Irena Varnienė - knygos "Išsiskyrėlė" autorė

Irena Varnienė - knygos "Išsiskyrėlė" autorė

IŠSISKYRĖLĖ

(Vieno gyvenimo istorija)

Pagrindinei veikėjai, nesėkmingai susiklosčius vedyboms, tenka išgyventi ne vieną priekaištą ir kaltinimą, primetamą kaltę. Ji jaučiasi be kaltės kalta.

III dalis

Netikėtas susitikimas

Su Ramune Milda susitiko sostinės gatvėje. Buvo žiemos vidurys, šalta, vėjuota, žvarbu. Pasisveikinusios abi įsmuko į artimiausią kavinę.

Joje buvo šilta, jauku, skambėjo roko grupės Hiperbolė hitai.

Užsisakiusios po Kijevo kotletą, po pyragaitį ir kavos, abi klausėsi skambančios dainos:

Pamiršk mane, pamiršk mane, svajotą ir mylėtą.

Pamiršk mane, kaip sapną pamiršti.

Ir slėnį tą, ir slėnį tą, kaip mūsų žingsniai lėtą,

Ir žibuokles upelio pakrašty.

Pamiršk mane ir tą netikrą viltį,

Kuri ir mus, ir svajones apgaus.

Pamiršk mane, juk prievarta pamilti

Aš negaliu net mylinčio žmogaus...

- Kaip tavo dukra auga? - pasidomėjo jaunystės draugė Ramunė.

- Gerai, jau į darželį pradėjau leisti.

- Ir kaip?

- Be problemų. Jai ten patinka.

- O su Petru ar palaikai ryšį?

- Ne. Aš paprašiau Petro atsisakyti tėvystės, o kartu ir elementų, - nenoriai ištarė Milda.

- Sutiko?

- Iš karto. Gal keiskime temą. Geriau papasakok, kaip tu.

Ramunė ėmė pasakoti, kad pavasarį baigs universitetą, kad važiuos dirbti ten, kur gaus paskyrimą, gal į vieną miestą su draugu, kuris dabar mokosi Kaune Žemės ūkio akademijoje.

- Tu būsima medikė, o jis žemdirbys, - išsprūdo Mildai.

- Mes visi iš kaimo, - atkirto Ramunė. - Beje, mes abu su Mykolu vasarą keliausime į Gruziją. Pasisvečiuosime Tbilisyje, sostinėje. Kokia graži jo senamiesčio architektūra! O gruziniška virtuvė - pirštus gali nusilaižyti! Labiausiai noriu pamatyti Kaukazo kalnus, Tai bus mūsų medaus mėnuo. Balių mums nereikia.

- Tai bent. Sveikinu. Džiaugiuosi. Geros jums kelionės, malonių įspūdžių, - linkėjo Milda.

Kalba nutrūko. Mildai susopo širdį, ji pasijuto kitokia, iškritusi iš darnių, tvarkingų šeimų rojaus, juk su Petru ne tik niekur nebuvo išvažiavusi, bet net ir išėjusi, nes jis tiesiog bijojo žmonių, glausdavosi kur už stotelės ar po medžiu.

Padavėja atnešė užsakytą maistą, ir dvi vaikystės metų draugės palinko prie kotletų pietauti.

Papietavusi Milda pasidžiaugė turinti bilietą į Justino Marcinkevičiaus spektaklį MAŽVYDAS.

- Gal ir tu, Ramune, norėtum? Tikriausiai dar bus bilietų, eikime kartu? - kvietė ji bičiulę. - Noriu pamatyti, kaip Vytautas Paukštė suvaidins Mažvydą. Sudėtingas vaidmuo. Sunkus kaip žmogaus gyvenimas buvo pirmosios lietuviškos knygos kelias pas skaitytoją į jo sąmonę...

Bet Ramunė ištarė turinti skubių reikalų. Abi juto, kad ir kalbėtis nebeliko apie ką. Pamojo viena kitai ranka ir nuėjo skirtingomis kryptimis.

Paklaidžiojusi po apsnigtą prospektą, "Vaikų pasaulyje" ji nupirko dukrai lauktuvių. Tada, slėpdama nuo šalčio kišenėse rankas, Milda pasuko į Akademinį Dramos teatrą. Spektaklis buvo įdomus, o finalinėje scenoje, kai visi žiūrovai atsistoję ėmė skanduoti: Lie-tu-va, Lie-tu-va... - Milda jautė, kaip kūnu bėgioja šiurpuliukai ir skruostais rieda ašaros.

Anksti ryte pirmuoju autobusu Milda išvažiavo pas tėvus pasiimti ten paliktos dukrelės. Viešėjo trumpai, nes rytoj į darbą, bet motina spėjo nubrozdinti seną žaizdą:

- Susipykau su kaimyne. Ji tave vadina išsiskyrėle, sako, išėdų nė vienam nebereiks.

Milda pritūpė ant kėdės.

- Aš niekam ir nesisiūlau.

- Renkis, mažute. Lauke šalta. Rytoj į darželiuką, - skubino vaiką.

Kaimo keliuku per girgždantį sniegą ir trupantį po kojomis ledą motina su dukra pasuko į stotelę.

Krepšį nešė senelis. Jis visada buvo linkęs padėti.

Autobuse buvo šilta ir tylu, tik monotoniškai burzgė mašinos variklis. Greitai dukrelė, padėjusi galvą ant mamos kelių, užmigo. Milda, žiūrėdama į apsnigtus laukus, styrančius nuogus medžius ir per pusnis brendančias žaliaskares egles, paniro į apmąstymus. Jai dažnai buvo peršamas motinos sesers gyvenimo pavyzdys.

Teta Birutė kelerius metus draugavo su savo būsimu vyru. Abu buvo baigę ekonomikos studijas, abu turėjo aukštojo mokslo diplomus, gerus darbus ir svarbiausia - vienas kitą labai mylėjo. Jis buvo aukšto ūgio, tiesaus stoto, inteligentiškas vyras, dėmesingas, paslaugus ir jautrus savajai širdies damai. Ji mažutė, skulkutė, gražaus veido, dailiai nuaugusi. Abu mėgo gamtos prieglobstį, pasiirstymus valtele, saulės laidas, keliones po Lietuvą, ramų poilsį ir knygas. Birutė, ištekėjusi už pačios mylimo ir ją mylinčio vyro, jautėsi įkelta į dangų. Bet šeimos idilė sugriuvo kaip kortų namelis per kelias minutes. Kai įsčiose jau spurdėjo septynių mėnesių kūdikis, staiga nustojo plakusi Roberto širdis - infarktas.

- Nejaugi mirtis stipresnė už meilę? Kodėl ji atsėlina kaip vagis ir atima brangiausius, mylimus žmones? - kilo egzistenciniai klausimai.

Birutė liko našlė. Žemė jai slydo iš po kojų. Ką jauna moteris jautė tokioje situacijoje laidodama vyrą, ką išgyveno viena sutikdama į pasaulį ateinantį kūdikį, niekas per daug nesirūpino ir nelabai suprato. Kokie jausmai degė jaunoje širdyje, žinojo tik ji pati. O gal kito skausmo ir neperimsi? Nors rodėsi, kad gyvenimas be vyro bus kaip sriuba be druskos ir pipiro, ji pasiryžo gyventi tik dėl dukrelės Rūtos laimės, kad dukra augtų aprūpinta, kad lavintųsi, kad formuotųsi kaip asmenybė. Dukra Birutei buvo gyvenimo spindulys, kuris ir džiugino, ir guodė, ir stiprino. Ji Rūtai ir paskyrė visą savo gyvenimą. Todėl giminėje Birutė tapo pavyzdžiu visiems.

- Žiūrėk, kaip gražiai Birutė gyvena viena, nereikia jai jokių vyrų!

- Kokią puikią dukrą Birutė viena užaugino!

- Koks jai ten vargas, nereikia prie vyro derintis, ką nori, pati sprendžia.

- Žiūrėk, kad gyventum kaip Birutė!

Prie įvažiavimo į miestą autobusui staigiai pasukus į dešinę, Milda intuityviai sugriebė atlošą ir sugrįžo į realybę. Nubudo ir dukra.

- Va, mes jau beveik namuose. Ar sapnavai ką nors?

- Taip. Sapnavau, kad su seneliu nuo kalno rogutėmis važinėjuosi.

- Ir kaip?

- Išvirtau.

Abi juokėsi.

- Maukis pirštinytes. Leisk, užrišiu tau kepurę.

Išlipusios iš autobuso Milda su dukra pateko tiesiai į vėjo glėbį ir rankomis susitvėrusios nusiyrė link savo buto.

KOMENTARAI:

II dalis

Spaudimas

Buvo sekmadienis. Grįžę iš bažnyčios prie pietų stalo tėvai su Milda rimtai pasikalbėjo. Jie dukrai aiškino, kad Povilas jai ne pora, o ir iš viso turėti berną dar per anksti.

Ji nesiginčijo: žinojo esanti bejėgė pakeisti jų nuomonę. Tėvų gi žodis šventas!

Bet širdyje mergaitė pajuto nerimą: ką tik užgimusiam maloniam jausmui iškilo grėsmė. Ji norėjo dar nors kartą pamatyti Povilą ir pasikalbėti.

(Apie telefoną jie dar nebuvo net girdėję.)

Kai Milda po pamokų laukė stotelėje autobuso, priešais netikėtai išdygo Povilas. Be žodžių abu susikibo rankomis ir pasuko link ežero, kur po beržu riogsojo suoliukas.

- Laukiau tavęs šokiuose, - apglėbė Povilas Mildos pečius ir prisėdo šalia.

- Negalėjau, - išsisukinėjo Milda.

- Gaila... Gal šį šeštadienį ateisi?

- Neleis.

- Tai pabėk... - siūlė jis.

Milda pašoko:

- Autobusas!

Abu nubėgo į stotelę. Pavažiavo kartu kelis kilometrus ir Milda išlipo.

Povilas po savaitės atėjo ir į Mildos namus, bet jos tėvai griežtai pareikalavo:

- Nekelk daugiau čia kojos, dar apvogsi.

Jis ir nebekėlė. Milda verkė: juk meilės kaip ir kosulio nepaslėpsi.

Pasklido kalbos, kad Povilas vėl pakliuvęs į milicijos rankas, kad uždarytas į cypę, o kiek vėliau, kad rado mirusį.

- Matai, sakėm, nusikaltėlis! Džiaukis, kad išgelbėjom. Suprantam - meilė visada akla ir kas blogai nemato.

- O įsimylėti - blogai ar gerai? - svarstė Milda. - Ir kas geriau - pasitikėti savo vaiku ar jam tik nurodinėti?

Riedėjo XX amžiaus aštuntas dešimtmetis. Kalbomis sklido žinia apie Romo Kalantos susideginimą protestuojant prieš tarybinę valdžią. (Mokykloje irgi buvo tardomi vaikai dėl naktį ant sienos priklijuoto lapelio: ,,Broliai lietuviai, vienykitės!" Taip mokiniai išreiškė pyktį, kad jų neįleido į filmą ,,Fantomas". Milda žinojo, kad taip padarė bendrabutyje gyvenę bendraklasiai. Ji tame veiksme nedalyvavo, paskutiniu autobusu išvažiavo namo.)

-Beprotis, - pasakė tėvas apie Kalantą,- tik tu niekur nesikišk!

(Tėvai buvo įbauginti pokario tragedijų.)

O rudenį Milda išvažiavo į miestą, įstojo į universitetą.

Vėliau atėjo dar vienas susižavėjimas. Į tėvų namus atskriejo laiškas iš kito rajono. Rašė vaikinas, su kuriuo ji pasikeisdavo laiškais dar nuo draugystės vakaro mokykloje. Tas pasakojo, kad grįžo iš armijos ir nori atvažiuoti pas ją į tėvų namus. Apie Petro ketinimus Milda išsitarė tėvams, ir šie sutiko.

Po mėnesio sutartu laiku Petras į Mildos tėviškę atvyko su tėvu ir motina. Tėvai buvo tiek, kiek ir sūnus. Visi prie bendro stalo. Tokie vizitai kartojosi kelis mėnesius.

Mildos gimdytojams tiko, kad Petro tėvas buvo aukšto rango valdininkas, kad uniformuotas, kad atvyksta su deficitinėmis dovanomis, su konjaku, kad su automobiliu - ko kaime nė vienas neturėjo.

Ir Milda ne kartą buvo pavėžėta tuo zaporožiečiu. Tik jai buvo keista, kad Petras atvažiuoja ne vienas, o tik su tėvais, kad būna tiek, kiek būna tėvas, kad pats negali vairuoti. Bet tai buvo palaikyta pagarbiu paklusnumu tėvams. Kaip gražu!

Nuo mažens dukrai į galvą buvo kalama: tėvų neklausysi - į eketę įkrisi.

Bet Mildos širdyje buvo chaosas. Kartą Ramunė jos paklausė:

- Ar myli tą būsimą savo jaunikį?

- Ne, - nuleidusi galvą ištarė Milda, bet gal priprasiu...

Kai Petras su tėvais kartą atvežė vestuvinius (auksinius!) žiedus, ėmė planuoti ir vestuves. Jos buvo didelės, puošnios, triukšmingos. Įtakingo tėvo dėka radosi ir butas bendram gyvenimui. Milda visame veiksme dalyvavo pusiau gyva. Ji jau laukėsi.

Kai gimė vaikutis, rūpinosi ir vaikeliu, ir šeima, mokėsi ir dirbo. Ji buvo pasiryžusi visur suspėti laiku. Ji sukosi kaip voverė rate, bet širdis buvo tuščia. Nieko panašaus į meilę nebejautė.

- Kaimynė man akis bado, kad tu gyveni be bažnyčios, - po vestuvių dukrą, atvažiavusią jos aplankyti, skaudino motina.

- Mama, juk žinojai, kad jie komunistai. Patys taip sutarėt.

Reikia pasakyti, kad Mildos tėvai kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią ir per šeimos šventes paburbėdavo prieš okupantus, nes stribai buvo sušaudę ar ištrėmę jų gimines.

- Petras man anąkart sakė....Petras..., - liejosi mamos priekaištai.

Milda tokiais atvejais stengdavosi, kuo greičiau užbaigti viešnagę pas tėvus ir grįžti namo.

O kai Mildos vyras buvo paguldytas į ligoninę ir jam diagnozuota sunki, paveldėta, nepagydoma psichinė liga, ji ryžosi su kūdikiu bėgti...

Meilė vara laimės neatnešė.

Komentarai:

I dalis

Laiminga

Buvo paskutinė nerūpestinga vasara, kai ji galėjo daryti, ką panorėjusi. Tiesa, ant rašomojo stalo gulėjo šūsnis knygų, kurias jai būtinai reikėjo perskaityti. Privaloma literatūra! Dar prieš savaitę ji prarijo Putino "Altorių šešėly". Dabar eilėje laukė Ievos Simonaitytės "Vilius Karalius". Bet šį šeštadienį ji su drauge susitarė eiti į šokius. Ten, gretimame kaime, senoje nebeveikiančioje mokykloje bus šokiai.

Ištrūkusi iš namų (motina visada sunkiai išleisdavo į bet kokią iškylą), Milda pasuko į draugės kiemą. Besimeilindamas apie kojas, pasitiko šunelis Sargis. Amtelėjo ir vėl nutilo. Ant slenksčio išdygo Ramunė. Jos vasarinė suknelė buvo tokia pat raudona kaip palangėje žydintys jurginai.

Kokia tu ryški!

Man patinka raudona spalva - vakar mama pasiuvo, - patenkinta Ramunė apsisuko ratu.

Ar jau einame?

Galim!

Ramunė įleido Sargį į trobą, uždarė laukujes duris ir abi pasuko kaimo keliu į asfaltą. Ėjo kairiąja puse net nesidairydamos, nes automobilių pravažiuodavo mažai - išgirs iš toli. Kalbos abiem netrūko ir net nepastebėjo, kaip dvi draugės pasiekė tikslą. Pirmieji šokiai!

Senosios mokyklos kieme būriavosi pulkas kaimo bernų. Visi vienmarškiniai, be kaklaraiščių, keli su cigaretėmis dantyse. Pamatę Ramunę ir Mildą, suklego, varstė akimis nuo kojų iki galvos.

Labas, panelės!

Sveiki, - burbtelėjo Ramunė ir abi dingo atvirose pastato duryse.

Reikia pasakyti, kad šokiai kaime prasidėdavo vėlai vakare, po visų darbų. Ir dabar saulė jau grimzdo už miško. Viduje degė viena elektros lemputė, o pasieniuose rikiavosi daugybė kėdžių. Ant jų sėdėjo keliolika panelių ir kelios senyvo amžiaus moterys. (Kas nors juk turi sergėti jaunimą!) Pakaitomis grojo keli kaimo akordeonistai ir magnetola. Akordeonistai plėšė valsus ir polkas su ragučiais ir be jų, o iš magnetolos liejosi ABBA arba "Nerijos" dainos.

Mergaičių salėje buvo mažiau nei vaikinų, todėl visos tikėjosi būti pašokdintos. Bet dalis vaikinų stumdėsi lauke, už durų, dėl kažko ginčijosi, gal net butelį lenkė. Milda su Ramune buvo sutarusios neiti šokti su girtais. Laimei, tokie prie jų ir nepriėjo.

Prisišokęs iki nugriuvimo, po paskutinės dainos jaunimas išvirto į lauką, ir visus apglėbė nakties vėsa. Rugpjūčio danguje mirgėjo nesuskaičiuojama daugybė ryškių žvaigždžių, todėl naktis buvo šviesi. Virš slėnio ir ežero kilo tirštas baitas rūkas.

Milda su Ramune pabėgom pasileido asfaltu į pakalnę namų link niūniuodamos ką tik skambėjusią dainą:

Čipolino, Čipolino,

Man prisieki, jei gali,

Visą amžių, Čipolino,

Būsim pasakų šaly.

Ėjo metai, ištekėjo

Už raganiaus mano fėja...

Abi išgirdo šalia cypiančius dviračio stabdžius - mergaites pasivijo Matas ir Povilas. Ėmė šnekinti. Linksmai visi dalinosi įspūdžiais apie šokius, apie muziką, apie žvaigždėtą dangų ir besibaigiančią vasarą. Vyrukai suskėlė kelis anekdotus ir visi keturi, garsiai kvatodami, įkopė į kalną.

Mes važiuojam, - pasakė Matas, apžergė dviratį, pasisodino ant karties Ramunę ir abu nulėkė į nakties glėbį.

Milda sunerimo likusi ant kelio viena su Povilu.

Nori, pavešiu,- tarė Povilas.

Ne, gal geriau eikime pėstute.

Povilas buvo mažakalbis. Milda taip pat nežinojo, apie ką tęsti kalbą. Juk jie vienas kitą pamatė tik šįvakar. Tiesa, šoko susikibę porą šokių, ir tiek. Kelias minutes ėjo tylėdami ir klausydamiesi pavienių nakties garsų. Milda prisiminė tėčio pasakojimą apie bendradarbio sūnų Povilą, kad jis grįžo iš įkalinimo vietos, kad ten buvo pakliuvęs lyg ir už vagystę... Klausti nieko nedrįso. Šiaip Mildai patiko Povilo garbanoti vešlūs plaukai. Patiko, kai jis šokiuose grojo akordeonu. "Tik galėtų būti aukštesnis", - pamanė.

Tai į mokyklą dar eini? - mezgė kalbą jis.

Į dvyliktą.

O kur toliau?

Norėčiau būti mokytoja.

Įsivyravo tyla.

O tu ką veiki?

Dirbu statyboj.

Iš už debesies išlindo pilnas mėnulio veidas ir kelias tapo šviesesnis.

Tai gal sėsk, pavešiu, - dar kartą pasiūlė Povilas, ir Milda nebeatsisakė.

Ant karties buvo kieta, nepatogu. Ji tvirtai abiem rankom įsikibo dviračio vairo ir šonu jautė retsykiais priglundantį Povilo kūną.

Sustok, ačiū, jau nebetoli namai, - pasakė ir, kai jis pristabdė, nušoko nuo karties. - Neik iki namų, dar tėvai pamatys.

Ar ateisi kitą kartą? - tyliai paklausė Povilas ir švelniai pabučiavo Mildą į plaukus. - Aš tavęs labai lauksiu. Draugaukim.

Milda švelniai atstūmė nuo liemens jo ranką ir neatsigręžusi pasileido kaimo keliuku namų link.

Netoli trobos, šalia klevo, pasišviesdama prožektoriumi, jos jau laukė motina.

Tai su kuo ten parėjai?

Milda tylėjo.

Lauki iki paskutinio, kol kažkas iššluos salę, - troboje pasitiko tėvo balsas.

Milda greitai nuspyrė basutes, nusirengė suknelę, šmurkštelėjo po antklode į savo lovą, susirietė į kamuoliuką ir apsiklojo galvą. Ausyse skambėjo:

Čipolino, Čipolino,

Man prisieki, jei gali...

Milda šiandien buvo laiminga. Pirmą kartą gyvenime ją parlydėjo namo vaikinas.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras: