tegul mane telydi...(Jis arba kiti velniai)"

Celestė Liepsna autorės knyga "Ir tegul mane telydi...(Jis arba kiti velniai)"

Esu Celestė Liepsna. Gimiau net 1997-11-06, ir tapau visiška skorpione po mūsų Saule. 

Šiame gyvenime tapau medike, praeiti gyvenimai man dar kol kas neištirti ir nežinomi, bet jau nuo vaikystės buvau linkusi į tikras keistenybes, o ypač kaip koks J.V.F Gėtės Faustas sužinoti visas visatos paslaptis. Lydėjo mane žvaiždynai, kiti pasauliai, raganystės, įvairios religijos, paranormalūs reiškiniai, net mirtis. 

Todėl dabar užaugau siekdama visiško pilno dvasinio atsibudimo, gyjimo ir tai, ko nežinau, o gal tai, ką esu girdėjusi, perkelti į popieriaus lapą.

Paauglystėje ėmiau kurti ir rašyti, daug menų esu bandžiusi, bet niekas neprilygo rašymui. Knygose jaučiuosi pakilėta, o mano fantazijos lobynas kartu tik auga, plečiasi, todėl ir kurti tapo kaip niekada reikalinga man, kaip medžiams vanduo ir saulė.

Esu tik pakeleivė kiekvieno istorijoje, ir skaitytojui jo fantazijos audėja. Per gyvenimą einu pasitelkusi magijos, mistikos, meilės kitiems. Todėl mano istoriją skaityk taip, lyg tai būtų sau artimos draugės užrašai, taip, lyg dar niekada nemylėjai, ir taip, tarytum tavo siela degte degtų aistra ir troškimu pažinti tai, kas tūno už pragaro vartų.

Nuotr. Celeste Liepsna

Knygos "Ir tegul mane telydi...(Jis arba kiti velniai)" autorė

Apie mano rašomos knygos istoriją..

Trumpas siužetas

Nejaugi Liucijos gyvenimas dar gali būti sudėtingesnis? Atrodo viskas jau nusistovėjo į savąsias vėžes - paskutinis kursas Vilniaus Universitete, ramus gyvenimas mieste, draugai ir ko daugiau tereikia šiai merginai? Ketvirtojo kurso pradžioje netikėtai išėjus dėstytojui, jo vietoje pasirodo Keranas Dargis, net iš pirmo žvilgsnio pamačius jį, Liucijos kūną perėjo šiurpuliukai. Dargis žinojo apie Liuciją, tačiau ar tikrai žinojo tiek, kiek jam buvo pasakyta?

O pirmasis jų prisilietimas Liuciją pakeičia amžiams...

Liucija ne tik sužino, kad Dargis atvyko dėl jos, bet ir tai, kad Liucija pati niekada neturėjo gyventi Žemės paviršiuje. O tarp jų įsižiebęs nenutraukiamas ryšys bei aistra, tik viską labiau komplikuoja.

Ar pavyks Liucijai susitaikyti su naująja role? O gal pražūtinga meilė tik pastūmės įsimylėjėlius tapti tikrais priešais?

Manote, jog meilė iš tiesų viską nugali?

Tegul padeda Liucijai Šėtonas.

"Ir tegul mane telydi...(Jis arba kiti velniai)" istorija ne tik apie dviejų demonų ryšį ir meilę, tačiau ir apie sukią pagrindinės veikėjos Liucijos kelionę į laimingą gyvenimą ir pažintį su savimi, naujus potyrius, atradimus, skausmą ir netektis.

III DALIS
III SKYRIUS

Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog šią akimirką jausiuosi tokia pažeidžiama ir silpna. Troškau prasmegti į šaltą žemę ir susilieti su medžių šaknimis, kurios ypač prasidėjus rudeniui atrodė tokios stambios, ilgos, it smaugliai, kurie per keletą minučių galėtų uždusinti stipriausią vyrą ir paguldyti jį čia pat. Žinojau, kad mano gyvenimas pasikeis amžiams sutikus JĮ, tik nenutuokiau, štai čia ir dabar jausiu viską vienu metu, viską iškart, kaip mažas vaikas, pasimetęs saldainių parduotuvėlėje tarp lentynų, nežinodamas, ką rinktis. Ir aš tikrai nežinojau - bėgti ar pulti ant kelių prieš jį. Palietus jo ranką mane apgaubė šviesa ir šiluma, kaip ir šaltis, kuris virpančia srove palindo po kiekvienu mano drabužio lopinėliu. Turbūt gyvenime nieko nesu taip troškusi, kaip nusiimti visus mane varžančius drabužius ir pasirodyti Jam nuoga, čia ir dabar. Gal aš išprotėjau? Kas man darosi?

Susitikus pagaliau mūsų žvilgsniams, Dargis šiek tiek pravėrė savo rausvas lūpas, tuo metu, kai jau tik norėjau sprukti, jo akys nukrypo link manųjų. Atrodė, kad tą momentą aš daugiau nebekvėpuosiu, žinojau ir supratau, ką jis galvoja, akivaizdu, mes galvojome tą patį. Stovėjome taip kelias akimirkas ir absoliučioje tyloje pasigirdus kitų žmonių balsams, tarytum elektrošoku nupurtyta pabudau iš neleistino sapno, kuris kažin ar būtų nudžiuginęs mano religingą amžina atįlsį močiutę. Keranas Dargis dar vis laukė, jo veidas persimainė kaip dangus karštą tvankią vasaros dieną prieš audrą, kai susikaupia debesys, apgaubia dangaus skliautą ir atrodo daugiau niekada nebepraleis jokio saulės šviesos lopinėlio. Neatrodė, kad šiam vyrui patiktų jausmas, kurį jaučiau ne tik aš, bet ir jis. Aš jaučiau Jį, kaip lietų ant savo veido, kaip šaltį, kuris kandžioja skruostus, kaip karštį, nuo kurio išpila prakaitas. Jaučiau jo odos ir plaukų aromatą. Dabar muskuso ir medienos parfumo kvapas kuteno nosį ir mitau šiuo skoniu, norėdama dar, jutau jo kaitnantį žvilgsnį ant manųjų lūpų. Ta verianti šiluma, kuri ėjo žemyn nuo krūtinės dubens link, dar vis laikantis jo rankos, gėlė ir šildė jo esybę tiek pat, kiek intruityviai jis savo akimis katino mane. Žinojau tai, kaip aš galėjau žinoti, ką jis jaučia? Regis, beprotystė nuo vienišumo mane pasitiks anksčiau nei tikėjausi.

Vis dar nesupratau to neapsakomo jausmo. O Dargis, ką jis mąsto šiuo metu? Jo veide įžvelgiau susirūpinimą, kelios raukšlelės suraukus kaktą išdavė, kad Jis taip pat, kaip ir aš, nesuprato, kad įvyko. Lygiai taip pat ir mano veide buvo nuostaba. Kur gi ne. Pro auditorijos duris pasirodžius kitiems studentams, staigiu mostu aitraukiau ranką, nežinau, kaip tai atrodė iš šalies, bet man pasirodė, kad mostas buvo toks, lyg būčiau pridėjusi savo delną prie karštos keptuvės. Jausmas buvo panašus. Sulig savo staigiu judesiu, išbėriau kelis žodžius savajam dėstytojui:

-Amm..turiu lėkti! - patraukiau tiesiai link durų ir bėgte išbėgau pro jas į fakulteto koridorių. Periferiniame matyme tik mačiau, kad jis liko stovėti savo vietoje. Gal jam lengvas šokas? Vargšas dar bus sutraumuotas. Tigi žinojau, kad jis jaučia tą patį, o sako, kad vyrai stiprioji lytis. Taip, žinoma, tokia stipri, kad net moters lytėjimo atlaikyti negali. Galiu garantuoti, palikau stovėti ne tik Dargį, bet ir jo..Liuse! Dieve mano! Apie ką tu sau galvoji? Iš tiesų labai ironiška, iki šio momento Keranas man atrodė toks bauginantis - rudos, beveik juodos jo akys perverdavo mano kūną, lyg žinotų, ką aš galvoju, ką mąstau. O Dievai, tikiuosi, kad ne! Būtų siaubinga. Juk galvojau šlykščiausius dalykus, kuriuos norėjau, kad jis su manimi darytų arba aš daryčiau jam. Kartais norėčiau savo mintims uždėti censorių, kaip per teliką rodantiems filmams, kurių N-18 scenas iškarpo arba tokį filmą programoje rodo laiku, kai visi vaikučiai miega. Na, tik ne šitas vaikutis. Tiksliau, mergaitė. Mano smalsumas mane pražudys, mano močiutė visada man tą kartojo. Kad esu per daug smalsi, "kišu savo nosį ten, kur nereikia". "Uoj, kokia tu cekava" - močiutė man sakydavo.

Prabėgau visą fakultetą, toli, kiek mano kojos neša. Supratau, kad labai toli bėgti net neverta, dar viena paskaita ir tada galėsiu pasislėpti po savo patalu, neįšlįsti visą savaitgalį, o atėjus pirmadieniui bei įžengus pro duris į fakultetą, galėsiu galvoti kaip man vėl pasižiūrėti į to nelabo vyro pusę. Ne ne ne. Tikrai nesėdėsiu namie visą savaitgalį, žinau aš save. Paskambins man Ofi ir sakys čiuožiam kur nors pasisėdėt ar dar į kokį kabakėlį užlėkt. Taip ir bus, galiausiai, gal ir nėra tai blogas variantas. Susipažinsiu su kokiu vyriškiu, jis nupirks man gėrimą, norėdamas simboliškai "pričiešint" paną, kuri pasirašytų jo "slaptiems" ketinimams. Jis man suoks savo gražias pasakas, kurios, žinoma, tėra tik pasakos, galiausiai vis tiek jie po kelių mėnesių tampa tragiškais partneriais savo moterims. Suvilios savo ,,įdomumu" arba ne, aš klausysiuosi ir juoksiuosi iš jo kvailų bajerių ir po kokių keturių gėrimų, kai būsiu jau pakankamai įkaušusi nuo alkoholio, kuriuo jis mane girdys, kad galėtų sugult su manim į lovą, ir mano sekso draivas užvaldys mano protą ir kūną, sakysiu jam: "lekiam pas tave". Jis man šyptels, atsisveikins su savo tokiais pat, kaip ir jis draugeliais alkoholio pažymėtais veidais, ir važiuosim į jo namus.Tada aš būdama, na, aš, pasinaudosiu juo ir dingsiu tik jam padėjus galvą ant pagalvės, po geriausiu atveju, vidutinio pasitenkinimo sekso. Lengvai pamiršiu jį sulyg keliom ramiom valandom miego, o ryte jausiuosi patenkinusi bent vieną iš savo moteriškų poreikių ir pirmadienį sutikusi Keraną galėsiu racionaliai pasižiūrėti į visą tą nesusipratimą auditorijoje, o duris užtrenkė skersvėjis. Taškas.

Išbėgau į senamiesčio gatvelę ir perėjusi kitapus gatvės susiradau laisvą suolelį, rudeniškas rugsėjo popietės oras buvo sodrus ir mano apsvaigusiai Kerano kvepalų galvai šito labai reikėjo. Mečiau savo nešiojamojo kompiuterio dėklą į šoną, išsitraukiau telefoną su ausinuku, muzika mane visada prablaško nuo įkyriai plaukiojančių minčių mano galvoje. Tik įsikišau ausines į ausis, pradėjo groti daina Arctic Monkeys - I wanna be yours. Nieko gero. Net muzika į mano ausis kužda, kad nori būti Jo, kad galiu būti bet kas, kuo jis nori, kad aš būčiau. Let me be the portable heater... (angl.vert. ,,Leisk man būti tavo radiatoriumi"). Hm, nemanau, kad jam reikalingas radiatorius. Prisiminiau tą nelemtą prisilietimą, jo svilinančią mano ranką odą, jo juodas akis, tvarkingus plaukus, jo ranką, kurios plaukai nuo prisilietimo pasistojo piestu, o oda liko pašiurpusi, tarytum Jis ką tik prilietė ledinį vandenį. Maybe I just wanna be youuurs... (angl. Vert. ,,Gal aš tik noriu būti tavo"). Blemba, užteks. Įnirtingai griebiau telefoną ir perjungiau dainą, pasijungiau savo roko muzikos grojaraštį, tikėdamasi, kad padės, bet ilgi gitaros rifai ir trankūs būgnai bei šaižus dainininko balsas visiškai dabar manęs neblaškė. Supratusi, kad nieko nebus, čiupau iš kuprinės buteliuką vandens ir gurkštelėjau vėsaus vandens, keletą kartų giliai įkvėpiau ir tik tada pajutau, kad buteliuke esantis turinys verda. Staigiai paleidau buteliuką iš rankų ir burbuliavimas sustojo. Kas čia po velnių vyksta!? Išsigandusi šio, atrodo, tokio normalaus buitinio reiškinio, čiupau daiktus ir pradėjau žygiuoti namų link sparčiu žingsniu, pamiršusi, kad visą butelį taip ir palikau gulėti parke prie suolelio. Ekologijos aktyvistai dabar mane keikia. Bet šiuo momentu tikrai negalvojau apie tai, kaip pasitarnauti gamtai, galvoje tik liko vaizdinys, kaip mano butelio vanduo užvirė ir burbuliavimas iš niekur mažiausiai, ko man trūko tokią gražią dieną ar bent buvo graži...

Nuslinkus sumaiščiai, sumažinau savo žingsnių tempą iki man įprasto ir iš lėto braukdama savo juodais auliniais batais naujamiesčio gatvėse nukritusius geltonus medžių lapus, atsidūriau savo bute. Kol kuprinėje įkišusi ranką vos ne vos sugrabaliojau kažkur kampe pakritusius raktus, suskamba mano telefonas ir pakišusi už kariojo palto atlapo į džinsų kišenę pirštus išsitraukiau telefoną. Ekrane pasirodė Ofelijos vardas.

-Alio. - Atsiliepiu į skambutį su susierzinimu balse, Ofi tikrai tai pastebės.

-Labukas, o ko tu pabėgai iš paskaitų? Žinau, ne pamokos, bet nu tu niekada nepraleidi šiaip sau nieko, o nesakei, kad prastai jaustųmeisi. Ar tu prastai jautiesi? Mėnesinės tau? Skauda pilvą ar kas?-Su trumpais įkvėpimais tarp žodžių junginių kalbėjo savo greitakalbe Ofelija. Ji visada mėgo mane kamantinėti, galiausiai abi mokomės psichologiją, tik nežinia kiek Ofelija išmoko bendravimo psichologijos, kai klausinėja be jokių stop ženklų, žino, kad vienas iš jos išduotų klausimų bus tiesa. Tik šį kartą neuždavė nei vieno, kuris atitiktų realybę, kodėl aš išėjau iš paskutinės paskaitos.

-O tu kai kalbi kvėpuoji tarp sakinių?

-Baik, rimtai klausiu, kas buvo? Tave juk užlaikė Dargis. Kas nutiko?

-Nieko. Kniso protą, kad kompą per daug naudojau per paskaitą, ir tiek. - Sumečiau kažkokį nesąmoningą melą, kad tik Ofelija neklausinėtų. Nors žinojau, kad Ofelija yra gera empatė, niekada nesu sutikusi tokio žmogaus, kuris taip jaustų kitus, todėl visi manė Ofelija taps puikia psichologe. Niekas nepraslįsdavo pro jos ausis ir matymą. O kažin ar netgi sumelavus Ofelijai, ta prasme, labai labai gerai sumelavus, ilgainiui ji neiškapstytų tikrosios tiesos. Myliu Ofeliją be galo, ji ne tik gera draugė, bet ir puiki patarėja. Gal pakalbėjus su ja atvirai, suprastų? DURNA GAL AŠ!? Negi pasakosiu jai apie telepatiškai užtrenktas duris, prisiburbuliavusį vandenį buteliukyje ir savo užplūdusias aistras lektoriui. - Ne. Rimtai, sakau, nieko nebuvo. Man bloga pasidarė, gal ne koks kepsnys valgykloj buvo ar ką, žinai.

-Hm.. nu aš valgiau tokį patį kepsnį, žinai. - O prasideda, ji tikrai mane žino.

- Tai gal tavo skrandis ir kepenys kur kas stipresni atlaikyti lievą mėsos gabalą, žinai.

-Liuse nu baik, tigi žinau, kad kažkas buvo su Dargiu.

-Ai, tiesiog jis šiandien mane palietė taip...

-Kaip palietė??!! Jis priekabiavo prie tavęs? Liuse, kodėl tu...-Turėjau nutraukti staigiai šį burbulą, kad netyčia Ofelija nesugalvotų manęs nusitempti į policiją rašyti prieš dėstytoją dėl seksualinio priekabiavimo universitete. Dievaži, juk jis tik ranką palietė.

-Ofi!!! Liaukis! Ne, nepriekabiavo Dargis prie manęs. Nu jis tiesiog pagavo mano ranką, kai aš bandžiau išeiti ir tiesiog taip gavosi, jokio seksualinio priekabiavimo, tikrai. Ir gal kažkas pamatė, kaip aš staigiai labai tą ranką atitraukiau ir išlėkiau, tai tiek.

-Blyn, tu nori bim bam su mūsų naujuoju paslaptingu dėstytoju?! - Ofelijos balsas persimainė į žaisimingą, todėl nesulaikiau juoko balse ir į ragelį pradėjau garsiai kvatoti, turbūt labai keistai atrodė, kadangi visas šis pokalbis, priminsiu, dar vis vyksta laiptinėje prie mano namų durų. Supratusi, kad manęs kaimynams gali būti šiek tiek per daug, baigiau savo raktų ieškojimą kuprinėje ir juokdamasi įžengiau pro namų duris bei mestelėjau kuprinę ant mažos kušetės koridoriuje.

-Siaubas, man, rodos, čia TAU reikia ,,bim bam". - Toliau kvatoju ir kitoje ragelio pusėje, pašnekovė ėmė juoktis kartu, neužilgo apstojo tyla ir kaip nujausdama, Ofelija paklausė:

-Tai tu ketini su juo apie tai pakalbėti ar tiesiog gyvensi toliau kaip niekur nieko?

-Nieko aš su juo nekalbėsiu! Jis mano dėstytojas, Ofi. Tokie santykiai būtų nelegalūs, nepadorūs ir apskritai, kiek jam ten metų?

-Kokių trim...

-Tai va, man dvidešimt du. - Abi susimąstėme, koks galėtų būti Kerano Dargio amžius, iš vienos paskaitos, galima teigti, kad šis vyras ne tik išsilavinęs ir tikriausiai yra aukščiausio lygio erudicijos įsikūnijimas, bet sugeba paveikti savo klausytojus prikaustančiomis istorijomis, patirtimis. Negana to, Dargio žemas balso tembras tik prideda jo dėstomai paskaitai mistiškumo, o jam velnioniško seksualumo. Juk psichologijoje mokėmės apie tai, kaip balso tembras daro įtaką žmogaus įvaizdžiui, pasitikėjimui ir žinoma priešingos lyties traukai. Nenuostabu, kad šis vyras turi būtent tokį balsą, kuris pritraukia tikrai ne tik mane.

-Nuo kada tave amžius stabdo? - Ofelija vėl kirto tiesiai, kur žino prigausianti netiesą iš mano pusės. - Juk tu ir su vyresniais esi buvus, koks skirtumas, Liu. Jeigu pajutai, kad tas prisilietimas yra kažkoks magiškas, kaip mano mama sako, tai pirmyn.

-Neskatink šėtono atlikti savo nešvarius darbus. Žinai, kad gali blogai čia baigtis, aš su savo karjera rizikuoti nenoriu. Liko paskutiniai metai, kažkaip ištversiu suskleidus savo kojas. - Tuomet supratau, kad tai ne paprastas noras išleisti savo seksualines fantazijas ir įgyvendinti jas realybėje. Tai juk kur kas daugiau, visa tai, ką pajutau buvo absoliučiai mistiška. Mano uoslė, skonis, rega, viskas, tuo momentu tarytum priklausė jam ir buvo tik su Dargiu. Tą akimirką nerūpėjo, kodėl tai nutiko, ar ką su tuo daryti, bet tokio jausmo negalėčiau niekam žodžiais apibūdinti. Tarytum mano siela šokinėjo iš džiaugsmo, o kūną įmagnetintas prisilietimas virto ne tik aistra, verdančia mano viduje, bet ir ilgesiu bei noru mėgautis ta įsižiebusia artuma.

-Gerai gerai, tik sakau, žinai, meilėj racionalumo nėra. Kaip ten gerbiamas Paulo Coelho pasakė, kad tik meilė aštrina protą, sužadina fantaziją ar kaip ten.

-Tu kalbi apie meilę, o aš galvoju apie tai, kaip man dabar visai reikėtų eiti pradėti rašyti tą referatą, kurį, beje, uždavė minimas vilkas Dargis.

-Taip taip, žinau, aš net nežinau kokią potemę reiks rinktis, tema tokia lieva. Siaubai. Liu, šiandien vakare einam kur, nu, prasiblaškysim, pašoksim, ar dar kažką...Ane?

-Okay, okay, jeigu tik nepradėsi apie dėstytoją Dargį kalbėt, tai bus gerai.

- Nekalbėsiu pažadu. Naują vietą žinau prie Vinco, tai nulėksim. Ten tokie normalesni renkasi, ne šaip aludaužiai bernai.

-Jezau, iš kur tu tokių žodžių prisirenki? Kaip tau pavyksta profesniam gyvenime be žargonyno kalbėti?

-Neeežinau, aš ragana. - Su juoku linksmai į telefoną kalbėjo Ofelija. - Žiek lekiu aš jau, tuoj prasidės paskaita. Nebus patenkintas Dargis, kad iš jo paskaitos išėjai.

-Jisai man, regis, daug kuo dabar yra nepatenkintas. Mano nebuvimas paskaitoje mažiausiai, kas sukasi jo galvoj.

-Uuu...Gerai, iki vakaro!

-Iki!

Su drauge atsisveikinome, ir tiesiu taikymu nusimetusi drabužius nusprendžiau pasileisti karštą vonią vandens. Nors nuo savo minčių jau ir taip buvau ganėtinai įkaitusi, regis man reikia atsipalaiduoti ir minutei numigti. Nusirengusi drabužius, numečiau juos ant lovos kampo, nuogą kūną apsisiaučiau chalatu ir nupėdinau į vonią. Keliais mostais sušukavau savo plaukus...o mintyse vis tiek liko Dargis. Atrodo, kuo toliau nuo jo esu, tuo daugiau man jo dabar reikėjo. Nuleidau galvą žemyn, kad galėčiau sutelkti mintis ties mokslais, savimi ar dar kuo nors, bet nepavykus žvilgtelėjau į veidrodį kabantį virš kriauklės ir ką pamačiau negalėjau patikėti...

Mano baltai žydros akys pavirto juodomis...Kas su manimi darosi?

KOMENTARAI:

II dalis

II skyrius

Pamačiusi naująjį mūsų dėstytoją likau tarytum prikalta prie kėdės iš nuostabos. Anoks čia diedas. Pro duris įžengė aukštas, liekno, bet raumeningo sudėjimo vyras. Plaukai anglies spalvos, tarytum pati ugnis juos nusvilino, o akys, juodos, nebuvo matyti jokios spalvos, tokios tamsios, kad atrodo jokia šviesa iš jų daugiau nebesugrįš, laikas jose sustoja, o jis tik siurbia ir traukia visus į save, neleisdamas ištrūkti. Naujasis dėstytojas nužingsniavo prie priešais studentus pastatytą tamsios medienos stalą, ant senojo stalo taisyklingai, stačiu kampu, su elegancijos žiupsneliu pastatė odinį portfelį, iš kurio jis sugraibė nešiojamą kompiuterį ir paguldė šį ant stalo. Prieš jam nešiojamajame kompiuteryje sumaigiojus kelis mygtukus, dėstytojas prabilo.

- Labas rytas. Prisitatysiu, esu Keranas Dargis. - Išgirdę jo sodrų, žemą balso tembrą, visi sukluso. Ne tik apdovanotas išvaizda, protu, bet ir balsas prikausto kėdynę prie sėdynės, tai yra užpakalį prie kėdės. Keranas tęsė.- Jūsų naujasis lektorius ir dėstytojas. Dėstysiu Jums porą dalykų šiais metais, profesinę etiką ir bakalaurinio darbo rengimo paskaitą. Per paskaitas tikiuosi matyti visus. Šiuos seminarus vedu tik jūsų grupei ir tikiuosi geriausių rezultatų. - Kalbėdamas lektorius Dargis priminė didį oratorių, kalbant žandikaulis tamposi, o susičiaupus, tampa lyg nurėžtas skulptoriaus. Lengva, kelių dienų apšepusi barzdelė pridėjo dar didesnio seksualumo. Šitas vyras vaikštantis Dievas. Visos merginos, mačiau, tikrai, kad visos, buvo absoliučiai įkritusios į nuostabos ir susižavėjimo klampynę, o vyrukai rimtais veidais klausėsi lektoriaus Dargio vedamo seminaro. Iš tiesų seminare jis sugeba sudominti visus savo pasakojimu, pirmūnai be poilsio keldavo rankas, atsakyti į Dargio klausimus. Tuo metu aš buvau paskendusi savo kompiuteryje, kurio lange perskeltas ekranas perpus rodė dokumentą su užrašais, o kitoje pusėje maigiau klavišus atsakinėdamas į darbinį laišką. Vėl pajutau draugės alkūnę ir pakėlusi akis ją, supratingai man linktelėjo, kad ne jai reikia mano dėmesio, o man buvo užduotas klausimas, kurio neišgirdau.

-Panele...? -Kreipėsi Dargis nežinodamas mano vardo, su mandagumu, tačiau susierzinimu, jog kažkas sugebėjo atsilaikyti nuo jo skleidžiamo žavesio.

-Liucija. Strazdytė. Liucija Strazdytė. Taip dėstytojau? Neišgirdau. - Net neturiu pasiteisinimo šiam vyrui. Pakėlusi akis ir susitikus mūsų žvilgsniams, jo veide pamačiau kėslingą išraišką, maža kamputyje šypsenėle parodė, jog jis šios padėties vadovas ir dabar, jeigu aš neatsakysiu į klausimą, man bus didelė šikna.

-Tai Liucija, kaip manote? - Vėl Dargis kreipėsi į mane, nesitujindamas.

-Amm....Manau ką?

-Tai nesiklausėte? - Visi sužiuro į mane, kelios grupiokės pradėjo kikenti, negi tu tokia durnė, kad šitaip susimausi per pirmą seminarą. O aš sau ramiu veidu toliau žiūrinėju savo laišką, ne todėl, kad man neįdomu ir aš nenoriu atsakyti į klausimą, bet todėl, kad mane darbas taip spaudžia konsultuoti vieną pacientą, o aš tam net nesu pasirengusi. Ko gero, šiai akistatai su pirmuoju pacientu niekada iki galo negali būti pasirengęs, bet tai įvyksta vis tiek.

-Aš..Pakartokit klausimą? - Drąsiai pasakiau dėstytojui, žiūrėdama į akis. Joks vyras, net ir dėstytojas nevers manęs prakaituoti. Juk ne kompiuterinius žaidimus atsisėdus žaidžiau, nors šiam vyrui, ko gero, nesvarbu, galėjau tikriausiai ir didžiausią savo gyvenimo kūrinį rašyti. Šiuo momentu, aš jo nesiklausiau. Ir mačiau, tai Dargiui labai nepatiko.

-Hm. - Padaręs pauzę ir šiek tiek atpalaidavęs įsitempusį veidą Dargis tęsė. - Klausimas buvo: Kaip manai ar psichologas gali konsultuoti pacientą, net jeigu pacientas yra visiškai amoralus asmuo?

-Taip. Gali. Toks psichologo darbas. - Atsakiau Dargiui net nemirktelėjusi.

-Tai, jeigu Jūsų kaip psichologų kompetencija nėra konsultuoti visiško psichopato, manai, kad vis tiek turėtumėte jį konsultuoti, nes tai TAVO darbas? - Šį kartą dėstytojas kreipėsi su Tu,bandydamas dar labiau parodyti man savo vietą, tarytum bando iškviesti mane iššūkiui ar išdrįsiu Jam pasakyti Tu. Dargis pakėlė antakį ir priėjo arčiau manęs, bandydamas taip galutinai siekdamas dominuoti. Tuomet aš supratusi, kad šis vyras bando mane įbauginti ir kol kas jam visai sekasi, užverčiau savo kompiuterį ir išrėžiau:

-Manau, kad AŠ kaip psichologė neskiriu diagnozių pacientams, ir tol, kol pacientas man nekelia grėsmės, man turėtų būti įdomu tik padėti jam, o ne mano asmeniniai nusistatymai. Netgi jeigu aš esu girdėjusi, kad tas asmuo yra baisus nusikaltėlis, pavyzdžiui, kažką nužudė, mano darbas yra tuo nespekuliuoti ir konsultuoti tiek, kiek man priklauso ir ne kitaip. Tuo atveju, jeigu tas ,,amoralus" asmuo pradėtų pasakoti apie savo nusikaltimus, aš kaip psichologė turiu kreiptis į policiją, nes tai nėra prieš etikos kodeksą.

Visi buvo nustėrę mano akiplėšiškumo. Dargis priėjo, patapšnojo keliais pirštais per kompiuterį ir tarė:

-Teisingai. - Ar aš tinkamai išgirdau? Jis su manimi sutiko? Tai aš buvau teisi? - Jeigu Jūs konsultuojate pacientą ir šis kelią grėsmę sau arba kitiems, jūs kreipiatės į atitinkamas institucijas. Jeigu matote, kad jam padėti negalite, siūlote pacientui kreiptis pas kitą specialistą ir nurodote, kokį. Visa kita, nesvarbu. Jūs bendraujate su juo, ir jeigu jis prisipažįsta, pavyzdžiui, nužudęs žmogų, tuomet imatės tolimesnių veiksmų. Etikos čia nepažeidžiate. O jeigu ir pažeidžiate, pagalvokite, gal jūs kažkam išgelbėsite gyvybę? - Dargis dar kartelį žvilgtelėjo į mane, nuskenavo mano kūno kalbą, veidą ir pasuko atgal link stalo. - Strazdyte, pasiliksi po seminaro, šnektėlsime. -Įsakmiu balsu paliepė man. Jeigu tai būtų Matas, atšaučiau jam kokį nors nemandagų žodį, arba blogiausiu atveju pasiųsčiau ten, kur saulės spinduliai nepasiekia. Bet žinau, jog tai yra mano dėstytojas ir turbūt neturėčiau tikėtis šilto pasisveikinimo, kai pati esu dabar stačiokiškai prisidirbusi. Aš tikrai manau, kad mano liežuvis ir balso tonas, kada nors mane pražudys. Jeigu ne šiandien, tai ateityje, o jeigu nepražudys, tai tikrai šis vyras pasirūpins, kad mano egzaminai būtų neišlaikyti. Garantuotai.

Tokie pamąstymai prakalbino visą auditoriją, kada, kas yra amoralu, kada tai yra etikos pažeidimas, kada ne. Seminaras praėjo taip greitai, jog nespėjome pabaigti savo diskusijos. Buvo matyti - grupiokams labai patiko naujasis dėstytojas. Kompetentingas, reiklus, teisingas. Gale seminaro Dargis uždavė visiems šia tema iki mėnesio galo parašyti referatą, tai pridės vieną balą prie egzamino. Visi nustėro, kad po pirmosios paskaitos, gavo namų darbą, juk tik mokslo metų pradžia, tačiau supratingai, Dargis patvirtino, kad tie studentai, kurie referato neparašys, balų, kurių nesurinks ir nepraras. Taip sakant, darbas rekomenduotinas tiems, kas nori tikrai išlaikyti jo egzaminą, o egzaminas, tikrai bus sunkus.

-Ei, aš lekiu iki tūliko, susitiksim, ok? -Ofelija šnabždančiu balsu mane informavo.

-Gerai, bėk. - Patvirtinau draugei, kad ši nebelaikytų savo šlapimo pūslės pilnos ir Ofelija išbėgo iš auditorijos. Paskui ją, išgužėjo ir likę grupiokai, aš likau stovėti ir po truputį dėliojausi daiktus į savo kuprinę. Vienu akies kampučiu pastebėjau kaip kelios grupiokės liko pakalbinti dėstytojo. Tačiau jis nesileido į tolimesnes kalbas: - Susitiksime paskaitoje, galėsime tai aptarti su visu kursu. Nepamirškite pradėti referato, tema plati, galite rinktis įvairias potemes. - Taip grupiokės ramiu žingsniu išėjo iš auditorijos, tuo metu susirinkau visus daiktus, persimečiau kuprinę ant dešiniojo peties, kitoje rankoje laikydama kompiuterio dėklą, sustojau ties dėstytojo stalu.

-Atsiprašau, kad praklausiau klausimo, turėjau labai svarbų laišką. -Pirma pradėjau pokalbį.

-Liucija, taip? - Mandagiai perklausė mano vardo, lyg nebūtų jo pakartojęs ar manęs nužiūrėjęs tokiomis akimis, kurios sakė, kad ,,taip, Tu esi Liucija ir aš tave suvalgysiu".

-M, Taip, dėstytojau. - Patvirtinau.

-Mes turime apie daug ką pasikalbėti, Liuce. - staiga išgirdau savo vardo trumpinimą, lyg Jis mane jau būtų žinojęs, lyg būtų girdėjęs kaip į mane kreipiasi draugai. Tačiau jis nėra draugas, aš jo net nepažinojau. Dievai, mačiau šį vyrą pirmą kartą gyvenime.

-Dėstytojau, prašyčiau Liucija. Ne Liu, Liucė, ar dar kaip nors. Dėkoju. - Jo akys išsiplėtė, o veide pasirodė nuostabaus grožio plati šypsena. Turbūt šis vyras į savo baltą Holyvudo spindesio šypseną sukišo meleonus. Toks nekaltas ir žavus šiuo metu atrodė Dargis, bet jo galvoje, ko gero, vyko baisiausi keiksmai mano adresu.

-Liucija. Per mano paskaitas prašysiu nerašinėti laikšų savo darbovietei ar užsiimti pašaline veikla.

Suglumau.

-Bet aš nesakiau, kam rašau laišką...-Mano galvoje įvyko nesusipratimas, kada jis galėjo pamatyti kam rašau ir kokiu klausimu, juolab, koks laiško turinys, kad šis ekstrasensas vyras sugebėtų pasakyti, kam konkrečiai rašiau laišką. - Regis tik pasakiau, kad laišką rašiau. - Dar vis galvoje skraidė pūkeliai, kuriuos bandžiau sugaudyti rankomis.

-Liuce..tai yra, Liucija. Aš daugiau žinau apie tave, nei tu galvoji.

KĄ BL*T?!

-TA PRASME??!!! - Užrėkiau, o mano balsas nuskambėjo per visą auditorijos ilgį ir atsimušus į sieną grįžo su trenksmu atgal. - Kaip suprasti??!

-Paklausyk, mane siuntė labai svarbūs asmenys tave surasti. Tu jiems esi ypatingai reikšminga ir jie nori su tavimi susipažinti. - Ramiu balsu Dargis išrėžė, lyg būtų pasirengęs tuoj tuoj gauti dar vieną puolimą kaip kamuoliu per veidą.

-Ar čia dėl to, kad mano gyvenimo aprašymas yra LinkedIn?

-Ne. - Tuomet jis priėjo arčiau ir aš atatupsta traukiausi nuo šio grėsmingo vyro, kuris, pasirodo, mane persekioja. - Nebijok, aš nesu koks psichas persekiotojas.

-Nelabai nuramina, po tokios informacijos. Nes BŪTENT taip ir atrodo.- Bandžiau sugraibioti pirmojo pasitaikiusio suolo kampą, kaip ir mintis bei chaosą savo galvoje. Galvojau, jeigu pasislėpsiu už stalo ir mus skirs tam tikra pertvara, galbūt tai mane apsaugos. Kur gi. Pamačiusi Dargį iš arčiau, jo išryškintus raumenis per juodus marškinius, ūgį bene siekiantį du metrus, man nėra šansų pasprukti, net jeigu ir griebčiau šalia stovinčią kėdę ir mesčiau į jį, jis tikriausiai ją pagautų kaip kokį obuolį ir sugniuždytų į plastmasės ir metalo gniutulą.

-Liucija, nusiramink. - Dargis iškėlė rankas, kaip taikos ženklą ir bandymą nusileisti prieš įsiaudrinusią merginą. - Aš čia tam, kad tave apsaugočiau, ne nuskriausčiau.

-Apsaugotumėte nuo ko??!! Nereik man apsaugos, aš dabar jau noriu eiti, jeigu daugiau nebeturite man informacijos ar pastabų.

Dargis staigiai žvilgtelėjo į duris, ir jos staiga užsitrenkė. Po velnių! Kas čia per telepatiniai triukai. Skersvėjis? Langai visi užverti. Blemba. Tikrai neliksiu išsiaiškinti likusių paslapčių apie šį vyrą. Mano žvilgsnis nukrypo į duris ir pamačiusi tarpą, greitu šuoliu sprukau, tik neilgai trūko, kai Dargis sučiupo mane už riešo ir mūsų rankos susiliejo į vieną. Mano ranką it elektra nupurtė jo delno karštis. Kūnas atsipalaidavo, o visa išgąstis ir nesusipratimas nuslūgo kaip smogas miesto centre po lietaus. Tik pajutau kaip kūną išpylė kaitra, akyse pasidarė tamsu, o galvoje siautė mintys, kurios ir mano velionę močiutę prikeltų iš numirusių, kad tik ji trinktelėtų man per makaulę už nuodėmingus ketinimus. Nuleidau akis ir nuskenavau Dargį nuo kojų iki galvos. Jo kūnas įsitempė, skruostai išraudo. Šiuo momentu abu galvojome tą patį, jaučiau jį, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele. Mes abu norėjome vienas kito visais įmanomais būdais ir dabar žinojom, kad ši elektringa atmosfera susikūrusi tarp mūsų, neišvengiamai privers gailėtis to, apie ką taip abu karštai svajojom.

KOMENTARAI:

"Labai lengvai skaitosi, įtraukianti istorija. Norėtusi skaityti ir toliau, tiesiog užbūrė. Pati autorė irgi pasirodė įdomi asmenybė! Rekomenduoju ir laukiu tęsinio!" - Emilija.

I DALIS

I SKYRIUS

Šalto oro gūsis pasklido po visą mano miegamąjį ir šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos traiškanotomis akimis uždaryti atviro lango. Atrodo dar vakar voliojausi jūros pakrantėje ir smėlėtomis rankomis ir verčiau detektyvinio romano puslapius bei galvoje piešiau žudiko maniako šlykščiausius darbus. Keistuolė. Visuomet apie mane taip galvodavo kiti, o aš šiam epitetui tiesiog pritapau. Na ir kas, kad paskaičiusi detektyvą ar pasižiūrėjusi kriminalinį serialą it kūdikis savo lopšelyje krentu į minkštučius patalus ir smingu tarytum pati būčiau trenkta gero kokybiško plaktuko. Gal čia mano kokia charakterio keistybė? Nebijau aš nei siaubo filmų, nei žudikų maniakų, nei vaiduoklių, net pati mirtis man nesvetima. Po močiutės mirties, negąsdina manęs niekas. Tą rytą, kol laukiau, kada atvažiuos policija įvertinti mano močiutės kūną, spėjau pragedėti visas šermenis ir po dušu nusiprausti. Vėl gi, keistenybė aš. Kas eina į dušą, kol jos močiutės lavonas guli gretimame kambaryje? Joks normalus žmogus. Aš taip ilgai laukiau, jog pamaniau, bus pravartu palįsti po dušu, kadangi dabar kai ji mirė, teks praleisti kelias dienas lakstant po Vilniuje organizaciniai laidotuvių reikalais. Ko gero, nebūčiau turėjusi laiko palįsti po dušu ir gerai išsitrinkti galvą. Taip ir buvo. Aš esu ekstrasensas. Praėjo geros dvi valandos, kol atvažiavo pasiimti močiutės kūno, tą rytą, keistai, jie turėjo daug darbo, o mano skambutis, pasirodo, nebuvo pirmas. Išsiaiškinau, kad jie per dvi valandas ir taip turi nuvykti pasiimti kūno, o surasti tuo metu galinčius atvykti mano vargšę vėlionę močiutę pasiimti laidojimo namus, ne taip irgi paprasta. Kas ten žinojo, kad net Vilniuje gyvenant problema, mirties atveju, greitai viską sutvarkyti.

Namuose likusi viena, supratau, kad į dušą turėsiu eiti dar kartą, kadangi teko tvarkyti visus namus nuo batų pėdsakų žymių, o į lovą, kurioje mirė močiutė net pažiūrėti nenorėjau, tačiau,kas gi man beliko. Pasiėmusi didelius šiukšlių maišus usžimaukšlinau ant rankų sodininko pirštines, kurias radau balkono spintelėje, juk močiutė balkone augino savo prieskonines žoleles. Visą jos patalynę sumečiau į šiukšlių maišus. Ką daryti su čiužiniu? Velnias nu. Geras tas čiužinys buvo. Mest lauk. Teisingai. Galiausiai, viską susitvarkiusi, gavau skambutį iš morgo. Klausė ar reikalingas skrodimas, nes žmogus mirė namuose. Paaiškusi situaciją, kad močiutė sunkiai sirgo demencija ir buvo sena, jie supratingai paaiškino, ką turiu šiuo atveju daryti, ir su dideliu gailesčiu atsisveikinę padėjo ragelį. Nesudėjau bluosto kelias dienas tuose namuose, todėl teko prisiglausti pas Ofeliją. Nė karto neverkiau. Keistuolė kokia. Man galbūt buvo lengvas šokas. Tačiau tik viskas atslūgus ir grįžus namo, apsikabinau močiutės megztą ilgą megztinį ir verkiau. Visą naktį.

Po laidotuvių nenorėjau grįžti gyventi į šį butą, jame liko daug prisiminimų, buvo daug juoko, malonių akimirkų, tačiau didelę dalį mano atminties užėmė kaip sunkiai sirgo močiutė. Būdama pirmo kurso studentė turėjau ja rūpintis ir finansiškai išlaikyti mus abi. Kai supratau, kad nieko neišeis, močiutę kelis kartus teko guldyti į slaugos ligoninę. Suprantama, ten ji gaudavo visą įmanomą priežiūrą, na, kiek įmanoma jos suteikti tokiam pacientui, kartais net atsikvėpti galėdavau, kad jos nėra namuose ir man prižiūrėti nereikia. Labai mylėjau ją. Kai valstybės finansavimo limitas slaugos ligoninėje buvo pasiektas, supratau, kad teks verstis pačiai, tada netrukus ji ir mirė. Kaip įtardama. Negaliu meluoti, man palengvėjo, nors baimė buvo mane sukausčiusi kiaurai, o skausmas buvo beribis. Dabar gyvenu šiuose namuose lyg nieko nebūtų nutikę, apie močiutę prisimenu tik su šypsena, o jos kambaryje įsirengiau daug lentynų knygoms, pasistačiau rašomąjį stalą, kompiuterį. Neliko nei caro maro laikų spintų, nei lovos, ir, žinoma, to čiužinio su patalais. Teko gerai paplušėti ir pačiai sienas dažyti, bei gerokai pataupyti pinigus naujiems virtuviniams baldams, išmesti neveikiančią senovinę dujinę orkaitę. Pamenu dar lygiai prieš porą metų atvažiavę pasiimti šios orkaitės utelizavimo tarnyba, liko gerokai nustebę pamatę tokią senieną. Su juoku klausė gal noriu į Grūto parką kaip antikvarą parduoti. Aš tik nusijuokiau ir pasakiau, kad dėl manęs, gali jie su ta ,,dukovke" daryti ką tik nori, kad ir vidury druskininkų kaip tarybinių laikų didį eksponatą laikyti. Liko ir močiutės rožančiai, biblija ir visi kiti religiniai daiktai. Nors ir buvo gana moderni moteris savu laiku, kol pilno proto teturėjo, vis gi, name ją pažinojo kaip ,,davatka". Teko ilgo laiko, kol ,,babos" butas, tapo mano namais, su palikimu gavau ne tik močiutės būstą, bet ir išmokėtą pensiją. Padėjau tuos pinigus atgal į taupyklę, su idėja, kad panaudosiu kada nors sau, kai man reiks į kokį pensionatą ir vaikams to neužkrauti.

Kambarys buvo gerokai atvėsęs nuo rudeniško oro, pro langą švietė saulė ir spinduliai pasiekdavo mano lovos kojugalį. Pirma diena universitete ir paskutiniai metai jame. Pagaliau išsilaisvinsiu iš mokslų pančių, nebent nuspręsiu dar ir magistrą mokytis. Kadangi aš, kaip Ofelija sako, esu knygų graužikė, tai man mokslai niekada nebuvo baisi kančia. Pasižiūrėjusi pro lagą, Naujamiesčio gatvėmis lekiančiu žingsiu eidavo mokinukai su didžiulėmis kuprinėmis ant pečių, o tėvai kažką murmėdami tempiasi savo atažalas už rankos. - Pirmokai. - Garsiai ištariau sau. Įsimoviau kojas į šlepetes, dar kadaise močiutės megztas, ir nušlepsėjau link virtuvės užsikaisti kavos aparatą. Gera investicija buvo tas kavos aparatas, niekada taip nesidžiaugiau pirkiniu, kai pagaliau pasidariusi namuose puodelį capuccino, apėmė ekstatiškas jausmas, kad bebaigiant puodelį kavos, į burną nebeprisiurbi kavos tirščių, o paskui spjaudaisi kaip bjauri gyvatė kokia. Užsikaičiau puodą vandens, įsimečiau porą kiaušinių, šliūptelėjau šaukštelį cukraus į kavą ir smarkiais sukiniais išmaičiau savo kavą. Ant elektrinio laikrodžio sumaigiau lygiai penkiolikos minučių laikmatyje ir nubėgau ruoštis į pirmosios dienos paskaitas. Tvarkaraštis kaip visuomet - negali skųstis, bet ir džiaugtis mažai turi kuo. Į pirmadienį sugrūstos kelios sunkios paskaitos, o viena diena iš vis su dviem langais ir vienas pasirenkamasis dalykas. Kokia bjaurastis. Nieko baisaus, svarbiausia, kad tai tėra paskutiniai metai. Kas dar gali nutikti man per šiuos metus, ko negalėčiau atlaikyti? Vienais metais močiutės mirtis, kitais metais skyrybos su vaikinu, na, o paskui jau lyg ir ramu. Praeitais metais pasileidau plaukus ir dariau ką tik norėjau. Supratau, kad švaisčiau laiką su Matu per ilgai. Tačiau jo ilgą, nutįsusį veidą dar turėsiu šiuos metus pakentėti, kadangi kartu mokomės psichologiją. Nebūtų buvę taip sunku jį pakęsti, jeigu ne jo akivaizdus flirtavimas su kitomis grupiokėmis. Aš niekada nebuvau pavydi jo. Net manau nemylėjau. Man tiesiog yra šlykštu. Kaip aš su tokiu kiaušu iš vis būti galėjau? Ofi man dažnai sakydavo, kad aš jam per gera, aš stiprus devynetas, o jam net barzdą pridėjus sunku būtų penketą pasiekti. Juokiausi anuomet, kai Ofelija taip bandė man pakelti nuotaiką, o dabar prisiminus lūpos kamputyje vis dar išsiriečia šypsniukas.

Pradėjus vibruoti laikrodžiui, pašokau užsižiūrėjusi į save veidrodyje. Šiandien kaip ne kaip buvau patenkinta savo išvaizda. Po vasaros rusva oda ir mano kaštoniniai plaukai, įgavę kelias šviesesnes sruogas, puikiai derėjo. Užsimečiau savo plėšytus džinsus, baltus marškinėlius, padidinto dydžio švarką ir savo Converse sportbačius. Perbraukiau blakstienas tušu, paryškinau antakius, kruopščiai juos prašukavau, patapšnojau šepetėliu skruostus skaistalais ir pasidažiau lūpas. Ofelija visada man sakė, kad turiu nuostabius bruožus atlikti puikų makiažą, tačiau mano tinginystė skirti savo veidui tiek laiko prie veidrodžio pasiekia viršūnę ir tam, kad aš iš tikrųjų atlikčiau tokį makiažą, kaip priderama, turėčiau turbūt būti išgėrusi kokio nors motyvacinio gėralo, kuriuos labai mėgsta daryti Ofelijos mama. Vadina juos motyvacine arbata, velniai težino ko ten Gerda prideda, bet nejuokais padeda. Raganystės kažkokios. Ofelija juokiasi iš mano nuostabos, kai jų šeimos moterų arbatos ir suvertos apyrankės padeda. Draugės šeima yra sena baltų genties raganų šeima. Kilusi iš raganų tiksliau, o kad praktikuoja pagoniškus ritualus, tai faktas. Ne kartą esu buvusi vienų iš jų pasibuvimų. Pirmajame iš jų man buvo pasakyta, kad "šokti nuogai yra rekomenduojama, bet neprivaloma", pamačiusos moteriškės mano veidą prapliūpo juoktis, o aš sėdėjau ant didelio rasto paūnksmėje išbąlusi, kaip patį šėtoną pamačius. Nesigėdyju savo kūno, na bet straksėti lietuje nuogai, čia šis bei tas daugiau.

Suvalgiau savo virtus kiaušinius užsikąsdama skrebučiu su sviestu, greitai pabaigiau gerti kavos likutį. Nutrepsėjau į koridorių, užsimečiau paltą, griebiau nešiojamojo kompiuterio dėklą, kuprinę, telefoną, namų raktus ir išbėgau pro duris. Oras geras, todėl nutariau neimti automobilio, o nužingsniuoti sostinės senamiesčio gatvėmis link universiteto. Įsikišau ausinukus ir pasileidau švelnią muziką rytui, buvo 8 valandos 40 minučių, paspartinusi žingsnį, pralėkiau pro MO muziejų, Trakų gatve tiesiai link Katedros ir nupėdinau savuoju keliu link fakulteto. Pasiekusi fakulteto duris Ofelija suskubo prie manęs pribėgti ir apkabinti:

-O deivės ir dievai, pagaliau susitikom!- Su džiugesiu pasitiko mane draugė universiteto kiemelyje.

-Tave irgi! Plaukus nusikirpai, ką? Ir net neįkėlei į Instagramą? - Pastebėjusi jos trumpus plaukus, privalėjau pagirti draugę už nuostabų sprendimą. Jos smulkiam veideliui taip gerai tinka trumpi plaukai, jau seniai sakiau jai pabandyti.

-Aaaaha, paklausiau tavęs ir nusižėriau va plaukus visiškai. Ai, čia ne į temą, bet mums pakeitė psichologo profesinės etikos seminarų lektorių.

-Rimtai? O tai ne Rimšelis turėjo būti? - Paklausiau apie dar manęs nepasiekusią naują informaciją.

-Nežinau, jis kaip ir praeitais metais mums dėstė, tigi pats sakė, kad dėstys šitą dalyką, bet jo apskritai fakultete nematyti. Sklindo gandas, kad jis iš viso ar tai persikėlė, ar numirė. Neeežinau. - Ofelija akivaizdžiai pati buvo pasimetusi nuo gandų ir klaidingos informacijos kiekio.

-Tu mane stebini, yra labai didelis skirtumas tarp persikėlimo gyventi kitur ir mirties.

-Žinau žinau, tik sakau kaip girdėjau va čia pavaikščiojus tarp grupiokų. Ir parašytas naujam tvarkarašty kažkoks Keranas Dargis. Net vardas nelietuviškas. Kaip kokia Karen. - Ofelija ėmė kvatotis ir aš išleidau kažką panašaus į trumpą juoką taip pat.

-Svarbu dėsto gerai ir aiškiai. Daugiau tai man nelabai rūpi. Na, kad lieutvių kalba būtų, tai labai gerai.

-Yeah yeah, einam, Liu, prisijungsim prie grupiokų, daug paskaitų, reikia didelės komandos čia pirmą dieną su tokiu tvarkaraščiu atlaikyt.

Nusekiau iš paskos Ofelijai prie mūsų grupiokų. Visi šnekučiavosi maždaug tokiomis pačiomis temomis, kokiomis visi kalbasi susitikę po kelių mėnesių vasaros: kaip praėjo vasara? Ką veikei? Kur keliavai? Tada kalba pakrypo link paslaptingo naujo seminarų lektoriaus. Viena mergina sakė mačiusi jį koridoriuje praeinant į poilsio kambarį, sakė nesvietiško grožio vyras. Tik tiek.

-Ei, šiandien dvi paskaitos pas tą naują Dargį, kaip manot, normaliai bus? - Grupiokė užklausė visų, atkreipdama į save dėmesį.

-Bus matyt, gal nesamdys naujo žmogaus visiško lepšio, vietoje tokio gero dėstytojo kaip buvo Rimšelis. - Iš gausos žmonių paantrino merginai grupiokas.

Tiek daug visokių kalbų blaškoma atsitraukiau į šalį ir laikrodyje išmušus lygiai devynioms visi sugūžėjo į didžiąją auditoriją išklausyti pirmosios paskaitos. Po jos mūsų grupei turėtų būti profesinės etikos seminaras. Nemeluosiu šiek tiek jaudinuosi, kad nežinomas ir niekam negirdėtas lektorius mums dėstys seminarus. Ko gero, iš tikrųjų bus koks senas diedas ir visus linčiuos vienas paskui kitą.

Po ilgos ir tikrai nuobodžios paskaitos, mūsų grupė nuskubėjo į antrąjį aukštą seminarui. Kadangi paskaita baigėsi anksčiau, o iki seminaro buvo laiko Mes su Ofelija nuėjome užkąsti į kavinę kitapus gatvės. Abi vienu sutarimu užsisakėme vištienos kepsnį su bulvytėmis ir salotomis. Mano apetitas ne tik vyrams, bet ir maistui didelis. Pamaniau sau. Greitai sušveitėme ankstyvus pietus ir patraukėme atgal į fakultetą. Nukulniavusios į antrąjį aukštą, auditorija, kurioje vyks šie seminarai buvo atrakinta, todėl visa grupė įsitaisė į norimus suolus. Ofelija su manimi į trečiąjį, na, o grupės daugiausiai kalbantieji į pirmuosius. Kaip sakoma, kuo daugiau žmogus sako, tuo mažiau pasako. Kuo žmogus tylesnis, tuo protingesnis. Dažnai pasitvirtinanti taisyklė gyvenime - netuščiažodžiauti. Kalbėti, kai klausia, o kai ne, tylėti. Jeigu kalbi, kalbėk aiškiai,o ne tarytum pilna burna smėlio, jeigu bandai kažką sakyti, sakyti logiškai ir trumpais sakiniais, kad visi suprastų. Dalykiniame gyvenime toks požiūris pasiteisina. Supratau, kad studijų metu bendraujant su lektoriais ar dėstytojais, jiems tai patinka. Tačiau, taip bendrauti su pacientais negali, jiems reikia empatijos, užuojautos, patarimo, pagalbos. Dalykiškai nepabendrausi su asmeniu, kuris kreipiasi pagalbos. BET. Jeigu tik pradedu kalbėti su vyru, manyje kyla maištas ir aš noriu atsikalbinėti, priešintis, nesutikti su juo. Nemanau, kad tai feminizmo išraiška, laikau tai išsikalinėjimu iš to, kuris bando labai mane merginti. Juokinga. Niekada nebijojau taip elgtis su vyrais, kurie man nepatinka, tačiau tie, kurių dėmesio pati trokšdavau, mane versdavo ir liežuvį retkarčiais praryti. Jaudulys, kai tu nori patikti kažkam, nori juos sužavėti. Jaunas naivumas ir nerūpestingumas, kokia ydinga būna jauna asmenybė. Žinau, kad man tik dvidešimt dveji metai, manau, kad kaip lašas po lašo vanduo ir akmenį pratašo, mano gyvenime tiek daug sūraus vandens iš akių, mane gerokai aptalžė, kad dabar tiesiog racionaliai stengiuosi į viską žiūrėti. Nors savųjų aistrų ir vidinių demonų nesugebu tinkamu laiku kartais suvaldyti, ypač išgėrusi. Ofelija ir kiti draugai paprastai mane rimtuole vadina, bet kai išgeriu tampu linksmumo įsikūnijimu. Ar matėte knygų graužikę bare šokančią ant stalo? Turbūt kad ne, bet jeigu jai sugirdai kelis bokalus alaus, prašom, visas gražiausias reginys.

Ir net jeigu būčiau visiškai blaivaus proto, giliose sielos kertelėse vis tiek šokčiau ant baro stalo. Nors daug dalykų gyvenime bijojau ir dar vis baisoka padaryti, mano širdis kupina džiaugsmo ir laisvės, o ir posakis ,,kaip velnių pririjusi" visai mane atitiktų. Juk mes visi esame laisvi svajoti ir mintyse dievai težino, kas gali darytis. Vėl pagavau save panirusią į melancholiją ir draugės ranka pabudino mane iš dieninio sapno, kai ši sučiupo ir pasakė, kad pažvelk kas įėjo pro auditorijos duris. Tai buvo JIS. Naujasis mūsų lektorius, tik dar tada nežinojau, kokia bėda manęs laukia susipažinus su Keranu Dargiu.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Komentarai:

Labai lengvai skaitosi, įtraukianti istorija. Norėtusi skaityti ir toliau, tiesiog užbūrė. Pati autorė irgi pasirodė įdomi asmenybė! Rekomenduoju ir laukiu tęsinio! - Emilija.

Jūsų komentaras:

Mielosios ir mielieji, na, o formoje apačioje kviečiame palikti savo komentarą apie šią istorijos dalį, kurią būtinai persiųsime autorei. Taip pat jūsų komentarą talpinsime po kiekvienos autorės istorija. Patikėkite, jūsų pastabos dar gali pakreipti rašomą istoriją visia kita linkme ;) O taip pat, kiekvienai autorei skaitytojų mintys labai svarbu ;) Dėkojame iš anksto.