Akvilė Metrikienė "Žaliasis mėnulis"

1 savaitė

Krūptelėjau, beveik pašokau lovoje, kai kažkas papurtė už rankos. Pramerkiau apsimiegojusias akis, šalia stovėjo Semas, jo akys blizgėjo tamsoje, veide atsispindėjo susirūpinimas..

- Kas yra? - širdis vis dar dunksėjo kaip kūjis iš išgąsčio.

- Tu vėl šaukei. Ar sapnavai košmarą?

- Ne, nieko nesapnavau, eik miegoti.

Nuraminau sunerimusį mažąjį broliuką melu. Iš tiesų, dar dabar nakties košmaro vaizdiniai nedingo iš mano galvos. Prieš akis regėjau ryškias automobilio šviesas, dideliu greičiu lekiančias į mane, girdėjau linkstančio ir plyštančio metalo girgždesį po stipraus smūgio. Po avarijos, kurioje žuvo mano tėvai, buvo praėję septyneri metai, bet kraupūs sapnai persekiojo iki šios dienos.

Stūmiau vaizdinius iš galvos bandydama miegoti toliau, bet nepavyko. Kuo atkakliau jų kračiausi, tuo labiau jie lindo į galvą. Atsidususi pažvelgiau į laikrodį. Dar tik keturios ryto, į mokyklą turėčiau keltis tik po trijų valandų.

Nubloškiau užklotą, jis buvo sudrėkęs nuo prakaito ir nemaloniai apsisukęs aplink kojas. Nuėjau į virtuvę atsigerti vandens. Grįžtant su stikline rankoje ausis pasiekė keistas garsas. Panašus į šnypštimą. Apsidairiau po tamsų koridorių, iš kur jis galėtų sklisti. Atrodė, kad iš lubų. Tiesa, man virš galvos juodavo palėpės liukas. Galbūt tai seni vamzdžiai skleidžia tuos garsus, rytoj pasakysiu močiutei, ji tuo pasirūpins. Naktį lipti į tamsią ir baugią palėpę visai nesinorėjo, o ir su kiauru vamzdžiu nežinočiau ką daryti.

Ignoruodama garsą griuvau į lovą ir netrukus vėl panirau į sapnų karalystę.

Dzz... dzz... dzz...

Praplėšiau sulipusias akis ir nenoriai pakilau iš lovos, atrodė, kad tik prieš trumpą akimirką priguliau, o jau metas keltis.

***

Po paskutinės pamokos nuskubėjau prie savo spintelės. Semas tikriausiai manęs jau laukė apačioje, tad susirinkau namų darbams reikalingas knygas.

Tik prieš pat užtrenkdama dureles pastebėjau, kad per kelis žingsnius nuo manęs prie savo spintelės stovi Lukas. Vos nesulindau į savo spintelės vidų. Net ir nežiūrėdama prieš save mačiau jo aukštą laibą siluetą, šviesiai rudus, ant viršugalvio sušiauštus plaukus, ryškiai mėlynas akis. Luką buvau įsižiūrėjusi nuo kokios trečios klasės. Dabar mes kartu lankėme anglų kalbą, bet jis niekada į mane nekreipė dėmesio. O ir nebuvo ko, nes nei buvau labai išvaizdi, nei populiari. Nuo tada, kai žuvo mano tėvai, visai nebuvau įsitraukusi į socialinį mokyklos gyvenimą.

- Sveika.

Nutirpo kojos ir rankos, o širdis smuktelėjo į kulnus. Luko balso juk nesumaišyčiau su niekuo.

Lėtai lėtai apsisukau. Gal ir ne taip lėtai, bet man atrodė kaip amžinybė.

- Ee, - sumekenau kaip ožka. Nekenčiau savęs už tai. Lukas, pamatęs, kad geresnio pasisveikinimo jau nesulauks, vėl prabilo.

- Eva,- nelaukė, kol patvirtinsiu savo tapatybę. Juk kartu lankom anglų, tikriausiai mano vardą žino. - Kitą savaitgalį mano namuose vyks vakarėlis, tai kviečiu visus abiturientus, - ištiesė rankoje laikomą skrajutę. - Ateisi?

- Gerai, - sukvarkiau. Mano pačios balsas mane išdavė šią svarbią gyvenimo akimirką.

- Tai susitiksime ten, - Lukas atsisveikindamas kilstelėjo savo tobulą ranką ir nuėjo.

Aš kaip kvailė stovėjau ir spoksojau į popierėlį rankoje. Jei ne ta skrajutė, būčiau tikra, kad tai, kas ką tik įvyko, tebuvo sapnas. Geltonas popieriaus lapelis skelbė Luko adresą, kuriame vyks vakarėlis.

Kai jau buvau gal dvidešimt kartų perskaičiusi tą patį tekstą, atsitokėjau ir sugrūdusi lapelį į kišenę ir uždariusi spintelės dureles nuėjau pas Semą, abu patraukėme namo.

Viena ausimi klausiausi Semo čiauškėjimo. Mintys nukrypo prie būsimo vakarėlio, į kurį netikėtai pakvietė Lukas. Kartais sumurmėdama "aha", "labai įdomu" ir "oho" svarsčiau, ką turėčiau apsirengti.

Parėjusi namo patraukiau tiesiai į virtuvę. Močiutė, prieš išeidama į vakarinę seselės pamainą, mums paliko vakarienę šaldytuve. Pašildžiau dvi porcijas.

- Eva!

Į virtuvę įbėgo Semas.

- Kas nutiko? - jis atrodė susijaudinęs ir uždusęs nuo bėgimo.

- Palėpėje kažkas šnypščia! Man atrodo, kad tai gyvatės, o kai atidarysi liuką, jos iššoks ir mus sugels!

- Tikrai? - suvaidinau išsigandusią. - Tai ką mums dabar daryti?

- Reikia apsiginkluoti! Reikia šluotos ir apsirengti storais drabužiais, kad jų iltys neperdurtų ir nesuleistų nagų!

Susirūpinusia veido išraiška palinksėjau jam pritardama.

- Tai gal pavalgom, kol gyvatės dar palėpėje, o tada apsiginkluosime ir nueisime jų nugalėti?

Semas entuziastingai palinksėjo ir įsitaisė prie valgomojo stalo. Vos prarijęs paskutinį kąsnį, pašoko nuo kėdės ir ėmė nekantriai trypčioti.

- Paskubėk, paskubėk, nes gyvatės tikriausiai jau baigia prasigraužti pro lubas.

- Jų iltys per silpnos, kad pragraužtų medį, juk gyvatės ne bebrai.

- Nieko tu nežinai, šitos gyvatės turi dantis kaip pas bebrus, - jis toliau nenustygo vietoje, tad man teko nustumti nebaigtą valgyti lėkštę į šoną ir ruoštis gyvačių antpuoliui.

Koridoriuje šnypštimas girdėjosi ypač aiškiai, sunerimau, ar nebus koks vamzdis trūkęs ir dabar jau liejantis palėpę vandeniu, kuris netrukus ims tekėti per lubas.

Bet skubėti negalėjau, reikėjo apsiginkluoti. Brolis man į rankas davė šluotą, sau ant galvos su šaliku prisirišo pagalvę ir apsimovė žaislines bokso pirštines.

- Šito jos tikrai neperkąs.

Šoktelėjau ir pačiupau nuleidžiamųjų kopėčių virvelę. Liukas atsidarė, kopėčios nusileido, bet nei vanduo, nei gyvatės pro jį nepasipylė. Šnypštimas tapo dar garsesnis, beveik ūžiantis.

Užlipome į palėpę, Semas laikėsi man už nugaros. Apsidairiau po tamsią, visą dulkėmis nuklotą erdvę. Akivaizdžiai čia seniai niekas kojos nebuvo įkėlę. Nužvelgiau senus daiktus, jų čia buvo prikrauta labai daug. Tikriausiai dauguma jų - mano tėvų. Akimirkai užmiršau, ko čia atėjusi. Ant žemės, matyt iškritusi iš kokio albumo, gulėjo nuotrauka. Ją pakėliau ir nubraukiau storą dulkių sluoksnį. Joje buvo įamžinti mano tėvai ir aš, kai buvau gal pora metų vyresnė nei dabar Semas. Pažvelgiau į mamą. Atrodė, kad žiūriu į šiek tiek vyresnę savo pačios versiją, paveldėjau jos natūraliai šviesius plaukus, mažą, smailią ir šiek tiek strazdanotą nosį, net smailesnę nei įprasta ausies formą. Taip pat ji turėjo dideles šviesiai rudas akis, beveik oranžines. Lygiai tokios buvo ir manosios. Mama mėgdavo sakyti, kad mūsų akys kaip kačių. Šioje nuotraukoje jau buvo išryškėjęs jos pilvas, tad ji jau laukėsi Semo.

- Kas čia? - broliukas pasistiebęs bandė įžiūrėti, ką laikau rankoje.

- Čia mūsų tėvai ir aš, - nuleidau nuotrauką žemyn, kad matytų ir jis.

Kurį laiką abu spoksojome į įamžintą akimirką. Aš buvau mamos kopija, o Semas - tėčio. Abu turėjo tamsiai rudus plaukus ir tamsiai rudas akis, neišsiskiriančias, kaip mano ir mamos. Tačiau smailūs ausų galiukai nuo mamos persidavė ir Semui.

Garsas staiga liovėsi. Abu apsidairėme. Dabar palėpėje buvo visiškai tylu. Nesupratau, kas skleidė garsą ir kodėl liovėsi. Dar kartą apėjau palėpę, norėjau įsitikinti, kad viskas gerai ir kiauri vamzdžiai neleidžia nei vandens, nei dujų. Šnypštimas nepasikartojo.

- Einam, Semai. Gyvačių čia nėra.

- Turbūt pamačiusios, kaip mes apsiginklavę, jos išsigando ir pabėgo.

- Tikriausiai taip ir buvo, - pataršiau šviesius brolio plaukus. - Atsargiai lipk žemyn ir nenukrisk.

Neįprasti garsai greitai pasimiršo. Dabar mintis buvo užvaldęs Luko vakarėlis. Iki jo liko daugiau nei savaitė. Į jokį vakarėlį iki šiol dar nebuvau kviesta, tad nelabai numaniau, ką žmonės juose veikia. Tiesiog šoka? Šokti aš niekada nemėgau ir nemokėjau. Kažkur giliai kirbėjo mintis, kad ten buvau pakviesta tik iš gailesčio, o nuėjus visi iš manęs šaipysis, nes būsiu ne taip apsirengusi arba stovėsiu kampe kaip atsiskyrėlė. Tačiau viltis, kad Lukui kritau į akį buvo stipresnė, nors ir ne itin realistiška.

Vakare patikrinau Semo namų darbus ir paguldžiau jį į lovą. Tuomet grįžau į savo kambarį ir begalvodama apie Luką užmigau.

Prabudau gal po kelių valandų, kai kambaryje jau buvo visiškai tamsu. Girdėjau durų trenksmą, tikriausiai grįžo močiutė. Jau ruošiausi suktis ant kito šono ir miegoti toliau, bet atsidarė kambario durys ir įlėkė Semas.

- Eva! Eva!

- Šššš, - piktai sušnypščiau. - Kas nutiko? Kodėl triukšmauji?

- Gyvatės! Jos vėl grįžo!

Tamsoje pavarčiau akis. Kartais Semo vaizduotė būdavo pernelyg laki.

- Nėra jokių gyvačių, eik miegoti, - suniurzgiau. - Ar tai tu trenkei durimis, ar močiutė grįžo?

- Aš... Bet, sese, ten gyvatės ir jos labai piktos, jos šnypščia dar garsiau... Girdėjau, kaip jos sakė tavo vardą... - berniukas atrodė labai rimtas ir susirūpinęs.

- Ką čia šneki? Gyvatės kalbėti nemoka, - nenorom ėmiau ropštis iš lovos. Kol neišsiaiškinsime su gyvatėmis, tol Semas nuo manęs neatstos. Kartais tas jo atkaklumas imdavo mane erzinti. Ypač, kai atgydavo naktimis.

- Šitos moka.

- Tai gal pasikalbėkime su jomis, kad bent naktį miegoti netrukdytų?

Semas linktelėjo.

Ant pižamos užsivilkau chalatą, įsispyriau į šlepetes ir paskui Semą nušlepsėjau į palėpę. Jis vėl apsiginklavo, tačiau man nuotaikos žaisti visai nebuvo, per daug norėjau miego. Slėpdama susierzinimą nuleidau kopėtėles.

Šnypštimas buvo tikrai sustiprėjęs. Nenuostabu, kad pažadino Semą, nes jo kambario durys buvo arčiausiai palėpės liuko. Pasišviečiau savo telefono žibintuvėliu. Abu užlipome į viršų.

Garsas atvedė prie seno, apmusijusio veidrodžio. Nuo jo pūstelėjo vėjas. Atrodo, radau prakiurusį vamzdį, kuris ir pūtė orą sukeldamas šnypščiantį ūžesį.

Man priartėjus, garsas prislopo, bet neišnyko. Pridėjau ranką prie veidrodžio, iš už rėmo iš tiesų jautėsi lengvas vėjelis. Ėmiau ieškoti, iš kur tas skersvėjis. Pirštais pajaučiau gūsį iš už veidrodžio, lyg už jo sienoje būtų skylė į lauką. Vos stumtelėjau ir pats pasviro į šoną. Atšokau nuo netikėto vaizdo. Veidrodis dengė keistą sūkurį sienoje. Atrodė, lyg sūkuriuojantis baltai pilkas rūkas. Šis keistas reiškinys ir skleidė šnypštimą.

Apstulbusi atsitraukiau nuo nematyto reiškinio per kelis žingsnius.

- Kas tai? - sušnibždėjo Semas ir priėjęs ištiesė ranką.

- Neliesk! - šūktelėjau, bet jau buvo per vėlu. Jis įkišo ranką į sūkurio vidurį. Sustingusi stebėjau, kaip jis įtraukia Semą ir šis pranyksta sienos skylėje. - Semai! - suklykiau.

Ištiesiau ranką tikėdamasi jį sugriebti, stipri trauka nebeleido man atsitraukti, ranką tarsi įsiurbė. Išsigandusi bandžiau ištraukti ranką, bet trauka buvo labai stipri. Nespėjau nei sumirksėti, kai sūkurys įtraukė ir mane.

2 savaitė

Atsimerkiau gulėdama kažkur minkštai. Pirmiausia rankomis apsigraibiau, ar esu sveika, bet keistasis sūkurys, įtraukęs mane, bent jau nesužeidė. Atsisėdau ir apsidairiau, kur atsidūrusi.

Sėdėjau nedidelėje miško proskynoje ant minkštos žolytės. Viskas čia buvo neįprastai ryškių spalvų - žolė tiesiog spindėjo smaragdine spalva, gėlės pievoje priminė ryškiaspalvius brangakmenius ir švietė iš tolo, skraidžiojo delno dydžio drugeliai, visokiais raštais ir spalvomis išmargintais sparneliais. Pakėliau akis į vaiskiai žydrą dangų, be debesėlio, skaisti saulė skleidė malonią šilumą, glostančią rankas ir veidą.

Už kelių metrų čiurleno skaidrus upelis, kurio dugne buvo galima aiškiai matyti visus akmenėlius ir plaukiojančias spalvotas žuveles. Virš upelio linko ryškiai žali medžiai, tvarkingomis, beveik dirbtinai atrodančiomis šakomis.

Sutrikusi dairiausi ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl virš manęs šviečia saulė, juk dabar naktis. Juk ką tik laikrodis rodė beveik tris valandas, o Semas mane pažadino iš miegų...

Semas! Dairiausi aplink, bet brolio nebebuvo nei ženklo. Apėmė bloga nuojauta, iš baimės suprakaitavo delnai. Kur mano brolis?! Pašokau ant kojų net susverdėdama.

- Semai! - rėkiau, kol užkimau, bet jis neatsiliepė. Jo niekur nebuvo. Kur jis galėjo prapulti, juk ką tik sūkurys įtraukė mudu abu, jis negalėjo atsirasti kažkur kitur. Ar galėjo? Juk visai neišmanau, kaip veikia paslaptingi sūkuriai, atgabenantys į nežinomą vietovę.

Susizgribau, kad prieš įkrisdama į sūkurį rankose laikiau savo išmanųjį telefoną. Privalau surasti Semą, jis turėtų būti kažkur netoliese, o tada pamėginti išsikviesti taksi per programėlę ir grįžti namo.

Įnirtingai dairiausi telefono, gerokai palengvėjo, kai pamačiau jį besivoliojantį ant žolės per kelis metrus nuo tos vietos, kur ką tik gulėjau. Griūdama visomis keturiomis nuropojau ir čiupau jį į rankas. Spustelėjau atrakinimo mygtuką. Nieko neįvyko.

- Ne, ne, ne... - sušnabždėjau sau po nosimi toliau spausdama mygtuką, kad net nykštys pabalo. Ekranas išliko juodas, kad ir ką dariau.

Negi išsikrovė? Įsidėjau telefoną į chalato kišenę. Reikia rasti, kur galėčiau jį pasikrauti. Bet panika pradėjo užgožti sveiko proto balsą.

- Nurimk, - garsiai pasakiau sau. -Pamėgink situaciją paaiškinti logiškai. Taigi, užlipome į palėpę. Palėpėje radom keistą rūką, kuris įtraukė į paslaptingą pievą. Skamba labai keistai, tiesa? - toliau kalbėjau su savimi spigiu, panikos apimtu balsu. - Tai gali reikšti tik vieną - aš sapnuoju, - nudžiugau nuo šios minties, nes ji vienintelė skambėjo logiškai. - Tereikia sau įsignybti ir pabusiu iš šio keisto sapno, - dviem pirštais suėmiau ir skaudžiai spustelėjau rankos odą. Skaudėjo, bet iš sapno nepabudau. Ėmiau įnirtingiau save gnaibyti, bet situacija nepasikeitė. Bet negalėjau atsikratyti minties, kad sapnuoju, nors tokio ryškaus sapno dar nebuvau patyrusi.

Ėmiau ieškoti rūko, kuriuo čia patekau, jeigu jis atvedė mane čia, gali grąžinti ir namo.

Klūpėjau viduryje stebuklingai atrodančios pievos ir dairiausi keisto rūko sūkurio. Bet viską nušvietė saulė ir rūko nebuvo nei ženklo. Pamėginau įsiklausyti ir išgirsti tą šnypštimą, kurį skleidė sūkurys, bet be švelnių paukštelių melodijų ir lengvo vėjelio, kedenančio medžių lapelius, daugiau jokio garso nebuvo.

Giliai atsidusau. Atodūsis tokioje tyloje nuskambėjo itin garsiai.

- Galvok, galvok, - paliepiau sau. - Reikia rasti, kur pasikrauti telefoną ir tada viskas bus gerai. Taip, pasikrausiu telefoną, jį įsijungsiu, paskambinsiu močiutei ir viskas bus labai gerai, netrukus grįšim namo, - savęs įtikinėjimas suveikė ir panika atsitraukė, pasijutau ramesnė. Dabar turėjau tikslą ir tereikėjo jį įgyvendinti.

Pakilau nuo žemės, nubraukiau žolės likučius nuo nuogų kojų. Kažkur turėtų būti mano šlepetės, juk čia įkritau su jomis. Greitai pastebėjau baltas šlepetes, besivoliojančias per kelis žingsnius viena nuo kitos. Jas susirinkau ir apsiaviau.

Nenumaniau, į kurią pusę turėčiau eiti. Nevalingai ranka pakilo link telefono, norėjau įsijungti navigaciją ir pažiūrėti, kur artimiausia gyvenamoji teritorija.

Eidama tikėjausi pamatyti kokią proskyną, kuri atidengtų tolumoje stovinčio miesto namus. Akys užkliuvo už kitoje upelio pusėje palei krantą išmintos žolės. Tai gali reikšti, kad žmonės čia ateina maudytis. Paėjau kelis žingsnius arčiau vandens, gal pasirodys koks žmogus, kuris galbūt bus pastebėjęs Semą.

Bet ten buvo tuščia.

O upelis buvo gerokai platesnis ir gilesnis, negu man pasirodė iš pradžių. Negalėjo būti, kad Semas jį kirto. Nebent... Nebent sūkurys jį nusviedė į kitą upelio pusę, todėl šioje jo nėra.

- Semai! Semai! Sem... - šaukdama priėjau per arti upelio ir paslydusi veidu pūkštelėjau į vandenį. Išnirau gaudydama orą ir kojomis susiradusi dugną atsistojau. Nusikeikiau pamačius tolyn plaukiančias savo šlepetes ir dugne juoduojantį telefono siluetą. Pasirinkau gaudyti batus, iš mobiliojo vis tiek nebebus jokios naudos - sušlapęs nebeveiks, o šlepetės dar gali praversti einant per mišką.

Susižvejojau jas ir išlipau į krantą. Buvau visa šlapia, varvanti ir praradusi viltį, neturėjau rankšluosčio, kuriuo galėčiau nusisausinti, tad apsidairiusi, ar aplink vis dar nėra žmonių, nusirengiau. Likusi vienais apatiniais ėmiau įnirtingai gręžti pižamą, kad būtų kuo sausesnė.

Netoliese sušnarėjo krūmai. Kažkas brovėsi per miško tankmę link manęs. Skubiai apsirengiau pižamą, šlapias drabužis nemaloniai prigludo prie kūno, o smaragdinių medžių metami šešėliai neleido saulei manęs šildyti, oda pašiurpo.

- Semai! - šūktelėjau žengdama šnaresio pusėn. Jokio atsako. Apėmė negera nuojauta, žengiau kelis žingsnius atgal, stebėdama, kas tuojau išnirs iš už krūmų. - Semai? - dar kartą pakartojau jau tyliai, vis dar tikėdamasi, kad tai jis, bet stipriai abejodama. Neatrodė, kad krūmais brautųsi vienas mažas berniukas.

Akies kampučiu pastebėjau medžio šaką, gulinčią šalimais ir ją pakėliau. Pasiruošiau gintis.

Iš miško tankmės, garsiai trepsėdami išniro penki, šeši... nykštukai? Išpūtusi akis įsispoksojau į labai bjaurios išvaizdos, mažus, gal man kelius tik siekiančius padarėlius. Jų veidai buvo seni, susiraukšlėję, susisukę ir pikti. Keli jų turėjo barzdas, kurios buvo visai nepanašios į baltas tvarkingas sodo nykštukų barzdas arba tokias, kurias galima išvysti pasakoje "Snieguolė ir septyni nykštukai". Šitų padarėlių bjaurius, rauplėtus veidus supo įvairių spalvų purvini, susitaršę, susivėlę barzdaplaukiai. O jų apdarai labiau priminė senus drobinius maišus nei tikrus drabužius.

Tie padarai į mane spoksojo ne mažiau nustebę nei aš į juos.

- Hmm, - atsikrenkščiau. - Sveiki. Ar nematėte mano brolio? Jis neseniai buvo čia ir kažkur dingo... - mandagiai kreipiausi.

Nykštukai kažką murmėjosi tarpusavyje, tada vienas jų priėjo arčiau.

- Kokios tavo gražios rankos, - ištarė su man niekada negirdėta tarme, o jo žodžius lydėjo keistas garsas panašus į "ooo... ce ce ce...".

- Aaa... Ačiū? - sumurmėjau sutrikusi. - Bet ar nematėt mano brolio?

- Ooo ce ce ce. Ar galėčiau jas apžiūrėti iš arčiau?

- Ką? Mano rankas? - nykštukas linktelėjo dar labiau priartėdamas prie manęs. Nedrąsiai ištiesiau jam vieną ranką. Kas blogo gali atsitikti? Juk jų tebuvo penki maži nykštukai, kurie tesiekė man iki kelių.

Nykštukas paėmė mano ranką ir smalsiai apžiūrėjo.

- Kokios gražios ce ce ce rankos... Galėčiau jas suvalgyti, - suciepsėjo spigiu balsu. Ir godžiai apsilaižė.

Ištraukiau ranką jam iš nagų. Ėmiau trauktis atatupsta nuo keistųjų padarėlių. Dabar jau jie visi godžiai spoksojo ir artinosi puslankiu.

-Ką jūs darote? - prisiminiau, kad kitoje rankoje laikau lazdą, pradėjau ja mojuoti artimiausiam padarui prieš nosį.

- Oooo ce ce ce ce ce, - skleisdami savo garsą jie speitė mane tarp upės ir tankių krūmynų.

Jau buvau pasiruošusi šokti į upę ir plaukti į kitą krantą, kai atskrido daiktas, panašus į akmenį, ir pataikęs vienam nykštukų tiesiai į pakaušį jį kaipmat atjungė. Padaras krito veidu žemyn. Kitus tai išgąsdino. Jie, kaip ir aš, dairėsi, iš kur atskrido tas sviedinys. Tuo metu atlėkė dar keli neaišku kieno paleisti sviediniai ir neįtikėtinai taikliai išmušė visus nykštukus, išskyrus vieną, bet tas ir pats dėjo į kojas nelaukdamas, kol atsipeikės jo draugai.

Ėmiau dairytis savo išgelbėtojo. Iš pradžių pasigirdo kanopų dunksėjimas, o tuomet iš tankumyno išniro trys žirgai. Žengiau žingsnį atgal, koją apsėmė upelio vanduo. Išgąsdino tų žirgų dydis - jie neatrodė kaip paprastai arkliai, kuriuos buvau mačiusi ir kuriais vaikystėje teko jodinėti ne kartą. Šie buvo gerokai didesni ir raumeningi lyg laisvalaikiu kilnotų svarmenis. Žirgai su visais raiteliais priartėjo prie manęs.

- Sveiki, - ištariau neužtikrintai. - Ačiū, kad išgelbėjote...

Raiteliai buvo trys neįprastos išvaizdos žmonės. Jie žiūrėjo į mane apstulbę, lyg būčiau niekada nematyta būtybė. O aš įsispoksojau į juos - kuo ilgiau žiūrėjau, tuo keistesni jie atrodė. Visi trys vilkėjo neįprastus drabužius, drobinius marškinius ir kažką itin panašaus į šarvus. Ėmiau spėlioti, kad kažkur netoliese vyksta viduramžių karnavalas ir jie atėjo iš ten - tai paaiškintų keistus apdarus. Tačiau tai buvo ne tik jų drabužiai - veidai atrodė nenatūralūs. Pirmoji buvo moteris, gal keliais metais už mane vyresnė. Tarp jos labai ilgų beveik juodų plaukų kyšojo dvi smailios lyg elfo ausys. Į akis krito jos labai smulkus veidelis, ypač maža nosis ir nustebęs didelių akių žvilgsnis. Gal toks šešėlis, o gal jos akys iš tiesų buvo tamsiai violetinės spalvos. Tokių niekada nebuvau mačiusi.

Vidurinysis vaikinas buvo labiausiai gąsdinantis. Užteko vieno žvilgsnio į jį ir mane nukrėtė šaltas drebulys. Net ant žirgo sėdėdamas atrodė labai aukštas, o plonas apdaras nei trupučio neslėpė raumeningų rankų, kuriomis spaudė vadeles. Jo žvilgsnis nebuvo draugiškas. Atrodė, kad juodos akys tiesiog degė pykčiu. Ir tos pačios smailios ausys. Tokias turėjo visi trys. Trečiasis vaikinas buvo gerokai smulkesnis, šviesiaplaukis ir nei iš tolo nebuvo toks bauginantis.

Susizgribau, kad per ilgai spoksau į nepažįstamuosius, o šie taip pat tik žiūri ir nieko nesako. Pasijutau nejaukiai ir atsikrenkščiau. Raumeningasis vaikinas susižvalgė su mergina, bet po sekundės jų žvilgsniai vėl susmigo į mane.

- Kas tu tokia? - paklausė ji įsakmiu tonu.

Nekreipiau dėmesio į vėl apėmusią blogą nuojautą. Tai ne keisti maži nykštukai, grėsmingai speičiantys mane į kampą, tai - žmonės, su jais galima kalbėtis ir tikėtis pagalbos, gal net šiais žirgais jie mane parjodins į namus.

- Aš Eva, - atsakiau merginai, tik mano balsas neskambėjo taip užtikrintai, veikiau tyliai ir gailiai. - Gal matėte mano brolį? Jis turėtų būti kažkur čia netoliese, - nesiryžau užsiminti apie keistą sūkurį, kuriuo čia patekau, nes jie tikriausiai palaikytų mane beprote ir tada tikrai nebenorėtų padėti.

Mergina vėl susižvalgė su raumenuočiumi ir papurtė galvą, lyg aš būčiau neteisingai atsakiusi į jos klausimą.

- Ar bent galėtumėte duoti man paskambinti? Matote, mano telefonas įkrito į upę, aš pasiklydau ir norėčiau paskambinti močiutei ir pasakyti, kad man viskas gerai, - jaučiau, kad akyse ima kauptis išdavikiškos ašaros, atgalia ranka jas nusišluosčiau tikėdamasi, kad jie nepastebės.

- Kažkas čia ne taip, - žemu balsu, nuo kurio net krūptelėjau, pasakė raumeningasis vaikinas, lyg būtų manęs negirdėjęs. Jis žiūrėjo į mane, bet kreipėsi į kitus. - Gabename ją į pilį, o ten ir išsiaiškinsime.

- Pilį? Kokią dar pilį? - suveblenau stebėdama, kaip tiedu grakščiai nušoka nuo milžiniškų žirgų ir elegantiškai lyg katės nusileidžia ant žemės.

Žengiau dar vieną žingsnį atgal ir jau buvau iki čiurnų vandenyje. Bloga nuojauta, kuri pradžioje tik kirbėjo, dabar praktiškai skalambijo varpais, supratau, kad turiu pabėgti nuo šitų keistai besielgiančių ir atrodančių žmonių.

Bet pabėgti nespėjau, nepaisant savo sudėjimo, raumenuočius judėjo labai greitai ir lengvai. Nespėjau nei mirktelėti, kai jis mane parvertė vandenyje, o elfiškos išvaizdos jo panelė mane surišo.

- Paleiskit mane! - sucipau muistydamasi. Bet tvirtos rankos laikė stipriai, beveik negalėjau pajudėti.

- Nebūtina taip šiurkščiai, - pasakė trečiasis raitelis.

- Paleiskit, aš jums nieko nepadariau!

Jie pakėlė mane nuo žemės, lyg sverčiau ne daugiau už plunksnelę. Tuomet ant galvos užmovė plonos drobės maišą. Ėmiau suvokti, į kokią prastą situaciją patekau. Tikriausiai jie yra prekeiviai žmonėmis - jodinėja po mišką ir grobia beginklius žmones. Ėmiau klykti nesavu balsu, tikėdamasi, kad gal kas nors bus netoliese ir galės mane išgelbėti. Tačiau jie į tai nė nesureagavo, nekreipdamas nei menkiausio dėmesio raumenų kalnas pasodino ant savo arklio ir pats atsisėdo už manęs. Sėdėjau ant to nenormaliai didžiulio arklio nugaros, surištomis rankomis ir nieko nematydama. Buvau tikra, kad tuojau nukrisiu ir mažų mažiausiai ką nors susilaužysiu. Arba nusisuksiu sprandą. Bet tai tikrai nebuvo pats blogiausias scenarijus šioje situacijoje

Raumeningomis rankomis jis suėmė vadeles, dabar nukristi nebegalėjau. Bet tas vaikinas sėdėjo nepatogiai arti manęs. Nugara rėmiausi jam į krūtinę. Troškau, kad bent rankos nebūtų surištos ir pati galėčiau laikytis, o ne tik pasikliauti jo noru manęs nenumesti ant žemės.

Lengvu mostu jis paragino arklį ir šis risčia pajudėjo. Kvyktelėjau iš baimės, kiekvieną minutę atrodė, kad jau krisiu žemyn, o užrištomis akimis fantazija įsisiautėjo ir atstumas iki žemės darėsi vis didesnis ir didesnis.

O dar Semas... Įsivaizdavau savo mažąjį broliuką pasiklydusį šiame baisiame, tų piktų nykštukų pilname miške. Jis ten vienas, mažas, pasimetęs, tikriausiai verkia ir nežino, ką daryti. Nežino, kur dingo jo sesuo, kuri turi jį apginti.

Ašaros tekėjo skruostais, o net neturėjau kaip jas nusivalyti.

3 savaitė

Jojome ilgokai. Visą laiką tyloje. Trijulė nepratarė žodžio nei man, nei vienas kitam. O aš juos kalbinti bijojau. Kūną krėtė drebulys, kurio suvaldyti niekaip negalėjau, o mintyse piešiami baisūs mano ir Semo likimo scenarijai nei kiek negelbėjo.

Netrukus ausis pasiekė triukšmas. Ne, tai veikiau šurmulys. Žmonių keliamas šurmulys. Žmonės! Apsidžiaugiau. Kažkas mane gali išgelbėti!

- Padėkit! Gelbėkit! - ėmiau rėkti iš visos gerklės.

- Užsičiaupk, - suurzgė balsas netikėtai arti mano ausies. Akimirką sustingau nusigandusi griežto tono.

Bet neketinau jo klausyti, nes dabar turėjau progą išsilaisvinti iš pagrobėjų.

- Mane pagrobė! Kvieskit policiją! Kas nors padėkite!

Nutilau, kad girdėčiau, kaip reaguoja žmonės. Apstulbau, kad nei vienas jų nekvietė pagalbos, nei bandė padėti man, net nesikreipė į mane paklausti, ar man viskas gerai. Labiausiai sukrėtė garsas, kurį išgirdau tarp kitų šnabždesių ir balsų. Tai buvo juokas. Kažkas visai netoli manęs nusikvatojo, tarsi mano pagrobimas jam būtų buvusi didžiausia komedija.

- Padėkit... - pro ašaras suaimanavau.

- Baigei rėkauti? - vėl kreipėsi balsas prie pat ausies. - Čia tau niekas nepadės. Įsibrovėlių teisės niekam neįdomios.

Įsibrovėlių? Nuo kada aš įsibroviau? Juk patekau čia ne savo noru. Ir nuo kada miškas nėra vieša vieta, kurioje gali būti kiekvienas?

Šurmulys nesiliovė. Aplink skambėjo linksmi žmonių balsai, kasdieniai pokalbiai ir vaikų juokas. O į mane niekas nekreipė dėmesio. Verkiau net pasikūkčiodama, pasišlykštėjusi tokiu žmonių abejingumu ir beširdiškumu.

- Atidaryk vartus, - kažkam pasakė kitas pagrobėjas.

Kažkas sugirgždėjo ir sucypė vyriai. Po to sekė sunkus šlumštelėjimas ir mes vėl jojome. Už mūsų sugirgždėjo uždaromi vartai.

Mano nosį pasiekė šieno ir arklių mėšlo kvapas.

- Ir ką gi mes čia turime? - paklausė nežinia iš kur atsiradęs sodrus vyriškas balsas.

- Kažkokia klajūnė. Nieko svarbaus. Radome šnipinėjančią prie Proskynos.

- Sakote, nieko svarbaus? Ar dažnai būna tokių šnipų pas mus? - toliau smalsavo malonus balsas.

- Man atrodo, kad Meibelės pasagas jau reikėtų pakaustyti, ar galėsi, Veinai? - vietoj atsakymo pasakė ta bjauri elfė. Buvau tikra, kad ir Veinui ji nepatinka. Mintyse įsivaizdavau vyriškio veidą - jis nudelbė elfę piktu žvilgsniu ir mintyse pagalvojo, kad mieliau jai pačiai kanopas pakaustytų nei jos žirgui.

Rankos, mane tvirtai laikiusios ant žirgo, staiga dingo. Likau sėdėti viena ir laikytis galėjau vien tik kojomis. Jei tik arklys sujudės, iš karto krisiu že...

- Aaa! - suklykiau nesavu balsu, kai ranka griebė man už kojos ir stipriai timptelėjo žemyn. Kojos nuslydo lygia arklio nugara, susilaikyti nuo kryčio nebuvo kaip. Atsitokėjau vis dar klykdama visu balsu. Tik ant žemės taip ir nenukritau. Tos pačios rankos, kurios nutraukė žemyn, mane ir sugavo.

- Nustok rėkt, - suniurzgė elfė, stovėdama už kelių žingsnių, ir panorau jai atsikirsti ar užvožti į tą elfišką snukelį. Bet kad ir kaip norėjau, šiuo metu buvau viena prieš visus, tad geriau patylėti. - Kiek mes su ja tąsysimės, vedam greičiau į kamerą ir tegul ten tupi, dar reikia pranešti karaliui.

- Kam? - nesusilaikiusi su nuostaba perklausiau.

- Ne tavo reikalas, - atšovė elfės balsas jau toldamas nuo manęs.

Viduje užvirė pyktis. Aš juk nieko blogo nepadariau, o su manimi elgiasi kaip su didžiausia nusikaltėle, grasina įmesti į kalėjimą.

- Karaliui Jumenui, - į mano klausimą atsakė tas kitas, ne toks atšiaurus vaikinas.

Vis tiek nesupratau, apie ką jie kalba. Karaliui? Kokiam karaliui? Į kokį teatrą aš čia pakliuvau?

Neįspėjęs raumenų kalnas pastatė mane ant žemės, tad susvirduliavau. Iš kitos pusės pajutau pagalbai ištiestą ranką, kuri sulaikė nuo negrakštaus drėbimosi veidu į žemę.

- Aš ją nuvesiu į kamerą. O tu gali eiti tiesiai pas karalių, - pasakė draugiškasis vaikinas. Man labai palengvėjo, kad būtent jis liks su manimi, nes kiti du atrodė tiesiog siaubingi žmonės. O jis vienintelis, kurį, maniau, kad dar galėčiau įkalbėti mane paleisti ir pasielgti teisingai.

- Aš pats galiu nuvesti, - suniurzgė raumenų kalnas.

Įsitempiau. Tikėjausi, kad draugiškasis vaikinas jam paprieštaraus, bet jis nuolankiai sutiko.

Vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos pusės čiupo mane už parankių ir beveik nešte nusinešė, kojom vos siekiau žemę. Raumenuočiaus grybšnis buvo daug tvirtesnis ir šiurkštesnis, ėmiau svarstyti, ką blogo jam padariau, kad jis taip manęs nekenčia. Antrojo vaikino ranka mane laikė daug švelniau ir stipriai nespaudė. Tik jis mane įspėjo apie kelio nelygumus, slenksčius ir laiptus. O jų mes praėjome daug. Užlipome nemažai laiptų aukštyn, ėjome vis pasukdami tai į kairę, tai į dešinę. Iš pradžių dar mėginau įsiminti kelią, bet tai buvo tiesiog beprasmiška.

Galiausiai priėjome tikslą.

- Atidaryk trečią kamerą, - įsakė žemas raumenų kalno balsas. Sužvango raktai, kažkas nedelsdamas jam pakluso.

Sudrebėjau, labai bijojau patekti į nežinomų padarų kalėjimą už nežinia ką, o galbūt todėl, kad čia buvo baisiai šalta ir drėgna.

Šaižiai sucypė nesutepti vyriai.

Ir pagaliau kažkuris atrišo virvę. Ėmiau trinti nutirpusias rankas. Ta karvė man jas taip stipriai suveržė, kad dabar nebejaučiau pirštų, o riešuose įsirėžusios virvės paliko skaudžius nubrozdinimus.

Pakilo ir galvos apdangalas. Tai, ką pamačiau, man visai nepatiko. Mes visi buvome kažkokiame tamsiame, drėgname požemyje, kurį labai neryškiai apšvietė kabantys ant sienų... deglai. Tikrai pasijutau lyg patekusi į praeitį, kur kalėjimo grindis ir sienas sudarė akmenys, o vienintelis šviesos šaltinis - ugnis. Jokios elektros.

Priešais mane stovėjo draugiškasis vaikinas, o raumenų kalnas stovėjo toliau ir kažką kalbėjo su kalėjimo sargu.

Pasinaudojusi proga, kad šalia tik vienas pagrobėjas, sušnabždėjau:

- Prašau, paleisk mane. Mano brolis kažkur ten, vienas, jis dar visai mažas ir aš turiu jį surasti...

- Atleisk. Ne viskas taip paprasta, - jis gailiai šyptelėjo ir jo žvilgsnis nukrypo link raumenų kalno, tad supratau, kad nuo jo priklauso, ar būsiu paleista.

Nubraukiau ašarą ir kramtydama lūpą pažiūrėjau į jo geltonas akis, kurios rūsio šviesoje panėšėjo į mano - buvo beveik oranžinės. Vaikinas nuleido žvilgsnį, lyg nuoširdžiai apgailestaudamas, kad man negali niekuo padėti.

Raumenų kalnas atsisuko į mus.

- Kitai, lįsk iš ten ir užrakink kamerą.

Visi išėjo. Kalėjimo sargybinis grįžo į savo vietą prie įėjimo. Likau viena. Pirmiausia pakračiau grotas, įsitikinau, kad jos tikrai užrakintos.

- Ei, ei, sargybini, prašau, atidaryk duris ir išleisk mane! - šūktelėjau. Jis nekreipė dėmesio. - Aš čia patekau per klaidą, aš nieko blogo nepadariau, išleiskite! Prašau, mano mažas brolis liko kažkur miškuose, jis ten visiškai vienas! Aš turiu jį surasti, jis pražus tame miške! Būkit žmonės, paleiskit! - sriūbavau jau geras dešimt minučių be jokio atsako.

- Pirmas kartas kameroj? - iš kairės pusės atsklido ramus ir atsipalaidavęs balsas. Pašokau. Pasirodo, gretimoje kameroje buvo dar kažkas. Šiame kalėjime aš ne viena. Aišku, tai nei kiek neguodė.

- Mhm, - šniurkštelėjau.

- Kaip čia patekai? - vėl paklausė.

- Buvau miške. Ir mane užpuolė kažkokie maži bjaurūs nykštukai.

- Turi omeny goblerius?

- Ką tokius? Niekada nesu girdėjusi tokio žodžio.

- Gobleriai. Maži labai pavojingi padarai, bjauriai susuktais veidais. Jie ėda žmones. Ypač mėgsta rankas. Pirštai jiems delikatesas.

- Ką? - apstulbau. Puikiai prisiminiau, kaip nykštukas laižėsi paėmęs mano ranką. Tikriausiai visai nedaug trūko, kad būtų ir kokį pirštą nukandęs.

-Kaip nuo jų pabėgai? Jie labai greiti, - toliau mane kalbino ramus nepažįstamojo balsas. Ar nepažįstamosios? Buvo sunku pasakyti.

- Atėjo jie... ta bjauri elfė ir šitie du, kurie mane čia atvedė. Jie nubaidė nykštukus, bet mane surišo ir įmetė čia.

- Tiesiog šiaip sau?

- Taip, aš nieko nepadariau.

- Man gali pasakyti, aš neteisiu. Juk irgi sėdžiu kalėjimo kameroje.

- Aš tikrai nieko nepadariau! - piktai riktelėjau, jei manimi netiki paprastas kalinys, kaip patikės minėtasis "Karalius"?

Mano kaimynas neatsakė.

- Tu vis dar ten? - paklausiau. Visai nenorėjau taip greitai susipykti su vieninteliu savo pašnekovu. - Nenorėjau būti nedraugiška, atsiprašau.

Tyla.

Sudribau ant kieto gulto. Ant metalinio pagrindo buvo užtiestas senas, sugulėtas, nežinia kokio gyvūno kailis, maža, išsibarsčiusiom žąsies plunksnom pagalvėlė, pageltusi nuo amžiaus ir nuo prakaito, ir šiurkštus, padarytas iš kažko panašaus į vilną, murzinas užtiesalas. Pasibjaurėjusi apžiūrėjau tuos skarmalus. Be šio siaubingo gulto kameroje daugiau nieko ir nebuvo.

Šaltis ir drėgmė ėmė skverbtis į kaulus pro nuogas kojas ir pro ploną, vis dar drėgną pižamą ir chalatą. Pėdos jau buvo basos, nes šlepetes, kurias taip stengiausi išžvejoti iš upės, pamečiau jodama arkliu. Neliko nieko kito, kaip nusivilkti šlapius apdarus ir lįsti po sausu, nors purvinu ir bjauriu pledu. Pižamą padžioviau kojūgalyje. Nors abejojau, kad tokioje drėgmėje išdžius.

Daugiau neturėdama ką veikti, pasidėjau galvą ant pagalvės. Šiek tiek sušilau ir ėmė veikti nuovargis. Visgi Semas pažadino trečią valandą ryto, buvau mažai miegojusi.

Pagaliau liovė kratyti drebulys. Ėmiau laukti, kas bus toliau. Juk negali viskas šitaip ir baigtis. Negaliu visą gyvenimą pūti šitame baisiame kalėjime su kaimynu, kuris su manimi nė nesišneka. Už ką nusipelniau tokio likimo? Nusišluosčiau baimės ašaras. Turiu išlikti drąsi, visgi kažkur ten laukia mano mažasis brolis. Vien dėl jo turiu kuo greičiau iš čia ištrūkti.

Vėl ėmiau tikėtis, kad gal tai tik sapnas. Gal tereikia užmigti ir rytoj atsibusiu savo lovoje ir visa šitai tebus košmaras, į kurį sugrįžti nebenorėsiu. Didžiausias rūpestis vėl bus Luko rengiamas vakarėlis...

O Semas ramiai gulės savo lovoje, kol jį pažadinsiu ir pasakysiu, kad laikas į mokyklą.

3 skyrius

- Kelkis! - nė nepastebėjau, kaip mane paveikė nuovargis ir užsnūdau. Miegą nutraukė šiurkštus balsas.

Nejaugi jau rytas? Atrodo, kad ką tik atsiguliau. Neryškiai ėmiau prisiminti kitą nakties sapną - apie paslaptingus mane pagrobusius žmones. Tikriausiai tas košmaras buvo toks ryškus, kad gerai neišsimiegojau. O tas mano žadintuvas, lyg metalas kuo daužomas būtų, toks šaižus garsas.

- Kelkis, miegale!

Ar tai močiutės balsas, ar Semo? Nepanašus nei į vieną iš jų.

- Tuoj, - sumurmėjau, kad daugiau nebešauktų.

Pasimuisčiau ant kietos lovos... Pala, juk mano lova minkšta. Pramerkiau akis nužvelgiau tamsią akmeninę kamerą, prastą metalinę lovą, purvinus skudurus. Lyg durklu kas į širdį būtų smeigęs, taip suskaudo krūtinę, iš baimės ir iš nerimo. Ne dėl savęs, dėl Semo.

Metalines grotas vis dar barškino kalėjimo sargas. 

4 savaitė

- Gal jau gana? - atsklido balsas iš gretimos kameros. - Tokiais garsais ir lavoną prižadinsi.

- Vakarienė, - suniurzgė sargybinis ir pro grotų apačią kyštelėjo metalinį indą, kuris labiau tinkamas šuniui, o ne žmogui. Apie maistą galėjau pasakyti tą patį. Į dubenį buvo įkrėstas kažin koks marmalas, kuris apetito tikrai nekėlė. Paragauti neišdrįsau. Padėjusi indą ant žemės niršiai jį paspyriau. Išlėkęs pro durų apačią šis ištaškė marmalą ant grindų ir sienų. Bent tokia forma galėjau protestuoti prieš šį pagrobimą.

- Tavo vietoje taip nedaryčiau, - ramaus balso kaimynas vėl kalbėjosi su manimi. - Valgyti jie dažnai neduoda... O kai esi alkanas, ši pliurzė būna net visai skani.

- Aš to nevalgysiu! Duokit man normalaus maisto! - užrėkiau pro grotas. Nors valgyti nė nenorėjau. Iš streso skrandis buvo susisukęs į kietą giužulą, jame vietos maistui tikrai nebuvo.

- O tu turi didelę gerklę. Gaila, bet rėkimas iš čia dar neišvadavo nei vieno.

- O kodėl tu toks ramus? - piktai paklausiau. - Tau patinka gyventi toje suknistoje kameroje?

Kaimynas sukikeno.

- Patinka... Lyg aš galėčiau rinktis.

- Tai ką tu padarei, kad čia atsidūrei?

Tyla.

Tuo metu mano dėmesį patraukė kiti balsai. Kažkas ėjo link kamerų ir kalbėjosi. Vyliausi, kad tai šviesiaplaukis vaikinas atėjo manęs aplankyti, gal net išvaduoti. Tvirčiau susisupau į pledą, vis dar šlapios pižamos neapsivilkau ir visai nenorėjau prieš nepažįstamąjį pasirodyti nuoga.

Po akimirkos atpažinau artėjantį balsą. Ir tai visai nebuvo draugiškasis vaikinas. Prie kameros grotų išdygo raumenų kalnas ir atšiauriu žvilgsniu nudelbė mano naująjį apdarą. Keliais žingsniais atsitraukiau į kameros gilumą. Nenorėjau stovėti taip arti jo. Visa savo esybe troškau prasmegti kiaurai žemės, kad tik nereikėtų žiūrėti į tas juodas neapykanta man degančias akis.

Vaikinas pažiūrėjo į ant žemės ištiškusią košę ir žvilgsniu pasekė prie apsivertusio indo, iš kurio nenorėjau valgyti. Išsigandau, kad gausiu pylos, kad taip pasielgiau. Bet atrodė, kad tai jam nei kiek nerūpėjo. Jo akys grįžo prie manęs. Aštrus žandikaulis buvo įsitempęs, dantys sukąsti.

- Sakyk, - prabilo žemu balsu, kuris prasismelkė iki pat kaulų čiulpų, - kokiu tikslu atklydai į mūsų žemes? Karalius nori žinoti.

- Aš neturėjau jokio tikslo ir net nenorėjau čia būti. Mano brolis įkrito į sūkurį ir kažkur prapuolė, aš tik ėjau jo ieškoti, - išlemenau drebančiu balsu.

- Kokį sūkurį?

- Nežinau. Ant sienos, už veidrodžio. Išgirdome šnypštimą, tas sūkurys skleidė tokį garsą, taip ir radome. Semas priėjo ir jį įtraukė, aš ėjau iš paskos, bet kai atsidūriau toje pievoje, jo niekur nebebuvo. O tu mane pagrobei ir aš negalėjau jo surasti! - kalbėjau vis garsiau net pati nustebinta savo drąsos.

- Kur buvo tas sūkurys? - kiekvienas jo klausimas skambėjo vis pikčiau.

- Palėpėje...

Jis svilino mane neapykantos kupinu žvilgsniu.

- Iš. Kokių. Žemių. Atėjai? - kiekvieną žodį spjaute išspjovė. - Ir koks tavo tikslas buvo ateiti čia?

- Aš tik noriu surasti brolį, - puoliau į ašaras, bet jam tai nei trupučio nerūpėjo.

- Iš kokių žemių ir ko tau čia reikia?! - pakėlė balsą, susigūžiau iš baimės. Buvau tikra, kad jei mūsų neskirtų grotos, jis mane pultų.

- Ne iš žemių... iš miesto... - nuo verksmo trūkčiojančiu balsu išspaudžiau, bet miesto pavadinimo nebespėjau pasakyti.

-Nevaidink kvailės, - pro sukąstus dantis iškošė. - Pasigailėsi, jei man nepasakysi, koks tavo tikslas šitoje pilyje. Kalbėk. Kokiu tikslu atėjai į Miško karalystę? Ketini užimti karaliaus sostą? To čia atėjai? Norėdama pasinaudoti savo išvaizda? Leisk tave nuliūdinti, tokių kvailių čia nėra.

- Apie ką tu kalbi? - suvapėjau. - Kaip aš galiu karaliaus sostą užimti? Aš net nežinojau, kad tokie dar egzistuoja...

- Nevaidink kvailės, - pro sukąstus dantis iškošė. - Pasigailėsi, jei man nepasakysi, koks tavo tikslas šitoje pilyje.

Niekaip negalėjau suprasti, ko jis iš manęs nori ir kodėl manęs taip nekenčia. Iš baimės drebėdama buvau prisispaudusi prie tolimiausios kameros sienos. Pro ašarų šydą jo nė nebemačiau. Susigūžiau ir leidau sau verkti net pasikūkčiodama, nebemačiau prasmės jam nieko sakyti, nes vis tiek nesiklausė.

Trenkęs kumščiu į grotas, jis staigiai apsisuko ir tiesiog išėjo.

Nuslydau žemyn, dabar jau sėdėjau ant ledinių grindų ir visa drebėjau.

- Tu gyva? - dar po kurio laiko prabilo kaimynas.

Vietoj atsakymo išspaudžiau tik spigų "mhm", vis dar klūpėdama ant šaltų grindų ir nevaldomai purtoma drebulio.

- O tu ne juokais jį įsiutinai, a? - visa ši situacija jį, matyt, pralinksmino. Turbūt ne kasdien kalėjime vyksta tokie įvykiai. - Ką jis ten kalbėjo apie karaliaus sostą? Man jau smalsu. Ketinai jį užgrobti? Kaip?

- Ne... Nesupratau, apie ką jis kalba, neketinau nieko grobti.

Pasilaikydama į sieną drebančiomis kojomis atsistojau ir užropojusi ant gulto susisukau į kamuoliuką. Daviau ašaroms valią. Kūkčiojau ilgą laiką, net pačiai atsibodo.

Lioviausi vėl išgirdusi aidinčius žingsnius. Trepsėjo ne viena kojų pora. Baiminausi, kad tai vėl raumenuočius ateis čia ir mane kankins. Išpūtusi akis spoksojau, kas pasirodys anapus grotų, nejučia atsitraukiau į gulto tolimiausią kampą.

Tai buvo Kitas, jei teisingai nugirdau, kai jo vardą sakė raumenuočius. O su juo kažkokia aukšta, griežtos išvaizdos moteris apsirengusi lyg karnavalui. Tokia didele, pūsta, senovine suknia, kurią net reikėjo laikyti pakeltą, kad nesivilktų purvinomis šlapiomis grindimis. Buvau tikra, kad ta suknia su korsetu, nes moters liemuo atrodė itin lieknas. Ji į mane žiūrėjo su smalsumu ir nuostaba. Lyg būčiau kažkuo kitokia nei jie.

Moteris susižvalgė su Kitu ir linktelėjo, lyg nebyliai pasikalbėję. Tada atsisuko į mane ir paklausė:

- Kuo tu vardu?

- Eva, - atsakiau. Ji atrodė draugiškai nusiteikusi, o dabar žmones, kurie manęs nepuola, matyti norėjau labiausiai.

- Ją reikia parodyti karaliui, - kreipėsi į Kitą. Jis linktelėjo. - Tik taip atrodančios jos ten vesti negalime. Eisiu paruošiu vonią, atvesk man ją po pusvalandžio.

Moteris išėjo, o vaikinas nedrąsiai šyptelėjo.

- Žinau, kad mūsų pažintis prasidėjo nelabai gražiai. Gal galime pradėti iš naujo? Mano vardas Kitas. Matau, kad nevalgei, - mostelėjo į maistą, kurio niekas taip ir neišvalė. - Alkana?

Lėtai linktelėjau. Jau nesusigaudžiau, kiek praėjo laiko nuo tada, kai naktį mane pažadino Semas. Galėjo būti ir dešimt valandų, o galėjo būti tik trys. Bet pilvas, lyg nudžiugęs, kad jį prisiminiau, sugurguliavo, nors fiziškai alkio nejaučiau.

- Atnešiu tau ką nors.

Apsisuko ant kulno ir pradingo.

- O tu populiari, - pakomentavo kaimynas. - Aš tikrai nesugalvoju, kodėl tu čia atsidūrei ir man labai smalsu. Jei jie nenukirs tau galvos, ateik aplankyti manęs...

- Gal-galvos? - sumikčiojau. - Jie gali man nukirsti galvą?

- Aš tik pajuokavau. Nebent ką nors nužudei? Tada gali...

- Nieko aš nenužudžiau.

- Gal kaip nors kitaip pakenkei karaliui?

- Aš jo akyse nesu mačiusi.

Netrukus grįžo Kitas su maistu. Rankose laikė padėklą su lėkštėmis, kurios neatrodė, lyg šunims skirti dubenys. Baltose, mėlynais raštais išmargintose lėkštėse sudėtas maistas skleidė svaiginančiai gardų kvapą.

Kitą atsekęs sargybinis atrakino grotas ir vaikinas pastatė padėklą ant lovos. Apžiūrėjau lėkščių turinį. Vienoje buvo sultinys, kuriame plaukiojo įvairių spalvų daržovės, šalia gulinti bandelė dar garavo, lyg būtų ką tik ištraukta iš orkaitės. Kitoje lėkštėje gulėjo didelis gabalas mėsos, šalia kažkas panašaus į bulvių košę, tik ryškiai oranžinės spalvos.

- Nenusidegink, dar karšta, - perspėjo Kitas, kai čiupau šaukštą.

Ėmiau valgyti, sriubos skonis buvo neįprastas, bet buvo skanu. Pasijutau nejaukiai, kai atkandau minkštos baltos bandelės ir pamačiau, kokie purvini mano pirštai, tiesiog aplipę purvo sluoksniu. Ir kada aš spėjau šitaip išsipurvinti?

Kitas tyliai stebėjo, kaip valgau, ir nekalbino. Įveikiau pusę gabalo mėsos ir pasijutau taip, lyg suvalgiusi dar vieną kąsnį, apsivemsiu.

- Kitai... - nedrąsiai kreipiausi į ant žemės sėdintį vaikiną. - Ar galėčiau likusį maistą atiduoti savo kameros kaimynui?

Mano prašymas jį gerokai nustebino. Kelias akimirkas išpūtęs akis į mane spoksojo, tada lėtai linktelėjo.

- Turi omeny Raganai Mėjai?

- Raganai? - kažkokie goblinai, raganos, karaliai... Ar aš kažkokioj nelabai gražioj pasakoj?

- Taip ją vadina. Paprastai kalinių nemaitiname papildomai, bet, manau niekas nesužinos.

Vaikinas pašoko ant kojų ir paėmė lėkštę.

- Gal galiu pati? - paklausiau. Degiau smalsumu pamatyti, kaip atrodo toji Ragana Mėja, kuri su manimi kalbėjosi.

Kitas atidavė man lėkštę ir nedrąsiai žengiau iš savo bjaurios kameros, kurioje tebuvau tikriausiai kelias valandas, bet atrodė, kad gyvenu jau kelias savaites. Priėjau prie gretimos kameros ir pažiūrėjau, kas jos viduje. Kamera buvo lygiai tokia pati kaip mano. Be lovos joje nieko nebuvo. O ant jos gulėjo vyresnio amžiaus moteris, visiškai baltais labai ilgais ir garbanotais plaukais, siauru veidu, kurį vagojo ryškios juoko raukšlės aplink akis ir lūpas. Jos akys buvo labai šviesios, sunku buvo pasakyti, žalsvos ar rudos. Tomis akimis ji gręžė mane kiaurai, lyg ji matytų mano mintis, atverstas prieš ją kaip knygą. Moters veidą labai trumpai iškreipė nuostaba, bet tuoj pat susitvardė ir vėl buvo visiškai rami.

- Rag... - norėjau kreiptis, bet susilaikiau. Močiutė mane buvo išmokiusi gerų manierų, tad vyresnės moters vadinti ragana neapsivertė liežuvis. - Norėjau pasakyti, Mėja, atnešiau tau mėsos.

- Maja, - pataisė mane. - Mmm, o tu geras vaikas, - tarė ji.

Lėtai atsistojo. Judėjo labai grakščiai, tad atrodė, kad prie manęs priplaukė, o ne priėjo. Ilgais ir kaulėtais pirštais Maja paėmė iš manęs lėkštę pro grotų apačią.

- O tu be galo panaši į ją... - ištarė nenuleisdama akių, bet rankomis jau čiupdama maistą ir godžiai suleisdama dantis į mėsą. Smakru nuvarvėjo riebalų srovelė.

- Į ką? - paklausiau, bet kaip tik tą akimirką priėjo Kitas ir timptelėjęs už rankos paragino eiti. Nusekiau jam iš paskos tamsiu koridoriumi, kuris vedė iš kalėjimo.

- Mes dar susitiksime, - išgirdau sakant savo kaimynę. Neabejojau jos žodžiais, juk ne šiaip sau ją vadina ragana.

Žingsniavome kieta, nelygiais akmenimis išklota žeme, kuri skaudžiai dūrė man basus padus.

- Kur mane vedi? - neramiai paklausiau. Girdėjau, apie vonią ir karalių, bet norėjau įsitikinti, kad ten nebus piktojo raumenų kalno. Galbūt tada su karaliumi galėsiu susitarti, kad mane paleistų, o gal net padėtų rasti Semą ir grįžti namo. Norėjau tikėti, kad tas karalius geras žmogus.

- Pas Savaną, ji tave paruoš susitikimui su karaliumi. Gali nebijoti.

5 savaitė

- Ar ten nebus to raumenuočiaus? Jis siaubingas žmogus.

- Neitas? Taaaip, - nutęsė jis šyptelėdamas. - Sakykime taip, kad jis labai saugo pilį ir ne visada yra pats mieliausias žmogus. Bet labai ištikimas karaliui.

Priėjome siaurus suktus laiptus, kuriuos slėpė akmens spalvos durys, todėl iš pradžių jų nepastebėjau. Tais laiptais lipome aukštyn gana ilgai. Negalėjau suskaičiuoti kiek aukštų užlipome, bet, kai Kitas išvedė mane pro tokias pačias pilkas duris, jau buvau uždususi ir sunkiai gaudžiau orą.

Patekome į didelį kambarį. Viskas čia atrodė senoviškai ir keistai. Vietoj tikrų lempų palubėje kabėjo milžiniškas šviestuvas su daug žvakių. Ant sienų taip pat degė deglai, todėl kambarys buvo ne tik gerai apšviestas, bet ir šiltas. Viduryje kambario stovėjo vonia. Ji čia atrodė visai ne vietoj padėta. Buvo ir kelios lovos, uždengtos baldakimais, jų vidaus nesimatė. Palei tolimiausiąją sieną buvo ir medinė spinta, išdrožinėta įvairiausiais ornamentais. Tokios norėčiau ir savo kambaryje.

Dešinėje stovėjo veidrodis, jame pamačiau kažkokią baidyklę, net nusigandau. Tik tada susivokiau, kad ta baidyklė - aš. Plaukai susivėlę, susitaršę, lyg varnos lizdas pūpsojo ant galvos ir purvinom sruogom krito iki liemens. Rankos, veidas ir kojos pajuodę nuo purvo, o visa kita dengė balkšvas užtiesalas. Veide švarios buvo tik akys, o ir tos išpurtusios ir patinusios nuo kelių valandų nepertraukiamo žliumbimo.

Kitas pasekė mano žvilgsnį ir šyptelėjo. Mano reakcija į save jį prajuokino. Jau norėjau ką nors kandaus pasakyti, bet prasivėrė tos pačios durys, pro kurias įėjome mes, ir į kambarį įžengė, kaip spėjau, Savana.

- O, jūs jau čia. Puiku. Kitai, gali eiti. Eva, mesk šalin tą purviną skudurą ir lipk į vonią, - sukomandavo moteris su senovine suknele tokiu balsu, kad jai nepaklusti buvo neįmanoma.

- Sėkmės, - palinkėjo Kitas. - Susitiksime pas karalių.

Palaukiau, kol vaikinas paliks kambarį ir tik tada nedrąsiai paleidau savo apdarą. Likau stovėti vienais apatiniais.

- Renkis renkis, - paragino Savana ir nusisuko supratusi, kad aš droviuosi nusirengti prieš žmogų, kurį ką tik sutikau.

Išsinėriau iš likusių drabužių ir paskubom įlipau į vonią. Šiltas vanduo apsėmė sustirusį kūną ir apgaubė be galo malonia šiluma. Vieną sekundę net užsimiršau, kur esu ir leidau sau pasimėgauti. Bet kitą akimirką į kambarį įgužėjo dvi kikenančios merginos. Pasidžiaugiau, kad vandens paviršių dengia baltų putų sluoksnis. Jaunos merginos, paauglės, tikriausiai keletu metų už mane jaunesnės iš kažko juokdamosi uždarė duris ir liovėsi kikenusios, nes Savana pervėrė jas griežtu žvilgsniu.

- Pagaliau teikėtės ateiti. Čia turime viešnią, kurios laukia karalius, neverskite jo laukti. Tuoj pat išmaudykite merginą ir sušukuokite. Atnešiu jai drabužių.

Savana pasišalino.

- Aaa, labas, - pasisveikinau su mergaitėmis, kurios paklususios Savanai atskuodė prie manęs. - Aš Eva, o jūs kuo vardu?

- Jita ir Vila, - atsakė tik vyresnioji mergaitė, o jaunesnioji paėmusi medinį kibirėlį pasėmė vandens ir ėmė pilti ant mano plaukų.

- Aš galiu pati nusiprausti, jums nebūtina, - norėjau atimti iš jos tą kibirėlį, bet mergaitė nedavė ir atsitraukė, kad nepasiekčiau.

Man teko joms nusileisti. Merginos itin kruopščiai muilavo mano plaukus ir mažu rankšluostėliu prausė veidą.

- Ar galite man ką nors pasakyti apie tą jūsų karalių? Ar jis geras ir gailestingas, o gal jis koks nors piktasis karalius?

Nedrąsiai ištariau klausimą, kuris sukosi ant liežuvio galo. Bijojau išgirsti atsakymą, kuris sugriautų mano viltis.

- Negali taip nepagarbiai kalbėti apie karalių, - pasibaisėjo manimi Jita. - Jis gali sužinoti.

- Ir nubausti?

- Karalius nebaudžia... - įsiterpė mažoji Vila.

- Puiku, - man palengvėjo, jei karalius nebaudžia, tai tikriausiai jis yra geras ir su savo pavaldiniais elgiasi draugiškai.

- ...baudžia vyriausiasis karaliaus riteris ir apsaugos vadas Neitas, - užbaigė savo mintį ji.

Žioptelėjau ir į burną įtraukusi vonios putų užsikosėjau. Šis vardas man jau buvo žinomas. Raumenų kalnas, kuris dėl visai nepaaiškinamų priežasčių nekentė manęs kaip paties velnio, jis ir buvo vyriausiasis karaliaus riteris. Vadinasi, karalius visus nešvarius darbelius palieka tam pikčiurnai, o pats nusiplauna rankas. Mano nuomonė apie karalių stipriai krito. Vėl apėmė nerimas ir viltis, kad vienintelis žmogus, kuris man gali padėti, bus geras ir supratingas, kaipmat išblėso. Nebegalėjau mėgautis šiomis maloniomis spa procedūromis senovinėje pilyje.

Jita iš spintos paėmė didelį rankšluostį ir jį ištiesė. Išlipusi susisukau į švara ir gaiva kvepiantį rankšluostį. Kaip tik tuo metu Vila mano senuosius skarmalus sumetė į židinio ugnį.

- Prisėsk, - pakvietė Jita, priešais veidrodį pastačiusi kėdę. Atsisėdau ir stebėjau, kaip abi mergaitės šukuoja ir rankšluoščiu sausina man plaukus.

- Tavo plaukai tokie gražūs, - pasakė Vila, paleisdama sruogas tarp pirštų. Tokie šviesūs ir ilgi, visai kaip karalienės portrete.

- Ačiū, - sumurmėjau, nežinodama, kaip reaguoti į tokį komplimentą.

Atsidarė durys ir tvirtu žingsniu įžygiavo Savana.

- Ar ji jau švari? - paklausė. Jita ir Vila palinksėjo galvomis ir toliau šukavo plaukus taip švelniai, kad nei vienos sruogos net nepeštelėjo.

Plaukai išdžiūvo labai greitai dėl netoliese degančios skaisčios židinio ugnies. Tuomet Savana su Jitos ir Vilos pagalba mane įspraudė į tamsiai mėlynos spalvos suknelę, kurią puošė pasidabruoti ornamentai.

- Vau, - išsprūdo, kai pamačiau save veidrodyje. Priešais mane nebestovėjo ta purvina baidyklė, dabar atrodžiau nuostabiai. Kruopščiai iššukuoti plaukai buvo tokie tiesūs, kad nei su geriausiais plaukų tiesintuvais taip nepavyktų padaryti. Kelias sruogas Savana pati suėmė ir susegė gale, dvi sruogas palikdama taip, kad gražiai rėmintų veidą. Mėlyna suknelė stebuklingai tiko, lyg būtų siūta man.

- Kokia gražuolė! - cyptelėjo Vila, nusišypsojau jai.

- O dabar einame pas karalių.

Po šių Savanos žodžių mano viduriai susisuko į didelį kietą mazgą. Tuojau sužinosiu, koks karalius gyvena šioje kol kas nelabai gražioje pasakoje.

Įšokau į plokščiapadžius batelius ir nusekiau paskui Savaną iš kambario.

4 skyrius

- Kokio dydžio ši pilis? - paklausiau Savanos, kai atrodė, kad einame taip ilgai ir kelionė nė neketina baigtis.

- Labai didelė, - šyptelėjusi atsakė moteris. - Pati didžiausia aplinkinėse karalystėse, - balse skambėjo toks pasididžiavimas, lyg pilį pati būtų pastačiusi. - Bet jau atėjome, - šypsena dingo nuo jos veido, kai sustojome prie milžiniškų dvivėrių metalinių durų, kurias iš abiejų pusių saugojo šarvais pasikaustę sargybiniai. Smalsiai juos nužiūrėjau. Abu turėjo po kardo dėklą prisegtą prie diržo.

Sargybiniai nieko nesakę atidarė duris Savanai ir priešais mus atsivėrė didžiulė menė. Suprakaitavo delnai. Ji nebuvo gerai apšviesta, degė tik kas antras deglas. Vienoje salės pusėje visa siena buvo akmeninė, ją puošė įvairiausių žmonių portretai. Ne fotografuoti, o nutapyti. Juos apšvietė deglai. Ausyse atsimušė mano pačios širdies tuksėjimas. Kita siena turėjo daug langų. Jie buvo neuždengti jokiomis užuolaidomis, bet lauke buvo taip tamsu, kad pro juos nieko nesimatė. Prie langų buvo sustumti ilgi stalai ir dar ilgesni suolai. Lyg neseniai čia būtų vykęs pokylis, o po jo nebereikalingi baldai tiesiog nustumti į šoną, kol vėl jų prireiks.

O šios menės gale stovėjo du didžiausi sostai. Aš tikrai patekau į kažkokį realybės šou. Viename sostų sėdėjo tikrų tikriausias karalius - su karūna, su mantija, kaip priklauso. Tik antrasis sostas buvo tuščias, jame trūko karalienės, galbūt ji jau miega, nes tamsa už lango rodė, kad jau vakaras arba naktis.

Savana pamojo man paskubėti, kai nuo jos šiek tiek atsilikau. Man iš baimės suko vidurius, bet, kai pamačiau, kad aplink karalių susirinkusiame būryje yra ir vyriausiasis karaliaus riteris, arba raumenų kalnas, kaip jį pavadinau aš, kojos tiesiog įaugo į žemę. Nenorėjau prie jo artintis nė per žingsnį.

- Karalius laukia, ko stovi? - nekantriai paklausė Savana. - Einam, - nesulaukusi, kad pajudėčiau iš vietos, ji labai tvirtu gniaužtu sučiupo mano ranką ir nusitempė iš paskos.

- Nusilenk, - sušnabždėjo, kai atsidūrėme tiesiai priešais karaliaus sostą, pati elegantiškai pritūpė.

Pamėginau kopijuoti moters judesius, bet sustingusios kojos neklausė ir vos nenuvirtau. Nedrąsiai pakėliau akis į visus susirinkusius žmones. Vienintelis draugiškas veidas buvo Kito. Į kitus nedrįsau nė pažvelgti. Bet į raumenuočių nereikėjo nė žiūrėti, kad pajusčiau tvilkantį jo žvilgsnį.

- Karaliau, štai mergina, apie kurią kalbėjome. Ji vardu Eva, - Kitas mane pristatė ir padrąsinamai šyptelėjo. Tik nuo šypsenos nei kiek nepadrąsėjau.

Karalius tylėjo ir žvelgė į mane nieko nesakančia veido išraiška ir ranka braukė per trumpą šviesių plaukų barzdą, kurią sidabrino žili plaukai. Tylėjo ir visi kiti, laukė, ką jis pasakys.

Karaliaus žvilgsnis nukrypo į šoną. Pasekiau jo žvilgsnį ten, kur ant sienos kabėjo paveikslai. Žioptelėjau. Trečiajame paveiksle sėdėjau... aš? Tai buvo moteris, nepaprastai panaši į mane, tik keletu metų vyresnė. Jos ilgi plaukai buvo tokie patys kaip mano, kiekvienas veido bruožas buvo praktiškai identiškas, tik juoko raukšlelės aplink akis gilesnės. Net suknelė jos buvo panaši į tą, kurią man išrinko Savana.

Dabar jau visi žiūrėjo tai į paveikslą, tai į mane, vertindami mudviejų panašumą. Susigūžiau atsidūrusi dėmesio centre. Nors paveikslas mane stebino ne mažiau negu juos. Čia dedasi kažin kas labai keisto, tik dar niekaip nesugebėjau suvokti, kas.

- Eva, - prabilo karalius dudenančiu balsu, kuris atsimušė į menės skliautus ir grįžo aidu. Aš krūptelėjau, bet pakėliau akis į karalių. - Ta moteris, kurią matai paveiksle, yra mano motina, kuri valdė pilį prieš mane, - paaiškino. - Kaip matai, esi neįtikėtinai į ją panaši.

Linktelėjau, nelaukęs atsako karalius tęsė:

- Prieš daugybę metų, kai man buvo penkiolika, mano mama įsimylėjo vieną pirklį, kuris buvo atvykęs iš kažkokios niekam negirdėtos karalystės. Mano tėvas, tuometinis karalius, apie juos sužinojo. Tada mama su meilužiu turėjo pabėgti iš karalystės, kitaip jiems abiems būtų įvykdyta mirties bausmė, - visi įdėmiau klausėsi karaliaus istorijos. - Mama dingo, niekas jos nebematė, o tėvas iš sielvarto sunkiai susirgo ir po metų pasimirė. Taip, būdamas vos šešiolikos metų, aš tapau karaliumi. Ir štai sulaukiau tokios dienos, kai pas mane atklydo moteris, kuri atrodo lygiai taip pat kaip mano mama atrodė tokių metų. Tad, Eva, sakyk, iš kur tu kilusi? Kas tavo tėvai ir protėviai?

Atsikrenkščiau. Visų akys smigo į mane. Nežinojau kur dėti rankas, šios staiga ėmė atrodyti per ilgos ir niekaip neprisiminiau, kur paprastai jas laikau. Prasižiojau atsakyti karaliui, bet iš burnos išėjo tik keistas švokštimas.

- Atneškite mergaitei vandens, - sodriu balsu įsakė karalius.

Kažin koks aukštas ir lieknas žmogelis išskuodė iš menės ir netrukus grįžo su vandeniu. Tuo metu karaliaus paliepimu Kitas man pastatė kėdę ir ant jos pasodino. Gurkštelėjusi vandens jau buvau apgalvojusi savo atsakymą karaliui:

- Aš gyvenu su močiute ir broliu, ten, kur žemių neskirstom jokiom karalystėm, tik šalim, kurias valdo ne karaliai, o prezidentai, - atsikrenkščiau ir tęsiau. - Močiutė iš tėčio pusės, o kitos močiutės, iš mamos pusės, nepažinojau. Ją mačiau tik būdama labai maža, nes paskui ji pasimirė. Aš esu labai panaši į savo mamą, o mano mama sakydavo, kad ji panaši į savo mamą. Tad jei tam paveiksle pavaizduota moteris gali būti mano močiutė, tai tik iš mamos pusės.

6 savaitė

- Ir kuo vardu buvo tavo mamos mama?

- Ee, - nutęsiau, bandžiau prisiminti, kuo vardu buvo močiutė. Mama tikrai buvo minėjusi jos vardą. Toks neįprastas, švelnus vardas... - Itana, - galiausiai prisiminiau.

Man ištarus šį vardą šalia išgirdau Savanos aiktelėjimą, o visi kiti spoksojo į mane su nuostaba.

- Toks ir buvo mano mamos vardas, - galiausiai pasakė karalius. - Gali būti, Eva, kad tu esi mano dukterėčia, - jis man maloniai nusišypsojo.

Sėdėjau išsižiojusi ir mėginau suvokti, kas čia vyksta. Kokia dar dukterėčia? Kaip atsitiktinai atsidūrusi šiame košmare dar galiu būti ir giminystės ryšiais susijusi su karaliumi? Visa ši situacija man atrodė tokia kvaila ir neįtikėtina, kad nė nesugalvojau, ką galėčiau atsakyti.

- Kvailystė, - nugirdau žodį, išsprūdusį Neitui iš burnos. Jis atrodė mažiausiai patenkintas šia situacija iš visų. - Juk karalienės vardą gali žinoti bet kas, visi vyresnieji žmonės pažinojo ir mylėjo karalienę, ji vardą galėjo nugirsti bet kur.

- Neitai, tavo rūpestis suprantamas, - ramiu tonu atsakė karalius. - Bet aš nesiremiu vien tik vardo žinojimu. Man rodos, kad jų panašumas yra daugiau nei akivaizdus faktas.

Vyriausiasis riteris sužaibavo akimis, bet ginčytis su karaliumi nedrįso.

- Tai nuostabios žinios. Bet dabar jau gili naktis ir visiems reikia poilsio, tad tolesnius veiksmus ir reikalus aptarsime rytoj, kai gerai išsimiegosime...

- Ne! - šūktelėjau kiek per garsiai ir visi sužiuro. - A-atsiprašau, - sumikčiojau. - Bet, karaliau, su visa pagarba, mano brolis kažkur miškuose pasiklydo...

- Tu turi ir brolį? - perklausė nustebęs.

- Taip ir kai čia patekau, jis pradingo ir tikriausiai yra kur nors miškuose vienas, - apsiašarojau. - Norėjau jo ieškoti, bet... bet jie, - bedžiau pirštu tik į Neitą, -mane surišo ir atitempė čia.

- Mes ją išgelbėjom nuo goblerių, - suurzgė jis spigindamas į mane akimis.

- Nurimk, Eva, rasim tavo brolį, pats Neitas tuo pasirūpins. Neitai, surink karius ir tegul jie šukuoja mišką, kol ras Evos brolį.

- Aš noriu eiti kartu! - pašokau nuo kėdės pasiruošusi, jei reikės, net eiti su raumenų kalnu.

Bet karalius tik papurtė galvą.

- Ne, dabar tu turi likti čia. Esi svarbi, Eva. Neitu gali pasitikėti, jis padarys viską, kad tavo brolis būtų surastas. Kuo jis vardu?

- Semas...

- Puiku, Neitai, ieškok Semo.

- Klausau, karaliau, - atsakė riteris ir nusilenkęs greitu žingsniu išėjo iš salės, prieš tai metęs į mane žudikišką žvilgsnį.

- Eva, Savana tave palydės į svečių kambarį. O rytoj paruoš ir įkurdins tavo kambaryje. Šio vakaro susirinkimas baigtas, visi laisvi.

Visi, buvę menėje, nusilenkė ir palinkėjo karaliui gero vakaro, pasekiau jų pavyzdžiu.

Vis dar be galo norėjau eiti į miškus su kitais ieškoti Semo. Bet ginčytis su šiais žmonėmis nedrįsau. Beliko pasikliauti karaliumi ir... Neitu, kuris nekentė manęs, o aš negalėjau pakęsti jo. Galėjau tik tikėtis, kad paklusti karaliaus įsakymui jam yra svarbiau nei išreikšti neapykantą man.

- Eime, - iš pamąstymų pažadino Savana. - Nuvesiu tave į svečių miegamąjį.

Kartais net pabėgėdama sekiau ją, nes ėjo greitu žingsniu.

- Tuoj būsim, - pranešė, kai ėjome gan siauru koridoriumi su durimis iš vienos pusės ir langais iš kitos. - Šiame kambaryje tarnai jau pakūrė ugnį, tad nesušalsi, - tarė eidama pro duris į kambarį. - Spintoje rasi naktinius marškinius. Labos nakties.

- Ačiū, - padėkojau ir Savana paliko mane vieną mažame jaukiame kambarėlyje. Jame kūrenosi ir spragsėjo ugnis, mesdama judančius šešėlius ant sienos. Grindys buvo nutiestos kilimu, kambario viduryje stovėjo dvigulė lova, o nedidelėje spintoje radau minėtus naktinius marškinius. Kurie buvo stebėtinai panašūs į tokius, su kuriais miega mano močiutė. Marškiniai buvo balti, ilgomis rankovėmis, sagutėmis susegta ir nėriniuota apykakle, o ilgis siekė beveik iki pat žemės. Sukikenau pagalvojusi, kad miegosiu su tokiais močiutiškais naktiniais.

Išsinėriau iš gražiosios savo suknelės ir ją pakabinau spintoje vietoj naktinių, o juos apsivilkusi atsiguliau į lovą.

Galvoje sukosi begalės minčių. Pradedant baime ir rūpesčiu dėl Semo, tęsiant neapykanta man degančiu Neitu ir neįtikėtina žinia, kuria tikėti negalėjau - kad esu šio keisto pasaulio karaliaus dukterėčia, nes jo mama, mano močiutė, kadaise iš šio pasaulio pabėgo į manąjį. Mintis, kad jeigu kažkada iš čia į ten pateko mano močiutė, tai namo galėsiu grįžti ir aš, šiek tiek paguodė.

Gęstant ugniai kambarys skendo prieblandoje ir, nepaisant nerimo dėl mažojo brolio, mane suėmė miegas. Pasakiau sau, kad rytoj kareiviai būtinai ras Semą, taip kvailai save paguodusi, užmigau neramiu, kupinu sapnų miegu.

Prabudau, kai pro užuolaidų tarpelį į mane ėmė spiginti pakilusi saulė. Prireikė laiko, kol susivokiau, kur esu ir kas vakar įvyko. Panorau sužinoti, ar pavyko rasti Semą. Bet argi jie man nepraneštų, jei būtų radę? O galbūt jie rado, tik jis jau... Ne, tokios minties nei iš tolo negalėjau prisileisti. Semas gyvas ir jie jį suras. Juk kitaip ir būti negali.

Išlipau iš lovos. Atitraukiau užuolaidas ir pamačiau, kad saulė jau gerokai pakilusi. Vadinasi, miegojau tikrai ilgai.

Nežinojau, ar turėčiau išeiti iš kambario. Bet prisiminiau, kokia didelė ir klaidi pilis pasirodė vakar. Neabejojau, kad išėjusi kaipmat pasiklysčiau ir nei Savana manęs neberastų, nei pats dėdė karalius. Dėdė. Aš turiu dėdę. Visada norėjau turėti linksmuolį dėdę, bet nei mama, nei tėtis brolių ir seserų neturėjo.

Mano mintis apie dėdes nutraukė tylus beldimas į duris.

- Užeikit, - tariau, kai niekas neįėjo.

Durys prasidarė ir pro jas galvą nedrąsiai įkišo Jita.

- Ar galiu užeiti?

Linktelėjimu pakviečiau ją į vidų.

Mergina užėjo, pagarbiai tūptelėjo, rankose laikydama švelniai žalsvos spalvos suknelę, kurios korsetą kukliai puošė raudonos spalvos siuvinėtos roželės. Neabejotinai suknelė buvo labai graži. Jita padėjo man ją apsirengti. Vis dar jaučiausi labai keistai leisdama tarnaitei man patarnauti. Buvau pripratusi viską daryti pati - tvarkyti namus, gaminti valgį, rengtis, maudytis ir šukuotis.

- Kodėl mane taip puošniai rengiate? - pasiteiravau Jitos, kai įsispraudusi į gražiąją suknelę nužvelgiau save veidrodyje.

- Nes Jūsų laukia pietūs su karaliumi.

- Jau pietūs? - nustebau.

- Taip, beldžiau prieš porą valandų, bet niekas neatsakė, tad leidau Jums dar miegoti. Karalius Jūsų jau laukia, leiskite palydėti.

Pastebėjau, kad Jitos bendravimas kiek skyrėsi nuo vakar. Elgėsi ir kalbėjo ji lyg su didesne pagarba.

- Gal yra kokių nors žinių apie mano brolį? - paklausiau eidama su Jita pas karalių.

- Atleiskite, bet nieko apie tai nežinau.

- Kodėl į mane nesikreipi "tu"?

- Nes mes, tarnai, negalime į karališkosios šeimos narius kreiptis lyg į sau lygius.

- Karališkosios šeimos? - nustebau.

- Na, taip, juk Jūs esate karaliaus dukterėčia, tad esate karališkosios šeimos narė.

- Klausyk, kaip vakar atėjau čia būdama niekas, taip ir toliau šioje pilyje esu niekas. Mane ir į kalėjimą uždarę buvo ir maišą ant galvos užmovę, jei to niekas nebedarys, tai man puikiausiai tiks ir kad visi kreipsis į mane vardu ir nesakys "Jūs". Tad aš esu Eva, taip mane ir vadink.

- Gerai, - nuolankiai atsakė ji.

Atvedė mane į tą pačią menę, kurioje buvome vakar. Tik šiandien čia buvo per vidurį padėtas ilgas stalas, bet tik dvi paminkštintos kėdės. Stalo gale sėdėjo pats karalius. Kai atėjau, mostelėjo ranka prisėsti gretimoje kėdėje. Jaudinausi - juk sėdėsiu prie vieno stalo su karaliumi.

Stalas buvo nukrautas įvairiais valgiais: nuostabiai kvepiančiomis bandelėmis, gėrimu, labai panašiu į kavą, visokiausi man niekada nematyti vaisiai ir kiti patiekalai, kurių pavadinimų nežinojau. Vos prisėdau, šalia stovėjęs tarnas pripildė mano stiklinę karštu garuojančiu juodu gėrimu.

- Pieno? - paklausė, prikišęs ąsotėlį.

Linktelėjau.

- Valgyk, - paragino mane karalius. - Turime aptarti vieną rimtą reikalą, pamaniau, kad prie pietų stalo tai padaryti būtų geriausia.

- Ar tai dėl mano brolio? - skubiai paklausiau.

- Ne, kol kas iš Neito dar nesulaukiau jokių žinių apie tavo brolį. Bet mes darome, ką galime.

Nusiminiau ir staiga tie nuostabūs valgiai nebeatrodė tokie gardūs, kaip prieš minutę. Tik dar kartą paraginta karaliaus, ėmiau valgyti tarsi nesavais dantimis. Cinamonu kvepianti, obuolių įdaru pagardinta bandelė strigo gerklėje ir atrodė per daug sprangi. Rankos nė nekilo paimti paragauti ryškių spalvų vaisių.

Kartu su karaliumi pavalgėme tylomis. Pastebėjęs, kad nustūmiau puspilnę lėkštę į šoną jis atsikrenkštė ir prabilo:

- Taigi, kaip jau vakar vakare visi supratome, esi mano dukterėčia. O tai reiškia, kad... - jo žodžius nutraukė garsus beldimas į dideles medines duris. - Užeikite, - paliepė karalius ir sargybiniams pravėrus duris į salę įžygiavo raumenų kalnas.

Susigūžiau savo kėdėje. Nors ir žinojau, kad prie karaliaus manęs tikrai nepuls, bet prie jo jaučiausi nejaukiai ir norėjau slėptis.

- Atleiskite, kad sutrukdžiau pietus, - nusilenkė Neitas. - Tačiau sakėte, kad bet kokią žinią apie ieškomą berniuką praneščiau nedelsdamas.

Pašokau nuo savo kėdės ir užmiršusi visas savo baimes sušukau:

- Radote Semą?!

- Ne visai, - jo žvilgsnis smigo į mane, bet nebuvo toks piktas kaip vakar. - Radome šitą medžiagos gabalėlį, sprendžiu iš keistos tavo aprangos, kuria buvai apsirengusi, kai tave radome, kad ši medžiaga gali būti tavo brolio. Tačiau medžiaga buvo rasta gerokai toliau, nei vakar radome Evą, ji buvo visai netoli Vandenynų karalystės ribų.

Neitas priėjo ir ant stalo padėjo medžiagos skiautę. Baltame fone išsiskyrė maži spalvoti dinozaurai, tai tikrai buvo pižama, su kuria Semas buvo vakar lipdamas į palėpę. Akyse susikaupė ašaros, širdis sumaskatavo krūtinėje. Apsisukus galvai turėjau tvertis už stalo, kad nenuvirsčiau aukštielninka.

- Ar galėjo berniuką kažkas užpulti? - Neito paklausė karalius atsistojęs nuo kėdės apžiūrėti medžiagos.

- Jokių grumtynių požymių, Jūsų didenybe. Panašu, kad jis bėgo ir užsikabino už spygliuoto krūmo, kur ir pasiliko jo drabužių. Pėdsakai jo vieno, tad nemanome, kad jį kas nors vijosi.

Gerokai palengvėjo išgirdus šiuos raumenuočiaus žodžius. Nors Semas ir yra nežinia kur, tačiau bent jau yra tikimybė, kad jis gyvas ir sveikas.

- Labai gerai, Neitai. Ieškokite toliau. Siųsk geriausius mūsų vyrus.

Riteris norėjo dar kažką sakyti, galbūt net prieštarauti karaliui, tačiau užsičiaupė, linktelėjo ir apsisukęs išžygiavo iš salės.

Karalius mostelėjo man prisėsti ant kėdės.

7 savaitė

- Taigi, prieš ateinant Neitui norėjau tau pasakyti kai ką labai svarbaus. Tikriausiai jau pastebėjai, kad pilyje karalienės nėra. Taip jau nutiko, kad aš negaliu susilaukti vaikų ir mano išrinktoji su tuo susitaikyti negalėjo... Aš buvau vienintelis giminės pratęsėjas, paskutinis savo giminės atstovas, į kurį ir dedamos visos viltys pratęsti karališkosios šeimos giminę. Mano pečius užgulė ši sunki našta, turėjau surasti, kas valdys pilį po manęs. Apkeliavau daugybę karalysčių ieškodamas nors tolimiausio giminaičio, kuris apsigyventų pilyje, bet viskas buvo veltui...

Ir štai, kai jau aš visiškai praradau viltį ir ėmiau svarstyti, kad turėsiu pilį perleisti ne karališkos šeimos atstovui, atsiradai tu... Eva, tu esi tiesioginė sosto paveldėtoja. Tu esi princesė, o po mano mirties tapsi karaliene.

Jis trumpam nutilo laukdamas mano atsako į šį pareiškimą. Bet aš buvau pernelyg apstulbusi. Dar vakar netikėtai sužinojau, kad esu karaliaus dukterėčia, o šiandien jau būsima karalienė. Spoksojau į jo oranžines, dar ryškesnes už mano akis.

Nesulaukęs atsakymo jis tęsė:

- Apsidairyk po šią pilį, susipažink su žmonėmis. Nuo šiol čia tavo namai, tavo tarnai ir tavo žmonės...

Papurčiau galvą, lyg nuvydama jo žodžius nuo savęs.

- Ne, ne, ne, aš gyvenu su močiute ir vos rasiu Semą, mes ieškosim kelio atgal ir grįšime į savo namus. Močiutė gaus širdies smūgį, jei neteks mūsų, ji jau sena ir aš turiu ja pasirūpinti. Negalim čia likti, - toliau purčiau galvą, lyg tai padėtų sustiprinti mano paneigimą.

- Privalai, Eva. Nuo tavęs priklauso visos karalystės likimas. Daugybei žmonių tavęs reikės. Negali atsisakyti.

Išpūtusi akis spoksojau į karalių, norėjau ką nors sakyti, bet žodžiai iš burnos nėjo, tad tik žiopčiojau.

- Suprantu, kad tau ši žinia netikėta, bet labai tikiuosi, kad apgalvosi ir priimsi teisingą sprendimą. Dabar gali eiti, pasivaikščiok po pilies sodus, jie tau patiks. Pakviesiu ką nors, kad tave palydėtų.

Karalius pamojo artimiausiam sargybiniui.

5 skyrius

Manęs palydėti atėjo Kitas. Įžengęs į menę pagarbiai nusilenkė karaliui, o tada man. Džentelmeniškai atkišo alkūnę ir nusivedė per pilį link sodų.

- Žinai, man lankstytis tikrai nereikia, - pasakiau, kai karalius manęs girdėti nebegalėjo. - Aš ne princesė ir ne karalienė, ir niekada tokia nebūsiu.

- Atleiskite, bet tokios etiketo taisyklės. Karaliaus valia Jūs dabar esate princesė visai karalystei.

- Ne, nesu. Ir nebūsiu. Nevadink manęs taip.

- Tik jeigu taip pageidaujate. Bet jeigu kas nors išgirs, kad taip su Jumis kalbu, gali pamanyti, kad negerbiu Jūsų karališkosios šviesybės.

- Tada įsakau tau į mane kreiptis "tu" ir "Eva", o ne karališkoji šviesybė.

Kitas nusijuokė.

- Gerai, Eva, kaip tu nori, taip į tave ir kreipsiuosi, - jis pabrėžė "tu" ir "tave".

- Daug geriau. Taigi, kas tu esi šiuose rūmuose? Kokios tavo pareigos?

- Esu jaunesnysis karaliaus patarėjas. Padedu spręsti įvairius iškilusius klausimus ir atlieku karaliaus pavestus darbus. Aišku, į mano nuomonę niekas nekreipia dėmesio, nes aš tik jaunesnysis. Kitais žodžiais dar galima pavadinti tiesiog asmeninis karaliaus tarnas, kuris negali praleisti jokių posėdžių ir pokylių, nes kažkada turės pavaduoti vyresnįjį karaliaus patarėją, tad turiu kurti politinius ryšius ir patirtį. Todėl atvykus svečiams dažniausiai juos užimu aš. Šiuo atveju ir tave.

- Oho, daug pareigų. O kas yra Savana? Vakar su manimi buvo ji.

- Ji yra vyriausioji ūkvedė, - paaiškino.

- Supratau. O Jita? Ji šįryt man atnešė suknelę, vakar su Vila padėjo nusiprausti ir papuošė susitikimui su karaliumi.

- Jita ir Vila sesės, vienos virėjos dukterys, pilyje dirba tarnaitėmis. Tau irgi paskirs nuosavą tarnaitę, jei nori, tai gali būti ir Jita, jai tai būtų didelė garbė. Bet tik tuo atveju, jeigu gerai tavim rūpinosi ir tau patiko.

- Man nereikia jokios asmeninės tarnaitės, - susiraukiau lipdama dideliais pilies laiptais žemyn. Pagaliau vėl atsidūriau lauke.

Su Kitu vaikštinėjome po nuostabiai gražų milžinišką sodą. Jame viskas buvo taip gražu, kaip toje pievoje, kurioje įkritau į šį pasaulį. Visos spalvos buvo neįprastai ryškios ir jų buvo daug. Smaragdiškai žibėjo man niekada nematyti krūmai, medžiai, Įvairiausių formų ir spalvų gėlės skleidė saldžius svaiginančius kvapus. Aplink skraidė didžiuliai drugeliai, tokių didelių niekada nesu mačiusi. Mes žingsniavome smulkiais akmenėliais nubertais tvarkingais takeliais, vis praeidavome sidabrinės spalvos elegantiškus suoliukus poilsiui. Šis sodas iš tiesų buvo nuostabus. Taip knietėjo išsidrėbti ant tos ryškiai žalios pievelės.

Netrukus priėjome fontaną. Jis buvo milžiniškas, o viduryje stovėjo moters statula.

- Kaip čia gražu, - atsidusau.

- Ir galėtų būti tavo. Sodininkai galėtų net iš krūmų iškarpyti tavo formą.

- Tu manęs visai nepažįsti, - pavarčiau akis.

Kitas žengtelėjo link manęs.

- O kas tave priverstų nuspręsti pasilikti?

- Dabar man svarbiau surasti Semą. O be to, mano močiutė nežino, kur mes esame, ji tikriausiai be galo jaudinasi... Todėl privalėsime pas ją grįžti.

- Gerai, o jeigu, kai rasime tavo brolį, nukeliautume į tavo karalystę, kurioje gyveni ir pasiimtume tavo močiutę, atsigabentume čia? Ar tada pasiliktum valdyti šalies po karaliaus Jumeno?

- Sunku pasakyti, aš dar net mokyklos nebaigiau... Reikėtų išsilaikyti egzaminus. Ak, - staiga prisiminiau - kitą savaitgalį turi vykti Luko vakarėlis. Visi šie įvykiai vakarėlį visiškai išmušė iš galvos. Aišku, kad be Semo namo negrįšiu, bet atsiradus broliui tikrai norėčiau grįžti. Juk aš ten turėjau... turiu savo gyvenimą. Jis nėra įspūdingas, bet visgi... ten yra Lukas, kurį vis dar esu įsimylėjusi ir visai nenorėčiau jo daugiau niekada nebepamatyti dėl to, kad liksiu šiame pasaulyje, kurio tikrumu dar vis abejoju.

- Galbūt tavo karalystėje mokslai ir visas pasaulis kitokie nei čia, bet juk, jeigu valdysi karalystę, tai mokslo reikės visai kitokio. Turėsi susipažinti su aplinkinėmis kunigaikštystėmis, karalystėmis ir jų valdovais, palaikyti politinius ryšius, išmokti karališkojo etiketo, pažinti savo prosenelius, tarnus. Tikrai bus veiklos ir ko išmokti. O aš galėsiu būti tavo artimiausias patarėjas ir padėti visais klausimais, - Kitas man viltingai nusišypsojo. - O po to tu tapsi karaliene ir galėsi rūpintis visais žmonėmis, su kuriais susipažinsi. Jie tau patiks.

- Viskas skamba puikiai, bet man dabar svarbiausias yra Semas, o kai rasime mano brolį, na, tada norėsiu susitikti su močiute, o tada jau bus matyt.

- Jeigu sodas iš karto nesuviliojo pasakyti taip, tada einame į Pilies miestą, pasivaikščiosi po turgų, pamatysi žmones, kurie priklausys nuo tavęs...

- Aš nenoriu. Noriu būti pilyje ir laukti žinių apie savo brolį. Kai tik bus naujienų, noriu, kad man apie jas praneštų pirmai.

- Gerai, - Kitas atrodė nusivylęs, kad nepavyko manęs nusivesti į miestą, o ir sodas taip nesužavėjo, kaip jis ir karalius tikėjosi.

- Man tiesiog dabar ne sodai ir ne žmonės svarbiausia... - puoliau guosti, kad tik ta nuskriausto šunyčio išraiška dingtų nuo vaikino veido. Visai nenorėjau jo liūdinti, kai jis tik stengėsi dėl manęs ir visada buvo toks geras.

- Suprantu. Palydėsiu tave į kambarį. Tarnai jau turėtų būti jį paruošę.

Patraukėme atgal sodo takeliais link pilies. Gera buvo jausti šiltą vėjelį, kedenantį man plaukus. Mėgavausi saulės spinduliais ant baltos odos. Nusivyliau, kad negaliu viskuo pasimėgauti iš tikrųjų. Man trūko Semo, kad bent mažasis brolis kur netoliese lakstytų ir žinočiau, kad jis sveikas ir gyvas.

Mintis išblaškė kažin koks padaras sujudėjęs akies kamputyje. Atsisukau ir išvydau balto kailio gniutulėlį, parlekiantį tiesiai į mudu. Atrodė, kad į mus atlekia mažas šuo arba katinas.

- Kas tai? - paklausiau, kai padaras priartėjo, tai nebuvo nei šuo, nei katė.

- Tik neišsigąsk, jis tau nieko blogo nepadarys...

- Aš ir neketinau išsigąsti, kol tu nepasakei, - pasislėpiau Kitui už nugaros ir žiūrėjau, kaip kailinis gyvūnėlis šoka jam į glėbį.

- Tai karaliaus mukas.

- Kas?

- Mukas, - matydamas, kad nesuprantu, bandė paaiškinti, pakišdamas padarą man po nosimi. - Tai toks naminis gyvūnas, labai brangus, nes pasaulyje jų yra labai nedaug. Pažiūrėk. Jie būna rudi arba balti, balti dar retesni. Apžiūrėjau padarėlį. Tai buvo keistas katino ir šeško mišinys. Kūnelis pailgas, letenos gana trumpos, su smulkiais nagučiais, kuriuos padarėlis dabar iškėlė į viršų, lyg demonstruodamas. Jis juodomis akelėmis įdėmiai apžiūrinėjo mane. Turėjo šviesiai rudą nosytę. Jis iškišo liežuvėlį, aš aiktelėjau, liežuvis buvo ryškiai violetinis, tai atrodė taip neįprastai.

- Kas jo liežuviui?

- Jos. Nieko, įprastas liežuvis. Beje, jos vardas Estela. Karaliaus numylėtinė.

Įtariai nužvelgiau katės ir šeško mišinį, kuris elgėsi lyg šuo - iškišęs liežuvį lekavo ir letenėlėmis siekė mano rankų.

- Beje, mukai jaučia geros širdies žmones. Kitų neprisileidžia. Bent taip jau yra sakoma, ne visi tiki. Bet Estela mane mėgsta, tai galiu pasakyti, kad tiesos tikrai yra, - jis išsišiepė parodydamas, kad tik juokauja. - Nebijok, paglostyk, jai patinka, - Kitas prikišo gyvūnėlį arčiau manęs. Estela iššiepė mažus smailius dantukus, skubiai patraukiau ranką, kad neįkąstų.

- Ko išsigandai? - Kitas pažiūrėjo nustebusiomis geltonomis akimis. - Ji tau šypsosi.

- Šypsosi?

Pažiūrėjau į snukelį, panašų į katytės. "Šypsena" buvo dingusi.

- Ar galiu tave paglostyti? - paklausiau tiesdama ranką link kailiuko.

Estela vėl iššiepė dantukus. Nesupratau, ar Kitas juokavo, o gal ji iš tiesų šypsojosi, bet paglosčiau be galo švelnų ir slidų kailiuką. Atrodė, kad padarėliui patiko, tad paglosčiau dar ir dar kartą.

- Kokia meilutė.

- Taip ir maniau, kad jai patiksi.

Jis paleido padarėlį. Estela nuliuoksėjo.

Bet mums einant į pilį, pastebėjau, kad seka iš paskos. Tokio keisto padarėlio nebuvau mačiusi, bet šis pasaulis ir buvo keistas.

Kitas nuvedė mane į kambarį, kuris buvo keliskart didesnis už tą, kuriame nakvojau. Milžiniškas kambarys buvo itin puošnus. Jame vyravo smaragdinė ir raudonojo vyno spalvos. Sienos ir grindys buvo iš vyšninio medžio, langus, kurie dengė beveik visą sieną, puošė smaragdinės užuolaidos. Pirma į akį krito didžiulė lova su tokios pačios spalvos kaip ir užuolaidos baldakimu. Tokioje lovoje galima būtų žaisti slėpynes. Kaip ir kituose kambariuose, kuriose iki šiol teko pabuvoti, buvo židinys. Šis buvo didžiulis ir puoštas nuostabiai gražiais raižiniais.

- Kur veda šie laiptai? - paklausiau Kito. Kairėje pusėje į viršų kilo nedideli mediniai laiptukai.

- Ten viršuje biblioteka, - atsakė jis. - Vaikystėje karalienė mėgo skaityti.

- Čia karalienė kambarys? - paklausiau nustebusi.

8 savaitė

- Taip, - vaikinas mostelėjo į sieną virš židinio. Tik įėjusi nepastebėjau virš jo pakabinto paveikslo su mano portretu... tai yra su mano močiutės portretu. Čia ji buvo susisukusi puošnų kuodą, užsidėjusi auksinę karūną ir dėvėjo samanų žalumo suknelę. Atrodė kaip tikra princesė, kokia ji ir buvo.

Užlipome į viršų. Iš tiesų, čia buvo biblioteka. Stovėjo kelios lentynos prikrautos senų apdulkėjusių knygų. Netoli laiptų buvo vyšnios spalvos sofa ir stalas su medine kėde.

- Čia jauku, - pastebėjau.

- Taip... Spintoje rasi karalienės drabužių, jie tau turėtų puikiausiai tikti, tad gali drąsiai naudotis.

- Ačiū.

- Kuo dar galėčiau tau padėti?

- Pasakyk, tam stuobriui Neitui, kad visas žinias apie mano brolio paieškas praneštų tiesiogiai man. Ar galiu to reikalauti?

- Klausau, princese. Tikrai gali, juk brolis tavo. O ant Neito per daug nepyk, jis be proto rūpinasi pilies ir karaliaus saugumu ir galbūt dar tave laiko įsibrovėle. Tai praeis.

- Įsibrovėle? - pasipiktinau. - Juk aš neprašiau, kad mane čia atitemptumėte, jis mane pagrobė ir pats atsinešė! Pats dėl to ir kaltas.

- Nesiginčysiu, tu teisi, jis elgiasi ir nuo pat pradžių elgėsi su tavimi bjauriai. O tikiuosi sugebėsi man atleisti, kad neapgyniau, kai jie tave surišo ir uždėjo maišą ant galvos.

- Viskas gerai, ant tavęs dėl to nepykstu. Tik ant Neito ir jo panelės, - patikinau.

- Avala jo sesuo, ne panelė, - nusijuokė.

- Nesvarbu, kad ir kas jie tokie, ant jų pykstu, ant tavęs ne.

- Gerai, nes būtų nesmagu taip greitai užsitraukti princesės nemalonę.

- Na, princesė ar ne princesė, bet Neitas mano nemalonę tikrai užsitraukė.

Stebėjausi, kad su Kitu bendrauti taip lengva. Jis būdamas šalia padeda man užsimiršti apie ištikusias nelaimes ir bent kiek prablaško.

Vaikštinėjau po biblioteką ir apžiūrinėjau knygas keistais pavadinimais. Jų buvo pačių įvairiausių, nuo "Miško karalystės istorija", kas man atrodė kaip vaikams skirta knyga, bet tokia nebuvo, iki "Kito pasaulio legendos ir padavimai". Nutariau, kad radusi laiko kada nors tikrai paskaitysiu šias knygas. Bet tol, kol Semo nėra, apie skaitymą nebuvo nė minties.

- Manęs laukia susirinkimas, - tarsi tik dabar prisiminęs Kitas pašoko nuo krėslo, kuriame išsidrėbė, kol aš apžiūrinėjau lentynas.

- Tai eik, aš pabūsiu viena.

- Neliūdėsite be manęs?

- Pasistengsiu, - šyptelėjau.

Kitas išėjo. Nulydėjau jį akimis. Su juo mes galėtume tapti tikrai gerais draugais.

Nusileidau iš bibliotekos į apačią pašniukštinėti po savo kambarį. Apsidžiaugiau, kai spintoje radau ne tik pūstas princesiškas sukneles, kurias tiek apsivilkti, tiek nusivilkti buvo labai sunku, bet ir kitokių drabužių. Labiausiai mane nustebino, kad močiutė turėjo kelnes. Įsivaizdavau, kad čia moterys vaikšto tik su sijonais ir suknelėmis, o kelnes nešioja tik vyrai. Tokį įspūdį susidariau dėl visos senovinės atmosferos.

Ilgai vargau, kol išsirangiau iš žaliosios suknelės, sunkiausia buvo atlaisvinti korsetą užveržtą už nugaros. O tada jau iššokau iš suknelės ir nėriniuotų apatinių drabužių, kurie labiau priminė tiesiog drabužius, su kuriais nesijausčiau nuoga ir į gatvę išėjusi. Įsliuogiau į juodas odines kelnes ant viršaus užsivilkau lengvo audinio palaidinės tipo suknelę su raišteliais ties krūtine, odiniu diržu ir platėjančiomis rankovėmis. Iš karto pasijaučiau daug patogiau. Su stalčiuje rastu kaspinu susirišau plaukus į aukštą arklio uodegą.

Ši apranga buvo itin patogi, kai prie jos apsiaviau ilgus rudus suvarstomus aulinius, supratau, kad šitaip būtų labai patogu joti arkliu arba klaidžioti po mišką. Daug patogiau nei su pižama... Kaip Semas. Net nebuvau tikra, ar brolis vis dar turi šlepetes, o gal kaip ir aš jas pametė ir po mišką laksto basomis? Širdis apsipylė krauju nuo tokių minčių.

Pasiryžau jau šiandien eiti jo ieškoti. Įtariau, kad karalius manęs neišleis, nes jau neišleido šiandien, kai prašiau. Ir paprasčiau bus tiesiog išsliūkinti iš pilies paslapčia, jei pavyks, gal net kokį arklį iš arklidžių pavogti... Susipratau, kad nieko gero iš šitos kvailos minties nebus, juk visur stovi sargybiniai.

Nebent...

Nebuvau tikra, kad pavyktų, bet mintyse ėmiau kurti planą, kad pabėgti man galėtų padėti mano tarnaitė Jita. Ji turėtų manęs klausyti, o gyvendama pilyje gal net žinos kokių nors slaptų išėjimų, kad išvengčiau sargybinių. Tačiau nežinojau, kiek ja galiu pasitikėti.

Sukau ratus po kambarį ir kūriau planą, kaip dar galėčiau ištrūkti iš pilies. Iki pat vakarienės buvau panirusi į pamąstymus. Atėjusi Jita mane palydėjo į valgomąjį.

- Princese, labai Jums ačiū, kad leidote būti Jūsų asmenine tarnaite, man didelė garbė, - pasakė ji pakeliui.

- Tai tau ačiū, kad manimi rūpinsiesi. Beje, kaip jau sakiau, vadink mane Eva. Pirmas darbas, kurį tau paskiriu atlikti.

- Gerai, Eva, - nusišypsojo Jita ir nuraudo.

- Tikiuosi būsime artimos draugės ir galėsime viena kita pasitikėti.

- Žinoma! - susijaudino Jita išgirdusi tokius mano žodžius. Bet man svarbiausia buvo ne nudžiuginti merginą savo meilumu, bet paruošti ją prašymui išvesti mane iš pilies. Jaučiausi kalta ja manipuliuodama.

- Man čia labai trūks draugės, su kuria galėčiau pasidalinti paslaptimis ir padėti viena kitai bet kokioje bėdoje...

- Galite manimi visiškai pasitikėti, - patikino ji, net akys sublizgo, kaip norėjo man įtikti.

- Tu manimi taip pat. Jei tik ištiks kokia bėda, visada gali ateiti pas mane, padėsiu kuo galėsiu, - nusišypsojau savo žavingiausia šypsena.

Jita atvedė mane į menę, kur jau vakarieniavo karalius, vyriausiasis jo patarėjas, kurį buvau sutikusi pirmąjį vakarą, kai patekau į pilį. Jis buvo vienas žmonių, kurie buvo menėje, kai Savana atvedė mane pakalbėti su karaliumi. Be jo prie stalo sėdėjo ir Kitas bei, mano siaubui, Neitas. Man buvo palikta vieta karaliaus dešinėje.

- Sukviečiau visus aptarti reikalų prie vakarienės, - pasakė karalius. - Galbūt tau, Eva, bus įdomu pasiklausyti apie karalystės aktualijas.

- Atleiskite, karaliau, - taip tyliai, kad tikriausiai daugiau niekas ir negirdėjo, - o ar mano brolio dar ieškoma? Ar jo dar neradote?

- Žinoma, ieškome, paieškos grupė ir dabar šukuoja jau tolimesnius miško plotus, tiesa, Neitai?

Vaikinas nė nežvilgtelėjęs į mane linktelėjo galva.

- O ar galėčiau ir aš dalyvauti paieškoje? Jaučiuosi blogai sėdėdama sudėjusi rankas ir nieko nedarydama, - pamėginau laimę.

- Tau miškuose pernelyg pavojinga. Būdama princese turi išmokti valdyti kitus, kad jie viską darytų už tave. Toks bus tavo darbas. O dabar tikrai negaliu rizikuoti leisdamas tave į miškus.

- Bet jis mano brolis, - ėmiau ginčytis.

- Ir mes darome viską, kad jį surastume, - pakartojo žodžius, kuriuos jau ne kartą buvau girdėjusi, leisdamas susiprasti, kad šio pokalbio netęsime.

Apsidairiau po stalą ieškodama užtarimo, bet net ir Kitas nesuteikė paguodos, tik užjaučiamai pažiūrėjo ir truktelėjo pečiais, lyg sakydamas, kad apgailestauja.

Įpykusi daugiau nieko nesakiau. Kol vyrai kalbėjosi temomis apie karalystės saugumą ir kažkokį festivalį, nesiklausiau nei žodžio. Mintyse sukau įvairius pabėgimo iš pilies scenarijus.

Vos baigusi valgyti, pakilau nuo stalo.

- Atleiskite, bet man skauda galvą ir norėčiau prigulti, - sumelavau.

- Žinoma, gali eiti, - leido karalius.

Jaučiausi keistai prašydama leidimo nueiti nuo stalo. Mano šeimoje buvo įprasta, kad visi vaikšto kur nori ir sėdėti prie valgomojo stalo nebuvo būtinybė. Šiame pasaulyje tikrai neliksiu, kad ir kaip karalius prašys.

Išėjau iš salės. Už durų manęs jau laukė mano tarnaitė. Be jos pilyje būčiau paklydusi akimirksniu.

- Jita, tu pilyje tikriausiai gyveni jau ilgą laiką, tiesa? - paklausiau pakeliui į miegamąjį.

- Taip.

- Tikriausiai žinai kiekvieną slapčiausią pilies kampelį?

- Taip, princese. Tai yra Eva. Žinau slaptų tunelių, kurių nežino net daugelis tarnų. Jais galim patekti už pilies vartų, tik reikia žinoti, kur pasukti. Vienas virtuvės virėjas man parodė, kaip pro tarnų tunelius greitai galima atsidurti mieste niekieno nepastebėtam. Tai aš su kita tarnaite esame keletą kartų išsmukusios be mamos žinios, - čiauškėjo Jita laiminga, kad ja domiuosi.

- Klausyk, o ar turi tame mieste kokių pažįstamų, kurie turėtų arklių ir leistų pasiskolinti?

- Nemanau, - nutęsė mergina. - O kodėl domitės? - jos akys įtariai susiaurėjo, susiprato, kad tokius klausimus užduodu ne šiaip sau.

- Gerai, dabar tau pasakysiu pačią didžiausią paslaptį ir man reikės, kad ją saugotum ir man padėtum. Ar galėsi tai padaryti?

Ji energingai linktelėjo galva. Įėjome į mano kambarį ir uždariusi duris giliai įkvėpiau. Rizikavau, kad sužinojusi mano planą Jita tiesiog nubėgs pas karalių ir mane įskųs, bet tai buvo vienintelė viltis, tad prabilau:

- Šiąnakt privalau eiti į miškus ieškoti savo brolio. Man reikės arklio, nes miškas toli, tiek nenueisiu. Tavęs eiti kartu neprašau, bet prašau išvesti iš pilies nepastebėtai ir patarti, kur galėčiau susiveikti žirgą.

- Bet, princese, miškuose labai pavojinga, negalite ten eiti viena! Ypač naktį. Ten atgyja baisiausi padarai, negalite ten eiti.

- Aš privalau. Suprask, mano mažasis brolis yra dar jaunesnis už tavo seserį ir tuose miškuose jis vienui vienas, - skruostais ėmė ristis ašaros. - Įsivaizduok, kad ten būtų tavo sesuo Vila, negi neitum jos ieškoti?

- Tikriausiai eičiau... - nelabai užtikrintai nutęsė tarnaitė.

- Ten mano brolis ir jis tuose pavojinguose jau bus antrą naktį. Tik niekam nesakyk, prašau, išvesk mane iš pilies, o paskui jau ką nors sugalvosiu pati.

- Na... - pradėjo sakyti, bet nutilo.

- Kas?

- Virėjas, apie kurį kalbėjau, jis turi žirgą ir, manau, galėtų jį paskolinti... Bet ne už dyką.

- Ak, tu nuostabi, - atgijo viltis, kad pabėgimas vis dėlto pavyks. - Aš pažadu, kad kai tik turėsiu galimybę, pasirūpinsiu, kad jam būtų sumokėta.

Iš tiesų neįsivaizdavau nei kokia valiuta egzistuoja šioje karalystėje, nei kur tų pinigų galėčiau gauti, ar karalius man jų duotų, jei tiesiog paprašyčiau? Galbūt pasakyčiau, kad man reikia pinigų kelionei į miestą ar kokiam daiktui ir tokiu būdu sumokėčiau tam virėjui. Bet dabar juk ne tai svarbiausia.

Jita neatrodė labai laiminga padėdama man sprukti iš pilies. Matyt, žinojo, kad karalius man to daryti neleistų, tad ji gali patekti į rimtą bėdą. Bet džiaugiausi įkalbėjusi ją man padėti.

Vakaras slinko kaip amžinybė belaukiant, kol visi sumigs. Bandžiau pamiegoti, kad kelionėje turėčiau daugiau energijos, bet buvau pernelyg susijaudinusi.

Už lango pasidarė visiškai tamsu ir dauguma langų, kuriuos mačiau pro savąjį, užgeso, tada nutariau, kad jau laikas.

Tiesiai iš Jitos kambario patekome į siaurąją laiptinę, kokioje jau teko pabūti, kai Kitas mane vedė iš kalėjimo pas Savaną. Spėjau, kad tai atskiras tarnų praėjimas po pilį.

9 savaitė

Nusileidome laiptais žemai, tikriausiai į rūsį, nes padvelkė pelėsiais ir drėgme. Ėjome siaurais koridoriais, kurie man kėlė klaustrofobiją, vietomis net reikėjo pasilenkti, tokios žemos buvo lubos.

Jita nuo sienos nukabino deglą.

- Jo mums prireiks, - sušnibždėjo prieš pastumdama sieną, už kurios slypėjo tunelis. - Štai čia.

Įlindome į tunelį ir siena užsivėrė. Be deglo čia būtų aklina tamsa. Džiaugiausi, kad Jita jį paėmė. Tuneliu ėjome ilgokai, jau ėmė darytis neramu, ar ji tikrai žino, kur eiti, ir mes nepaklysime kokiame klaidžiame tunelių labirinte. Bet nieko sakyti nedrįsau.

Lengviau atsipūčiau, kai iš priekio pūstelėjo lengvas vėjo gūsis. Pasiekėme išėjimą, kuris buvo pridengtas žolėtu mediniu dangčiu, kurį slėpė krūmų prieglobstis. Jita užgesino deglą ir mes išlindome į lauką. Atsidūrėme visai netoli pilį juosiančios mūrinės sienos, bet už pilies ribų. Lauke buvo šalta, pasigailėjau, kad nepasiėmiau nieko šilčiau apsirengti.

Nusekiau Jitai iš paskos link miesto namų.

- Pasislėpkite čia, - nurodė man tarnaitė besdama pirštu į tankius krūmus. - Eisiu pasikalbėti su virėju Nutu ir tada galėsite pasirodyti ir jūs.

Įlindau į krūmus ir nekantriai laukiau sugrįžtančios Jitos. Ne per toliausiai išgirdau beldimą į duris. Tai ji beldėsi pas savo draugą. Nakties tyloje viskas skambėjo itin garsiai. Prireikė kelių dūžių, kol jis atidarė duris. Girdėjau balsus, bet nesupratau, ką jie šneka, kad ir kaip ištempusi ausis klausiausi. Nekantriai trypčiojau, kai jų pokalbis pernelyg užsitęsė. Negi tas virėjas atsisakys padėti, kai jau taip toli nuėjau?

Bet tada grįžo Jita ir pamojo man eiti iš paskos. Pašokau ir nusekiau ją į namo vidų. Name buvo tamsu, kambaryje degė gal dvi nedidelės žvakės ir viskas skendėjo prieblandoje. Kambaryje stovėjo jaunas išvaizdus vaikinas, vos man užėjus, jis nusilenkė.

- Garbė Jums padėti, princese.

- Nereikia lankstytis, - sudraudžiau. - Ačiū už tavo pagalbą, sumokėsiu kai tik galėsiu, kad ir kiek prašysi.

- Mano šeimai labai trūksta pinigų, - nedrąsiai pasakė jis. - Už arklio paskolinimą ar galiu paprašyti dvidešimties sidabro monetų?

- Žinoma, - neįsivaizdavau, daug čia ar mažai, bet man ir nerūpėjo.

Nutas palydėjo mane prie pievoje besiganančios kumelės, uždėjo jai vadeles bei balną, padėjo man užlipti ant arklio nugaros.

- Aš jums abiems be galo dėkinga, - pasakiau Jitai ir jos draugui, pamojau ir nujojau link miškų.

6 skyrius

Nesijaučiau itin drąsiai ant aukštos kumelės nugaros. Praeityje buvo tekę joti ant arklio, sekėsi gana gerai, bet dabar viskas buvo kitaip. Prireikė laiko, kol apsipratau sėdėti taip aukštai ant judančio objekto. Tačiau tuomet ėmiau raginti kumelę joti vis greičiau. Kad ir kiek jojau, atrodė, kad miškas neartėja. Nuo vėjo sustiro pirštai ir ėmė gelti veidą. Per ploną palaidinę skverbėsi šaltis ir jau visa drebėjau. Bet buvau be galo laiminga, kad galiu ieškoti savo brolio pati. Tikėjau, kad tikrai jį rasiu, nes niekas taip jo neieško kaip aš.

Pagaliau pasiekiau tamsią miško juostą. Iš mėnulio apšviestos pievos panirau į juodą tankumyną.

- Semai! - šūktelėjau, klausiausi ir akis išpūtusi dairiausi, ar tamsoje ir šešėliuose nepamatysiu mažo berniuko silueto.

Miške buvo labai nejauku, tamsu, sunku ką nors įžiūrėti, gąsdino nuo vėjo judančių medžių ir krūmų šešėliai, girdėjosi šnaresiai ir kažin kokių gyvūnų skleidžiami garsai. Klausiausi, ar neišgirsiu jau pažįstamo "ooo ce ce ce", bet ant žirgo nuo tų bjaurių padarų pasprukti būtų daug lengviau.

Krūptelėjau, kai kažkur už manęs trakštelėjo šakelė. Lyg kas būtų ją primynęs.

- Semai? - pašaukiau negarsiai. Nuojauta sakė, kad ten tikrai ne mano brolis.

Niekas neatsiliepė, tad paraginau kumelę eiti toliau. Brovėmės per tankius brūzgynus, kurie raižė rankas ir veidą. Buvo per daug sunku pamatyti kliūtis, vis suspausdavo širdį, kai kumelė sužvengdavo vėl kur nors užsigavusi.

Neapleido jausmas, kad kažkas seka mums iš paskos. Vis žiūrėjau atgal tikėdamasi ką nors įžvelgti miško tamsoje, bet tai buvo neįmanoma. Vienu metu prasiskleidė medžiai ir pamačiau siluetą. Nesupratau, žmogus tai ar koks gyvūnas, bet žinojau, kad tikrai ne Semas. Kūnas nutirpo iš siaubo, ranka užspaudusi burną sulaikiau beištrūkstantį baimingą šūksnį. Po akimirkos atsitokėjusi paraginau kumelę judėti greičiau.

- Einam, greičiau dinkime iš čia, - šnabždėjau neramiam gyvuliui į ausį. Ji jautė, kad kažkas negerai, neramiai karpė ausim ir prunkščiojo, paspartino žingsnį nebekreipdama dėmesio į skaudžias kliūtis.

Glaudžiausi kumelei prie nugaros ir meldžiausi, kad siluetas man būtų tik pasivaidenęs. Juk tai galėjo būti tik šešėlių žaismas, net ir tos spindinčios akys, tai galėjo būti tik mėnulio atspindys. Suinkščiau, kai kumelė prasibrovė pro itin tankią eglę, kurios spygliai skaudžiai smigo į ranką per drabužius ir subraižė dešinį žandą.

Kažką išgirdau už mūsų. Trypimą? Bėgimą? Nesupratau, bet tas garsas arklį išgąsdino ne mažiau nei mane pačią. Kumelė garsiai sužvengė ir pasibaidžiusi atsistojo piestu. Išsilaikyti man nebuvo jokių šansų, stengdamasi užgniaužti riksmą nuslydau žemyn ir skaudžiai trenkiausi į kietą žemę nugara. Galva atsitrenkė į akmeninį paviršių.Trumpam aptemo akyse, bet labai greitai atsitokėjau ir apsivertusi keturiomis nuropojau už medžio, kur tikėjausi pasislėpti nuo nematomo pavojaus. Galbūt persekiotojas nepastebėjo, kad nukritau ir nusekė paskui kumelę? To nežinojau, bet sužinoti nenorėjau.

Bandžiau atgauti kvapą, nuo smūgio visas oras išėjo iš plaučių. Po truputį judinau galūnes norėdama įsitikinti, kad niekas nelūžo. Vis dar šiek tiek apspangusi pakilau nuo žemės, skaudėjo visur, galva sukosi. Apsičiupinėjau pakaušį, norėdama įsitikinti, kad neprasiskėliau galvos. Užčiuopiau nemažą guzą. Nieko baisaus, išgyvensiu - patikinau pati save.

Praganiau kumelę. Ką reikės daryti dabar? Esu vienui viena milžiniškame miške, net nebesiorientuoju iš kurios pusės atėjau. Šitaip niekada nerasiu brolio.

Išlindau iš už medžio ir apsidairiau po tamsą. Kairėje pastebėjau nedidelę proskyną, kuri buvo šiek tiek nušviesta puspilnio mėnulio. Toje proskynoje kažkas buvo. Vėl mačiau tik siluetą, šį kartą jis buvo mažas... Ar gali būti..? Siluetas tikrai priminė mažą berniuką. Kas dar be jo tai galėtų būti? Širdis suspurdėjo kartu džiaugsmingai ir baimingai. Širdis norėjo tikėti, kad radau brolį, nors nuojauta ir sveikas protas skambino pavojaus varpais. Nenorėjau jų girdėti.

- Se..! - pradėjau šaukti, kai kažkas čiupo mane iš už nugaros, užspaudė burną ir nutempė už tankių krūmų. Užspausta burna neleido išleisti panikos kupino klyksmo.

- Ššš, patylėk, - akimirksniu atpažinau tą žemą, piktą, urzgiantį balsą sau prie ausies. Tada ir stiprias, raumeningas mane laikančias rankas. Bandžiau jam prieštarauti ir priešinausi, bet Neitas mane laikė stipriai ir nieko padaryti negalėjau. Akys pasruvo ašaromis, iš pykčio, kad jis neleidžia manęs pas brolį. Bandžiau jam įkąsti į delną, bet tik priseilėjau ranką. Jam tai, atrodė, visai nerūpėjo.

Galiausiai pasidaviau ir nurimau. Gniaužtai užspaudę mano burną atsilaisvino, bet rankos vis dar spaudė prie raumeningos krūtinės, negalėjau pakelti rankų ir jam užvožti, nors labai to norėjau.

- Ten Semas... - pasakiau vos turėdama progą išsižioti ir vėl ėmiau veržtis iš jo glėbio.

- Ne, ten ne Semas, nekalbėk.

Jo reiklus tonas neleido prieštarauti, o įsitempęs kūnas rodė, kad mums gresia kažkoks pavojus, kurio suprasti negalėjau. Patikėjau juo, jei ten būtų Semas, jis tikrai leistų man eiti pas jį.

Pati sau nenorėjau pripažinti, kad Neito glėbyje pasijaučiau saugi ir sušilau. Savotiškai džiaugiausi, kad jis čia. Taip stovėjome kurį laiką, tada vaikinas mane paleido, bet paėmė už rankos, jo gniaužtai nebebuvo tokie skaudūs, ir pirštą priglaudęs prie lūpų nurodė netriukšmauti.

Kiek paėjėję priėjome Neito žirgą. Netardamas nei žodžio jis mane užkėlė ant nugaros, pats užšoko už manęs ir kulnais spustelėdamas šoną paragino žirgą eiti. Gerokai palengvėjo, kai išėjome iš miško ir mūsų niekas neužpuolė. Tik nusivyliau, kad neturėjau progos ilgiau paieškoti Semo.

- O kur mano kumelė? Aš ją turiu grąžinti...

Neitas prunkštelėjo.

- Tavo kumelei viskas, tikriausiai jau sudraskyta miško žvėrių.

- Ką?! - ne tik pagailo gyvulio, kurį aš pražudžiau, bet taip pat ir Nuto, kuris pasitikėjo ir kumelę man paskolino... Ką aš jam dabar pasakysiu? Kaip atlyginsiu tokius nuostolius? Šniurkštelėjau nosimi ir nusibraukiau ištryškusias ašaras. - O tas siluetas? Jis atrodė kaip mažo berniuko. Tu tikras, kad tai nebuvo Semas?

- Tai buvo žaltvykslė, - piktai suurzgė, lyg pykdamas, kad nežinau tokio dalyko. - Ji tave sekė ir pajutus, ką nori matyti labiausiai, tuo ir pasivertė, bandydama tave nuvilioti ir paklaidinti. - Kaip tau šovė į galvą eiti vienai į miškus? Juk karalius sakė, kad tai per daug pavojinga. Jeigu Jita nebūtų visko pasakiusi savo mamai, o ši, iš karto atėjusi pas mane, tikriausiai jau būtum pražuvus. Karalius tikrai nebūtų laimingas.

Nieko jam neatsakiau. Jaučiausi kaip barama maža mergaitė. Likusį kelią į pilį parjojome tylomis.

Nusivyliau, kad ne tik neradau Semo, praradau paskolintą arklį, bet ir vos nepražuvau miške, ir mane turėjo išgelbėti Neitas. Kita vertus, buvo visai malonu žinoti, kad ir labai nemėgdamas manęs, vis tiek saugo, nors tai ir daro tik dėl karaliaus, ne dėl manęs.

Neitas palikęs arklį arklidėse palydėjo mane į pilį, kur mus pasitiko Jita, nedrįsdama pakelti į mane akių.

- Neitai, - kreipiausi, kai vaikinas atsukęs man nugarą ruošėsi keliauti savais keliais. Jis nustebęs atsisuko ir laukė, ką pasakysiu. - Ar galėtum apie kelionę nieko nesakyti karaliui?

Nieko neatsakęs jis nusisuko ir nuėjo. To ir reikėjo tikėtis, jis manęs negali pakęsti, tad pasinaudos menkiausia proga sumenkinti karaliaus akyse. Na, nieko nepadarysi. Jau mintyse ruošiau argumentus, kad karalius pats kaltas, jog neleido manęs į miškus, todėl ir pabėgau.

Jita ėjo šalia manęs nuleidusi galvą tylomis iki pat mano kambario durų.

- Ačiū, kad įskundei mane Neitui, - pasakiau ir ji pakėlė iš nuostabos išplėstas akis.

- Atleiskite, bet labai bijojau, kad miške Jums gali kas nors nutikti.

- Taip ir būtų buvę, jis pasirodė pačiu laiku ir mane išgelbėjo. Tik... praradau tavo draugo kumelę, labai atsiprašau. Bet pasistengsiu atsilyginti, pažadu.

- Svarbiausia Jums viskas gerai, - patikino Jita. - O žirgą galėsite jam paskolinti iš arklidžių.

- Labai tikiuosi, nes juk aš pilyje esu tik dvi dienas, jokie turtai man nepriklauso, tad pirmiausia turėsiu pasikalbėti su karaliumi.

Jita supratingai linktelėjo. Aš grįžau į savo kambarį. Tolumoje jau dangų buvo ėmę šviesinti pirmieji kylančios saulės šviesos spindulėliai.

Pagalvojusi, kad Semas jau tiek laiko leidžia miške, kuriame aš vos nepražuvau per penkiolika minučių, puoliau į ašaras. Po truputį ėmiau prarasti viltį, jog mano mažasis broliukas dar gyvas.

- Nebent jis kažkokiu būdu grįžo namo, - sušnabždėjau sau.

Kitą rytą, kai atsikėliau, siaubingai skaudėjo visą kūną. Kai pranyko adrenalino poveikis, ėmė perštėti kiekvieną šakos įbrėžimą, mausti nugarą, šonkaulius ir kojas po kritimo nuo arklio, siaubingai skaudėjo galvą, guzas tiesiog tvinkčiojo. Apsiašarojusi iš skausmo iššliaužiau iš lovos ir atsistojau priešais veidrodį. Norėjau įvertinti savo išvaizdą, nes jeigu vėl teks pusryčiauti su karaliumi ir Neitas jam nespėjo išpliurpti apie vakar dienos įvykius, tada mano išvaizda pati viską išduos.

Viena veido pusė buvo išvagota įvairaus gylio įbrėžimų, visas žandas ištepliotas sukrešėjusiu krauju ir purvu. Nusimečiau naktinius marškinius. Abi alkūnės buvo nubrozdintos, ant vienos net iššokęs gumbas. Kojos atrodė prastokai, daug įbrėžimų, kelios mėlynės. Sunkiai pasisukau, kad matyčiau nugarą, ant kurios ir kritau nuo kumelės. Čia mėlynių buvo daug daugiau, o vieną šoną ypač stipriai diegė, ta vieta ties šonkauliais atrodė prastai. Abu sėdmenys buvo nubrozdinti ir išvagoti kraujosruvų.

10 savaitė

- O ne... - sumurmėjau pagalvojusi, kaip reikės apsimauti suknelę su korsetu. Juk ji suspaus visus ir taip siaubingai skaudančius šonus.

Stengdamasi suvaldyti ašaras vėl įsliuogiau į naktinius marškinius. Išėjau iš savo kambario ir pasibeldžiau pas Jitą.

- Jita! - šūktelėjau. Niekas neatidarė. - Jita, ar tu ten? - nuleidau rankeną, durys atsidarė, bet kambaryje mano tarnaitės nebuvo. Ir kurgi ji išėjo, kai man jos reikia? Man mirtinai reikia išsimaudyti vonioje, pagulėti šiltame vandenyje, kad skausmas nors kiek atlėgtų.

Grįžusi į savo kambarį persivilkau į lengvą laisvą, bet ilgą suknelę ir išėjau ieškoti ko nors, kas galėtų man padėti.

Ėjau koridoriais, kurie jau atrodė šiek tiek pažįstami. Dairiausi pro pilies langus, pro juos matėsi dirbami laukai ir miškai tolumoje. Vaizdai buvo labai gražūs, net trumpam užsimiršau, kur einu.

Pakeliui sutikau keletą nepažįstamų tarnų, kurie akivaizdžiai mane pažinojo, nes lankstėsi ir sveikinosi. Tačiau paklausti, kur mano tarnaitė, atsakyti negalėjo.

Priešais išvydau didžiulius dvigubus laiptus, nutiestus raudonu kilimu ir puoštus įvairių raštų turėklais. Eidama link laiptų nepastebėjau kilimo raukšlės ir užkliuvusi plojausi visu ūgiu ant žemės. Iš skausmo net ašaros ištryško. Kodėl gi prie visų sužalojimų nepridėjus dar keleto? Nusišluosčiusi ašaras rankomis pasikėliau viršutinę kūno dalį nuo grindų. Skausmas dešiniame šonkaulyje užgniaužė kvapą.

- Ką čia darai?

Nė nereikėjo pakelti akių, iš karto pažinau Neito balsą. Ir kodėl iš visų pilyje esančių žmonių vis turiu sutikti būtent jį. Ir tada, kai man reikia pagalbos. Jo pagalbą priimti norėjau mažiausiai. O tikriausiai ir jis nedegė noru ją suteikti.

- Nieko, - sumurmėjau ir pastebėjau, kad man nugriuvus pasikėlė suknelė ir atidengė visas sumuštas ir subraižytas kojas. Skubiai nuleidau suknelę žemyn ir uždengiau mėlynes. Bet, aišku, Neitas jau buvo jas apžiūrėjęs.

- Ar tai vakar miške taip susižeidei?

Vaikinas pritūpė priešais mane ir iš arčiau pažiūrėjo į veidą, sumuštas alkūnes, kurios stipriai nukentėjo, nes krisdama nuo arklio jomis bandžiau apsaugoti nugarą nuo smarkesnio smūgio. Jaučiausi itin nejaukiai iš taip arti nužiūrinėjama.

- Tik truputį, čia nieko baisaus.

- Leisk, padėsiu.

Nustebau, kaip pasikeitė jo balsas, iki šiol iš jo tegirdėjau piktą urzgimą, bet, pasirodo, raumenų kalnas moka ir gražesnį balso toną nustatyti. Neito padedama atsistojau.

- Ačiū, - murmtelėjau. - Gal matei Jitą? Niekur jos nerandu.

- Grįžk į savo kambarį. Atsiųsiu tau daktarą ir tavo tarnaitę, - vėl pasakė savo įprastu žemu balsu.

- Nereikia daktaro, - paprieštaravau.

Bet Neitas manęs jau nesiklausė. Lipo laiptais žemyn. Aš apsisukau ir grįžau į savo kambarį. Į jį po kokių dešimties minučių įbėgo Jita.

- Atleiskite, maniau, kad Jūs dar miegosite! - sušuko uždususi nuo bėgimo ir ašarotomis akimis.

- Nieko baisaus, kas tau nutiko? - paklausiau sutrikusi.

- Neitas buvo labai piktas ir sakė, kad Jūs prastai atrodote, ir kad aš blogai Jumis rūpinuosi, nes Jums reikia daktaro, - ašarodama vapėjo.

- Neverk, man viskas gerai ir aš ant tavęs nepykstu. Šiek tiek vakar miške užsigavau, nieko tokio.

Tarnaitė nusišluostė ašaras.

- Ar galėčiau šiandien pusryčius valgyti savo kambaryje? - paklausiau.

- Tuojau atnešiu.

- O po to ar galėsi paruošti man vonią? Labai prašau, - jaučiausi labai nejaukiai apipildama merginą tiek reikalavimų. Bet ji, rodės, tik apsidžiaugė, kad gali ką nors dėl manęs padaryti ir tuojau pat išbėgo vykdyti įsakymų. Tai yra prašymų.

Kol papusryčiavau, mano tarnaitė suruošė man vonią. Palydėjo į vonios kambarį, padėjo nusivilkti suknelę ir įlipti į karštą pilną putų vandenį. Iš pradžių visas žaizdas labai perštėjo, bet greitai apsipratau ir mėgavausi šiluma, kuri palengvino skausmą šonuose ir nugaroje. Jita padėjo išsiplauti galvą ir išrinko iš mano plaukų visus lapelius ir šakeles, kurių prisirinkau miške.

Man besiprausiant, į kambarį pasibeldusi užėjo kita, man dar nematyta tarnaitė ir pranešė, kad daktaras ateis manęs apžiūrėti po pietų.

- Nereikėjo man jokio daktaro, - sumurmėjau, kai moteris išėjo.

- Neitas buvo dėl Jūsų labai susirūpinęs.

- Neitas? - perklausiau netikėdama. - Maniau, kad jis negali manęs pakęsti.

- O galbūt jam labai patinkate, - sukikeno Jita. - Ak, atleiskite, elgiuosi nepagarbiai.

- Viskas gerai, Jita, - patikinau. Tikėjausi, kad ji greitai apsipras su manimi elgtis ne kaip su princese, nes toks perdėtai pagarbus elgesys mane erzino. - Sakai jam patinku? Labai abejoju, kad matytum, kaip jis su manimi kalba, lyg vis dar būčiau ta nusikaltėlė kalėjime...

- Keista... Tiek vakar tiek šiandien jis dėl Jūsų atrodė labai susirūpinęs.

Bet mano mintys jau buvo visai kitur. Prisiminiau praleistas kelias valandas pilies kalėjime, kur susipažinau su Ragana Maja.

- Klausyk, Jita, ar tu žinai, kas tokia yra Ragana Maja?

Mano klausimas tarnaitę labai nustebino ir ji, nepatikliai pasižiūrėjusi į mane, lėtai linktelėjo.

- Taip, o kas?

- Nieko, tik su ja susipažinau būdama kalėjime. Kodėl ją vadina ragana?

- Nes ji tokia ir yra. Ji užsiima magija. Tikriausiai žinote, kad pas mus burtininkams leidžiama užsiimti tik minimaliais burtais, kuriais negalima kenkti kitiems. Buvo liudininkų, kaip ji prakeikė vieną moterį mieste ir šiai ėmė siaubingai nesisekti. Žmonės reikalavo, kad raganą uždarytų į kalėjimą, todėl ji dabar ten ir sėdi.

- Burtais? - išsižiojau. Pasirodo, šiame pasaulyje egzistuoja ir burtai. Greitai manęs jau niekas nebestebins. - Hm... Įdomu... - nutęsiau. - Jeigu ji užsiima burtais, ar ji man negalėtų pasakyti, kur yra mano brolis?

- Aš Jūsų vietoje nepasitikėčiau ragana, - susirūpinusi perspėjo Jita. - Už burtus gali tekti brangiai sumokėti, o negalima tikėti viskuo, ką ji pasakys.

Jitos perspėjimas manęs neišgąsdino. Beviltiškai norėjau sužinoti, ar mano brolis dar gyvas.

Išsimaudžiusi vonioje pasijutau geriau, bet grįžusi į kambarį laiką leidau lovoje. Po pietų pasibeldęs į duris į kambarį įžengė daktaras. Tai buvo senas pakumpęs malonios išvaizdos vyriškis. Kaip tikras daktaras vilkėjo baltos spalvos apsiaustą. Daktarui iš paskos į kambarį įlėkė Kitas.

- Eva, ar tau viskas gerai? - pripuolė prie lovos. - Eidamas sutikau daktarą ir Jita pasakė, kad jis pas tave. Kas nutiko?

- Man viskas gerai, - patikinau, bet, kai bandžiau atsisėsti, mano veidas persikreipė iš skausmo.

- Ar tave kas nors užpuolė? Atrodai prastai.

- Kitai, ačiū, kad rūpiniesi, bet aš tik nukritau... aaa, - trumpai pamąsčiau, kur galėjau taip kristi, kad visa apsidaužyčiau. - Nuo laiptų, - užbaigiau savo melą, tikriausiai nelabai įtikinamai.

- O kodėl veidas subraižytas? - nepatikliai paklausė.

- Čia atskira istorija, - numojau ir tikėjausi, kad daugiau neklausinės. Mano laimei, kai Kitas žiojosi užduoti dar vieną klausimą, jį nutraukė daktaras.

- Leiskite apžiūrėti princesę, ponaiti. Galėsite pasikalbėti po to, - daktaras ranka mostelėjo link durų ir Kitas išėjo. Kambaryje likau aš, daktaras ir Jita.

Daktaras labai švelniai ir atsargiai apžiūrėjo mano mėlynes, paspaudaliojo šonkaulius.

- Vaikeli, nedaug trūko, kad būtum ką nors susilaužiusi, - pakomentavo. Džiaugiausi, kad neklausinėjo, kaip šios žaizdos ir mėlynės atsidūrė ant mano kūno.

Malonusis daktaras įbrėžimus ir mėlynes patepė kažin kokiais tepalais. Nuo tepalo žaizdas liovėsi perštėti, o kitas tepalas sumuštas vietas maloniai vėsino ir lengvino skausmą. Po tūbelę kiekvieno tepalo jis paliko ant staliuko prie lovos ir nurodė Jitai mane patepti tris kartus per dieną.

Nuoširdžiai padėkojau daktarui ir jis atsisveikinęs išėjo.

Nespėjusios nei užsidaryti, durys vėl atsilapojo ir į kambarį grįžo Kitas. Jis pamojo Jitai išeiti iš kambario. O ji pirmiausia pažvelgė į mane ir, tik kai linktelėjau, pakluso jo nurodymui.

- Tai ar papasakosi man, kas iš tiesų tau atsitiko? - paklausė prisėdęs ant lovos krašto.

- Juk sakiau, nukritau nuo laiptų.

- Liaukis, tavo melas pernelyg nuspėjamas, -nusišypsojo. - Eva, gali manimi pasitikėti. Jei tave kažkas užpuolė, privalai pasakyti. Aš galiu tau padėti.

Kitas atrodė labai nuoširdus, jo rūpestis mane sujaudino.

- Na gerai... - atsidusau. - Bet turi man prisiekti, kad niekam, visiškai niekam nepasakosi.

- Garbės žodis, princesę išduoti būtų nusikaltimas.

Papasakojau Kitui apie savo bandymą pabėgti iš pilies ir ieškoti brolio. Jis viso pasakojimo klausėsi tylomis.

- ...ir kai jau pabėgome nuo žaltvykslės su Neitu grįžome į pilį. Tai viskas, - baigiau pasakojimą.

Kitas nieko nesakė ir nuskriausto šunelio žvilgsniu žiūrėjo į mane.

- Kas? - paklausiau neapsikentusi tylos.

- Ar gali kitą kartą apie savo užmojus papasakoti man? Aš norėčiau būti tas, kuris tau padeda ir gali pasitikėti, kad ir kas nutiktų.

- Jei tikrai galiu tavim pasitikėti, tai turiu vieną prašymą...

- Kokį?

- Norėčiau aplankyti Raganą Mają kalėjime.

- Ką? Kodėl? - neslėpė nuostabos.

- Naa, - nutęsiau svarstydama, ar tikrai galiu sakyti jam visą tiesą. Nutariau surizikuoti. - Dėl brolio. Kadangi ji ragana, pamaniau, gal ji pasakys, kur dabar Semas...

- Su raganomis geriau neprasidėti... - pradėjo sakyti Kitas, bet susiėmė ir nutilo. - Gerai, kaip nori, nuvesiu tave į kalėjimą, bet pažadėk, kad bendrausi su ja atsargiai. Jokiais būdais nieko neprižadėk, nes ką prižadėsi, privalėsi ištesėt. Gerai apgalvok visus savo žodžius.

- Būsiu atsargi, ačiū tau.

- Nuvesiu rytoj vakare, nes dabar tau reikia ilsėtis, kad greičiau pasveiktum. 

11 savaičių

7 skyrius

Ilgai svarsčiau, kaip turėčiau paprašyti karaliaus pinigų. Ramybės nedavė mintis apie virėją, kurio arklį aš praganiau. Jaučiausi jam skolinga, bet nežinojau, kaip tą skolą atiduoti. Net nusiunčiau Jitą pasikalbėti su juo ir patikinti, kad tikrai nepaliksiu jo nuskriausto.

Kitas pasirūpino, kad virėjui Nutui būtų paskolintas arklys. Karalius tokiais dalykais nesirūpino, galėjau būti rami, kad tokiu būdu jis apie mano kelionę nesužinos. Taip pat karalius buvo įspėtas, kad iš rūpesčio dėl brolio šiek tiek pasiligojau ir dėl to nesirodau menėje. Šį melą pasakiau Savanai, kai ji užėjo pasiteirauti, kodėl neateinu pietauti prie stalo, o ji, nieko neįtardama, perdavė karaliui.

Supratau, kad Neitas vis dėlto manęs neįdavė, tai maloniai nustebino. Gal visgi tas vaikinas nėra toks blogas, kaip atrodo.

Iki kitos dienos vakaro jau jaučiausi daug geriau. Daktaro įduoti tepalai savo darbą atliko, dauguma įbrėžimų, ypač ant veido, užsitraukė ir liko nedideli randeliai, kurie išnyks per artimiausias savaites. Šonkauliai dar buvo skaudūs, negalėjau vilktis suknios su korsetu, tik lengvas ir laisvas palaidines ir sukneles.

Kai Kitas užėjo į mano kambarį, buvau pasiruošusi ir su nekantrumu jo laukiau. Rankose laikiau ryšulį su maistu, skirtą papirkti Raganai Majai, labai tikėjausi, kad to užteks, nes smarkiai abejojau, ar galėsiu jai pasiūlyti ką nors daugiau - juk nieko neturėjau.

Su Kitu nuėjome į kalėjimą, kuris sukėlė blogus prisiminimus. Sudrebėjau, o nugara nušliaužė šaltas šiurpas.

- Tau šalta? - susirūpino Kitas. - Galiu duoti savo švarką.

- Ne, viskas gerai, - sulaikiau jį jau besivelkantį. - Tik blogi prisiminimai.

Praėjome kelias kameras, kai kuriose sėdėjo įvairaus plauko žmonės ir mus smalsiai nužiūrėjo, kai ėjome pro šalį. Kamera, kurioje teko pabuvoti man, vis dar buvo tuščia. Vis dar trūko to užtiesalo, kurį išsinešiau. O gretimoje kameroje vis dar dienas leido Ragana Maja.

- Ak, - ištarė ji pamačiusi mane ir Kitą priešais savo kameros grotas. - Nesitikėjau tave išvysti taip greitai, - išsišiepė.

- Labas, Maja, - pasisveikinau. - Atnešiau tau pavalgyti, - ištiesiau ryšulį pro grotas ir moteris priėjo pasiimti.

- Mmm, dėkoju. Taigi, kodėl sulaukiau tokios garbės?

- Man reikia tavo pagalbos, - tyliai pasakiau.

- Ir kodėl gi turėčiau tau padėti? - Ragana atrodė labai patenkinta, kad yra man reikalinga.

- Nežinau... Gal galėčiau ir aš tau kuo nors pagelbėti? Atnešti maisto, reikalingų daiktų?

- Hmm... - nutęsė Meja. - Nesudominai, - ir atsisėdusi ėmė vynioti maistą.

Sutrikusi susižvalgiau su Kitu.

- O kas jus domintų? - mandagiai paklausiau.

- Priklauso nuo to, ko norėsi iš manęs, - atšovė ji.

- Man reikia, kad padėtum surasti mano brolį. Girdėjau, kad tu burtininkė, gal galėtum pasinaudoti savo galiom ir nukreipti mane? Ar bent pasakyti ar jis... ar jis dar... na, žinai, - niekaip nesugebėjau ištarti žodžio "negyvas".

- Galėčiau, - žiaumodama bandelę pasakė ragana. - Tik man reikės mano būrimo rutulio. Turėsi man jį atnešti. Tada susitarsime dėl kainos.

Pažiūrėjau į Kitą, ką jis pasakys. Vaikinas buvo suraukęs antakius, bet kiek pamąstęs pritariamai linktelėjo.

- Gerai, atnešiu rutulį.

- Ponaitis žinos, kur rasti.

- Rytoj ten nueisime ir paimsime, - linktelėjo Kitas.

- O kodėl ne šiandien? Aš noriu dar šiandien sužinoti, kur yra mano brolis, - užsispyriau. - Be to, mums reikės įsilaužti į raganos namus, o tą geriausia padaryti naktį, kai niekas nemato, tiesa?

- Tu teisi, - šyptelėjo jis. - Nesu pratęs brautis į kitų namus, nelabai žinau, kada tam geriausias laikas.

Labai džiaugiausi radusi čia draugą, kuris mielai sutinka man padėti brolio paieškose. Jei dabar turėčiau sėdėti sudėjusi rankas, tikriausiai išprotėčiau.

- Ačiū, - padėkojau. - Tik apsirengsiu patogiau ir galėsime eiti, - tariau. - Lauk manęs prie išėjimo, nusileisiu žemyn pati.

Jau po truputį ėmiau susigaudyti pilyje. Žinojau pagrindinius kelius - iki pagrindinės menės, kurioje valgydavome su karaliumi ir atgal, iki išėjimo į pilies sodą ir atgal, ir iki pagrindinio išėjimo ir atgal. Kol kas man tiek pilnai užteko.

Grįžusi į kambarį vėl išsirangiau iš suknelės ir apsivilkau patogesniu - kelnių ir palaidinės deriniu. Susirišau plaukus į aukštą arklio uodegą, vėl pasiruošusi į nuotykius. Paširdžiuose sukirbėjo šioks toks jauduliukas. Juk paskutinis nuotykis vos nesibaigė tragedija. Bet dabar šalia turėsiu Kitą, kuris manimi pasirūpins.

Persirengusi išskubėjau į apačią. Koridoriai buvo tušti, tad lėkiau pusiau bėgte. Ties didžiaisiais laiptais, prie kurių vakar griuvau, įbėgau tiesiai į Neitą. Tikriausiai kur nors netoliese yra jo kambarys, kad taip dažnai jį čia sutinku. Atšokau kelis žingsnius atgal. Sudiegė šonkaulį.

- Kur taip skubi? - paklausė jis įtariai nužvelgdamas mano aprangą, kuri buvo per daug panaši į tą, su kuria jam teko mane gelbėti iš miško.

- Pasivaikščioti, - atsakiau. Bet jo įtarimų neišsklaidžiau.

- Mauk į savo kambarį ir kad daugiau man nereikėtų tavęs traukti iš kvailų nuotykių, - suurzgė.

- Ne, - pati nusistebėjau savo balso tvirtumu prieš tokį gąsdinantį žmogų. - Aš einu pasivaikščioti su Kitu. Jis manęs laukia apačioje. Jei nori, gali eiti ir pats įsitikinti.

Neitas dar labiau suraukė antakius.

- Su Kitu pasivaikščioti taip vėlai? Maniau jis tokiu metu seniai dešimtą sapną sapnuoja. Aš tave palydėsiu.

Pavarčiau akis ir toliau leidausi laiptais žemyn, Neitas žingsniavo tiesiai už manęs.

Kitas pamatęs man iš paskos einantį Neitą pasimetė. Klausiamai pasižiūrėjo. Aš, atsisukusi į Neitą, demonstratyviai mostelėjau į Kitą.

- Matai, juk sakiau, kad su Kitu einame pasivaikščioti. O tu manimi netikėjai.

- Nekrėskite kvailysčių, - perspėjimas buvo skirtas Kitui. Tada Neitas apsisuko ir vėl užlipo laiptais aukštyn.

Lengviau atsidusau. Kitas nusivedė į arklides. Ten su arkliais buvo plikas stambus vyriškis. Jis rūpestingai šukavo šviesius balto žirgo karčius.

- Labas vakaras, - pasisveikino jis. Akimirksniu atpažinau jau girdėtą malonų vyrišką balsą. Kai Neitas su seserimi ir Kitu pirmą kartą atsitempė į pilį, su juo kalbėjosi. - Princese, labai malonu Jus sutikti, - nusilenkė. - Aš Veinas, arklidžių prižiūrėtojas. O jūs nuostabiai panaši į karalienę... - nuostabos kupinu balsu pasakė. -- Kuo galėčiau Jums šį vėlų vakarą pasitarnauti? - deglų šviesoje sužibo jo samanų žalumo akys, o nuo lūpų nedingo pataikaujanti šypsenėlė.

- Labai malonu susipažinti, Veinai. Ar galėtum mums duoti du žirgus, su Kitu norėtume šį gražų vakarą pasijodinėti po miestą.

- Ar neturėtų Jūsų lydėti apsauga? - susirūpino Veinas.

- Užteks ir manęs, - įsiterpė Kitas.

Veinas linktelėjo ir nuėjo į arklidžių gilumą, po kelių akimirkų grįžo vedinas arkliu.

- Eva, išrinkau jums vyresnio amžiaus kumelę Kataliną. Ji labai romi ir paklusni, susipažinkite.

Veino paraginta priėjau arčiau kumelės ir paglosčiau jos labai švelnią ir minkštą nosį. Tada jis padėjo man užlipti ant paminkštinto balno.

- Ačiū, jūs labai malonus, - pasakiau Veinui ir vyriškis nušvito.

Kitui atvedė didesnį juodą žirgą.

- Jums, ponaiti, kaip visada, Tankas.

- Ačiū, Veinai, - padėkojo Kitas ir mes išjojome į miestą.

Jojau Kitui iš paskos. Dairiausi po tamsų miestą. Čia šviesos buvo tik tiek, kiek galėjo apšviesti kai kurių namų langai ir mėnulis su žvaigždėmis danguje. Nebuvo jokios šviesos taršos, todėl visame danguje matėsi begalybės žvaigždžių, kurios atrodė didesnės, negu kada nors esu mačiusi. Užsižiopsojau į nuostabų dangų ir net nepastebėjau, kaip atjojome ten, kur mums reikia. Gerai, kad Katalina buvo labai protinga ir sustojo už Tanko net neparaginta.

- Žirgus paliksim čia ir iki Raganos Majos namo eisime pėsčiomis.

Linktelėjau. Nulipau nuo Katalinos nugaros, paglosčiau jos snukį. Savo žirgus nuvedėme į artimiausią pievą, pririšome prie medžių ir palikome ganytis. Toliau ėjome pėsčiomis.

Kitas džentelmeniškai atkišo man alkūnę. Jei kas nors mus pamatytų, tai pagalvotų, kad esame romantiška porelė, nusprendusi pasivaikščioti po nuostabiu žvaigždėtu dangumi.

Sustojome ties tamsiu dviejų aukštų namu. Jis atrodė apleistas, užžėlęs žolėmis, langai užkalti mediena.

- Tikiuosi dar rasime tą jos rutulį, - sumurmėjo Kitas. - Gal kažkas jau buvo įsibrovęs į tą namą ir viską išvogė. - Einame iš kitos pusės, dar nuo gatvės kas nors mus pamatys.

Apėjome namą, perlipome žemą apgriuvusią medinę tvorelę. Bridome per aukštas žoles iki sukiužusio namelio su užkaltais langais. Lentas nuo langų atplėšti buvo visai nesunku, kadangi jos buvo sutrūnijusios. Kitas mane kilstelėjo ir aš pirmoji įlipau į tamsų namą. Suklupau užkliuvusi už kažko sunkaus ir bumbtelėjau ant užpakalio. Greitai pakilau ant kojų, kol Kitas nepamatė mano nevėkšliško manevro. Sukandusi dantis stengiausi užgniaužti dejonę, dar nuo praėjusios kelionės kritimo sėdmenys buvo skaudūs. Vaikinas įsliuogė pro langą ir paklausė:

- Kas čia per garsas buvo?

- Kažką numečiau. Einam toliau.

Tik nusileidę girgždančiais laiptais į apačią užsižiebėme deglą. Ragana Maja minėjo, kad ji savo būrimo kambarį įsirengusi rūsyje, tad ten ir rasime jos rutulį. Plazdanti deglo šviesa apšvietė nedidelį kambariuką. Jame buvo visiška netvarka - viskas suversta, baldai apvirtę, neabejotinai prieš mus čia buvo dar kažkas ir tą jovalą padarė.

Ėmėme ieškoti rutulio. Tarp šiukšlių ir visokių daiktų krūvos buvo sunku ką nors matyti, ypač, kai deglo šviesa šokinėjo ir metė judančius šešėlius. Jau buvau beprarandanti viltį rasti būrimo rutulį, bet tada atidariau paskutinę spintelę ir iš jos jis pats išriedėjo. Tai buvo visiškai apvalus peršviečiamas rutulys telpantis dviejuose delnuose.

- Radau! - šūktelėjau.

- Puiku, galime dingti iš čia, - apsidžiaugė Kitas. - Ši vieta labai nejauki.

Norėjosi lėkti namo kaip ant sparnų, kad kuo greičiau žiniuonė pasakytų ką nors apie Semą. Tačiau džiaugsmą kaip ranka nuėmė, kai viršuje išgirdome sunkius žingsnius. Sugirgždėjo minamos medinės lentos. Nekilo nei menkiausios abejonės, kad viršuje yra žmogus. Sustingau iš baimės, prieš užpūsdamas deglą Kitas priėjo prie manęs ir atsistojo arčiau durų, pasiruošęs ginti.

Žingsnių savininkas nė nesistengė būti tylus ir neišgirstas. Girgždindamas laiptus leidosi tiesiai pas mus. Įžiūrėti tamsoje negalėjau, bet jutau, kad jis jau stovi rūsio tarpduryje. Kitas pajuto taip pat. Jis šaukdamas puolė į durų pusę.

Toliau girdėjau grumtynių garsus ir vyriškus riksmus. Išsigandau, kad užpuolikas sužeis Kitą, o tuomet puls mane. Labai norėjau jam padėti, bet tamsoje nebuvo įmanoma atskirti, kas yra kas. Apgraibomis susiradau deglą ir drebančiomis rankomis jį uždegiau su degtukais, kuriuos laikiau kišenėje. Vaizdas, kurį pamačiau šviesoje, mane nustebino. Ant grindų veidu į žemę gulėjo Kitas, o užlaužęs abi rankas jam ant nugaros sėdėjo Neitas. Kitas sudejavo į grindis.

12 savaitė

- Ką jūs čia išdarinėjate? - suniurzgė Neitas ir paleido besispardantį Kitą.

- Kvailys, - Kitas kumštelėjo jam į ranką, bet šis smūgio nė nepajuto. Tik savo firmine žudančia veido išraiška spoksojo į mane.

- Taip ir žinojau, kad kažką rezgi.

- Ko čia sekioji mums iš paskos, - rodos, Kitas pyko ant Neito ne dėl to, kad sekė, o dėl įžeistos savigarbos. Prieš mane pasirodė prasčiau, kai Neitas paguldė jį ant žemės.

- Mes nieko blogo nedarėme, - pasakiau nevykusiai bandydama už nugaros paslėpti būrimo rutulį.

- Ką ten turi? - įtariai paklausė Neitas, žengdamas žingsnį artyn.

Žengiau atbulai ir įsirėmiau į sieną.

- Nieko neturiu, eikim iš čia, tu eik pirmas.

Bet Neitas nė neketino man paklusti. Grėsmingai žengė artyn pakartodamas klausimą:

- Ką ten turi?

- Negąsdink manęs! - iš kairės pusės, apibėgdama šlamšto krūvą, bandžiau prasmukti pro jį ir pabėgti iš rūsio, bet jis buvo neįtikėtinai vikrus. Pagavo už liemens ir prisitraukė prie savęs. Laikydama rutulį abiem rankom badžiau išsirangyti iš jo rankų, o jis tuo metu bandė atimti iš manęs rutulį. Aišku, jam pavyko labai greitai, nes buvo daugybę kartų stipresnis.

- Atiduok, čia mano! - aprėkiau siekdama rutulio.

- Kas tai? - prie deglo šviesos apžiūrinėdamas permatomą daiktą paklausė Neitas. Bet apsidairęs po kabinetą ir pamatęs besimėtančias būrimo kortas, vudu lėles ir kitą šlamštą greitai suvedė galus. - Būrimo rutulys? Kam jums jo reikia? - jo žvilgsnis apsistojo ties manimi ir ėmė gręžti skyles.

Visai nenorėjau jam atskleisti savo planų, todėl tylėjau nuleidusi akis į žemę.

- Neprasidėk su burtais, gali brangiai sumokėti, - galiausiai pasakė įprastu piktu balsu. - O dabar grįžkim į pilį, nėra čia ko valkiotis su nauja princese, Kitai, galėtum pats susiprasti.

Praeidamas pro mane Neitas atidavė rutulį. Tikriausiai suprato, ko noriu iš burtų. Kad griebiuosi paskutinio šiaudo, jog surasčiau brolį, todėl ir atidavė.

Visi trys parjojome atgal į pilį. Jodama saugojau rutulį, kad nenukristų, nesudužtų ir nieko jam neatsitiktų. Tai mano vienintelis šansas sužinoti ką nors apie brolį. O kai jau žiniuonė pasakys, tada ir nuspręsiu, tikėti ja ar ne.

- Eisiu su jumis, - pasakė Neitas, kai su Kitu pasisukome eiti į kalėjimo pusę.

- Ko tau ten reikia? - pasišiaušė Kitas.

- Noriu pasižiūrėti, ko jums pripaistys ta ragana, - atšovė jis.

Užtikrintai žingsniavau pirma, du vaikinai sekė man iš paskos.

- Ne ten eini, - urgztelėjo Neitas pastebėjęs, kad ketinu sukti ne tuo koridoriumi.

- Aš parodysiu kelią, - skubiai, lyg norėdamas man įsiteikti pasakė Kitas, delną uždėjęs man ant nugaros švelniai stumtelėjo reikiama kryptimi.

Pagaliau atėjome į kalėjimą. Kalėjimo sargybinis mus pamatęs iš karto atidarė grotuotas duris į kalėjimo korpusą. Nuėjau tiesiai prie žiniuonės kameros, nė nelaukdama vaikinų.

- Oo, kokia tu greita, - nudžiugo ragana, pamačius rutulį mano rankose, jos akys sužibo.

- Ne taip greitai, - įspėjo Neitas, kai jau norėjau tiesti rutulį raganai į rankas. - Pirma pasakyk merginai savo kainą, tada galėsi užsiimti burtais.

Maja piktai pašnairavo į vaikiną ir nuleido nagus, kuriuos jau buvo ištiesusi pro grotas.

- Gerai. Princesės paprašysiu užtarimo prieš karalių ir prašymo mane paleisti anksčiau bausmės įvykdymo laiko.

- Tik tiek? - nustebau. Pasižiūrėjau į Neitą ir Kitą, norėdama sužinoti, ar ši kaina yra adekvati už tai, ko iš jos noriu. Kitas man pritariamai linktelėjo, iš Neito nesulaukiau jokio ženklo, jis tik atsirėmė į sieną, susikryžiavo rankas ant krūtinės ir stebėjo įvykius.

- Tik tiek man ir tereikia. Beje, kaip mano namai, ar dar stovi vietoje?

- Taip, tik langai užkalti medžiu, o viduje viskas sujaukta.

- Langai visada tokie buvo, - numojo ranka ragana. - Mėgstu tamsą. O dabar duok šen man tą rutulį. Jį taip pat norėsiu pasilikti sau.

- Ir ką tu su juo darysi? - įtariai paklausė Neitas.

- Tik žiūrėsiu žmonių likimus, su juo daugiau nieko ir nenuveiksi, berneli. Stipresnių burtų iš rutulio neišpeši, - pasakė, lyg tai būtų elementaru.

Toks atsakymas Neitui tiko ir jis linktelėjo galva, duodamas suprasti, kad galime pradėti. Ragana prisėdo ant grindų ir priešais save padėjo rutulį.

- Sėskis, mergaite, - nurodė man. - O jūs vaikinai atsitraukite, nemaišykite auros.

Pritūpiau priešais grotas ir stebėjau rutulį, kurį Maja švelniai glostė rankomis ir prikišusi nosį įdėmiai spoksojo. Mano nuostabai visiškai skaidriame kaip stiklas apskritime iš nieko ėmė rastis rūkas. Jis vis tirštėjo, kol rutulys pasidarė beveik visiškai baltas ir ėmė skleisti balkšvą šviesą.

- Įdomu... - nutęsė žiniuonė, lyg jau kažką matytų tame rūke.

- Kas? - spirgėjau iš nekantrumo ir nerimo, ką ji pasakys.

- Matau įdomių dalykų apie tave, - atsakė ragana.

- O mano brolis? - paklausiau, tai buvo vienintelis dalykas, kurį norėjau žinoti.

- O tavęs nedomina tavo pačios likimas? Galiu papasakoti įdomių dalykėlių... Tavęs laukia pavojingi nuotykiai ir sunkus pasirinkimas... - matė, kad savo pliurpalais manęs labai nesudomino. - Na, gerai... Tavo brolis... Mhm... Pasirodyk, kur tu... - murmėjo sau panosėje. - Aha! - šūktelėjo, net pašokau.

- Kas? - neištvėrusi paraginau.

- Tavo brolis tikrai gyvas ir sveikas, saugus... Tkslios vietos negaliu įvardinti, bet jis kitoje karalystėje...

8 skyrius

Miegoti nuėjau labai laiminga. Ragana pasakė, kad mano brolis gyvas. Nekantravau sulaukti rytojaus ir pasikalbėti su karaliumi, papasakoti naujausias žinias ir paprašyti, kad paskelbtų mano brolio paiešką tarp karalysčių.

Prabudau anksti, pašokau iš lovos. Saulė dar buvo žemai, bet lauke jau šviesu. Apsirengiau viena iš suknelių be korseto, susišukavau plaukus ir pasibeldžiau pas Jitą. Tarnaitė taip pat jau buvo prabudusi ir apsirengusi, mane pamačius taip anksti nustebo.

- O, Jūs jau atsibudote. Kodėl šiandien tokia ankstyva?

- Turiu nuostabų žinių! Mano brolis gyvas!

- Kaip gerai! - apsidžiaugė Jita. - Kur jis?

- Nežinau, bet kaip tik norėčiau pasikalbėti su karaliumi, kad paskelbtų jo paiešką. Ar galėtum mane informuoti, kada karalius ruošiasi pusryčiauti ir, kad norėčiau šįryt prie jo prisijungti?

Jita linktelėjo ir išskubėjo vykdyti mano įsakymo.

Po valandos jau sėdėjau menėje, su pusryčiais padengtu stalu ir laukiau, kol pasirodys karalius. Prie mūsų prisijungė ir Kitas.

- Kaip miegojai, princese? - paklausė šiek tiek paerzindamas.

- Pirmą kartą šioje pilyje puikiai, - atsakiau.

Pasirodė karalius nešinas Estela rankoje ir mes abu pakilome jam nusilenkti.

- Eva, kaip malonu ir vėl tave matyti, džiaugiuosi, kad jau jautiesi gerai, - pasakė jis sėsdamas į savo vietą prabangioje kėdėje. Gyvūnėlis susirangė ant ranktūrio ir ėmė godžiai stebėti ant stalo sukrautą maistą.

Labai laukiu Jūsų komentarų!: