Irena Varnienė - knygos "Išsiskyrėlė" autorė

X dalis

Jobo žinios

Pirmoji nelaba žinia buvo apie beviltišką tėvo ligą, ir motinos raudos dabar galėjo net akmeninę širdį sugraudinti. Rodėsi, žemė apvirto aukštyn kojomis, nes visiems dar reikėjo ir jo rūpesčio, ir darbų, ir patarimų, ir žodžių, o ypač motinai, su juo išgyvenusiai beveik iki auksinių vestuvių, ir kaip toliau gyventi tapo nebeaišku.

Bet vaistu sielai ne tik motinai, o ir Mildai tapo širdingi Emilijos laiškai. Iš karto po tėvo mirties ji rašė:

Mintimis aš kas vakarą sustoju tavo pastogėje ir maldoje prašau Dievulio dvasinės stiprybės liūdesio valandose. Ir tu stenkis maldoje semtis nusiraminimo. Už viską turim dėkoti Dievui, ką jis mums skyrė išgyventi šiame pasaulyje. Ne pati blogiausia tavo padėtis: pragyvenai daugybę metų su mielu, doru žmogumi, užauginote vaikus, jau ir anūkėles, o kiek moterų lieka vienos su mažais vaikais ir turi gyventi. Kas gi nežino skausmo netekus brangaus ir reikalingo žmogaus, bet tokia Dievo valia, ir turim su tuo sutikti. Kada žmogus išgyveni daug skausmo, sielvarto, vargo ir nepalūžti, tai ir yra didžiausias džiaugsmas. O tą duoda nuoširdus tikėjimas į Dievą, malda ir, žinoma, gerumas, ramybė ir meilė. Svarbiausia - mažiau nervintis. Aš taip ir laikausi, stengiuosi būti rami ir su viskuo sutikti, ką man skyrė Aukščiausiojo valia. O pačios gyvenimas turtingas ir prasmingas: esi ne viena, turi vaikų ir gražių anūkėlių, turi ko laukti. O man reikia susiieškoti, užsitarnauti žmonių artumą, kad užpildytų tą vienumą, bet, ačiū Dievui, dar turiu laimės tarp žmonių...

Kiekvieną vakarą prisimenu ir pergalvoju, kokie Jūs visi laimingi, kad turite tokį gražų, mielą kampelį ir galite džiaugtis visais vasaros malonumais. Ir Jūsų daug, o aš viena kaip atsiskyrėlė tarp tų šaltų cementinių sienų. Ir nėra, kaip jų nusikratyti. Jūs neįsivaizduojate, koks neįdomus gyvenimas tuose kolchozuose (Baltų prospekte, Kaune), ir dar ta aplinka, žmonės tamsūs kaip debesys, - nėra su kuo pasišnekėti. Tai ne Algirdo gatvė - ten žmonės kultūringesni, šviesesni. O čia gali išeiti iš galvos tarp laukinių. Jaučiuosi kaip tremtyje. Miestas iš viso man svetimas - būnant čia, atrodo, kad išmečiau kažkur dienas ar visai negyvenau.

Esu tau, sese, labai dėkinga, kad tu retkarčiais man paskambini. Tai man didelė dovana. Nors turiu pažįstamų, bet jie naudojasi mobiliaisiais telefonais. Tai aš jau atskirta nuo pasaulio, nes į mobiliuosius skambinti negaliu: neturiu tiek pinigų, kad galėčiau tais žaislais naudotis. Taigi labai liūdna gyventi, kartais ir visai nebesinori. Jei būčiau netikinti, gal ir galą pasidaryčiau, bet negaliu sau gyvybę atimti, nes ne pati ją sukūriau. Kokia baisi nelaimė, kad tenka gyventi miesto šiukšlyne. Man miestas primena šiukšlyną, kur žmonės nusigyvenę dvasiškai. Kaimo girtuoklėlis kultūringesnis. Tas prakeiktas socializmas ne vien man sugriovė gyvenimą. Jei būčiau jaunesnė, kaip nors išsikasčiau savo kalnelyje (tėviškėje) kokį rūsį ar kokią pirtelę susikurpčiau ir būčiau laiminga, jei turėčiau nors menką pastogę savo kalnelyje. Jei galėčiau vaikščioti, tai nuvažiuočiau ir pas tave pabūti...

Daugiau melskis, nes tik maldoje yra didžiausias nusiraminimas. Aš kas vakarą einu į bažnyčią kalbėti rožančiaus. Prisimenu maldoje ir tave. Kaip ir kodėl aš ten atsidūriau? Kaip žinai, turiu daug sūnų kunigų, kurie ateina pasitarti, pasikalbėti apie Bažnyčios Kroniką ir kitus reikalus. O vienas iš jų, kuriuo teko daugiau rūpintis, kai išvažiuoja į užsienį, visada vežasi mane į Žemaitiją saugoti klebonijos ir ten atlikti administracinių darbų... Ten man labai gerai - atvyksta žmonės su reikalais, jį pavaduojantys kunigai, visi pažįstami, malonu pasimatyti. Visi į mane žiūri su didele pagarba... Ten graži vieta, daug visokių medžių, net gaila išvažiuoti, nes Kaune mano namai tuščioje vietoje, tik pilki cemento mūrai - daugiaaukščiai ir nieko daugiau - tuštuma mano romantiškai sielai... Linkiu stiprybės, ramybės ir sveikatos.

Neturiu kuo labai skųstis, lygiai kaip ir džiaugtis. Materialinių gėrybių neturiu ir nenoriu turėti, nes nesu pilvo vergė, nebadauju, o prabangos man nereikia. Matėte, kokie mano turtai. Ir jų per daug. Geriau būtų, jei ir to neturėčiau, prisiglausčiau kur nors, kokiame kampelyje - būčiau laisva ir laimingesnė, o dabar esu pririšta, niekur negaliu išvykti, tai mokesčiai, tai visokie reikalai, bėdos. O didžiausia kankynė vienuma...

Manau, žinote, kad Atvelykyje buvo brolio Baliuko žuvimo penkiasdešimtmečio minėjimas . Šventos mišios Tauragnuose, paminklo šventinimas Strazduose, toje sodyboje, o sekmadienio Atvelykio mišios Obeliuose. O didžiausias mano širdies skausmas yra dėl šlykščios politinės padėties, dėl žmonių bedvasingumo. Sunku tautai prisikelti, kai aplink tiek daug kiauliapročių, - ir pasirašė - Jūsų Emilija.

Dar vienas nelaimės pranešimas, nemaloni žinia Mildai buvo netikėtas, nelauktas, neįprastas prieš pusiaunaktį atskriejęs Ramunės skambutis. Pakėlusi ragelį, Milda pažino Ramunės balsą, bet jis buvo kitoks nei įprastai, kimesnis, permirkęs nuo svaigalų, ir ji suvokė, kad Ramunei kažkas negerai. Ramunė ir neslėpė esanti išgėrusi, sakė, viską galinti pervaryti per gerklę, kad dabar visi taip darą, kad ji yra nusivylusi gyvenimu. Sena draugė pasakojo, kad nesulaukęs vaikų, ją palikęs vyras, jis pareikalavęs skyrybų, parsivedęs į jos puoselėtus namus ir rožyną kitą moterį, nes jam nereikia bergždžios žmonos - jis norįs palikuonių.

Pasakojo, kad dabar Ramunė gyvenanti mieste viena, kad daug dirbanti ir taip lengvai nepasiduosianti.

Milda žinojo, kad ji yra tvirto būdo, kalbi ir linksma, todėl tikėjo, kad Ramunė dar turbūt suras ją mylėsiantį žmogų.

Kai laikrodis jau seniai buvo išmušęs vidurnaktį, o Ramunė dar vis kalbėjo ir kalbėjo, juokėsi ir verkė, Milda bandė jai sakyti, kad jau labai vėlu, jau laikas ilsėtis, o rytoj laukia sunki darbo diena, Ramunė tik atšovė:

- Tai jau su vištom eini miegoti. Spėsi dar pailsėti. Kokia tu draugė, jei negali manęs išklausyti.

Pagaliau abi sutarė, kad Ramunė dar paskambins kitą kartą, nes jai labai reikia supratingo žmogaus, su kuriuo galėtų pasišnekėti atlapa širdimi.

Tas pokalbis sukrėtė Mildą. Ji buvo įsitikinusi, kad Ramunė yra verta gražaus ir ramaus gyvenimo, kurį, atrodė, jau buvo susikūrusi. Jai buvo gaila draugės, mąstė, kaip galėtų jai padėti. Tik truputį buvo neramu, nes Milda pažino ne vieną gydytoją, taip panirusį į alkoholio liūną, kad atrodė nėra vilčių iš jo išsikapstyti. Kūrė planą ją pasikviesti pas save į svečius.

Bet Ramunė daugiau nebepaskambino. Milda, paskendusi savo rūpesčiuose, taip pat pamiršo Ramunės problemas, kol kartą ją pasiekė dar viena šokiruojanti žinia - Ramunės nebėra. Niekas apie jos laidotuves nepranešė, niekas į jas nekvietė, ar pati ji pakėlė ranką prieš save, ar sprogo jos širdis, kaip skelbė, liko mįslinga žinia.

Tik kodėl Dievas skiria žmogui tokius skirtingus likimus - už sąmoningumą ir išmintį Emiliją kaip Jobą apdovanojo ilgu ir prasmingu gyvenimu, o Ramunę, be kaltės paverstą kalta, išstūmė iš gyvenimo.

Ir kaip išmokti žmogui gyventi tikėjimu, o ne regėjimu?

IX dalis

Emilija

- Kokios ilgos Jūsų kasos, - tūpčiojo aplink Mildos mergaitės, kai viešnia vakare paleido žemyn kasų vainiką, - o rytoj vėl jas susuksite į kuodą?

- O kodėl nenusikerpate kasų?

- Ar nesunku tokius ilgus plaukus sušukuoti?

- Mergaitės, ar žinote, kad supinti į kasas plaukai yra jaunystės grožio ir tvarkingumo simbolis, be to, tai mano ištikimybės įžadas jam, pažadas išsaugoti ilgus plaukus...

- Kam? - choru paklausė visi. - Kodėl būdama tokio dailaus veido Jūs likote netekėjusi?

- Kai žuvo mano mylimasis, žuvo kartu su juo ir svajonė apie savo šeimą. Aš pasirinkau likti ištikima savo jaunystės meilei ir skelbti tiesą apie jo, savo sužadėtinio, ir savo brolių kovos prasmę.

- Kaip tai įvyko? Kada tai buvo? Papasakokite.

Ir Emilija atrišo liežuvį.

- 1945-tųjų vasarį mane areštavo. Reikalavo, kad pasakyčiau, kur slepiasi du mano broliai, du pusbroliai ir sužadėtinis, jie visi buvo partizanai, mūsų kaimo vyrai. Siūlė bendradarbiauti su jais, okupantais, bet, nieko nepešę, ėmė kankinti. Tąsė mane už plaukų, mušė, pliekė, kur pakliuvo. Kai paleido, vos gyva parsiradau namo ir ilgai sirgau. Mano akyse kagėbistai ir stribai nukankino kelis pažįstamus gretimų kaimų vyrus. O jei kuri auka imdavo šauktis Dievo pagalbos, budeliai šokdavo dar stipriau ją daužyti klykdami: "Aš tau parodysiu Dievą". Mačiau, kaip jie spardė aukas į galvas, į šonus, kaip sukinėjo jų pirštus. Vien nuo žodžio Dievas jie purtydavosi lyg būtų krečiami elektros.

Emilija nosinaite braukė ištryškusias ašaras.

- Žinokite, jei ne partizanai, Lietuvą okupantai dar pokaryje būtų sunaikinę, palikę vien plynę ir bedievių ordas...

Prieštarauti niekas nė nemanė. Po pauzės ji vėl tęsė:

Mano akyse bolševikai sudegino gimtąjį mano kaimą, dorų, žemę mylinčių, ją dirbančių žmonių kaimą, kur nebuvo nė vieno bolševiko. Išsivedė iš namų ir sušaudė visus jaunus vyrus, tėvų akyse juos nukankino, uždaužė negyvai, o namus paleido pelenais. Apie savo kaimynus, apie bendražygius Vytauto apygardos partizanų būrio vadas Balys, mano brolis, testamente rašė, o aš išmokau atmintinai: "Tarp mano draugų - kovotojų už laisvę - nebuvo nei labai mokytų žmonių, nei dvarų savininkų, o tik neturtingi susipratę lietuviai. Nė vieno buožės tarp jų nebuvo! Tik mažažemiai, bežemiai, daugiau pratę valdyti ne ginklą, o plūgą, dalgį ar kitus įnagius, krito jie nuo žiaurių atėjūnų rankos. Jie įrodė, kad moka ne tik ūkio darbus dirbti, bet, reikalui esant, pirmieji tveriasi už ginklo ir kaunasi už savo tautos laisvę. Jie neieškojo jokių lengvatų, bet su ginklu rankoje vargo Tėvynės vargą nuo pat pirmos okupacijos dienos. Tad ne buožės ar kokie ten klasikiniai elementai pastojo kelią okupantui, o tik sąmoningi lietuviai.

Visą vakarą pasakojo Emilija, kaip su drauge, kita partizanų ryšininke, nešdavo kovotojams į mišką maisto ir vaistų ryšulėlius, kaip abi slapstydamosi grįždavo namo, kaip budeliai išniekindavo nužudytų partizanų kūnus, kaip neleisdavo artimiesiems jų palaidoti (Kas jie, tie dvidešimtojo amžiaus užkariautojai? Karaliai kreontai? Laimė, kad pokaryje ir tarp lietuvaičių atsirado antigonių, neišsigandusių okupantų rūstybės... - pagalvojo Milda.), kaip pati slapstėsi miške ir pas gimines, o kai nebeliko tėvų namų, kaip pėsčia ir kieno nors pavežama pasiekė Kauną, kaip slėpėsi nuo saugumiečių ir šiame mieste tai šen, tai ten prisiglausdama, kaip nakvodavo kur nors lauke ar stotyje, kaip maitinosi tik iš geradarių malonės, kol vienos mokyklos direktorius svetima pavarde ją įdarbino valytoja ir davė pastogę.

- Jūs išgyvenote tikrą pragarą, - ištarė Milda.

- Baisesnio pragaro gal ir anapusybėje nėra...

Moteries žodžiai liejosi upe, bet juose nebuvo nei pykčio kankintojams, nei pagiežos, tik kartais prasiveržiantis skausmas su ironijos prieskoniu ir viltis. Brolių kovos prasmingumo, jų žygių įvertinimo viltis, Nepriklausomybės atgavimo viltis. Juk negali jie amžinai likti gulėti raistuose, šuliniuose ar našlaitėlių kapuose.

Emilijos valia, drąsa ir ryžtas atsispindėjo ir pasakojime, kaip ji daugiau kaip dvidešimt metų prižiūrėjo buvusio prezidento Aleksandro Stulginskio kapą, kaip apsodindavo jį gėlėmis, kaip prie jo melsdavosi, kaip prašalaičiams pasakodavo, koks didis asmuo tame kape guli, bet koks kuklus mūsų jaunos valstybės vadovas kasdienybėje buvęs, niekada kailio nevartęs, koks darbštus ir paprastas žmogus jis visada išlikęs, kaip kelnes pasiraitojęs savo ūkyje pats dalgiu šienaudavęs pievas, ardavęs žemę, kaip nesivaikęs prabangos ir kukliai gyvenęs.

Ir nusijuokusi linksmai kalbėjo, kaip pamokiusi net prezidentą Algirdą Brazauską, jau šių laikų laisvos Lietuvos vadovą, kartą su palyda užklydusį prie Aleksandro Stulginskio kapo, kaip jam prikišusi, kodėl jis šio kapo nelankęs anksčiau, o į atsakymą, kad nežinojęs, nes kapas buvo paverstas bevardžiu, išrėžusi:

- Prezidente, jei būtų buvęs užrašas, kad čia palaidotas Lietuvos prezidentas, jūsų draugai ir komjaunuoliai būtų nuvilkę paminklą į Nemuną, jis čia būtų nestovėjęs...

O kai svečias prabilęs apie šio kapo atnaujinimą, partizanų sesuo paklaususi, kada gerbiamas prezidentas ruošiasi pastatyti paminklą savanoriams ir Lietuvos partizanams, kurių kauleliai dar dūli kemsynuose, bet tąsyk ponas prezidentas neatsakęs ir apsuptas apsaugininkų nuskubėjęs į prabangias mašinas.

Atsidususi viešnia vėl mintinai citavo savo brolio, partizanų vado, testamento žodžius, skirtus laivės gynėjų išdavikams: " Jums, išdavikai, kurie tokiu uolumu mus išduodate ir persekiojate, jūs esate verti pasigailėjimo, jūs esate be moralės ir žmogaus vardo padarai, kas gi apšvies jūsų aptemusius protelius?" Dėl išdavikų jie visi ir žuvo.

Emilijos skausmas vėl liejosi per kraštus, juo buvo persiėmusi visa jos širdis. Ji emocingai kalbėjo toliau:

Aš mačiau, kaip atrodė kirviais sukapoti mano pusbrolio, jo žmonos ir mylimojo kūnai, aš pati šluosčiau kraują nuo jų sumaitotų kūnų ir verkiau, verkiau. Aš esu miško brolių įgaliotinė, jų kovų ir kančios liudininkė, pasiryžusi ir jums, mieli giminaičiai, ir visai Lietuvai liudyti apie Jų žygių prasmę.

Ir vėl citavo brolį: "Kritusieji už laisvę gyvuosius įpareigoja tęsti jų vertą kovą, kad pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras, kad jų idealai išsipildytų".

O po ilgos pauzės, kai visi sėdėjome nuščiuvę, pridūrė:

- Aš jį mylėjau, savąjį sužadėtinį, taip kaip ir savo brolius, pusbrolius, išėjusius į mišką priešintis okupantams. Aš negalėjau sulaužyti jam duoto žodžio - DABAR IR VISADOS - mylėti jį vienintelį iki grabo lentos.

- Bet kunigas tos jūsų priesaikos nepalaimino?

- Žodis yra tvirtesnis už visas kitas apeigas. Žmogus privalo tesėti žodį. Mūsų meilė buvo platoniška. Mums pakako tik žvilgsnių, tik rankos paspaudimo. Jis tik vieną kartą mane pabučiavo, kai nunešiau į mišką vaistų sužeistiems kovotojams. Padėkodamas. Mes be sakramentų apie lovą bijojome net pagalvoti.

- Tai Jūsų meilė buvo tokia pat tauri ir šviesi kaip aprašyta Jacs London knygoje "Jūrų vilkas", - įsiterpė Milda.

- Skaičiau "Jūrų vilką". Ten pasakojama apie žmogaus neišmatuojamas fizines ir dvasines jėgas grumiantis su vandenyno stichija ir nežabotu žmogaus žiaurumu, o mes kovojome su mūsų laisvės grobikais, žiauriais budeliais ir Rytų. Žinoma, meilė ten vaizduojama taip pat šventa kaip ir mūsų.

Dar Emilija citavo, kokius žodžius jai pačiai brolis testamente paskyrė:

- Tu, miela sese, rašė jis man, jei liksi gyva, stenkis surasti mano kapą, retkarčiais jį aplankyk ir augink jaunąją kartą lietuviškoje dvasioje. Aš nesukūriau šeimos, - jums jau sakiau, dėl kurios priežasties, todėl dabar protinu visus jaunus branginti laisvės idealus ir budėti jos sargyboje...

- O ką jūs galvojate apie meilę?

- Meilė tai ne kūniški malonumai, bet idėja, jungianti dvi širdis.

- Meilė - tai idėja! Gražiai skamba.

Dar buvo prisimintos ir kitų pokaryje žuvusių giminės vyrų gražios meilės istorijos, kaip jų merginos liko ištikimos mylimiesiems ir ilgai arba visą gyvenimą pragyveno vienos.

O gal tik išgyventas skausmas ir sutramdo žmogų nuo nežabotų aistrų, veda jį doros keliu?

Bet yra sakoma ir taip: Kas neturi doros, tas ir neieško jos arba, kad dora tik ant vandens užrašoma, o nuodėmė kaltu ant medžio iškalama...

VIII dalis

Viešnia

Irena Varnienė

Kai vieną vasarą Milda su dukromis atostogavo tėviškėje, pas ją užsuko Ramunė.

- O! Ramunė! Labas! Sakau, gal į žemę prasmegai, kad šitiek metų nesirodai? Pasiilgau tavęs, vis pagalvodavau, kaip tu,- džiaugėsi Milda sulaukusi viešnios.

- Sveika, sveika, važiavau pro šalį, manau, užsuksiu. - Apkabino draugę Ramunė.

- Tu vairuoji!? Šaunuolė!

- Kaip matai, vyras padovanojo mašinukę! Buvau priversta, - juokdamasi atlapojo visas raudono AUDI duris Ramunė. - Žiūrėk, koks salonas!

- Kaip ryšku, visur raudona.

- Tai energijos ir sėkmės spalva... O tu vis dar autobusu riedi?

- Neturėčiau pinigų mašinai. Viską praryja kooperatinis butas.

- Valdiško nedavė?

- Aš gi nei vadžios atstovė, nei partinė... - stojo nejauki tyla.

- Gal arbatos ar kavos? - keitė temą Milda.

- Man kavos, stipresnės.

Milda puolė ruošti kavos, o Ramunė nuėjo pakalbinti prie klėties besisupančių Mildos mergaičių.

- Kviečiu į kambarį, bėgte visos trys!

Ant stalo jau aušo arbata ir kava, kvepėjo dubenėlis braškių, baltavo lėkštė kaimiško sūrio ir sviesto, kalnas naminės duonos riekių ir piramidė saldumynų.

- Prašom ragauti.

- Kaip išsistiebusios tavo mergaitės! Auga kaip ant mielių! - užkandusi stebėjosi Ramunė.

