Asta Šileikytė

1-oji rašymo savaitė:

Jūros vaikas

Kažkas prieš akis keistai suraibuliavo....Žuvis...Ne...Žvejas atsistojo savo valtelėje ir palinkęs į priekį savo dėmesį sutelkė į priekyje siūbuojančios valtelės keistai pradėjusi tyvuliuoti vandenį....Jūra gyva, kas žino kas jos gelmėse vyksta ...sušmėžavo jo galvoje mintis, bet smalsumo genamas vis bandė įžiūrėti jūros tamsiame mėlynume besisukančius verpetus. Jis taip ir sustingo iš nuostabos, o gal ir iš baimės, kai prieš jo akis iš gelmių išniro pora rankų , o jų delnuose kaip mažas kamuoliukas buvo susisukęs kūdikėlis. Tos rankos tiesėsi į žveją prašančios paimti kūdikį į savo glėbį. Žvejas nesvarstė kas tai....ar tai kokia jį apėmusi haliucinacija ar kažkas kitka. Jis matė mažytį kūdikį kuriam reikėjo pagalbos , nes aplink jūra....iš kur jis....Jis nieko nesvarstęs ar tai gerai ar tai blogai, ar tai geros jėgos ar tai blogos su juo juokauja jis greitai pasilenkęs priėmė jam paduodamą kūdikį. Tik kai jis jau rankose jį laikė netekęs kvapo ir pagaliau atitraukė nuo jo akis, jis žvilgtelėjo į jūrą...Ji buvo rami. Rankų jau nebuvo. Jis net nespėjo pamatyti kas tai buvo. Ar ir tam kuris perdavė kūdikį reikėjo pagalbos, o jis nespėjo jam jos suteikti. Per jo širdį perėjo nuoskaudos banga. Jis vis dar bandė ką nors įžiūrėti gelmėje, bet nesimatė jokio vandens virpėjimo. Kas galėjo taip toli nuplaukti nuo kranto ir dar su kūdikiu, tokiu mažyčiu.

Berniukas. Tai buvo mažas telpantis į jo dideles saujas kūdikėlis. Atrodė sveikas , miegantis, bet štai jis suvirpėjo ir pramerkė savo akutes. Nusišypsojo, jei taip galima pavadinti šypsniu. Jis greit susuko kūdikėlį į savo švarką, nes daugiau valtyje nieko neturėjo ir paguldęs jį valties viduryje pradėjo irtis link kranto. Ir ką jis pasakys savo pačiai, kaip paaiškins iš kur tas kūdikis. Ar ji juo patikės. Jie jau buvo amžiuje, bet vaikų neturėjo. Labai jų visada norėjo, bet jų gyvenimas jiems jų nedavė, o dabar jo valtyje kūdikėlis. Žvejas žiūrėjo į besišypsantį vaikelį ir nenuleidžianti nuo jo žvilgsnio. Su kiekviena minute žvejas širdyje džiūgavo. Jautėsi taip, tarsi tai butų jo kūdikėlis. Net nepastebėjo kaip valtelė pasiekė krantą, tarsi pakilęs vėjas butų padėjęs jam ją atplukdyti.

Žmona ilgai tylėjo išklausiusi savo vyro pasakojimą. Paėmusi ant rankų kūdikėlį ir nieko nesakius nuėjo į sodą. Prisėdo po obelimi. Ji nebuvo tuo nustebusi, nes šiąnakt sapnavo sapną kuriame matė po obelimi stovintį mažą berniuką. Vyrui buvo dar nespėjusi papasakoti šio sapno, nes jis anksti išplaukė į jūrą, o dabar tas sapnas tapo realybe. Ji jį pamačius iškart žinojo, kad tai bus jų sūnelis ir visai nesvarbu kaip jis atėjo į jų gyvenimą. Jai jūra buvo tarsi mama, kuriai ji išsipasakodavo, pasiguosdavom, tai gal ją išklausė...kas dabar pasakys.

Vaikelis augo. Aplinkiniai visai neklausinėjo iš kur jis. Visi buvo tikri, kad tai jų kūdikėlis. Tikėjo, kad tai jiems pats dievas vis tik susimylėjęs jį atsiuntė. Sūnui Vėjaus vardą davė. Jūra jį jiems padovanojo vėjuotą dieną, tai jie ir norėjo, kad ji žinotų, kad jie dėkingi jai už jį.

Ten kur vienas , greit ir antras ateina. Po poros metų į savo gyvenimą jie priėmė ir mergytę. Vyras visada norėjo sūnaus , o ji visada svajodavo apie dukrą. Kai į miestelį atklydo vieniša moteris su kūdikiu ant rankų, kurią po kiek laiko aukščiausias pasikvietė , žvejo žmona sužinojus tai, panoro priglausti mergytę ir auginti kaip savo dukrą. Juk dviem vaikams smagiau bus augti. Smilgos vardu ją pavadino, nes niekas niekada negirdėjo, kaip ją tikra motina šaukia, o ji pati dar labai maža buvo, kad galėtų savo vardą ištarti. Labai liauna mergytė buvo, tai netikėtai ir pritapo jai tas vardas.

Vėjus augo. Buvo šviesiaplaukis, mėlynų akių. Jis visą laiką leido prie jūros. Tėvai visai nesibaimino, kai jis vienas nubėgdavo prie jos. Jie pastebėjo, kad jūra tarsi prižiūri jį. Tai bangos atsitraukia, kad jo neužgautų kai jis greit priartėja prie jų, tai švelniai apkabina tarsi norėtų apglostyti. Atplukdydavo gintarų prie jo kojų kai jis būdavo susirūpinęs kuo nors , kad jis grožėdamas gintarais savo rūpesčius pamirštų. Jie juto tą stiprų ryšį tarp jo ir jūros. Jūra jiems jį atsiuntė ir jie žinojo, kad jei ji sumanys jį atsiimti tai ir pasiims, o jie nieko nepakeis. Jautė, kad jiems nėra ko baimintis, jiems reikia tik visiems džiaugtis dovanota laime.

Mergaitė augo kaip ta smilga kopose vėjo linguojama. Liekna buvo, nuostabių , gylių akių tarsi pati jūra visada jose atspindėtų. Plaukai bangavo kaip jūros bangos vėjyje. Abu jie , brolis ir sesuo laiką leido. Mylėjo vienas kitą. Vėjus kaip įmanydamas prižiūrėjo savo sesę, niekam neleido jos skriausti. Žinojo, kad ji netikra jo sesė, bet meilė juk nuo to nesumažėja. Viską jai išpasakodavo, visu džiaugsmu pasidalindavo. Ir ji atvira jam buvo, saugiau kaip prie jo jai niekur nebuvo.

Laikas ėjo. Suseno tėvai. Vėjus užaugo į nuostabų jaunuolį. Vaikinas buvo pats gražiausias apskrityje. Visos merginos nenuleisdavo nuo jo žvilgsnio, bet vaikinui jos dar nerūpėjo. Jis laiką praleisdavo su savo tėvais, sese , su jūra. Juto, kad tėvai greit paliks šį žemišką pasaulį ir jam reikia kuo daugiau pabūti su jais.

Ir štai atėjo tas laikas kai jie liko vieni. Išlydėjo jie abu po vieną tėvus į kitus jų gyvenimus. Prieš išėjimą motinėlė dar spėjo Vėjui pasakyti.....laikykis jūros...ji tavęs niekada neišduos....pasikliauk ja... ji mums tave dovanojo, ji tau kaip motina bus. Girdėjo jis anksčiau iš jų pasakojimą, kaip jiems jį jūra padovanojo, galvojo , kad jie patys išgalvojo tą pasakojimą , kad jam butų įdomiau, bet paskutinis pokalbis su mamule šįkart leido jam tuo patikėti.

Liko vieni Smilga ir Vėjus. Pasižadėjo, kad globos vienas kitą, saugos.

Vėjus kai jam būdavo liūdna visada eidavo prie jūros. Beveik kiekvieną dieną ateidavo prie jos. Ilgu jam buvo išėjus tėvams. Žiūrėdamas į jūrą galvodavo apie tai ką mamulė jam apie ją papasakojo. Kaip galėjo būti, kad jį patį jūra jiems padovanojo. Ar gali taip būti, bet negalėjo juk meluoti jam mamulė prieš palikdama jį vieną. Jautėsi jis vienišas. Buvo kartu su juo sesė, bet ji negalėjo atstoti tėvų meilės. Išplaukdavo kartais jis į jūrą. Ne žvejoti, o suprasti iš kur jis. Žiūrėdavo į jūros tolius, į jos tamsią gelmę. Laukdavo iškilusių rankų kurios jį atgal pasiimtų, bet niekas jam neištęsė rankų, niekam jis nebuvo reikalingas.

Po vieno tokio pasiplaukiojimo susapnavo jis sapną. Sapnavo tolimą kraštą. Save tame sapne matė, bet jis ten buvo kitoks, nepanašus į dabartinį save. Ir apie tokį kraštą dar buvo negirdėjęs. Atlantida vadinosi ji. Matė tame sapne save ne vieną, mergina su juo buvo, mylimoji jo. Gyli meilė juos jungė. Tik jų laikas su ja buvo labai trumpas, nelemta jiems buvo kartu būti. Grimzdo Atlantida į gelmes, o jie spėjo tik pasižadėti vienas kitam, kad ištikimi liks vienas kitam. Kad susitiks kitame gyvenime, kad vienas kitą atpažins ir jų meilė tesis toliau. Nuskendo Atlantida, nuskendo ir jie abu.

O kaip buvo toliau...Ko Vėjus nespėjo savo sapne sužinoti. .....Praėjo daug amžių. Atgimdavo jie, tik niekaip jaunuoliai negalėjo susitikti. Jie praeidavo vienas pro kitą , bet vienas kito nepažindavo. Stebėjo ilgai jų angelai juos. Žinojo jų pasižadėjimą. Praeidavo jų gyvenimai, bet jie buvo tušti meilėje. Nerasdavo jos jie su kitais, o kaip ras, jei davė priesaiką vienas kitam, kad bus ištikimi vienas kitam, o patys vienas kito negali pažinti. Nusibodo angelams stebėti, kaip jie neranda vienas kito ir pasitarę nusprendė padėti jaunuoliams. Tik šįkart teko jiems pasitelkti į pagalbą jūros nimfas, kurios priglaudė kažkada nuskendusius atlantiečius. Joms teko paimti vaikinuko sielą iš vieno įsikūnijimo ir paleistį jį kitam gyvenime, tik jos taip skubėjo, kad neprasilenktų vėl vaikino ir merginos sielos, kad teko žvejui atiduoti jį jau paaugusi.....negalėjo jos užtrukti.

Po susapnuoto sapno Vėjus ilgai jo nepamiršo. Jautėsi taip, tarsi butų tai išgyvenęs. Jautė, kad ne šiaip jį šis sapnas aplankė. Labai realus jis bus. Iš galvos nėjo tas sapnas ir kuo toliau tuo labiau įtikėjo, kad jis tikras. Pradėjo jis galvoti, gal kažkur netoliese gyvena jo buvusi mylimoji, o kaip ją atpažinti, kaip ją surasti. Dažnai juk pagalvodavo apie tai, kad norėtų šalimais turėti dar kitą, turinčią širdį, kad galėtų viskuo dalintis, kad galėtų mylėti ją. Kad galėtų dovanoti jai savo meilę kurią jautė esančią jo širdyje ir priimti iš jos , taip kaip jautė esančią tarp savo tėvelių. Papasakojo tą sapną sesei, juk turėjo su kažkuo juo pasidalinti. Nuramino sesė jį , kad tikrai ateis tas laikas, kai jis sutiks savo mylimąją, tik turi turėti kantrybės ir būti atidus....stebėti jam siunčiamus ženklus.

Vis nepaleido tas sapnas jo. Dažnai jis iškildavo jam akyse. Su tokiomis mintimis jis sėdėdavo ant jūros kranto. Vieną ankstyvą rytą taip atėjus pasilabinti su jūra prisėdo ant smėlėto kranto. Bangos ramiai tai priartėdavo, tai nuslysdavo. Kuteno jam kojų pirštus praslysdamos su daugybe mažų purslų. Jis įsistebeilijo į juos. Tai buvo daug apvalainų burbuliukų kurie po truputį sprogdavo saulėje sužaižaravę įvairiomis spalvomis ir vėl nuslysdavo į jūros gilumą. Jam tai stebint jis net išpūtė akis iš nuostabos, kai pamatė, kad jūra atplukdė dešimt nuostabių perlų prie jo kojų. Jis juos surinko į delną ir žiūrėdamas į juos išgirdo balsą... Tarsi tas balsas butų iš jūros.

- Štai tau dešimt nuostabių perlų. Per trisdešimt dienų išdovanok juos tau patikusioms merginom....Stebėk jas....gal tarp jų rasi tą, kuri padovanos tau savo meilę ir tu atsakysi tuo pačiu. Gal rasi tą, kuriai pasižadėjai ją atpažinti ir surasti.

- O kaip man ją atpažinti, - dar bandė vaikinas išklausti jūros.

- Meilė kaip perlas.....ji spindi, bet reikia ją įžiūrėti po daugybę skraisčių, - atsakė jam jūra....

Vaikinas nudžiugo. Pradžiugo jo širdis. Pasijuto tarsi sparnai butų išaugę. Štai dabar jis pabandys paieškoti savo laimės, nes jau labai jis pailso būti vienas. Buvo daug merginų kurios jį nulydėdavo savo meiliais žvilgsniais. Vienos jam patyko, kitos buvo tik šiaip mielos. Trečios nekėlė jokių emocijų, bet vistiek jis už jų meilius žvilgsnius taip pat joms atsidėkodavo šypsniu. Dešimt perlų. Tikrai rasiu tą vienintelę sukosi mintys jame. Nepajuto kaip per pusdienį išdalino beveik visus perlus, kišenėje liko tik vienas. Dalino juos patinkančioms merginom, bet kažkodėl išdovanojęs perlus nepajuto savyje suvirpančios širdies.

…Neturėjau taip skubėti, neturėjau… pirmiausia turėjau įsiklausyti į savo širdį…tik dabar, kai beveik visi perlai buvo išdalinti pagalvojo vaikinas. Na labai jis norėjo greičiau surasti tą vienintelę. Liūdna pasidarė vaikinui, bet jau yra kaip yra. Pasuko vaikinas namo. Juto pirštų galiukais dar vieną perlą užsilikusį švarko kišenėje. Turiu dar dvidešimt devynias dienas, bet jei ir per likusias dienas širdis nesuvirpės, išplauksiu jūron, gal ji ką man pasakys, pagalvojo sau vaikinas.

Sesei visada viską išpasakodavo, bet dabar bijojo prasitarti apie tuos perlus. Jis taip juos greit išdalino, kad jam buvo net gėda jai prisipažinti, kad toks buvo skubus, bet grįžęs namo vistik jai viską pasipasakojo. Buvo pratęs nuo jos niekuomet nieko neslėpti.

Nesijuokė ji iš jo. Suprato, kad jam buvo ne lengva jai prisipažinti dėl tokio skubotumo. Kad ir drąsos jam išsipasakoti reikėjo. Bandė ji jį paguosti, kad dar turi daug dienų, o gal jis tiesiog nepajuto iškart kuri ta mergina jam skirta. Pasiūlė su jomis ilgiau pabendrauti, juk jūra sakė….meilė kaip perlas…ji gyliai paslėpta…..Reikia ją surasti. Nusiramino vaikinas po pokalbio su savo sese. Ramiau jam pasidarė.

Kiekvieną dieną ėjo į miestelį. Kalbino jam patikusias merginas kurioms išdalino perlus, laukė ženklo, laukė jausmo savyje, bet tas laukimas ilgas buvo. Nieko jis joms nepajuto, nors ir patyko jos jam. Dienos bėgo. Po kažkiek laiko liovėsi ir ėjęs į miestelį kalbinti patikusių merginų, jautė ,kad ne ten vistik ta pažadėta meilė yra.

Vieną rytą netyčia įkišęs ranką į švarko kišenę jis net nukaito. Pirštais užčiuopė užsilikusį perlą. Jis buvo jį visai pamiršęs, o šiandien juk paskutinė dieną. Padovanosiu jį sesei, neprapult juk tokiam gražiam perlui jūros dovanotam, šmėstelėjo jame mintis. Tik kaip ji sureaguos, vėl jis nukaito. Juk tai mano sesė ir ji žino apie išdalintus perlus, bet tik jai dabar galiu jį padovanoti, nelaikyt man juk jo kišenėje. Neradau per tas trisdešimt dienų savo mylimosios, tai tegul tas paskutinis perlas lieka pas sesę, gal jis jai laimę atsius , kas žino.

Nedrąsiai jis ištiesė delną su perlu sesei, bijojo, kad ji gali jį atstumti ir nepriimti jo. Paaiškino, kodėl nori jį jai padovanoti, gal tas perlas jai tą laimę padės greičiau rasti, jei jam nepadėjo. Sesė ramiai sureagavo, pajuto, kad jei nepriims tai jis visai nulius, nes tas užsilikęs perlas jo kišenėje vis jam primins , kad vėl nerado savo meilės savo šiame žemiškame gyvenime.

- Paimsiu perlą. Gal jis tiks į mano žiedo lankelį. Radau jį prieš daug dienų pajūryje. Bangos jį man prie kojų atplukdė, bet ten jokios spindinčios akutės nebuvo jame, - sušneko Smilga.

Ir taip šnekėdama išsitraukė iš giliai paslėptos kišenaitės žiedo ritinėlį. Ten buvo paruošta vieta akmenėliu užpildyti.

- Pažiūrėsiu ar galima tą perlą į tą lankelį įstatyti,- sušneko Vėjus.

Paėmė žiedo lankelį ir pradėjo apžiūrėti ar pavyks jam į jį perlą įstatyti. Ir žiūri, ko anksčiau nebuvo pastebėjęs perle, kad jis per patį vidurį gražiai visu apvalainumu truputį įdubęs , tarsi kažkas buvo anksčiau aplink jį stipriai apsivijęs. Net nepajuto, kaip prispaudė spindintį perlą prie to lankelio. Perlas įsispraudė į jį , nepajudinamai , kaip lyg buvęs jame.

Pažvelgė iš nuostabos jaunuolis į merginos akis ir pajuto kažką stipriai suspurdant krūtinėje. Pajuto tą spurdesį krūtinėje ir ji…..Abu pajuto, abu išgirdo širdyse sakomą priesaiką apie tai, kad pasižada vienas kitą sutikti ir pažinti, kad jų meilė testus amžinai………..

Mūsų gyvenimai pilni staigmenų. Nežinom su kuo mus suveda gyvenimas, kokį stebuklą jis buna mums paruošęs. Nežinom kaip stengiasi mūsų angelai, kad mus suvestų su tais, su kuriais mes turim susitikti savuose žemiškuose gyvenimuose…. O jie daug turi planų ir pačių neįtikimiausių……