NANI RA autorės knyga "Ir po 10 metų"

ISTORIJOS PRISTATYMAS

Meilės romanas iš dalies paremtas tikrais faktais. Visi vardai, įvykiai, vietos ir laikai neatitinka jokios realios situacijos, nebent tai būtų atsitiktinis sutapimas.

Ypatinga ir lengva Meilės istorija apie vaikystės tikrąją meilę.

Kairos ir Aleksandro istorija išsiskiria savitumu, iš dalies paremta tikrais faktais, pasakoja kaip klostėsi jų gyvenimas, gyvenant netikrus gyvenimus, kas vyksta po sekančio jų susitikimo, kaip gyvenimo kelias klojasi po 10 metų meilės jautimo vienas kitam, kai jie vėl susitinka ir abu yra vieniši. Tik...abu turi po dvi atžalas iš praeitos santuokos.

Kas yra sunkumai, kas yra supratimas ir priėmimas , kas yra tikra neišgalvota meilė, sužinosite šioje knygoje.

Pagrindiniai herojai:

KAIRA - moteris 45 metų, dviejų vaikų mama ( berniukas Toras 5 metai, mergaitė Lėja 10 metų) - vieniša mama.

ALEKSANDRAS ( 43 metų Kairos mylimasis) dviejų vaikų tėvas ( berniukas Majus 5 metai, berniukas Kajus 12 metų) - vienišas tėvas.

IX dalis

Bėgo dienos.. Jos trupėjo, o tamsa atslinkdavo vis greičiau ir greičiau. Rudens vakarai tapdavo vis ilgesni ir jaukesni naujuose namuose. Kaira mokėjo net ir menkiausią smulkmeną paversti gražiausiu papuošalu namų erdvei, todėl nauji namai išties spindėjo, jie kvepėjo meile. Švara ir tvarka lydėjo kiekvieną kertelę. Tam nebuvo reikalingos didelės investicijos, užtekdavo viską daryti su meile. Vaikai čia jautėsi puikiai, jie visada turėjo įvairių veiklų tiek namuose, tiek namų kiemelyje. Atrodo klausimų dėl namų daugiau nebeliko. Visi buvo laimingi.

Kairos siuvimo mokslai įgavo pagreitį, jai sekėsi labai gerai. Darbą ir mokslus susiderindavo lengvai. Kaira siūdavo ilgas valandas, grįžusi namo iš darbo. Visi jos ir vaikų drabužiai buvo pasiūti iš senų Kairos mamos audinių. Kaira taip pat pirkdavo audinius ir drabužius iš dėvėtų drabužių parduotuvės ir sėkmingai juos paversdavo naujais kūriniais.

Vieną dieną Kairos draugė Rasa ją pakvietė į Paveikslų galeriją, ten buvo organizuojama vienos gerai žinomos menininkės kūrybos paroda. Menininkė ilgus metus gyvenusi užsienyje, sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo savo kūrybos pristatymo renginius visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Kaira labai susidomėjo šia paroda ir pažadėjo jog ji pati ir draugė Rasa bus pasipuošusios ypatingomis suknelėmis tai progai. Moteris keletą dienų lankėsi įvairiose audinių parduotuvėse, bet nieko tokio, kas jai patiktų nerado. Bet tada Rasa pasirodė su dideliu glėbiu įvairiausių audinių. Pasirodo Rasos mama kažkada siūdavo ir buvo palikusi keletą senovinių medinių skrynių pilnų įvairiausio grožio ir labai kokybiškų audinių. Tai Rasa juos suradusi, ilgai nelaukė ir tuoj pat atnešė Kairai. Medžiagų raštų įvairovė ir audinių kokybė vos neišvertė Kairos iš koto. Ji apstulbusi vartė jas, žiūrinėjo ir net uostinėjo, sukeldama didžiulį juoką vaikams. Rasai audiniai nebuvo reikalingi, todėl ji visus audinius padovanojo Kairai. Naujoji siuvėja kuitėsi ir ieškojo tų pačių pačiausių medžiagų iki pirmos valandos nakties, kol pagaliau atrado ir tuoj pat jos mintys nupiešė įspudingus naujų suknelių modelio paveikslus, kuriuos ji iškart ir nusipiešė ant paprastų baltų popieriaus lapų. Kaira nujautė, kad tai bus kažkas ypatingo.

Sekančią dieną moteris pradėjo siūvimo darbus: karpė, lankstė, piešė ir improvizavo kaip ir kas galėtų būti dar geriau ir gražiau. Vaikai leido laiką šalia, žaidė įvairius žaidimus, skaitė knygas, šnekučiavosi, besimėgaudami džiovintais obuoliukais. Laikas skriejo, vieną dieną keitė kita. Dienos buvo iš esmės panašios, bet ir labai skirtingos, su savitais prieskoniais ir skirtingomis situacijomis. Bet jaukūs ir ilgi rudens vakarai atnešdavo tik džiugesį į šiuos namus. Savų namų pajautimas, ramybė ir tikras nuoširdus juokas čia skambėjo ir alsavo pro kiekvieną lango ar durų plyšelį ir kiekvienas praeivis stabteldavo pažiūrėti, kaip atrodo čia gyvenanti laimė. O tai atrodė paprastai- du gražūs vaikučiai sėdėdavo dažniausiai ant žemės, netoli židinio, jie besimėgaudami savo vaikyste prisigalvodavo įvairiausių veiklų sau, todėl niekada nenuobodžiaudavo. Židinio liepsnos šokinėdamos ir vis atsitrenkdamos į durelių stiklą, primindavo apie savo grožį ir pavojingumą. Kairos darbo kampelis, siuvimo stalas ir visos reikalingos priemonės buvo įrengtas prie lango, audiniai sudėlioti į lentynėles. Kartais šiame paveiksle buvo galima pamatyti ir Kairos mamą arbą Rasą, bet tik jas. Į šį paveiksą niekas kitas daugiau ir netilpo bent jau šiuo metu.

Po penkių dienų ilgų siūvimo vakarų, Kaira pasikvietė Rasą apžiūrėti ir pasimatuoti jai siūtą suknelę. Rasa pasimatavusi net pašoko gal kokius du centimetrus. Suknelė jai puikiai tiko ir labai patiko. Ryškios bordo spalvos Itališko šilko, ilgomis ir vos praplatintomis rankovėmis, kurios susisegė ties riešu aukso spalvos sagute, gražiai įliemenuota, plačiu ir lengvai krentančiu ilgu sijonu, kiekviename šone ties klubais buvo nematomos kišenės, platus dirželis tik pabrėžė Rasos figūros ypatumus, o mini prailginto trikampio iškirptė nenorom kvietė pažiūrėti ir Rasos krūtinę ( tai vyrams bus džiaugsmo). Suknelė atrodė taip lyg ji būtų sukurta kokio Mados guru. Rasa neslėpė savo šypsenos, ji žinojo, kad dėmesį į save garantuotai atkreips parodos metu.

Kaira įdėjo labai daug laiko ir kruopštumo siūdama suknelę Rasai, su didžiuliu dėkingumu už audinius ir meile savo darbui bei draugei. Liko pasisiūti suknelę sau, Kairos mintyse prabėgo trumpas sakinys.

Sau Kaira išsirinko žalios spalvos šilko audinį taip pat iš Italijos. Tokių šilkinių ir įvairių spalvų audinių buvo tikrai nemažai tarp tų, kuriuos atnešė Rasa.

Savąją suknelę Kaira pasisiuvo greičiau, ji buvo paprastesnė- ilgomis rankovėmis be iškirptės, tik ovalo formos apykaklė , suknelė lengvai krito ir buvo beformė, lietė kojų pirštų galiukus ir įpareigojo prie jos prisiderinti klasikinius juodus aukštakulnius. Taigi abi moterys buvo pasiruošusios šventei, kuri turi įvykti už trijų dienų. Kaira ilgai negalvodama, suknelę pakabino spintoje ir ėmėsi kitų siuvimo darbų, kai tik turėdavo laiko. Ji atsakingai žiūrėjo į mokslus, todėl pirmoje vietoje po oficialaus darbo visada būdavo vaikai ir mokslai.

Ilgai laukta diena atskriejo su vėjeliu. Parodos pristatymo dieną Kaira su Rasa kažkaip ypatingai nesiruošė, atliko savo dienos darbus ir laukė vakaro. Vakare jos abi pasiruošė, lengvai pasidažė ir susitiko kieme, tiesa jos abi jautėsi ypatingai. Makiažai buvo paprasti ir gražiai atlikti, plaukai palaidi ir lengvai pagalbanoti. Bet suknelės jas papuošė taip jog atodė, kad damas suruošė tikri profesionalai. Moterys išsikvietė taksi ir nuvažiavo į vietą, kur turėjo vykti paroda. Jos pasirodė pačiu laiku. Kiemelyje rinkosi prabangiai apsirenge ponai ir damos. Puikavosi išskirtiniais automobiliais, stovėdami šalia jų ir aptarinėdami kainas ir kokybę. Renginyje susirinkusios moterys nepastebimai nužiūrinėjo Kairos ir Rasos sukneles ir pasišnybždėdamos spėliojo, kas jas kūrė, vardino garsiausių drabužių kūrėjų pavardes. Kiek vėliau, visi svečiai buvo pakviesti susirinkti salėje, kur buvo išstatyta paroda. Vakaro metu darbū kūrėja pristatinėjo savo kūrinius ir įvardindavo kainas. Šventė buvo labai graži ir į ją buvo daug investuota, kas paaiškėjo kiek vėliau. Bet meno kūriniai buvo tokie prasmingi ir nepakartojamo grožio jog juos beveik visus ir nupirko keletas verslininkų, norėdami papuoši savo namų bei įmonių patalpas.

Kairai užkliuvo vienas vyras, vis prasisukdamas po ją, taip buvo net keletą kartų per vakarą. Vyriškis nieko nesakė jai, bet nusišypsodamas lyg pasakydavo " labas ir vėl". Kairą toks dėmesys šiek tiek glumino, ji nebuvo praturi prie vyrų dėmesio ir nenorėjo su nieko užmegsti pokalbio.

Viena dama įdavė Kairai savo vizitinę kortelę ir pakuždėjo jog ji būtinai turi susisiekti su ja sekančią dieną. Moteriškei parūpo iš kur Kaira pirko savo suknelę.

Taip, Kaira tuo metu dar nežinojo, kad ši vizitinė kortelė, tai jos ilgos ir gražios kerjeros kelionės pradžios bilietas.

Renginys ilgai netruko, tačiau suplanuota vakaro šventė truko kiek ilgiau. Kaira su Rasa grįžo namo beveik vidurnaktį. Abi pavargusios, jau taksi automobilyje nusiavusios aukštakulnius, į kiemelį žengė basomis kojomis ir džiaugėsi vėsia ir rasota žole. Kiek pasivaikščiojusios, atsisveikino ir nuėjo savųjų durų link. Rasa į tamsius ir tuščius namus, kur jos niekas nelaukė tik šalta lova. Kaira- pas savo vaikus, kurie jau miegojo. Ji užklojo juos rūpestingai ir nuėjo pažiūrėti ar mama miega. Mama miegojo saldžiai prie židinio, prisidengusi stora skara. Taip Kaira ją ir paliko. Pati nusirengė žaliąją suknelę ir nusiprausė dažus nuo veido, įlindo į dušą, po šiltu vandeniu paliko vakaro emocijas. Užsimetusi naktinius marškinius, susirado knygą apie siuvimą ir atsigulė. Kokį pusvalandį paskaičiusi ji užmigo ir pasinėrė į dar vienos nakties gilius ir kuriančius sapnus. Ji sapnavo vyrą iš parodos...

VIII dalis

Praėjus beveik dviems savaitėms Kairos šeimos paskutiniai daiktai keliavo į naujuosius namus. Šeima jautė džiuginantį jaudulį savo širdyse, bet visi kol kas tylėjo ir per daug nesidalino emocijomis. Paskutines dėžes į dėdės Stepono furgoniuką, Kaira atsisuko pažiūrėti senojo buto link. Atidavusi raktus buto savininkei, palinkčiojo galva ir atsisveikindama padėkojo už šiltą ir ramų prieglobstį. Viskas kaip ir buvo baigta šioje vietoje. Dabar laukia didis darbas naujoje vietoje, tai- daiktų išsipakavimas ir sudėliojimas. Ta dalis buvo maloniausia Kairai.

Bevažiuojant link Rasos namų ir dėdė Steponas, ir Kaira su vaikais tylėjo. Visi buvo paskendę savose mintyse. Dėdė Steponas galvojo, kaip grįžęs į savus namus eis ruoštis vakaro darbus, kurie yra būtini ūkininkaujant. Kairos vaikai kūrė vaizdinius, kokie bus jų kabariai ir kaip dėliosis daiktelius, kur patys panorės. Kairos mintys buvo kitokios, ji planavo savo laiką. Mėgino sudėlioti naują planą, nes netrukus prasidės mokslai. Kaira galvojo, kaip suderins darbą, mokslus ir vaikams būtiną laiką, kaip spės pasirūpinti savimi ir skirti dėmesio mamai. Kaip galų gale ji išsivers su finansais. Ji lyg jau buvo pradėjusi rimtai nerymauti, kai jos mintis sustabdė dėdė Steponas.

Mielieji, mes jau vietoje, greitai lipam visi ir nešam jūsų daiktelius, nes dėdė dar turi labai daug darbo šį vakarą. - pasakęs Steponas, tvritai suspaudė dvi sunkias dėžes ir nuėjo į naujus Kairos namus.

Kaira norėjo jam padėti, bet nespėjo, todėl greitai susirado kitas, lengvesnes dėžes. Vaikai irgi nešė, ką tik galėjo ir ką pakėlė. Netrukus prisijungė ir Rasa. Visi dirbo uoliai, nekalbėdami, nešė po vieną ar po dvi dėžes, nešė maišus ir maišelius, kėdutes ir lentynėles. Padėdami vieni kitiems taip jie draugiškai per valandą laiko sutempė visas dėžes į namo vidų.

Dėdė paskubomis atsisveikino ir išvažiavo. Kaira prižadėjo jam už pagalbą padėti ūkio darbuose.

Sugūžėjus visai šeimai į naujuosius namus, įsivyravo ramybė ir itin geras jausmas, taip lyg būtum pagaliau namuose. Kairos mama jau buvo ten, ji ruošė vakarienę, žinodama jog visi bus alkani. O kai nėra, ką greitai pavalgyti, nekyla noras ir dirbti☺

Susėdę ant dėžių- Kaira, vaikai ir mama su Rasa, ramiai mėgavosi vakariene. Džiugiai besidalindami įspūdžiais, kurie užplūdo persikraustant. Rasa trumpam atsiprašė ir išbėgo. Taip ji grįžo nešina šampano buteliu ir trimis taurėmis.

Turim pakelti šampano taurę, juk tokia neapsakomai miela akimirka. - išdainavo Rasa.

Nei Kaira, nei mama tam neprieštaravo. Vaikai susirado žaislų dėžutę ir ėmė žaisti. Kaira tuo metu paruošė jiems loveles. Paruošė lovą sau ir mamai. Mama liks nakvoti čia. Visus kitus daiktus Kaira nusprendė išsikrauti neskubant, gerai pagalvojant, kur ir ką ji nori pasidėti. Bet ištraukė iš dėžių senus albumus ir nusprendė juos peržiūrėti su Rasa ir mama. Albumai puikiai tik šiam mergaičių vakarui. Moterys taip ir nusprendė.

Moterys jaukiai įsitaisė prie židinio, ant žemės. Susidėliojo pagalves ir pasiėmusios pledukus susėdo. Kairos mama atnešė visoms arbatos ir užkandžių. Vakaras bus tikrai įdomus.

Moterys vertė albumų lapus, dėliojo nuotraukas. Dalinosi prisiminimais ir pasakojo Rasai apie nuotraukose esančius žmones. Dauguma nuotraukų buvo iš Kairos vaikystės. Kaira kai kurių žmonių net pati nepažino, bet tam buvo mama. Ji puikiai prisiminė visų nuotraukose esančių žmonių veidus ir vardus, kas jie buvo ir kodėl jie buvo kartu. Kairos mama nestokojo gražių žodžių, viena kita ašara nuriedėjo jos skruostais, pasakojant istorijas ir atsimenant senus laikus. Tam buvo skirtas šis vakars- prisiminimams. O kai kompanijoje yra trys moterys, prisiminimai tampa labai ryškūs ir emocingi. Kiekviena iš jų nešasi savo gyvenimo knygas ir kartais nori apie jas pasikalbėti. Žiūrėdamos nuotraukas, jos viena kitai pasakojo savo, panašias į nuotraukoje esančias akimirkas. Iš akimirkų jau dėliojosi istorijos ir taip sekant vienai po kitos, kairos rankose atsidūrė nuotraukos iš darželio. Visose nuotraukose dominavo vieno berniuko veidas, šalia jo visuomet buvo ir Kaira. Vaikų nuotraukose šypsenos užpildė kiekvieną nuotraukos neišnaudotą kampelį, taip ten buvo Kaira ir Aleksandras. Taip Kairos mama pradėjo pasakojimą:

" Dar dabar atsimenu Kairos pirmąją dieną darželyje. Diena buvo gan vėsi, nors tai buvo rugpjūčio pati pradžia. Lijo lietus. Bet mes su mažyle Kaira ėjome pirmą kartą į darželį. Jai buvo vos keturi metukai. Mergaitės plaukučiai sušlapo ir garbanėlės ištįso. Lietaus lašeliai bėgiojo per raudonus skruostukus ir trumpą nosytę. Ji vis pasižiūrėdavo į mane savo gražiomis akytėmis ir paklausdavo ar mamytei nešlapia. ☺ Šlapia, žinoma, buvo ir man. Bet mamytė juk stipri, ji atlaiko net ir baisiausias audras☺ Mums pasiekus darželį, baigėsi lietus. Bet mes buvome šlapios abi. Tik įžengus į patalpas pamatėme berniuką, jis tiesiog žiūrėjo į mus, po to žiūrėjo tik į Kairą. Nieko nepasakęs pradingo. Už kelių sekundžių grįžo su rankšluostuku rankose ir pradėjo sausinti Kairos veiduką bei plaukučius. Jis nieko nekalbėjo, bet atėjus auklėtojai berniukas buvo pristatytas Aleksandro vardu.

Nuo tos dienos prasidėjo dviejų mažų širdelių, neapsakomo grožio ir jautrumo draugystės istorija. Kiek mačiau pati, kiek girdėdavau iš auklėtojų ar iš Kairos trumpų pasakojimų, o kartais ir iš Aleksandro mamos, nes su ja vis susitikdavau darželyje, atėjusi pasiimti Kairos.

Aleksandras visada buvo šalia Kairos, bet jis labai mažai kalbėdavo, galima sakyti nekalbėdavo. Berniukas ja rūpindavosi, padėdavo apsirengti einant į lauką, padėdavo pavalgyti, visada vesdavo Kairą už rankytės. Miegodavo šalia, bet visada palaukdavo, kol ji pirma užmigs. O kai neturėdavo kaip ar nemokėdavo padėti jai, jis tiesiog būdavo šalia.

Tais laikais psichologių nebuvo darželiuose, todėl niekas negalėjo paaiškinti, kas slypi tokioje draugystėje, bet visos auklėtojos ir mes mamos pritarėme vaikams, nes jie draugavo labai gražiai.

Kai vaikams buvo šešeri metai ir jie baigė lankyti darželį, mes likome tame pačiame miestelyje, o Aleksandro tėvai išsikraustė kitur. Mes neturėjome informacijos apie jų gyvenamąją vietą.

Labai gaila, bet vaikai taip daugiau ir nesusitiko. Kaira manęs klausinėdavo apie Aleksandrą, bet aš jai paaiškinau, kad tikriausia jo nepamatysime dar ilgai."

Mamai baigus pasakoti, moters akyse rodėsi ašaros. Kaira ir Rasa braukė ašaras taip pat.

Moterys buvo sujaudintos, o ypač Rasa. Kaira jau buvo girdėjusi mamos pasakojimą begalybę kartų. Ir ją žinojo atmintinai. Tik Kaira buvo susitaikiusi su gyvenimo pokyčiais ir kaip suaugusi moteris neleido sau per daug pasinerti į jausmus, bet prisiminimus ji laikė. Ir gan dažnai, o ypatingai būdama viena ar liūdna, galvodavo ir prisimindavo. Net ir nuotraukos rodėsi gerokai aptrintos, taip įrodydamos, jog žiūrimos buvo ne vieną kartą.

Rasa pašoko, nusivalė ašaras ir išrėžė:

Žinai, aš turiu dar šampano, palaukite manęs aš tuoj grįšiu☺

Ei drauge, gal ne...- bandė kažką sakyti Kaira. Bet, beja, Rasa yra Rasa.

Taip moterys tęsė savo atsiminimų vakarą, Rasa papaskojo, kad ji pažįsta vieną labai dailų, panašaus amžiaus Aleksandrą. Bet Kairos neįtikino, kad tai gali būti tas pats žmogus. Kaira šiuo metu buvo vaikystėje ir dabar tik dėliojo nuotraukas, analizavo jas ir vis grįždavo į tas akimirkas, bandydama išjausti jausmus, kurie aplankydavo tada. Kairos mama ir Rasa toliau gurkšnodamos šampaną šnekučiavosi, joms buvo labai įdomios visos nuotraukos, o Kairos mama buvo puiki istorijų pasakotoja, kas dar labiau įtraukdavo Rasą. Taigi tuo metu kaira buvo neliečiama daugiau bent jau šį vakarą. Jai buvo leidžiama būti ten, kur ji yra.

Moterys vakaro uždarymą padarė gerokai po vidurnakčio. Kaira išlydėjo Rasą ir pati, įsitikinusi jog vaikai tikrai miega, nuėjo atsigulti. Mama įsitaisė ant sofutės prie židinio. Židinio liepsnos, vainikuodamos vakarą, šoko valsą Kairos mamos akims. Taip palengva įtraukdamos ją į lengvus sapnus ir gilų miegą...

VII dalis

Dar vienas nuostabus ir jaukus vakaras... Kaira ištiesusi kojas, gulėdama stebėjo žvigždes, kurios matėsi pro langą. Ant stalelio šalia sofos žvakių liepsnos šoko savo meilės šokį. Čiobrelių arbata vėso šalia atversto Kairos dienoraščio. Vaikai ramiai įsitaisę ant kilimo žiūrėjo vakaro filmukus. Kaira daug rašydavo, bet niekam neskaitydavo savo užrašų, nes ten buvo sudėliotas jos visas gyvenimas, raidelė po raidelės. Kaira gvildeno savo jausmus nuo vaikystės iki dabar, ji analizavo gyvenimo situacijas ir aprašydavo žmones. Rašė ji ir apie ateitį, tiksliai buvo suplanavusi savo ateities scenarijų. Bet ateities lapas buvo užklijuotas, jį atplėšti galima bus po penkių metų. Tada bus praėję lygiai dešimt metų nuo įrašo sukūrimo dienos. Kaira apie tai primindavo sau nuolatos, su nekantrumu laukdama, kada gi išauš ta diena.

Laikrodis judėjo pirmyn, rodyklės sukosi nesustodamos. Vaikai jau seniai suguldyti ir miega. Kairos čiobrelių arbata taip ir liko neišgerta. Dienoraštis atverstas miegojo šalia sofos, o Kaira ant sofos. Užmigo..Naktis sekė savo pasakas visiems ir piešė neapsakomo grožio paveikslus. Žvakių liepsnos savo meilės šokį šokti baigė. Žvaigždės pasislėpė debesyse. O rūkas lindo vidun pro šiek tiek pravertą langą. Tyla išmintingesnė už triukšmą. Kai išgirdusi garsų beldimą į duris, Kaira šokusi nukrito nuo sofos. Besipinančiomis kojomis nubėgo prie durų pasižiūrėti, kas ten beldžia. Pro durų akelę išvydo geriausią draugę Rasa su buteliu vyno. Rasa atsibeldė trečią valandą nakties.

Ką tu čia darai taip vėlai?- šuktelėjo Kaira,

Aš š..š.. pasiilgau savo draugės.- išpyškino Rasa, vos versdama liežuvį.

Oj draugyt, tu šiandien labai pavargusi, eime aš tau paruošiu arbatos ir lovą. Liksi pas mane, aš tavimi pasirūpinsiu.- tęsė Kaira.

O Rasa tuo metu jau buvo okupavusi tualetą ir jai buvo visiškai vienodai pas ką ji atsibeldė, ji žinojo, kad čia bus saugi.

Kaira nurengusi draugės drabužius, šiaip ne taip užvilko jai naktinę suknelę ir nulingavo kartu link lovos. Paguldė draugę, uždėjo šaltą kompersą ant galvos ir atnešė kibirėlį, kurį pastatė prie lovos. Užvirusi vandens dar vienam puodeliui arbatos, atsinešė čiobrelių žolės. Rasai paruošė patį didžiausią puodelį, kokį tik rado spintelėje. Truputėlį įskilęs, bet šįanakt tai nesvarbu. Prie arbatos Kaira sutepė du didelius sumuštinius ir viską paliko ant naktinio staliuko šalia lovos.

Rodos ramu, Rasa užknarkė. Kaira jau galėjo pamiegoti, bet sunkiai sekėsi užmerkti akis. Per daug įvykių viena dienai. Gulėjo ir kvėpavo, paskui skaičiavo avis.. Suskaičiavo iki trisdešimties ir atsijungė.

Mamyte, mamyte, kažkas riaumoja tualete.- dukrytė šuko Kairai į ausį.

Pramerkusi vieną akį ji dar kokias dvi sekundes bandė suprasti, kas čia katik nutiko.

Aš noriu syseliu.- graudžiu balseliu sucypsėjo mergaitė.

Eik dukryte, viskas gerai. Ten tik teta Rasa.- Kaira ištarusi pasiražė ir po truputį lipo iš sofos. Viena koja. Paskui kita. Atsisėdo ir sėdi pasirėmusi abiejomis rankomis į kelienus. Plaukai savo gyvenimą gyveną. Galvos skausmas begalinis. Kaira miegojo gal valandą laiko.

Teta Rasa įkritusi į kriauklę riaumojo ir keistai spjaudėsi. Mergaitė tyliai nusėlino iki tualeto ir greitai grįžo atgal į lovą. Paklaikusiomis akimis žiūrėjo ir laukė mamos. Vaikas dar nebuvo mačiusi tokios tetos Rasos ir labai išsigando. Kaira apžiūrėjusi Rasą vonios kambaryje, nusprendė ją ten kuriam laikui ir palikti. Nuskubėjo pas vaikus paaiškinti jiems, kas nutiko tetai Rasai, kodėl ji jų namuose ir kas bus toliau. Vaikai supratę, jog mama kontroliuoja situaciją ir viskas yra beveik tvarkoje, toliau žaidė savo žaidimus.

Kaira virė sriubą ir laukė kol pasirodys Rasa virtuvėje. Jai labai rūpėjo draugės būsena ir kodėl Rasa sugalvojo išgerti ir atvažiuoti pas Kairą tokiu metu.

Ilgai laukti nereikėjo. Rasa įžengė į virtuvę sunkiu žingsniu, laikydama kibirėlį rankoje.

Šitą aš dar paturėsiu. - rodydama pirštu į kibirėlį sukuždėjo Rasa ir atsisėdo prie stalo.

Kairai beliko tik šypsotis ir toliau pjaustyti daržoves sriubai.

Bus kopūstų sriubytė su daržovėmis, tokia kokią tu mėgsti.- pasakiusi Kaira, paglostė draugei galvą.

Rasa atrodė tikrai nekaip. Rasa nuo paauglystės laikų visiškai nevartojo alkoholio. Po vieno vakarėlio ji vos gyva liko, kai apsinuodijo neaiškiais gėrimais. Todėl jos naktinis spektaklis labai sukrėtė Kairą.

Praėjus geram pusvalandžiui kopūstų sriuba jau garavo ant stalo. Vietos buvo paruoštos ir vaikaims, ir Rasai. Dėdės Stepono dovanotos gėrybės labai pravers šiam rytui.

Po valgio, Kaira vaikus išsiuntė pas mamą. Ir liko namuose su Rasa. Ji žinojo, kad reikia likti vienoms, jog vaikai negirdėtų jų pokalbio.

Moterys ilgai kalbėjosi, gurkšnojo arbatą ir abi verkė. Po to vėl kalbėjosi. Galiausiai nusprendė, jog abi turi susivienyti ir padėti viena kitai.

Pasirodo Rasa turi sunkumų su finansais. Viena nebeišlaiko namo. Todėl nusprendusi paskandinti savo liūdesį ir kuriam laikui norėdama užmiršti problemas, nutarė nuvažiuoti į vietinį barą. Kažkokioje knygoje paskaitė, kad reikia daryti tai, ko niekada nedarei ir tada gyvenimas pasikeis. Rasa laukė stebuklo, o gavosi kaip visada- visa šleiva ir kreiva, vidurį nakties atsidūrė ant Kairos buto slenksčio.

Miela drauge, aš labai džiaugiuosi, kad tu vairuotojui pasakei mano adresą ir atsidūrei čia. Nueisime pas mano mamą ir tikiu visos sugalvosime, ką galime padaryti, kad tau padėtume.- tarė Kaira.

Kaip moterys tarė, taip ir padarė. Netrukus jos jau sprendė Rasos situaciją. Kaira, jos mama ir Rasa ilgai kalbėjosi. Bet situacijos sprendimą pasiūlė Rasa.

Rasa pasiūlė Kairai ir vaikams ateiti gyventi pas ją ir mokėti išperkamąją nuomą.

Visiems tai būtų naudinga, tavo vaikai galėtų žaisti kieme, tu turėtum daug vietos ir savo kampą, kuris ateityje ir liktų tavo. Mokėsi kiek galėsi ir kada galėsi, kažkaip kartu bus lengviau.- porino Rasa.

Kaira palinksėjo galva ir nusišypsojo. Ji sutiko su draugės pasiūlymu.

Laukia permainos, vaikučiai.- švelniu balsu tarė Kaira i rpažiūrėjo besišypsodama į vaikus.

Kaira žinojo jog dėdė Steponas padės susitvarkyti ir persikrausyti. Ramino tai, jog Rasos namai netoli nuo Kairos mamos buto. Ir situacija pasikeis tik dalinai, bet užtikrintai į gerą tiek Rasai, tiek Kairai ir jos vaikams.

Keletą dienų visos jos planavo persikraustymo darbus. Rasa ruošė namo dalį, kurioje gyvenas Kaira su vaikais.

Kaira rinko dėžes darbe ir tempė jas namo ir po truputį pradėjo pakavimo darbus.

-Skubėti niekur nereikia. Tas, kas skuba praranda laiką.- ištarė Kairos mama, besimėgaudama šiltu obuolių pyragu.

VI dalis

Laisvadieniai labai patikdavo ir Kairai, ir jos vaikams, nes visi galėdavo ilgiau pasimėgauti miegu, bei niekur neskubant ir per daug nesiruošiant, vaikščioti apsirengus kaip kas nori. Kaira mėgdavo vaikščioti su chalatu, šiek tiek susivėlusi ir nepasidažiusi. Ji taip atrodydama jausdavosi labai gerai. Jai patiko naturalumas ir odos švelnumas, ir naktieks kvapas, išlikęs ant jos kūno.

Kaira jau seniai bėgioja savo pasirinktus atstumus, bet pastaruoju metu dėl nesuplanuoto užimtumo, ji bėgiojimą buvo padėjusi į žemutinę lentynėlę. Todėl ši diena bus labai tinkama vėl pabėgioti, nusprendusi moteris toliau kepė blynelius pusryčiams. Blyneliai šeimoje buvo tradicija per laisvadienius. Minšti ir putlūs blynai su pasirinkta uogiene ir grietine. Vaikai juos labai mėgo, o mama mėgo jiems gaminti.

Susėdę prie pušryčių stalo, visi susikibdavo už rankų ir padėkodavo už naują dieną ir už tai jog visi yra kartu. Kaira užsiplikė žaliosios mėtų arbatos ir įsidėjo šaukštelį medaus į arbatą. Blynelių ji nevalgė, nes jos laukia dar dešimt kilometrų bėgimo. Šeimai papusryčiavus, pasirodė ir močiutė. Šiandien ji atsinešė savo mezginį, močiutė nusprendė numegzti vaikams po megztinį žiemai.

Kaira jau ramiai galėjo ruoštis ryto mankštai. Palikusi močiutę su vaikais, nuėjo apsirengti sportine apranga. Juodos tamprės ypač pabrėžė jos dailias kojas. O pasirinkta melsva palaidinė puikiai tiko prie jų. Kaira nuėjo į virtuvę įsipilti vandens į gertuvę ir tuo pačiu atsisveikino su šeima. Pasiėmė telefoną ir užsidėjo sportinius batelius. Susikėlė aukštai plaukus ir surišo į kuoduką stipriau. Nužvelgė save veidrodyje ir suraukė antakius. Mintyse ji nusipiešė sau, jog atrodo sustorėjusi, bet garsiai to nepasakė. Tik pagalvojo, kad labai tinkamu laiku atnaujino bėgiojimo ritualą.

Kaira nusprendė lipti laiptais, tai bus puikus apšilimas prieš bėgimą. Besileisdama žemyn ji sutiko poanią Žaną iš ketvirto aukšto. Pasisveikinusios damos šypsenomis palydėjo viena kitą. Kairą ponia Žana nustebino, palinkėdama stebūklingos dienos. Bet Kaira pametė šią mintį ir toliau jai neleido rūtuliotis galvoje, moteris labai susikaupusi trepsėjo. Ištrepsėjusi laukan Kaira pasuko savo mėgstamiausios bėgimo trąsos link. Neskubėdama, ristele ji judėjo pirmyn. Įsidėjo ausinuką ir įsijungė bėgimo muzikos grojaraštį, kurį pati ir buvo susidėliojusi pagal mėgstamiausias dainas, kurios jai atrodė tinkamiausios trenruotėms.

Treniruotės pradžia buvo gan sunki, bet po gerų dvidešimt minučių Kaira jautėsi ganėtinai neblogai, jeigu ne tie raudoni skruostai, niekas net nebūtų supratęs, kad ji jau senai bėgiojo☺

Kaira bėgo parko takeliu, muzika švelniai glostė jos ausų bugnelius, kūnas jautė ryto vėsą, kuri išglostė jį visą, nuo kojų pirštų galiukų iki plaukų galiukų taip visiškai pabudindama jį. Didelėmis gražiomis mėlynomis akimis žvelgė į prabėgančius vaizdus akiratyje. Mėgavosi kiekvienu sutiktu gėlės žiedu, rasos lašeliu ant lapo, tupinčiu ar skrendančiu paukščiu. Nepastebėtas neliko ir taksiukas, atliekantis savo reikaliukus prie krūmo ant žolytės bei jo šeimininkas kiek susigužęs, akivaizdžiai nepatenkintas jog ankstyvą rytą turi vaikščioti parke. Ir ta sena tetulytė, sėdinti ant suolelio ir mėtanti kruopas ančiukams... Kaira panoro šiek tiek prisėsti ant suoliuko, kuris buvo prie pat vandens. Atsisėdo ir surangiusi kojas pradėjo giliai kvėpuoti, atliksiu kvėpavimo praktiką, pagalvojo ji. Užsimerkė ir pradžioje bandė sugrąžinti kvėpavimą į normalų ritmą. Bekvėpuodama ji pajuto begalinę ramybę, tokią kaip tą kart,kai atsimerkė aikštelėje prie golfuko ir pamatė Aleksandrą. Dabar ji ne iš karto atpažino tą jausmą, bet greitai susivokė. Stengėsi nesiblaškyti ir kvėpuoti toliau. Liko tik vieną minutė, nuskambėjo jos balsas kone per visą parkelį. Kadangi ausinukas buvo ausyse ir grojo muzika, ji nesuprato kaip garsiai ištarė šiuos žodžius. Bet ji toliau kvėpavo neatsimerkdama. Praėjus vienai minutei ji atsimerkė, apsižvalgė ar nėra arti žmonių. Viduje ji jautė begalinį saugumo jausmą. Pasukusi galvą į dešinę pusę, pastebėjo vyriškio siluetą, kuris jau buvo nubėgęs gan toli. Kaira bandydama išrangyti savo sukryžiuotas kojas nuo suoliuko, kažką pastūmė ranka ir tas kažkas nukrito po suoliuku. Kaira suskubo ieškoti, kas ten nukrito. Atsiklaupusi ant žemės, ji jau lindo po suoliuku, kai išgirdo komentarą: " Oho koks užpakaliukas į mane žiūri"- tai buvo kaimynas iš gretimo kiemo, jis garsiai juokėsi ir švilpavo. Kaira susinepatoginusi pakeitė savo poziciją, kad šis greičiau atsikabintų ir nutiltų. Gerai nuėjo jis savo keliu. Neišmanėlis ir su kultūra susipykęs vyriokas. Kaira po suoliuku kažką pamatė, tai buvo melsvos spalvos lapelis perlenktas per pusę. Šalia jo kiek tolėliau buvo Milka šokoladukas. Kaira paėmė lapelį ir šokoladuką ir pamatė išrašytą tekstą ant jo: " Kai kvėpuoti, nerėkauk☺ P.S. Suvalgyk šokoladuką, nes nugriūsi dar kur nors, tokia perdžiuvusi visa..". Ji nuraudo, apsižvalgė, bet aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tuomet Kaira suprato jog šį raštelį paliko tas vyras, kurio siluetą ji pamatė atsimerkusi.

Kaira bėgdama paskutinius kilometrus visą laiką galvjo apie tą raštelį. Jos vidus jai šaukte šaukė surasti tą žmogų. Bet kaip? Uždavė ji klausimą savo galvoje. Na laikas geriausias pagalbininkas pagalvojo ji ir atidarė daugiabučio duris. Šis rytas buvo smagus ir įdomus, lipdama laiptais ištarė jau garsiau. Pravėrusi buto duris, nusiavė sportinius batelius ir iškarto įlindo į vonios kambarį. Vaikai tuo metu žiūrėjo vaikišką filmuką, o močiutė jau darbavosi virtuvėje. O kvapų gausa įkyriai kuteno Kairos nosį net ir vonios kambaryje. Ji jau žinojo, ką mama gamina. Tai bus troškinti kopūstai ir bulvių košė, Kairos mėgstamas patiekalas.

Išlipusi iš dušo kabinos ji nusausino savo kūna, rankšluostį sugaudė plaukus ir nurinko vandens pertekliu. Tada neskubėdama ištepė delnus aromatingu kūno aliejumi ir lėtais judesiais įmasažavo jį į odą. Oda tapo kvapni ir minkšta. Apsigaubusi chalatu, suprato jog kol kas taip ir nori būti, tada nužingsniavo vaikų link. Paglosčiusi jiems galveles, pasidomėjo, kokį filmuką jie žiūri. Įsitikinusi, kad vaikai žiūri prasmingą filmuką, pasuko virtuvės link pasiteirauti ar mamai reikia pagalbos. Bet mama jau bebaiginėjo gaminimo procesą ir parašė Kairos, kad ji padėtų sutvarkyti indus ir netrukus bus galima eiti pietauti. Kairos mama rūpestingumo ir meilės pavyzdžiū pavyzdys apie ją būtų galima tūkstančius knygų parašyti.

Kol moterys tvarkėsi virtuvėje, Kaira pasakojo savo šio ryto istoriją mamai. Mama kantriai klausė, kol dukra baigs pasakoti, tuo metu dėliodama dėlionės detales savo galvoje. Kai Kaira baigė pasakoti, žiūrėjo į mamą ir tarytum laukė jos žodžių. Kairos mama pagalvojo ir tarė:

Žinai, man skamba tai kaip pradžia.

Kokia pradžia?- sušuko Kaira. Net vaikai atbėgo į virtuvę pasižiūrėti, kas mamai atsitiko. Kaira nuramino vaikus ir nusiuntė baigti žiūrėti filmuko.

Kairos mama gūžtelėjo pečiais. Ir pasakė:

Pradžios pradžia dukrele. Paminėsi mano žodžius ir nusišypsojo.

Na eime valgyt,- paragino Kairą mama, uždėdama ranką ant peties. Mama matė dukros suglumusį žvilgsnį, bet tuo pačiu ir jautė, ir žinojo. Motinos širdi viską jaučia, o gyvenimiška patirtis atsako į daugelį nepaklaustų klausimų. Šio ryto tema buvo baigta.

Laukė kvapnūs ir gardūs pietų valgiai. Ir tolimesni dienos planai. Šią dieną šeima praleis kartu. Močiutė irgi bus su jais. Dienos veikla buvo nubalsuota ☺ Laukia šauni diena pas dėdę Steponą ūkyje. Dėdės Stepono ūkis buvo vos už penkių kilometrų ir jis visuomet atvažiuodavo pasiimti Kairos šeimos. Vaikai labai mėgdavo darbuotis ūkyje, jiems labai patikdavo gyvūnai, gyvenantys ūkyje. Dėdė Steponas skirdavo labai daug laiko Kairos vaikams ir jų pomėgiams, jis stengėsi vaikams perteikti atsakomybės jausmą ir kažkiek paruošti jų tolimesniam charakterio formavimuisi. O Kaira su mama atlikdavo smulkius moteriškus ūkio darbus, kurių Steponui nepavykdavo atlikti☺, dažniausia tai buvo namų ruošos įvairūs darbai. Už visus atliktus darbus ir pagalbą dėdė Steponas visada gausiai atsidėkodavo, tai būdavo įvairios gėrybės iš jo ūkio.

Artėjant vakarui visi susėdo prie stalo ir pavalgė vakarienę, kurią pagamino Kairos mama.

Dėdė Steponas sukrovęs daiktus ir paruoštas gėrybes į automobilį, pamodamas ranka parodė, kad jau metas važiuoti. Temsta ir Steponas dar turi spėti grįžęs atlikti pora nedidelių darbelių.

V dalis

Vėsų antradienio rytą, Kaira nubudo dar saulei nepatekėjus. Jos žadintuvas suskambo penktą valandą ryto. Kaira turėjo paruošti savo automobilį vakaro susitikimui su galbūt nauju savininku.

Todėl ji greitai susirinko reikiamus daiktus ir priemones automobilio švaros darbams atlikti. Išsriubliavusi kiekvieną plotelį automobilio viduje, ėmėsi plovimo ir valymo darbų. Neliko nepaliesta nei viena automobilio salono detalė ar plotelis, nors automobilis ir taip buvo labai prižiūrimas, dabar jis tiesiog spindėjo švara ir kvepėjo meile. Beliko nuplauti jį po darbo ir viskas bus paruošta. Kaira darbavosi iki pat septintos valandos, kol reikėjo budinti vaikus, kiekvieną akimirką ji regėjo senelio veidą ir girdėjo jo išmitingas, kažkada pasakytas mintis.

Grįžusi į butą, moteris liko labai maloniai nustebinta, vaikai stovėjo pasiruoše ir laukė mamos pareinant. Kaira pasilenkusi prie vaikų juos pabučiavo ir paglostė galveles, pagirdama juos.

Persirengusi darbo uniforma, susikibo rankomis su vaikučiais ir iškeliavo į naują darbo dieną.

Vairuodama ji svarstė ar derėtų vaikams pasakoti jog galbūt parduos automobilį šįvakar, bet ne ji persigalvojo. Su vaikais pasikalbės tik tuo atveju, jei sandoris įvyks.

Palydėjusi vaikučius į darželį ir mokyklą, Kaira pasuko ligoninės link. Pastatė savo golfuką toje pačioje vietoje kaip ir paprastai, Kaira grakščiai ir lengvai nutipeno į darbuotojų patalpas. Nusirengusi lauko drabužius ir pasikeitusi batus, susirišo į kuoduką ilgus ir gražius plaukus tuomet ji nuėjo pasiimti savo darbo vežimėlį. Bestumiant vežimėlį į darbo erdvę, Kaira nesutramdė ašarų, ašaros buvo didelės ir sodrios, riedėjo viena paskui kitą skruostais, paliesdamos lūpas ir stabtelėdamos jose nukrisdavo ant žemės...Kaira dėjo kojas į nukritusias ašaras ir ėjo pirmyn. Eidama ji sutiko darbų vadovę, kuri iškarto atkreipė dėmesį į verkiančią moterį. Kaira paprastai neparodydavo savo jausmų darbe, bet šis metas ir ši diena buvo sukeliantys daug jausmų moters viduje ir ji leido jausmas reikštis šioje formoje.

Darbų vadovė nepraėjo pro Kairą ir stabtelėjusi užklausė, kas gi nutiko. Išgirdusi kairos pasakojimą, darbų vadovė pasiūlė Kairai anksčiau baigti darbus šiandien ir nusiraminti prieš susitikimą. Kaira nesugebėjo kitaip išreikšti savo dėkingumo savo vadovei, kaip tik ją apkabindama.

Moters ašaros nelieka nepastebėtos, nes moterys šiaip sau neverkia. Jos verkia arba iš liūdesio, arba iš laimės.

Antradienio darbo dienos pabaiga jau buvo čia pat, Kaira dirstelėjo į laikrodį, kabantį koridoriaus gale. Paskubomis surinko šiukšles ir nuėjo į persirengimo kambarėlį. Ten jos jau laukė darbų vadovė, ji kažką laikė rankose. Vadovė ištiesė rankas į Kairą ir įteikusi krepšelį pasakė: - čia tau ir tavo vaikams. Nusišypsojo, apkabino Kairą ir išėjo. Kaira neturėjo laiko žiūrėti, kas ten krepšelio viduje, todėl nusprendė tai padaryti namuose.

Atrakinusi golfuko spyneles, ji įkrito į vairuotojo sėdimąją vietą, atsiduso ir tarė: - Na, mielas drauge, vakaras jau čia. Mes turime tave nuprausti ir paruošti susitikimui su nauju savininku. Jeigu jis tave nupirks, aš jo paprašysiu, kad tave saugotų ir mylėtų taip pat kaip ir aš dariau. Ir aš jam pasakysiu, jog norėsiu tave nusipirkti, kai tik vėl galėsiu. Kaira tikėjo, kad taip ir bus. Ji bekalbėdama su golfuku nuramino save, tikėdama jog golfukas girdi jos žodžius.

Nuplovusi automobilį Kaira važiavo pasiimti vaikus. Palikusi juos namuose su mama, Kaira nuėjo į automobilių aikštelę, kur ir turėjo įvykti susitikimas su naujuoju golfuko savininku. Moteris ėjo ratais aplink senąjį draugą, kažką murmėdama, kai išgirdo vyrišką balsą. Nutraukė murmėjima ir greitai atsisuko į tą pusę iš kurios jis sklydo.

Ji buvo labai nustebusi prieš save išvydusi stovint darbų vadovės vyrą.

Taip taip, Labas Kaira, čia aš,- pritarė vyras, net nelaukęs Kairos reakcijos. Žinai, įdomi istorija, aš pamačiau tavo skelbimą ir tuoj pas supratau, kad tai tavo skelbimas. Panorau nupirkti šį automobilį, nes turiu savų prisiminimų iš vaikystės, kurie susiję su raudonu golfuku (šypsena neapleidžia jo veido). O dar šiandien pasikalbėjau su žmona telefonu ir nebedvejoju nė minutei. Noriu nupirkti tavo automobilį, saugosim ir prižiūrėsim jį tau, kol galėsi perpirkti iš mūsų.

Nemoku apsakyti savo dėkingumo, kurį jaučiu,- tepasakė Kaira ir nuleido akis.

Kairos darbų vadovė ir jos vyras buvo geri žmonės, gyveno pagal savo gyvenimo supratimą ir tikėjo jog reikia gyventi deramai, nes dėl šios priežasties mes čia ir gyvename.

Pasirašę reikiamus dokumentus ir susitarimą dėl golfuko perpirkimo, jie susitarė dėl pinigų sumos ir kaira perdavė raktelius vyrui. Atsisveikino ir išsiskyrė. Kaira daugiau neverks šį vakar, nes žino jog golfukas ir vėl bus jos kieme.

Lipdama laiptais link savojo buto, Kaira atsiminė apie krepšelį, kurį gavo iš darbų vadovės. Pagalvojo jog parėjusi jį turės patikrinti. Parėjusi į būtą, moteris papasakojo visą vakaro istoriją mamai ir vaikams.

Šeima džiaugėsi žmonių gerumu ir supratingumu. - Šiais laikais tikrų žmonių beveik nebėra, todėl sutikus tokius reikia branginti kaip Dievo atsiųstą turtą - pasakė Kairos mama, tada ji atsisveikino ir išėjo.

Kaira pasiėmusi krepšelį, atsisėdo ant sofutės tarp vaikų. Vaikai žaidė su stalo žaidimais. Kaira pamačiusi krepšelio turinį net aiktelėjo. Krepšelyje buvo vaikams saldumynai, storas sąsiūvinis kietu viršeliu Kairos mokslams, balto vyno butelys ir vokelis. Vokelyje buvo trumpas laiškelis ir pinigų. Laiškelyje parašyta: " Miela drauge, čia tavo naujoms medžiagoms, kurių prireiks ateityje siuvant man sukneles☺ Pinigėlius ir šiuos tu jau užsidirbai, taip kruopščiai atlikdama tau pavestus darbus. Būk palaiminta, eidama savo nauju keliu. "

Kaira sėdėjo ir žiūrėjo į laiškelį. Tiesiog žiūrėjo. Ji jautė didelį dėkingumą, kurį mintimis siuntė visatai. Pajutusi aromatą, palietusį uoslę, atsiminė, kad virtuvėje užmiršo verdanti sriubą...

Greitai padėjusi laiškelį ir dovanas, nubėgo virtuvėn. Sriuba jau buvo ne sriuba, o geriausiu atveju- prisvilusi košė. Išvertusi sriubos liekanas į šiušliadėžę, Kaira nusprendė jog užteks šiam vakarui keletos sumuštinių ir liepų žiedų arbatos su medumi. Vakarieniaudama su vaikais Kaira niekuomet neužsiėmė kitais darbais, visada visą savo dėmesį skyrė jiems ir klausė vaikų pasakojimų, kaip praėjo diena. Dėmesingai išklausydavo net ir pačią netikriausią istoriją. Leisdavo vaikams lavinti savo mintis, būti kūribingiems ir atviriems. Todėl kartais tekdavo klausytis net ir istorijų, kaip draugo šuniukas atėjo kartu į darželį ir jame praleido visą dieną.

"Vaikų pasakojimai mes turime gėrėtis ir jų išklausyti, net tik taip mes galėsime išlikti bent šiek tiek vaikais savyje net ir gyvendami suaugusio žmogaus gyvenimą. "- taip mėgdavo sakyti Kairos senelis, kai dar buvo gyvas ir turėjo šviesų protą.

Laikrodžio rodyklė artėjo dešimtos valandos link, pranešdamas jog laikas ruoštis nakties poilsiui visiems. Taip prabėgo dar vienas nuostabus antradienis, palikdamas neišdildomus ir šiltus prisiminimus Kairos širdyje, dar kartą primindamas jog stebuklai vyksta mūsų gyvenimuose, tik reikia juos matyti kiekvienoje akimirkoje.

Pabučiavusi ir apkloščiusi vaikučius, Kaira nuėjo į pasimatymą su savais sapnais.

Kita diena atsineš su savimi vėl kažką naujo ji pasakė sau prieš miegą ir užmerkusi akis paniro į sapnus.

IV dalis

Dar viena nuostabi diena prabėgo kaip vaikystė, bešokdama Kaira su vaikais galvojo. Naktis jau alsavo pro pravertus buto langus, kaimynų languose viename pakui kitą pradėjo gesti šviesos. Tyla atslinko kartų su vėsiu nakties atodūsiu. Kaira išjungė muzikos grotuvą ir palinksėdama vaikams, tarytum pritarė, kad jau metas keliauti į sapnų karalystę.

Šukuodama savo ilgus švelnius plaukus, Kaira žiūrėjo į veidrodį. Jos didelės, žydros spindinčios akys šį kartą žiūrėjo ne šiaip sau į veidrodį, jos matė nesibaigiančią esybę, jos žiūrėjo taip giliai į save, kad net kūnas virpėjo. Kaira stebėjo save taip lyg pirmą kartą būtų susitikusi su savimi veidrodyje. Kas pasikeitė? Ar šių dienų įvykiai pažadino ją ir pakėlė į aukštį su nauja gyvastimi? Pakėlė taip auštai, jog akys sužibo ir kūnas pradėjo pats šokti?

Užsidėjusi lengvą miego suknelę ant nuogo kūno moteris basomis pėdomis nutepeno lovos link, bet eidama stabtelėjo. Pajuto, kaip vėsios grindys liečia jos pėdas, koks malonus jausmas, - pagalvojo. Dar vienas naujas potyris lyg. Kaira pradėjo jausti savąjį kūną. Ji priėjo prie atverto lango, praslinko užuolaidas, atmetusi plaukus už pečių, įkvėpė pilnus plaučius nakties vėsumos į save, kvėpavo giliai ir ramiai, mėgavosi naktimi ir savimi išleisdama užsisenėjusius atodūsius į juodą miestą. Nejučia prabėgo geras pusvalandis. Laikas miegoti. Nors galvoje dar bėgiojo tūkstančiai minčių ir planų, bet nenorėdama prarasti begalinio pasigėrėjimo jausmo, ji mintis padėjo į šalį.

Balta, kvepianti ir minkšta patalynė kvietė panirti į ją kuo skubiau, Kaira ilgai negalvojusi taip ir padarė. Vos spėjusi atsigulti, keletą kartų sumirksėjo ir susiliejo su ramybe, sapnai atėjo nekviesti.

Maža mergaitė per žalią pievą bėgo basomis kojomis, plaukučiai krito ant nosytės, kutendami ją..Švelni berniuko rankytė paglostė galvą, patraukdama plaukučius. Taip, ji sapnavo Aleksandrą ir save, kai buvo vaikai...Jie bėgiojo po pievą darželyje, mėgino pasivyti drugelius ir stebėti, kokio grožio ir kokie spalvingi sparneliai. Drugeliai vakaims atrodė kaip nežemiškos būtybės, plasnojančios ir pakylančios taip aukštai ir taip lengvai. Kaira sapnavo, kaip tada ji begaudydama drugelį, išgriuvo ir užsigavo rankytę. Netrukus jau nebeskaudėjo, nes Aleksandras išpūtęs savo raudonas lupytes pakštelėjo ir pasakė: " Nutupdžiau mažą angeliuką, tau dabar nebeskaudės ir jis tave visada saugos ir bus šalia, kai tau reikės.."

Kaira sapnavo ilgą ir gražų šios nakties sapną, ji miegojo ramiai ir pabudo tokia legnva, lyg būtų palikusį pusę savo svorio kažkur. Sunkią minčių naštą moteris nešėsi jau daugelį metų ir neleido sau ramiai gyventi, nebematė tikrojo gyvenimo grožio.

Nauja diena prasideda su plačia šypsena, net vaikai pastebi mamos pokytį , bet visi mėgaujasi naujais potyriais ir lengvumu. Diena einasi įprastai, tie patys darbai, tik Kairos galvoje vyksta perversmas, ji planuoja keisti savo gyvenimą. Ji nori užtikrinti saugumą sau ir savo vaikams, tai liečia visas gyvenimo srytis. Kaira visa širdimi jaučia, kad ji eina tinkamu keliu ir jai pasiseks.

Besidarbuodama ligoninės koridoriuosi dėliojasi mintis nuo ko pradėti. Ji žino, kad šluota nėra viso gyvenimo palydovė, ji tiki ir žino, kad yra verta geresnio gyvenimo. Todėl atėjus pietų petraukos laikui, Kaira nubėga į virtuvėlę ir atsiplėšusi skiautelę popieriaus pradeda rašyti svarbias mintis: " ..kad būčiau gera siūvėja, man reikia: 1) Susirasti mokyklą, kur galiu mokytis siūti. 2) Nusipirkti siūvimo mašiną. 3) Iš kur gauti pinigų?

Pietų pertraukėlė ištirpo, Kaira vos spėjo išgerti jau atšąlusią kavą, nespėjo nė kąsnelio į burną įsidėti. Bet svarbiausi punktai jau buvo užrašyti. Moteriai toliau besidarbuojant, mintys jau buvo ramios, todėl ji galėjo tinkamai atlikti savo darbus iki galo.

Važiuodama namo ji jau žinojo, ką turi padaryti šiandien, todėl užsuko į artimiausią siūvimo mokyklą. Jai pasisekė, nes mokykla dar buvo atidaryta ir Kaira gavo visą informaciją apie artimiausius mokymus, kuriuos ji galėtų suderinti su savo darbo. Kaira turėjo ne daug laiko pasiruošti, todėl turėjo veikti skubiai.

Grįžusi namo papasakojo savo planus mamai ir gavo stiprų mamos palaikymo žodį. Mama- tik dar vienas angelas sargas, kuris mus lydi ir padeda visada, kai to paprašome. Mama geriau atsisakys kažko sau, bet duos tau tai, ko prašai. Taip nutiko ir šį kartą, Kairos mama pažadėjo, jog rižiūrės vaikus dažniau ir ilgiau, kai to reikės. Pasiims vaikus iš mokymo įstaigų ir jei reikės pasiliks nakvoti pas juos bute.

Kaira pirmą punktą galėjo įsisvardinti kaip įvykdytą, bet liko du paskutiai, kurie buvo labai svarbūs. Pinigų pasiskolinti ji neturėjo iš ko. Mama santaupų neturėjo tiek, kiek reikėtų.

Vienintelis daiktas, kurį turėjo Kaira, buvo - raudonas golfukas, brangus ir senas senelio palikimas. Golfukas buvo kaip šeimos senutėlis šeimos narys, bet moteris norėdama geresnės ateities sau ir savo vaikams, turėjo priimti šį svarbų it skaudų jai sprendimą.

Taip ji liks be automobilio ir taip ji neteks senelio atminimo, ir taip ji galės sumokėti pirmojo semestro įmoką bei nusipirkti siūvimo mašiną. Todėl abejonių nebeliko. Kaira parašė jautrų skelbimą apie parduodamą raudoną golfuką ir pakabino jį stovėjimo aikštelėje, skelbimų lentoje.

Skelbimas skambėjo taip:

" Parduodu savo šeimos narį- raudoną Golf automobilį. Jam gerokai per 30 metų. Turėjo du savininkus: mane ir mano senelį. Automobilis mylėtas ir saugotas, tvarkingas ir prižiūrėtas.

Jei mokėtų kalbėti, galėtų pasakoti istorijas jūsų vaikams.

Kaina- derybų klausimas, nes man reikia tam tikros sumos pinigų.

Telefono numeris pasiteiravimui: +3705122120009"

Pakabinusi skelbimą, ji nupėdino, nuleidusi galvą namų link. Vakaras buvo ramus ir paskendęs prisiminimuose apie senelį. Senelis buvo šiltas, geros širdies žmogus, vyro autoritetas Kairos gyvenime, išmokęs ją daug gerų pamokų ir davęs jai neįkainojamų gyvenimiškų patarimų. Todėl ir raudoną golfuką moteris vadino šeimos nariu.

-Mes dažnai prisirišame prie daiktų, juos su kažkuo susiedami, todėl ir atsiskirti būna sunku kartais. Bet daiktai yra daiktai. Kaip kažkas yra pasakęs: atėjome vieni ir išeisime vieni,- išmintingai pasakė Kairos mama.

- Tu kaip visada teisi,- atsakė Kaira. Nors tuo metu kaupėsi ašaros akyse. O pirštai stukseno į kelieną. Kūno kalba išdavė Kairos liūdesį. Kai staiga pasigirdo telefono skanbesys.

- Laba diena, norėčiau apžiūrėti jūsų automobilį. Mane labai įtraukė jūsų nuoširdus skelbimas- kalbėjo vyriškas balsas,

- Laba diena,- ačiū jums, jis toks ir buvo,- drebančiu balsu ištarė Kaira.

- Skaitydamas jūsų sakinius, trumpam nukeliavau į savo vaikystę ir prisiminimus. Kada būtų galima ir kur susitikti su jumis?- paklausė vyriškas balsas.

- Rytoj galima. Ar tinka jums ši vieta, kur ir radote skelbimą? Ar tinka jum 19 valanda?- pasiteiravo ji.

- Taip viskas puikiai tinka,- patikino vyras, pažadėjęs nevėluoti.

Kaira labai jaudinosi, įvykiai jau vyksta. Pokyčiai neišvengiami. Viena naktis, kad ji susitvarkytų savo mintis ir mokėtų paleisti raudoną golfuką. O kaip viskas bus toliau? Kas jeigu... Šokinėjančias mintis nutrukė gilus miegas.

III dalis

Suskambo žadintuvas, jau 6 valanda ryto. Išaušo nuostabus saulėtas pirmadienio rytas, Kaira pramerkusi akis ir visdar besiražydama lovoje- pagalvojo. Iššokusi iš lovos, įsispyrė į senas skylėtas šlepetes ir nurūko virtuvės link. Užsikaitė virdulį ir nubėgo žadinti vaikų.

-Laikas ruoštis vaikučiai- švelniu balsu sušnybždėjo mama, ir nubėgo gaminti pusryčių.

Netrukus vaikai jau sėdėjo prie stalo ir besigėrėdami mamos ruošiamų pusryčių aromatu, aptarinėjo naujos dienos pradžią ir dalinosi sapnų įspūdžiais.

Kaira iškepė varkšėčių, kuriuos visa šeima labai mėgo valgyti pirmadienio rytais, tokia buvo tradicija. Kepti varškėčiai su braškių uogiene ir grietinėle.

Papusryčiavusi šeima rinkosi daiktus , rengėsi striukes ir užvėrė buto duris.

Šiandien jie visi eis pėsčiomis, nes raudonas golfukas visdar stov aikštelėje.

Mamyte, o mes šį vakar galėsime nuvažiuoti į šokių burelį?- paklausė Lėja.

Lėja lankė šokių burelį, kurį organizuodavo Kairos draugė Vilma, Lėja galėjo jį lankyti nemokamai. Kaira pažvelgė į savo dukros akis vos tramdydama ašaras, širdyje vėl kažkas suvirpėjo. Mintyse buvo tik vienas klausimas, kaip pasakyti dukrai, kad negaliu jos nuvežti, nes neturiu pinigų net autobuso bilietui. Tiesa, Kaira turėjo pinigus, kuriuos jai buvo davęs Aleksandras, bet ji nenorėjo jų leisti, norėjo juos grąžinti pasitaikius progai. Kaira tramdydama savo jausmus, kad neprapliūptų verkti, sumirksėjo keletą kartų ir ramiu balsu tarė dukrai:

Mieloji mano dukrele, mano draugė Vilma apsirgo ir šokių burelio pamokas pradės vesti tik nuo kito mėnesio. Todėl mes turėsime sugalvoti kaip galėtume šoki namuose, kad tu nepamirštum šokio judesių.

Lėjai to pakako ir ji toliau neklausinėjo, sutiko su mama ir žingsniavo toliau. Motinos širdis drebėjo taip lyg tuoj išskris iš krūtinės, ji sumelavo savo dukrelei, Kaira visada vaikams sako tiesą, bet šį kart ji negalėjo pasakyti tiesos, tai motinai buvo labai skaudi patirtis. Bet ji stipri, ji eina toliau iškėlusi galvą, net ir su ašarotomis akimis. Vėjas plevena jos ilgus plaukus, paakiai nusidažė juoda spalva, ašaros išsiveržė, tačiau vaikai to nemato. Jie žyngsniuoja su šypsena toliau šaligatviu, besidžiaugdami nauja diena, sugeba apžiūrėti net ir drugelį sutiktą ant gėlės žiedo ir bitę, kuri renkasi medų...Štai katinas laižosi koją, gulėdamas ant pievelės, jam skubėti niekur nereikia ir nereikia sukti galvos, kaip uždirbami pinigai.

Gražioji šeimyna beveik priėjo aikštelę, kur stovėjo Kairos raudonas golfukas, kai staiga Kaira pamatė, jog aplink jos automobilį sukiojasi kažkoks nepažįstamas vyriškis.

Ei, tu, ką ten darai?- sušuko moteris.

Dink nuo mano mažiniuko greičiau- suriko ir paspartino žingsnį Kaira.

Vyras jau ruošėsi praverti burną, kad galėtų papasakoti, kąs jis ir ko jis čia nori, kai staiga gavo antausį ir netekęs žado žiopsojo į švelniosios rankos savininkę.

Praėjus keletui minučių, jie jau buvo išsiaiškinę, kas čia vyksta ir kodėl. Nepažįstamojo vardas buvo Anatolijus ir jį atsiuntė Aleksandras, kad išvežtų Kairos automobilį ir sutaisytų. Anatolijus dirbo privačiai savo garaže, jau daugelį metų. Anatolijus negalėjo susisiekti su Kaira, nes neturėjo nei jos telefono numerio, nei žinojo, kur ji gyvena.

Kairai nebeliko nieko kito, kaip duoti Anatolijui savo telefono numerį, perduoti automobilį ir laukti jo skambučio. Kaira labai skubėjo, ji jau vėlavo į darbą, taip pat ji dar turėjo užeiti į mokyklą su Leila ir nuvesti Torą į darželį.

Moteris pamojo ranka Anatolijui ir pagreitinusi žingsnį, vos ne bėgte nutrypsėjo mokyklos link. Vaikai neatsiliko, nes žinojo jog mama labai skuba.

Kairos vaikai buvo labai gerai išauklėti: mandagūs, ramūs, rūpestingi ir labai atsakingi. Kol ji dirbdavo, vaikai būdavo pas Kairos mamą, ji gyveno gretimame daugiabutyje. Mama padėjo kaip išgalėjo tiek finansiškai, tiek bandydama užauginti vaikus dorais žmonėmis.

Palikusi Leilą mokykloje, o Torą darželyje Kaira jau bėgo darbovietės link. Pravėrusi ligoninės duris, Kaira buvo suprakaitavusi ir susivėlusi. Vos gaudydama kvapą, norėjo pasisveikinti ir paaiškinti vadovei, kodėl ji vėluoja ir taip atrodo. Bet nespėjo.

Na, gražuole- suriaumojo moteriškas balsas, tai buvo vadovė Berta.

Še tavo mopa ir kibirai, judink užpakalį ir pradėk nuo rūsio- Berta riaumojo toliau.

Kaira nuleido galvą, pasiėmė mopą ir kibirus ir nuėjo į rusį. Ji dirbo miestelio ligoninėje valytoja. Darbo krūvis buvo negailestingas kaip ir vadovė Berta- aukšta, stamdaus kūno sudėjimo, trumpai kirptų garbanotų plaukų, grėsmingai riaumojanti vadovė. Rodės vien savo balsu gali priklijuoti gerai sudėtą vyrą prie sienos, o ką jau kalbėti apie mažutę ir švelnutę Kairą. Ji niekada nesipriešino, niekada neklausinėdavo, visada su viskuo sutinkdavo, palinksėdavo galvą, kaip tas gerasis arklys ir eidavo daryti darbus, taip pat nulenkusi galvą.

Kaira dirbo sunkiai ir ilgomis darbo valandomis, kartais tekdavo dirbti ir naktimis. Bet kito pasirinkimo moteris nematė ir net nedrįsdavo pagalvoti, kad gali būti kitas pasirinkimas.

Bet jis visada būna. Kairos gyvenimas jau pradėjo keistis senai, bet ji to dar nežinojo. Šiomis dienomis įvykiai tik įgavo pagreitį ir tai suteikė viltį. Žinojimą, tikėjimą ir pasitikėjimą.

Ji plaudama toliau grindis, mintyse dėliojosi darbus, ką turės pasidaryti grįžusi namo. Planavo kaip ir kokį šokį šoks su Lėja, nors jos kojos jau links per kelienus tuo metu, o pusiausvyra bus išbalansuota...Norėtų bent trumpam išsitiesti karštoje vonioje ir leisti sau pasijusti moterimi bent dešimčiai minučių po ilgos ir sunkios darbo dienos. Tačiau...Negaliu, mintyse pasakė sau.. Dukra svarbiau, aš jai pažadėjau, todėl taip bus kaip suplanavau.

Kaira šveitė grindis jau greičiau, darbo valandos ėjo į pabaigą, o liko dar neplautas vienas koridorius. Netrukus turi pasirodyti Berta ir įvertinti atliktus darbus. Duok Dieve, kad Bertos nuotaika būtų gera ir ji nelieptų perplauti kažkurio koridoriaus. Taip dažnai būna.

Pasigirdus Bertos žingsniams Kaira pajuto, kad širdis spurda, prakaito lašeliai išduodami apie jaudulį, pradėjo ryškėti kaktoje. Berta gerai nusiteikusi, net šypsena pasirodo josios veide, matyt gera diena buvo. Įsakmiai pasakiusi Kairai, kad baigusi darbus tik nepamirštų susitvarkyti įrankių, apsisuko ir nuėjo savo keliu.

Ach...Atsikvėpusi giliau Kaira, nebeskubėjo... Baigs valytis šį koridorių, susitvarkys daiktus ir eis namų link. Vaikai saugūs namuose su močiute, todėl Kairai ramu. Ji eis namo viena tamsiomis gatvėmis ir nedrąsiai dairysis ar niekas neseka. Bet eis rami, nes žinos, jog eina viena, be vaikų. Buvęs alkoholikas vyras dar iki šių dienų kartais išlenda kaip koks vaiduoklis, bandydamas aptemdyti Kairos šviesą. Jis dažnai grasina jog susidoros. Vieną kartą buvo net golfuko padangas subadęs su peiliu. Gydytojai yra nustatę keletą diagnozių tam žogui, bet ponas vaiduoklis galvoja, kad gyvena gerai ir yra tonas tobulas vaiduoklis.

Suskamo Kairos telefonas. Nežinomas numeris. Kas tai galėtų būti- išsigando moteris.

Labas, Kaira čia tu?- vyriškas balsas tarė,

Tai aš- atsakė ji,

Čia Anatolijus, jau sutvarkiau tavo mašiniuką, pasakyk, kur tu esi, aš atvažiuosiu, bet tu turėsi mane parvežti iki namų, ar gerai?- tarė Anatolijus,

Žinoma gerai, kiek aš būsiu sklonga?- norėjo paklausti ji, bet išgirdęs adresą, Anatolijus iškarto padėjo telefono ragelį.

Kaira palaukė tik keletą minučiu, kai Anatolijus jau buvo prie ligoninės. Automobilis sutaisytas ir veikia puikiai. Kaira parvežė Anatolijų namo ir važiavo savųjų namų link. Ji nerymavo, nes Anatolijus nepaėmė iš jos nei vieno cento. Tik pasakė, kad jai tuo rūpintis daugiau nereikės. Visada ištikūs problemoms su automobiliu, ji turi kreiptis į Anatolijų. Taip jam nurodė Aleksandras.

Kairai buvo labai keista, ji neturėjo tokios gražios ir nieko nereikalaujančios žmonių pagalbos, ji galvojo, kad už visos šios gražios istorijos gali slėptis negeri dalykai. Bet labai į pamąstymus nesileido. Moteris skubėjo namo pas vaikus. Su šypsena veide, nes agelas ja rūpinasi ir jai padeda.

Grįžusi namo, pasisveikino su vaikais ir mama bei trumpai papasakojo apie savo stebūklingą dieną. Mama pabučiavo Kairai galvą ir sušnybždėjo: " Angelai mus lydi " - ir išėjo namo.

Lėja , Toras ir Kaira išsitraukė seną plokštelę ir paleido muzikos skambesį bute.

Šokių būrelis prieš miegą mums- plačiai besišypsodama Kaira sušuko vaikams.

KOMENTARAI:

II dalis

Kaira stengėsi grakščiai nulipti nuo motociklo, bet vėl...Koja užkliuvo, Kaira nugriuvo ir guli. Viena koja pakybusi ore, šalmas nukritę, plaukai užkritę ant veido.. Kairos panašūs atsitikimai jau senai nebestebina, jai dažnai pavyksta padaryti taip kaip niekas kitas nepadarytų.

Pasigirsta nuoširdus juokas.

O tu ir vėl guli? - tęsė motociklo vairuotojas, kvatodamas,

Dabar aš tave pradedu suprasti- juokauti bandė Aleksandras.

Kaira pritrūkusi žodžių it nudilginta pašoko ir stovi, tvarkosi plaukus, norėdama lyg neverbaliai įrodyti, jog ji nėra nevėkšla. Išpūtusi akis bandė pagauti Aleksandro žvilgnį, suprasti ar jis juokauja, ar sako tai ką galvoja.

Įvairios mintys sukose moters galvoje tas keletą sekundžių, kurios atrodė kaip geros dvi valandos. Šaltas prakaitas išpylė Kairos kūdutį kunelį.

Moteris išsigandusi žvalgėsi, norėdama suprasti, kur ji yra. Vis gi vyras nepažįstamas, o ji šią akimirką visiškai nuo jo priklausoma. Mintys šokinėjo be paliovos.

Nurimk,- tarė balas, Aleksandras - eime pavalgyti,

Kaira pasijuto lyg po gero elektros šoko. Kaip šalto vandens srovę gavusi ankstyvą rytą.

Pakėlusi akis pamatė kavinės reklaminę iškabą: " Katino sodas", - įdomus ir kiek neįprastas pavadinimas tokiam miesteliui,- pagalvojo ji. Užėję į kavinukės vidų juodu susirado jaukų dvivietį staliuką pačiame salės galo kampe. Tuo metu skambėjo tylus pianino skambesys, klavišus lietė ploni barmeno pirštai. Pritemdytos šviesos salėje leido panirti į lengvai romantišką būseną. Aleksandras mandagiai pareikalavo Kairos išsirinki bet ko, ko tik ji panorės iš pateikto meniu. Kaira žybčiojančiomis akimis vis pažvelgdavo į vyrą, taip norėdama įsitikinti ar tikrai galima. Aleksandras vis šypsojosi, bet netarė nei žodžio, stebėjo ją, suaugusią ir tuo pačiu mažą mergaičiukę. Kol Kaira rinkosi maistą ir gėrimus, Aleksandras vis pažiūrėdavo į telefona kartas nuo karto rašydamas žinutes, bet tik pakėlęs akis į ją ir vėl nusišypsodavo.

Kaira užsisakė daržovių sriubos, vištienos iešmelį su daržovėmis, kavos ir pyrago gabalėlį, o Aleksandras tik žuvies kepsnį ir kavos.

Porai besimėgaujant ypatingai skaniai pagamintu maistu, prie stalo lyg buvęs lyg nebūvęs prisėlino storas rudas katinas, įsitaisęs ant minštasuolio tarp Kairos ir Aleksandro- labai nustebino kavinės savininkus ir žinoma, saldžiąją porelę. Pasirodo katinas niekada neprieina prie lankytojų, jis visada guli savo soste ir murkia arba miega. Katino vardas buvo- Ponas storas, ir Ponas storas neketino niekur eiti. Niekas net nepagalvojo ir nesuprato, jog Ponas storas čia atliko labai svarbų vaidmenį - jis nuėmė įtampą savo būvimu ir murkimu, kaip koks pranašas nusileidęs iš niekur, numesdamas ant jų tikėjimo ir vilties šydą.

Aleksandras tylėdamas sumokėjo už pateiktą sąskaitą net nemėgindamas mintimis priekaištauti Kairai. Kaira tuo metu jautėsi labai nedrąsiai, žinoma, o kaip gi galėjo būti kitaip. Įsitikinęs, kad Kairai viskas gerai, jis įbruko moteriai keletą šimtų eurų į sugniaužtą ranką, iškvietė taksi ir pažadėjo, jog viskas bus gerai. Kaira nesugebėdama išrati nei vieno žodžio pasidavė laikui ir pasitikėjimui, kurį jautė širdyje. Taip jie praleidę geras keturias valandas kartu, paprastai atsisveikino ir pajudėjo savais keliais.

Labai nejaukus, įdomus bei nesuprantamas įvykis kątik nutiko, svarstė Kaira jau sėdėdama Taxi automobilyje. Šios dienos įvykiai paliko lengvoje šoko būsenoje jauną moterį. Keletas valandų prabėgo lyg akimirka. Tarp Aleksandro ir Kairos net normalaus pokalbio nebuvo, tiesiog viskas vyko. Sako gyvenime įvykiai klostosi taip lyg kažkas juos jau būtų sudėliojęs už mus. Taip nutiko ir šį kart. Du iš pažiūros nepažįstami žmonės, susikloščius neįtikėtinoms aplinkybėms, susitiko vieną gražią saulėtą dieną, nepaklausę nė vardo ir nepasidalinę jokiais kontaktais, juodu praleido gerą pusdienį kartu beveik nesikalbėdami, giliai širdyje jausdami neapsakomą artumo jausmą, visišką tikėjimą vienas kitu. Jokių dvejonių nepaliekantis Aleksandro angeliškas žvilgsnis ir dviejų suaugusiųjų kūnuose vis dar gyvenančios vaikiškos širdys.

Kaira nė nepajuto, kaip Taxi vairuotojas sustojo ir paragino ją išlipti. Grįžusi namo dar ilgai svarstė apie dienos įvykius, bandydama susidėlioti mintis ir suvokti, kas nutiko. Ji prisileido vonią karšto vandens, įpylė levandų eterinio aliejaus ir mėgstamiausio kvapo vonios putų- tai baltų lelijų kvapas. Šie du kvapai Kairą lydi jos visą gyvenimą, nuo vaikystės iki šių dienų, visai kaip ir ūkiško muilo kvapas. Besimėgaudama aromatais, grožėjosi šokinėjančiomis žvakių liepsnomis, gurkšnojo baltą pusiau saldų vyną, kurio skonį praturtino du ledukai taurėje. Tyli muziko glostė jos sielą, mintimis Kaira vėl buvo vaikystėje. Daugumoje psichologijos knygose yra rašoma, jeigu jūs patiriate stresą, būtinai turite turėti " inkarą", kuris jūsų mintis nukreips ten, kur jums gera ir tuo metu jūsų būsena pagerės. Kaira tai žinojo, nes per savo dar nelabai ilgą gyvenimą ji buvo apsilankiusi pas keliasdešimt psichologų ir psichoterapeutų.

Išlipusi iš vonios ji apžiūrėjo save veidrodyje taip kaip darydavo kaskartą, įsisupo į minkštutėlį baltą chalatą ir basomis kojomis nužingsniavo miegamojo link. Atsidariusi langus, tikėdama jog į kambarį įslinkusi nakties vėsa ją atgaivins, atsigulė ir pasinėrė į sapnų karalystę. Moteris sapnavo savo vaikystės angelą, sapnavo ir šiandien sutiktą angelą, sapne ji matė labai daug atsakymų, tačiau pabudusi jau nieko nebesuvokė ir nebegalėjo atgaivinti sapno, tik širdis jautė, širdi buvo rami kaip niekada, o protas jau buvo pradėjęs dėlioti sekančius žingsnius.

Kairos gyvenimas kol kas nesiklostė taip, kaip ji norėtų, bet praėjusi diena buvo ypatinga savo tikrumu. Po tokių susitikimų dažniausia yra du pasirinkimai: arba žmogus gyvena savo gyvenimą ir toliau tokį, kokį gyveno arba žmogus kardinaliai keičiasi pats ir taip keičiasi jo aplinka. Šį kartą Kaira pasirinko antrąjį variantą. Ji pasirinko antrąjį variantą dar nežinodama, ką ir kaip darys, bet tuo metu jau žinojo, kad galų gale viskas bus gerai.

Komentarai:

I dalis

1998 metai, Stanislavos miestelis

Vaikystė yra vienas iš tikriausių gyvenimo etapų, kai mes esame tikri visomis prasmėmis. Jei nori pamatyti Angelą, pažiūrėk vaikui į akis. Ir jausmai užgimę tada yra patys tyriausi, vieniems jie išlieka amžinai, kitiems išgaruoja lyg dūmas...Kaira stovėdama prie namų durų, mintimis teleportavosi vaikystėn. Alenksandrai.. Galvoje šokinėjo tik vienas vardas...Aleksandrai, man tavęs reikia. Kaip tu ateidavai pamokos viduryje ir atsisėsdavai šalia, mokytoja visada nusukdavo tau ausį ir pastatydavo į kampą...Berniukas didelėmis mėlynomis akimis, šviesiais plaukais, šiek tiek sulysęs ir kvepiantis ūkišku muilu- tokį aš tave atsimenu..

Ech stora rūpuže , - burbėjo Kaira,

Vėl neužsikuri, į šiukšlyną tave( skirta raudonam Golfukui).

Jį iš senelio Kaira gavo kaip palikimą.

Spjaudėsi ir visokiais žodžiais keiksnojo mašiniuką moteris. Supykusi ėjo ratu ir spardė , kur tik galėjo- tikėjosi jog tai padės, gal...

Labas, - pasigirdo vyriškas šiek tiek prikimęs balsas.

Kas atsitiko? Gal galėčiau padėti?- vyras tęsė toliau..

Kaira sukluso ir begalo išsigandusi jau norėjo atsisukti ir pasižiūrėti kieno tai balsas, staiga pajuto pilve, bambos srityje keistus dieglius...Lyg kažkas su adata bandytų jai taturuotę padaryti..Nesusipratusi nupurtė galvą ir susmuko prie golfuko..

Praėjo gerokai daugiau nei viena valanda, kai Kaira atsikvošėjo ir pradėjo šviesiau matyti spalvas.. Į jos akis žvelgė dvi mėlynos kaip dangus akys, kurios jai leido būti ten, kur ji yra. Kaira jautėsi laisva, lengva ir laiminga. Ji nebenorėjo niekur, nebeskubėjo niekur ir nebegalvojo nieko...

-Kas čia per jausmas tarė protas- tylėk širdie...

Kaira atistojo, stovėjo kaip įtempta styga, veidas neišdavė jokio jausmo. Mintyse bėgiojo klausimai: kas čia buvo, kas čia yra...kas tas vyras, kodėl taip jaučiuosi....?

Mieloji, ar jums viskas gerai? Aš buvau čia su jumis gal kokią valandą- tarė vyriškis,

Kaira norėjo pažvelgti į tą veidą, bet kūnas buvo toks sustingęs, jog niekaip nepavyko jo kontroliuoti...

Ei šviesiaplauke, ar tu girta ar kas tau???- toliau kalbėjo Aleksandras

Kaira šiaip ne taip pasukusi galvą , sugebėjo pažiūrėti į vyra.

Angelas tu, aš jau mirusi?- išlemeno moteris,

Eik tu, kvailele, koks aš tau angelas, tu gyvut gyvutėlė- nusišypsojo Aleksandras.

Kaira svaigo toliau..Jai dar nėra buvę jokių sveikatos problemų.. Bet šį kart viskas buvo kitaip. Gal nuo kaitros. Gal nuo maisto stygiaus, nes Kaira paskutiniu metu labai taupė pinigėlius, norėdama vaikus išleisti į mokyklą ir darželį...

Važiuok su manimi, aš tave noriu pavaišinti kava ir pyragėliu, - kalbėjo vyriškas balsas toliau, - perdžiuvusi visa,

Sutaisysime tavo automobilį, aš tau pažadu. Viskas bus gerai- tęsė balsas.

Kaira nebeturėjo, kur dėtis. Jėgų nėra, automobilio nėra...Pinigų irgi nėra..Pilvas gurgia, galva sukasi...Sutiko važiuoti kartų su balsu ir angelo akimis...O , kas dar gali būti blogo,- pagalvojo ji.

Stovi Kaira laukia, kol angelas atvažiuos jos pasiimti..Brm brm brm brm ...Garsiai suriaumojo motociklo variklis. Kaira dar niekada nesėdėjo ant motociklo, virpančia širdimi atsisėdo nedrąsiai, stipriai įsikibo į plačius ir tvirtus Aleksandro pečius ir sėdi..

Ei, mergyt, prašau uždėti rankas man ant juosmen, nukrisi gi- sušuko Aleksandras,

Bet aš aš aš...- mikčiojo Kaira,

Štai užsidėk mano šalmą, aš galiu pabūti be jo, - pasakė vyras, - ir stipriau laikykis už manęs, visai mergyte tu, neturi raumenų- nuoširdus vyro juokas pasklido aikštelėje.

Buvo graži ir šilta saulėta diena. Vėjas dainuodamas judino medžių lapus.. Gėlių žiedlapiai šoko meilės šokį...Paukščiai susistygavę eilėmis lydėjo dvi vis dar vaikiškas širdis....

Brm brm brm brm....Suriaumojo motociklas, Aleksandrui paraginus jį dar garsiau suriaumoti....

Kairos šviesūs ir ploni plaukai plaikstėsi vėjuje, jos nosies landas pasiekė ūkiško muilo kvapas...Tiesa, to ji dar nesuprato. Jautėsi apsvaigusi, tik nežinia nuo ko...

Motociklas greitai zvimbė miestelio gatvėmis, Kaira stirpiai laikėsi įsikibisusi į Aleksandro šonu ir jautėsi tokia saugi kaip niekad. Šį kartą ji vidumi jautė, kad viskas bus gerai...Aleksandras vis pažiūrėdavo pro veidrodėli, atrodo taip tik norėdamas patvirtinti jos mintis...

Nereikia net žodžių, kai dvi tyros sielos susitinka...Brm brm brm brm...

Moteciklas jau nebe taip garsiai riaumojo...

Atvažiavome, - sušuko Aleksandras,

Jau? Nespėjusi sureaguoti, kur ji yra, - pasipurtė Kaira.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras:

Mielosios ir mielieji, na, o formoje apačioje kviečiame palikti savo komentarą apie šią istorijos dalį, kurią būtinai persiųsime autorei. Taip pat jūsų komentarą talpinsime po kiekvienos autorės istorija. Patikėkite, jūsų pastabos dar gali pakreipti rašomą istoriją visia kita linkme ;) O taip pat, kiekvienai autorei skaitytojų mintys labai svarbu ;) Dėkojame iš anksto.