- Tįstame kaip pupos į dangų. O kur ir kaip tu gyveni?

- Geriau nei inkstas taukuose. Žinok, Milda, man labai pasisekė. Gyvenu netoli nuo tėvų, maždaug už penkiasdešimt kilometrų, Žekučiuose. Gal žinai?

- Teko pro šalį pravažiuoti. Gražu ten: ežeras, kalvos, pušynai, - patvirtino Milda.

- Žinok, mano Mykolas - kooperatyvo pirmininkas - tai darbo turi per akis. Net savaitgaliais ne visada jį matau. Todėl man gimtadienio proga ir padovanojo šį automobiliuką, kad viena nenuobodžiaučiau. Kai jo nėra, važiuoju pas tėvus ar kur nors kitur - esu laisva rinktis. Arba namie plušu savo rožyne. Auginu daugybę įvairių spalvų rožių, bet labiausiai man patinka raudonos. Kai sužydi - žmonės net sustoja pasigrožėti.

- Beje, mes su Mykolu pasistatėme namą, tokį vidutinio didumo, dviejų aukštų. Iš antro aukšto atsiveria neblogas vaizdelis - matau visą ežero plotą, medinę bažnyčią, miškelį. Ten mano darbo kambarys, o už sienos mūsų miegamasis.

- Įsivaizduoju, kaip gražu, namas, rožynas, o tu tarp rožių tikra karalienė, - pertraukė draugės kalbą Milda.

Abi nusikvatojo.

- Gal nežinai - aš rajono ligoninėje įsidarbinau, - tęsė kalbą Ramunė. - Neblogai man ten. Sunkiau tik, kai reikia budėti, o šiaip darbas patinka. Ir pinigų mes neskaičiuojame. Abu uždirbame.

- O vaikučių pabiručių dar nenusipirkote? - smalsavo Milda.

Ramunės veidu nuslinko šešėlis.

- Ne. Mes tikriausiai, Milda, neturėsime vaikų... Ne visos svajonės pasiekiamos...

- Dabar mūsų abiejų tikslas keliauti. Išvažiuojame beveik kiekvieną vasarą. Jau visą` Kaukazą išmaišėme, apvažiavome Lietuvą, Latviją ir Estiją, o šįmet keliausime į Turkiją. Noriu į Stambulą, trokštu pamatyti didžiausią pasaulyje Katedrą - Šv. Sofijos Soborą. Man patinka sukrečiantys įspūdžiai, aštrūs pojūčiai. Svajoju pasiirstyti valtele smaragdiniame Žaliojo konjono ežere, pasigrožėti kalnais. Ar žinai, kokia didžiausia Turkijos upė?

- Tigras!? - netvirtai atsakė Milda.

- Taip. Tai vandeningiausia kalnų upė, kurioje gausu krioklių ir slenksčių. Įsivaizduoji, kaip vanduo krinta nuo aukšto kalno? Tas vaizdas ir tau patiktų. Tu gi visada buvai romantikė. O Turkijoje gražiausios pasaulyje upės.

- Kaip įdomu, norėčiau ir aš, - žavėjosi Milda, o pati jautė, kaip kyla pavydo banga, kad ji taip negali, kad vos suduria galą su galu. Tiesa, aną pavasarį buvo su kolektyvu išvažiavusi į Armėniją trim dienoms. Ten irgi gausu kalnų, uoluotų tokių, plikų, stačių, o vietomis plokščių kaip karvės nugara. Ji labai bijojo važiuoti kalnų keliu, rodėsi, autobusas tuojau nusivers į prarają. Tiek tų įspūdžių ir liko. Ir dar - armija tarakonų viešbutyje...

- Gal aš jau važiuosiu, - išgirdo Milda.

- Užsuk ir kitą kartą.

- Esant progai kada nors. Nenuobodu tau čia?

- Ne, sočiai veiklų. Išlydėsime tave ir eisime maudytis... - pamelavo apie savo būseną Milda. - O kur mums daugiau.

Didžiąją vasaros dalį praleisti kaime arba važiuoti savaitgaliais pas tėvus Mildai buvo savotiška prievolė. To reikalavo jos gimdytojai, nes labai pasiilgstą anūkių. Iš tikrųjų vasarą čia vaikams geriau negu mieste: erdviau, daugiau veiklų, šviežias pienas, daržovės... O ji buvo nuolanki tėvams duktė. Ar turėjo kitą pasirinkimą? Kartais bardavo save dėl to, kartais guosdavosi - tik nuolanki širdis yra didi?

O pinigai ir čia išslysdavo

- Niekam tau nereikia to sodo! Tada visai nebeatvažiuosit pas mus. Sodink, kiek nori, pavasarį mūsų darže.

Kad mašinos neįpirks, Milda žinojo ir pati. Be to, vairuojančių moterų buvo dar labai mažai.

Po poros savaičių dažniausiai motina pavargdavo nuo didesnio būrio žmonių, nuo triukšmo ir pavirsdavo į degtuką:

- Žiūrėk, kaimynų Bronė kaip gražiai gyvena. Visur su vyru ir su vyru... O tu su dviem nesugyvenai... Negaliu niekur prasižioti, tuoj bobos pirštu į mane duria - Žiūrėk savo dukters, jau su antru negyvena... Išsiskyrėlė.

Mildai tada norėdavosi skradžiai į žemę lįsti, kilpą užsinerti ar bristi į ežerą ir plaukti, plaukti, plaukti... Bet visada stabdė mintis apie dukras, baimė dėl jų ateities. Į ką gi jos atsiremtų, jei mamos nebeliktų.

- Argi tie vyrai buvo man atrama? - ieškojo pasiteisinimo savyje Milda. - Ir ką aš čia dabar nuskriaudžiau, ką blogo padariau, jei svetimi teisia? Argi nesirūpinu vaikais?

Kol mergaitės užaugs, Milda buvo pasiryžusi ir akies krašteliu į vyrus nebežiūrėti, vengti jų dėmesio. Ji gyvens dėl dukterų, rodys joms gerą pavyzdį, kad jos užaugtų doros, atsakingos, vertinančios mokslą. Skaityti, mokytis, lankyti choreografijos ir muzikos mokyklą ji reikalavo dukteris koja primynusi. Kartais visos kartu nueidavo ir į spektaklius, koncertus ar kitus renginius. Mildos svajonė buvo, kad baigusios mokyklą abi mergaitės studijuotų pasirinktuose universitetuose, kad taip anksti kaip ji neištekėtų.

Be to, ji bijojo, kaip tąsyk jai atrodė, dar baisesnio dalyko, kad jos nesusilauktų nesantuokinių vaikų. Vienos pažįstamos dukra taip tris pagimdė vis nuo kito vyro. Užgraužtų tokiu atveju artimieji jas negyvai. Ir taip jai yra tėškę:

- Tu išsiskyrusi, negyvens ir tavo dukterys.

- Jos gal bus protingesnės už mane, - tyliai atsakydavo.

Bet į beveik rutina virstančias atostogas džiaugsmo pliūpsnį mestelėjo į svečius iš paties Kauno atvažiavusi motinos giminaitė.

VII dalis

Pabėgimas

Su mažąja dukrele grįžusi iš ligoninės, Milda turėjo vėl greitai pagauti gyvenimo ritmą, rūpintis valgiu, buitimi, vaikais, vyru ir skubėti į darbą. Ji, galima sakyti, viena ir laikė šeimos gyvenimą. Albinas uždirdavo už ją gerokai mažiau. Naujas rūpestis iškilo, kur padėti jaunėlę dukrą. Ji buvo ką tik parsivežta iš ligoninės, be to, jau trečias mėnuo ją ištikdavo traukulių priepuoliai, todėl joks lopšelis-darželis jos nesiryžo priimti, o palikti pas motiną priešinosi Albinas:

- Pas uošvę, tai jau ne!

Buvo surasta ateinanti auklė.

Į darbą po mėnesio, praleisto su dukrele ligoninėje, Milda grįžo virpančia širdimi. Kaip dabar bus? Ką pasakys vadovai?

- Prašom duoti biuletenį.

Milda skėstelėjo rankomis.

- Neturite? Kaip tai neturite?! Tai kur buvote? Fiksuojame pravaikštą? Kur matyta - visą mėnesį be pateisinamos priežasties nebuvote darbe! - stebėjosi griežtoji pavaduotoja. (Ji buvo pusamžė, bet savo vaikų neturėjo.) - Atleidžiame iš darbo!

- Aš negalėjau miriop pasmerktos dukrelės palikti vienos, jai tik tryliktas mėnuo, ji buvo labai silpna... , ligoninėje savaitgaliais vaikai lieka beveik be priežiūros, - verkdama aiškinosi Milda.

Milda tik prieš išvykdama iš ligoninės ir sužinojo, kad nedarbingumo lapelį ligoninė išduoda motinai, slaugančiai vaiką, ne vyresnį kaip iki vienerių metų. Ir nė dienos daugiau.

- Aš būčiau taip pat pasielgusi, jei taip būtų atsitikę mano vaikui. Vieno tokio mažo ligoniuko nebūčiau palikusi, - užstojo Mildą tris vaikus auginanti pavaduotoja Birutė.

- Mes, vadovai, pasitarsime, - užtrenkė duris prieš Mildos nosį griežtoji.

Žemė susvyravo po kojomis. Negyva širdimi ji laukė nuosprendžio.

Vadovų buvo nutarta, kad už tą mėnesį, kurį Milda su dukra praleido ligoninėje, nemokės nė kapeikos, bet dirbti ji galinti toliau.

"Ne visada juk šventas Jonas, - raminosi ji. - Kaip nors išgyvensime."

Artėjo vasara. Tuojau atostoginiai įkris į kišenę, o toliau, kaip Dievas duos. Svarbu, kad mažoji pasveiko, kad gyva.

Dabar po darbo Milda stengėsi kuo daugiau laiko skirti savo mergaitėms, nors trumpai pažaisti su jomis, paskaityti knygų. Labiausiai pamilo eiliuotas pasakas. Paeiliui skaitė tai Kazio Binkio "Kiškių sukilimą", tai Justino Marcinkevičiaus "Grybų karą" ir "Voro vestuves".

- Aš... aš noriu jums balsu paskaityti, - siūlydavosi Mildos vyresnioji.

Garsiniai skaitymai tapo kiekvieno vakaro tradicija dar prieš laidą "Labanakt vaikučiai", dar prieš susitikimą su teta Beta.

Per paskutinį mėnesį, užbaigusi visus darbus ir sutvarkiusi reikiamus dokumentus, nors trumpam Milda su vaikais išsiprašė pas savo tėvus.

Tėvų sodyba buvo vienkiemyje, šalia ežero ir miško, kur sočiai ir erdvės, ir gryno oro, uogų ir daržovių. Ji buvo pasiryžusi padėti tėvams ūkyje ir daržuose, namų ruošoje, kad vaikai atsigautų ir sustiprėtų. Anksti atsikėlusi ji ravėjo mamos daržovių lysves, laistė, o dukroms išsiritus iš lovos, virdavo valgį, visos trys kartu žaisdavo, žemuogiaudavo, skaitydavo. Kartais su seneliu miško gėrybių jos plaukdavo valtimi į kitą ežero pusę. Tai buvo labai smagi iškyla, tik ėmė baimė, kad nepakiltų vėjas ir ežeras neįsibanguotų.

Čia, šalia Mildos tėviškės, esančiuose bažnytkaimiuose buvo ir pakrikštytos abi jos dukros. Mieste Milda nenorėjo, o kaime buvo saugu, ten niekas neskųs darbovietei, nes visi žinojo posakį - šnipai namus gadina. Taip daryti buvo negarbinga, nors kartais ir saldu. Žiūrėk, ką nors dėl ko nors ir įskųsdavo. Bet kur ten visus pažinti ir suspėti saugumiečiams. Be to, mažai kam Milda ir terūpėjo.

Po dviejų savaičių atplerpęs motociklu Albinas ragino Mildą grįžti namo.

Tėvai dar prašė pasilikti, bet Milda su vaikais išvažiavo į miestą. Čia traukė ir širdis - ji vyrą dar tebemylėjo, jautė pareigą būti kartu - juk prieš altorių prisiekė. Be to, žinojo, kad namuose laukia daug buities darbų. Jai jau rūpėjo ir darbas, ir nauja darbovietė, į kurią buvo perkelta pusė kolektyvo. Ji jau galvojo apie planus ir būsimas veiklas.

Meilę Milda ir Albinas suprato skirtingai, nors nė karto garsiai nepasikalbėjo nei apie ją, nei apie jausmus, tik apie buitį, valgį ar vaikų slogą.

Albinas meilę siejo tik su fizine jungtimi. Taip buvo suvokiama vyro jėga, pagal tai ir moteris vertinama. Nors apie tai nebuvo nei kalbama, nei rašoma viešai, bet prie bokalo pagrindinė vyrų pokalbių tema tebuvo apie vyrų nuotykius su merginomis.

Milda meilę suprato kaip dvasinį, tarpusavio supratimo, dviejų artimų sielų ryšį. Ji vis dar norėjo jam išsipasakoti, padėjusi galvą ant jo peties svajoti, būti apsikabinusiems, guostis, tartis, kalbėtis.

- Nekenčiu seiliojimosi, - išgirsdavo. - Duok valgyti.

"Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai", - sakoma Šventajame Rašte. Ta Mamona Albinui buvo jo draugai ir aludė, ir su jais jis neturėjo valios išsiskirti.

Kelis kartus Albinas namo grįžo, kai vaikai sapnavo nebe pirmą sapną. Jį siutino atvėsęs valgis, kad ji dar prie stalo tebesiruošia kitos dienos darbui ir, Dievas žino, kas dar. Po virtinės keiksmažodžių, išdaužęs elektros lemputes, nugriūdavo į lovą ir užmigdavo. Ji džiaugdavosi, jei nuo triukšmo nenubusdavo vaikai, jei pati negaudavo į kuprą (Bobą reikia mušti, kad nesugestų!), jei nesusipjaustydavo rankų šluodama šukes. Į tą pačią lovą ji eidavo tik iš baimės. Kartais prisiglausdavo prie vaikų.

Milda dar visaip bandė palenkti vyro širdį. Nėra namų be dūmų, - guosdavo save, - gal dar pasikeis, gal viskas bus gerai. Po liūties juk gali nušvisti vaivorykštė! Ji bijojo skirtis. Blaivus jis pažadėdavo, kad daugiau nebetriukšmaus, nekels rankos nei prieš ją, nei prieš vaikus, nebegers. Tačiau jo pažadai buvo netvarūs.

Po to, kai kelias naktis Albinas negrįžo namo visai, Milda ėmė planuoti pabėgimą.

Pirmiausia, krūvą savo knygų ji išnešė pas netoliese gyvenančią bendradarbę. Ji bijojo prarasti šitą ?turtą.

O nutaikiusi progą, kai jis išvažiavo ilgesniam laikui pas savo tėvus, susikrovė būtiniausius vaikų daiktelius, rūbus, vaistus, išsikvietė taksi, pasiėmė dukreles ir išlėkė pas tėvus.

Tėvai sutiko išskėstomis rankomis, nes gailėjo su patėviu neturinčios ryšio vyresniosios, bet buvo pasiryžę pagloboti ir mažylę, kol praeis traukuliai, kol priims į darželį.

Tik išlipusi iš taksi, Milda suprato pamiršusi jo namuose dokumentus: vaikų gimimo liudijimus, savo pasą, ir kitus.

- Avelės galva, - barė save Milda.

Palikusi vaikus ir mantą, tuo pačiu taksi ji grįžo atgal. Raktą buvo palikusi ant stalo, o duris atdaras. Laimė, jis dar nebuvo grįžęs. Pačiupusi krepšelį su svarbiais popieriais, ji pėsčia pasileido į stotį. Iš ten - autobusu į kaimą.

Po savaitės Albinas su savo motina dar bandė kalbinti Mildą sugrįžti, bet greitai išėjo pas kitą.

Bandė Milda su vyresniąja į darbą važinėti pakeleivingomis mašinomis, bet ši loterija sunkiai sekėsi ir šiek tiek baugino. Glaudėsi tai vienur, tai kitur, kol gavo paskyrą kooperatiniam butui. Savo butui. Ir vėl užsižiebė viltis.

VI dalis

Laiškas dukrai

Kai mažoji užmigo, Milda, susiradusi popieriaus ir rašiklį, sėdo rašyti dukrai, vienai ir kitai, laišką:

Tu, dukryte, esi mano širdies ir kraujo dalelė, užsimezgusi įsčiose iš mažyčio lašelio ir išaugusi į miniatiūrinį kūdikėlį, gamtos ir Dievo stebuklą, kuris užaugs į didelį žmogų. Tu esi mano išsipildžiusi svajonė, mano gyvenimo prasmė ir tikslas...

Pirmiausia norėčiau, kad tu augtum sveika, kokia ir gimei, ir vertintum šitą Dievo dovaną. Juk pasaulyje yra tiek daug vaikų iš prigimties ar dėl ligų, katastrofų ar karų pasmerktų negalei. Vertink šitą lemties dovaną būti sveikai, nevaryk Dievo į medį dėl iškilusio spuogo, nosies ar ausų formos, ar dar dėl ko nors kito... Saugok savo sveikatą, nevaikščiok "nuoga", kiaurą žiemą atsilapojusi, nors ir knietės visiems rodyti apnuogintą pilvą ir liauną figūrą (Kokia aš graži!). Nežalok savęs nikotinu, alkoholiu ar kitais nuodais, žemėje yra daug įdomesnių dalykų. Atmink, kad sveikata yra didžiausias turtas. Kai jos nėra, niekas nebemiela.

Dar norėčiau, kad tu pamėgtum skaityti, nes knygose tu rasi gausingai įdomių situacijų, iš kurių tu galėsi pasimokyti, rasi sektinų pavyzdžių, patarimų tau ir intelektualios informacijos. Žinok, tik knyga yra pasaulį girdanti išminties upė. Knygos formuos tavo mąstymą, plės akiratį, turtins žodyną. Skaitydama tu tapsi protingesnė ir saugesnė. Aš tau linkiu suspėti laiku jas perskaityti, nes, pavyzdžiui, vaikų literatūrą tuoj išaugsi kaip vaikišką suknelę. Žinoma, pasakų knygą galima skaityti ir senatvėje, kad pasitikrintum per gyvenimą sukauptas vertybes, bet, tarkim, viena kuri nors vaikiška knygelė tau naujos informacijos nebesuteiks. Be to, knygos galėtų tau atstoti pačius geriausius draugus, nes jos niekada tavęs neišduos, neišplepės paslapties. Prisimink, kad knyga yra didžioji išmonės upė, girdanti visą pasaulį.

Pamėgusi skaityti, tu tikrai norėsi ir mokytis. Juk tik mokslas atveria duris į pasaulį, į pažinimą, į geresnį, šviesesnį gyvenimą. Mokslas išplės tavo akiratį, pažinimą, lavins tavo protą, kūrybiškumą, padės susikurti gerą ateitį, gauti puikų išsilavinimą, darbą ir atlygį už jį, suteiks galimybę keliauti, pamatyti pasaulį, plėsti akiratį. Tik neprarask domėjimosi mokslo naujovėmis, tik nepristyk motyvacijos ir kantrybės. Atmink - žmogus be mokslo yra aklas lyg būtų be akių.

Mokydamasi tu turėtum galimybę susirasti sau lygų draugą. Tokį, su kuriuo galėtum pasikalbėti įvairiausiais klausimais, kuriam galėtum išsakyti drąsiausias savo svajones, planus, nuoskaudas, viltis ir būtum tikra, kad supras, patars, parems, niekada nepasijuoks. Tokį draugą, su kuriuo jaustum esanti saugi, rami ir pasitikinti savimi. Galbūt su tokiu žmogumi sukurtum gražią šeimą, grįstą pasitikėjimu, pagarba ir ištikimybe. Gal abu kartu eitumėte ir kūrybos keliu... Bet tokią draugystę brangink kaip krištolą, žinok, jei suduš, sutrupės, nesuklijuosi, nesulipdysi.

Norėčiau, kad tu visada būtum dora, nuoširdi ir sąžininga, nebijanti atsakyti už savo poelgius, nesvarbu, kas beatsitiktų. Rūpinkis ne savimi, o šalia esančiu, kitu, kuriam pagalbos galbūt reikia labiau negu tau. Stenkis žmogui padėti nelaukdama atlygio. Būk geranoriška, apie kitus atsiliepk tik teigiamai ir niekada nieko nesmerk, bet stenkis suprasti, įlįsti į jo kailį. O jei suklysi, nebijok pripažinti savo klaidų ir atsiprašyti. Tavo nuoširdumą, tikėk, visi priims kaip dorybę. Išlik visada paprasta, net kukli, nes puikybė yra nuodėminga. Linkėk visiems gero ir remkis šventa doros trejybe: pasisveikink su sutiktu, nepamiršk atsiprašau ir ačiū. Visada šypsokis ir išlik žmogumi.

Bet dėl to tau prireiks labai daug kantrybės. Todėl išmok ją pati valdyti, kad neprarastum kitų pasitikėjimo. Priimk kiekvieną situaciją ramiai kaip neišvengiamą, jei negali nieko pakeisti. Stenkis bet kokiomis aplinkybėmis išlikti ori. Stresinėje situacijoje patariu tau melstis, prašyti Dievo užtarimo ir kantrybės arba medituoti, galbūt aprašyti esamą situaciją. Be to, gali pasiklausyti ramios muzikos, paskaityti kažką lengvesnio. Kantrybės suvaldymas tau padės pačiai išlikti saugiai ir pasitikinčiai savimi.

Miela dukrele, brangink laiką, nes nežinai, kiek jo tau Dievas skyrė. Laikas didžiulė galybė, jis net kalnus sugraužia, o žmogui jo duota tik maža atkarpėlė palyginus su tais milijardais metų, kuriais skaičiuojamas žvaigždžių amžius. Tik vienas mirksnis amžinybės skalėje. Todėl skaičiuok kiekvieną minutę, nešvaistyk jo tuščiai, ypač paauglystėje, kai kaip magnetas tave siurbs socialiniai tinklai, draugai kvies šlifuoti miesto gatvių, vilios apkalbos ir kiti dalykai. Tą laiką geriau paskirk knygoms skaityti, meditacijai, muzikai, šokiui ar kitoms meno mūzoms. Pasistenk jo nepramiegoti, kad, atėjus saulėlydžiui, netektų gailėtis, kad tiek mažai padarei. Išmok laiką planuoti. Prieš šimtą metų buvo toks poetas, matematikas, vyskupas anykštėnas Antanas Baranauskas, kuris dar labai jaunas būdamas susidarė dienotvarkę ir jos griežtai laikėsi. Dienotvarkė padeda žmogui sutramdyti save, disciplinuoti, nešvaistyti laiko. Bręsdama planuok savąjį laiką, skirk jį rimtiems darbams, mokslui, Dievo dovanotiems talentams ugdyti, žiūrėk, "Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį rankas sudėjus pailsėsi" - ir skurdas užklups tave kaip plėšikas, - sakoma Biblijos Patarlių knygoje. Todėl kurstyk savyje Prometėjo ugnį, kad niekada laiko neleistum tuščiai, kad nesigailėtum, kad šaukštai jau po pietų.

Vaikeli, nenustok domėtis aktualijomis. Akis kreipk į mokslo, meno, muzikos, literatūros ir politikos naujienas, kad būtum plataus akiračio žmogus. Negalima stabtelėti nė minutei, nes tingulys tada tave įtrauktų į savo maurus. O gyvenimas, jo įvykiai plūsta kaip vanduo nuo krioklio. Nebūk jiems abejinga, nesidangstyk neutralumo, abejingumo kauke, esą, ne mano kiaulės, ne mano pupos. Tik dėmesys aktualijoms tau padės išlaikyti kritinį mąstymą, rasti racionalius sprendimus ir išlikti teisingai.

Žinoma, mano dukra, pirmiausia pasikliauk savo valia, bet išnaudok ir tau gyvenimo siūlomas progas. Neatsisakyk jų dėl baimės, jog gali nesusidoroti su iššūkiais, kad galbūt nepavyks ar dėl kitų primetamos nuomonės. Kiekviena proga yra gyvenimo tau siūlomas naujas šansas išbandyti savo jėgas ir įrodyti, kad viską tu gali, jei tik ryžtiesi, jei tik nori, jei užsispiri, jei nepasiduodi. Gera proga reta, todėl būk budri, nes sakoma, kad gudrus ir svetimą progą pagauna, o kvailas ir savąją pražiopso.

Ir dar, vaikeli, nepamesk iš širdies tikėjimo. Evangelijos tiesos bus vaistas tavo kūno ir sielos žaizdoms, jos suteiks tau laisvės rinktis, augins tavo meilę kitiems padėti, atjausti, būti teisingai, dorai. Biblija suteiks kūrybinio įkvėpimo, ji stiprins viltį, kad viskas pavyks, kaip tu ir norėtum. Tikėdama į Aukščiausiąjį, tu pati jausiesi stipresnė, žinanti, kur eiti ir ką daryti. Todėl tikėjimas - tavo sparnai, kad pasiektum trokštamą viršūnę.

O svarbiausia, miela mano dukra, mylėk gyvenimą tokį, kokį tau Dievas skyrė ir vertink kiekvieną jo dieną, net valandą, minutę, kiekvieną įvykį, atsitikimą ar susitikimą, net bėdą, jų, matyt, reikia tavo augimui. Te niekada negęsta tavo viltis.

Tave mylinti ir viltingai į tavo gyvenimą žiūrinti mama.

V dalis

Nauja viltis

Milda sapnavo tėviškės kalnelį, apaugusį retomis pušimis, jo šlaitus ir visą pievą, pilną prisirpusių žemuogių. Raudonas galveles jos kišo ir iš samanėlių, ir iš žolių, ir raudonavo net plynoje žemėje.

- Jūra žemuogių! - džiaugėsi ji, - net mirga jų liepsnelės akyse.

- Erškėčiažiedžiai, sako, šitie augalėliai, o nė truputėlio neduria! Ir kokie gražūs jų lapeliai, trikampiai, primenantys širdį. Iš saulės, lietaus ir žemės jie visą pavasarį kaupė mineralines medžiagas, taip reikalingas žmogaus organizmui, ir štai kaip dosniai dalija dabar mums, žmonėms.

Milda kaip smakas pasilenkusi, klūpomis ir ropomis rinko ir vėrė uogas ant šalia augančių smilgų. Kelias sultingas žemuoges ji įmetė ir į burną, jautė saldų, malonų jų skonį, net kvapą. Uogų buvo tiek daug, kad bemat ji prisirinko pilną kibirėlį ir kelis vėrinius. Pasiskabė ir žemuogių lapų, sugrūdo juos į kišenę - arbatai. Tai bus skanumėlis dukrelei!

Kai indas buvo pilnas, Milda atsitiesė, apsižvalgė aplink, priešais, kiek akys aprėpė, mėlynavo vanduo, apsuptas pavienių medžių ir miško juostos. Šalia švilpavo, skudučiavo paukščiai, nendryne griežė smuikais žiogai...

Milda nusimetė drabužius ir nuoga brido į vandenį nusiplauti rankų ir atsigaivinti, vis tolyn ir tolyn. Apsivertė aukštielninka ir ėmė plaukti, kol ją pagavo srovė ir ėmė traukti gilyn. Ji priešinosi, bandė iš jos ištrūkti, atvira burna gaudė orą ir... išpilta prakaito nubudo.

Kai po sūnaus laidotuvių Milda apsilankė pas gydytoją, jis pranešė, kad po širdimi ji jau trečias mėnuo nešioja naują gyvybę. Su šia žinia užgimė nauja viltis.

Milda su Albinu ryžosi gyventi dėl vaikų, dėl to, kad nebuvo kitos išeities, kad nutraukti nėštumą buvo jau vėlu, be to, kaustė baimė - visi smerks, prikaišios, sakys - išsiskyrėlė, nesugyvenama... Todėl ji visa širdimi mylės vaikus ir vyrą, nepaisys savo interesų, aukosis jų visų ramybei, kad tik būtų normali šeima.

Bet visai pašlijo Albino ir pirmosios Mildos dukros santykiai. Patėvis nesėsdavo net valgyti su ja prie bendro stalo. Padažnėjo jo susitikimų ir su draugais. Albinui, sugrįžusiam paryčiui, žmona nebeįtiko niekuo: nei valgiu, nei gėrimu, nei tvarka. Dėl triukšmo jų namuose vidurnaktyje nubusdavo ir kaimynai, o Milda būdavo daužoma kumščiais. (Į miliciją nesikreipė dėl jo grasinimų. Be to, argi gražu skųsti vyrą?) Gal viskas susitvarkys, kai gims antrasis jų vaikelis.

Nubėgus vandenims per kovo ledą ji, nusėta mėlynėmis, naktį nuėjo į ligonę pėsčiomis. Vyras palydėjo ir liko už durų. (Tokia tvarka! Kūdikį pamatys tik, kai motiną su vaikeliu išrašys namo.) Širdis alpo iš baimės, ar bus sveikas vaikas. Didesnės laimės ji jau nebeįsivaizdavo.

Antroji dukra pasaulį pasveikino garsiu verksmu paryčiui. Gimė ji sveika, tamsiaplaukė. Milda laiminga nusišypsojo:

- Ačiū Dievui!

Sugrįžusi namo Milda atgijo, čia parvažiavo ir laikinai pas močiutę palikta pirmoji dukra. Pagal įstatymą moteris po gimdymo du mėnesius turėjo teisę auginti vaiką ir nedirbti, gaudama penkiasdešimt procentų atlygio, be to, prisidėjo ir vasaros atostogos. Visos trys jos eidavo į parką pasidžiaugti gamta, pasivaikščioti. Nuvažiuodavo autobusu ir pas tėvus, nes tai buvo įsipareigojimas jiems.

Su Albinu Milda kalbėdavosi apie buitinius dalykus, apie tėvų ir vaikų sveikatą, apie pažįstamus, bet knygos ir teatras jam buvo tolimi dalykai. Tačiau ištrūkti į bent vieną spektaklį ji galėdavo. Nemėgo ji komedijų, labiau traukė pjesės istorinėmis temomis, nors vietos režisierių pastatyta Kazio Sajos komedija "Vurderkindas" ji labai žavėjosi. Ji matė ir Kauno valstybinio dramos teatro pastatytą Balio Sruogos spektaklį "Baisioji naktis". Tai pjesė apie tautos nubudimą po carinės Rusijos priespaudos, joje vaizduojami 1905 metų revoliucijos atgarsiai. Fabulą sudaro šeimyninis Tėvo ir sūnaus konfliktas dėl skirtingų įsitikinimų. Tėvas, ūkininkas ir viršaitis, Simanas Stumbinas, ištikimas carinei valdžiai, nesutaria su sūnumi Jurgiu, ką tik grįžusiu iš Rusijos, negali jam atleisti, kad metė kunigų seminariją, kad gyvena be bažnyčios sakramentų ir dar buria valstiečius sukilti prieš esamą valdžią. Sukilėlių minia remia Skumbino sūnų Jurgį, siekia perversmo, nuosavos žemės, laisvės. Bet tėvas jį apskundžia kazokams. Šie numalšina sukilimą ir pakaria sukilimo vadą Jurgį. Tik netekęs sūnaus, tėvas atsiverčia ir pats persiima laisvės idėja, suvokia, kad materialinė nauda veda į praradimą, sielvartą, net karus... Laisvės paukštė jau plazdėjo ne vieno širdyje.

Po spektaklių Milda sugrįždavo namo pakylėta, įgavusi naujų jėgų, pasiryžusi būti dar geresnė mama ir žmona, besąlygiškai atsidavusi vaikams, šeimai ir darbui, kur galės pritaikyti ir tai, ką matė scenoje.

Ji vėl kaip voverė rate sukosi namų buityje: virė, kepė, skalbė, valė, bėgo į darbą, o grįžusi ruošėsi kitai dienai, žaidė ir kalbėjosi su vaikais. Vyresniąją palydėdavo į darželį, o mažajai, kol Milda darbe, samdydavo auklę, o kartais su ja pasilikdavo ir Albinas. Tik tada ji labiau skubėdavo, bijojo priekaištų. Buities darbuose jis beveik nedalyvavo, bet Milda nieko ir nelaukė, ji buvo susitaikiusi su mintimi, kad bus kantri ir nuolanki. Argi vyras nėra žmonos galva, jos Viešpats?

Žiemą mažoji dukra dažnai sirgo. Jie pasikeisdami ją slaugė namuose su gydytojo priežiūra. Vieną dieną, grįžusi iš darbo, ji rado mažąją išvežtą į ligoninę. Vieną, nes kai vaikeliui sukakdavo vieneri metai, motinos kurtu su juo nebeguldydavo. Apie galimybę slaugyti vaikelį tėvui - jie net nebuvo girdėję, nebuvo tokios ir tradicijos. Net nenusimetusi palto, Milda išlėkė į ligoninę.

Ją įleido ir į palatą. Su mažesniais vaikučiais gulėjusios mamos apspito ją:

- Ai, kokia graži mergytė, kaip paveikslėlis ant mišinuko Mališ pakuotės!

- Galvojam, kas gi ta mama, kad vieną vaikelį paguldė...

- Kiek gi jai laiko?

Milda vos spėjo atsakinėti, aiškintis. O įžengęs į palatą vyresnysis gydytojas, rodos, galutinai užvirė Mildos širdį.

- Įsisenėjęs plaučių uždegimas, mes bejėgiai, ruoškitės laidotuvėms.

Į ligoninę buvo pakviestas ir Mildos vyras:

- Dabar tai tikrai aš skiriuosi. Daugiau negyvensiu.

Milda verkdama puldinėjo nuo vieno mediko prie kito, maldavo pagalbos, prašė su greitąja vežti į apskrities centrą.

- Ne. Nieko nebepadės. Nėra laisvo automobilio, - kaip akmenys ant moters galvos byrėjo atsakymai.

Prisiekusi, kad sumokės pati, ji su dukrele, prijungta prie deguonies aparato, greitosios medicinos automobiliu išlėkė į didesnį miestą.

Po keturių parų nuo deguonies aparatų dukrytė buvo atjunta ir jos abi pateko į penkiavietę vaikų skyriaus palatą. Čia dieną virė gyvenimas, vaikštinėjo medikai, vakare subėgdavo savo vaikučių lankyti mamos, o naktį Milda su visais penkiais vaikais likdavo viena. Aklinėjo nuo vienos metalinės lovytės prie kitos, jei kuris vaikelis pravirkdavo ar šaukėsi pagalbos. Girdė, glostė, ramino, kartais nešiojo. Palatoje gulėjo mažylių ir iš vaikų namų, jų niekas nelankė. Ypač sunku buvo savaitgalyje, nes slaugančio medicinos personažo beveik nelikdavo ir ji viena puldinėjo nuo vieno ligoniuko prie kito, nes išbudins raudalius ir visus kitus.

Miegojo ji ant žemėje patiesto čiužinio.

Po mėnesio jos dukra pasveiko ir abi galėjo grįžti namo. Mildai reikėjo nedarbingumo lapelio, kad pateisintų ligoninėje praleistą mėnesį.

- Ne. Nėra galimybės. Jūsų dukrai jau vieneri metai ir šešios savaitės, - kirto medikė.

- Ačiū.

- Prūdas vidury, įstatymas aplinkui, - sako sena patarlė.

Įstatymo neperlipsi.

IV dalis

Sena meilė

Tiksėjo prieštaringas aštuntasis dešimtmetis Lietuvoje ir pasaulyje. Šalia Baltarusijos sienos, netoli Mildos tėviškės) buvo pastatyta Ignalinos atominė elektrinė - vienintelė branduolinė jėgainė Baltijos šalyse (Valio, tiems, kurie penkiasdešimt kilometrų spinduliu prie jos gyvena, elektra bus per pusę pigesnė, - džiaugėsi žmonės.) , o 1986-ųjų balandį jau vėluodama visus sudrebino tragiška žinia, kad Černobilyje sprogo atominis reaktorius, tapęs daugybės žmonių mirties priežastimi. Panašiu laiku ėmė plisti ir Michailo Gorbačiovo persitvarkymo idėjos, o Lietuvoje scenas užkariavo Algirdo Kaušpėdo suburta roko grupė "Antis".

Kažkas atsitiko - mergaitė supyko,

Per vidurį kino paliko vaikiną.

Vaikinas Martynas per vidurį kino

Mergaitę prie durų stabdyti mėgino...

<...> Ne tau , Martynai, mėlynas dangus,

Ne tau , berneli, rožėm klotas kelias.

Ir vėl vienam teks grįžti į namus,

Ieškok, Martynai, prastesnės panelės.


Tada ne vieno tautiečio akys atsimerkė, o širdys išdrąsėjo. Pleveno atgimimo idėja.

Palikusi dukrą atostogų pas tėvus, Milda autobusu važiavo į darbą ir labai nustebo, kai prie jos prisėdo nuo mokyklinių metų nematytas Albinas. Jie nebuvo klasės draugai, tik pažįstami, jautę simpatiją dar mokykloje.

- Šimtas metų! Sveika! Kur važiuoji? Ką veiki šituose kraštuose?

- Juk ir aš iš šitų kraštų.

Milda ėmė pasakoti, kur gyvenanti, ką dirbanti, kad viena auginanti dukrelę...

Albinas džiaugėsi išvengęs kariuomenės (tarnauti sovietinėje kariuomenėje buvo tolygu pakliūti į kalėjimą, nes ir vienur, ir kitur buvo vagiama, darbas tik imituojamas, meluojama ir smurtaujama, o jei ką - galėjai ir į Afganistaną būti nutrenktas). Vyras net didžiuodamasis porino apie jaunystės nuotykius, kaip nekaltai pakliuvo į Pravieniškes už muštynes ir peiliuko iš kišenės ištraukimą (juk dažnas jį nešiojosi kišenėje), bet iš tikrųjų jis esąs švarus. Tik tardytojai ne taip supratę situaciją ir Albiną nekaltai ten įkišę, pasak jo, turėję sėsti visai kiti. Gyrėsi dabar įsidarbinęs gamykloje, motina nupirkusi senamiestyje dalį namo (Milda butą tik nuomojosi) ir gyvenąs gerai. Dar kalbėjo apie pomėgį žvejoti, kokios žuvys kimba pavasarį, vasarą ir rudenį, kaip jas gaudyti, siūlėsi atvažiuoti pameškerioti ežere Mildos tėviškėje. O kokia romantika! Mildai net kilo noras patirti šitokį malonumą.

Kai vieną penktadienį, po ilgo posėdžio, Milda grįžo jau temstant, prie namo, ant suoliuko, rado jos laukiantį Albiną.

- Ilgai dirbi. Ar galiu užeiti pas tave, noriu pasišnekėti.

- Gali, jei taip nori, - ištarė Milda.

Įžengęs į kambarį, Albinas iš užančio išsitraukė butelį vyno ir saldainių. Milda užvirė vandens arbatai, papjaustė iš tėvų atsivežtos dešros ir padėjo dvi taures. Ilgai tą vakarą jie šnekėjosi apie praeitį, apie kiną, ilgai jis pasakojo apie savo nuotykius. Vakaras baigėsi bučiniais ir sueitimi. Albinas Mildai atrodė gražus, stiprus, aistringas vyras, kuris elgėsi visai kitaip negu Petras, ir jauna moteris įsimylėjo. Susitikimai kartojosi ir Albinas įsmigo Mildai į širdį - ji pametė galvą.

Kai Albinas nuvažiavo į Mildos tėviškę žvejoti, tėvai nesipriešino, nes pažinojo abu Albino tėvus, rado net giminystės saitų, lyg būtų devintas vanduo nuo kisieliaus... O žuvų - jie dar tiek nebuvo matę, du kibirus nuo ežero partempė, net ungurių. Visi puolė skusti, kepti, rūkyti... Motinai buvo svarbu, kad vaikai gyventų su Dievo palaiminimu, su bažnyčia ir kad niekas dėl šito akių nebebadytų.

Mildai truputį buvo neramu dėl dukros, ar pamils ją Albinas, ar taps jie draugai, kol kas to ryšio tarp judviejų lyg ir nesimatė. Kartais jis atnešdavo vaikui kokį saldainį, pašnekindavo, tuo ir pasibaigdavo jų bendravimas. Gal pripras? Manė, kad suras vaikui tėvą, kad pati bus laiminga, nebereiks per šventes pavydžiai žiūrėti į apsikabinusius tėvus, brolį su broliene... O ir geresnio argi ji verta? Kai Albino motina sakydavo: "Kažkas gi turi paimti ir išsiskyrusias...", - ji net pasijusdavo dėkinga.

Jiedu susirašė tyliai, be balių ir kompanijų, o kaimo bažnytėlėje jų santuoką palaimino ir kunigas. Į jo klausimą:

- Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti? - abu atsakė taip. Bet argi kas šituo momentu kitaip atsako?

Dabar Milda su dukra persikėlė į jo namus be patogumų, padaugėjo rūpesčių, suktis reikėjo dar sparčiau. Ji po širdimi vėl jautė užsimezgusią naują gyvybę, bet ir dirbti, ir rūpintis šeima bei buitimi turėjo suspėti. Čia ir krosnį patiems teko kūrenti, ir vandenį iš kaimynų šulinio semti, ir į darbą buvo toliau. Albinas vis dažniau mėgo išeiti susitikti su draugais, bokalą alaus išlenkti, grįžęs patriukšmauti.

- Ką, laisvę tu man nori riboti? - išgirsdavo, jei būdavo nepatenkinta.

Ir būtinai dar pridurdavo:

- Kitų bobos geresnės.

Jiems gimė berniukas. Vyrui sūnus onoras - linksma žinia (moteriškos lyties kūdikis - tik mergaitė, ne vaikas). Būtų buvęs pakylėtas, laimingas, bet kai motociklu atriedėjo su savo motina į Raudonojo kryžiaus ligoninę lankyti, Milda jau buvo išraudojusi dvi paras. Kūdikis gimė su anatominiu lūpos vientisumo defektu (kiškio lūpa), su širdies yda. Abu lankytojai net loštelėjo nuo šios žinios.

Apkaltinta buvo Milda, kad ne tokia kaip visos. Ir pagaliau visa kaltė buvo suversta eilėraštukui, kurį deklamuodavo Mildos dukra:

Kiškis juokės -

lūpa plyšo,

du dantukai atsikišo...

Nuo tada jos dukra ėmė dar labiau Albinui pintis po kojomis, kliūti.

Milda stengėsi kaip begalėdama įtikti vyrui, prisitaikyti.

- Vėl bulvės? O kodėl bulvienė prie mėsos, o ne bulvės?- sugrįžęs pusiaunaktį Albinas ieškodavo priekabių, keldavo balsą ir ranką ir prieš ją, ir prieš vaikus.

Bėgti? Bet kur? Ką žmonės pasakys? Nors tėvai tikrai priimtų, nes jie gailėjo Mildos pirmosios dukters.

Milda išsigelbėjimo ėmė ieškoti biblijoje. Ji skaitė ir bandė perprasti, kas ten parašyta:

"Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.
Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria."

Milda atsivertė užrašinę ir pati ėmė rašyti: "Milda, tu privalai būti kantri. Tik kantrybė gali atnešti ramybę. Juk tu taip dar troškai mylėti ir būti mylima, apkabinama, priglaudžiama. Nors šiandien maža jauti pagarbos, supratimo, nėra dvasinės jungties, maža šiltų, meilių žodžių, nemėgsta jis teatrų, kelionių, o ir nėra tam pinigų, bet tu ne viena, turi vaikams tėvą, turi su kuo išvažiuoti, pasikalbėti. Na ir kas, kad ne viską jis supranta, kad pavyduliauja, jei užtrunki keliolika minučių ilgiau darbe. Tik pati žinai, kad ir skubėdama negali suspėti su laikrodžio rodykle. Blogiau, kad girtas šokdina... Gal meilė kaip vėjas: buvo - nebėra. Bet tu, Milda, prisiekei prie altoriaus... ir šitą jungtį gali nutraukti tik pats Dievas. Dar tau maža nuodėmingumo ir priekaištų! Milda, būk vyrui maloni ir kantri. Pati žinai, skaitei, kiek daug personažų išgelbėjo kantrybė, kiek jų pražuvo dėl jos stygiaus..."

Pravirko vaikas, ir Milda nuskubėjo prie jo.

Bet kai sūnui ėjo vienuoliktas mėnuo, jis staiga mirė dėl virusinių ligų ir komplikacijų, net nesulaukęs lūpytės operacijos.

Abiem žemė įgriuvo po kojomis, vėl pasipylė priekaištai, o Milda ėmė save graužti - ne jai nei tas mėlynas dangus, nei tas rožėm klotas kelias...

III dalis

Netikėtas susitikimas

Su Ramune Milda susitiko sostinės gatvėje. Buvo žiemos vidurys, šalta, vėjuota, žvarbu. Pasisveikinusios abi įsmuko į artimiausią kavinę.

Joje buvo šilta, jauku, skambėjo roko grupės Hiperbolė hitai.

Užsisakiusios po Kijevo kotletą, po pyragaitį ir kavos, abi klausėsi skambančios dainos:

Pamiršk mane, pamiršk mane, svajotą ir mylėtą.

Pamiršk mane, kaip sapną pamiršti.

Ir slėnį tą, ir slėnį tą, kaip mūsų žingsniai lėtą,

Ir žibuokles upelio pakrašty.

Pamiršk mane ir tą netikrą viltį,

Kuri ir mus, ir svajones apgaus.

Pamiršk mane, juk prievarta pamilti

Aš negaliu net mylinčio žmogaus...

- Kaip tavo dukra auga? - pasidomėjo jaunystės draugė Ramunė.

- Gerai, jau į darželį pradėjau leisti.

- Ir kaip?

- Be problemų. Jai ten patinka.

- O su Petru ar palaikai ryšį?

- Ne. Aš paprašiau Petro atsisakyti tėvystės, o kartu ir elementų, - nenoriai ištarė Milda.

- Sutiko?

- Iš karto. Gal keiskime temą. Geriau papasakok, kaip tu.

Ramunė ėmė pasakoti, kad pavasarį baigs universitetą, kad važiuos dirbti ten, kur gaus paskyrimą, gal į vieną miestą su draugu, kuris dabar mokosi Kaune Žemės ūkio akademijoje.

- Tu būsima medikė, o jis žemdirbys, - išsprūdo Mildai.

- Mes visi iš kaimo, - atkirto Ramunė. - Beje, mes abu su Mykolu vasarą keliausime į Gruziją. Pasisvečiuosime Tbilisyje, sostinėje. Kokia graži jo senamiesčio architektūra! O gruziniška virtuvė - pirštus gali nusilaižyti! Labiausiai noriu pamatyti Kaukazo kalnus, Tai bus mūsų medaus mėnuo. Balių mums nereikia.

- Tai bent. Sveikinu. Džiaugiuosi. Geros jums kelionės, malonių įspūdžių, - linkėjo Milda.

Kalba nutrūko. Mildai susopo širdį, ji pasijuto kitokia, iškritusi iš darnių, tvarkingų šeimų rojaus, juk su Petru ne tik niekur nebuvo išvažiavusi, bet net ir išėjusi, nes jis tiesiog bijojo žmonių, glausdavosi kur už stotelės ar po medžiu.

Padavėja atnešė užsakytą maistą, ir dvi vaikystės metų draugės palinko prie kotletų pietauti.

Papietavusi Milda pasidžiaugė turinti bilietą į Justino Marcinkevičiaus spektaklį MAŽVYDAS.

- Gal ir tu, Ramune, norėtum? Tikriausiai dar bus bilietų, eikime kartu? - kvietė ji bičiulę. - Noriu pamatyti, kaip Vytautas Paukštė suvaidins Mažvydą. Sudėtingas vaidmuo. Sunkus kaip žmogaus gyvenimas buvo pirmosios lietuviškos knygos kelias pas skaitytoją į jo sąmonę...

Bet Ramunė ištarė turinti skubių reikalų. Abi juto, kad ir kalbėtis nebeliko apie ką. Pamojo viena kitai ranka ir nuėjo skirtingomis kryptimis.

Paklaidžiojusi po apsnigtą prospektą, "Vaikų pasaulyje" ji nupirko dukrai lauktuvių. Tada, slėpdama nuo šalčio kišenėse rankas, Milda pasuko į Akademinį Dramos teatrą. Spektaklis buvo įdomus, o finalinėje scenoje, kai visi žiūrovai atsistoję ėmė skanduoti: Lie-tu-va, Lie-tu-va... - Milda jautė, kaip kūnu bėgioja šiurpuliukai ir skruostais rieda ašaros.

Anksti ryte pirmuoju autobusu Milda išvažiavo pas tėvus pasiimti ten paliktos dukrelės. Viešėjo trumpai, nes rytoj į darbą, bet motina spėjo nubrozdinti seną žaizdą:

- Susipykau su kaimyne. Ji tave vadina išsiskyrėle, sako, išėdų nė vienam nebereiks.

Milda pritūpė ant kėdės.

- Aš niekam ir nesisiūlau.

- Renkis, mažute. Lauke šalta. Rytoj į darželiuką, - skubino vaiką.

Kaimo keliuku per girgždantį sniegą ir trupantį po kojomis ledą motina su dukra pasuko į stotelę.

Krepšį nešė senelis. Jis visada buvo linkęs padėti.

Autobuse buvo šilta ir tylu, tik monotoniškai burzgė mašinos variklis. Greitai dukrelė, padėjusi galvą ant mamos kelių, užmigo. Milda, žiūrėdama į apsnigtus laukus, styrančius nuogus medžius ir per pusnis brendančias žaliaskares egles, paniro į apmąstymus. Jai dažnai buvo peršamas motinos sesers gyvenimo pavyzdys.

Teta Birutė kelerius metus draugavo su savo būsimu vyru. Abu buvo baigę ekonomikos studijas, abu turėjo aukštojo mokslo diplomus, gerus darbus ir svarbiausia - vienas kitą labai mylėjo. Jis buvo aukšto ūgio, tiesaus stoto, inteligentiškas vyras, dėmesingas, paslaugus ir jautrus savajai širdies damai. Ji mažutė, skulkutė, gražaus veido, dailiai nuaugusi. Abu mėgo gamtos prieglobstį, pasiirstymus valtele, saulės laidas, keliones po Lietuvą, ramų poilsį ir knygas. Birutė, ištekėjusi už pačios mylimo ir ją mylinčio vyro, jautėsi įkelta į dangų. Bet šeimos idilė sugriuvo kaip kortų namelis per kelias minutes. Kai įsčiose jau spurdėjo septynių mėnesių kūdikis, staiga nustojo plakusi Roberto širdis - infarktas.

- Nejaugi mirtis stipresnė už meilę? Kodėl ji atsėlina kaip vagis ir atima brangiausius, mylimus žmones? - kilo egzistenciniai klausimai.

Birutė liko našlė. Žemė jai slydo iš po kojų. Ką jauna moteris jautė tokioje situacijoje laidodama vyrą, ką išgyveno viena sutikdama į pasaulį ateinantį kūdikį, niekas per daug nesirūpino ir nelabai suprato. Kokie jausmai degė jaunoje širdyje, žinojo tik ji pati. O gal kito skausmo ir neperimsi? Nors rodėsi, kad gyvenimas be vyro bus kaip sriuba be druskos ir pipiro, ji pasiryžo gyventi tik dėl dukrelės Rūtos laimės, kad dukra augtų aprūpinta, kad lavintųsi, kad formuotųsi kaip asmenybė. Dukra Birutei buvo gyvenimo spindulys, kuris ir džiugino, ir guodė, ir stiprino. Ji Rūtai ir paskyrė visą savo gyvenimą. Todėl giminėje Birutė tapo pavyzdžiu visiems.

- Žiūrėk, kaip gražiai Birutė gyvena viena, nereikia jai jokių vyrų!

- Kokią puikią dukrą Birutė viena užaugino!

- Koks jai ten vargas, nereikia prie vyro derintis, ką nori, pati sprendžia.

- Žiūrėk, kad gyventum kaip Birutė!

Prie įvažiavimo į miestą autobusui staigiai pasukus į dešinę, Milda intuityviai sugriebė atlošą ir sugrįžo į realybę. Nubudo ir dukra.

- Va, mes jau beveik namuose. Ar sapnavai ką nors?

- Taip. Sapnavau, kad su seneliu nuo kalno rogutėmis važinėjuosi.

- Ir kaip?

- Išvirtau.

Abi juokėsi.

- Maukis pirštinytes. Leisk, užrišiu tau kepurę.

Išlipusios iš autobuso Milda su dukra pateko tiesiai į vėjo glėbį ir rankomis susitvėrusios nusiyrė link savo buto.

KOMENTARAI:

II dalis

Spaudimas

Buvo sekmadienis. Grįžę iš bažnyčios prie pietų stalo tėvai su Milda rimtai pasikalbėjo. Jie dukrai aiškino, kad Povilas jai ne pora, o ir iš viso turėti berną dar per anksti.

Ji nesiginčijo: žinojo esanti bejėgė pakeisti jų nuomonę. Tėvų gi žodis šventas!

Bet širdyje mergaitė pajuto nerimą: ką tik užgimusiam maloniam jausmui iškilo grėsmė. Ji norėjo dar nors kartą pamatyti Povilą ir pasikalbėti.

(Apie telefoną jie dar nebuvo net girdėję.)

Kai Milda po pamokų laukė stotelėje autobuso, priešais netikėtai išdygo Povilas. Be žodžių abu susikibo rankomis ir pasuko link ežero, kur po beržu riogsojo suoliukas.

- Laukiau tavęs šokiuose, - apglėbė Povilas Mildos pečius ir prisėdo šalia.

- Negalėjau, - išsisukinėjo Milda.

- Gaila... Gal šį šeštadienį ateisi?

- Neleis.

- Tai pabėk... - siūlė jis.

Milda pašoko:

- Autobusas!

Abu nubėgo į stotelę. Pavažiavo kartu kelis kilometrus ir Milda išlipo.

Povilas po savaitės atėjo ir į Mildos namus, bet jos tėvai griežtai pareikalavo:

- Nekelk daugiau čia kojos, dar apvogsi.

Jis ir nebekėlė. Milda verkė: juk meilės kaip ir kosulio nepaslėpsi.

Pasklido kalbos, kad Povilas vėl pakliuvęs į milicijos rankas, kad uždarytas į cypę, o kiek vėliau, kad rado mirusį.

- Matai, sakėm, nusikaltėlis! Džiaukis, kad išgelbėjom. Suprantam - meilė visada akla ir kas blogai nemato.

- O įsimylėti - blogai ar gerai? - svarstė Milda. - Ir kas geriau - pasitikėti savo vaiku ar jam tik nurodinėti?

Riedėjo XX amžiaus aštuntas dešimtmetis. Kalbomis sklido žinia apie Romo Kalantos susideginimą protestuojant prieš tarybinę valdžią. (Mokykloje irgi buvo tardomi vaikai dėl naktį ant sienos priklijuoto lapelio: ,,Broliai lietuviai, vienykitės!" Taip mokiniai išreiškė pyktį, kad jų neįleido į filmą ,,Fantomas". Milda žinojo, kad taip padarė bendrabutyje gyvenę bendraklasiai. Ji tame veiksme nedalyvavo, paskutiniu autobusu išvažiavo namo.)

-Beprotis, - pasakė tėvas apie Kalantą,- tik tu niekur nesikišk!

(Tėvai buvo įbauginti pokario tragedijų.)

O rudenį Milda išvažiavo į miestą, įstojo į universitetą.

Vėliau atėjo dar vienas susižavėjimas. Į tėvų namus atskriejo laiškas iš kito rajono. Rašė vaikinas, su kuriuo ji pasikeisdavo laiškais dar nuo draugystės vakaro mokykloje. Tas pasakojo, kad grįžo iš armijos ir nori atvažiuoti pas ją į tėvų namus. Apie Petro ketinimus Milda išsitarė tėvams, ir šie sutiko.

Po mėnesio sutartu laiku Petras į Mildos tėviškę atvyko su tėvu ir motina. Tėvai buvo tiek, kiek ir sūnus. Visi prie bendro stalo. Tokie vizitai kartojosi kelis mėnesius.

Mildos gimdytojams tiko, kad Petro tėvas buvo aukšto rango valdininkas, kad uniformuotas, kad atvyksta su deficitinėmis dovanomis, su konjaku, kad su automobiliu - ko kaime nė vienas neturėjo.

Ir Milda ne kartą buvo pavėžėta tuo zaporožiečiu. Tik jai buvo keista, kad Petras atvažiuoja ne vienas, o tik su tėvais, kad būna tiek, kiek būna tėvas, kad pats negali vairuoti. Bet tai buvo palaikyta pagarbiu paklusnumu tėvams. Kaip gražu!

Nuo mažens dukrai į galvą buvo kalama: tėvų neklausysi - į eketę įkrisi.

Bet Mildos širdyje buvo chaosas. Kartą Ramunė jos paklausė:

- Ar myli tą būsimą savo jaunikį?

- Ne, - nuleidusi galvą ištarė Milda, bet gal priprasiu...

Kai Petras su tėvais kartą atvežė vestuvinius (auksinius!) žiedus, ėmė planuoti ir vestuves. Jos buvo didelės, puošnios, triukšmingos. Įtakingo tėvo dėka radosi ir butas bendram gyvenimui. Milda visame veiksme dalyvavo pusiau gyva. Ji jau laukėsi.

Kai gimė vaikutis, rūpinosi ir vaikeliu, ir šeima, mokėsi ir dirbo. Ji buvo pasiryžusi visur suspėti laiku. Ji sukosi kaip voverė rate, bet širdis buvo tuščia. Nieko panašaus į meilę nebejautė.

- Kaimynė man akis bado, kad tu gyveni be bažnyčios, - po vestuvių dukrą, atvažiavusią jos aplankyti, skaudino motina.

- Mama, juk žinojai, kad jie komunistai. Patys taip sutarėt.

Reikia pasakyti, kad Mildos tėvai kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią ir per šeimos šventes paburbėdavo prieš okupantus, nes stribai buvo sušaudę ar ištrėmę jų gimines.

- Petras man anąkart sakė....Petras..., - liejosi mamos priekaištai.

Milda tokiais atvejais stengdavosi, kuo greičiau užbaigti viešnagę pas tėvus ir grįžti namo.

O kai Mildos vyras buvo paguldytas į ligoninę ir jam diagnozuota sunki, paveldėta, nepagydoma psichinė liga, ji ryžosi su kūdikiu bėgti...

Meilė vara laimės neatnešė.

Komentarai:

I dalis

Laiminga

Buvo paskutinė nerūpestinga vasara, kai ji galėjo daryti, ką panorėjusi. Tiesa, ant rašomojo stalo gulėjo šūsnis knygų, kurias jai būtinai reikėjo perskaityti. Privaloma literatūra! Dar prieš savaitę ji prarijo Putino "Altorių šešėly". Dabar eilėje laukė Ievos Simonaitytės "Vilius Karalius". Bet šį šeštadienį ji su drauge susitarė eiti į šokius. Ten, gretimame kaime, senoje nebeveikiančioje mokykloje bus šokiai.

Ištrūkusi iš namų (motina visada sunkiai išleisdavo į bet kokią iškylą), Milda pasuko į draugės kiemą. Besimeilindamas apie kojas, pasitiko šunelis Sargis. Amtelėjo ir vėl nutilo. Ant slenksčio išdygo Ramunė. Jos vasarinė suknelė buvo tokia pat raudona kaip palangėje žydintys jurginai.

Kokia tu ryški!

Man patinka raudona spalva - vakar mama pasiuvo, - patenkinta Ramunė apsisuko ratu.

Ar jau einame?

Galim!

Ramunė įleido Sargį į trobą, uždarė laukujes duris ir abi pasuko kaimo keliu į asfaltą. Ėjo kairiąja puse net nesidairydamos, nes automobilių pravažiuodavo mažai - išgirs iš toli. Kalbos abiem netrūko ir net nepastebėjo, kaip dvi draugės pasiekė tikslą. Pirmieji šokiai!

Senosios mokyklos kieme būriavosi pulkas kaimo bernų. Visi vienmarškiniai, be kaklaraiščių, keli su cigaretėmis dantyse. Pamatę Ramunę ir Mildą, suklego, varstė akimis nuo kojų iki galvos.

Labas, panelės!

Sveiki, - burbtelėjo Ramunė ir abi dingo atvirose pastato duryse.

Reikia pasakyti, kad šokiai kaime prasidėdavo vėlai vakare, po visų darbų. Ir dabar saulė jau grimzdo už miško. Viduje degė viena elektros lemputė, o pasieniuose rikiavosi daugybė kėdžių. Ant jų sėdėjo keliolika panelių ir kelios senyvo amžiaus moterys. (Kas nors juk turi sergėti jaunimą!) Pakaitomis grojo keli kaimo akordeonistai ir magnetola. Akordeonistai plėšė valsus ir polkas su ragučiais ir be jų, o iš magnetolos liejosi ABBA arba "Nerijos" dainos.

Mergaičių salėje buvo mažiau nei vaikinų, todėl visos tikėjosi būti pašokdintos. Bet dalis vaikinų stumdėsi lauke, už durų, dėl kažko ginčijosi, gal net butelį lenkė. Milda su Ramune buvo sutarusios neiti šokti su girtais. Laimei, tokie prie jų ir nepriėjo.

Prisišokęs iki nugriuvimo, po paskutinės dainos jaunimas išvirto į lauką, ir visus apglėbė nakties vėsa. Rugpjūčio danguje mirgėjo nesuskaičiuojama daugybė ryškių žvaigždžių, todėl naktis buvo šviesi. Virš slėnio ir ežero kilo tirštas baitas rūkas.

Milda su Ramune pabėgom pasileido asfaltu į pakalnę namų link niūniuodamos ką tik skambėjusią dainą:

Čipolino, Čipolino,

Man prisieki, jei gali,

Visą amžių, Čipolino,

Būsim pasakų šaly.

Ėjo metai, ištekėjo

Už raganiaus mano fėja...

Abi išgirdo šalia cypiančius dviračio stabdžius - mergaites pasivijo Matas ir Povilas. Ėmė šnekinti. Linksmai visi dalinosi įspūdžiais apie šokius, apie muziką, apie žvaigždėtą dangų ir besibaigiančią vasarą. Vyrukai suskėlė kelis anekdotus ir visi keturi, garsiai kvatodami, įkopė į kalną.

Mes važiuojam, - pasakė Matas, apžergė dviratį, pasisodino ant karties Ramunę ir abu nulėkė į nakties glėbį.

Milda sunerimo likusi ant kelio viena su Povilu.

Nori, pavešiu,- tarė Povilas.

Ne, gal geriau eikime pėstute.

Povilas buvo mažakalbis. Milda taip pat nežinojo, apie ką tęsti kalbą. Juk jie vienas kitą pamatė tik šįvakar. Tiesa, šoko susikibę porą šokių, ir tiek. Kelias minutes ėjo tylėdami ir klausydamiesi pavienių nakties garsų. Milda prisiminė tėčio pasakojimą apie bendradarbio sūnų Povilą, kad jis grįžo iš įkalinimo vietos, kad ten buvo pakliuvęs lyg ir už vagystę... Klausti nieko nedrįso. Šiaip Mildai patiko Povilo garbanoti vešlūs plaukai. Patiko, kai jis šokiuose grojo akordeonu. "Tik galėtų būti aukštesnis", - pamanė.

Tai į mokyklą dar eini? - mezgė kalbą jis.

Į dvyliktą.

O kur toliau?

Norėčiau būti mokytoja.

Įsivyravo tyla.

O tu ką veiki?

Dirbu statyboj.

Iš už debesies išlindo pilnas mėnulio veidas ir kelias tapo šviesesnis.

Tai gal sėsk, pavešiu, - dar kartą pasiūlė Povilas, ir Milda nebeatsisakė.

Ant karties buvo kieta, nepatogu. Ji tvirtai abiem rankom įsikibo dviračio vairo ir šonu jautė retsykiais priglundantį Povilo kūną.

Sustok, ačiū, jau nebetoli namai, - pasakė ir, kai jis pristabdė, nušoko nuo karties. - Neik iki namų, dar tėvai pamatys.

Ar ateisi kitą kartą? - tyliai paklausė Povilas ir švelniai pabučiavo Mildą į plaukus. - Aš tavęs labai lauksiu. Draugaukim.

Milda švelniai atstūmė nuo liemens jo ranką ir neatsigręžusi pasileido kaimo keliuku namų link.

Netoli trobos, šalia klevo, pasišviesdama prožektoriumi, jos jau laukė motina.

Tai su kuo ten parėjai?

Milda tylėjo.

Lauki iki paskutinio, kol kažkas iššluos salę, - troboje pasitiko tėvo balsas.

Milda greitai nuspyrė basutes, nusirengė suknelę, šmurkštelėjo po antklode į savo lovą, susirietė į kamuoliuką ir apsiklojo galvą. Ausyse skambėjo:

Čipolino, Čipolino,

Man prisieki, jei gali...

Milda šiandien buvo laiminga. Pirmą kartą gyvenime ją parlydėjo namo vaikinas.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras: