Viktorija Leontjeva

Viktorija Leontjeva knygos  "Terapinių istorijų kaleidoskopas" autorė

Sveiki,

Man patinka kurti istorijas. Tikiu, kad jos veikia mus gydančiai. Į jas stengiuosi įdėti įgytos gyvenimiškos išminties ir žinias. Istorijos padeda per užuominą susivokti. savo paties panašiose gyvenimo peripetijose. Jos integruoja raktus, situacijų sprendimus į pasąmonę ir padeda vidinėms metamorfozėms, bei išorinėms transformacijoms.

Rašymas – tai rašytojo būdas užmegzti ryšį su skaitytoju. Istorijos rezonuoja arba ne. Jei surezonuoja, tuomet jautiesi ne toks vienišas savo kelyje.

Tikiuosi, kad mano skaitytojas ras tai, kas jam atlieps šiame istorijų kaleidoskope.

Šiltai,

Viktorija


1 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

Rojaus pievelė: susitikimas su savimi

Saulė jau buvo aukštai danguje. Šiluma tvyrojo ore. Buvo nuostabi vasaros diena, bet pavasario aidai dar sklido savo atgarsiais. Jis, itin gražus, ilgaplaukis, 26 metų vaikinas, vardu Vėjas vaikštinėjo miške. Vėjas nebuvo koks nors vidutinybė. Tai buvo labai rafinuotas, prašmatniai apsirengęs jaunuolis, aukštas, su humoru bei sangviniko charakterio savybėmis.

Dabartė̃lios 21 amžiaus žmogui būtina atsitraukti nuo miesto šurmulio, informacinio triukšmo bei technologijų. Kartą per savaitę jis palikdavo namie savo mobilųjį telefoną ir išvykdavo vienas į gamtos prieglobstį atgauti jėgas.

Vėjas pats nesuprato kokiu mistiniu būdu jis staiga atsidūrė pievelėje, kur medžiai, žolė, krūmai, gėlės – viskas priminė Čiurlionio paveikslų motyvus. Samanų kilimas vietomis atrodė lyg žmogaus siuvinėti ornamentai. Bruknių ir mėlynių krūmai buvo nusėti uogomis. Po medžiais, kurie juosė pievelę, puikavosi baravykų pulkai. Laukinis vynuogynas puošė medžio kamienus. "Miško kosmosas su poeto fantazijos elementais" - taip būtų galima apibūdinti šią paslaptingą vietą. Viskas buvo pasakiškai gražu, net tai, kad ore uodai činčiulį grūdo.

Jis apsidairė ir pastebėjo medinę lentelę, ant kurios buvo užrašyta "Sveiki atvykę į rojaus pievelę". Nespėjo suprasti ką tai reiškia, pakėlė galvą ir pamatė, kad virš pievelės sklando trys debesys. Ant vieno jų užrašyta: "Tu psichopatas". Ant antrojo: "Tu narcizas". Ant trečiojo: "Tu infantilas".

Seniai Vėjas nesijautė toks užgautas. Ar tai aš? – sušuko jis. Jis pagriebė šalia esantį akmenį ir metė į oro mases, norėdamas išsklaidyti užrašus. Pasigirdo garsas, tarsi dužo stiklo vitrina. Tačiau debesys liko vietoje, tarsi, kas nors prikalė juos nematomais vinimis danguje.

Nutaisęs Hipokrato veidą jis mąstė, ką tai galėtų reikšti? Jis prisiminė anekdotą, kaip psichiatras atviravo su draugu bare guosdamasis, kad psichiatras jis tik darbe, o namie jis psichopatas. Jis nusijuokė ir patvirtino pats sau, kad tai ne apie jį. Juk jis nepyktų, jei kas nors pasakytų jam, kad jo plaukai žali. Jis puikiai žinojo, kad tai netiesa. Ir tai nei kiek jo neužgautų. Ar tai kokio eksperto įžvalgos? Ar reikia imti į galvą kiekvieną nuomonę?

Greičiausiai tas, kuri paliko tuos užrašus neturi jokios kompetencijos spręsti tokių klausimų. Ir, kai jis tai mintyse sau patvirtino, tas debesėlis išsisklaidė. Pasiėmęs kabarkštą, jis toliau svarstė apie dar vieną debesėlį ir užrašą...

Kas yra narcizas? Tai žmogus, kuris myli tik save. Jis įnikęs į egocentrizmą ir nepripažįsta kitų žmonių net pranašumo galimybės. Jis negali pakęsti neidealių dalykų aplink save. Viskas, kas neidealu – jam tai kelia pagiežą. Kaip narkomanas jis nori nuolat gauti pasitenkinimo, kurį jis gauna suteikdamas kitiems skausmą, nuvertindamas ir žemindamas juos. Vėjas prisiminė mitą apie Narcizą, kuris buvo nubaustas savimeile už tai, kad skaudino girios deives jas atstumdamas.

Ne! – tai ne apie mane. Aš nežeisiu savo mylimosios moters. Prisiimsiu atsakomybę už tai, kad mūsų santykyje ji būtų laiminga. Pastebėsiu ir įgarsinsiu jos privalumus, o trūkumus paliksiu nuošalyje, juk mes visi jų turime - pasakė jis sau ir dar vienas debesėlis išsisklaidė.

Liko kaboti debesėlis su užrašu "Tu infantilas". Infantilus reiškia vaikiškas, - svarstė Vėjas tyliai savo galvoje. Ar aš toks būnu? Kartais leidžiu sau būti kaip vaikas - turiu stiprų ryšį su savo vidiniu vaiku. Jis yra mano džiaugsmo ir įkvėpimo šaltinis, be jo būčiau tikras niurzga. Bet aš turiu daug atsakomybių gyvenime ir santykiuose nesielgiu kaip nebrandus žmogus. Kuo skiriasi infantilus žmogus nuo brandaus psichologiškai žmogaus? Tuo, kaip jis reaguoja kritinėse situacijose. Maži vaikai verkia, rėkia ir reikalauja, kad pasaulis veiktų pagal jų egoistinius norus. Brandus žmogus supranta, kad jis nėra pasaulio bamba ir kritinėje situacijoje ieško sprendimo - veikia, o ne verkšlena ir mėtosi emocijomis į kairę ir į dešinę. Veiksmas vietoj kalbų ir verkšlenimo skiria brandžią asmenybę nuo infantilios. Pasakiau – padariau. Turiu siekiamybę kalbėti ir daryti tai, ką jaučiu. Nemeluoju nei sau, nei aplinkiniams. Esu sąžiningas su savimi ir kitais minties, jausmų ir veiksmų lygmenyse. Esu pakankamai psichologiškai brandus, nors mano amžius pase yra tik 26! Aš visada prisiimu atsakomybę už savo pareigas tiek darbe, tiek santykiuose su kitais žmonėmis. Vaikai daug nori, bet mažai daro ir turi atsakomybių. Mano psichologinis amžius atitinka amžių pase! Ir, kai jis atmetė abejones dėl trečio teiginio mesto jam, paskutinis debesėlis išsisklaidė.

Nespėjo Vėjas pasidžiaugti giedru dangumi, kaip pamatė, kad gražuolė mergina irgi vaikšto toje pačioje pievelėje. Jis iškart priėjo susipažinti. Toks keistas jausmas buvo širdyje. Atrodė, kad jie buvo seni geri draugai. Liepa – jos vardas, puikiai tiko prie jo vardo. O veidas tiesiog spindėjo, akys jos mėlynos, plaukai šviesūs ir garbanoti. Rankose ji laikė macą, žydų paplotėlius. "Dar turiu farširuotų kopūstais pyragėlių", – pasakė ji, pastebėjusi, kaip jis spokso į jos rankų turinį. Vėjas prisiminė, kad yra gerai išalkęs. Jie pritūpė ant žolės užkasti. Tikriausiai tai ji – mano likimo moteris, - svarstė Vėjas, negalėjo atsidžiaugti jos ne tik išoriniu, bet ir vidiniu grožiu.

Jos kalboje buvo daug išminties ir sąmojo, tiksliau facecijos. Kalbėjimo maniera ir apranga priminė renesanso laikus. Stebuklingai kerinti, grakšti ir žavi. Staiga pasigirdo nuotaikingos muzikos garsai ir jiedu pasileido šokti. Atrodė, kad kartu juda gamta ir gyvūnijos pasaulis.

Šokyje susitiko jų žvilgsniai. Rankų pirštai susipynė ir delnuose tekėjo šilumos srovės, dėl kurių virpėjo jų kūnai. Liepa prisiglaudė ir padėjo galvą Vėjui ant krūtinės. Jis paglostė jos plaukus. Ir gilus bei labai stiprus ryšys susikūrė tame šokyje tarp jų širdžių.

Kvėpavimo ritmas, judesių plastika – viskas susivienijo į unisoną. Akių magnetizmas liudijo šių dviejų sielų susitikimą, tarp kurių užsimezgė gilus ryšys, matyt, dar ankstesniuose gyvenimuose. Ir dabar likimas juos vėl suvedė dar vienai bendrai kelionei. Po susitikimo su savimi Rojaus pievelėje, kiekvienas iš jų buvo pasiruošęs susitikti ir su savo likimo partneriu.


2 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

PAVYDO AUDRA

Vėjo ir Liepos ryšys vis stiprėjo su metais. Kaip dabar durniaus su balana nerastum, taip sunkiai rastum šiuolaikinėje visuomenėje darnią porą, gyvenančią santarvėje ir laimėje. Vaizdelis toks, kad ilgalaikę poligamiją, sociumas iškeitė į serijinę trumpalaikę monogamiją.

O juk santykis kaip medis, nuolat raunamas ir persodinėjimas neturi galimybės įleisti giliai šaknų bei augti. Kaip audinių gabardinas, kartais mylimųjų kaleidoskopas sukasi kaip vėjo malūnas žmogaus gyvenime be galimybės augti ir stiprėti meilei.

Žmonės pamiršo mitų archetipus, tačiau jų poveikis akivaizdus, kaip paleopsichologijos. Genai veikia mus taip pat stipriai kaip ir mitų istorijos, kurios užkoduotos mūsų pasąmonės lygmenyje. Ir veikia mūsų gyvenimus žinome apie juos ar ne, etgi netgi!

Dafnė – Apolono mylimoji, nors nelabai grakšti, buvo medžio nimfa. Ją sužeidė Eroto abejingumo strėlė, todėl ji atstūmė Apoloną, kuris ją įsimylėjo, nes Erotas paleido į jį meilės strėlę iš pavydo jo meistriškumui lanko valdymo menui.

Veiksmas atliktas iš pavydo padarė nelaimingus tiek nimfą, tiek jos mylimąjį. O ar pats Erosas dėl to tapo labiau laimingas? Dafnė paprašė pagalbos savo tėvo, upės dievo Penėjo, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas. Kabarkštų spintoje visi turi, net dievai!

Tėtis, močiutė, brolis, teta, mama, sesuo ir šuo Reksas kaip arkliais tuoj pat atjojo sužinoję, kad Vėjas paliko Liepą. Nespėję pentinų nukratyti, visi šeimos nariai puolė prie jos verkiančios.

- Kas atsitiko?

- Eglė iš pavydo pasakė jam, jog buvau neištikima su Ąžuolu.

- Ir ką jis patikėjo?

- Supyko, susirinko daiktus ir išėjo.

- Įbraškinti tai Eglei maža!

- Reikia gauti pinigų ir nuvažiuoti pas jį į gimtinę.

- Bet pinigų kaip įklotų gausi…

- O kur ta Eglė?

- Sudžiūvo…

- Taip jai ir reikia! Ne veltui sako, kad pavydas trumpina gyvenimą. Reikėjo vėpšlas susukti ir pavydėti tyliai, kad jau nemoka pasidžiaugti kitų gerove! Mažiau baudos taškų užsidirbtų į karmos taupyklę. O dabar tegu lieka viena, kaip kelmas. O Vėjas sugrįš, vaikeli. Nurims ir sugrįš, juk pasitikėjimas vienas kitu augintas ne vienerius metus, negali griūti per vieną dieną. Jis pasielgė impulsyviai ir abejingai, tačiau, jei jo meilė tikra, jūsų ryšys nenutrūks. Sujungs protą su širdimi ir sugrįš kaip lauro lapas.


3 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

"Geros sėkmės ženklas"

Saulės šviesa išsklaidė debesis ir spindulys palietė Vėjo veidą. Laimę kepti gali tie, kas eina į darbą kaip į šventę. Toks ir buvo Vėjo darbas. Tik tai buvo ne žandarmerija, kaip prancūzų filme, o policija. Saugoti ir ginti – toks buvo šūkis, užrašytas ant įėjimo į ofisą. Nors jis buvo tik eilinis administratorius, nes dėl netinkamos sveikatos jo nepriėmė į policijos akademiją, bet jis jautė, kad yra svarbaus mechanizmo dalis.

Savo fanaberiją paneša žmogus tuomet, kai sugeba įžvelgti prasmę kasdienėje rutinoje, paprastoje žemiškoje tarnystėje. Juk miestas skęstų šiukšlėse be šiukšliavežių ar kiemsargių, restoranai be padavėjų ir virėjų neatidarytų savo durų, o valytojas, kuris dirba kosminių erdvėlaivių paleidimo stotyje irgi yra to didingo proceso dalyvis.

Seniai girdėta istorija apie statybose dirbusius žmones, pasakė kaip į stebulę apie Vėjo požiūrį į darbą. Trys darbininkai, kurie nešiojo plytas statybose atsakė į tą patį klausimą – ką čia veiki? -labai skirtingai. Vienas pasakė, kad nešioja plytas. Antras, kad maitina šeimą. O trečias, jog stato pilį. Vėjas priklausė trečiajai kategorijai. Jis matė prasmę savo profesinėje veikloje, todėl kasdien eidavo į darbą su džiaugsmu. O kolektyvas sakydavo, kad jis yra lyg talismanas – visada neša sėkmę, buvo gerbiamas ir vertinamas savo bendradarbių. Padėka – tai ženklas, kad esi teisingame kelyje ir darai tai, kas tau skirta ir ką moki geriausiai.

Žmogus dirbantis pagal savo pašaukimą didžiausias darbdavio turtas. Gausa – tai leidimas sau manyti, kad esi Visatos dalis, kuri nuolat kuria gerovę sau ir pasauliui. Vėjas gyveno tikroje gausoje. Jis kasdien dėkojo už tai, ką turi: kojas, kurios vaikšto, akis, kurios mato, šiltą vandenį, kuriuo prausiasi, skanų maistą, kurį valgo, įdomų hobį, kuris džiugina, geraširdžius žmones, kurie jį supa…

Nereikia vien tik į pinigus įsimušti, juk gausa gali būti ne tik finansinė, ji gali būti dvasinė, kūrybinė, intelektuali… Nors pinigai yra taip pat svarbi gyvenimo dalis, kuri suteikia komfortą bei saugumą, tačiau tai energija, kuri ateina pas tuos, kas moka veikti kryptingai, sistemingai ir atsakingai. Ką ir darė Vėjas savo kasdienėje veikloje.

Sėkmės rodiklis yra ne pinigai, bet laiminga širdis. Jei žmogus gyvena savo širdimi, ir moka mėgautis tuo, ką turi, jį galima laikyti sėkmingu. Turtuoliai irgi verkia. Nors jie ir turi daug įtakos, kaip koks Stivas Džobsas, tas, kur jau patiesė savo balžienas, dėl ligos, ne kiekvieną galima pavadinti laimingu. Juk laimė, tai būsena, kurią gali patirti kiekvienas nepriklausomai nuo savo sąskaitos dydžio, profesijos ar statuso.

Laimykas ylinu rombu skriejo ore ir pradėjo garankštes išdaryti. Vėjas pasileido bėgti kartu su berniuku, kuris pilotavo aitvarą eilinėje sostinės gatvėje. Tai geros sėkmės ženklas – pamanė Vėjas. Šiandien matyt laikas galinę virti administracijoje ir paprašyti, kad perkeltų į tyrėjus.

Kol Vėjas kilo laiptais ir ėjo koridoriumi viršininko kabineto durų link, kiekvienas sutiktas žmogus šypsojosi atsakydamas jam į jo šypseną veide. Jis žinojo apie tai, kad veido raumenys yra septynis kartus labiau įsitempę, kai išraiška yra paniurusi. Tačiau dar labiau mėgo praktikuoti vidinę šypseną.

Tikėjimas savo minties ir ketinimo galia visada gelbėdavo įtemptose situacijose. Pakeliui mintyse jis įteikė savo vadui medalį už nuopelnus ir padėkos raštą. Juk kiekvienas trokšta pripažinimo ir garbės. Taip geranoriškai nusiteikęs ir tikėdamas savo sėkme, jis pabeldė į kabineto duris, įėjęs į vidų pamatė, kad viršininkas pikį verda. Anas krūptelėjo atsibudęs iš miego, pasisveikino kviesdamas prisėsti ir tarė:

- Vėjau, laiku užėjai. Kaip tik sapnavau, kad laikas perkelti Tave į tyrėjus. Gana tuos popierius su skaičiais kilnoti. Šiandien Tavo laimės diena – būsi mūsų skyriaus sėkmės ženklu. Naujos pareigos manau bus tik į naudą. Ką manai?

- Manau, kad tai tikras stebuklas gauti tai, ko seniai norėjau! Ačiū, vade, už pasitikėjimą manimi! Žinau, kad mano kūnas turi ribas, bet mano širdis yra beribė. Būsiu laimingas galėdamas tarnauti, ginti ir saugoti žmonių gerovę.

Tą dieną Vėjas dar daug džiaugėsi ir juokėsi. Jis jautė, kad jo gyvenimas turi prasmę, o galėdamas būti naudingu pasauliui, bus laimingesnis ir pats. Juokas – yra geros sėkmės ženklas!


4 projekto "Pavasario aidai" savaitės kūrybinė užduotis

PASIMATYMAS

Žydėjo vyšnios, saulės dangaus kūnas nušvietė tą pačią pievelę, kurioje jie susitiko pirmą kartą. Vėjas ir Liepa nesimatė visą mėnesį po to, kai Eglė pavydo pagalba bandė išskirti juos. Abu labai jaudinosi, laukė, tikėjo, kad vėl galės atkurti savo draugystės ryšį. Balta rožė buvo įteikta Liepai dovanų, kaip naujos pradžios simbolis. Jis apkabino Liepą ir jie ištirpo vienas kito glėbyje. Išsiskyrimas tik patvirtino, kad jie vienas kitam yra svarbūs ir nors jie negirdėjo vienas kito pavydo audroje, jie susitiko kalbėtis ir kurti bendrystę. Juk mes jaučiamės vieniši, kai nėra vietos meilei širdyje. Ir užsiskleidimas savo kiaute nepadeda kurti ryšio su kitais žmonėmis. Tik dialogo dėka, kuriame kiekvienas išsako savo jausmus ir poreikius, du žmonės gali vėl susitikti ir kurti savo jausmų oazę.

- Tebūna erdvės mūsų bendrystei, – pasakė Vėjas.

- Mano širdyje visada bus vietos tau, – atsakė jam Liepa.

Vėjas viena ranka paėmė jos delną, o kita perbraukė per skruostą ir palietė švelniai ausų spenelį. Liepa suvirpėjo iš malonumo ir tarė:

- Aš irgi turiu Tau dovaną, – tarė Liepa. Tai poeto Džibrano eilės:

"Mylėkite vienas kitą, bet neužmegzkite meilės saitų:

verčiau tebūna judanti jūra tarp jūsų sielų krantų."

- Tikiuosi, kad nuo šiol mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas vienas kitu dar labiau augs ir stiprės. Tau nereikia savintis manęs, aš priklausau Tau savo noru, – pridėjo Liepa.

- Aš supratau, kokia man esi svarbi ir viskas, ko noriu, kad būtum laiminga – su manimi, ar be manęs... Nuo šiol tokia bus meilės Tau išraiška, – pasakė Vėjas ir pridėjo: - kaip Džibrano eilėse tegul tarp mūsų šoka dangaus vėjai.

- Mes esame laisvi. Bet laisvė ir atsakomybė visada kartu. Tačiau norėdami skristi kartu, kaip du paukščiai susitikę danguje, turime kiekvienas turėti savo sparnus, bei erdvės savarankiškam skrydžiui. Pavydas – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, bet jį galima transformuoti į džiaugsmą dėl kito laimės, kuri tampa įmanoma, kai esi pats prisipildęs meilės ir laimės.

- Liepa, tu tokia išmintinga, kaip apaštalas ir beprotiškai graži. Būčiau fariziejiškas, jei sakyčiau, kad nebepavydžiu Tavęs, bet suprantu, kad tai mano nepasitikėjimo Tavimi spraga. Man pradėjo vaimėtis, kad galiu netekti Tavęs. Bet sapne pats Herkulis, turto dievas ir pergalės globėjas, liepė man: "Užčiaupk žabtus - ba gausi! Tavo moteris myli ir yra ištikima. Gana badarauti! Kiek jai dar reikia maldų prikalbėti, kad suprastum? Nei mū nei mė! Nei jusi nei pusi, jei taip ir toliau tylėsi arba kadaguginsi kaip višta. Ar lygi nagos juodimo turiu išaiškinti tau apie egles ir jų prigimtį? Nesupranti, kodėl jos spygliuotos ir, kad, jei pas jas pasimaišyk, tai kad apkels meile? Kaip man pažadinti tave iš tamsumo ir pavydo iliuzijos? Juk viskas yra tik proto apgaulė. Ar matei Liepą su Ąžuolu savo akimis? Ar tik prikūrei viską savo vaizduotėje patikėjęs Eglės paistalais? Juk žinai puikiai iš kur tos rankos dyga! Visada pasaulyje yra žmonių, kurie pasiduoda blogio provokacijoms, skleidžia melą, apkalbas, pagiežą. Bet kiekvienas renkamės pats – ar skleisti šviesą, ar pasiduoti tamsai.", - Toks buvo tamstos pamokymas man atėjęs sapne.

Kažkur fone pradėjo calambuoti mediniai vėjo varpeliai. Liepa įdėmiai klausė ir šypsojosi.

- Eime, Vėjau?

- Norėčiau dar užpakalį prisėsti šioje pievelėje, kurioje pirmą kartą bučiavau tave ir malonėtis su tavimi iki saulėlydžio, Liepa.

- Apkabink mane, Vėjau, glostyk mano plaukus ir matyk mano akyse viso pasaulio meilę.

Autorė: © Viktorija Leontjeva, 2023

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: