Sandra Būdelytė "Mergaitė, kuri vis dar tikėjo pasakomis"

Apie laisvalaikį. Gyvenime esu išbandžius daug. Bent jau taip pati galvoju. Vaikystėje labai mėgau piešti, tėvai nespėjo pirkti priemonių, bet kažkodėl kai atėjo laikas rinktis būrelius ir pasirinkau šokius. Taip pat mokykloje turėjau savo klasiokių grupelę, kur dalyvaudavom tais laikas dar vadinamoj beždžioniukų diskotekoje ir ten pagal mėgiamą grupę reikėdavo sukurti šokį ir šoktitai buvau ta, kuri kuria choreografiją ir aišku tuo metu buvo populiari Mango grupė, tai pagal ją ir šokome. Vėliau mano drąsa kažkur išgaravo, na priežastis aš viduj dabar suaugus jau žinau, bet yra kaip yra. Tada mane sudomino dekupažo darbai, taip prasidėjo pirmi pinigai mokyklos laikais, bet ir tai praėjo. Įstojau studijuoti, dirbti kavinėje, būtent maisto gaminime. Vienintelis dalykas, kuris iki šiol nuo vaikystės dar yra mėgiamas. Su patėviu esam gurmanai, tai prisigalvojam visokių patiekalų, kad kartais jau sunku eiti į kavinę, kai žinai, kad namie gali skaniau pasidaryti. Po studijų kurį laiką dirbau ne pagal sritį, nes baigiau verslo vadybą ir administravimą, o "atsidūriau" Sugamour konditerijoje, man reikėjo tiesiog išmokti to meno, nes turėdavau užsakymų desertų ir vestuvėms desertų stalus karts nuo karto darydavau, bet ir vėl gi šį dalyką pasilikau kaip hobį. Dabar turiu laikyti buhalterijos egzaminą. Taip pat epoksido dirbinius įvairius dariau, tik deja alergija atsirado tai medžiagai, nors visas naudojau apsisaugojimo priemones, tai nusprendžiau savęs nežaloti. Esu baigusi fotografijos kursus, šiuo metu dar galvoju apie norą įvaldyti Gopro max kamerą, išvien žiūriu visokius vaizdo įrašus. Pagal poreikį esu sukūrusi kelias svetaines ir el.parduotuvę. Dėl to mokintis rašyti man labai į naudą, nes šioje vietoje nesu stipri ir savimi pasitikinti. Ir svarbiausia turiu nuostabią augintinę, ji mano palydovė visur. Tai belgų aviganė vardu Bria. Pagal vieną iš tėvų verslų, tiksliau šis mamos, turime veislyną ir gaminame šunų pašarą, taigi daug dalyvauju parodose. Aišku dar dalyvauju ir žvejų parodose, varžybų organizavime ir uždaryme, nes tai vėl šeimos verslas ir būnu padėjėja. Dar mėgstu fotografuotis ir pati, instagram pas mane privatus, tačiau gan dažnai sudalyvauju kokioje nors fotosesijoje. Nuo vaikystės mėgstu skaityti gan įvairias knygas, tačiau labiau linkus į psichologines, saves pažinimo: Vadim Zeland, Trimurti, Osho, Ž. Sadausko visas skaičiau. Apie Visatos dėsnius, kvantinę fiziką, vaizduotės galią ir t.t. Ir dar turiu daug neskaitytų namuose. Jaunystėje daug sportavau sporto salėje, su metais pradėjau labiau lankyti aerobikos, zumbos užsiėmimus, dabar užtenka jogos. Veiklų pas mane daug. Ir atrasti save sunku :)

Mergaitė, kuri vis dar tiki pasakomis

Istorija apie mergaitės vaikystę, tėvų skyrybas, kaip tai atsiliepė jos jaunystei, paauglystei ir jau suaugus. Nuo vaikystės noras turėti tobulą šeimą, gerą, dėmesinga, rūpestingą vyrą ir atsidavusią šeimai. Tačiau užaugus, pasirodo toms svajonėms vis nelemta išsipildyti. Ją supa arba šalti vyrai, kurie nori turėti antrą pusę, bet tuo pačiu gyventi savo gyvenimą. O kiti "velniai", tačiau labai karšti, kurie sužavi šią naivią mergaitę. Ir ji vis verkia, kenčia nuo nesėkmingos meilės. Tačiau ji vis tiek tiki, kad sutiks tą, kuris ją tikrai mylės ir norės kurti šeimą visapusiškai..

1 savaitė

Įvadas

Nida. Praėjo jau keturiasdešimt metų nuo tos dienos, kai čia Emilija kūrė savo svajonių gyvenimo koliažą. Ji dažnai pabusdavo ryte nuo savo minčių. Atrodė, kad daugiau nieko ir neveikė, kaip galvojo ir galvojo apie savo nevykusį gyvenimą, jai tuoj sueis 33 metai, santykiai eilinį kartą nenusisekę. Vis neišmoko kažkokių pamokų, nes traukė ne TIE. Nidoje ji ir vėl bandė save susirinkti.

-Juk tikrai kažkada kažkas mane mylės taip, kaip aš to verta, - ištarė garsiai ji ir nusišluostė ašaras.

Tik tada dar ji nesuvokė, kad MEILĖ yra joje, kad MEILĖ yra ji.

Ji vis galvojo, o ką gyvenime ji turi? Tik ištikimą draugą - šunį. Darbus keitė, nes jei neįdomu, tai tiesiog su metais išeidavo ieškot kažko naujo geriau, paskutinis darbas išvis buvo visiškas fiasko - tarnybinis romanas, kuris nesibaigė su laiminga pabaiga ir teko išeiti.

Ji vis blaškėsi ir jautė, kad tuoj susirgs depresija, vis dažniau norėjosi kokio kokteiliuko, o kas čia tokio, galvodavo ji, juk geriau miegosis ir bent tam kartui viskas pasimirš.

Ji taip ir nežinojo, ką nori gyvenime veikti. Vis blaškėsi ir ieškojo savęs užsiimdama įvairiomis veiklomis.

Šiaip ne taip atsikėlusi, apsirengusi ji išėjo pasivaikščioti. Dar anksti, aušta, pamatysiu saulėtekį, pagalvojo. Emilijos galvoje sukosi padrikas gyvenimo scenarijus, "ko aš noriu, ko man trūksta, kad būčiau laiminga ir mano svajonės virstų realybe, o gal išvis neaišku, ko aš noriu. Gal geriau vienai?" Taip begalvodama ji priėjo marias. Sėdi ant akmens ir kaip visada svajoja. "Jaučiuosi toks silpnas vaikas, kuris blaškosi ir neranda savęs. O kad ateitų kažkas ir pasakytų man, ką aš turiu daryti, tada būtų taip paprasta. Nors esu suaugusi moteris, kuri jau turi vaikus auginti, o ne dejuoti."

Emilija atsistoja ir eina toliau, ant žemės mėtosi moneta, pakelia, pinigai juk laimę neša. Dar tada ji nežinojo, kad tai likimo ženklas įspėjantis apie artėjančius įvykius jos gyvenime.

Beeinant pribėga šuo, visas kudlotas, bet meilus, veide pasirodo šypsena, tik ją nutraukia iš kažkur netikėtai atskriejantis kamuolys ir trenkiasi į galvą, kažkoks padauža vaikigalis net nesivarginęs atsiprašyti nubėga.

Saulė jau beveik pakilusi ir štai ta akimirka, kai suprantu, kad gana svajoti. Reikia turėti tikslą ir per ketinimą viskas virs realybe. Juk tiek skaityta knygų apie Visatos dėsnius, transerfingą, saviugdą, tai, kur tos žinios.

Transerfingas - tai galia, suteikianti galimybę kurti kasdienišku požiūriu neįmanomus dalykus, t. y. savo nuožiūra valdyti likimą. Tai ne nauja savęs tobulinimo metodika, o visiškai kitoks mąstymo ir veikimo būdas, padedantis gauti pageidaujamus dalykus. Ne stengtis gauti, o gauti. Ir ne keisti save, o grįžti į save. (autorius V. Zeland)

Daugiau apie transerfingą ir Visatos dėsnius, kaip jais Emilija vadovavosi gyvenime plačiau knygoje.

Dar maža gulėdama pievoje ir stebėdama dangų žinojau, koks bus mano vyras, šeima, kiek vaikų turėsiu. Tik neužrašiau ir su metais bėgant pamiršau.

Tolumoje stūkso namelis, su išpuoselėta veja, krykštauja vaikai, o ant suoliuko sėdi pagyvenusi porelė. Kaip gražu ir aš norėčiau taip kartu sulaukti senatvės. Tik ar taip bus? Emiliją sužavi nuostabaus grožio raudonos rožės, ji prieina prie tvoros, kad galėtų labiau jomis pasigrožėti.

- Užeik mergaite, - pašaukia senolė.

Niekada neinu pas svetimus žmones, bet mane čia taip traukia. Čia taip ramu ir gera, kad net vaikų keliamas triukšmas nesugadina to jaukumo viduje.

- Gal išgersi su mumis arbatos?

- Taip, ačiū.

- Mielasis, gal užkaisi arbatinuką? - senolė paklausia savo vyro.

Tas jos žvilgsnis į savo vyrą toks kupinas meilės, dėkingumo, pagarbos ir rūpesčio.

- Kiek metų jūs jau kartu? Atrodo, lyg vakar būtumėt susipažinę.

Oj, vaikeli, jau 55 metai kartu. O būta visko.

- Kur ta santykiu paslaptis? - paklausiu.

- Bendravime, vaikeli. Niekada neik miegoti susipykus. Atsikelk su nuotaika, nepamiršk, kad vyrui tu esi ramstis, dėl kurios jis kalnus gali nuversti. Matyk tik gerus dalykus. Nebėk pirmam sunkumui nutikus, viskam duok laiko. Namai turi būti ta vieta, kur vyras norėtų sugrįžti. Būk atsidavusi ir mylinti.

Mums bekalbant atėjo senolis, mes dar ilgai šnekučiavomės apie gyvenimą, jo prasmę. Emilija išėjo su tokiu lengvumu ir įkvėpimu, kad pasaulis jai atrodė visai kitoks. Lyg nieko nebūtų buvę, tuščias lapas ir dabarties būsena.

Emilija užsuka į parduotuvę, nusiperka kelis žurnalus ir patraukia viešbučio link. Iš V. Zeland knygų ji yra skaičiusi, kad reikia turėti savo gyvenimo tikslą, kurį reikia paversti ketinimu. Jį aprašyti keliais sakiniais, nupiešti, iškarpyti.

Grįžusi ji jau buvo apgalvojusi, ko nori, susirado žirkles ir pradėjo uoliai dirbti. Žurnale ji susiranda savo įsivaizduojamą svajonių namą, kelionių vaizdus: alpės, dangoraižiai vaizdiniai prie jūrų, vandenynų, automobilis, kokio nori, išsikarpo žodžius, kokių nori santykiuose, savo šeimoje, vaizdinius apie savo svajonių darbą. Viduj jai šilta ir gera, nes ji jaučia, kad tai jos. Jos naujas gyvenimas.

Baigusi savo darbą, dar kartą nužvelgia. Ji laiminga.

Ant stalo stovi braškių dubuo, Emilija paima vieną ir mintyse pagalvoja "Kokia skani braškė", ji jau seniai taip nesimėgavo šia paprasta akimirka.

Nepastebint ateina vakaras, tik už lango kažkokie naktibaldos trukdo tą jaukią ramybę. Bet pagaliau Emilija užmiega ir sapnuoja vietą, kur kartais nuvažiuoja pasėdėti tyloje. Panaros bažnyčia, jai ta vieta, kur išėjus atrandi atsakymus į visus tau rūpimus klausimas, ten Dievas šalia. Ji sėdi ant suoliuko bažnyčioje, mintyse meldžiasi ir jau atrodo, kad ji mato, mato Dievą priešais save. Ar taip gali būti? Pabunda.

Ryte Emilija visai kitokios nuotaikos, nėra ašarų, juk naujas gyvenimas. Ji išskuba prie jūros.

2 savaitė

*****

Gyvenimas pilnas pakilimų ir nuopuolių. Toks buvo ir Emilijos gyvenimas. Vieną dieną atrodo gyvenimas rožėmis klotas, kitą dieną tie patys rožių spygliai tau duria į paširdžius.

Emilija norėjo būti mylima, jai trūko to vaikystėje. Dėl to užaugus didelį vaidmenį jos santykiuose atliko emocijos, nesibaigiančios ašaros ir baimė, ji nemokėjo susitvarkyti su jomis. Gatvėje ji atrodė visada pasitempusi, gal kiek pasikėlusi ir pasitikinti savimi. Draugės jai pavydėjo jos greito atsitiesimo iš nenusisekusių santykių ir stiprybės. Tačiau jos nežinojo, kad jos vakarai buvo liūdni ir nykūs. Dažnai su vyno taure, kartais su migdomaisiais, nes tik taip ji galėdavo bent kartais neverkti ir išsimiegoti. Kita alternatyva būdavo daug įvairių veiklų, kad tik būtų kažkuo užimta.

Emilija buvo tobulos figūros ir mielų veido bruožų, turėjo gerą skonį drabužiams, todėl traukė vyrų dėmesį, tiek ženkliai jaunesnių, tiek daug vyresnių. Jei būtų mokėjusi, būtų galėjusi žaisti vyrų jausmais ir vedžioti juos už nosies kaip tik nori.

Tik ji buvo mergaitė, kuri tik pasaka su laiminga pabaiga. Ir kiekvienuose santykiuose bandė įžvelgti, o gal tai jis. Ji buvo atsidavusi, rūpestinga ir naivi. Dėl to vyrai ja naudojosi. Jos įvaizdis gatvėje greitai išgaruodavo, santykiuose ji tapdavo nepasitikinti ir bandanti užsitarnauti meilę, nes taip buvo pratusi vaikystėje.

*****

33 tas magiškas skaičius metuose, tai Kristaus amžius, kuris reiškia atgimimą, žada didelius pokyčius. Tai priverčia ją sustoti ir susimąstyti. Ji jau nebijo likti viena, ji jau žino, ko nori išgyvenimo. Ji jau supranta, kad dairytis atgal nėra prasmės. Reikia gyventi čia ir dabar. Ar ji sutiks savo sukurtą vaikiną pasąmonėje? Ar ji turės viską, ką susikūrė savo koliaže?

Prisiminimai iš vaikystės

Riksmai. Eilinis barnis namuose. Kitoje lovytėje išsigandęs verkia mažasis brolis.

- Ateik pas mane, - tariu.

Jis atsliūkina pas mane į lovą. Pasakoju jam visokias smagias istorijas ir jis nusiramina.

Kartais tėvai sutardavo, bet dažniausiai pykdavosi. Ir atėjo ta diena, buvo kaip tik praėjęs mano gimtadienis.

- Vaikai, mes skiriamės, daugiau taip gyventi mums nesigauna.

Mano akyse ašaros, o kas dabar bus, ką kalbės klasiokai, kur mes gyvensim. Daug klausimų be greitų atsakymų. Juk aš tėčio dukrytė. Šalia verkia brolis. Man tada buvo 10 metų. Ir nežinau kodėl, bet viduje supratau, kad turiu suaugti, nes reikia guosti ir mažąjį broliuką. Tapti savarankiškai.

Vaikystėje buvau aktyvus vaikas. Drąsi, būreliai. Galėjau drąsiai lipti ant scenos. Buvau pažiba ir tikra tėčio dukrelė. Dažnai su juo važiuodavom į kaimą pas močiutę. Ten turėjau dėdes ir tetą, kurie mane daug lepino. Nuo mažens mėgau puoštis, tai net ir kaime tetos jaunystės drabužius susirasdavau ir sakydavau, kad kai užaugsiu nešiosiu. Net su močiute karvių melžt į laukus eidavau išsipuošus, įdomu, ką apie mane galvodavo pravažiuojančios mašinos. Kol buvau tik aš ir brolis, buvome kaime numylėtiniai. Su tėvų skyrybom viskas pasikeitė. Nutolom, retai važiuodavau į tą pusę, nebuvau ir ta tėčio dukrytė. Užsisklendžiau savyje.

Ėjo laikas ir mama sutiko kitą vyrą.

- Susipažinkite, nuo šiol mes gyvensime kartu, - mama pristatė naują savo gyvenimo vyrą.

Mamos naujas vyras geras, bet tuo pačiu ir griežtas. Dalinai atstojantis tėtį, bet kažko man visada iš jo trūko. Mama švytinti, pagaliau mylima taip, kaip ji įsivaizduoja meilę. Viskas gražu, nauji namai, savo vienos kambarys, vardiniai drabužiai. Ko gi daugiau gali reikti tuo metu galvojau. Tačiau viskas turi savo kainą.

Su tėčiu ryšio nebuvo, kartais susiskambindavome arba aplankydavau, bet labai retai. Nes juk aš jau vaidinau suaugusią, nepasakysi, tėti, apkabink mane kaip vaikystėje. To niekada neprašiau ir patėvio. Atrodė kaip čia. O tos šilumos ir trūko.

Mama patėviui leido auklėti mane pagal save. Mokslai sekėsi gerai. Draugių beveik neturėjau, kad kažkur išeiti, reikėjo važiuoti į miestą. O, kad į jį išvažiuoti, reikėjo prašyti patėvio. Tada reikėdavo daryti įvairius namu ruošos darbus, kad išleistų. Reikėjo visur prisitaikyti ir būti gerai mergaitei, įtikti. Nustojau lankyti šokių būrelį, nes girdėdavau tik frazę, kad tai gyvenime nieko neduos. Tapau drovi, nepasitikinti savimi ir uždara.

Vaikinai - blogis, tik į lovą tave nori nusitempti, daugiau jiems niekas nerūpi. Tai buvo viena iš pagrindinių girdimų frazių namuose. Spėkit, kokius vyrus aš traukiau? Supratau gyvenime vieną momentą, kad vaikam įteigti savo blogo nusistatymo ir požiūrio negalima, nes tai ir lydės po to visą gyvenimą. Ir nebūtinai knygos padės, man reikėjo psichoterapeuto, kad ką aš atsinešiau iš tos vaikystės, kad esu tokia jautri, bijanti santykiuose, kad mane paliks, jei nebūsiu gera. Nes aš visada turėjau namuose įtikti ir būti gera mergaitė. Nesakau, kad manęs nemylėjo. Mylėjo, tik savotiškai kitaip.

Vaikinus aš jau jaunystėje traukiau kaip magnetas, bet nuo įkalto požiūrio į juos nekreipiau dėmesio.

- Noriu į šokius, Mama. Visos klasiokės jau eina. Noriu ir aš.

- Klausk, Vido, - tarė ji.

- Gerai. Ir nulekiu prašyti.

- Tėtuk, noriu į šokius.

- Tu sakei, kad 9 klasėje norėsi, dabar esi 8. Jokių čia šokių.

Bėgu į kambarį verkdama. Po kiek laiko ateina mama.

- Einam pasikalbėti, gal galėsi eiti į šokius.

Aš nudžiungu.

- Gerai, išleisim tave į šokius, bet tik kartą per tris mėnesius ir turi grįžti iki 12 valandos.

- Bet šokiai baigiasi pusė vienuolikos vakaro, ką aš tiek veiksiu tam mieste? - tariu.

- Tai dar geriau, tave pasiims po šokių mama, - apsidžiaugęs taria patėvis.

Aš laiminga padėkoju, kad mane išleido, bet kad būčiau žinojus, kad iki 12 klasės mane mama ir pasiims visada iš šokių. Net nepagalvodama prisidirbau.

Taip prasidėjo laužymas namų taisyklių. Pirmas melas buvo 11 klasėje, labai norėjau į vieną vakarėlį.

- Mama, ar galiu savaitgali nakvoti pas tėtį?

- Gali, bet juk tu pas jį niekada nevažiuoji su nakvyne.

- Ai kažkaip noriu šį kartą likti, - tariu.

Aš žinojau, kad mama tėčiui niekada nepaskambins paklausti ar aš tikrai pas jį. Dėl to man beliko susitarti su tėčiu, kad išleistų, o jis žinojau, kad leis.

Skambinu tėčiui:

- Labas, tėti.

- Labas, dukrele, kaip laikaisi?

- Žinai labai norėčiau važiuoti į vieną vakarėlį už miesto, gal tu mane išleistum ir galėtum nuvežti? Tik mamai sakiau, kad aš nakvosiu pas tave.

- Gerai, sutariam, tik žiūrėk man atsargiai.

Taip tėtis karts nuo karto tapo mano priedanga išlėkti į kokį vakarėlį. Tuo metu nesutvirtėjo mūsų ryšys, bet turėjau galimybę ištrūkti į ten, kur man buvo draudžiama. Nei vienas toks įvykis į dienos viešumą taip ir neišlindo.

Vaikystėje daug laiko praleisdavau savo kambaryje, ten buvo mano ramybės oazė. Ten mokiausi, jau tada skaičiau daug įvairios literatūros. Psichologija buvo užvaldžius mano gyvenimą.

Aš vis svajojau greičiau užaugti, dirbti ir gyventi taip, kaip noriu aš. Užaugau, bet dar daug visko turėjo nutikti, kad gyvenčiau kaip noriu.

Kiek nusivylimų, ašarų... Kiek džiaugsmingų akimirkų... Kiek meilės ieškojimo... Kol atsirado JIS...

*****

Ko man trūko vaikystėje? Meilės. Tos tėviškos, tikros meilės tada, kada jos tikrai reikėjo. Net ir dabar rašant kaupiasi ašaros.

Aš nieko nekaltinu, toks gyvenimas. Tik šiandien turiu atsakymą, ko aš ieškojau kiekvienuose savo santykiuose. Kodėl savimi taip nepasitikėjau ir bandžiau kiekvienam įtikti. Kodėl traukiau šaltus vyrus, kurie galvoja tik apie save arba "velnius", kurie dėl tavęs daug padarys, bet tai turi savo kainą.

Dabar žinau, o tada liejau ašaras, nes juk aš tik norėjau mylėti ir būti mylima. Labai bijojau likti viena, nes juk pripratus buvau, kad būtum geras, turi visiems įtikti. Aš nemokėjau prieštarauti, leidau save žeminti.

Tik išaušo ta diena, kaip pasakiau sau STOP... GANA... Aš VERTA daugiau... Nuo tos dienos pasikeitė VISKAS...

Tik pradėkim nuo pradžių...

3 savaitė

O, Mama, man jau 18!

Išaušo 12 klasės rytas. Rengiuosi uniformą, šiandien išskirtinis rytas. Paskutiniai metai ir išlėksiu savais keliais. O, Mama, man jau 18, kaip toje dainoje, norisi šaukti visam pasauliui. Visa šeima važiuojame į rugsėjo pirmosios šventę. Tradiciškai dvyliktokai ima ir veda dar nedrąsius pirmokėlius. Susirandu mielą mergaičiukę ir pasikalbinu eiti drauge. Pasidarome gražių nuotraukų ir važiuojame į kavinę.

Nei nepastebėjau, kaip šie mokslo metai greit ėjo. O mano mintyse sukosi tobulas gyvenimas kitame mieste. Kaip bus įdomu, naujos pažintys, mokslai, darbas.

Kadangi turėjau mažą broliuką ir dažnai jį prižiūrėdavau, dar maža būdama supratau, kaip sunku auginti vaikus. Dėl to, visada buvo tikslas gerai pabaigti mokslus, vėliau studijas, tada karjera.

Laisvalaikio turėjau mažai. Suplauk indus, išsiurbk namus, išravėk gėlyną, pažiūrėk broliuką ir panašūs reikalai. O dar mokslai. Noras būti greičiau savarankiškai dar labiau išryškėjo.

Pasibaigus egzaminų lavinai, susipažinau vienoje kompanijoje su neblogu vaikinuku. Aukštas, tamsiaplaukis, rudaakis, greitai patraukė mano dėmesį. Prasidėjo pats smagumas, kadangi man buvo uždrausta turėti vaikiną, mes susitikinėjom slapta. Kiekvienas susitikimas buvo ypatingas ir kartu savotiškai įdomus, kiekvieną kartą tekdavo galvoti kaip susitikti. Kadangi išeiti ir taip nelabai kur galėjau, tai kartais prisidengdavau tėčiu, kad galėčiau sudalyvauti kokiame nors vakarėlyje. Vieną kartą nepagalvojus, kad galiu būti sekama, vaikštinėjau su mažuoju broliuku ir privažiavo jis su dviračiu. Staiga atsisuku, o už nugaros mano patėvis. O, vargeli, koks namie skandalas buvo.

- Tau turi dabar tik mokslai rūpėti, ar tu nori vaikus auginti išsilavinimo dar neturėdama? Kad daugiau jokių čia susitikinėjimų, sužinosiu, niekur išvis nešeisi.

Verkiau ir gulėdama svajojau. Žinojau, kad man linkima gero, bet namai tapo kaip auksinis narvelis iš kurio tik norėjosi pabėgti.

Išleistuvių vakaras. Mano pačios sugalvota, siuvėjos pasiūta suknelė. Makiažas. Aš tikra princesė. Tą vakarą jaučiausi ypatingai. Aš visada turėjau gerbėjų, buvau mokyklos pažiba. Meilės rašteliai mane lydėjo jau nuo 6 klasės. Kai kam buvau pirmoji meilė jau nuo pirmos dienos mokykloje. Tą sužinojau vėliau, kai jau buvome suaugę.

*****

Ilgai nesupratau, kodėl mane traukia ne tie vaikinai. Kodėl atkreipiu dėmesį tuos, su kuriais draugauti kančia, kurie skaudina, tavimi manipuliuoja ir žaidžia tavo jausmais. O tu vis stengiesi ir stengiesi įtikti. Dabar atrodo kaip kvaila buvo taip elgtis. O tada atrodė, kad tai vienintelis, kas į mane tokią žiūrės daugiau. Koks naivus požiūris į gyvenimą, kai nori būti priklausomas nuo kito nuomonės apie tave.

Dar ir dabar analizuoju save, kurioje vietoje, kada ir kas man įvarė tiek daug kompleksų. Kodėl būdama išvaizdi, gaudama daug komplimentų ir dėmesio, save taip nuvertinau.

Kodėl siekdavau nepasiekiamo, kai šalia būdavo geras, tinkamas vaikinas. Daug "kodėl". Reikėjo tam penkiolikos metų, kad pradėčiau atsakinėti į šiuos klausimus.

*****

Viduje stengiausi būti ledo karalienė, labai bijojau būti įskaudinta. Dėl to jau tada sakydavo, kad esu širdžių daužytoja, bet niekas nežinojo, kodėl tokia buvau.

Klasiokės, draugės, tik skaičiavo savo vaikinus, su kuo pasibučiavo, su kuo prarado nekaltybę, o aš tame buvau kaip balta varna.

Bet aš turėjau JĮ. Buvau įsimylėjus ir pametus galvą. Laukiau, kada mus jungs bendras studijų miestas ir nereikės slapstytis, bent jau ten.

Pirma diena Vilniuje. Nejauku, kažkuo netraukia. Norėjosi bėgti atgal į savo Šiaulius.

Bendrabutis baisus. Vien tik pamačius kambarį mane ištiko šokas. Kas čia per nevalos gyveno. Smirda, visur purvina. Su kambarioke šveitėm, vėdinom, o mintyse galvojau už ką man taip.

Skambinu mamai, verkiu ir klausiu:

- Kodėl mane taip baudžiat? Ką aš tokio padariau?

Aišku mama persigando, pasakė viską patėviui ir po kelių dienų aš jau turėjau normalius baldus. Vieši aukšto tualetai, dušai ir virtuvė liko katastrofa, bet beliko išgyventi. Vakarėliai pas kažką kiekvieną vakarą, buvau nepratus prie tokio šurmulio ir nemigos naktų. Visa laimė, kad mano vaikinas gyveno bute, kur karts nuo karto likdavau nakvoti.

- Emilija, tau jau 19 metų, ko tu bijai? Aš noriu su tavim ne tik glamonėtis, aš noriu daugiau.

- Palauk, neskubink manęs, - tariu. Galvoje chaosas, baimė ir nerimas, o jei mane paliks?

Mano grupiokai beveik visi rusakalbiai, visi rūkantys, aš ir vėl kaip balta varna, kur aš čia papuoliau. Pertraukos nuobodžios, atrodau kaip iš kito pasaulio. Realiai neturiu su kuo bendrauti. Va čia tau ir Vilniaus gyvenimas, pagalvoju. Taip, reikia dar pagalvoti apie darbą.

Žiūriu į žemėlapį ir tyrinėju autobusų maršrutus, bandau perprasti Vilniaus gatves, susitikti, išskyrus draugo, neturiu su kuo, visos mano draugės Kaune, kitos - liko mano gimtajame mieste. Jaučiuosi vieniša. Pradedu jausti santykiuose daug melo ir manipuliavimo. Dažnai susitariam ir lieku pavesta. Savaitgaliais aš važiuoju į Šiaulius, nes pasiilgstu artimųjų, o jis lieka Vilniuje. Jo gyvenimas nesibaigiantys vakarėliai, tada būnu pamiršta ir nereikalinga. Net nepamenu ar būdavo koks savaitgalis, kad neverkčiau, kai jis likdavo ten.

Į namus tapo jauku grįžti. Čia jausdavausi saugi, rami. Aišku, net ir studijuojant, jau kaip taisyklė, penktadienį susitikti mieste su draugėmis negalėdavau, bet nebuvo ir noro, norėjosi jaukiai būti su šeima. Šeštadieniais išlėkdavau aplankyti draugių, tačiau mane slėgė ta vienatvė viduje, lyg atrodė baigėsi ta idealizuota meilė. Savaitgaliais jis tiesiog mane pamiršdavo. Tai, kur tas išsvajotas mano rojus?

Įsidarbinu vienoje kavinėje. Dažnai tenka dirbti ir savaitgaliais, tai pradedu likti Vilniuje. Su draugu amžini barniai, kad lakstau per laisvadienius pas tėvus. Dėl to pradedu dažniau grįžti ne pas tėvus, o pas draugo šeimą, arba liekam Vilniuje. Viduj skauda, kad negerai darau ir meluoju, bet jau nežinau kaip elgtis, viskas mane varo į depresiją.

Draugo spaudimas jau vos pakeliamas. Reikia užsirašyti pas ginekologę. Pastoti tikrai bijau. Tik jaučiu, kad tuoj jį prarasiu, o bijau, jis vienintelis mano ramstis tam mieste. Ką aš be jo darysiu. Įdomu, koks tai jausmas? Girdėjau pirmą kartą skauda.

Per studijų atostogas su kambarioke persidažome kambarį, norime susikurti jaukumą. Nors kas iš to, mudvi beveik nekalbam. Jos arba nėra, arba ji išvien mokosi.

Santykius galutinai ištinka krizė ir suprantu, kad vienintelis kelias jam atsiduoti. Artėjant naujiems metams pagaliau išdrįstu nueiti pas ją. Paprašau kontraceptinių vaistų, kad tik nepastočiau.

Nueinu į vaistinę, nusiperku juos. Kita apsauga turės pasirūpinti jis. Man pirkti juos gėda. Tačiau turi būti dviguba apsauga.

Ir štai atėjo tas vakaras... Jaudinuosi... Man juk pirmas kartas...

*****

Kai tau 19-ika, atrodo tiek dar daug gali nuveikti, bet, kodėl įsikabini į tau visai netinkamą žmogų... Kodėl nematai, kas vyksta aplink... Atrodo gyvenk ir mėgaukis gyvenimu, viską suspėsi savu laiku... O dabar eilinį kartą guli įsikniaubus į pagalvę ir lieji ašaras dėl vaikino, kuriam nesvarbu, kaip tu dabar jautiesi. Kodėl savęs taip nemyli, kam save aukoji?

*****

4 savaitė

Atsikėliau ryte be emocijų, lyg kas manyje būtų nutrūkę. Ar man patiko? Ne, bet gal taip turi būti pirmą kartą. Jaučiuosi blogai. Mintys šokinėja viena nuo kitos. Gal paskubėjau? O kaip viskas bus dabar? Išlekiu į paskaitas ir nusprendžiu, kad šį savaitgalį pabūsiu pas tėvus. Tikiuosi rasti ten ramybę.
*****

• Kenti daugiau, nei gauni šilumos ir artumo, malonumo;
• Be galo myli, bet nejauti to iš antros pusės;
• Santykiuose dingo "aš";
• Bijai pasakyti savo nuomonę ar pasielgti neteisingai;
• Pateisinamas antros pusės netinkamas elgesys;
• Prisiimi perdėtai daug atsakomybės už savo antrą pusę;
• Taikstaisi su antros pusės savybėmis, vertybėmis ir veiksmais, tikintis sulaukti daugiau meilės;
• Paniškai bijai priimti sprendimus, nes galbūt, tai nepatiks antrai pusei;
• Aplinkiniai išsako nerimą dėl jūsų priklausomybės nuo antrosios pusės;
• Aistrą painioji su meile;
• Gėdijiesi santykių, bet neįsivaizduoji kaip iš jų ištrūkti.
• Jei daugumoj atradai save, vadinasi esi priklausomas nuo santykių.

*****

5 savaitė

Grįžusi į Vilnių vos susikaupiu mokslams. Turėčiau su juo pasikalbėti, bet kaip? Atrodo ir jis kažką nujaučia, tapo geresnis, nesikabinėja. Gal dar viskas bus gerai, tikiuosi. Nors suprantu, kad turiu pasikalbėti, bet bijau, kad liksiu nesuprasta. Ramus periodas ilgai netrunka.

- Kas tau yra, ko čia nepatenkinta.

- Viskas man gerai, aš juk tau nieko nesakau, tik pavargus esu po darbų.

- Tai ko čia man nuotaiką gadini tokiu veidu.

- Žinai, gal mums laikas pasikalbėti.

- Sakiau, kad kažko jau prisigalvojus esi.

- Aš jaučiuosi blogai, tu prie manęs išvien kabinėjiesi, tai svoris netinka, tai veido išraiška ir daug kitų dalykų. Veikiam tik tai, kas tau patinka. Jei aš važiuoju pas tėvus, tada tu dingsti. Jei tau jau atsibodo būti kartu, tai taip ir sakyk.

- Neprisigalvok čia nesąmonių, net nenoriu kalbėt. Juk galiu turėti savo nuomonę, ją ir sakau, kas tau trukdo. O be to, kodėl turiu veikti, kas man nepatinka. Žinai, tu gal rask kokį užsiėmimą, nes per daug laiko turi prisigalvojimams. Ateik čia. - apkabina.

Aš nusiraminu, gal tikrai per daug prisigalvoju. Bėga mėnesiai, niekas nesikeičia, tik dar labiau jaučiu priekabes. Verkimas tampa mano dažnas kompanionas, Pradedu daugiau būti pas tėvus. Viduje skauda, tik nerandu sau tinkamo atsakymo kaip viską užbaigti.

- Labas, gražuole, - pašaukia Linas.

Eidama gatve Šiauliuose, sutinku vieną gražiausių šio miesto vaikinų, kažkada dar mokyklos laikais jis mane kabino, bet aš jaučiausi jam per prasta.

- Labas,- nusišypsau.

- Gal einam kavos?

- Galim.

Atsisėdam jaukioje kavinukėje.

- Labai gražiai atrodai, Emilija. Su kiekvienais metais tik gražėji. Papasakok, ką veiki, ką studijuoji? Dar draugauji su Tomu?

- Ačiū, bet nesijaučiu tokia, išvažiavus studijuoti tik svorio priaugau, o sportuot tingiu. Studijuoju finansus. Taip vis dar su juo. Kaip tau sekasi?

- Nesuprantu, ką tu jame radai. Tai gražiausi tavo metai, o tu juos leidi su nieko vertu vaikinu. Juk aš jį pažįstu nuo vaikystės. Emilija, pasidžiauk gyvenimu. Rasi sau dar tinkamą. Ir žinai, jeigu tu ir priaugai to svorio, ko aš nematau, tai patikėk atrodai nuostabiai. O aš kaip visada, daug įvairių veiklų, studijas persikėliau į nuotolines. Gal šiandien nori į vieną vakarėlį? Pasiimčiau.

- Ne, dar sužinos Tomas.

- Nesužinos, varom, pasiimsiu tave 19 val.

Net pati nesuprantu kaip mane įkalbina, bet 19 val aš jau pakeliui į vakarėlį. Po trijų metų draugystės aš pagaliau laiką praleidžiu gerai, be jokių kabinėjimųsi. Prisišoku, prisijuokiu ir 24 val. išsikviečiu taxi. Mane atkalbinėja, bet man jau užtenka linksmybių ir taip save jau pradedu graužti, jog melavau, kad aš namie. Nors tuo pačiu galvoju, o kodėl jis gali visur eiti be manęs, o aš ne. Grįžus namo jaučiuosi laiminga ir viduje jau turiu sprendimą.

******

Ankščiau ar vėliau ateina pabaiga santykių, kurie neveda į niekur, jeigu negalime abudu tobulėti ir skleistis. Kur vienas gali turėti savo nuomonę, kitas ne. Emilija viską kaupė savyje, ji bijojo ką pasakys kiti, bijojo, kad liks viena, labai daug bijojo. Užteko visai žmogaus iš šono, kuris pasakytų, kad ji graži, nors ir priaugus tuos kelis kilogramus, na ir kas. Kad ji turi džiaugtis gyvenimu, o neliūdėti. Mes dažnai gyvename kitų primestą gyvenimą, jaučiamės nelaimingi, bet vardan ko tą darome? Kodėl nepaklausiame savęs, kad džiugina mus? Kodėl save skriaudžiame? Emilija nemokėjo pasakyti ne ji buvo nuolanki ir gyveno pagal kitus. Taip, kartais pratrūkdavo, bet po to pati turėdavo ir atsiprašyti, nes tik ir girdėdavo koks jos charakteris nepakenčiamas. Kalta dėl visko likdavo ji.

******

- Noriu skirtis,- pareiškiu.

- Nenusikalbėk. Vėl prisigalvojai kol buvai pas tėvus? Ar jau kokį straipsnį perskaitei santykių tema? Nusiraminsi, tada pasikalbėsim.

- Aš rami ir apsisprendus. Aš nesijaučiu laiminga, esu užgožta ir viskas priklauso nuo tavęs. Tik tu gali mane čia įžeidinėti, nors pats nesi tobulas.

- Tai kas tau netinka, sakyk?

- Man nepatinka, kad mane įžeidinėji dėl svorio, nors niekas man nėra to pasakęs. Aš ne tarnaitė namų, kad atvažiavus pas tave tik gaminčiau valgyti, plaučiau ir tvarkyčiausi, o tu dingtum pas draugus mane palikęs. Man nepatinka, kad vienas kažkur gali varyti, o aš negaliu. Kad veikiam tik tai, kas tau patinka. Kad skundiesi jog aš nesu tobula sekse, o pagalvoji kaip patenkinti mane? Aš tyliu, nieko nesakau, bet man jau gana.

- Aš tau blogas lovoje?

- Taip, bet gi tik tu gali drėbti man kokia aš? O koks tu? Tu tik pasiteisini, kad negimdžiusios moterys sunkiai patiria orgazmą ir tikriausiai aš viena iš tų, bet tu niekada nesistengei, svarbu tau tik tavo poreikiai.

- Viskas man gana! Skiriamės. Susirink savo daiktus ir eik iš mano namų.

Verkdama susirenku daiktus, išsikviečiu taxi ir važiuoju į savo baraką. Viduje nežinau ar man liūdna, kad išsiskyrėm, ar ne. Kažkokia tuštuma. Skambutis.

- Labas, gražuole, gal šį savaitgalį nori kartu į draugo gimtadienį?

- Labas, Linai, aš ką tik išsiskyriau su Tomu, neturiu nuotaikos vakarėliams.

- Gera žinia. Aš juk tau sakiau, kad jums ne pakeliui. Vakarėlis Vilniuje, pasakysi man iš kur tave paimti. Neigiamo atsakymo nepriimu.

- Gerai, iki.

- Iki, gražuole.

Gal jis teisus, reikia prasiblaškyti, galų gale aš vieniša, galiu daryti ką noriu.

6 savaitė

Linas pasiima mane į vakarėlį. Pirmą kartą pilnai jaučiuosi atsipalaidavusi. Kiek padauginu kokteilių. Nusprendžiu išeiti į kiemą įkvėpti gryno oro. Pilnatis. Žvaigždėtas dangus. Susimąstau ar einu tuo keliu. Tik, kas man pasakys ar elgiuosi teisingai?!

- Ką čia veiki, Emilija? - klausia Linas man už nugaros.

Jaučiu jo rankas ant savo liemens. Nesijaučiu gerai, bet nesugebu pasakyti, kad patrauktų rankas.

- Išėjau pasigrožėti vaizdu, - atsakau.

Ir suprantu, kad jam net neįdomu mano atsakymas. Jis pasuka mane ir pabučiuoja. Aš sutrinku, atstumiu jį ir verkdama nubėgu. Susirandu savo telefoną, išsikviečiu taxi ir išeinu. Linas mane pasiveja:

- Emilija, atsipalaiduok, tu juk laisva, gali daryti ką nori, ko čia pyksti?

- Taip, galiu daryti ką noriu, bet tai nereiškia, kad tu su manim gali daryti ką nori!

Sėdu į taxi ir išvažiuoju į savo bendrabutį. Jaučiuosi nusivylusi. Supypsi telefonas. Lino žinutė: "Aš atsiprašau, bet tu per daug viską sureikšminai, juk tai tik bučinys". Guliu, verkiu ir galvoje vien frazė "Juk tai tik bučinys". Kaip viskas paprasta jam. Aš į viską žiūriu rimtai.

Ryte atsikeliu ir nusprendžiu, kad kol kas draugysčių man nereikia, susikoncentruosiu į mokslus, darbą ir sportą. Trečias kursas į pabaigą, dar vieni metai ir tada grįšiu į savo miestą. Čia nesijaučiu komfortiškai, kažko trūksta. Taip laikas ir bėga. Į pažintis nesiveliu, nenoriu ir bijau. Geriau jaučiuosi viena.

Ketvirto kurso antras semestras tampa nuotoliniu, nes rašome diplominį, taip turiu galimybę grįžti gyventi pas tėvus.

Vieną savaitgalį draugės pasiūlo išeiti pasilinksminti. Žinoma sutinku. Klube prisišokame ir išeinat užkalbina mus draugės brolio kompanija. Įdomus susižvalgymas su vienu iš toje kompanijoje esamų vaikinų, bet tik tiek. Po kelių dienų su juo susiduriu parduotuvėje. Susižvalgome. Praėjus keliems mėnesiams, nusprendžiu, kad jau laikas ieškotis darbo, nes tikrai grįšiu gyventi į čia. Nusiunčiu cv į vieną kompaniją dėl vadybininkės darbo ir mane pakviečia į pokalbį.

Rytas, su nekantrumu laukiu darbo pokalbio. Juk tai nauja mano naujo etapo pradžia. Pokalbis praeina puikiai. Ir netikėtai išeinant susiduriu su JUO. Nusišypsau ir išeinu.

Grįžus į tėvų ofisą, įsijungiu facebook. Ten randu jo žinutę:

"Šiandien buvai mano dėdės įmonėje dėl darbo 😊.

"Taip, buvau."

"Kiek žinau, tau puikiai sekėsi, tave tikrai priims. Tu jiems patikai."

"Na, nežinau, neturiu patirties šiai pozicijai, juk esu tik baigianti studijas."

"Pamatysi, rytoj jie tau tikrai paskambins."

"Būtų tikrai labai faina."

"Prašiau tada tavo draugės, kad duotų tavo kontaktus po klubo, bet man ji nedavė."

"Ane? Nežinojau, ji man nieko nesakė. Tik likimas kitaip suvedė."

"Tiki likimu?"

"Tikiu likimu, tikiu visatos dėsniais. Daug skaitau ir domiuosi. Kitiems atrodau keista, bet man tai įdomu."

"Gal šiandien kavos?"

"Nežinau, jei nereiks nieko tėvams padėti, tai gal ir galim. Parašysiu vėliau ar galiu."

"Ok. Gražios dienos."

"Tau taip pat. Iki."

Grįžusi namo galvojau kokia įdomi pažintis. Nieko šiaip sau nebūna.

- Mama, ar galiu vakare į miestą.

- Gali.

Skambutis.

- Labas, Emilija. Čia Agnė.

- Laba diena, Agne.

- Į visų kandidačių, tu mums labiausia patikai, ar gali rytoj atvykti aptarti darbo sąlygų detaliau?

- Taip, žinoma.

- Tuomet iki rytojaus.

- Iki.

Aš laiminga nuskuodžiu pas mamą.

- Mama, gavau darbą.

- Šaunuolė, sakiau, kad esi gabi ir viską pasieki ko nori.

Reikia parašyti Edvinui. "Labas dar kartelį. Žinai, man jau šiandien paskambino, sakė jiems patikau ir rytoj pakvietė jau galutiniam pokalbiui dėl darbo sąlygų."

"Sakiau, kad gausi darbą. Tai šiandien reikia švęsti. Kelintą tave paimti vakarinės kavos, o gal šaltalankių arbatos? Mėgsti tokią?"

"Nesu tokios gėrus. Aš pati atvažiuosiu, tiksliau brolis atveš. Kur susitinkam ir kelintą?"

"Tau tinka 18 val. Prie Akropolio?"

"Taip, tinka, iki."

- Broli, galėsi mane 18 val. Nuvežti iki Akropolio?

- Taip.

Susitinkam ir einam į kavinę gerti tos išgirtos šaltalankių arbatos. Kalbamės kaip seni geri pažįstami. Taip paprasta ir lengva šalia jo, net nesijaučia to dešimties metų skirtumo.

- Aš kartais nueinu pas būrėją, - sakau jam.

- Rimtai, gi jos visos buria tą patį, gerą ateitį, vyrą, vaikus.

- Gal, bet yra kas išsipildę.

- Aš moku iš delno išburti, nori?

Nejučia jis paima mano ranką ir pradeda tyrinėti delną.

- Ilgai gyvensi, du vaikai, turėsi vieną vyrą.

Nusijuokiu, jaučiuosi prigauta.

- Man jau laikas namo.

- Tave parvežti?

- Ne, brolis atvažiuos. Ačiū už šį vakarą.

- Ačiū tau, kad sutikai.

Paima mane brolis. Važiuojam ir supypsi telefonas.

"Tavo labai švelnios rankos".

Nusišypsau.

7 savaitė

- Kaip susitikimas? - klausia, brolis.

- Seniai taip nuoširdžiai su kažkuo kalbėjausi, atrodo kaip daug metų būtume pažįstami.

- Tik nepamesk galvos.

- Gerai, jau gerai. Ačiū, kad parvežei.

Kiek pakalbėjusi su mama, einu ruoštis diplominio atsiskaitymui, dar mėnuo ir būsiu baigusi studijas. Negaliu patikėt kaip greitai skrieja laikas, dar atrodo vakar baigiau mokyklą. Suskamba telefonas. Žinutė nuo jo:

"Kaip leidi laiką? Tikiuosi neišgazdinau tavęs. Ačiū, kad sutikai susitikti."

" Ačiū, kad pakvietei. Ne, viskas gerai, kalbėjau su mama, dabar susikaupiau ruošti skaidres savo diplominio pristatymui. Ir eisiu miegoti, kad būčiau žvali galutiniam darbo pokalbiui"

"Pamiršau tavęs paklausti, dvi savaites tau tektų mokintis Kauno ofise, turėsi kur gyventi?"

" Nežinojau, bet kažką sugalvosiu. Iki."

"Iki."

Įsijungiu kompiuterį, bet mintys visai kitur. Jis kitoks nei visi, brandus, išsilavinęs, su juo įdomu kalbėtis apie viską, bet tas amžiaus skirtumas mane kažkiek neramina. 10 metų mano akimis yra daug, jam 32 , susimąstau kodėl jis dar neturi šeimos, vaikų, juk tokių metų jau dažniausiai taip būna. Keista. Neištvėrusi nežinios, parašau jam.

"Žinai man kilo klausimas."

"Na ir įdomu koks, kad 11val. vakaro tu dar nemiegi ir prisimeni mane?"

"Tavo metų žmonės jau turi vaikų, šeimą, o tu? Kodėl ne?"

"Nes dar nebuvau sutikęs tokios kaip tu." gaunu šmaikštų atsakymą.

Neslėpsiu, ta žinutė man patinka, bet juk turiu suprasti, kad tokiu metų vaikinas žino kaip bendrauti su merginomis. Galvodama apie praėjusį vakarą užmiegu.

Ryte atsikeliu, susiruošiu į pokalbį ir mama mane nuveža į miestą. Pokalbis praeina sklandžiai, susidėliojame planą kol mokinsiuosi, pasirašome sutartį ir sutariame, kad nuo kitos savaitės dirbsiu iš Vilniaus.

"Labas, kaip praėjo pokalbis? Vakar gal užpykai, kad nieko neatrašei?"

"Labas, viskas gerai, susitvarkėm visus įdarbinimo dokumentus ir nuo kitos savaitės dirbsiu Kaune. O dėl žinutės, na juk žinau, kad tik juokavai."

"Visai ne. Papietaujame"

"Negaliu, mama mane atvežė ir laukia."

"Tai gal vakare pasivaikščiot susitinkame"

"Gerai, jeigu pavyks ištrūkt iš namų."

"Parašyk, gražios tau dienos"

"Ačiū ir Tau."

Grįžusi namo, papasakoju esamą situaciją, susitariu su teta pas ją pagyventi tas pora savaičių ir nusprendžiu, kad reiktų pradėt mokintis ir išsilaikyti teises.

- Kam tau teisės, jei automobilio dabar nepirksi? - klausia patėvis.

- Tai kai išsilaikysiu, taupysiu automobiliui,- tariu.

- Kažkokia nesąmonė, darbas čia, o mokintis Kaune.

- Ta mergina laukiasi ir persikraustė su vyru gyventi į Kauną, o jie turi ofisą ir ten, tai logiška, kad geriau gyvai mokintis, negu per Skype, telefonu ar laiškais. Teta mane priims pagyvent. Iš ten ir į Vilnių nuvažiuosiu dėl diplominio pristatymo.

- Kaip nori, man tik viskas keistai čia atrodo.

Vakare į miestą išvažiuoti nepavyksta, nes staiga pas jį atsiranda netikėtas darbo susitikimas. O aš turiu laiko ištobulinti savo diplominio pristatymą. Vakare jau tradiciškai gaunu jo žinutę:

"Kaip tavo vakaras?"

"Ačiū, gerai, mokausi. Kaip tavo susitikimas?"

"Nuobodus, geriau jau būčiau su tavim arbatą gėręs."

"Pats kaltas, kad mane iškeitei į susitikimą."

" Ant tavo telefono ekrano vakar mažiau piešinuką iš Mažojo Princo."

"Taip, aš jo gerbėja"

"Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis"

" Taip, jo knygelėje daug gerų minčių, kur kiekvienas galėtume pritaikyti savo gyvenime."

"Kada išvažiuoji į Kauną?"

"Šį šeštadienį, dar pasibūsiu pas tetą savaitgalį."

"Kaip tau smagu, tai dar turim dvi dienas susitikimams."

"Taip, jei manęs vėl nepavesi."

"Tikrai pasistengsiu."

"Gerai, einu miegoti, nes su tavim kiaurą parą galima susirašinėti. Saldžių sapnų"

"O tau vanilinių."

Perskaitau ir viduje jaučiu tokį šiltą jausmą. Netikėta pažintis į mano gyvenimą įnešė tiek daug įvairių atspalvių.

8 savaitė

Ryte pabundu ir randu jo žinutę:

"Gražios tau dienos ir pasiplanuojam šiandien vakare susitikimą."

"Ačiū, tau taip pat. Gerai, bandom."

Visą dieną skiriu mokslams, po pietų išraviu mamos gėlynus ir vakare brolis nuveža mane į miestą. Susitinkam parkelyje. Jis paėmęs skanios šaltalankių arbatos. Vaikštinėjam kalbam apie gyvenimą, idėjas ir tikslus. Laikas su juo praskrieja taip greit, kad suprantu jog jau laikas namo.

- Gal šį kartą galiu tave parvežti? Netrukdyk brolio.

- Na gerai.

Bevažiuojant jis paima mano ranką, nežinau kodėl, bet nenoriu jos ištraukti ir, kad jis mane paleistų. Įsivyrauja tyla. Šią akimirką noriu, kad sustotų laikas.

- Sekantis namas mano.

- O pasirodo aš pro čia dažnai važiuoju, kad būčiau žinojęs ankščiau kas čia gyvena.

- Juk gyvena tėvai, ateitum ir sakytum, noriu susipažinti su jūsų dukra? - nusijuokiu.

- Taip.

- Neišdrįstum.

Abu juokiamės. Ir vėl įsivyrauja jau nejauki tyla.

- Tai iki, dabar tikriausiai jau susitiksim kai grįšiu iš Kauno.

- Kodėl? Aplankysiu tave Kaune.

Jis pasilenkia į mano pusę mane pabučiuoti. Jaučiu kaip išraustu ir nusisuku, jo lūpos priliečia mano žandą. Susigėstu ir išlipu iš automobilio.

- Iki, - tariu.

- Iki. Nusišypso jis man.

Šeštadienį brolis nuveža mane į stotį ir išvažiuoju pas tetą. Teta su šeimyna pasiima mane iš stoties ir važiuojame pramogauti.

"Kaip tavo diena?" parašo Edvinas.

"Puikia, važiuodama skaičiau knyga, iš stoties pasiėmė teta su šeimyna ir šiuo metu žaidžiame boulingą, kaip tavo diena?"

"Liūdžiu, kad tu toli, mielai susitikčiau."

Nusišypsau.

"Juk sakei aplankysi, o ir tos kelios savaitės greitai praeis."

"Taip ir turiu tau užduotį joms."

"Na ir kas tai per užduotis?" pasidaro smalsu, o jis dingsta.

Po boulingo, važiuojame vėlyvų pietų ir pažiūrėti filmo. Taip ir praskrieja pirma diena Kaune. Vakare jau pati iš nekantrumo parašau žinutę.

"Sužadinai mano smalsumą ir dingai. Tai kokia čia užduotis?"

"Sugalvok laisvalaikio pramogą, kuria galėtumėm kartu užsiimti."

"Oho, gerai. Labanakt, rytoj anksti kelsimės, važiuosim į Anykščius pramogauti."

"Kaip tau faina. Lauksiu tavęs savo sapne."

Ryte atsikeliam ir išvažiuojam. Graži saulėta diena, o mano mintys apie jį. Galvoju kokia veikla galėtumėm užsiimti, gal sportuoti kartu. Taip, manau tai neblogas variantas.

" Labas, galvoju, gal kartu einam sportuoti vakarais, tuo pačiu ir į kokius baseinus ir pirtis?"

" Labas, gera tavo idėja, priversi mane, nes esu didelis tinginys."

" Sutarta. Kaip leidi dieną?"

" Nepatikėsi, bet sėdžiu darbo susitikime, pas mane neegzistuoja laisvos dienos."

"Tai blogai, kaip kur nors su antra puse išvažiuotum?"

"Na čia jau kažkaip reiktų derintis, bet pasistengčiau."

Diena praskriejo ir atėjo nauja. Važiuoju autobusiuku iki ofiso. Kiek nedrąsu, tačiau kolegė labai miela ir plepi, tad greitai atsipalaiduoju. Ji supažindina su čia dirbančiais kolegomis ir pradedame mokintis. Per pertrauką papasakoja apie kolegas su kuo kaip bendrauti. Gaunu visą instruktažą. Kas įdomiausia, kad jau vienas jaunas kolega vakare kviečia kavos ir pasivaikščioti. Tik aš išsisuku, kad negaliu. Važiuodama namo sulaukiu Edvino skambučio.

- Labas, kaip pirma tavo darbo diena?

- Puikia, daug informacijos, gal šiek tiek nuo to įsiskaudo galvą, bet praeis. Žinai, kas įdomiausia, kad jau primą dieną turiu simpatiją.

- Tik nesakyk, kad Mantas.

- Taip, jis. Kodėl tokia reakcija?

- Na turėsiu konkurentą.

- Jis juk Kaune, tai nieko čia ir nebūtų.

- Jis daug laiko dirba Šiauliuose, tad dažnai jį matysi.

- Na vadinasi, reikės sugalvoti kaip gražiai pasakyti, kad mes tik kolegos ir į pasimatymus aš nevaikštau.

- Jei kas, aš tau padėsiu, - nusijuokia.

- Ačiū, bet kaip nors pati.

- Beje, rytoj aplankysiu.

- Puiku, gerai aš jau grįžau, tai gražaus tau vakaro, iki.

- Iki, Emilija.

9 savaitė

Vakare leidžiu laiką su teta. Kalbamės apie gyvenimą. Tėvų skyrybas ir kodėl atitolau taip nuo tėčio. Vaikystės skauduliai dar likę. Myliu tėtį, bet kažkaip viskas kitaip. Vakare dar pasirašinėju su Edvinu.

"Rytoj atvažiuosiu aplankyti."

"Puiku. Kolega jau man rašo, kol kas mandagiai dalykiškai bendrauju."

"Turėtum būti pripratusi prie dėmesio."

"Gal, bet visada blogai jaučiuosi, kai reikia atstumti žmogų taip, kad neužgauti."

" Rytoj ką nors sugalvosiu. Vanilinių tau sapnų."

"Taip ir nesuprantu kodėl vanilinių, labos."

"Negi nežinai vanilės skonio?!"

Nusišypsau. Patinka jis man, bet tuo pačiu ir kažkokia dvejonė viduje.

*****

Tėvų skyrybos ir patys santykiai su tėčiu kažką atnešė į dabartį. Nepasitikiu savimi ir nesuprantu kodėl. Pradžioje bijau prisileisti per arti žmogų, o kai prisileidžiu paniškai bijau prarasti. Atiduodu visą save, o po to labai kenčiu. Taip yra ir dabar patinka, bet bijau likti nusivylusi, įskaudinta. Niekada normaliai nepabaigiau psichoterapeuto seansų ir neišgryninau vaikystės skaudulių, gal būčiau atradusi pilnai savo problemas, o ne tik nujautusi.

*****

Ryte laiminga lekiu į darbą. Laukia įdomi diena.

- Labas rytas, - tariu kolegoms ir kimbu toliau uoliai mokintis darbo subtilybių.

Po pietų į ofisą atvažiuoja Edvinas.

- Sveiki visi ir labas Emilija.

- Labas, labas.

Jis prieina prie mano stalo ir demonstratyviai prisėda ant jo krašto, kad matytų kolega Mantas.

- Kaip tau sekasi, Emilija?

- Ačiū, gerai.

- Gal vakare pavakarieniausi su animi, - taria taip, kad girdėtų kolegos.

Nuleidžiu akis, susinepatoginu prieš visus.

- Gerai, kelinta? - atsakau jam.

- Paimsiu tave 19 valandą, tinka?

- Taip.

Dar pakalba su kitais ir išvažiuoja savo reikalais.

- Nežinojau, kad jūs su Edvinu pažįstami, - taria Mantas man.

- Ne tiek ir ilgai, susipažinom, kai įsidarbinau čia.

- Supratau, bet su juo sutinki susitikti, o su manimi ne.

- Mudu kolegos. O su juo ne. Gal dėl to.

- Nematau tame problemos.

- Na aš tame turiu savo nuomonę.

Nesijaučiu gerai, bet kodėl arba nieko arba keli vienu metu ir reikia rinktis. Susikaupiu ir toliau uoliai mokinuosi. Po darbo greičiau lekiu namo ir susiruošiu į miestą.

- Sėkmės pasimatyme, - tarsteli teta.

- Ačiū, bet čia tik taip susitikimas, dar neaišku kaip čia kas bus.

- Svarbu tu su juo gerai jautiesi, o laikas parodys.

- Nežinau ar dėl to, kad jis vyresnis, ar taip tiesiog su juo yra apie ką kalbėtis, bet su juo jaučiuosi atsipalaidavusi ir savimi.

- Tas ir svarbiausia. Lėk, jau gal laukia.

- Labas, - taria Edvinas man sėdant į automobilį.

- Labas, žinai, turėjau Mantui pasiaiškinti kodėl su tavim sutinku susitikti, o su juo ne.

- Ir ką sakei.

- Pasakiau, kad su kolegomis nesusitikinėju.

- Šaunuolė, lekiam į centrą pasivaikščioti ir žinau ten jaukią kavinukę vakarienei.

Po vakarienės, einame pasivaikščioti, jis paima mane už rankos, vaikščiojam kalbamės, netikėtai jis mane apsuka ir apkabina. Jaučiu kaip įsitempiu ir nustoju kvėpuoti. Užsimerkiu artėjant jo lūpoms. Tas bučinys toks netikėtas ir saldus. Jaučiuosi sutrikus, tačiau viduje laiminga.

- Noriu tavęs kai ko paklausti.

Aš klausiamai pasižiūriu į jį.

- Ar sutinki būti mano mergina?

- Manau bučinys viską jau atsakė.

Jis mane apkabino ir stipriai suspaudė, norėjau, kad ta akimirka niekada nesibaigtų. Jis parvežė mane namo, palydėjo iki durų ir vėl apkabinęs švelniai pabučiavo.

- Rytoj dar užsuksiu į ofisą prieš išvažiuodamas.

- Puiku, iki rytojaus.

- Iki.

Namo lekiu visa išsišiepus ir laiminga.

- Kaip sekėsi susitikimas? - paklausia teta.

- Puikiai, nuo šiandien mes oficialiai pora.

- Džiugu girdėti.

Prieš miegą dar su laukiu jo žinutės.

"Tavo lūpos tokios saldžios, galėčiau bučiuoti ir bučiuoti. Sapnuok mane, o aš tave, taip susitiksime sapne."

Nuraustu.

"Būtinai, labos nakties."

Užsisvajoju kiek į priekį, kuriu jau ateities viziją. Tik viduje kažkoks nerimas. Ryte atlekiu į darbą ir laukiu kada jis atvažiuos kavos.

"Labas, neužsuksiu šiandien, nespėju su reikalais, turiu lėkti į Vilnių, po to į Šiaulius. Susitiksim, kai grįši. Bučkis."

Viduje nuliūstu, bet nieko negaliu pakeisti.

"Labas, supratau, geros tau dienos. Bučkis ir tau."

Diena slenka lėtai, kažkaip nesusikaupiu šiandien visai darbuose. Norisi greičiau, kad praeitų šitos dienos ir grįžčiau į Šiaulius. Šiandien jaučiu, kad esu išsiblaškiusi, niekas nelenda į galvą. Iš darbo pasiima teta ir lekiame į kino teatrą prasiblaškyti. Netikėtai į pradeda vibruoti telefonas. Skambina mokyklos laikų geras draugas. Atmetu ir parašau, kad negaliu dabar kalbėti. Sulaukiu jo keistos žinutės, kurią perskaitau po filmo.

" Aš tik norėjau išgirsti paskutinį kartą tavo balsą."

Pasimetu, bandau skambinti, tačiau nėra signalo. Nesuprantu kas nutiko.

10 savaitė

Visą vakarą bandau išsiaiškinti kas nutiko draugui, bet kai neturiu bendrų draugų, sunku atrasti kas galėtų kažką žinoti. Pamenu, kad jis visada automobilyje turėjo ginklą, bet niekada nebuvau to sureikšminusi arba tiesiog buvau labai drąsi. Manęs netraukė geri vaikinai, su jais buvo nuobodu. Kodėl taip susiklostė atsakymo neturėjau. Nors Edvinas nėra blogiukas, bent jau dabar taip atrodo. Šiandien nieko ir nesužinojau apie draugą, gal rytoj kažkas bus aiškiau. Ruošiuosi eiti miegoti. Tik supypsi telefonas.

"Kur pradingus visą dieną? Gal užpykai, kad nepasirodžiau?"

"Ne, viskas gerai, daug nenumatytų reikalų šiandien. Jaučiuosi pavargusi, susirašome rytoj. Labanakt."

"Hmm, kažkokia keista tu man, bet kaip nori, labanakt."

Nenoriu aš jam nieko pasakoti, nemanau, kad jis turi tą žinoti. Naktį miegu blogai, mintys sukasi galvoje ir neleidžia ramiai miegoti. Kas tokio galėjo nutikti, kad jis prisiminė mane? Kodėl gavau tokią baisią žinutę? Kas, kas kas? Ryte atsikeliu su plyštančia galva. Nežinau kaip reikės šiandien dirbti. Bevažiuojant į darbą paskambina Edvinas.

- Labas, kaip tavo nuotaika?

- Labas, ai blogai miegojau, skauda galvą, važiuoju jau į darbą.

- Gal papasakosi kas vakar nutiko?

- Nieko, tiesiog pavargau. Daug naujos informacijos. Dar su teta mieste ir kine buvom. Tiesiog pavargau.

- Ar tikrai?

- Taip, viskas gerai.

- Vaistų turi?

- Ne, nusipirksiu, mačiau šalia vaistinė yra.

- Iš balso neatrodo, kad tau viskas gerai.

- Juk sakau, man tiesiog skauda galvą, blogai miegojau ir nuo to nėra nuotaikos. O visa kita viskas gerai.

- Tikrai?

- Taip.

- Paskambink man po darbo.

- Gerai. Gražios tau dienos, iki.

- Iki.

Nusiperku vaistų, dar kartą patikrinu telefoną ar nėra jokių naujienų, bet ne. Išgeriu vaistus, pasidarau kavos ir bandau susikaupti.

- Kas tau? - paklausia kolegė.

- Kažkaip neišsimiegojau.

- Atrodai išblyškusi, gal sirguliuoji?

- Ne, viskas gerai. Tuoj suveiks vaistai nuo galvos ir galėsime dirbti.

Įėjęs Mantas taip pat susirūpina.

- Labas, Emilija, tau viskas gerai? Atrodai prastai.

- Taip, tik labai skaudėjo galvą, tuoj praeis.

Nesu pratusi prie tiek dėmesio ir rūpesčio. Tačiau kolegos tikrai pasitaikė dėmesingi. Per pietus netikėtai suskamba telefonas.

- Labas, Emilija, čia Lukas.

- Labas Lukai, šimtas metų.

- Skambinu gan nemaloniomis aplinkybėmis, bet tu turi tai žinoti.

- Kas nutiko? Ar tai dėl Jono? Tu jį pažinojai?

- Taip. Per kratą automobilio nepaėmė jo telefono. Tai pasiėmiau jį aš. Ir radau, kad jis yra skambinęs ir rašęs tau.

- Kratą? Kokia kratą? Ką jis padarė? - jaučiuosi sumišusi.

- Jis bandė nusižudyti.

- Kodėl?

- Negaliu labai plėstis telefonu, gal susitinkam ir papasakosiu?

- Aš dabar ne Šiauliuose, šiomis dienomis esu Kaune.

- Tada, kai grįši.

- Tai bent pasakyk kaip jis?

- Jis šovėsi į save, dar neaišku ar išgyvens. Bet jei ir išgyvens, tai liks paralyžiuotas visam gyvenimui.

- Kaip baisu ir liūdna. Jei daugiau kažką žinosi, tai pranešk. O kai grįšiu į Šiaulius, tai susitiksim.

- Gerai, Emilija. Iki.

- Iki.

Ši žinia mane pribloškė. Kas tokio turėjo nutikti, kad galėtum prieš save pakelti ranką. Likau sukrėsta. Visą dieną galvojau apie gyvenimo prasmę. Kodėl taip gali nutikti, niekada nebūčiau to apie jį pagalvojus. Jis buvo aktyvus, visada dėmesio centre, dalyvavo įvairiuose renginiuose. Jo buvo pilna visur. Tai kodėl jis taip padarė. Dar daugiau klaustukų liko mano galvoje.

- Šiandien viskas. Greitai mokaisi. Manau tau užteks šios savaitės, o toliau galėsim susiskambinti, jei kažkas nesigaus, bet nėra prasmės tau čia ilgiau būti. Kol dar esu, geriau pratinkis būti savarankiška. Pranešiu rytoj vadovui, kad tu šauniai mokiniesi ir esi labai imli.

- Ačiū tau.

- Kaip tavo savijauta, jau gerai?

- Taip, praėjo galva.

Mantas klausė mūsų pokalbio.

- Penktadienį važiuosiu pas gimines į Šiaulius, galiu tave parvežti.

- Ačiū, žinosiu.

- Iki rytojaus.

Išėjusi paskambinu Edvinui.

- Labas, kaip tavo diena?

- Puikiai, daug reikalų ir susitikimų buvo ir dar keli bus vakare. Kaip tu?

- Aš gerai. Penktadienį jau važiuosiu į Šiaulius. Sakė greitai aš mokausi ir nėra ko būti čia, jei kas bus neaišku bus galima ir susiskambinti.

- Šaunuolė, sakiau, kad gabi esi.

- Ačiū. Beje važiuosi į Šiaulius su Mantu, pasiūlė parvežti, nes važiuoja pas gimines.

- Bando laimę jis, nepasiduoda.

- Nejuokink.

- Turiu baigti pokalbį, jau atvažiavo klientas. Iki.

- Iki.

11 savaitė

Vakare ramiai kiurksau prie televizijos, nėra noro bendravimui. Norisi ramybės ir poilsio. Galva ir taip pilna minčių apie vaikystės bičiulį. Norisi greičiau užmigti...

Kitą rytą susidedu daiktus kelionei į Šiaulius. Viduje džiaugsmas, kad grįžtu į savo miestą ir dažniau matysiu Edviną.

Diena prabėga greitai, nesijaučiu labai džiugiai, kad sutikau važiuoti su Mantu, bet nebuvo ir kaip atsisakyti.

- Ar patinka tau šis darbas? Žadi užsilikti? - klausia Mantas važiuojant.

- Taip, jaučiuosi ten, kur ir turiu būti. O ko nežinau - išmoksiu.

- Kaip tau su Edvinu sekasi?

- Manau gerai, o laikas parodys.

- Žinau, kad neturiu teisės kištis į tavo asmeninį gyvenimą, bet jis tau netinka.

- Kodėl taip sakai?

- Jis neturės tau tiek laiko, kiek tu norėsi. Jis karjeristas.

- Nėra blogai siekti savo tikslų.

- Ne taip supratai. Tu jam tiesiog trofėjus laikui praleisti. Vaizdas prie jo.

- Taip, tu teisus, mano asmeninis gyvenimas yra mano reikalas.

- Pamatysi, Emilija, kad aš tau tik bandžiau laiku atverti akis, kol dar gali sustoti.

- Ačiū tau, bet tai mano reikalas.

- Aš tik noriu, kad neprarastum savęs ir nežiūrėtum į viską pro rožinius akinius. Naivi esi, tas matosi.

- Keičiam temą.

Mantas linkteli galvą Įsivyrauja tyla ir kelionė prailgsta. Pagaliau pasiekus namus jaučiuosi gerai. Nors užtenka tik įžengti į namus ir supranti, kad nori kažkur kitur. Namuose nuotaika blogai.

- Kas nutiko? - klausiu mamos.

- Ai darbe nuostoliai, tai dabar visa savaitgalį namuose nebus nuotaikos.

- Nieko naujo, - atsakau ir nueinu į savo kambarį.

Suskamba telefonas:

- Labas, kaip praėjo tavo kelionė?

- Labas, sunkiai, nebuvo apie ką kalbėtis.

Nutyliu apie Manto pamokslą man. Nusprendžiu, kad jam nėra reikalo apie tai žinoti, nors viduje jaučiu diskomfortą ir sumaištį, o jeigu Mantas teisus?!

- Ką rytoj planuoji veikti?

- Kaip ir planų neturiu.

- Tai rytoj norėčiau tave pagrobti, važiuosim į gražią vietą.

- Gerai, laiką rytoj tada susiderinsim.

- Tinka.

- Nepyk, turiu lėkti, mama kviečia.

Vakarą praleidžiu ravėdama gėlynus. O vėliau žiūrėdama televizorių su tėvais. Nuobodu. Laukiu šeštadienio, įdomu kur važiuosime.

Ryte atsikeliu pakilios nuotaikos, tačiau namie kaip visada visi kitokios nuomonės, dėl to norisi laiką leisti savo kambaryje.

- Po pietų važiuosiu į miestą, - pasakau pusryčiaujant.

- Kelintą? - paklausia patėvis.

- Apie penkioliktą valandą.

- Gerai, tai iki to padėsi namus sutvarkyti mamai ir pietus daryti man. Ir ilgai nebūk mieste.

- Žinoma, klausau.

Galvoju, kad reiks ieškotis nuomai buto, taip gyventi ilgiau neištversiu su amžina kontrole. Ir nesvarbu tau penkiolika ar dvidešimt du. Iki pietų laikas vos slenka.

"Kur tave paimti?" Gaunu Edvino žinutę.

"Paimk nuo namų"

"Gerai, būsiu už dvidešimt minučių."

Susiruošiu susitikimui ir išeinu iš namų.

- Kur važiuosime? - tik įsėdus paklausiu.

- Staigmena, - nusijuokia.

Važiuojame vingiais už Šauliu, atsiveria gražus vaizdas su ežeru ir sodyba.

- Kaip čia gražu.

- Žinojau, kad tau patiks. Eime.

Iš automobilio jis paima lauknešėlį. Ateiname iki valties.

- Ateik, aš tau padėsiu, plauksime į tą salą.

- Vau, kaip faina.

Plaukiant ežeru atsiveria gražus vaizdas.

- Gal nori pairkluoti?

- Su mano irklavimu nežinau kada pasiektume salą, bet mielai, - nusijuokiu.

Pradedu irkluoti, jis švelniai glosto man nugara, mėgaujuosi šia akimirka, nenoriu, kad ji kažkada baigtųsi. Pasiekiame salą, jis nuneša į krantą lauknešėlį ir atėjęs mane paima ant rankų, kad nuneštų ant sausumos. Jaučiu, kaip tirpstu jo glėbyje. O jis nieko nesakęs, tik žiūrėdamas į akis mane pabučiuoja, laikas sustoja...

12 savaitė

- Eime, aprodysiu tau salą. Tik žiūrėk po kojomis, ši sala retai prižiūrima.

Sala nėra didelė, apeiname ir pasitiesę pledą atsisėdame.

- Iš čia geriausiai matysis saulėlydis, - taria.

- Čia jauku, - tariu.

Mes grožimės vaizdu. Atrodo net žodžių nereikia būnant kartu.

- Kadangi mokslai baigėsi, grįžai gyventi čia, darbą turi, ką galvoji veikti laisvalaikiu? Kokie tavo hobiai?

- Dar nežinau, noriu pilnai įsivažiuoti į darbus. Šiaulių ofiso darbuotojų dar realiai net nepažįstu.

- Darbe viskas bus gerai. Pamatysi. Tavo direktorius labai supratingas, jei kas kas neaišku gali drąsiai eiti pas jį.

- Gerai, žinosiu. Dar planuoju ieškotis buto nuomai, kad jau negyventi pas tėvus, o ir į darbą patogiau būtų. Nerekėtų manęs vežioti ar autobusu važinėti.

- O sportuot negalvoji?

- O reikia? Blogai atrodau? - nusijuokiu.

- Ne, tik sportas - sveikata.

- Dar nežinau, reikia pasižiūrėti kokios čia treniruotės vyksta ir kokios sporto salės yra. Vasarai užteks ir dviračio.

- Arba riedučių.

- Oj ne, jų aš nemėgstu.

- O slidinėt?

- Vaikystėje turėjau slides, bet neužkabino. Man žiema nepatinka, aš šilumos žmogus.

- Hm. Mokinsimės, nes man patinka. O šokti moki?

- Jei tu apie valsą, tango ir panašiai, tai ne.

- Tai gal einam į šokių pamokas?

- Pagalvosiu.

- Žiūrėk tuoj saulė leisis.

Jis švelniai mane apkabina ir mes mėgaujamės gražiu vaizdu.

- Jau vėlu, gal plaukiam į krantą. Rytoj į darbą.

- Gerai.

Parplaukiam ir išvažiuojam namų link.

- Gal nori pavairuoti?

- Oj ne. Kai išsilaikiau teises, daugiau ir nevažinėjau. O dar pas tave mechaninė.

- Bet tau būtų gerai vairuoti.

- Kam, jei nėra automobilio.

- Kai reikės, pamatysi ir atsiras.

- Tai kai reikės, pradėsiu ir vairuoti, - nusišypsau.

- Štai ir namai. Gerai išsimiegok ir puikios tau rytoj dienos.

- Ačiū, tau irgi. Iki.

Pareinu namo. Patėvis nepatenkintai taria:

- Tu juk žinai, kad rytoj anksti važiuosime į kaimą. Kur čia valkiojiesi iki išnaktų.

Nieko nesakius, einu į savo kambarį. Susiruošiu darbui ir einu miegoti.

"Barti gal negavai, kad vėlokai grįžai?"

"Gavau, bet dar tik 11 valanda. Nėra taip ir vėlu, tačiau turi prie kažko prikibti ir išsilieti. Dėl to ir sakau, kad laikas ieškotis nuomai buto."

"Tas tiesa, tada gyvensi pagal savo taisykles."

"Būtent. Labos nakties. Bučkis."

"Saldžių sapnų, mažyte."

Ryte atsikeliu geros nuotaikos. Ramiai sau išgeriu kavą gulėdama lovoje ir žiūrėdama TV. Niekas čia niekur neskuba, svarbu vakar buvo mane užsipulti. Išvažiuojame į kaimą, o ten kaip visada visokie kiemo darbai. Vakare grįžtu nusiplūkusi nuo darbų. Lendu į vonią ir laukiu rytojaus.

"Kaip tavo diena praėjo"

"Pavargau, daug darbų kaime nudirbom. Bet jau mėgaujuosi ramybe ir vonia."

"Pailsėk. Rytoj aplankysiu po pietų ofise."

"Kaip faina. O aš jau laukiu susipažinti su visais. Beje kaip tu šiandien praleidai dieną?"

"Viskas bus gerai. Aš šiandien spėjau sulakstyti dar į Vilnių darbiniais klausimais, reikėjo svečia paimti iš oro uosto ir parsivežti į Šiaulius. Rytoj laukia sunki diena."

"Supratau, tai eik ilsėtis ir tu. Iki rytojaus.

"Dar truputį padirbėsiu. Iki."

Po maudynių susiruošiu viską darbui, atsigulu ir įsijungiu butų paiešką, reikia rimtai užsiimti ir rasti kažkokį tinkamą variantą., tik deja nusiviliu, visi butai tokie baisūs, kad dingsta noras kol kas kažkur kraustytis. Reiks pažiūrėti skelbimus rytoj laikraštyje, gal ten kas bus. Begalvodama užmiegu.

Ryte greitai išgeriu kavos ir išlekiu į autobusą. Laukia naujos pažintys. Įdomu ar pritapsiu. Truputį jaudinuosi.

Labai laukiu Jūsų komentarų!