Anita Spa - knygos "Jausmų vandenynai" autorė

Anita Spa - knygos "Jausmų vandenynai" autorė

Apie save

"Esu - Anita, man 40-mt," - nedrąsiai pradedu savo pasakojimą nematomai auditorijai ir pagaunu save besišypsančią. Juk tuos žodžius kasmet beveik 9 mėnesius kas savaitę ištariu visiškai nepažįstamiems keliautojams ir tai darau visiškai užtikrintai.

Ir čia, pagaunu save mintimis nuklydusią į darželio laikus, kai grupėje buvau visokių iniciatyvų autorė ir kažkaip privertusi tas mažylių "mases" mane paklusti. Vieną žiemą net -10 laipsnių šaltuko fone, pasivaikščiojimo po darželio kiemą metu, aš paraginau vieną mergaitę palaižyti metalinės mašinėles kapotą, nes tai "skanu" ir jai prilipo liežuvis. Iki šiol prisimenu nuraudusius savo skruostus, kai bėgau į virtuvėlę pagalbos. Virtuvėlėje dirbo jos mama, tad ji ne tik išgelbėjo dukros liežuvį, užpildama šilto vandens, bet ir stipriai pabardama nulydėjo ją į grupę. Aš stovėjau atokiau, kamputyje ir tyliai mąsčiau "Kodėl gi ji manęs paklausė? Juk turėjo žinoti, kad ledas kibus"...

Taigi, šiandien aš ir toliau valdau mases, o tiksliau, lydžiu bei rūpinuosi turistais iš Lietuvos ir Vokietijos po Baltijos valstybes bei Europą. Tai darau su dideliu malonumu ir tik šeima man primena, kad senokai jau manęs nematė namuose, ypač vasaromis, ir metas pailsėti. Ar praleisti laiką kelionėje su šeima.

Kalbu daug ir nesustodama, tad kartais mane "apkarpo" kietesni ekspertai sakydami, kad daug informacijos turistai tiesiog neįsimena. Tokiais atvejais pradedu pasakoti įvairias istorijas iš savo gyvenimo, kelionių ar tiesiog iš tų šalių, kurias lankome. Kaip supratote, ir vėl kalbu, tik su ilgesnėmis pertraukomis ☺

Aš esu gidė, kelionių vadovė, keliautoja, filologė, turizmo srities specialistė, svajoklė ir optimistė, tikinti, kad kiekviena veikla vyksta ne be reikalo, kaip ir turėti darbai leido užaugti iki to, kur esu šiuo metu. Šiandien dirbu sau ir planuoju savo veiklas tolyn į ateitį.

Nuotr. Anita Spa - knygos "Jausmų vandenynai" autorė

Esu dviejų puikių ir labai savarankiškų vaikučių mama, kurie su manimi keliauja nuo to laiko, kai dar šiltai ir jaukiai buvo įsitaisę mano pilvelyje, vėliau - sulaukę vos 8 mėnesių leidosi į pirmąją kelionę į užsienį, o dabar - jei tik turime laisvo laiko ir nesvarbu, kiek kilometrų ta kelionė bus, leidžiamės į ją ištarę žodžius "O ką veiksime šiandien?".

Per tiek metų ir turėtų veiklų, o beveik visos jos sukosi apie turizmą (administratorė viešbutyje, gidė ir kelionių vadovė vienoje didelėje kelionių agentūroje, turizmo dalykų dėstytoja, projektų vykdytoja ir vienos savivaldybės darbuotoja, vertėja bei kalbų mokytoja), išgyvenusi n situacijų, pakeitusi ne vieną darbo vietą, stebiu save ir užduodu vieną pagrindinį klausimą "Ar esu laiminga savo veikloje ir kaip tuo darbu galiu padaryti laimingais kitus žmones?". Gyvenimas vien tik dėl pinigų jau senokai prarado savo reikšmę ir laiminga esu kiekviename momente, kurį išgyvenu, kai sutinku žmones ir kokias pamokas iš jų gaunu. Ir kokia nuostaba mane aplanko, kai suvokiu, kad "vėl ir vėl išgyvenu pirmus kartus savo gyvenime!".

Mano didžiausias džiaugsmas - lydėti, rodyti kelią ir daryti viską, kas reikalinga mūsų kelionėje, nes taip patiriu savo darbo pilnatvę - esu reikalinga ir naudinga kitiems. Lyg ir savotiškas buvimas dėmesio centre, kai tavęs klauso ir klausosi, tiki ir teiraujasi, leidžia būti savimi ir jau turėtas kelionių patirtis dovanoti kitiems. Kad kelionių džiaugsmas dar ilgai išliktų atminty ir būtų gera tai prisiminti.

Jau keleri metai kaupiuosi rašymui apie tai, ką veikiu, kuom gyvenu ir kaip galėčiau padėti kitiems žmonėms. Mokykloje buvau rašanti: dalyvavau įvairiuose rašymo konkursuose, vesdavau renginius ir kūriau jiems scenarijus, studijų metais kursiokams rašydavau darbus bei referatus, taip prisidurdama prie stipendijos, o po to, panirusi į darbus bei šeimyninį gyvenimą, išsižadėjau plunksnos.

Šiandien, žvaliomis akimis ir su didžiuliu smalsumu žiūriu į šią svajonę, kurią labai noriu įgyvendinti. Dar nežinau, ar tai taps popierine knyga, o gal elektronine, nes laiko rašymui vis niekaip neatrandu, o gal tai bus pokalbių laida, po kurios dalis informacijos ir tekstų nuguls internetinėje svetainėje. Laikas parodys. Svarbu, tikėjimas. Ir didelis noras daryti tai, kas man teikia džiaugsmo.

Jei tai taps ir mano dar vienu pragyvenimo šaltiniu, būsiu pasiekusi ir dar vieną svajonę!

III dalis

Trinkteliu durimis savo kasdienybę ir lekiu į kiemą. Ten laukia žalias ir mažas mano laisvės suokalbininkas - "Bolt" mašiniukas. Klesteliu į aromatais prisirpusį saloną ir mano akys jau piešia kelionės maršrutą į oro uostą. Persimetu keliomis frazėmis su vairuotoju, bet mintimis - jau esu toli. Rankinėje šimtą dvidešimtąjį kartą patikrinu savo kelionės dokumentus, pasą, jo galiojimo laiką, draudimo polisą ir jame suvestą savo asmens kodą, nakvynės vietą, jos adresą Google paskyroje, tada dar savo lapuose.

"Na tikrai, juk tikrai skrendu! O taip, mieloji. Tavo ketinimas jau įgyvendintas, būk rami", - pagalvoju, bet trečioji akis nerimsta. Nerimas lyg drakonas drasko smegenų vingius, praslenka pro mano akinius, nusileidžia kaklu ir užstringa gerklėje.

Nors mano sąžinė rami, bet visuomenės nuomonė mane vis tiek dilgina. Žinau, ką sakys kiti, svetimi, pažįstami, išgirdę mano istoriją.

"Po galais, tai mano gyvenimas! - išpučiu žandus lyg beždžionė, bet nieko negaliu padaryti su savimi. Mano nuopuolis bus aptarinėjamas dar ilgai.

Pro akis nuslenka raudonų aguonų laukas, kuris prikausto mano dėmesį savo sultingomis lengvutėmis gėlių suknelėmis ir šiek tiek išblaško, bet minčių drakonas atkaklus ir nepaleidžia manęs. Galiausiai įgrysta su juo kovoti. Kelionės džiaugsmas ir laukimas daug saldesnis, nei suveltų minčių sūkurys. Pasiduodu įvykių tėkmei. Taip mane mokė viena pažįstama.

"Leiskis įvykių tėkmei nešti tave" - porino ji prieš kelionę ir ramino. "Tokie tat tie gyvenimo slenksčiai, turi juos įveikti.." - mintyse nuaidi pavymui jos žodžiai, o kūną apima dilginantis skausmas. Ne, tai tik saugos diržas įsiręžęs kūnan grąžina mane realybėn. Širdyje skausmo nerasta.

Štai ir atvykom. Už lango šmėsteli metalo dirbtuvės, autobusų stotelė, prie parduotuvės lūkuriuojantys linksmi pašnekovai. Viskas, kelio atgal nėra ir nebus.

Į oro uostą įžengiu aukštai pakelta galva, pasitikinti savimi ir laiminga. Jau matau JO siluetą - rankose išdavikiškai pūpso didžiulė rožių puokštė. Pati didžiausia, kokią tik esu mačiusi savo gyvenime. Ir dar su blizgiu popieriumi! Ir šiugždanti taip garsiai, kad rodos, visi ir gręžiasi pažiūrėti mūsų pusėn.

"Velnias! Ir kam jam jos? Juk išsiduosime. Atkreipsim dėmesį..." - murmu panosėje artėdama. Antakiai raukstosi, bet matydama JĮ, širdį sušildo dėkingumas. "Jis atvyko. Sutiko ir nusprendė - skrendam."

Ir tą akimirką viskas pasikeičia. Rodos, tas nenutrūkstamas ryšys niekada ir nebuvo užstrigęs laiko verpetuose. Vienas į kitą žiūrime lyg Dievo vaikai, nuogi ir baltais apdarais. Nematydami kitų, skubančių, marmančių, kulniuojančių, žagsinčių ir kitus garsus skleidžiančių. Šią akimirką laikas sustoja oro uosto kasdienybėje, kurioje egzistavome tik mudu ir mūsų lėktuvas. Na gerai, dar muzika, įkyriai čirškanti mano delnuose.

"Tau skambina!", švelniai ištaria JIS ir pakelia mano delną prie akių. Blizgiame dėkle spindėjo didelė raidė "E". Širdis bando šiūptelėti du litrus kraujo į smegenis, bet man jau stoja kvėpavimas. Šiame stebuklingame ir jautriame momente labiausiai bijojau TO skambučio. Jaučiu, kaip prasideda šonaslydis kėdžių link ir batelyje netikėtai ima spausti mažąjį dešiniosios kojos pirštelį.

"Kodėl DABAR?!, - suaimanuoju ir tiesiu ranką jo pusėn. Čia tau." - tariu bespalviu balsu ir su ašaromis akyse tolstu registracijos langelio link.

"Karvė! Kūtvėla!, - girdžiu pavymui JO moters balsą SAVO telefono ragelyje, bet jis taip ir palieka žibėti JO delne. <Aš palikau, nes sprukau. tuo labiau, į naują gyvenimą be Jo>

Šis santykių trikampis kitaip ir negalėjo baigtis, kaip šitaip. Skambučiu JO žmonos, kuri tars vieną vienintelį žodelį "Ačiū" ir JIS vėl bus su ja. Kaip ir kitus kartus, kai tik bandydavome dviese kur nors pasprukti.

Ir veltui bandyta lipdyti tai, ką lengvai ranka užrašytų visažinis programišius, kompiuterio ekrane matydamas įsimylėjusią porą. Ir nesvarbu, kad tavo svajonių vąšelis bandė sukurti nuostabiausią ir lengviausią meilės santykių skraistę, po kuria mudu pasislėpę galėjome mėgautis trapiomis kasdienybės akimirkomis. Toje skraistėje pasiliko viltis ir meilės debesys, JO lūpų juokas ir kūno kvapas, šilti apsikabinimai ir begalinis noras mylėti.

Veltui saulė bando įspįsti į mano širdį - joje jau tikrai ne vasaros sezonas. Kątik sušalo kiekviena mano ląstelė ir atslinko poliarinė naktis.

"Gero skrydžio, - saldžiu ir paslaugiu balsu ištarė stiuardesė, o mano viltis dužo sulig tuo garsu, kuomet lagaminas nugarmėjo į lėktuvo vidurius.

< >

Nejutau, kaip kojos nunešė mane lėktuvan. Nejutau, kaip ir kokiu būdu susiradau savo vietą, prieš tai išstumdžiusi pakeleivius tarp kėdžių. Traukos dėsnis įtraukė mane kėdėn, o mano ląstelės dar po akimirkos pradėjo savo reinkarnaciją bei pasiruošimą skrydžiui. Vargšelės visai pamiršo apie dar vieną nemalonų mano situacijoje momentą - pakeleivius, kurie turės prasibrauti pro mane į savo vietas. Tą nujausdama, lyg ragana savo tvirtovės bokšte pradedu murmėti mantrą apie kelionę vienumoje, nenorėdama turėti nei vieno šalia sėdinčio. Tačiau mano malda nebuvo išgirsta ir lyg pro miglą ataidėjo: "Atsiprašau, čia mano vieta 12A."

Pakėlusi akis nužvelgiu balso link. Prieš mane stovėjo mažas, kumpanosis vyrukas, kurį iškart mintyse praminiau "Nykštuku" ir atsilošiau atgal. Praeidamas pro mane lyg tyčia, o gal ir ne, jis paliečia mano smakrą savo mažuoju piršteliu. Aš toliau sėdžiu be emocijų lyg medis ir mintyse spjaudausi ugnimi bei pagieža. Vis dar skauda širdį, gerklę spaudžia gumulas ir negaliu patikėti, kad savo svajonėn skrendu viena, beviltiškai palikta oro uoste.

Lėktuvui pakilus į tinkamą aukštį, salone prasidėjo rutininiai keleivių veiksmai: visi, lyg susitarę ir išalkę kaip kokie gyvūnai narve, pradėjo kraustytis savo sumuštinių dėžutes, čežėti, murmėti, marmaliuoti ir visaip kaip trukdyti mano skausmui skleistis varganame, nuo įvykių suvytusiame kūne. Šalia manęs šnopuoti ir čežėti pradėjo ir nykštukas. Nuo grindų pakėlęs savo rankinę, elegantiškai it vanagas caktelėjo sagtį ir mano receptorius pasivijo skanėstų kvapas iš vidaus. Dar po akimirkos jo rankose žvilgėjo folija apvyniotas ir preciziškai dailiai suvyniotas KAŽKAS skanaus. Mano blakstienos per akimirką nudžiuvo ir akys negalėjo atsitraukti nuo blizgučio.

"Gal, panele, išalkusi?, - mikliai tarstelėjo mano pakeleivis. - Tamstai labai tiktų šis žavus kąsnelis."

Mano kūnas visa savo esybe bandė priešintis ir spygliuotis šiam kumpanosiui ir troško rėkte išrėkti "Apsiėsk, vienaragi!". Bet lūpose pagavau kitokią artikuliaciją: "O taip, mielai." - suaimanavo mano balselis, lyg būčiau nevalgiusi visą amžinybę. Vyrukas akimis nulydėjęs mano kūno kalbą, be žodžių išvyniojo ir ištiesė ranką: "Štai, mieloji Izolda, tavo gabalėlis torto."

"Ne ne, Jūs mane su kažkuo sumaišėte. Aš ne Izolda!, - tvirtai tariau nykštukui ir norėjau dar daugybę negražių ir nemalonių žodžių ištarti šiam paslaugiam, iš pirmo žvilgsnio, visai nepatraukliam vyrukui. Bet jis mane užčiaupė. Nežinia iš kur atsiradusiu šaukšteliu pradėjo kabinti rožinį skanėstą ir maitinti mane lyg kokią mažą ir bejėgę pelę laboratorijoje. Visa tai darė su tokia meile ir atsidavimu, jog tylėdama vykdžiau jo paliepimą. Šaukštelis po šaukštelio mano burną užsipildė dieviško skonio ir lengvos tekstūros kreminis tortas. Iš malonumo užmerkusi akis, pasinėriau į ekstazę. Kramčiau lėtai ir su pasimėgavimu, tyliai čepsėdama tik man suprantama melodija. Ir visiškai nesuprasdama, ar biologija kalta, ar rytinis susitikimas oro uoste, bet po keletos sekundžių mano mintys sukosi tik apie šį gardų kąsnelį iš nepažįstamojo rankų. Ši įvykių transformacija buvo tokia staigi ir netikėta, kad atsipeikėdama pradėjau mąstyti apie tai, kokius žodžius parinkti mano gelbėtojui.

"Nesu ragavusi nieko panašaus. Niekada!, - lyg mažas vaikas šūktelėjau savo gelbėtojui ir nusišypsojau.

"Žinau," - tvirtai ir užtikrintai tarė jis. Atsilošęs atgal ir mestelėjęs įkyrią sruogą nuo akių, jis klausiamu žvilgsniu įsistebeilijo į mane. Ir tą akimirką į mane iš tribūnos žiūrėjo pats ponas Idealusis, užvaldęs mane paprastučiu torto gabalėliu.

"Jausmų filosofija paprasta. Raktas į mylimojo širdį - per skrandį, mieloji." Šelmiškai mirktelėjo jis man, ir kitą akimirką jo tvirtos rankos jau sliuogė mano liemeniu, o liežuvis brovėsi manojo link. Mano kūnas cyptelėjo, lyg BMW automobilis, atidaromas nuotoliniu pulteliu ir godžiai įsisiurbė į jojo lūpas. Niekaip nesuprasdama, ar tai vis torto saldumas, ar nykštuko bučinys užvaldė mano smegenis, kaip tam jausmui atsidaviau visa savo esybe. Kažkur minčių kamputyje dar cypė ir priešinosi mintys, primindamos apie išdavystę oro uoste, apie patirtas akimirkas su JUO, bet pamažu vis blėso, kol virto kažkur toli palikusiu sapnu iš eilinio filmo kino teatre. Kūne plieskė nauja aistra, banguojanti nuo kiekvieno to vyruko prisilietimo. Mano plaukai, įsielektrinę nuo jausmo, vijosi jo delnuose, lūpos maldavo dar vieno bučinio, o visame kūne vyko naujos jausmo STATYBOS.

KOMENTARAI:

II dalis

INTYMUMAS

Saulė buvo jau toli už horizonto, kai nusprendžiu, kad pats laikas baigti darbus ir keliauti į savo naująjį butą, kurį pavadinau Ypatinguoju stikliniu vigvamu ir net neklauskite dėl ko. Patys suprasite. Pakeliui stabtelėjau parduotuvėje vakarienės ir štai jau su šypsena veide kylu laiptais viršun. Visais kitais atvejais aš mielai rinkčiausi lifto paslaugas, bet šiandien aš pilna švytėjimo, tad lengvai it plunksna kylu į 14-ąjį aukštą. Buto atsiradimas taipogi buvo labai ypatingas, nes jo viziją pamačiau viename iš jogos užsiėmimų. Po meditacijos, užmerkiau akis ir mane užliejo šiluma, o ausyse sklido keista melodija. Tai saulė šildė mano nuogą kūną pro didelius vitrininius langus ir man buvo labai gera. Mintimis vis bandžiau išsilukštenti iš savo kiauto, kad pamatyčiau, kas mane taip veikia, bet seansas pasibaigė ir likau be atsakymo. Užtat jau kitą dieną savo vizija pasidalinau su JUO ir abu, lyg žinodami vienas kito atsakymą, iškart balsu nusprendėme, kad norime būtent tokio buto. Dar po keletos dienų mano delne raktelių pavidalu spurdėjo viltis, kad vieną dieną mes būsime kartu ir tai bus mūsų bendras būstas.

Kaip visada, atrakinusi duris pirmiausia nužvelgiu horizontą, kuris atsivėrė pro plačius stiklinius langus ir širdį užliejo ramybė. Žinojau, kad šiuose namuose aš galiu būti savimi, galiu šokti, dainuoti, galiu nusimesti visus rūbus, o vakarui atslinkus, duryse išgirsiu užrakto trakštelėjimą.

Paruošusi vakarienę, kaip sutarta, lygiai septintą valandą, pradėjau dėlioti porcelianinius indus ant stalo, ant kurio jau šiltai plazdeno mano uždegta žvakė, pamerkiau gatvėje pirktas gėles ir atsukau vonioje čiaupą. Šiuo ritualu pradėdavau ruoštis mūsų susitikimui. Kol aš prausiausi, kambaryje tyliai pleveno džiazo melodija, kartkartėmis užsukdama į vonią manęs pakutenti. Paskui lyg įnoringa dama, iššliauždavo į koridorių, per kurį sklido ir paruošto maisto kvapas, o tuomet nematomas mano suokalbininkų duetas tyliai sušokdavo savo meilės valsą. Įsisiautusi į chalatą, išsitepusi vakariniais aliejais ir kvepianti pačiulių žiedais, paklojau baltus, švara kvepiančius patalus. Visuose kambariuose skleidėsi mano meilė, pasiilgusi apkabinimo, JO kūno kvapo ir bučinių lietaus manajame.

Lygiai 15 minučių po septynių, duryse sudejavo užraktas ir mano širdis pradėjo plakti greičiau. Užraktas net trakštelėjo iš smagumo ir energingai įleido dar vieną šio slaptojo buto gyventoją. JIS tyliai, be žodžių pakabino paltą koridoriuje, išsispyrė iš lakuotų blizgių batų ir mestelėjo telefoną ant lentynos. Dar po minutės spragtelėjo diržo sagtis, kuri dar bandė priešintis, bet JIS buvo toks užtikrintas, kad jai beliko tik paklusti. Tuomet išgirdau kaip basos pėdos jau šiuženo per koridorių manęs link.

Jo prisilietimas buvo toks iki skausmo laukiamas, kad kūnu pajutau srovenančią šilumą. Neturėdami daug laiko, mes be žodžių tvirtai apsikabinome. JIS atsiduso, o aš delnu pradėjau glostyti jo galvą. Bandžiau įkvėpti jo plaukų kvapo, bet jis pakštelėjo man į kaktą, o rankomis apvijo mano nuogą kūną lyg norėdamas sušilti ir pasislėpti minkštučio chalato glėbyje. Dar vienas bučinys ir dar vienas atodūsis. Tyliai. Be žodžių muzikos pilname svetainės kambaryje.

Tuomet sėdome ragauti vakarienės. Sėdėdami taip arti vienas kito, rodos, mes girdėjome vienas kito širdžių plakimą, lūpomis skanavome maistą, o akimis mėgavomės vienas kito draugija. Kartas nuo karto pasigirsdavo čepsėjimas ar šakučių brazdėjimas induose. Valgydami mes žiūrėjome tai į maistą, tai vienas į kitą ir visą laiką šypsojomės. Žodžių kartais nereikia ir belieka tik mėgautis tobula tyla. O kai yra tobulas skonis, mėgautis vienas kitu dar didesnis malonumas!

Kai lėkštėse nuskambėjo paskutinio kąsnelio nata, mano žavusis timptelėjo mane už chalato diržo ir žvakių šviesa nušvietė nuogą nugarą. Jis mikliai prišokęs pakštelėjo man į kaklą ir dantimi kepštėjo už ausies spenelio. Kūnu nuvilnijo visos vakaro spalvos ir atsitrenkė į įsijautrinusią bambą. Jaučiausi lyg didelis vandenynas šiaušiamas atslenkančios audros. Dar už akimirkos kūnu pradėjo slinkti deginantys bučiniai, išmatuojantys kiekvieną centimetrą, o mano siela viduje pradėjo švilpauti, krūtinė kilnotis vis greičiau ir greičiau. Užsimerkusi klausiausi tylos ir regėjau besiskleidžiantį aistros žiedą, prisirpusį mano kvepalais ir JO kūno kvapu. Atsakydama į bučinius rankomis apsiveju jo liemenį ir pirštų galiukais šukuoju kiekvieną jo kūno plaukelį, taip artėdama prie krūtinės, tai nuslinkdama link kojos linkių, pėdos ir tarpupirščių. Nuo įtampos mano oda tampa švelni ir lygi it šilkas, ir pamažėle jaučiu, kaip kvėpavimas pradeda banguoti. Tai pakildamas, tai vėl nusileisdamas, mano vandenynas ošia ir skleidžiasi su vis didesniu garsu. Tą akimirką, kai vandenyne pradeda šėlti rudeninė audra, mano partneris vienu ypu parverčia mane ir tvirtai prispaudžia minkštuose pataluose. Dar sekundė kita ir mes jau kartu banguojame audroje, blaškomi nevaldomos bangos, rodosi kaip skleidžiasi sparnai ir pagaliau nuvilnija maloni šiluma.

Stipriai prisiglaudusi lūpomis prie jo ausies tyliai alsuoju dėkingumą ir delnais toliau glostau mylimojo kūną. Jis - mano dangus, mano Puerto Rikas ir baltojo smėlio paplūdimiai šiame stikliniame vigvame, kur tyliai plevena džiazas, skamba krištolo ir porceliano akordai, o pro langus mus laimina dangus ir žuvėdros, pavydėdamos tų trumpų akimirkų dienos bėgime ir skubėjime.

Taip gulime rodos, gerą pusvalandį, o paskui Jis švelniai nustumia mano galvą ant pagalvės, atsisėdęs ant lovos krašto, nužvelgia į tolį ir pradeda lėtai rengtis. Aš taip pat tyliu ir stebiu jo siluetą besileidžiančioje saulėje. Žodžiai užstrigę kažkur pakeliui į balso stygas. Iš vidaus jos jau virpa ir siunčia signalus mano blakstienoms...

Dar po minutės stiklinio vigvamo durys pokštelėjo ir slaptojo buto gyventojas dingo, palikęs mane kasdieniniame liūdesy išorinio pasaulio tviskėjime.

Autorės prašymas:

Tai šilta, meilės jausmo pilna istorija apie Igną ir Liucę, kurie susipažįsta labai keistomis

aplinkybėmis.

Liucė - jaunatviška brandaus amžiaus dama, vis dar neištekėjusi ir nuolat įsivelianti į keisčiausias

meilės istorijas ir jų pinkles. Jos patirčių skrynelėje rasite susitikimus su turtingu verslininku: aišku,

paslapčia ir tobulai suplanuotus, išpaikinto menininko užgaidomis nupaišytą istoriją, jaunuolio

studento nukrypimus ir verkšlenimus Liucei ant peties, ir kitų spalvingų personų susidūrimus su šia

dama. Nepaisant to, Liucė - spinduliuojanti gyvenimo džiaugsmu ir semianti šiuos patyrimus

godžiai ir su pasimėgavimu.

Ignas - jaunas, perspektyvus, nevedęs, ir vis dar potencialus jaunikis, ryškiai per jaunas Liucei.

Igno biografijoje nerasite nei vieno nukrypimo, nuklydimo ar kitos intriguojančios istorijos,

išskyrus IT sritį, kompiuterius, nuliukus ir vienetus bei didelį norą atrasti ką nors įdomaus šiame

gyvenime.

Šiame romane bus mažai veiksmo, bet daug jausmo. Ir gražių vaizdų.

O kas bus toliau, dar nežinau, nes nebaigiau rašyti. Kiekvienas skaitytojas gali pakreipti šių herojų

likimus. Tereikia pakomentuoti ir parašyti užuominą ar raktažodį, o po savaitės galėsite skaityti

istorijų tęsinį su jūsų užmestu "kabliuku".

Pradedam?

Komentarai:

I dalis

ŠIANDIEN VISKAS BUS KITAIP

- Šiandien viskas bus kitaip, - vieną gražų pavasario vakarą po kaštonais Liucei kalbėjo šelmiškų akių jaunuolis. Tądien jis žadėjo globoti ir saugoti josios šypseną bei širdį.

>>>>

O viskas prasidėjo nuo lemtingojo vakaro, kurio metu tiedu jaunuoliai susitiko. Jis - aukštas ir savimi pasitikintis bankininkas iš didmiesčio tingiai nuobodžiavo Rygos senamiestyje po baisiai ilgo ir varginančio susitikimo su save kietais laikančiais bosais iš dangoraižio anapus tilto. Užsisakęs eilinį kokteilį prie baro, klestelėjo į minkštu veliūru trauktos sofos prie lango ir pradėjo spoksoti į pėsčiųjų alėją pačioje senamiesčio širdyje. Pro duris karts nuo karto plūstelėdavo šiltas vėjelis, įnešdamas šurmulį iš naktinėjančios sostinės. Languose tądien prabėgo būrelis jaunimo, lengvai kleketuojantis tarpusavyje, nudzingsėjo dviračiai-taksi, sunkiai traukdami tingius turistus į naktį, iš lėto nušlepseno močiutė, kiekvieną vėlų vakarą ateinanti sudainuoti savo arijos už varganus centus nuo grindinio. Dūsaudamas ir negalėdamas patikėti, kad "stumdo laiką", paskubomis pradėjo siurbčioti lengvai salstelėjusį gėrimą, užsikasdamas cigarečių dūmais.

Kieme tuo tarpu kilo vėjas ir šlamėdami medžiai pranešė apie artėjančią audrą. Bet Ignas niekur neskubėjo. Jo viešbutis vos už kampo, pačioje geriausioje miesto strateginėje vietoje, tad manėsi spėsiąs parlėkti iki audros. Tačiau gamta įsismarkavusi plėšė nuo medžių lapus, vertė plastikines kėdes iš terasų ir žadėjo trankią naktį praeiviams. Įtraukęs paskutinį dūmą, pradėjo dairytis peleninės. Pasirodo, iki tol, užsisvajojęs pelenus barstė tiesiai į šalia, nežinia iš kur atsiradusią lėkštelę arbatpinigiams sudėti. Pats iš savęs pasijuokęs, pakilo nuo stalo ir nerangiai žengė baro link. Tuo metu, lyg perkūnas iš giedro dangaus, pro duris įvirto smulkutė, neaukšta mergina. Šniurpščiodama nuo lietaus lašų iš sušlapusių plaukų sruogos ji kaip suktukas nuvilnijo baro link ir trinktelėjo Ignui į šoną. Tuomet atšokusi nuo jo, klestelėjo į jo vietą prie stalo.

Bare stojo mirtina tyla. Poros nustojo šnekučiuotis, barmenas užsidegė cigaretę. Ignas grėsmingai atsisuko į panelę ir, sutrikęs, įkvėpė oro ir nutilo. Į jį žiūrėjo nuo lietaus ir vėjo sustirusi siela, lūpų kampučiuose laikydama vos vos besiskleidžiančią šypseną.

- Atsiprašau, - išlemeno ji ir toliau tirtėjo.

- Prašom. - santūriai ištarė jis ir prisėdo šalia merginos.

- Aš - Liucė, - pokalbį tęsė mergina, neleisdama įsiterpti žaviajam bankininkui. Tuomet atsisukusi į barmeną, mirktelėjo blakstienomis ir ant stalo jau garavo karšto vyno taurė su Rygos balzamu.

>>

"Ji Liucė... - dėliojo savo mintis Ignas. - Ši šlapių plaukių ir žydrų akių savininkė savyje turinti kažką užburiančio... "

Jis sėdėjo priešais ją ir godžiai gėrė į save kiekvieną pasakytą žodelį, balso plonos gijos vijosi aplink jo "trijų dienų" barzdelę ir širdis kažko nerimastingai plakėsi krūtinėje.

"Nieko sau raganaitė! Įvilnijo į barą ir salėje lyg spindulys nušvito. Jos veide sumišimas. Bet protas aštrus. Akys pasakoja daugiau, nei jos lūpos. Ji kalba taip, lyg būčiau geras jos bičiulis ir keista, aš nei kiek nesikuklinu. Ir nestumiu jos iš čia. Atrodo, galėčiau išeiti, bet ji mane traukia ir aš noriu likti.

Jos kakle matau įsitempimą, bet plastiškos rankos nubraukia rūpestį nuo lūpų. Lieka tik sodri ir rami tarsena. Kurią puošia jos kvatoklės daina. O dieve, kaip ji kalba! Jos lūpos magiškai piešia kiekvieną žodį. Kalbėdama ji sukabina mano mintis į vieną gniutulą ir po akimirkos jį išvynioja į nežinią."

Ignas nuo pirmos pažinties akimirkos nepratarė nei žodžio. Tik žiūrėjo ir klausėsi tos kvatoklės. Kartais nusibraukdamas plaukus nuo akių, lyg norėdamas dar labiau įžiūrėti josios bruožus.

"Velniškai traukia jos dvi raukšlelės prie akių. Jose - visas jos gyvenimas ir patirtis sudėjus. Kai ji nusišypso, rodos, skleidžiasi kvapnus bijūno žiedas, jai nutilus - žiedai krenta jai į lūpas."

>>>

"Koks tylus ir mįslingai nusiteikęs vaikinas, - tyliai mintyse dėliojo Igno paveikslą Liucė. Ji gurkštelėjo šiltojo gėrimo ir užsikando citrinos gabalėliu, kurį susigraibė puodelyje. Suraukusi nosytę ir klestėjusi atgal tęsė tyrinėjimus.

"Tas vyrukas turi kažką tokio, dėl ko jis man lyg savas. Rodos, savo tylėjimu pasakoja visą patirtį ir netektis. Tas žvilgsnis - gilus ir sakantis, kad jo gyvenime būta ir šilto ir šalto. Ar pavyks man jį prakalbinti? O gal, nelįsti į akis ir nerti šalin?

Nu nea.. Tik ne man. Nors ir bankininko kostiumas jį suvaržo ir įpareigoja, tikiu, kad po šiuo kiautu - jis visiškai kitoks. Jis tikras ir jautrus. Žandai nuraudę - vadinasi, jis jaučia. Man kalbant, mirksi blakstienos - vadinasi, jis klausosi ir girdi. O kai rūko, jo oda pašiurpsta ir švelniais plaukeliais nuvilnija iki kaklo linkių. Net iš čia užuodžiu tabako kvapą ant jo odos. Ir salsvai lengvą dūmą jo lūpose. Netgi jaučiu, kad jo šypsena yra persiko skonio su lengvais šereliais nuo barzdos.

Jis tikras. Jis čia, priešais mane!"

Dar po keletos minučių jiedu išėjo į besibaigiantį lietų ir žiūrėdami vienas į kitą, po kaštonais vienas kitam žadėjo niekada nepalikti. Kad ir kas benutiktų.

>>>

PRAEITIES ŠEŠĖLIAI

Ir visa diena iki šio pokalbio buvo tokia, lyg skrisčiau ant angelo sparnų - mikliai atlikusi namų ruošos darbus, kibau prie rašto darbų. Ir man visai netikėta eiga, tvarkiausi ties mažiausiai maloniais, kuriuos dažniausiai nustumdavau į antrąją dienos pusę. Tokios nuotaikos kaitos nesu pastebėjusi dar nuo studijų laikų, kai po smagios nakties šokių vakarėlyje pilna krūtine energijos, atlaikydavome kelias srautines paskaitas pas "kietąjį" morfologijos profesorių ir etiudų atsiskaitymus mažytėje duslioje teatro salėje.

Reikėtų pažymėti, kad mano ofisinis darbas prie kompiuterio ekrano nėra jau toks patrauklus svajonių paveikslėlis, kurio trokšta kiekviena vos baigusi vidurinę panelė. Nuo ryto iki vakaro akyse painiodavosi tekstai ir antraštės, mirguliuodavo sakiniai, o saulei nusileidus akys ieškodavo kokio nors lengvo skaitalo smegenų mankštai atlikti. Tuomet krisdavau į svetainėje ilgesingai manęs laukiančio žalsvo fotelio patalus it samanų paklotėje ir sulig antruoju sakiniu knarktelėdavau vieną kitą posmelį. Taip ir nesužinojusi, kuom veiksmas rutuliojasi toliau.

Šiandien, gi, keisto jausmo pakylėta, akimis susiradau toliausiame lentynos kampelyje lūkuriavusią aptriušusią ne-knygelę, kuri iš ilgesio nuverktomis akimis gailiai tikėjosi būti paliesta. Neskubėdama it kažko delsianti, susiradau taburetę ir jai cypiant per parketo lentas prisistūmiau prie spintos. Tada įkvėpiau giliai oro ir šoktelėjau ant kėdutės. Pirštais nubraukiau antroje ir trečioje eilėje gyvenusių knygų nugarėles, smiliumi išstumdžiau nepaklusniausias į savo vietas. Tada dar kartą žvilgtelėjau į pirmoje, žemiausioje eilėje, palikusias gražuoles ir lyg atidėliodama susitikimo momentą, pakėliau akis ne-knygelės link. Mūsų susitikimo akimirka truko vos mikrosekundę, bet kūnu nuvilnijo TAS jausmas. Pašiaušė odos plaukelius, įsitempė ausų krašteliai ir nušuoliavo blyksnis tolyn link kaklo. Mano akys intuityviai užsimerkė, kad blakstienos galėtų pagaliau susiliesti ir pakloti taką tyriausiai ašarai. Širdis dunksėjo vis stipriau, o pečiai nenoriai pakilo, nešdami dešiniąją ranką josios link. Smilius pašiureno šonu į nykščio pilvą ir sugriebė tvirtai.

Ir pažiro supoškėjo visi prisiminimai, lyg pajudinus užuolaidą su musėmis, muselėmis, muselytėmis. Šie šiureno, klesnojo ir sklandė ore. Virto, lankstėsi ir kvepėjo prisiminimai, o skruostuose dažėsi jausmai ir nusivylimai. Akys šokinėjo per eilutes, brūkšnelius bei kablelius, ir vis sugrįždavo ir grįždavo atgalios ties pirmuoju sakiniu. Nosis, pagavusi mažu dulkelę, o gal ir tikrą slogos bacilutę, tyliai pradėjo varventi ašaronę.

Ak, tie metai, meteliai, meilės ir mylimojo artumai. Kažkada tikėti, laukti, išdainuoti ar verkti pilnačio regėti. Praeities šešėliai beldėsi ir beldėsi mano širdin, tikėdamiesi rasti tą mažiausią plyšelį, mažytį užkaborėlį, pro kurį kaltųsi kažkada augintas meilės daigas. Bet neradę nieko, ūbaudami vėl sukrisdavo ne-knygos lapuosna ir tyliai nudusę liko dūloti.

>>>

Čir! Čiririr.... - polkos žingsneliu darbo laikrodukas kvietė mane uždaryti ofiso duris. Vienu mostu švystelėjau savo istoriją vėl tolimiausiam kampeliui globoti ir ant sparnų skridau į naująjį pasimatymą.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras: