Anita Spa - knygos "Jausmų vandenynai" autorė

Esu dviejų puikių ir labai savarankiškų vaikučių mama, kurie su manimi keliauja nuo to laiko, kai dar šiltai ir jaukiai buvo įsitaisę mano pilvelyje, vėliau - sulaukę vos 8 mėnesių leidosi į pirmąją kelionę į užsienį, o dabar - jei tik turime laisvo laiko ir nesvarbu, kiek kilometrų ta kelionė bus, leidžiamės į ją ištarę žodžius "O ką veiksime šiandien?".

Per tiek metų ir turėtų veiklų, o beveik visos jos sukosi apie turizmą (administratorė viešbutyje, gidė ir kelionių vadovė vienoje didelėje kelionių agentūroje, turizmo dalykų dėstytoja, projektų vykdytoja ir vienos savivaldybės darbuotoja, vertėja bei kalbų mokytoja), išgyvenusi n situacijų, pakeitusi ne vieną darbo vietą, stebiu save ir užduodu vieną pagrindinį klausimą "Ar esu laiminga savo veikloje ir kaip tuo darbu galiu padaryti laimingais kitus žmones?". Gyvenimas vien tik dėl pinigų jau senokai prarado savo reikšmę ir laiminga esu kiekviename momente, kurį išgyvenu, kai sutinku žmones ir kokias pamokas iš jų gaunu. Ir kokia nuostaba mane aplanko, kai suvokiu, kad "vėl ir vėl išgyvenu pirmus kartus savo gyvenime!".

Mano didžiausias džiaugsmas - lydėti, rodyti kelią ir daryti viską, kas reikalinga mūsų kelionėje, nes taip patiriu savo darbo pilnatvę - esu reikalinga ir naudinga kitiems. Lyg ir savotiškas buvimas dėmesio centre, kai tavęs klauso ir klausosi, tiki ir teiraujasi, leidžia būti savimi ir jau turėtas kelionių patirtis dovanoti kitiems. Kad kelionių džiaugsmas dar ilgai išliktų atminty ir būtų gera tai prisiminti.

Jau keleri metai kaupiuosi rašymui apie tai, ką veikiu, kuom gyvenu ir kaip galėčiau padėti kitiems žmonėms. Mokykloje buvau rašanti: dalyvavau įvairiuose rašymo konkursuose, vesdavau renginius ir kūriau jiems scenarijus, studijų metais kursiokams rašydavau darbus bei referatus, taip prisidurdama prie stipendijos, o po to, panirusi į darbus bei šeimyninį gyvenimą, išsižadėjau plunksnos.

Šiandien, žvaliomis akimis ir su didžiuliu smalsumu žiūriu į šią svajonę, kurią labai noriu įgyvendinti. Dar nežinau, ar tai taps popierine knyga, o gal elektronine, nes laiko rašymui vis niekaip neatrandu, o gal tai bus pokalbių laida, po kurios dalis informacijos ir tekstų nuguls internetinėje svetainėje. Laikas parodys. Svarbu, tikėjimas. Ir didelis noras daryti tai, kas man teikia džiaugsmo.

Jei tai taps ir mano dar vienu pragyvenimo šaltiniu, būsiu pasiekusi ir dar vieną svajonę!

VI dalis

JAUSMŲ VANDENYNAS

Kipro saulė kilo aukščiau ir aukščiau, kol tūnoti net ir gražiame automobilyje darėsi nepadoru. Nieko nelaukdama pravėriau dureles ir į veidą plūstelėjo maloniai kvepianti šiluma. Nuo atvykimo į šią salą dar nespėjau pasidžiaugti jos grožiu, ką visada darydavau dar lipant trapu iš lėktuvo. Užsimerkdavau ir plačia krūtine įtraukdavau tos šalies orą į savo plaučius. Leisdavau orui tekėti mano ląstelėmis ir užpildyti kūną nauja emocija. Tiesa, ar žinojote, kad kiekviena šalis turi savo kvapą? Štai, Egipte, išlipus iš lėktuvo jus pasitiktų smėlio audros prisodrintas oras, Kapryje - kvepiančių citrinų aromatas, o Romoje - kiparisų poskonis, maloniai kutenantis gomurį. Šiandien gi, mano receptoriai yra meilės ir aistros įkaitai, visiškai atbukę nuo savo pagrindinės funkcijos.

Išlipusi ant jūros kranto pajutau gaivų brizą, glostantį mano apnuogintą kūną, o kartu ir sielą. Užmerkiu akis ir girdžiu gamtą: ošiančias bangas, linguojančias jūros glamonėje, tolumoje besisveikinančius paukščius ir virš galvos praskrendantį lėktuvą. Tas garsas grąžina mane į realybę, bet neišgąsdina. Mėgstu stebėti lėktuvus, praskrendančius pro mane būnant pievoje, dar ilgai stebiu jų uodegas dangaus fone, dar didesnis susidomėjimas jais apima kaskart atvykus į oro uostą. Kur nuo pirmos akimirkos jame jaučiu metalinių paukščių buvimą visai šalia. Jų grėsmingas gausmas mane įkvepia ir nuteikia dideliems darbams. Kaip ir dabar, pažadina mane iš jausmų letargo ir priverčia minties vingius ridentis gintariniais krantais žemyn.

Kaip išprotėjusi pradedu bėgti šlaitu žemyn, nejausdama nei baimės, nei mažų akmenų badymo basose pėdose. Tik džiaugsmą dienoje ir akimirkoje. Mano pakeleivis, akimirką dvejojęs dėl mano žygdarbio irgi pasileidžia bėgti. Vienas kito neliesdami mes bėgame žemyn, tuo pačiu jausdami vienas kito buvimą. Kai nereikia žodžių, gera jausti vienas kito alsavimą šalia. Su plačiomis šypsenomis veiduose pūkštelime šaltos jūros glėbin ir atšokame atgal. Aš pradedu cypauti it mažas vaikas ir negaliu atsistebėti, kad šios emocijos liejasi iš mano krūtinės lauk. Šimtas metų nestrikinėjau per bangas! Vanduo gaivina, budina ir žadina mano sielą, išlaisvindamas mano jausmus. Pagaliau aš esu savimi. Lyg maža mergaitė, supintomis kasytėmis ir pūstu sijonėliu. Bet rimtai! Aš tokia graži šiuose marmuro žalumo vandenyse.

Kūnams nuvargus mudu klestelim žvyruotame paplūdimyje. Nejaučiame nei skausmo, nei nepatogumo gulėti neįprastai didelių akmenų pakrantėje. Jis guli ant nugaros ir garsiai alsuoja. Pasilenkiu link jo ir šlapiu kūnu užvirstu ant jo krūtinės. Lūpose susimaišo jūros druskos skonis su braškinių ledų poskoniu. Iš kur jis? Smegenys transliuoja pilną paletę kažkada ragautų skonių, kol visa tai pavirsta į dar vieną jausmų vandenyną - marmuro žalios spalvos.

Nežinia kiek laiko praleidome tame paplūdimyje, tik nusileidžiančių lėktuvų gaudesys mums skaičiavo dienos trukmę mūsų laimės akimirkoje, bet saulei pasisukus horizonto link, padvelkė vėsa. Prisiglaudusi arčiau mylimojo, viduje jaučiausi saugi ir rami, bet išorė drebėjo.

"Laikas keliauti, - surimtėjęs tarė Ignas. Iki mūsų nakvynės vietos dar valanda kelio."

Jis paėmė mano delną ir padėjo atsistoti. Tuomet savo marškiniais pradėjo šluostyti mano sušalusį ir šlapią kūną. Šluostė lėtai ir žiūrėdamas į mano akis. Karts nuo karto nubraukdamas delnu mano plaukų sruogas ir pakštelėdamas man į kaktą. Tokiomis akimirkomis mano kojos pradėdavo linkti nuo dėkingumo jausmo. Tuomet tiesiog jauti, kad kažkas tave globoja.

Šilkinė suknutė sunkiai slydo rengiama, o mano globėjas su dideliu rūpesčiu ir užsidegimu bandė man ją užtraukti. Aš pradedu prunkštauti ir kikenti, taip suardydama tobulą tylą. Per šias kelias valandas vienas kitam nepasakėme nei vieno žodžio, tik šypsojomės, žiūrėjome ir mėgavomės vienas kito draugija. Mano pastabumas buvo sunykęs iki minus dvidešimties, nes aplinkui mus nemačiau nei vieno praeivio ar pralekiančios mašinos, nors ausys lyg ir fiksavo kažkokį veiksmą netoliese. Po daugybės metų atsipalaidavau sau ir į viską aplinkui darėsi giliai DZIN.

"Reikės tau nupirkti praktiškesnį rūbą, nes su šituo nesusitvarkau, - pyktelėjo Ignas ir traukdamas užtrauktuką, pakštelėjo man į kaklą. Kūnu nuvilnijo šilta banga emocijos.

Iki nakvynės vietos važiuodami mes tylėjome ir grožėjomės salos vaizdiniu. Pro atvirus langus veržėsi pavasaris ir dovanojo saulėtą nuotaiką salone. Vėjyje džiūvo mano plaukai, lūpos transliavo aistros likučius, o viena ranka lengvai glosčiau Igno kaklą. Radijas transliavo vietinės dainininkės melodiją, kuri lyg savo namuose siautėjo automobilio viduje. Čia mes jautėmės lyg svečiai, nedrąsiai atidarę svečių namų duris.

Mūsų vasaros rezidencija privertė mane šūktelėti iš nuostabos. Mažas baltos spalvos namelis žydros jūros fone atrodė daugiau nei romantiškai. Ignas šyptelėjo ir pridūrė:

"Juk mes verti pagyventi prabangoje."

Niekada gyvenime negalėjusi sau įpirkti tokio vaizdinio, šiandien gi patikėjau, kad viskas yra įmanoma ir pasiekiama. Pravėrusi namelio duris neskubėdama įžengiau į prieškambarį, kuriame nuo vėjo plaikstėsi baltos užuolaidos, o didžiajame kambaryje džiugiai į mane žiūrėjo didžiuliai vitrininiai langai. Tokie, kaip man patinka. Per kelias sekundes perbėgau iš prieškambario į svetainę, o iš ten - jau trypčiojau terasoje su vaizdu į žydrus tolius. Visa tai realu!

Man besigrožint vaizdiniu, iš nugaros Ignas apvijo mane per liemenį ir įteikė ryškiai oranžinį kvepiantį apelsiną. O taip! Kipras kvepia šviežiais apelsinais. Rankoje laikiau savo laimės apibūdinimą - kvepiantį apelsiną. Dar po akimirkos mes jau lupome gardžius apelsinus ir skanavome juos saulėtoje terasoje. Sultys tekėjo per pirštus, kuriuos karts nuo karto vienas kitam nulaižydami dar labiau kaitinome atmosferą.

"Čia tau, - savo lūpose Ignas prinešė dar vieną skiltelę apelsino ir pasilenkė link manųjų lūpų. Pusė šio gardėsio atsidūrė mano burnoje, dar po akimirkos sekė bučiniai ir juokas. Laiko neskaičiavome, kaip ir apelsinus.

"Gyvenimas gražus, lyg apelsiną valgytum!, - šūktelėjau aš eidama link vonios, nusimečiau suknutę ir pasilenkiau lagamine ieškoti kitos - pačios gražiausios šiam ypatingam vakarui. Bet vos tik rankos prisilietė prie drabužių, pajutau tvirtas Igno rankas. Jis pačiupo mane į glėbį, kilstelėjo delnais ties šlaunimis ir pasodino mane sofoje. Tai įvyko taip greitai, kad nespėjau net šūktelėti. Tik dusliai iškvėpiau orą ir pasidaviau jo vadovavimui....

Dar po valandėlės mums jau pavyko persirengti ir pasiruošti vakarinei išvykai į miesto centrą. Planavome vakarieniauti jūros gėrybių restorane.

V dalis

LĖKTUVE (tęsinys)

Šią akimirką leidau sau nusišypsoti ir patikėti, kad gyvenimas nėra jau toks blogas, kai visiškai nesvarbu, jei niūrioje, cepelinų spalvos dangaus valstybėje palieki savo didžiąją meilę. Šiandien mano rankose - auksu tviskanti laimės pasaga, kybanti ir ant mano naujojo meilužio transporto priemonės.

"Ak, mano mieloji Izolda! - šelmiškai nusišypsojo ponas Idealusis, modamas ranka ir plačiai pravėręs įspūdingosios mašinėlės dureles ir kviesdamas mane vidun.

Vieną akimirką sudvejojau, net grindinys susvyravo po kojomis, išgirdus šį vardą, nes paskutinį kartą tai girdėjau aukštai danguje, lėktuve. Dabar gi, realybėje nesu tokia, kuom mane laiko, tad mintyse pradėjo formuotis miražas ir jau buvau beprarandanti sveiką protą. Tačiau mano gražuolis, pajutęs kuom tai gali baigtis, stryktelėjo iš automobilio link manęs ir kitą akimirką jau skendau jo bučinių lietuje. Mano tikėjimo orbita užsisuko, susvyravo ir pradėjo žaižaruoti bei blyksėti ne mažiau pavojingai nei sproginėjantys fejerverkai naujametį vidurnaktį. Mūsų lūpoms susitikus, įvyko tai, ką aš vėliau, ramiame prote vadinu chemija ir nesuplanuotu gyvenimo posūkiu. O dabar mėgavausi bučiniais ir tirpau stiprių rankų bei treniruoto kūno gniaužtuose. Mano galvoje grojo meilės orkestras, kviesdamas pritarti visiems instrumentams ir žiopčioti į taktą. Mano partneris dar stipriau apkabino mane per liemenį ir prispaudė prie naujutėlaičio automobilio odinio salono. Saulė kaitino ir iš vidaus, ir iš išorės. Pasidarė ankšta po lengvute, plono šilko suknute, kurią tausojau metų metus savo išvykai į kurortus, tad dar po akimirkos ji dingo salono vingiuose, dusliai nusileidusi ant galinės sėdynės, kur nuliūdusi gulėjo pamiršta lyg šešėlis.

O mano siela dainavo ir džiūgavo, juokėsi ir kikeno, prunkštė ir žvygavo, nes pagaliau buvau mylima, geidžiama ir dievinama.

Pirmai aistros bangai nuslūgus, pagaliau atėjo suvokimas, kad aistros sūkurys mus buvo apėmęs vidury oro uosto aikštelės, susitvardę ir pabrukę uodegas, nuilsę nuo bangos, leisgyviai nuvairavome automobilį atokiau nuo pastatų. Mano žavusis, kurį šiame pasakojime pavadinsiu raide I, ramiam atokvėpiui išrinko patį gražiausią pasaulyje vaizdą. Pasirodo, oro uostas įkurtas netoli jūros, nuo kurios kranto atsiveria pasakiški vaizdai ir gintariniai skardžiai, kuriuos galėjau tik įsivaizduoti ar regėti tik televizoriaus ekrane.

"Dievas, kai kūrė šį gamtos kampelį, galvojo apie mus ir mūsų susitikimą, - saldžiu balsu kalbėjo mano mylimasis. Jis tapo glosnus lyg katinas, pajutęs skanią vakarienę jūros gėrybių restorane ir meiliai murkė man į kaklą.

"Šio susitikimo laukiau labai ilgai, - tęsė ponas I, atsilošęs sėdynėje ir tvirtai laikydamas mano ranką savojoje lyg būtų savimi pasitikintis orakulas. - Tiek iškeliauta, patirta ir nusivilta, jog negalėjau tikėtis tokios laimės ir pažinties su tavimi. Tu atsiradai mano gyvenime tuo metu, kai ruošiausi viską mesti ir dingti. Velniop ėjo mano gyvenimo planai ir darbai, augo paskolos skaičiukai banke, partneris išdavė ir paliko su skolomis, užsakymų nedaugėjo.. - jo balsas užsikirto ir kažkas užstrigo jo gerklėje. Tada pažiūrėjo į mane ir perbraukė delnu mano plaukus. Tvarkingai surikiavęs visas sruogas, jis tęsė toliau.

"Tuomet leidausi į mūsų lemtingą skrydį. Nieko nesitikėdamas, pirkau pirmąjį pasitaikiusį bilietą, norėdamas savaitgaliui atitrūkti nuo rūpesčių. O lėktuve, lyg kažkas trinktelėjo man per smegenis. Nežinau, kas atsitiko, bet supratau - tu man labai artima ir sava."

Visą šį jautrų ir gilų pokalbį sėdėjau be žado ir bandžiau identifikuoti, kurie žodžiai buvo tikri, o kur pasala ar melas. Tiek džiaugsmo ir netikėtumo aš nesitikėjau nuo pat įlipimo į lėktuvą. Ir še tau drambly neraliuotas! Sėdžiu sau naujumu tviskančiame automobilyje, kurio savininkas ne ką prasčiau tviskantis gražuolis ir gaudau pūkšnis tarp žodžių ir eilučių. O išgirdusi kiekvieną žodelį, ištartą garsą ir emociją, gaudžiau lyg gėlė, laistoma didžiuliu meilės ir bučinių laistytuvu, kuris pakibęs virš mano galvos pylėsi visomis spalvomis. O aš, ta undinė, pamesta ir išduota savo meilės, įspeista dar neišgaravusios meilės tinkluose, dabar jau maudausi kituose, klerkindama šį gražuolį. Ir nei sąžinės, nei padorumo, sakyčiau! Kažkur toli, giliausioje širdies kertelėje dar sopa ir skauda, bet paviršiuje jau skleidžiasi nauji žiedai, vyniodamiesi ne tik apie mano sąžinę ir dūšią, bet ir aplink akis, įsipina į plaukus ir apsiveja jo bučiniais kvepiantį kaklą. Vienas žiedelis, įsigudrijęs susirango gerklėje ir įstringa ties gomuriu. Akimirksniu balsas tampa sodriai aksominis ir raminantis. Kitaip pradeda žibėti akys, o krūtinė kilnojasi vienu taktu, sulig kiekvienu širdies dūžiu.

Taip raminasi mano protas. Atleido vadžias ir mintys. Ir nuvilniję įvykiai tampa keistai nuplaukiančiu rūko šydu palei jūros krantą. Bangos, nuvilnijusios nuo kranto dar bando stumti šį debesėlį vis tolyn ir tolyn į jūrą, kol iš mano prisiminimų telieka vos mažytis taškelis horizonte. Sulig juo ištirpo meilė praėjusiai sielai, likusiai stovėti ten toli kitos šalies oro uoste, su mano paliktu telefonu rankose.

IV dalis

LĖKTUVE

Mūsų kūnai ir toliau glaudėsi arčiau vienas kito ir aistra skleidėsi sulig kiekvienu nepažįstamojo bučiniu. Ir jau nebežinojau, ar tame torte buvę afrodiziakai kalti, ar taip ir užsiplieskia meilė iš pirmo žvilgsnio, bet atsiplėšti nuo šio žmogaus fiziškai nebegalėjau. Šiame bučinyje maišėsi prisirpusios braškės skonis (matyt, torto likučiai makalavosi), kavos aitrumas (beatsklindąs iš lėktuve sėdinčių pakeleivių puodelių), o labiausiai įtraukiantis buvo šio žmogaus beprotiškai gerai pažįstamas ir uostytas aromatas. Vis dar būdama užsimerkusi ir besimėgaudama geiduliu, mano mintys bandė atgaminti aromato istoriją. Tačiau to išanalizuoti nespėjau, nes lėktuve kilo nenuspėjamas sujudimas ir bruzdesys.

Kadangi buvau vis dar užsimerkusi, ausyse išgirdau stiprų trenksmą ir lėktuvo krestelėjimą. Prasidėjęs triukšmas salone nežadėjo nieko gero, tad sunkiai save valdydama bandžiau atsilošti nuo nepažįstamojo lūpų ir tą akimirką pajutau plykstelėjimą per visą kūną. Atsilošusi atgal, pramerkiau akis ir priešais save regėjau ... save!

Tiesa, visai ne lėktuve, bet gražioje, baltomis pūkinėmis pagalvėmis apkaišytoje lovoje. Rodos, mano mintys palikusios kūną, nusprendė perlipti į nepažįstamojo, kurį dar prieš akimirką bučiavau, kūną, o aš, lyg podukra, likusi čia. Jojo kūne?!

Tą akimirką, kai suvokiau, kas įvyko, mano kūnas, tas, gulintis priešais mane, irgi pradėjo skleisti kažkokius garsus. "Kas čia vyksta? - suspiegė mano balsas, kuris beje, iš šono klausantis, visai nebuvo toks malonus, nei pati galvodavau.

Ir čia prasidėjo minčių ir kūno ląstelių maištas, kai suvokiau, kad aš, su savo mintimis ir protu, pasilikusi nepažįstamojo kūne, o jo siela persikėlė į manąjį. Abu spiegėme lyg bandomosios pelės narvelyje ir išsigandę žiūrėjome vienas į kitą, pamiršę beprotišką bučinį lėktuve. Susipažinimas su naujaisiais kūnais ir jų ypatybėmis nelabai mudu džiugino, tuo labiau, dar labiau glumino faktas, kad mes stebuklingu būdu persikėlėme į lovą.

Mudviem prireikė dar pusvalandžio spiegimui, blaškymosi po karališkai baltą lovą, kol galiausiai mūsų puikybė ištirpo ir pradėjo rimti sielos. Tada, susėdę vienas priešais kitą lietėme vienas kito veidus, naršėme delnais plaukus ir visaip bandėme suvokti įvykusią realybę. Mes apsikeitėme kūnais!

"O kas dabar? - gergždinčiu vyrišku balsu tariau iš savo naujojo kūno tvirtovės. Ir palietusi rankomis smakrą, pajutau vienos dienos plaukelius. Vėl pasidarė silpna, nes mintys tiesiog neleido suvokti ir susitaikyti.

"Dabar gyvensime toliau, ponas direktoriau. Už valandos tavęs laukia darbinis vizitas Dangoraižių kvartale". - suspiegė balsas moters kūne ir aš apsidariau. Kambarys, kuriame stovėjo ši plati lova, dvelkė subtilia prabanga. Didžiuliai ir vitrininiai langai žvelgė į debesis ir supratau, kad žemė nuo šių langų yra labai toli. Mes dangoraižyje! Palengva, atsitokėjusi, pradėjau žvalgytis aplink. Akys užkliuvo už didelės spintos, kurioje kruopščiai ir dailiai surikiuoti kabojo vyriški kostiumai, greta spindinčių lakuotų batų.

"Oi ne, ne. Šią akimirką tikrai nesugebėsiu būti tavimi. Tik ne šitaip!" - suaimanavau vyrišku balsu ir tą akimirką pasijutau šuniu Mopsu, kuris pametęs savo šeimininką gailiai inkščia savo beviltiškoje padėtyje. Į mane jau tiesėsi dvi liaunos rankos, kurios apkabino per liemenį ir į ausį tyliai, bet man labai žinomu balsu, šnabždėjo: "Tu esi pats geidžiamiausias direktorius šiame mieste ir tu net neįsivaizduoji, ką gali padaryti vien tik savo žvilgsniu ar žemo tono balsu. Su tavimi kalbėtis turbūt norėtų net pats ponas Ruzveltas ir visi kiti mirtingieji, tad prašau. Įvykdyk šios dienos užduotį. Prašau. Kitaip žlugs metų metus brandintas planas ir mes būsime palikti likimo valiai..." - meiliai, bet užtikrintai suokė mano balsu nepažįstamasis, kuriam pajutau tokį gailestį, kad savęs netvardydama prisiglaudžiau arčiau. Tuomet, atsigavę visi vyriški receptoriai, pradėjo dilgčioti ir reikalauti manęs imtis veiksmų. Nesuprasdama, kas vyksta, ir ar aš to noriu, mano alsavimas padažnėjo, krūtinė pradėjo kilnotis vis labiau ir greičiau, ir lyg grobuonis pasidaviau nežinia iš kur atsiradusiai aistrai. Mano lūpos, visiškai neklausydamos mano sielos cypavimų ir bandymų sustabdyti, godžiai įsikabino į moteriškąsias ir mes vėl paskendome tamsoje.

Nesuprasdama, nei kas esu, nei kuris kūnas yra kurio, aš atsidaviau visa esybe tam vyksmui - kiekviena ląstele jausdama kitą kūną šalia, alsavau ir dejavau, blaškiausi ir juokiausi, bučiavau ir glamonėjau greta esantį kūną ne ką mažiau, nei būdama savimi. Visiškai nesigilindama į detales, ar kaip kas veikia, aš užtikrintai atlikau vyro poziciją, rodos, lyg žinojusi tai visą savo gyvenimą. Aš mėgavausi akimirkomis, kurios dovanojo pažinimo džiaugsmą ir greta esančio kūno atsidavimas manajam dar labiau jaudino ir traukė atsiduoti jausmui. Rodos, kai Dievas dalino kūnams sielas, sumaišė manojo paskirtį ir suteikė jam moteriškąjį, nors gulėdama šios moters glėby aš jaučiausi lygiai taip pat dieviškai, kaip ir anksčiau. Savęs nekontroliuodami mes dalinome vienas kitam pojūčius, kurių rodos, kitais visais kartais mes nebuvome net ragavę ir nuo to skanumo buvo taip gera, kad niekaip negalėjome pakilti iš patalų. Mūsų jausmas tai bangavo viršun ir kai rodos, jau turėjo matytis dangus, mes vėl krestelėdavome žemyn ir viską pradėdavome iš naujo. Tas bangavimas kūnuose taip jaudino, kad mes vis atrasdavome kitus vartus į naujus patyrimus. Mano moteriškoji sielos pusė dar bandė priešintis ir visaip prasiveržti pro jausmus, kylančius iš naujojo kūno, bet aistra buvo galingesnė jėga. Ji mus nubloškė į visai nežinomus ir nepažintus pojūčių laukus, kuriuose mes patyrėme visas gyvenimo spalvas. Pamažu rimdami ir artėdami lyg ugnikalnio viršūnės mes atsidusome ir nėrėme į dar vienus vartus, kuriuose laukė visos vaivorykštės spalvos ir palaima. Vienas kitą liesdami ir tyrinėdami po centimetrą mes taip ir užmigome vienas kito glėby.

>>>>>>>>>

Atsibudau krestelėjimo pažadinta. Ausyse skambėjo malonus stiuardesės balsas, pranešdamas apie nusileidimą. Tą akimirką prieš akis prabėgo skaudus išsiskyrimas su mylimuoju, rudenėjantis Kaunas pakeliui į oro uostą, pyktis ir gailestis sau, braškių skonio torto gabalėlis ir ... o siaube, nepažįstamojo bučinys! Pašokusi iš savo vietos pradėjau nerimastingai save liesti, dairytis veidrodėlio rankinuke ir suvokiau, kad aš ESU aš! Vis dar negalėdama patikėti, kas įvyko, rankos tiesėsi paglostyti greta sėdinčio vyriško silueto, bet akimis aptikau visai kitą vaizdą. Į mane žvelgė kresnas, vyresnio amžiaus kunigas, kuris kiek susigėdęs mano rankos atsilošė atgal, bet taip nieko ir nepasakė. Dairydamasi atgal ir pirmyn deja, niekur nemačiau to savo nepažįstamojo, saldaus bučinio savininko. Jaučiausi lyg medis, netekęs savo šakų ar koplyčia, praradusi visus šventųjų paveikslus ir širdy vėl buvo neramu bei tuščia. Vieną akimirką galvodama, kad visos negandos jau praeityje ir aš vėl turiu dėl ko gyventi, kitą jau viskas dužo į šipulius ir pažiro lėktuvo salone. Negalėdama patikėti, kur tai buvo sapnas ar nuvargusio kūno klejonė, aš laikiau save ragana, negalinčia numatyti savo ateities ir išspręsti visų užgulančių problemų. Dar gerą pusvalandį kovodama su savo tolerancija ir kitomis asmeninėmis problemomis, pagaliau nusileidau į naują miestą. Naują gyvenimą ir į nežinią.

Išlipusi iš lėktuvo pasukau automobilių aikštelės link, kur turėjau pasiimti mudviejų užsakyto automobilio, praėjusi pro patikrinimo vartus į kiemą, staiga išgirdau stabdomo automobilio garsą ir pakėliau akis. Priešais mane stovėjo tviskantis Masserati, kuriame sėdėjo mano pakeleivis, skaniojo torto ir geidulingo bučinio savininkas, ponas Idealusis. Jis krestelėjo plaukų sruogą atgal ir meiliai man nusišypsojo. Tylėdama, bet su didele šypsena lūpose linktelėjau jam ir sėdau į naujojo meilužio automobilį. Naujojo gyvenimo link.

III dalis

Trinkteliu durimis savo kasdienybę ir lekiu į kiemą. Ten laukia žalias ir mažas mano laisvės suokalbininkas - "Bolt" mašiniukas. Klesteliu į aromatais prisirpusį saloną ir mano akys jau piešia kelionės maršrutą į oro uostą. Persimetu keliomis frazėmis su vairuotoju, bet mintimis - jau esu toli. Rankinėje šimtą dvidešimtąjį kartą patikrinu savo kelionės dokumentus, pasą, jo galiojimo laiką, draudimo polisą ir jame suvestą savo asmens kodą, nakvynės vietą, jos adresą Google paskyroje, tada dar savo lapuose.

"Na tikrai, juk tikrai skrendu! O taip, mieloji. Tavo ketinimas jau įgyvendintas, būk rami", - pagalvoju, bet trečioji akis nerimsta. Nerimas lyg drakonas drasko smegenų vingius, praslenka pro mano akinius, nusileidžia kaklu ir užstringa gerklėje.

Nors mano sąžinė rami, bet visuomenės nuomonė mane vis tiek dilgina. Žinau, ką sakys kiti, svetimi, pažįstami, išgirdę mano istoriją.

"Po galais, tai mano gyvenimas! - išpučiu žandus lyg beždžionė, bet nieko negaliu padaryti su savimi. Mano nuopuolis bus aptarinėjamas dar ilgai.

Pro akis nuslenka raudonų aguonų laukas, kuris prikausto mano dėmesį savo sultingomis lengvutėmis gėlių suknelėmis ir šiek tiek išblaško, bet minčių drakonas atkaklus ir nepaleidžia manęs. Galiausiai įgrysta su juo kovoti. Kelionės džiaugsmas ir laukimas daug saldesnis, nei suveltų minčių sūkurys. Pasiduodu įvykių tėkmei. Taip mane mokė viena pažįstama.

"Leiskis įvykių tėkmei nešti tave" - porino ji prieš kelionę ir ramino. "Tokie tat tie gyvenimo slenksčiai, turi juos įveikti.." - mintyse nuaidi pavymui jos žodžiai, o kūną apima dilginantis skausmas. Ne, tai tik saugos diržas įsiręžęs kūnan grąžina mane realybėn. Širdyje skausmo nerasta.

Štai ir atvykom. Už lango šmėsteli metalo dirbtuvės, autobusų stotelė, prie parduotuvės lūkuriuojantys linksmi pašnekovai. Viskas, kelio atgal nėra ir nebus.

Į oro uostą įžengiu aukštai pakelta galva, pasitikinti savimi ir laiminga. Jau matau JO siluetą - rankose išdavikiškai pūpso didžiulė rožių puokštė. Pati didžiausia, kokią tik esu mačiusi savo gyvenime. Ir dar su blizgiu popieriumi! Ir šiugždanti taip garsiai, kad rodos, visi ir gręžiasi pažiūrėti mūsų pusėn.

"Velnias! Ir kam jam jos? Juk išsiduosime. Atkreipsim dėmesį..." - murmu panosėje artėdama. Antakiai raukstosi, bet matydama JĮ, širdį sušildo dėkingumas. "Jis atvyko. Sutiko ir nusprendė - skrendam."

Ir tą akimirką viskas pasikeičia. Rodos, tas nenutrūkstamas ryšys niekada ir nebuvo užstrigęs laiko verpetuose. Vienas į kitą žiūrime lyg Dievo vaikai, nuogi ir baltais apdarais. Nematydami kitų, skubančių, marmančių, kulniuojančių, žagsinčių ir kitus garsus skleidžiančių. Šią akimirką laikas sustoja oro uosto kasdienybėje, kurioje egzistavome tik mudu ir mūsų lėktuvas. Na gerai, dar muzika, įkyriai čirškanti mano delnuose.

"Tau skambina!", švelniai ištaria JIS ir pakelia mano delną prie akių. Blizgiame dėkle spindėjo didelė raidė "E". Širdis bando šiūptelėti du litrus kraujo į smegenis, bet man jau stoja kvėpavimas. Šiame stebuklingame ir jautriame momente labiausiai bijojau TO skambučio. Jaučiu, kaip prasideda šonaslydis kėdžių link ir batelyje netikėtai ima spausti mažąjį dešiniosios kojos pirštelį.

"Kodėl DABAR?!, - suaimanuoju ir tiesiu ranką jo pusėn. Čia tau." - tariu bespalviu balsu ir su ašaromis akyse tolstu registracijos langelio link.

"Karvė! Kūtvėla!, - girdžiu pavymui JO moters balsą SAVO telefono ragelyje, bet jis taip ir palieka žibėti JO delne. <Aš palikau, nes sprukau. tuo labiau, į naują gyvenimą be Jo>

Šis santykių trikampis kitaip ir negalėjo baigtis, kaip šitaip. Skambučiu JO žmonos, kuri tars vieną vienintelį žodelį "Ačiū" ir JIS vėl bus su ja. Kaip ir kitus kartus, kai tik bandydavome dviese kur nors pasprukti.

Ir veltui bandyta lipdyti tai, ką lengvai ranka užrašytų visažinis programišius, kompiuterio ekrane matydamas įsimylėjusią porą. Ir nesvarbu, kad tavo svajonių vąšelis bandė sukurti nuostabiausią ir lengviausią meilės santykių skraistę, po kuria mudu pasislėpę galėjome mėgautis trapiomis kasdienybės akimirkomis. Toje skraistėje pasiliko viltis ir meilės debesys, JO lūpų juokas ir kūno kvapas, šilti apsikabinimai ir begalinis noras mylėti.

Veltui saulė bando įspįsti į mano širdį - joje jau tikrai ne vasaros sezonas. Kątik sušalo kiekviena mano ląstelė ir atslinko poliarinė naktis.

"Gero skrydžio, - saldžiu ir paslaugiu balsu ištarė stiuardesė, o mano viltis dužo sulig tuo garsu, kuomet lagaminas nugarmėjo į lėktuvo vidurius.

< >

Nejutau, kaip kojos nunešė mane lėktuvan. Nejutau, kaip ir kokiu būdu susiradau savo vietą, prieš tai išstumdžiusi pakeleivius tarp kėdžių. Traukos dėsnis įtraukė mane kėdėn, o mano ląstelės dar po akimirkos pradėjo savo reinkarnaciją bei pasiruošimą skrydžiui. Vargšelės visai pamiršo apie dar vieną nemalonų mano situacijoje momentą - pakeleivius, kurie turės prasibrauti pro mane į savo vietas. Tą nujausdama, lyg ragana savo tvirtovės bokšte pradedu murmėti mantrą apie kelionę vienumoje, nenorėdama turėti nei vieno šalia sėdinčio. Tačiau mano malda nebuvo išgirsta ir lyg pro miglą ataidėjo: "Atsiprašau, čia mano vieta 12A."

Pakėlusi akis nužvelgiu balso link. Prieš mane stovėjo mažas, kumpanosis vyrukas, kurį iškart mintyse praminiau "Nykštuku" ir atsilošiau atgal. Praeidamas pro mane lyg tyčia, o gal ir ne, jis paliečia mano smakrą savo mažuoju piršteliu. Aš toliau sėdžiu be emocijų lyg medis ir mintyse spjaudausi ugnimi bei pagieža. Vis dar skauda širdį, gerklę spaudžia gumulas ir negaliu patikėti, kad savo svajonėn skrendu viena, beviltiškai palikta oro uoste.

Lėktuvui pakilus į tinkamą aukštį, salone prasidėjo rutininiai keleivių veiksmai: visi, lyg susitarę ir išalkę kaip kokie gyvūnai narve, pradėjo kraustytis savo sumuštinių dėžutes, čežėti, murmėti, marmaliuoti ir visaip kaip trukdyti mano skausmui skleistis varganame, nuo įvykių suvytusiame kūne. Šalia manęs šnopuoti ir čežėti pradėjo ir nykštukas. Nuo grindų pakėlęs savo rankinę, elegantiškai it vanagas caktelėjo sagtį ir mano receptorius pasivijo skanėstų kvapas iš vidaus. Dar po akimirkos jo rankose žvilgėjo folija apvyniotas ir preciziškai dailiai suvyniotas KAŽKAS skanaus. Mano blakstienos per akimirką nudžiuvo ir akys negalėjo atsitraukti nuo blizgučio.

"Gal, panele, išalkusi?, - mikliai tarstelėjo mano pakeleivis. - Tamstai labai tiktų šis žavus kąsnelis."

Mano kūnas visa savo esybe bandė priešintis ir spygliuotis šiam kumpanosiui ir troško rėkte išrėkti "Apsiėsk, vienaragi!". Bet lūpose pagavau kitokią artikuliaciją: "O taip, mielai." - suaimanavo mano balselis, lyg būčiau nevalgiusi visą amžinybę. Vyrukas akimis nulydėjęs mano kūno kalbą, be žodžių išvyniojo ir ištiesė ranką: "Štai, mieloji Izolda, tavo gabalėlis torto."

"Ne ne, Jūs mane su kažkuo sumaišėte. Aš ne Izolda!, - tvirtai tariau nykštukui ir norėjau dar daugybę negražių ir nemalonių žodžių ištarti šiam paslaugiam, iš pirmo žvilgsnio, visai nepatraukliam vyrukui. Bet jis mane užčiaupė. Nežinia iš kur atsiradusiu šaukšteliu pradėjo kabinti rožinį skanėstą ir maitinti mane lyg kokią mažą ir bejėgę pelę laboratorijoje. Visa tai darė su tokia meile ir atsidavimu, jog tylėdama vykdžiau jo paliepimą. Šaukštelis po šaukštelio mano burną užsipildė dieviško skonio ir lengvos tekstūros kreminis tortas. Iš malonumo užmerkusi akis, pasinėriau į ekstazę. Kramčiau lėtai ir su pasimėgavimu, tyliai čepsėdama tik man suprantama melodija. Ir visiškai nesuprasdama, ar biologija kalta, ar rytinis susitikimas oro uoste, bet po keletos sekundžių mano mintys sukosi tik apie šį gardų kąsnelį iš nepažįstamojo rankų. Ši įvykių transformacija buvo tokia staigi ir netikėta, kad atsipeikėdama pradėjau mąstyti apie tai, kokius žodžius parinkti mano gelbėtojui.

"Nesu ragavusi nieko panašaus. Niekada!, - lyg mažas vaikas šūktelėjau savo gelbėtojui ir nusišypsojau.

"Žinau," - tvirtai ir užtikrintai tarė jis. Atsilošęs atgal ir mestelėjęs įkyrią sruogą nuo akių, jis klausiamu žvilgsniu įsistebeilijo į mane. Ir tą akimirką į mane iš tribūnos žiūrėjo pats ponas Idealusis, užvaldęs mane paprastučiu torto gabalėliu.

"Jausmų filosofija paprasta. Raktas į mylimojo širdį - per skrandį, mieloji." Šelmiškai mirktelėjo jis man, ir kitą akimirką jo tvirtos rankos jau sliuogė mano liemeniu, o liežuvis brovėsi manojo link. Mano kūnas cyptelėjo, lyg BMW automobilis, atidaromas nuotoliniu pulteliu ir godžiai įsisiurbė į jojo lūpas. Niekaip nesuprasdama, ar tai vis torto saldumas, ar nykštuko bučinys užvaldė mano smegenis, kaip tam jausmui atsidaviau visa savo esybe. Kažkur minčių kamputyje dar cypė ir priešinosi mintys, primindamos apie išdavystę oro uoste, apie patirtas akimirkas su JUO, bet pamažu vis blėso, kol virto kažkur toli palikusiu sapnu iš eilinio filmo kino teatre. Kūne plieskė nauja aistra, banguojanti nuo kiekvieno to vyruko prisilietimo. Mano plaukai, įsielektrinę nuo jausmo, vijosi jo delnuose, lūpos maldavo dar vieno bučinio, o visame kūne vyko naujos jausmo STATYBOS.

KOMENTARAI:

II dalis

INTYMUMAS

Saulė buvo jau toli už horizonto, kai nusprendžiu, kad pats laikas baigti darbus ir keliauti į savo naująjį butą, kurį pavadinau Ypatinguoju stikliniu vigvamu ir net neklauskite dėl ko. Patys suprasite. Pakeliui stabtelėjau parduotuvėje vakarienės ir štai jau su šypsena veide kylu laiptais viršun. Visais kitais atvejais aš mielai rinkčiausi lifto paslaugas, bet šiandien aš pilna švytėjimo, tad lengvai it plunksna kylu į 14-ąjį aukštą. Buto atsiradimas taipogi buvo labai ypatingas, nes jo viziją pamačiau viename iš jogos užsiėmimų. Po meditacijos, užmerkiau akis ir mane užliejo šiluma, o ausyse sklido keista melodija. Tai saulė šildė mano nuogą kūną pro didelius vitrininius langus ir man buvo labai gera. Mintimis vis bandžiau išsilukštenti iš savo kiauto, kad pamatyčiau, kas mane taip veikia, bet seansas pasibaigė ir likau be atsakymo. Užtat jau kitą dieną savo vizija pasidalinau su JUO ir abu, lyg žinodami vienas kito atsakymą, iškart balsu nusprendėme, kad norime būtent tokio buto. Dar po keletos dienų mano delne raktelių pavidalu spurdėjo viltis, kad vieną dieną mes būsime kartu ir tai bus mūsų bendras būstas.

Kaip visada, atrakinusi duris pirmiausia nužvelgiu horizontą, kuris atsivėrė pro plačius stiklinius langus ir širdį užliejo ramybė. Žinojau, kad šiuose namuose aš galiu būti savimi, galiu šokti, dainuoti, galiu nusimesti visus rūbus, o vakarui atslinkus, duryse išgirsiu užrakto trakštelėjimą.

Paruošusi vakarienę, kaip sutarta, lygiai septintą valandą, pradėjau dėlioti porcelianinius indus ant stalo, ant kurio jau šiltai plazdeno mano uždegta žvakė, pamerkiau gatvėje pirktas gėles ir atsukau vonioje čiaupą. Šiuo ritualu pradėdavau ruoštis mūsų susitikimui. Kol aš prausiausi, kambaryje tyliai pleveno džiazo melodija, kartkartėmis užsukdama į vonią manęs pakutenti. Paskui lyg įnoringa dama, iššliauždavo į koridorių, per kurį sklido ir paruošto maisto kvapas, o tuomet nematomas mano suokalbininkų duetas tyliai sušokdavo savo meilės valsą. Įsisiautusi į chalatą, išsitepusi vakariniais aliejais ir kvepianti pačiulių žiedais, paklojau baltus, švara kvepiančius patalus. Visuose kambariuose skleidėsi mano meilė, pasiilgusi apkabinimo, JO kūno kvapo ir bučinių lietaus manajame.

Lygiai 15 minučių po septynių, duryse sudejavo užraktas ir mano širdis pradėjo plakti greičiau. Užraktas net trakštelėjo iš smagumo ir energingai įleido dar vieną šio slaptojo buto gyventoją. JIS tyliai, be žodžių pakabino paltą koridoriuje, išsispyrė iš lakuotų blizgių batų ir mestelėjo telefoną ant lentynos. Dar po minutės spragtelėjo diržo sagtis, kuri dar bandė priešintis, bet JIS buvo toks užtikrintas, kad jai beliko tik paklusti. Tuomet išgirdau kaip basos pėdos jau šiuženo per koridorių manęs link.

Jo prisilietimas buvo toks iki skausmo laukiamas, kad kūnu pajutau srovenančią šilumą. Neturėdami daug laiko, mes be žodžių tvirtai apsikabinome. JIS atsiduso, o aš delnu pradėjau glostyti jo galvą. Bandžiau įkvėpti jo plaukų kvapo, bet jis pakštelėjo man į kaktą, o rankomis apvijo mano nuogą kūną lyg norėdamas sušilti ir pasislėpti minkštučio chalato glėbyje. Dar vienas bučinys ir dar vienas atodūsis. Tyliai. Be žodžių muzikos pilname svetainės kambaryje.

Tuomet sėdome ragauti vakarienės. Sėdėdami taip arti vienas kito, rodos, mes girdėjome vienas kito širdžių plakimą, lūpomis skanavome maistą, o akimis mėgavomės vienas kito draugija. Kartas nuo karto pasigirsdavo čepsėjimas ar šakučių brazdėjimas induose. Valgydami mes žiūrėjome tai į maistą, tai vienas į kitą ir visą laiką šypsojomės. Žodžių kartais nereikia ir belieka tik mėgautis tobula tyla. O kai yra tobulas skonis, mėgautis vienas kitu dar didesnis malonumas!

Kai lėkštėse nuskambėjo paskutinio kąsnelio nata, mano žavusis timptelėjo mane už chalato diržo ir žvakių šviesa nušvietė nuogą nugarą. Jis mikliai prišokęs pakštelėjo man į kaklą ir dantimi kepštėjo už ausies spenelio. Kūnu nuvilnijo visos vakaro spalvos ir atsitrenkė į įsijautrinusią bambą. Jaučiausi lyg didelis vandenynas šiaušiamas atslenkančios audros. Dar už akimirkos kūnu pradėjo slinkti deginantys bučiniai, išmatuojantys kiekvieną centimetrą, o mano siela viduje pradėjo švilpauti, krūtinė kilnotis vis greičiau ir greičiau. Užsimerkusi klausiausi tylos ir regėjau besiskleidžiantį aistros žiedą, prisirpusį mano kvepalais ir JO kūno kvapu. Atsakydama į bučinius rankomis apsiveju jo liemenį ir pirštų galiukais šukuoju kiekvieną jo kūno plaukelį, taip artėdama prie krūtinės, tai nuslinkdama link kojos linkių, pėdos ir tarpupirščių. Nuo įtampos mano oda tampa švelni ir lygi it šilkas, ir pamažėle jaučiu, kaip kvėpavimas pradeda banguoti. Tai pakildamas, tai vėl nusileisdamas, mano vandenynas ošia ir skleidžiasi su vis didesniu garsu. Tą akimirką, kai vandenyne pradeda šėlti rudeninė audra, mano partneris vienu ypu parverčia mane ir tvirtai prispaudžia minkštuose pataluose. Dar sekundė kita ir mes jau kartu banguojame audroje, blaškomi nevaldomos bangos, rodosi kaip skleidžiasi sparnai ir pagaliau nuvilnija maloni šiluma.

Stipriai prisiglaudusi lūpomis prie jo ausies tyliai alsuoju dėkingumą ir delnais toliau glostau mylimojo kūną. Jis - mano dangus, mano Puerto Rikas ir baltojo smėlio paplūdimiai šiame stikliniame vigvame, kur tyliai plevena džiazas, skamba krištolo ir porceliano akordai, o pro langus mus laimina dangus ir žuvėdros, pavydėdamos tų trumpų akimirkų dienos bėgime ir skubėjime.

Taip gulime rodos, gerą pusvalandį, o paskui Jis švelniai nustumia mano galvą ant pagalvės, atsisėdęs ant lovos krašto, nužvelgia į tolį ir pradeda lėtai rengtis. Aš taip pat tyliu ir stebiu jo siluetą besileidžiančioje saulėje. Žodžiai užstrigę kažkur pakeliui į balso stygas. Iš vidaus jos jau virpa ir siunčia signalus mano blakstienoms...

Dar po minutės stiklinio vigvamo durys pokštelėjo ir slaptojo buto gyventojas dingo, palikęs mane kasdieniniame liūdesy išorinio pasaulio tviskėjime.

Autorės prašymas:

Tai šilta, meilės jausmo pilna istorija apie Igną ir Liucę, kurie susipažįsta labai keistomis

aplinkybėmis.

Liucė - jaunatviška brandaus amžiaus dama, vis dar neištekėjusi ir nuolat įsivelianti į keisčiausias

meilės istorijas ir jų pinkles. Jos patirčių skrynelėje rasite susitikimus su turtingu verslininku: aišku,

paslapčia ir tobulai suplanuotus, išpaikinto menininko užgaidomis nupaišytą istoriją, jaunuolio

studento nukrypimus ir verkšlenimus Liucei ant peties, ir kitų spalvingų personų susidūrimus su šia

dama. Nepaisant to, Liucė - spinduliuojanti gyvenimo džiaugsmu ir semianti šiuos patyrimus

godžiai ir su pasimėgavimu.

Ignas - jaunas, perspektyvus, nevedęs, ir vis dar potencialus jaunikis, ryškiai per jaunas Liucei.

Igno biografijoje nerasite nei vieno nukrypimo, nuklydimo ar kitos intriguojančios istorijos,

išskyrus IT sritį, kompiuterius, nuliukus ir vienetus bei didelį norą atrasti ką nors įdomaus šiame

gyvenime.

Šiame romane bus mažai veiksmo, bet daug jausmo. Ir gražių vaizdų.

O kas bus toliau, dar nežinau, nes nebaigiau rašyti. Kiekvienas skaitytojas gali pakreipti šių herojų

likimus. Tereikia pakomentuoti ir parašyti užuominą ar raktažodį, o po savaitės galėsite skaityti

istorijų tęsinį su jūsų užmestu "kabliuku".

Pradedam?

Komentarai:

I dalis

ŠIANDIEN VISKAS BUS KITAIP

- Šiandien viskas bus kitaip, - vieną gražų pavasario vakarą po kaštonais Liucei kalbėjo šelmiškų akių jaunuolis. Tądien jis žadėjo globoti ir saugoti josios šypseną bei širdį.

>>>>

O viskas prasidėjo nuo lemtingojo vakaro, kurio metu tiedu jaunuoliai susitiko. Jis - aukštas ir savimi pasitikintis bankininkas iš didmiesčio tingiai nuobodžiavo Rygos senamiestyje po baisiai ilgo ir varginančio susitikimo su save kietais laikančiais bosais iš dangoraižio anapus tilto. Užsisakęs eilinį kokteilį prie baro, klestelėjo į minkštu veliūru trauktos sofos prie lango ir pradėjo spoksoti į pėsčiųjų alėją pačioje senamiesčio širdyje. Pro duris karts nuo karto plūstelėdavo šiltas vėjelis, įnešdamas šurmulį iš naktinėjančios sostinės. Languose tądien prabėgo būrelis jaunimo, lengvai kleketuojantis tarpusavyje, nudzingsėjo dviračiai-taksi, sunkiai traukdami tingius turistus į naktį, iš lėto nušlepseno močiutė, kiekvieną vėlų vakarą ateinanti sudainuoti savo arijos už varganus centus nuo grindinio. Dūsaudamas ir negalėdamas patikėti, kad "stumdo laiką", paskubomis pradėjo siurbčioti lengvai salstelėjusį gėrimą, užsikasdamas cigarečių dūmais.

Kieme tuo tarpu kilo vėjas ir šlamėdami medžiai pranešė apie artėjančią audrą. Bet Ignas niekur neskubėjo. Jo viešbutis vos už kampo, pačioje geriausioje miesto strateginėje vietoje, tad manėsi spėsiąs parlėkti iki audros. Tačiau gamta įsismarkavusi plėšė nuo medžių lapus, vertė plastikines kėdes iš terasų ir žadėjo trankią naktį praeiviams. Įtraukęs paskutinį dūmą, pradėjo dairytis peleninės. Pasirodo, iki tol, užsisvajojęs pelenus barstė tiesiai į šalia, nežinia iš kur atsiradusią lėkštelę arbatpinigiams sudėti. Pats iš savęs pasijuokęs, pakilo nuo stalo ir nerangiai žengė baro link. Tuo metu, lyg perkūnas iš giedro dangaus, pro duris įvirto smulkutė, neaukšta mergina. Šniurpščiodama nuo lietaus lašų iš sušlapusių plaukų sruogos ji kaip suktukas nuvilnijo baro link ir trinktelėjo Ignui į šoną. Tuomet atšokusi nuo jo, klestelėjo į jo vietą prie stalo.

Bare stojo mirtina tyla. Poros nustojo šnekučiuotis, barmenas užsidegė cigaretę. Ignas grėsmingai atsisuko į panelę ir, sutrikęs, įkvėpė oro ir nutilo. Į jį žiūrėjo nuo lietaus ir vėjo sustirusi siela, lūpų kampučiuose laikydama vos vos besiskleidžiančią šypseną.

- Atsiprašau, - išlemeno ji ir toliau tirtėjo.

- Prašom. - santūriai ištarė jis ir prisėdo šalia merginos.

- Aš - Liucė, - pokalbį tęsė mergina, neleisdama įsiterpti žaviajam bankininkui. Tuomet atsisukusi į barmeną, mirktelėjo blakstienomis ir ant stalo jau garavo karšto vyno taurė su Rygos balzamu.

>>

"Ji Liucė... - dėliojo savo mintis Ignas. - Ši šlapių plaukių ir žydrų akių savininkė savyje turinti kažką užburiančio... "

Jis sėdėjo priešais ją ir godžiai gėrė į save kiekvieną pasakytą žodelį, balso plonos gijos vijosi aplink jo "trijų dienų" barzdelę ir širdis kažko nerimastingai plakėsi krūtinėje.

"Nieko sau raganaitė! Įvilnijo į barą ir salėje lyg spindulys nušvito. Jos veide sumišimas. Bet protas aštrus. Akys pasakoja daugiau, nei jos lūpos. Ji kalba taip, lyg būčiau geras jos bičiulis ir keista, aš nei kiek nesikuklinu. Ir nestumiu jos iš čia. Atrodo, galėčiau išeiti, bet ji mane traukia ir aš noriu likti.

Jos kakle matau įsitempimą, bet plastiškos rankos nubraukia rūpestį nuo lūpų. Lieka tik sodri ir rami tarsena. Kurią puošia jos kvatoklės daina. O dieve, kaip ji kalba! Jos lūpos magiškai piešia kiekvieną žodį. Kalbėdama ji sukabina mano mintis į vieną gniutulą ir po akimirkos jį išvynioja į nežinią."

Ignas nuo pirmos pažinties akimirkos nepratarė nei žodžio. Tik žiūrėjo ir klausėsi tos kvatoklės. Kartais nusibraukdamas plaukus nuo akių, lyg norėdamas dar labiau įžiūrėti josios bruožus.

"Velniškai traukia jos dvi raukšlelės prie akių. Jose - visas jos gyvenimas ir patirtis sudėjus. Kai ji nusišypso, rodos, skleidžiasi kvapnus bijūno žiedas, jai nutilus - žiedai krenta jai į lūpas."

>>>

"Koks tylus ir mįslingai nusiteikęs vaikinas, - tyliai mintyse dėliojo Igno paveikslą Liucė. Ji gurkštelėjo šiltojo gėrimo ir užsikando citrinos gabalėliu, kurį susigraibė puodelyje. Suraukusi nosytę ir klestėjusi atgal tęsė tyrinėjimus.

"Tas vyrukas turi kažką tokio, dėl ko jis man lyg savas. Rodos, savo tylėjimu pasakoja visą patirtį ir netektis. Tas žvilgsnis - gilus ir sakantis, kad jo gyvenime būta ir šilto ir šalto. Ar pavyks man jį prakalbinti? O gal, nelįsti į akis ir nerti šalin?

Nu nea.. Tik ne man. Nors ir bankininko kostiumas jį suvaržo ir įpareigoja, tikiu, kad po šiuo kiautu - jis visiškai kitoks. Jis tikras ir jautrus. Žandai nuraudę - vadinasi, jis jaučia. Man kalbant, mirksi blakstienos - vadinasi, jis klausosi ir girdi. O kai rūko, jo oda pašiurpsta ir švelniais plaukeliais nuvilnija iki kaklo linkių. Net iš čia užuodžiu tabako kvapą ant jo odos. Ir salsvai lengvą dūmą jo lūpose. Netgi jaučiu, kad jo šypsena yra persiko skonio su lengvais šereliais nuo barzdos.

Jis tikras. Jis čia, priešais mane!"

Dar po keletos minučių jiedu išėjo į besibaigiantį lietų ir žiūrėdami vienas į kitą, po kaštonais vienas kitam žadėjo niekada nepalikti. Kad ir kas benutiktų.

>>>

PRAEITIES ŠEŠĖLIAI

Ir visa diena iki šio pokalbio buvo tokia, lyg skrisčiau ant angelo sparnų - mikliai atlikusi namų ruošos darbus, kibau prie rašto darbų. Ir man visai netikėta eiga, tvarkiausi ties mažiausiai maloniais, kuriuos dažniausiai nustumdavau į antrąją dienos pusę. Tokios nuotaikos kaitos nesu pastebėjusi dar nuo studijų laikų, kai po smagios nakties šokių vakarėlyje pilna krūtine energijos, atlaikydavome kelias srautines paskaitas pas "kietąjį" morfologijos profesorių ir etiudų atsiskaitymus mažytėje duslioje teatro salėje.

Reikėtų pažymėti, kad mano ofisinis darbas prie kompiuterio ekrano nėra jau toks patrauklus svajonių paveikslėlis, kurio trokšta kiekviena vos baigusi vidurinę panelė. Nuo ryto iki vakaro akyse painiodavosi tekstai ir antraštės, mirguliuodavo sakiniai, o saulei nusileidus akys ieškodavo kokio nors lengvo skaitalo smegenų mankštai atlikti. Tuomet krisdavau į svetainėje ilgesingai manęs laukiančio žalsvo fotelio patalus it samanų paklotėje ir sulig antruoju sakiniu knarktelėdavau vieną kitą posmelį. Taip ir nesužinojusi, kuom veiksmas rutuliojasi toliau.

Šiandien, gi, keisto jausmo pakylėta, akimis susiradau toliausiame lentynos kampelyje lūkuriavusią aptriušusią ne-knygelę, kuri iš ilgesio nuverktomis akimis gailiai tikėjosi būti paliesta. Neskubėdama it kažko delsianti, susiradau taburetę ir jai cypiant per parketo lentas prisistūmiau prie spintos. Tada įkvėpiau giliai oro ir šoktelėjau ant kėdutės. Pirštais nubraukiau antroje ir trečioje eilėje gyvenusių knygų nugarėles, smiliumi išstumdžiau nepaklusniausias į savo vietas. Tada dar kartą žvilgtelėjau į pirmoje, žemiausioje eilėje, palikusias gražuoles ir lyg atidėliodama susitikimo momentą, pakėliau akis ne-knygelės link. Mūsų susitikimo akimirka truko vos mikrosekundę, bet kūnu nuvilnijo TAS jausmas. Pašiaušė odos plaukelius, įsitempė ausų krašteliai ir nušuoliavo blyksnis tolyn link kaklo. Mano akys intuityviai užsimerkė, kad blakstienos galėtų pagaliau susiliesti ir pakloti taką tyriausiai ašarai. Širdis dunksėjo vis stipriau, o pečiai nenoriai pakilo, nešdami dešiniąją ranką josios link. Smilius pašiureno šonu į nykščio pilvą ir sugriebė tvirtai.

Ir pažiro supoškėjo visi prisiminimai, lyg pajudinus užuolaidą su musėmis, muselėmis, muselytėmis. Šie šiureno, klesnojo ir sklandė ore. Virto, lankstėsi ir kvepėjo prisiminimai, o skruostuose dažėsi jausmai ir nusivylimai. Akys šokinėjo per eilutes, brūkšnelius bei kablelius, ir vis sugrįždavo ir grįždavo atgalios ties pirmuoju sakiniu. Nosis, pagavusi mažu dulkelę, o gal ir tikrą slogos bacilutę, tyliai pradėjo varventi ašaronę.

Ak, tie metai, meteliai, meilės ir mylimojo artumai. Kažkada tikėti, laukti, išdainuoti ar verkti pilnačio regėti. Praeities šešėliai beldėsi ir beldėsi mano širdin, tikėdamiesi rasti tą mažiausią plyšelį, mažytį užkaborėlį, pro kurį kaltųsi kažkada augintas meilės daigas. Bet neradę nieko, ūbaudami vėl sukrisdavo ne-knygos lapuosna ir tyliai nudusę liko dūloti.

>>>

Čir! Čiririr.... - polkos žingsneliu darbo laikrodukas kvietė mane uždaryti ofiso duris. Vienu mostu švystelėjau savo istoriją vėl tolimiausiam kampeliui globoti ir ant sparnų skridau į naująjį pasimatymą.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras: