Viktorija Leontjeva knygos  "Terapinių istorijų kaleidoskopas" autorė

1 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

Rojaus pievelė: susitikimas su savimi

Saulė jau buvo aukštai danguje. Šiluma tvyrojo ore. Buvo nuostabi vasaros diena, bet pavasario aidai dar sklido savo atgarsiais. Jis, itin gražus, ilgaplaukis, 26 metų vaikinas, vardu Vėjas vaikštinėjo miške. Vėjas nebuvo koks nors vidutinybė. Tai buvo labai rafinuotas, prašmatniai apsirengęs jaunuolis, aukštas, su humoru bei sangviniko charakterio savybėmis.

Dabartė̃lios 21 amžiaus žmogui būtina atsitraukti nuo miesto šurmulio, informacinio triukšmo bei technologijų. Kartą per savaitę jis palikdavo namie savo mobilųjį telefoną ir išvykdavo vienas į gamtos prieglobstį atgauti jėgas.

Vėjas pats nesuprato kokiu mistiniu būdu jis staiga atsidūrė pievelėje, kur medžiai, žolė, krūmai, gėlės – viskas priminė Čiurlionio paveikslų motyvus. Samanų kilimas vietomis atrodė lyg žmogaus siuvinėti ornamentai. Bruknių ir mėlynių krūmai buvo nusėti uogomis. Po medžiais, kurie juosė pievelę, puikavosi baravykų pulkai. Laukinis vynuogynas puošė medžio kamienus. "Miško kosmosas su poeto fantazijos elementais" - taip būtų galima apibūdinti šią paslaptingą vietą. Viskas buvo pasakiškai gražu, net tai, kad ore uodai činčiulį grūdo.

Jis apsidairė ir pastebėjo medinę lentelę, ant kurios buvo užrašyta "Sveiki atvykę į rojaus pievelę". Nespėjo suprasti ką tai reiškia, pakėlė galvą ir pamatė, kad virš pievelės sklando trys debesys. Ant vieno jų užrašyta: "Tu psichopatas". Ant antrojo: "Tu narcizas". Ant trečiojo: "Tu infantilas".

Seniai Vėjas nesijautė toks užgautas. Ar tai aš? – sušuko jis. Jis pagriebė šalia esantį akmenį ir metė į oro mases, norėdamas išsklaidyti užrašus. Pasigirdo garsas, tarsi dužo stiklo vitrina. Tačiau debesys liko vietoje, tarsi, kas nors prikalė juos nematomais vinimis danguje.

Nutaisęs Hipokrato veidą jis mąstė, ką tai galėtų reikšti? Jis prisiminė anekdotą, kaip psichiatras atviravo su draugu bare guosdamasis, kad psichiatras jis tik darbe, o namie jis psichopatas. Jis nusijuokė ir patvirtino pats sau, kad tai ne apie jį. Juk jis nepyktų, jei kas nors pasakytų jam, kad jo plaukai žali. Jis puikiai žinojo, kad tai netiesa. Ir tai nei kiek jo neužgautų. Ar tai kokio eksperto įžvalgos? Ar reikia imti į galvą kiekvieną nuomonę?

Greičiausiai tas, kuri paliko tuos užrašus neturi jokios kompetencijos spręsti tokių klausimų. Ir, kai jis tai mintyse sau patvirtino, tas debesėlis išsisklaidė. Pasiėmęs kabarkštą, jis toliau svarstė apie dar vieną debesėlį ir užrašą...

Kas yra narcizas? Tai žmogus, kuris myli tik save. Jis įnikęs į egocentrizmą ir nepripažįsta kitų žmonių net pranašumo galimybės. Jis negali pakęsti neidealių dalykų aplink save. Viskas, kas neidealu – jam tai kelia pagiežą. Kaip narkomanas jis nori nuolat gauti pasitenkinimo, kurį jis gauna suteikdamas kitiems skausmą, nuvertindamas ir žemindamas juos. Vėjas prisiminė mitą apie Narcizą, kuris buvo nubaustas savimeile už tai, kad skaudino girios deives jas atstumdamas.

Ne! – tai ne apie mane. Aš nežeisiu savo mylimosios moters. Prisiimsiu atsakomybę už tai, kad mūsų santykyje ji būtų laiminga. Pastebėsiu ir įgarsinsiu jos privalumus, o trūkumus paliksiu nuošalyje, juk mes visi jų turime - pasakė jis sau ir dar vienas debesėlis išsisklaidė.

Liko kaboti debesėlis su užrašu "Tu infantilas". Infantilus reiškia vaikiškas, - svarstė Vėjas tyliai savo galvoje. Ar aš toks būnu? Kartais leidžiu sau būti kaip vaikas - turiu stiprų ryšį su savo vidiniu vaiku. Jis yra mano džiaugsmo ir įkvėpimo šaltinis, be jo būčiau tikras niurzga. Bet aš turiu daug atsakomybių gyvenime ir santykiuose nesielgiu kaip nebrandus žmogus. Kuo skiriasi infantilus žmogus nuo brandaus psichologiškai žmogaus? Tuo, kaip jis reaguoja kritinėse situacijose. Maži vaikai verkia, rėkia ir reikalauja, kad pasaulis veiktų pagal jų egoistinius norus. Brandus žmogus supranta, kad jis nėra pasaulio bamba ir kritinėje situacijoje ieško sprendimo - veikia, o ne verkšlena ir mėtosi emocijomis į kairę ir į dešinę. Veiksmas vietoj kalbų ir verkšlenimo skiria brandžią asmenybę nuo infantilios. Pasakiau – padariau. Turiu siekiamybę kalbėti ir daryti tai, ką jaučiu. Nemeluoju nei sau, nei aplinkiniams. Esu sąžiningas su savimi ir kitais minties, jausmų ir veiksmų lygmenyse. Esu pakankamai psichologiškai brandus, nors mano amžius pase yra tik 26! Aš visada prisiimu atsakomybę už savo pareigas tiek darbe, tiek santykiuose su kitais žmonėmis. Vaikai daug nori, bet mažai daro ir turi atsakomybių. Mano psichologinis amžius atitinka amžių pase! Ir, kai jis atmetė abejones dėl trečio teiginio mesto jam, paskutinis debesėlis išsisklaidė.

Nespėjo Vėjas pasidžiaugti giedru dangumi, kaip pamatė, kad gražuolė mergina irgi vaikšto toje pačioje pievelėje. Jis iškart priėjo susipažinti. Toks keistas jausmas buvo širdyje. Atrodė, kad jie buvo seni geri draugai. Liepa – jos vardas, puikiai tiko prie jo vardo. O veidas tiesiog spindėjo, akys jos mėlynos, plaukai šviesūs ir garbanoti. Rankose ji laikė macą, žydų paplotėlius. "Dar turiu farširuotų kopūstais pyragėlių", – pasakė ji, pastebėjusi, kaip jis spokso į jos rankų turinį. Vėjas prisiminė, kad yra gerai išalkęs. Jie pritūpė ant žolės užkasti. Tikriausiai tai ji – mano likimo moteris, - svarstė Vėjas, negalėjo atsidžiaugti jos ne tik išoriniu, bet ir vidiniu grožiu.

Jos kalboje buvo daug išminties ir sąmojo, tiksliau facecijos. Kalbėjimo maniera ir apranga priminė renesanso laikus. Stebuklingai kerinti, grakšti ir žavi. Staiga pasigirdo nuotaikingos muzikos garsai ir jiedu pasileido šokti. Atrodė, kad kartu juda gamta ir gyvūnijos pasaulis.

Šokyje susitiko jų žvilgsniai. Rankų pirštai susipynė ir delnuose tekėjo šilumos srovės, dėl kurių virpėjo jų kūnai. Liepa prisiglaudė ir padėjo galvą Vėjui ant krūtinės. Jis paglostė jos plaukus. Ir gilus bei labai stiprus ryšys susikūrė tame šokyje tarp jų širdžių.

Kvėpavimo ritmas, judesių plastika – viskas susivienijo į unisoną. Akių magnetizmas liudijo šių dviejų sielų susitikimą, tarp kurių užsimezgė gilus ryšys, matyt, dar ankstesniuose gyvenimuose. Ir dabar likimas juos vėl suvedė dar vienai bendrai kelionei. Po susitikimo su savimi Rojaus pievelėje, kiekvienas iš jų buvo pasiruošęs susitikti ir su savo likimo partneriu.

2 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

PAVYDO AUDRA

Vėjo ir Liepos ryšys vis stiprėjo su metais. Kaip dabar durniaus su balana nerastum, taip sunkiai rastum šiuolaikinėje visuomenėje darnią porą, gyvenančią santarvėje ir laimėje. Vaizdelis toks, kad ilgalaikę poligamiją, sociumas iškeitė į serijinę trumpalaikę monogamiją.

O juk santykis kaip medis, nuolat raunamas ir persodinėjimas neturi galimybės įleisti giliai šaknų bei augti. Kaip audinių gabardinas, kartais mylimųjų kaleidoskopas sukasi kaip vėjo malūnas žmogaus gyvenime be galimybės augti ir stiprėti meilei.

Žmonės pamiršo mitų archetipus, tačiau jų poveikis akivaizdus, kaip paleopsichologijos. Genai veikia mus taip pat stipriai kaip ir mitų istorijos, kurios užkoduotos mūsų pasąmonės lygmenyje. Ir veikia mūsų gyvenimus žinome apie juos ar ne, etgi netgi!

Dafnė – Apolono mylimoji, nors nelabai grakšti, buvo medžio nimfa. Ją sužeidė Eroto abejingumo strėlė, todėl ji atstūmė Apoloną, kuris ją įsimylėjo, nes Erotas paleido į jį meilės strėlę iš pavydo jo meistriškumui lanko valdymo menui.

Veiksmas atliktas iš pavydo padarė nelaimingus tiek nimfą, tiek jos mylimąjį. O ar pats Erosas dėl to tapo labiau laimingas? Dafnė paprašė pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas. Kabarkštų spintoje visi turi, net dievai!

Tėtis, močiutė, brolis, teta, mama, sesuo ir šuo Reksas kaip arkliais tuoj pat atjojo sužinoję, kad Vėjas paliko Liepą. Nespėję pentinų nukratyti, visi šeimos nariai puolė prie jos verkiančios.

- Kas atsitiko?

- Eglė iš pavydo pasakė jam, jog buvau neištikima su Ąžuolu.

- Ir ką jis patikėjo?

- Supyko, susirinko daiktus ir išėjo.

- Įbraškinti tai Eglei maža!

- Reikia gauti pinigų ir nuvažiuoti pas jį į gimtinę.

- Bet pinigų kaip įklotų gausi…

- O kur ta Eglė?

- Sudžiūvo…

- Taip jai ir reikia! Ne veltui sako, kad pavydas trumpina gyvenimą. Reikėjo vėpšlas susukti ir pavydėti tyliai, kad jau nemoka pasidžiaugti kitų gerove! Mažiau baudos taškų užsidirbtų į karmos taupyklę. O dabar tegu lieka viena, kaip kelmas. O Vėjas sugrįš, vaikeli. Nurims ir sugrįš, juk pasitikėjimas vienas kitu augintas ne vienerius metus, negali griūti per vieną dieną. Jis pasielgė impulsyviai ir abejingai, tačiau, jei jo meilė tikra, jūsų ryšys nenutrūks. Sujungs protą su širdimi ir sugrįš kaip lauro lapas.

3 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

"Geros sėkmės ženklas"

Saulės šviesa išsklaidė debesis ir spindulys palietė Vėjo veidą. Laimę kepti gali tie, kas eina į darbą kaip į šventę. Toks ir buvo Vėjo darbas. Tik tai buvo ne žandarmerija, kaip prancūzų filme, o policija. Saugoti ir ginti – toks buvo šūkis, užrašytas ant įėjimo į ofisą. Nors jis buvo tik eilinis administratorius, nes dėl netinkamos sveikatos jo nepriėmė į policijos akademiją, bet jis jautė, kad yra svarbaus mechanizmo dalis.

Savo fanaberiją paneša žmogus tuomet, kai sugeba įžvelgti prasmę kasdienėje rutinoje, paprastoje žemiškoje tarnystėje. Juk miestas skęstų šiukšlėse be šiukšliavežių ar kiemsargių, restoranai be padavėjų ir virėjų neatidarytų savo durų, o valytojas, kuris dirba kosminių erdvėlaivių paleidimo stotyje irgi yra to didingo proceso dalyvis.

Seniai girdėta istorija apie statybose dirbusius žmones, pasakė kaip į stebulę apie Vėjo požiūrį į darbą. Trys darbininkai, kurie nešiojo plytas statybose atsakė į tą patį klausimą – ką čia veiki? -labai skirtingai. Vienas pasakė, kad nešioja plytas. Antras, kad maitina šeimą. O trečias, jog stato pilį. Vėjas priklausė trečiajai kategorijai. Jis matė prasmę savo profesinėje veikloje, todėl kasdien eidavo į darbą su džiaugsmu. O kolektyvas sakydavo, kad jis yra lyg talismanas – visada neša sėkmę, buvo gerbiamas ir vertinamas savo bendradarbių. Padėka – tai ženklas, kad esi teisingame kelyje ir darai tai, kas tau skirta ir ką moki geriausiai.

Žmogus dirbantis pagal savo pašaukimą didžiausias darbdavio turtas. Gausa – tai leidimas sau manyti, kad esi Visatos dalis, kuri nuolat kuria gerovę sau ir pasauliui. Vėjas gyveno tikroje gausoje. Jis kasdien dėkojo už tai, ką turi: kojas, kurios vaikšto, akis, kurios mato, šiltą vandenį, kuriuo prausiasi, skanų maistą, kurį valgo, įdomų hobį, kuris džiugina, geraširdžius žmones, kurie jį supa…

Nereikia vien tik į pinigus įsimušti, juk gausa gali būti ne tik finansinė, ji gali būti dvasinė, kūrybinė, intelektuali… Nors pinigai yra taip pat svarbi gyvenimo dalis, kuri suteikia komfortą bei saugumą, tačiau tai energija, kuri ateina pas tuos, kas moka veikti kryptingai, sistemingai ir atsakingai. Ką ir darė Vėjas savo kasdienėje veikloje.

Sėkmės rodiklis yra ne pinigai, bet laiminga širdis. Jei žmogus gyvena savo širdimi, ir moka mėgautis tuo, ką turi, jį galima laikyti sėkmingu. Turtuoliai irgi verkia. Nors jie ir turi daug įtakos, kaip koks Stivas Džobsas, tas, kur jau patiesė savo balžienas, dėl ligos, ne kiekvieną galima pavadinti laimingu. Juk laimė, tai būsena, kurią gali patirti kiekvienas nepriklausomai nuo savo sąskaitos dydžio, profesijos ar statuso.

Laimykas ylinu rombu skriejo ore ir pradėjo garankštes išdaryti. Vėjas pasileido bėgti kartu su berniuku, kuris pilotavo aitvarą eilinėje sostinės gatvėje. Tai geros sėkmės ženklas – pamanė Vėjas. Šiandien matyt laikas galinę virti administracijoje ir paprašyti, kad perkeltų į tyrėjus.

Kol Vėjas kilo laiptais ir ėjo koridoriumi viršininko kabineto durų link, kiekvienas sutiktas žmogus šypsojosi atsakydamas jam į jo šypseną veide. Jis žinojo apie tai, kad veido raumenys yra septynis kartus labiau įsitempę, kai išraiška yra paniurusi. Tačiau dar labiau mėgo praktikuoti vidinę šypseną.

Tikėjimas savo minties ir ketinimo galia visada gelbėdavo įtemptose situacijose. Pakeliui mintyse jis įteikė savo vadui medalį už nuopelnus ir padėkos raštą. Juk kiekvienas trokšta pripažinimo ir garbės. Taip geranoriškai nusiteikęs ir tikėdamas savo sėkme, jis pabeldė į kabineto duris, įėjęs į vidų pamatė, kad viršininkas pikį verda. Anas krūptelėjo atsibudęs iš miego, pasisveikino kviesdamas prisėsti ir tarė:

- Vėjau, laiku užėjai. Kaip tik sapnavau, kad laikas perkelti Tave į tyrėjus. Gana tuos popierius su skaičiais kilnoti. Šiandien Tavo laimės diena – būsi mūsų skyriaus sėkmės ženklu. Naujos pareigos manau bus tik į naudą. Ką manai?

- Manau, kad tai tikras stebuklas gauti tai, ko seniai norėjau! Ačiū, vade, už pasitikėjimą manimi! Žinau, kad mano kūnas turi ribas, bet mano širdis yra beribė. Būsiu laimingas galėdamas tarnauti, ginti ir saugoti žmonių gerovę.

Tą dieną Vėjas dar daug džiaugėsi ir juokėsi. Jis jautė, kad jo gyvenimas turi prasmę, o galėdamas būti naudingu pasauliui, bus laimingesnis ir pats. Juokas – yra geros sėkmės ženklas!

4 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

PASIMATYMAS

Žydėjo vyšnios, saulės dangaus kūnas nušvietė tą pačią pievelę, kurioje jie susitiko pirmą kartą. Vėjas ir Liepa nesimatė visą mėnesį po to, kai Eglė pavydo pagalba bandė išskirti juos. Abu labai jaudinosi, laukė, tikėjo, kad vėl galės atkurti savo draugystės ryšį. Balta rožė buvo įteikta Liepai dovanų, kaip naujos pradžios simbolis. Jis apkabino Liepą ir jie ištirpo vienas kito glėbyje. Išsiskyrimas tik patvirtino, kad jie vienas kitam yra svarbūs ir nors jie negirdėjo vienas kito pavydo audroje, jie susitiko kalbėtis ir kurti bendrystę. Juk mes jaučiamės vieniši, kai nėra vietos meilei širdyje. Ir užsiskleidimas savo kiaute nepadeda kurti ryšio su kitais žmonėmis. Tik dialogo dėka, kuriame kiekvienas išsako savo jausmus ir poreikius, du žmonės gali vėl susitikti ir kurti savo jausmų oazę.

- Tebūna erdvės mūsų bendrystei, – pasakė Vėjas.

- Mano širdyje visada bus vietos tau, – atsakė jam Liepa.

Vėjas viena ranka paėmė jos delną, o kita perbraukė per skruostą ir palietė švelniai ausų spenelį. Liepa suvirpėjo iš malonumo ir tarė:

- Aš irgi turiu Tau dovaną, – tarė Liepa. Tai poeto Džibrano eilės:

"Mylėkite vienas kitą, bet neužmegzkite meilės saitų:

verčiau tebūna judanti jūra tarp jūsų sielų krantų."

- Tikiuosi, kad nuo šiol mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas vienas kitu dar labiau augs ir stiprės. Tau nereikia savintis manęs, aš priklausau Tau savo noru, – pridėjo Liepa.

- Aš supratau, kokia man esi svarbi ir viskas, ko noriu, kad būtum laiminga – su manimi, ar be manęs... Nuo šiol tokia bus meilės Tau išraiška, – pasakė Vėjas ir pridėjo: - kaip Džibrano eilėse tegul tarp mūsų šoka dangaus vėjai.

- Mes esame laisvi. Bet laisvė ir atsakomybė visada kartu. Tačiau norėdami skristi kartu, kaip du paukščiai susitikę danguje, turime kiekvienas turėti savo sparnus, bei erdvės savarankiškam skrydžiui. Pavydas – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, bet jį galima transformuoti į džiaugsmą dėl kito laimės, kuri tampa įmanoma, kai esi pats prisipildęs meilės ir laimės.

- Liepa, tu tokia išmintinga, kaip apaštalas ir beprotiškai graži. Būčiau fariziejiškas, jei sakyčiau, kad nebepavydžiu Tavęs, bet suprantu, kad tai mano nepasitikėjimo Tavimi spraga. Man pradėjo vaimėtis, kad galiu netekti Tavęs. Bet sapne pats Herkulis, turto dievas ir pergalės globėjas, liepė man: "Užčiaupk žabtus - ba gausi! Tavo moteris myli ir yra ištikima. Gana badarauti! Kiek jai dar reikia maldų prikalbėti, kad suprastum? Nei mū nei mė! Nei jusi nei pusi, jei taip ir toliau tylėsi arba kadaguginsi kaip višta. Ar lygi nagos juodimo turiu išaiškinti tau apie egles ir jų prigimtį? Nesupranti, kodėl jos spygliuotos ir, kad, jei pas jas pasimaišyk, tai kad apkels meile? Kaip man pažadinti tave iš tamsumo ir pavydo iliuzijos? Juk viskas yra tik proto apgaulė. Ar matei Liepą su Ąžuolu savo akimis? Ar tik prikūrei viską savo vaizduotėje patikėjęs Eglės paistalais? Juk žinai puikiai iš kur tos rankos dyga! Visada pasaulyje yra žmonių, kurie pasiduoda blogio provokacijoms, skleidžia melą, apkalbas, pagiežą. Bet kiekvienas renkamės pats – ar skleisti šviesą, ar pasiduoti tamsai.", - Toks buvo tamstos pamokymas man atėjęs sapne.

Kažkur fone pradėjo calambuoti mediniai vėjo varpeliai. Liepa įdėmiai klausė ir šypsojosi.

- Eime, Vėjau?

- Norėčiau dar užpakalį prisėsti šioje pievelėje, kurioje pirmą kartą bučiavau tave ir malonėtis su tavimi iki saulėlydžio, Liepa.

- Apkabink mane, Vėjau, glostyk mano plaukus ir matyk mano akyse viso pasaulio meilę.

5 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

GYVENIMO PAMOKA "DURYS"

Kartais fatalus įvykis tokiu tik atrodo, tačiau tai, kas vikšrui yra gyvenimo pabaiga, drugeliui yra nauja pradžia. Žmonės, situacijos ar reiškiniai dažnai atrodo ne tokie, kokie yra iš tikrųjų.
Neatidarytos durys gali slėpti netikėtus gyvenimo lobius. Gavai raktą, atsidaryk duris – tokią pamoką Vėjas išmoko vienoje iš išvykų, kuri įvyko praeitą vasarą.
Таi atsitiko vaizdingoje poilsiavietėje prie ežero Vievio rajone, kur Vėjas atvyko pasibūti su bendraminčiais ir išbandyti savo naują irklentę. Dar pakeliui jis kaip koks egoistas dėliojo mintyse planą kaip ryte ką tik atsikėlęs griebs savo irklentę ir iškart puls į ežerą. Tik jis, saulė, irklas ir vanduo...
Ir štai jis jau vietoje. Registracija, rakteliai, mano namelis - šeštas. Bene varpa trūksta, jis skuba susirasti savo gyvenamąją vietą artimiausioms trims dienoms. Vėjas negali patikėti, kad namelis prie pat ežero, reikia tik nusileisti nuo kalnelio. Taip, svajonės pildosi! Kambarys tuščias - dar neatvyko draugai. Kambaryje trys lovos. Jo žvilgsnis išsirenka strategiškai geriausią lovą prie lango. Šalia dar yra staliukas, ant kurio guli pieštukas su bloknotu užrašams ir stovi rūbų spinta. Bet į lovą žiūri dar vienos durys, kurios yra pačiame kambario viduryje. Tokios medinės seno tipo durys, su stikliniais langeliais iš ornamentuoto rudo stiklo, kurios tarsi Achilo kulnas silpnina jo pasirinkimą.
Kaip gabus mąstytojas jis atrėmė ranką į labuonę ir kelias akimirkas pasvarstė apie savo sprendimo teisingumą. Jo gaidas miegoti prie lango kirtosi su feng shui teorija, pasak kurios - negerai, kai durys spokso į lovą. Obsesinis kompulsinis sutrikimas neleis ramiai miegoti, nes galvoje nuolat suksis mintys apie tai. O po to gali tekti ir ožkenas pirkti, jei iš to diskomforto kaip ėdrus vilkas prisirys prieš miegą kokių bandelių.
Su tiek minčių, jis pasijuto kaip engiamasis, nedrąsiai patraukė durų rankeną. Jos užrakintos. Už durų girdėjosi žmonių balsai. - Tikriausiai kuriasi kaimynai. Žabeles gaudyti su jais nesinori. Tai štai kam tas antras raktelis... - O gal, visgi, atsirakinti ir pasisveikinti? - svarstė Vėjas. Nemandagu įsibrauti, gali ir apšmeižti ar neteisingai apkaltinti – sustabdė save vaikinas. Užrėmė duris savo irklente, kuri pilnai uždengė duris. Vienu lydžiu kambario feng shui sutvarkytas dailingu, efemerišku, bet efektyviu dizaino sprendimu. Lagaminas išpakuotas, liko tik susirasti patogumus.
Rožių kalnas auga priešais namelį, kur yra didelis pastatas maždaug už šimto metrų, į kurį rodo rodyklė su užrašu WC ir dušai. Viskas šalia – kaip patogu! Tai juk seno tipo turistinė poilsio bazė, o ne penkių žvaigždučių viešbutis. O prie namelio dar pakabintas hamakas. Nuostabu!
Kelios dienos bendraminčių rate prabėga kaip kelios valandos – sutartinės prie vakarinio laužo su būgnais, dienomis afrikietiškais ritmais, gamta, maloniais žmonėmis, matytais ir nematytais veidais... Viskas kaip pasakoje - tobula. Tik rytinės eilės į bendrą dušą ir WC kiek erzina.
Na, štai ir paskutinė išvykos diena. Kambariokas klausia Vėjo:
- O tu žinojai, kad mūsų namelyje yra "tūlikas"?
- Tikrai?
- Taip, įėjimas iš kitos namelio pusės.
- Na gerai, kad bent paskutinę dieną sužinojome, – nusijuokė Vėjas, - einu pasižiūrėsiu...
Jis pasuko už namelio kampo ir pateko į koridorių, kuriame buvo keturios durys su tokiais pačiais stikliniais rudais langeliais kaip ir jo kambaryje. Tie stikliukai praleidžia šviesą, bet dėl faktūros už jų nieko nesimato.
Ant vienų durų buvo užrašyta WC, o ant kitų durų, tiesiai koridoriaus gale, langeliai buvo žalios spalvos, kaip Vėjo irklentės... Taip, tai buvo jo irklentė, su kuria jis užrėmė tas duris, kurių nedrįso atsirakinti...
Vairuodamas namo Vėjas galvojo apie tai, kiek dar buvo tokių durų jo gyvenime, kurių jis nedrįso atsirakinti, nors turėjo raktą? Kiek buvo kartų, kai įsivaizdavo vieną, o realybė būdavo visai kita? Kiek kartų jis supainiojo druską su cukrumi, kurie ir panašūs, ir skirtingi tuo pat metu? Ir kaip dažnai kažką padarydavo, ko nenorėjo, tik dėl kitų žmonių šventos ramybės? Ar iš tiesų etiketas ir mandagumas yra svarbiau negu sužinoti, kas už naujų durų?
Kas galėjo apie tai pagalvoti? Juk toje seno tipo poilsio bazėje viskas buvo dar geriau negu jis manė, kad yra – tualetas su dušu buvo paties namelio patalpose, nereikėjo vaikščioti į kitą pastatą už kelių šimtų metrų.
Kaip galima nemylėti gyvenimo, kai gali mokytis išminties kiekvieną akimirką? Daiktai ir žmonės gali būti ne tokie, kokius mes įsivaizduojame ir matome. O ir gyvenimas yra daug nuostabesnis, negu mes apie jį manome! Kupinas staigmenų bei netikėtumų, laimės ir džiaugsmo akimirkų… Reikia tik pastebėti!
Dar viena pamoka Vėjo buvo išmokta - gavai raktą, atsirakink duris, nes kitaip gali taip ir likti stovėti prie durų, niekada nesužinojęs, koks lobis už jų buvo.

6 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

Lenktynės gyvenimo kelyje

Visatos dovana yra susapnuoti pranašišką sapną bei suprasti jo reikšmę. Galima užpelenyje sėdėti ir nieko nedaryti, o galima padaryti išvadas ir imtis veiksmų, kurie kardinaliai pakeistų gyvenimo kokybę. Juk kiekvienas pats esame atsakingas už savo likimo kūrybą, jausmų paletę bei kasdienybės spalvas, kuriomis nudažome įvykius, situacijas.

Nereikia laukti kol loterijoje laimėsi 100 eurų, geriau sugalvoti kaip tuos pinigus užsidirbti, kaip sumedžioti laimikį miesto sąlygomis arba atrasti naujų pajamų šaltinių panaudojant savo intelektą ir rankas. Kaip tai padarė Dagonas - Artimųjų Rytų Dievas, žemdirbystės globėjas, kuris išrado arklą. Padarė gerą darbą ir sau, ir kitiems. Talentai žmogui duoti tam, kad pinigų iš jų užsidirbtų.

Gaila tik, kad mokykloje niekas nemokė nei kaip uždirbti pinigų, nei kaip spręsti konfliktus poroje ir kurti santykius. Nors ir baigę aukštuosius, retas moka komunikacijos ir diplomatijos meną.

Ir tik su metais supranti, kad gyvenimas turi tokią prasmę, kokią jam suteiki. Viskas priklauso nuo interpretacijų ir aplinkybių konteksto. Kaip badinagoje, žaismingoje pjesėje, galima padaukais nueiti arba išmokti galinę virti buities konfliktuose pasisėmus išminties ir iš sapnų.

Tą naktį, kai Liepa susapnavo šį sapną, ji vartėsi lovoje beveik iki paryčių negalėdama užmigti. Konfliktai tarp jos ir Vėjo vienas po kito kartojosi vėl ir vėl jau kelias savaites iš eilės. Jai vis atrodė, kad ji geriau žino, ką ir kaip reikia daryti... Dėl jos mokytojos sindromo santykiai pradėjo siūbuoti kaip sūpynės tarp barnių ir susitaikymo akimirkų.

- Kumelinis lakštingalas, nori lenktyniauti? – paklausė garsiai Vėjas ir ežėmis nueiti sau leido paspaudęs gazo pedalą stipriau.

-Nė omyniais kaip, bet tam vagantui nepralaimėsiu! – šuktelėjo Liepa vairuodama automobilį gretima juosta. Jų žvilgsniai akimirkai susikirto ir žaliasis šviesoforo signalas davė startą.

- Figos lapelis tau, brangioji! Nė už ką moteriai nepralaimėsiu. Aš juk vyras! – burbėjo Vėjas sau po nosimi.

- Aš įrodysiu, kad esu stipresnė ir greitesnė! – pasakė pati sau Liepa.

- Na, jau ne! Šito nebus, – tarsi išgirdęs ją kitame automobilyje atšovė jis.

Jie lėkė miesto gatvėmis tol, kol policijos pareigūnų garso ir šviesos signalai nepradėjo jų vytis. Tuomet greitai pasukę į artimiausią degalinę, užgesino variklius ir pasislėpė už vitrinos su automobilių tepalais ir langų plovimo skysčiais.

- Gal jau gana lenktyniauti? – paklausė Vėjas. Aš juk vyras, leisk man išsaugoti mano vyriškumą. O pati būk moterimi, gana konkuruoti. Mes juk susitikome bendrai kelionei, bendrystei, o ne tam, kad vienas kitam trukdytume ... Ir pridėjo: - Meilės vaiki, vairuok savo juostą, o man leisk ramiai vairuoti savo! Vairuok savo juosta... Vairuok savo juosta... – aidėjo mintis galvoje atmerkus akis. Liepa nusišypsojo ir greitai viską užrašė į bloknotą, kol neišgaravo sapno prisiminimas.

Tą rytą ji užrašė savo dienoraštyje, kad susapnavo sapną, kuriame gavo žinutę, kad gyvenime, kaip kelyje, kiekvienas partneris turi vairuoti savo juosta, o ne nurodinėti, kur ir kaip turi važiuoti kitas eismo dalyvis. Juk santykiai – tai kelionė vienu gyvenimo keliu ir, kad ji būtų sklandi ir maloni, svarbu leisti kiekvienam savarankiškai priimti sprendimus, o ne konkuruoti. Bendradarbiauti, priimti tai, kad klysti yra žmogiška ir leisti savarankiškai partnerio sielai semtis išminties. Juk nelabai būtų malonu, jei kas nors išliptų iš savo mašinos ir pradėtų aiškinti apie kelių eismo taisykles, kur sukti, kada spausti stabdį... Niekas nemėgsta būti kontroliuojamas nei vairuodamas automobilį, nei keliaudamas per gyvenimą.

Caplys lašėjo už lango kartu su paukščių čiulbėjimu, pranašaudamas apie artėjantį pavasarį. Agato akmuo, dovanotas Vėjo ant sidabrinės grandinėlės, gulėjo šalia lovos kaip talismanas, skirtas harmonizuoti santykius. Manoma, kad jis padeda įgyti išminties ir stiprina sąmoningumą. Kaip dažnai žmonėms santykiuose pritrūksta lankstumo. O juk kūnas mokina mus šios išminties... Pavyzdžiui, stuburas moka ir pasilenkti, kai reikia, ir išlaikyti tiesią, kai svarbus tvirtumas. Bet retas kuris turi išminties kada reikalingas lankstumas, o kada tvirtumas.

Lenktynės gyvenimo kelyje su vyru moteriai visada reiškia pralaimėjimą. Juk, jeigu laimės moteris, vyras pasiduos, atsipalaiduos ir perleis jai atsakomybę už jų šeimos gerovę. Štai ką suprato Liepa, rašydama savianalizę.

- Moters išmintis yra gebėjime atsitraukti, o ne konkuruoti su savo vyru ar jį kontroliuoti, - užrašė savo gražaus bloknoto pirmajame puslapyje. Jis - Vėjas - ne mažas vaikas, jog negalėtų savarankiškai prisiimti sprendimus ir atsakomybę už savo klaidas.

- Būk moterimi, vairuok ramiai savo juosta, leisk vyrui bręsti ir įgyti savarankiškai gyvenimiškos išminties, kurios kartais mums visiems pritrūksta, – papildė Liepa.

Juk todėl mūsų sielos vis atkeliauja vėl ir vėl į šią gyvenimo autostradą, kad galėtų kiekviena vairuoti savo gyvenimą bei įgyti psichologinės brandos.

7 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

TĖVYSTĖS STAIGMENA

Ta gaisa Liepa žiūrėjo į nėštumo testą, kuris rodė dvi juosteles. Pilvo raumenys maudė. Mintys apie tai, kaip sureaguos Vėjas sukosi jos galvoje. Jie jau daug metų kartu ir vis kalbėjo apie tai, kad gal jau ir norėtų pasikviesti vaikelio sielą, tačiau dabar buvo ne pats palankiausias tam laikas. Vėjas dirbo "vaikų darbą", neturėjo rimto pajamų šaltinio. Liepa irgi iš savo kūrybos užsidirbdavo tik būtiniausioms išlaidoms.

Drabužių džiovykla baigė savo ciklą. Saulės šypsnis kūrė jaukią atmosferą vonios kambaryje. Tik sudžiūvęs žvakės likutis gadino idiliją. Buvo aišku, kad ant švento laukimo negali paleisti šios naujienos. Momentais atrodė, kad kadagys traukia iš jaudulio. Jausmas, kad yra kadakėje vežama vis stiprėjo, dar ir todėl, kad tik keli mėnesiai praėjo, kai jų liulių miestas susitvarkė ir jie nebesibardavo taip dažnai kaip anksčiau.

Akmuo nuo širdies nukrito prisiminus, kaip jie su Vėju kalbėjo, jog nieko blogo nėra konfliktuose, nes tai natūrali gyvenimo dalis. Svarbiausia nepilti žibalo į ugnį ir, kai kyla konfliktas, laiku atsitraukti. O nurimus emocijoms galima susitaikyti ir kilusį iššūkį išspręsti be dramų. Suvokimas, kad kiekvieną konfliktą sudaro algoritmas iš trijų žingsnių - susipykti, atsitraukti, susitaikyti – leido jiems sąmoningai jį trumpinti, o ne strigti susipykti - susipykti fazėje.

Vis dėl to, mes jau pakankamai brandūs, – svarstė Liepa. Ir, matyt, vaikelis, tai Visatos dovana už mūsų išmintį. Ji paglostė pilvą ir pasakė: - Esi laukiamas. Esi Dievo dovana.

Iškart pajuto kaip pradėjo keistis emocijos ir jausmai. Atrodė, kad kokie nors meilės saitai juosia jos kūną savo šiltais ir švelniais srautais. Ji pajuto artumą ir vienybę su savo kūdikiu. Vizija kaip ji galės liulkas lipdyti prie vaikelio lopšio, apie vieną kitą priaugtą ir taip laukiamą kilogramą skriejo viena po kitos… Begalinės laimės jausmas užvaldė Liepą.

- Aš b8siu mama! O tu busi tėtis! – nebeištvėrusi džiaugsmo ji išbėgo iš vonios kambario tiesiai į Vėjo glėbį!

- Tai bent naujiena! – bus man proga susiimti ir paieškoti rimtesnio darbo! O tai per daug atsipalaidavau pastaruoju metu, – pripažino Vėjas.

Jie ištirpo vienas kito glėbyje. Ir atrodė, kad jau jaučia vaikelio širdies plakimą.

- Tu norėtum berniuko ar mergaitės? – paklausė Liepa.

- Norėčiau žmogaus, sielos, kuriai turime garbės padovanoti bilietą į šį pasaulį.

- Jei gims mergaitė, norėčiau ją pavadinti Saule, o jei berniukas – Saulius.

- Man patinka. Tegul šviečia pasauliui ir dovanoja savo saulės spindulius, – pritarė Vėjas siūbuodamas Liepą tarsi lopšyje savo tvirtomis rankomis.

8 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

Grįžimas į mokyklos suolą. Nostalgija.

Metas po meto blėsta prisiminimai. Gyvenimas – akimirkų seka. Yra malonių, yra ir nelabai... Netektys neatsiejama gyvenimo dalis. Žmonės nuolat ko nors netenka – vaikystės, jaunystės, meilės, draugų, daiktų, žmonių, metų... Pasaulio kaitos neįmanoma sulaikyti, kaip saujoje vandens.

Nostalgija – malonus ilgesys džiaugsmingų gyvenimo dienų, kurias norisi prisiminti vėl ir vėl. Pamenu kaip sterblę įsikandęs mažas bėgiojau po pievą močiutės kaime. Dabarinis gyvenimas miesto sąlygomis atrodo kaip trileris apie zombių apakalipsę palyginus su vaikystės rojumi gamtoje šalia upės ir miško.

Kerėžos vėlena atrodo dabar sprendimas išvykti iš kaimo. Bet gyvenimas tuo ir įdomus, kad niekada nežinai, koks sprendimas tau palankiausias, kol nepatikrini savo kailiu. Prisiminimai apie mokyklos suolą, kur praktikavo daktilografijos meną kartu su draugais, kol mokytojas rašė lentoje uždavinius, kaip kaleidoskopas sukasi šiandien mano mintyse. Kaip nuotraukų albumas vaizdiniai plaukia vienas po kito... Kaip rinkome rudens lapus mokyklos kieme, klijavome knygas bibliotekoje. O kol bibliotekininkė gėrė arbatą paslapčia su draugu ieškojome tarptautinių žodžių žodyne kas gi tas seksas, apie kurį vis kikeno vyresnių klasių moksleiviai, o suaugę raudonavo išgirdę tokį klausimą ir keisdavo temą.

Pamenu kaip nairas rodyti mėgdavo mano suolo draugė Karolina. O Petras, kuris sėdėjo už jos, visada pasinaudojo proga patampyti ją už kasų. Tik užaugusi ji supras, kad tai buvo tokia jo meilės kalba. Ir prisimins kaip jis tarsi netyčia numetė jai saldainį ant suolo, nes buvo gėda paduoti į rankas ir pasakyti "tai tau!". O po to šokiai mokyklos aktų salėje veidrodinio gaublio blyksčių prieblandoje. Pirmi apsikabinimai, pirmi bučiniai, ašaros dėl nelaimingos meilės... Pirmos muštynės... Kažkas norėjo juką paleisti mokyklos kieme, kodėl jau ir nebeprisimenu...

Viskas praeina ir mokyklos laikai praėjo... Praeis ir branda, ir senatvė, kaip džiaugsmas bei liūdesys... Liks tik prisiminimai, kurie turės tokią prasmę, kokią jiems suteiksi.

9 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

AŠ TAVE MYLIU

Kaip iš gausybės rago pasipylė gyvenimo negandos viena po kitos Vėjo ir Liepos gyvenime sužinojus apie naujos gyvybės atėjimą į jų šeimą. Sumažėjusios nestabilios pajamos gąsdino kaip niekad. Tačiau Liepa saugojo mažylio ramybę ir nekėlė veltui nerimo bangų.

Ynis ant lango išpiešė ornamentus. "Baigėsi mano katino dienos", - cantus planus ritmu dainavo Vėjas. Norėtų jis savo ožiuką dabar išginti iš daržo, bet aukštas atsakomybės laipsnis neleido palikti savo mylimosios vienos tokioje padėtyje. Nors viduje kilo uraganas dėl artėjančių permainų, dėl laisvės netekties, bemiegių naktų ir kitų nepatogumų, kurie lydi tėvystę.

Nors pasirengęs jau buvo kam nors blezdingą parodyti nuo įtampos, tačiau sugebėjo atsukti užpakalį savo impulsams ir sutramdęs savo emocijas tęsė vaiko kambario įrengimą.

Vietoje durų įtaisė kabuilas, kad žaismingiau būtų. Dangovė virš lovytės priminė baldachimą. Humaniškas sprendimas buvo tą vakarą išeiti pasivaikščioti ir leisti nurimti protui.

Netikėtai pasivaikščiojimo idiliją nutraukė nutrūkęs nuo grandinės šuo, kuris išgąsdino savo lojimu taip stipriai, kad Vėjas prarado žadą. Šuo pralėkė pro šalį, kliudydamas uodega Vėjo kelėną. Katinas, kuris buvo jo taikiniu, vos spėjo įlipti į medį. Tokio baimės pliūpsnio seniai vyras nebuvo patyręs.

Dar pakeliui namo adrenalinas veikė jo kūną. Liepa pasitiko su šypsena ir pasakė: "Aš Tave myliu".

Kaip gera tai girdėti, – atsakė Vėjas, - ir judu su pilvu esate mylimi. Žinau, kad tai, ko bijome, to norime labiau už viską gyvenime. Todėl nieko neliko, kaip bijoti, bet vis tiek daryti. Visos permainos tik į naudą. Būsime nuostabūs tėvai ir su viskuo susitvarkysime!

- Žinoma! – tarė Liepa ir padavė į rankas puodelį šiltos mėtų arbatos. Nusišypsojo ir pridėjo:

- Su tavimi aš nieko nebijau.

10 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

"Atimkite iš mūsų meilę ir žemė taps kapu" – rašė Robert Browning. Kažkas iš klasikų sakė, kad meilei reikia laiko. Reikia laiko ir sėklai išdygti iki augalo, kuris duoda vaisius. Juk tą pačią dieną pasėjęs sėklą, negali rinkti derliaus. Panašiai būna ir su liumerencija. Įsimylėjimas trunka nuo metų iki trijų, o meilė gimsta iš pagarbos ir ryšio, kuriam užmegzti ir stiprinti neužtenka kartais ir viso gyvenimo. Bet ar mes turime tiek laiko?

Dievų žaidimai gali trukti amžinai. O mes, žmonės, turime ribotas laiko atsargas šioje planetoje. Išmintinga naudoti savo laiką prasmingai. Ir nelabai protinga sakyti "mylėsiu amžinai" nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kur kiekvieną dieną pabundi vis kitoks...

Astrologija teigia, kad žmonės yra labai skirtingi. Nėra visiems vienodo laimės recepto. Bet, kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą. Svarbu gyventi darnoje su savo sielos misija. Tuomet į tavo gyvenimą ateis reikalingi žmonės, labiausiai tinkamu laiku. Ne visada misija reiškia, kad reikia padaryti ką nors ypatingo. Kartais užtenka tiesiog būti čia, gyvenimo universitete ir mylėti. Mylėti gyvenimą ir žmones, kuriuos jame sutinki.

- Jei Tau liktų gyventi tik viena diena? Ką veiktum? – netikėtai paklausė Vėjas Liepos. Menturį prikąsti norėjo Liepa, bet atsakymas atėjo žaibo greičiu.

- Praleisčiau tą dieną su Tavimi! – nė akimirkos nesudvejojusi atsakė Liepa.

Nei mykia nei teliuojas Vėjas apkabino savo moterį ir ilgai tylėjo...

"Tu mano Afroditė, Inana, Milda, Ištara, Frėja, Hatora, Nugua ir Venera" – pašnibždėjo jai į ausį, pakutenęs jos skruostą savo barzda. Kaip niekada nesusitinka Everestas su Šatrija, taip niekad Liepa negirdėjo apie visas šias skirtingų kultūrų meilės deivės.

Visos šios deivės globojo meilę ir kitas likimo dovanas, – paaiškino santūriai Vėjas.

- Tu mano likimo dovana, – žvelgdama į jo pilkas akis atsakė Liepa.

- O, Tu, mano!

Už jūrų marių kaip mėnuliukas kilo saulė horizonte. Žvaigždžių danguje maža tokiu paros laiku. Tą šiltą vasaros naktį jie praleido Neringoje. Dar vienos atostogos nežadėjo nieko ypatingo, bet staiga Vėjas pastebėjo, kad į krantą bangos atnešė žalios spalvos butelį. Dėl tamsaus stiklo, jie ne iškart pastebėjo, kad viduje yra žinutė.

Dar viena likimo dovana! – nudžiugo Liepa, nekantriai atsuko dangtelį ir ištraukė susuktą popieriaus skiautę. Netikėtai babanyti pradėjo lietus, ant butelio stiklo nukrito keli lašai, vėjo gūsis greitai nupūtė lietaus debesį ir saulės spinduliai vėl sublizgėjo danguje.

Šviežias ir sūrus oras kuteno įsimylėjėlių nosies landas. Kirų gaujos klyksmai, žvejojančių netoliese, puošė jūros ošimą savo akcentais.

Ant baltos spalvos popieriaus lapo, išplėšto iš mokyklinio sąsiuvinio langeliais, mėlynu rašalu ranka buvo užrašytas tekstas:

"Aš paleidžiu savo norus ir ketinimus į beribę galimybių jūrą ir leidžiu Visatai padėti realizuotis mano svajonėms. Noriu sutikti gyvenimo partnerį, kuris būtų pasiruošęs kurti santykį iš gausos ir džiaugsmo pozicijos. Būtų psichologiškai brandus, dvasiškai stiprus, sąmoningas ir vertinantis dialogo svarbą poroje. Gebėtų komunikuoti be emocinio smurto, mokėdamas išsakyti savo jausmus ir poreikius bei išgirsti manuosius. Prisiimtų abipusę atsakomybę už meilę ir gerovę mūsų poroje. Nesisavintų manęs, nerištų meilės saitais, bet leistų kaip gėlei žydėti nenuskintai gyvenimo sode, palikdamas erdvės realizuoti mano prigimtį ir kūrybą, džiaugtųsi mano pasiekimais. Ir pats siektų gyventi pagal savo sielos pašaukimą, praturtindamas mane savo išmintimi ir žiniomis bei priimdamas mainais mano siūlomas dovanas. Norėtų būti kartu ne iš trūkumo jausmo, o iš siekio sukurti sinergiją dviejų žmonių apsijungimo dėka. Draugystė, meilė, pasitikėjimas, pagarba ir laisvė – vertybės, kurios būtų mūsų santykio pagrindas.

Juokas ir palaima, šilti jausmai bei prasmingi prisiminimai būtų mūsų sąjungos rezultatu, už kurio siekimą mes pasidalintume atsakomybe po lygiai kaip verslo partneriai, kurie siekia kartu sukurti kažką vertingo ir gražaus, palikdami savo pėdsaką laiko amžinybėje".

- Kokia graži santykių vizija! – pasakė Liepa išklausiusi Vėjo skaitomus žodžius.

- Graži. Norėtum, kad mūsų poroje irgi būtų tokia intencija?

- Taip! Noriu ir aš, kad tarp mudviejų sielų krantų nuolat būtų erdvės augimui, partnerystei, empatijai, meilei ir diplomatijai... Gyva malda prašau.

- Tegul norai pildosi! O dabar eime pusryčiauti? – nusišypsojo Vėjas.

- Išalkau.

- Ko norėtum?

- Liesos varškės virtinukų, tokių kaip gaminai praeitą savaitę.

- Gerai, išvirsiu mano meilės deivei visko, ko tik jos širdelė geidžia.

- O aš pagaminsiu tau kavos su avižų pienu. Nors geriau paruošiu avižų pieno su kava. Juk jį labiau mėgsti už viską.

- O, taip! Kaip man patinka Tavo dėmesys detalėms, Liepa.

- O man patinka tavo barzda.

- Tik barzda?

- Ne, tu visas patinki. Žaidžiam slėpynių?

Kaip maži vaikai jie nubėgo kopų takais, palikę pėdsakus ant drėgno nuo rasos smėlio. Tą rytą jie buvo dar labiau laimingi nei kada nors. Juk, kai esi laimingas santykiuose, tuomet lengva džiaugtis gyvenimu ir kurti sėkmę visose gyvenimo srityse. Žinoma, gali laimingas būti ir vienas. Bet, kai susitinka du laimingi žmonės, tuomet ir laimės būna dvigubai daugiau!

Autorė: © Viktorija Leontjeva, 2023

© Visos autorės teisės saugomos.

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: