NANI RA autorės knyga "Ir po 10 metų"

NANI RA autorės knyga "Ir po 10 metų"

PRISTATYMAS APIE AUTORĘ:

Šviesos nešėja, gyvenimo prasmės ieškotoja, tiesos sakytoja, empatiškumo įsikūnijimas, Meilės skleidėja, menininkė, gyvenimo analizuotoja, rašytoja, įkvėpėja, stebėtoja, dukra, žmona...moteris..

Gyvenimo vedimui atsidavusi NANI RA.

Užaugusi mažame Lietuvos kaimelyje, ūkininkų šeimoje. Balto ir juodo darbo mačiusios jos rankos, įvairių žmonių sutikusi jos širdis. Bėgant laikui NANI RA iš asmeninės patirties ir praktikos, suprato jog gyvenimas kaip vanduo, todėl negalima savęs ir savo požiūrio išduoti.

Baigusi socialinius mokslus, išvyko gyventi ir dirbti į užsienį. Sunkus ir alinantis darbas buvo jos kasdienybė. Bet visus tamsius debesis skaidrino supratingi ir tikri žmonės šalia.

Po daugelio metų grįžusi atgal į tėvynę, toliau mokėsi, kūrė ir niekada nenustojo tikėti žmogiškumu.

Ji tiki- Angelai gyvena mūsų akyse.

ISTORIJOS PRISTATYMAS

Meilės romanas iš dalies paremtas tikrais faktais. Visi vardai, įvykiai, vietos ir laikai neatitinka jokios realios situacijos, nebent tai būtų atsitiktinis sutapimas.

Ypatinga ir lengva Meilės istorija apie vaikystės tikrąją meilę.

Kairos ir Aleksandro istorija išsiskiria savitumu, iš dalies paremta tikrais faktais, pasakoja kaip klostėsi jų gyvenimas, gyvenant netikrus gyvenimus, kas vyksta po sekančio jų susitikimo, kaip gyvenimo kelias klojasi po 10 metų meilės jautimo vienas kitam, kai jie vėl susitinka ir abu yra vieniši. Tik...abu turi po dvi atžalas iš praeitos santuokos.

Kas yra sunkumai, kas yra supratimas ir priėmimas , kas yra tikra neišgalvota meilė, sužinosite šioje knygoje.

Pagrindiniai herojai:

KAIRA - moteris 45 metų, dviejų vaikų mama ( berniukas Toras 5 metai, mergaitė Lėja 10 metų) - vieniša mama.

ALEKSANDRAS ( 43 metų Kairos mylimasis) dviejų vaikų tėvas ( berniukas Majus 5 metai, berniukas Kajus 12 metų) - vienišas tėvas.

III dalis

Suskambo žadintuvas, jau 6 valanda ryto. Išaušo nuostabus saulėtas pirmadienio rytas, Kaira pramerkusi akis ir visdar besiražydama lovoje- pagalvojo. Iššokusi iš lovos, įsispyrė į senas skylėtas šlepetes ir nurūko virtuvės link. Užsikaitė virdulį ir nubėgo žadinti vaikų.

-Laikas ruoštis vaikučiai- švelniu balsu sušnybždėjo mama, ir nubėgo gaminti pusryčių.

Netrukus vaikai jau sėdėjo prie stalo ir besigėrėdami mamos ruošiamų pusryčių aromatu, aptarinėjo naujos dienos pradžią ir dalinosi sapnų įspūdžiais.

Kaira iškepė varkšėčių, kuriuos visa šeima labai mėgo valgyti pirmadienio rytais, tokia buvo tradicija. Kepti varškėčiai su braškių uogiene ir grietinėle.

Papusryčiavusi šeima rinkosi daiktus , rengėsi striukes ir užvėrė buto duris.

Šiandien jie visi eis pėsčiomis, nes raudonas golfukas visdar stov aikštelėje.

Mamyte, o mes šį vakar galėsime nuvažiuoti į šokių burelį?- paklausė Lėja.

Lėja lankė šokių burelį, kurį organizuodavo Kairos draugė Vilma, Lėja galėjo jį lankyti nemokamai. Kaira pažvelgė į savo dukros akis vos tramdydama ašaras, širdyje vėl kažkas suvirpėjo. Mintyse buvo tik vienas klausimas, kaip pasakyti dukrai, kad negaliu jos nuvežti, nes neturiu pinigų net autobuso bilietui. Tiesa, Kaira turėjo pinigus, kuriuos jai buvo davęs Aleksandras, bet ji nenorėjo jų leisti, norėjo juos grąžinti pasitaikius progai. Kaira tramdydama savo jausmus, kad neprapliūptų verkti, sumirksėjo keletą kartų ir ramiu balsu tarė dukrai:

Mieloji mano dukrele, mano draugė Vilma apsirgo ir šokių burelio pamokas pradės vesti tik nuo kito mėnesio. Todėl mes turėsime sugalvoti kaip galėtume šoki namuose, kad tu nepamirštum šokio judesių.

Lėjai to pakako ir ji toliau neklausinėjo, sutiko su mama ir žingsniavo toliau. Motinos širdis drebėjo taip lyg tuoj išskris iš krūtinės, ji sumelavo savo dukrelei, Kaira visada vaikams sako tiesą, bet šį kart ji negalėjo pasakyti tiesos, tai motinai buvo labai skaudi patirtis. Bet ji stipri, ji eina toliau iškėlusi galvą, net ir su ašarotomis akimis. Vėjas plevena jos ilgus plaukus, paakiai nusidažė juoda spalva, ašaros išsiveržė, tačiau vaikai to nemato. Jie žyngsniuoja su šypsena toliau šaligatviu, besidžiaugdami nauja diena, sugeba apžiūrėti net ir drugelį sutiktą ant gėlės žiedo ir bitę, kuri renkasi medų...Štai katinas laižosi koją, gulėdamas ant pievelės, jam skubėti niekur nereikia ir nereikia sukti galvos, kaip uždirbami pinigai.

Gražioji šeimyna beveik priėjo aikštelę, kur stovėjo Kairos raudonas golfukas, kai staiga Kaira pamatė, jog aplink jos automobilį sukiojasi kažkoks nepažįstamas vyriškis.

Ei, tu, ką ten darai?- sušuko moteris.

Dink nuo mano mažiniuko greičiau- suriko ir paspartino žingsnį Kaira.

Vyras jau ruošėsi praverti burną, kad galėtų papasakoti, kąs jis ir ko jis čia nori, kai staiga gavo antausį ir netekęs žado žiopsojo į švelniosios rankos savininkę.

Praėjus keletui minučių, jie jau buvo išsiaiškinę, kas čia vyksta ir kodėl. Nepažįstamojo vardas buvo Anatolijus ir jį atsiuntė Aleksandras, kad išvežtų Kairos automobilį ir sutaisytų. Anatolijus dirbo privačiai savo garaže, jau daugelį metų. Anatolijus negalėjo susisiekti su Kaira, nes neturėjo nei jos telefono numerio, nei žinojo, kur ji gyvena.

Kairai nebeliko nieko kito, kaip duoti Anatolijui savo telefono numerį, perduoti automobilį ir laukti jo skambučio. Kaira labai skubėjo, ji jau vėlavo į darbą, taip pat ji dar turėjo užeiti į mokyklą su Leila ir nuvesti Torą į darželį.

Moteris pamojo ranka Anatolijui ir pagreitinusi žingsnį, vos ne bėgte nutrypsėjo mokyklos link. Vaikai neatsiliko, nes žinojo jog mama labai skuba.

Kairos vaikai buvo labai gerai išauklėti: mandagūs, ramūs, rūpestingi ir labai atsakingi. Kol ji dirbdavo, vaikai būdavo pas Kairos mamą, ji gyveno gretimame daugiabutyje. Mama padėjo kaip išgalėjo tiek finansiškai, tiek bandydama užauginti vaikus dorais žmonėmis.

Palikusi Leilą mokykloje, o Torą darželyje Kaira jau bėgo darbovietės link. Pravėrusi ligoninės duris, Kaira buvo suprakaitavusi ir susivėlusi. Vos gaudydama kvapą, norėjo pasisveikinti ir paaiškinti vadovei, kodėl ji vėluoja ir taip atrodo. Bet nespėjo.

Na, gražuole- suriaumojo moteriškas balsas, tai buvo vadovė Berta.

Še tavo mopa ir kibirai, judink užpakalį ir pradėk nuo rūsio- Berta riaumojo toliau.

Kaira nuleido galvą, pasiėmė mopą ir kibirus ir nuėjo į rusį. Ji dirbo miestelio ligoninėje valytoja. Darbo krūvis buvo negailestingas kaip ir vadovė Berta- aukšta, stamdaus kūno sudėjimo, trumpai kirptų garbanotų plaukų, grėsmingai riaumojanti vadovė. Rodės vien savo balsu gali priklijuoti gerai sudėtą vyrą prie sienos, o ką jau kalbėti apie mažutę ir švelnutę Kairą. Ji niekada nesipriešino, niekada neklausinėdavo, visada su viskuo sutinkdavo, palinksėdavo galvą, kaip tas gerasis arklys ir eidavo daryti darbus, taip pat nulenkusi galvą.

Kaira dirbo sunkiai ir ilgomis darbo valandomis, kartais tekdavo dirbti ir naktimis. Bet kito pasirinkimo moteris nematė ir net nedrįsdavo pagalvoti, kad gali būti kitas pasirinkimas.

Bet jis visada būna. Kairos gyvenimas jau pradėjo keistis senai, bet ji to dar nežinojo. Šiomis dienomis įvykiai tik įgavo pagreitį ir tai suteikė viltį. Žinojimą, tikėjimą ir pasitikėjimą.

Ji plaudama toliau grindis, mintyse dėliojosi darbus, ką turės pasidaryti grįžusi namo. Planavo kaip ir kokį šokį šoks su Lėja, nors jos kojos jau links per kelienus tuo metu, o pusiausvyra bus išbalansuota...Norėtų bent trumpam išsitiesti karštoje vonioje ir leisti sau pasijusti moterimi bent dešimčiai minučių po ilgos ir sunkios darbo dienos. Tačiau...Negaliu, mintyse pasakė sau.. Dukra svarbiau, aš jai pažadėjau, todėl taip bus kaip suplanavau.

Kaira šveitė grindis jau greičiau, darbo valandos ėjo į pabaigą, o liko dar neplautas vienas koridorius. Netrukus turi pasirodyti Berta ir įvertinti atliktus darbus. Duok Dieve, kad Bertos nuotaika būtų gera ir ji nelieptų perplauti kažkurio koridoriaus. Taip dažnai būna.

Pasigirdus Bertos žingsniams Kaira pajuto, kad širdis spurda, prakaito lašeliai išduodami apie jaudulį, pradėjo ryškėti kaktoje. Berta gerai nusiteikusi, net šypsena pasirodo josios veide, matyt gera diena buvo. Įsakmiai pasakiusi Kairai, kad baigusi darbus tik nepamirštų susitvarkyti įrankių, apsisuko ir nuėjo savo keliu.

Ach...Atsikvėpusi giliau Kaira, nebeskubėjo... Baigs valytis šį koridorių, susitvarkys daiktus ir eis namų link. Vaikai saugūs namuose su močiute, todėl Kairai ramu. Ji eis namo viena tamsiomis gatvėmis ir nedrąsiai dairysis ar niekas neseka. Bet eis rami, nes žinos, jog eina viena, be vaikų. Buvęs alkoholikas vyras dar iki šių dienų kartais išlenda kaip koks vaiduoklis, bandydamas aptemdyti Kairos šviesą. Jis dažnai grasina jog susidoros. Vieną kartą buvo net golfuko padangas subadęs su peiliu. Gydytojai yra nustatę keletą diagnozių tam žogui, bet ponas vaiduoklis galvoja, kad gyvena gerai ir yra tonas tobulas vaiduoklis.

Suskamo Kairos telefonas. Nežinomas numeris. Kas tai galėtų būti- išsigando moteris.

Labas, Kaira čia tu?- vyriškas balsas tarė,

Tai aš- atsakė ji,

Čia Anatolijus, jau sutvarkiau tavo mašiniuką, pasakyk, kur tu esi, aš atvažiuosiu, bet tu turėsi mane parvežti iki namų, ar gerai?- tarė Anatolijus,

Žinoma gerai, kiek aš būsiu sklonga?- norėjo paklausti ji, bet išgirdęs adresą, Anatolijus iškarto padėjo telefono ragelį.

Kaira palaukė tik keletą minučiu, kai Anatolijus jau buvo prie ligoninės. Automobilis sutaisytas ir veikia puikiai. Kaira parvežė Anatolijų namo ir važiavo savųjų namų link. Ji nerymavo, nes Anatolijus nepaėmė iš jos nei vieno cento. Tik pasakė, kad jai tuo rūpintis daugiau nereikės. Visada ištikūs problemoms su automobiliu, ji turi kreiptis į Anatolijų. Taip jam nurodė Aleksandras.

Kairai buvo labai keista, ji neturėjo tokios gražios ir nieko nereikalaujančios žmonių pagalbos, ji galvojo, kad už visos šios gražios istorijos gali slėptis negeri dalykai. Bet labai į pamąstymus nesileido. Moteris skubėjo namo pas vaikus. Su šypsena veide, nes agelas ja rūpinasi ir jai padeda.

Grįžusi namo, pasisveikino su vaikais ir mama bei trumpai papasakojo apie savo stebūklingą dieną. Mama pabučiavo Kairai galvą ir sušnybždėjo: " Angelai mus lydi " - ir išėjo namo.

Lėja , Toras ir Kaira išsitraukė seną plokštelę ir paleido muzikos skambesį bute.

Šokių būrelis prieš miegą mums- plačiai besišypsodama Kaira sušuko vaikams.

KOMENTARAI:

II dalis

Kaira stengėsi grakščiai nulipti nuo motociklo, bet vėl...Koja užkliuvo, Kaira nugriuvo ir guli. Viena koja pakybusi ore, šalmas nukritę, plaukai užkritę ant veido.. Kairos panašūs atsitikimai jau senai nebestebina, jai dažnai pavyksta padaryti taip kaip niekas kitas nepadarytų.

Pasigirsta nuoširdus juokas.

O tu ir vėl guli? - tęsė motociklo vairuotojas, kvatodamas,

Dabar aš tave pradedu suprasti- juokauti bandė Aleksandras.

Kaira pritrūkusi žodžių it nudilginta pašoko ir stovi, tvarkosi plaukus, norėdama lyg neverbaliai įrodyti, jog ji nėra nevėkšla. Išpūtusi akis bandė pagauti Aleksandro žvilgnį, suprasti ar jis juokauja, ar sako tai ką galvoja.

Įvairios mintys sukose moters galvoje tas keletą sekundžių, kurios atrodė kaip geros dvi valandos. Šaltas prakaitas išpylė Kairos kūdutį kunelį.

Moteris išsigandusi žvalgėsi, norėdama suprasti, kur ji yra. Vis gi vyras nepažįstamas, o ji šią akimirką visiškai nuo jo priklausoma. Mintys šokinėjo be paliovos.

Nurimk,- tarė balas, Aleksandras - eime pavalgyti,

Kaira pasijuto lyg po gero elektros šoko. Kaip šalto vandens srovę gavusi ankstyvą rytą.

Pakėlusi akis pamatė kavinės reklaminę iškabą: " Katino sodas", - įdomus ir kiek neįprastas pavadinimas tokiam miesteliui,- pagalvojo ji. Užėję į kavinukės vidų juodu susirado jaukų dvivietį staliuką pačiame salės galo kampe. Tuo metu skambėjo tylus pianino skambesys, klavišus lietė ploni barmeno pirštai. Pritemdytos šviesos salėje leido panirti į lengvai romantišką būseną. Aleksandras mandagiai pareikalavo Kairos išsirinki bet ko, ko tik ji panorės iš pateikto meniu. Kaira žybčiojančiomis akimis vis pažvelgdavo į vyrą, taip norėdama įsitikinti ar tikrai galima. Aleksandras vis šypsojosi, bet netarė nei žodžio, stebėjo ją, suaugusią ir tuo pačiu mažą mergaičiukę. Kol Kaira rinkosi maistą ir gėrimus, Aleksandras vis pažiūrėdavo į telefona kartas nuo karto rašydamas žinutes, bet tik pakėlęs akis į ją ir vėl nusišypsodavo.

Kaira užsisakė daržovių sriubos, vištienos iešmelį su daržovėmis, kavos ir pyrago gabalėlį, o Aleksandras tik žuvies kepsnį ir kavos.

Porai besimėgaujant ypatingai skaniai pagamintu maistu, prie stalo lyg buvęs lyg nebūvęs prisėlino storas rudas katinas, įsitaisęs ant minštasuolio tarp Kairos ir Aleksandro- labai nustebino kavinės savininkus ir žinoma, saldžiąją porelę. Pasirodo katinas niekada neprieina prie lankytojų, jis visada guli savo soste ir murkia arba miega. Katino vardas buvo- Ponas storas, ir Ponas storas neketino niekur eiti. Niekas net nepagalvojo ir nesuprato, jog Ponas storas čia atliko labai svarbų vaidmenį - jis nuėmė įtampą savo būvimu ir murkimu, kaip koks pranašas nusileidęs iš niekur, numesdamas ant jų tikėjimo ir vilties šydą.

Aleksandras tylėdamas sumokėjo už pateiktą sąskaitą net nemėgindamas mintimis priekaištauti Kairai. Kaira tuo metu jautėsi labai nedrąsiai, žinoma, o kaip gi galėjo būti kitaip. Įsitikinęs, kad Kairai viskas gerai, jis įbruko moteriai keletą šimtų eurų į sugniaužtą ranką, iškvietė taksi ir pažadėjo, jog viskas bus gerai. Kaira nesugebėdama išrati nei vieno žodžio pasidavė laikui ir pasitikėjimui, kurį jautė širdyje. Taip jie praleidę geras keturias valandas kartu, paprastai atsisveikino ir pajudėjo savais keliais.

Labai nejaukus, įdomus bei nesuprantamas įvykis kątik nutiko, svarstė Kaira jau sėdėdama Taxi automobilyje. Šios dienos įvykiai paliko lengvoje šoko būsenoje jauną moterį. Keletas valandų prabėgo lyg akimirka. Tarp Aleksandro ir Kairos net normalaus pokalbio nebuvo, tiesiog viskas vyko. Sako gyvenime įvykiai klostosi taip lyg kažkas juos jau būtų sudėliojęs už mus. Taip nutiko ir šį kart. Du iš pažiūros nepažįstami žmonės, susikloščius neįtikėtinoms aplinkybėms, susitiko vieną gražią saulėtą dieną, nepaklausę nė vardo ir nepasidalinę jokiais kontaktais, juodu praleido gerą pusdienį kartu beveik nesikalbėdami, giliai širdyje jausdami neapsakomą artumo jausmą, visišką tikėjimą vienas kitu. Jokių dvejonių nepaliekantis Aleksandro angeliškas žvilgsnis ir dviejų suaugusiųjų kūnuose vis dar gyvenančios vaikiškos širdys.

Kaira nė nepajuto, kaip Taxi vairuotojas sustojo ir paragino ją išlipti. Grįžusi namo dar ilgai svarstė apie dienos įvykius, bandydama susidėlioti mintis ir suvokti, kas nutiko. Ji prisileido vonią karšto vandens, įpylė levandų eterinio aliejaus ir mėgstamiausio kvapo vonios putų- tai baltų lelijų kvapas. Šie du kvapai Kairą lydi jos visą gyvenimą, nuo vaikystės iki šių dienų, visai kaip ir ūkiško muilo kvapas. Besimėgaudama aromatais, grožėjosi šokinėjančiomis žvakių liepsnomis, gurkšnojo baltą pusiau saldų vyną, kurio skonį praturtino du ledukai taurėje. Tyli muziko glostė jos sielą, mintimis Kaira vėl buvo vaikystėje. Daugumoje psichologijos knygose yra rašoma, jeigu jūs patiriate stresą, būtinai turite turėti " inkarą", kuris jūsų mintis nukreips ten, kur jums gera ir tuo metu jūsų būsena pagerės. Kaira tai žinojo, nes per savo dar nelabai ilgą gyvenimą ji buvo apsilankiusi pas keliasdešimt psichologų ir psichoterapeutų.

Išlipusi iš vonios ji apžiūrėjo save veidrodyje taip kaip darydavo kaskartą, įsisupo į minkštutėlį baltą chalatą ir basomis kojomis nužingsniavo miegamojo link. Atsidariusi langus, tikėdama jog į kambarį įslinkusi nakties vėsa ją atgaivins, atsigulė ir pasinėrė į sapnų karalystę. Moteris sapnavo savo vaikystės angelą, sapnavo ir šiandien sutiktą angelą, sapne ji matė labai daug atsakymų, tačiau pabudusi jau nieko nebesuvokė ir nebegalėjo atgaivinti sapno, tik širdis jautė, širdi buvo rami kaip niekada, o protas jau buvo pradėjęs dėlioti sekančius žingsnius.

Kairos gyvenimas kol kas nesiklostė taip, kaip ji norėtų, bet praėjusi diena buvo ypatinga savo tikrumu. Po tokių susitikimų dažniausia yra du pasirinkimai: arba žmogus gyvena savo gyvenimą ir toliau tokį, kokį gyveno arba žmogus kardinaliai keičiasi pats ir taip keičiasi jo aplinka. Šį kartą Kaira pasirinko antrąjį variantą. Ji pasirinko antrąjį variantą dar nežinodama, ką ir kaip darys, bet tuo metu jau žinojo, kad galų gale viskas bus gerai.

Komentarai:

I dalis

1998 metai, Stanislavos miestelis

Vaikystė yra vienas iš tikriausių gyvenimo etapų, kai mes esame tikri visomis prasmėmis. Jei nori pamatyti Angelą, pažiūrėk vaikui į akis. Ir jausmai užgimę tada yra patys tyriausi, vieniems jie išlieka amžinai, kitiems išgaruoja lyg dūmas...Kaira stovėdama prie namų durų, mintimis teleportavosi vaikystėn. Alenksandrai.. Galvoje šokinėjo tik vienas vardas...Aleksandrai, man tavęs reikia. Kaip tu ateidavai pamokos viduryje ir atsisėsdavai šalia, mokytoja visada nusukdavo tau ausį ir pastatydavo į kampą...Berniukas didelėmis mėlynomis akimis, šviesiais plaukais, šiek tiek sulysęs ir kvepiantis ūkišku muilu- tokį aš tave atsimenu..

Ech stora rūpuže , - burbėjo Kaira,

Vėl neužsikuri, į šiukšlyną tave( skirta raudonam Golfukui).

Jį iš senelio Kaira gavo kaip palikimą.

Spjaudėsi ir visokiais žodžiais keiksnojo mašiniuką moteris. Supykusi ėjo ratu ir spardė , kur tik galėjo- tikėjosi jog tai padės, gal...

Labas, - pasigirdo vyriškas šiek tiek prikimęs balsas.

Kas atsitiko? Gal galėčiau padėti?- vyras tęsė toliau..

Kaira sukluso ir begalo išsigandusi jau norėjo atsisukti ir pasižiūrėti kieno tai balsas, staiga pajuto pilve, bambos srityje keistus dieglius...Lyg kažkas su adata bandytų jai taturuotę padaryti..Nesusipratusi nupurtė galvą ir susmuko prie golfuko..

Praėjo gerokai daugiau nei viena valanda, kai Kaira atsikvošėjo ir pradėjo šviesiau matyti spalvas.. Į jos akis žvelgė dvi mėlynos kaip dangus akys, kurios jai leido būti ten, kur ji yra. Kaira jautėsi laisva, lengva ir laiminga. Ji nebenorėjo niekur, nebeskubėjo niekur ir nebegalvojo nieko...

-Kas čia per jausmas tarė protas- tylėk širdie...

Kaira atistojo, stovėjo kaip įtempta styga, veidas neišdavė jokio jausmo. Mintyse bėgiojo klausimai: kas čia buvo, kas čia yra...kas tas vyras, kodėl taip jaučiuosi....?

Mieloji, ar jums viskas gerai? Aš buvau čia su jumis gal kokią valandą- tarė vyriškis,

Kaira norėjo pažvelgti į tą veidą, bet kūnas buvo toks sustingęs, jog niekaip nepavyko jo kontroliuoti...

Ei šviesiaplauke, ar tu girta ar kas tau???- toliau kalbėjo Aleksandras

Kaira šiaip ne taip pasukusi galvą , sugebėjo pažiūrėti į vyra.

Angelas tu, aš jau mirusi?- išlemeno moteris,

Eik tu, kvailele, koks aš tau angelas, tu gyvut gyvutėlė- nusišypsojo Aleksandras.

Kaira svaigo toliau..Jai dar nėra buvę jokių sveikatos problemų.. Bet šį kart viskas buvo kitaip. Gal nuo kaitros. Gal nuo maisto stygiaus, nes Kaira paskutiniu metu labai taupė pinigėlius, norėdama vaikus išleisti į mokyklą ir darželį...

Važiuok su manimi, aš tave noriu pavaišinti kava ir pyragėliu, - kalbėjo vyriškas balsas toliau, - perdžiuvusi visa,

Sutaisysime tavo automobilį, aš tau pažadu. Viskas bus gerai- tęsė balsas.

Kaira nebeturėjo, kur dėtis. Jėgų nėra, automobilio nėra...Pinigų irgi nėra..Pilvas gurgia, galva sukasi...Sutiko važiuoti kartų su balsu ir angelo akimis...O , kas dar gali būti blogo,- pagalvojo ji.

Stovi Kaira laukia, kol angelas atvažiuos jos pasiimti..Brm brm brm brm ...Garsiai suriaumojo motociklo variklis. Kaira dar niekada nesėdėjo ant motociklo, virpančia širdimi atsisėdo nedrąsiai, stipriai įsikibo į plačius ir tvirtus Aleksandro pečius ir sėdi..

Ei, mergyt, prašau uždėti rankas man ant juosmen, nukrisi gi- sušuko Aleksandras,

Bet aš aš aš...- mikčiojo Kaira,

Štai užsidėk mano šalmą, aš galiu pabūti be jo, - pasakė vyras, - ir stipriau laikykis už manęs, visai mergyte tu, neturi raumenų- nuoširdus vyro juokas pasklido aikštelėje.

Buvo graži ir šilta saulėta diena. Vėjas dainuodamas judino medžių lapus.. Gėlių žiedlapiai šoko meilės šokį...Paukščiai susistygavę eilėmis lydėjo dvi vis dar vaikiškas širdis....

Brm brm brm brm....Suriaumojo motociklas, Aleksandrui paraginus jį dar garsiau suriaumoti....

Kairos šviesūs ir ploni plaukai plaikstėsi vėjuje, jos nosies landas pasiekė ūkiško muilo kvapas...Tiesa, to ji dar nesuprato. Jautėsi apsvaigusi, tik nežinia nuo ko...

Motociklas greitai zvimbė miestelio gatvėmis, Kaira stirpiai laikėsi įsikibisusi į Aleksandro šonu ir jautėsi tokia saugi kaip niekad. Šį kartą ji vidumi jautė, kad viskas bus gerai...Aleksandras vis pažiūrėdavo pro veidrodėli, atrodo taip tik norėdamas patvirtinti jos mintis...

Nereikia net žodžių, kai dvi tyros sielos susitinka...Brm brm brm brm...

Moteciklas jau nebe taip garsiai riaumojo...

Atvažiavome, - sušuko Aleksandras,

Jau? Nespėjusi sureaguoti, kur ji yra, - pasipurtė Kaira.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras:

Mielosios ir mielieji, na, o formoje apačioje kviečiame palikti savo komentarą apie šią istorijos dalį, kurią būtinai persiųsime autorei. Taip pat jūsų komentarą talpinsime po kiekvienos autorės istorija. Patikėkite, jūsų pastabos dar gali pakreipti rašomą istoriją visia kita linkme ;) O taip pat, kiekvienai autorei skaitytojų mintys labai svarbu ;) Dėkojame iš anksto.