Asta Šileikytė

1-oji rašymo savaitė:

Jūros vaikas

Kažkas prieš akis keistai suraibuliavo - žuvis? Ne. Žvejys atsistojo savo valtelėje ir palinkęs į priekį savo dėmesį sutelkė į priekyje siūbuojančios valtelės keistai pradėjusį tyvuliuoti vandenį. Jūra gyva, kas žino, kas jos gelmėse vyksta - sušmėžavo jo galvoje mintis, bet smalsumo genamas vis bandė įžiūrėti jūros tamsiame mėlynume besisukančius verpetus. Jis taip ir sustingo iš nuostabos, o gal ir iš baimės, kai prieš jo akis iš gelmių išniro pora rankų, o jų delnuose kaip mažas kamuoliukas buvo susisukęs kūdikėlis. Tos rankos tiesėsi į žveją prašančios paimti kūdikį į savo glėbį. Žvejys nesvarstė, kas tai: ar tai kažkokia jį apėmusi haliucinacija, ar kažkas kita. Jis matė mažytį kūdikį, kuriam reikėjo pagalbos , nes aplink jūra. Iš kur jis? .Žvejys nieko nesvarstęs ar tai gerai, ar tai blogai, ar tai geros jėgos, ar tai blogos su juo juokauja jis greitai pasilenkęs priėmė jam paduodamą kūdikį. Tik, kai jis jau rankose laikė mažylį netekęs kvapo ir pagaliau atitraukė nuo jo akis, žvilgtelėjo į jūrą. Ji buvo rami. Rankų jau nebuvo. Jis net nespėjo pamatyti, kas tai buvo. Ar ir tam, kuris perdavė kūdikį reikėjo pagalbos, o jis nespėjo jam jos suteikti. Per jo širdį perėjo nuoskaudos banga. Jis vis dar bandė ką nors įžiūrėti gelmėje, bet nesimatė jokio vandens virpėjimo. Kas galėjo taip toli nuplaukti nuo kranto ir dar su kūdikiu, tokiu mažyčiu?

Berniukas. Tai buvo mažas telpantis į jo dideles saujas kūdikėlis. Atrodė sveikas, miegantis, bet štai jis suvirpėjo ir pramerkė savo akutes. Nusišypsojo, jei tai galima pavadinti šypsniu. Jis greit susuko kūdikėlį į savo švarką, nes daugiau valtyje nieko neturėjo ir paguldęs jį valties viduryje pradėjo irtis link kranto. Ir ką jis pasakys savo pačiai, kaip paaiškins iš kur tas kūdikis? Ar ji juo patikė? Pora buvo amžiuje, bet vaikų neturėjo. Labai jų visada norėjo, bet gyvenimas jiems jų nedavė, o dabar valtyje - kūdikėlis. Žvejas žiūrėjo į besišypsantį vaikelį ir negalėjo atitraukti nuo jo žvilgsnio. Su kiekviena minute žvejas širdyje džiūgavo. Jautėsi taip, tarsi, tai būtų jo kūdikėlis. Net nepastebėjo kaip valtelė pasiekė krantą, tarsi pakilęs vėjas būtų padėjęs jam ją atplukdyti.

Žmona ilgai tylėjo išklausiusi savo vyro pasakojimo. Paėmusi ant rankų kūdikėlį ir nieko nesakiusi nuėjo į sodą. Prisėdo po obelimi. Ji nebuvo tuo nustebusi, nes šiąnakt sapnavo sapną, kuriame matė po obelimi stovintį mažą berniuką. Vyrui buvo dar nespėjusi papasakoti šio sapno, nes jis anksti išplaukė į jūrą, o dabar tas sapnas tapo realybe. Pamačius jį iš karto žinojo, kad tai bus jų sūnelis ir visai nesvarbu, kaip jis atėjo į jų gyvenimą. Jai jūra buvo tarsi mama, kuriai ji išsipasakodavo, pasiguosdavom, tai gal ją išklausė? Kas dabar pasakys.

Vaikelis augo. Aplinkiniai visai neklausinėjo iš kur jis. Visi buvo tikri, kad tai jų kūdikėlis. Tikėjo, kad tai jiems pats Dievas vis tik susimylėjęs jį atsiuntė. Sūnui Vėjo vardą davė. Jūra Vėją padovanojo vėjuotą dieną, taigi, lai ji žino, kad jie dėkingi jai už tokią nuostabią dovaną.

Ten, kur vienas, greit ir antras ateina. Po poros metų į savo gyvenimą jie priėmė ir mergytę. Vyras visada norėjo sūnaus, o žmona visada svajodavo apie dukrą. Kai į miestelį atklydo vieniša moteris su kūdikiu ant rankų, kurią po kiek laiko Aukščiausias pasikvietė pas save, žvejo žmona sužinojusi apie tai, panoro priglausti mergytę ir auginti kaip savo dukrą. Juk dviem vaikams smagiau bus augti. Smilgos vardu ją pavadino, nes niekas niekada negirdėjo, kaip mergaitę tikra motina šaukia, o pati mažylė dar negebėjo savo vardą ištarti. Labai liauna mergytė buvo, tai netikėtai ir pritapo jai tas vardas.

Vėjas augo. Buvo šviesiaplaukis, mėlynų akių. Vaikis visą laiką leido prie jūros. Tėvai visai nesibaimino, kai jis vienas nubėgdavo prie jūros. Jie pastebėjo, kad jūra tarsi prižiūri jį. Tai bangos atsitraukia, kad jo neužgautų, kai jis greit priartėja prie jų, tai švelniai apkabina tarsi norėtų paglostyti. Atplukdydavo gintarų prie berniuko kojų, kai jis būdavo susirūpinęs kuo nors. Taip Vėjas grožėdamas gintarais savo rūpesčius pamiršdavo. Jautėsi stiprus ryšys tarp berniuko ir jūros. Jūra tėvams atsiuntė Vėją, tad pastarieji visada žinojo, kad jei jūra sumanys berniuką atsiimti, tai ir atsiims. O jie nieko, deja, nepakeis. Tačiau visada buvo jausmas, kad nėra ko baimintis, viskas, ko reikia- tai tik džiaugtis dovanota laime.

Mergaitė augo kaip ta smilga kopose vėjo linguojama. Liekna, nuostabių, gilių akių, tarsi pati jūra visada jose atspindėtų. Plaukai bangavo kaip jūros bangos vėjyje. Abu jie, brolis ir sesė laiką kartu leido. Mylėjo vienas kitą. Vėjas kaip įmanydamas prižiūrėjo savo sesę, niekam neleido jos skriausti. Žinojo, kad ji netikra jo sesė, bet meilė juk nuo to nesumažėja. Viską jai išpasakodavo, visu džiaugsmu pasidalindavo. Ir ji atvira jam buvo, saugiau kaip prie jo jai niekur nebuvo.

Laikas nenumaldomai bėgo. Suseno tėvai. Vėjas išaugo į nuostabų jaunuolį. Vaikinas buvo pats gražiausias apylinkėje. Visos merginos nenuleisdavo nuo jo žvilgsnio, bet vaikinui jos dar nerūpėjo. Man jis visą laiką praleisdavo su savo tėvais, seserim ir  jūra. Jautė, kad tėvai greit paliks šį žemišką pasaulį ir jam reikia kuo daugiau laiko pabūti su jais.

Ir štai atėjo tas laikas, kai jie liko vieni. Išlydėjo abu po vieną tėvus į kitą gyvenimą. Prieš išėjimą motinėlė dar spėjo Vėjui pasakyti: "laikykis jūros, sūnau, .ji tavęs niekada neišduos, .pasikliauk ja. Jūra tave mums dovanojo, taigi, jūra tau lai bus kaip motina". Girdėjo jis anksčiau iš tėvų pasakojimų, kaip jiems jį jūra padovanojo, galvojo, kad jie patys išgalvojo tą istoriją, kad jam būtų įdomiau, bet paskutinis pokalbis su mamule šįkart leido jam tuo patikėti.

Liko vieni Smilga ir Vėjas. Pasižadėjo, kad globos vienas kitą, saugos.

Vėjas, kai jam būdavo liūdna visada eidavo prie jūros. Beveik kiekvieną dieną ateidavo čia. Ilgu jam buvo išėjus tėvams. Žiūrėdamas į jūros tolius galvodavo apie tai, ką mamulė papasakojo. Kaip galėjo taip nutikti, kad jį patį jūra jiems padovanojo? Ar gali taip būti, bet negalėjo juk meluoti jam mamulė prieš palikdama jį vieną. Jautėsi jis vienišas. Buvo kartu su juo sesė, bet ji negalėjo atstoti tėvų meilės. Išplaukdavo kartais jis į jūrą. Ne žvejoti, o suprasti iš kur jis. Žiūrėdavo į jūros tolius, į jos tamsią gelmę. Laukdavo iškilusių rankų, kurios jį atgal pasiimtų, bet niekas jam neištiesė rankų, niekam jis nebuvo reikalingas.

Po vieno tokio pasiplaukiojimo susapnavo jis sapną. Sapnavo tolimą kraštą. Save tame sapne matė, bet jis ten buvo kitoks, nepanašus į dabartinį save. Ir apie tokį kraštą dar buvo negirdėjęs. Atlantida vadinosi ji. Matė tame sapne save ne vieną, mergina su juo buvo, mylimoji jo. Gili meilė juos jungė. Tik jų laikas su ja buvo labai trumpas, nelemta jiems buvo kartu būti. Grimzdo Atlantida į gelmes, o jie spėjo tik pasižadėti vienas kitam, kad ištikimi liks vienas kitam. Kad susitiks kitame gyvenime, kad vienas kitą atpažins ir jų meilė tęsis toliau. Nuskendo Atlantida, nuskendo ir mylimieji.

O kaip buvo toliau? Ko Vėjas nespėjo sapne sužinoti? Praėjo daug amžių. Atgimdavo jie, tik niekaip jaunuoliai negalėjo susitikti. Jie praeidavo vienas pro kitą, bet vienas kito nepažindavo. Ilgai įsimylėjėliai buvo stebimi savo angelų. Žinojo jų pasižadėjimą. Praeidavo jų gyvenimai, bet jie buvo tušti meilėje. Nerasdavo jos jie su kitais. O, kaip ras? Jei davė priesaiką vienas kitam, kad bus ištikimi vienas kitam, o patys vienas kito negali atpažinti. Nusibodo angelams stebėti, kaip jie neranda vienas kito ir pasitarę nusprendė padėti jaunuoliams. Tik šįkart teko jiems pasitelkti į pagalbą jūros nimfas, kurios priglaudė kažkada nuskendusius atlantiečius. Joms teko paimti vaikinuko sielą iš vieno įsikūnijimo ir paleistį jį kitam gyvenime, tik jos taip skubėjo, kad neprasilenktų vėl vaikino ir merginos sielos, kad teko žvejui atiduoti berniuką, šį kartą negalėjo jos užtrukti.

Po susapnuoto sapno Vėjas ilgai jo nepamiršo. Jautėsi taip, tarsi būtų tai tikrai išgyvenęs. Jautė, kad ne šiaip šis sapnas aplankė. Labai jau realus. Iš galvos niekur neišėo tas sapnas ir kuo toliau tuo labiau vaikinas įtikėjo, kad sapnas - tikras. Pradėjo jis galvoti, gal kažkur netoliese gyvena jo buvusi mylimoji, o kaip ją atpažinti? Kaip ją surasti? Dažnai juk pagalvodavo apie tai, kad norėtų šalimais turėti dar kitą, turinčią širdį, kad galėtų viskuo dalintis, kad galėtų mylėti ją. Kad galėtų dovanoti jai savo meilę kurią jautė esančią jo širdyje ir priimti iš jos, taip kaip jautė esančią tarp savo tėvelių. Papasakojo tą sapną sesei, juk turėjo su kažkuo juo pasidalinti. Nuramino sesė jį, kad tikrai ateis tas laikas, kai jis sutiks savo mylimąją, tik turi turėti kantrybės ir būti atidus, .stebėti jam siunčiamus ženklus.

Vis nepaleido vaikino minčių tas sapnas. Dažnai iškildavo jam akyse. Su tokiomis mintimis jis sėdėdavo ant jūros kranto. Vieną ankstyvą rytą taip atėjus pasilabinti su jūra prisėdo ant smėlėto kranto. Bangos ramiai tai priartėdavo, tai nuslysdavo. Kuteno jam kojų pirštus praslysdamos su daugybe mažų purslų. Jis įsistebeilijo į juos. Tai buvo daug apvalainų burbuliukų, kurie po truputį susprogdavo saulėje sužaižaravę įvairiomis spalvomis ir vėl nuslysdavo į jūros gilumą. Tai stebint jis net išpūtė akis iš nuostabos, kai pamatė, kad jūra atplukdė dešimt nuostabių perlų prie jo kojų. Surinko į delną ir žiūrėdamas į juos išgirdo balsą iš jūros:

- Štai tau dešimt nuostabių perlų. Per trisdešimt dienų išdovanok juos tau patikusiom merginom. Stebėk jas ir gal tarp jų rasi tą, kuri padovanos tau savo meilę, o tu atsakysi tuo pačiu. Gal rasi tą, kuriai pasižadėjai atpažinti ir surasti.

- O kaip man ją atpažinti? - dar bandė vaikinas išklausti jūros.

- Meilė kaip perlas, ji spindi, bet reikia ją įžiūrėti po daugybe skraisčių, - atsakė jūra.

Nudžiugo vaikino širdis. Pasijuto tarsi sparnai būtų išaugę. Štai dabar pabandys paieškoti savo laimės, nes jau labai pailso būti vienas. Buvo daug merginų, kurios jį nulydėdavo savo meiliais žvilgsniais. Vienos jam patiko, kitos buvo tik šiaip mielos. Trečios nekėlė jokių emocijų, bet vis tiek už meilius žvilgsnius atsidėkodavo vaikinas šypsniu. Dešimt perlų. Tikrai rasiu tą vienintelę - sukosi mintys.. Nepajuto kaip per pusdienį išdalino beveik visus perlus, kišenėje liko tik vienas. Dalino juos patinkančiom merginom, bet kažkodėl išdovanojęs perlus nepajuto savyje širdies virpulio.

Neturėjau taip skubėti, neturėjau. Pirmiausia turėjau įsiklausyti į savo širdį. Tik dabar, kai beveik visi perlai buvo išdalinti, susimąstė vaikinas. Na, labai jis norėjo greičiau surasti tą vienintelę. Liūdna pasidarė Vėjui, bet jau yra kaip yra. Pasuko jaunuolis namo. Juto pirštų galiukais dar vieną perlą užsilikusį švarko kišenėje. Turiu dar dvidešimt devynias dienas, bet jei ir per likusias dienas širdis nesuvirpės, išplauksiu jūron, gal ji ką man pasakys, pagalvojo sau jis..

Sesei visada viską išpasakodavo, bet dabar bijojo prasitarti apie tuos perlus. Jis taip juos greit išdalino, kad jam buvo net gėda prisipažinti, kad toks buvo skubus. Bet grįžęs namo vis tik jai viską pasipasakojo. Buvo pratęs nuo sesers niekuomet nieko neslėpti.

Nesijuokė sesuo iš brolio. Suprato, kad jam buvo nelengva prisipažinti dėl tokio skubotumo. Kad ir drąsos išsipasakoti reikėjo. Bandė paguosti, kad dar turi daug dienų, o gal jis tiesiog nepajuto iš karto, kuri ta mergina jam skirta. Pasiūlė su merginomis ilgiau pabendrauti, juk jūra sakė - meilė kaip perlas - ji giliai paslėpta. Reikia ją surasti. Nusiramino vaikinas po pokalbio su Smilga. Viduje tapo ramiau.

Kiekvieną dieną ėjo į miestelį. Kalbino jam patikusias merginas, kurioms išdalino perlus, laukė ženklo, laukė jausmo savyje, bet tas laukimas ilgas buvo. Nieko jis nepajuto, nors ir patiko jos jam. Dienos bėgo. Po kažkiek laiko liovėsi ir ėjęs į miestelį kalbinti patikusių merginų, jautė ,kad ne ten vis tik ta pažadėta meilė yra.

Vieną rytą netyčia įkišęs ranką į švarko kišenę jis net nukaito. Pirštais užčiuopė užsilikusį perlą. Jis buvo jį visai pamiršęs, o šiandien juk paskutinė dieną. Padovanosiu jį sesei, neprapult juk tokiam gražiam perlui jūros dovanotam, šmėstelėjo jame mintis. Tik kaip ji sureaguos, vėl jis nukaito. Juk tai mano sesė ir ji žino apie išdalintus perlus, bet tik jai dabar galiu jį padovanoti, nelaikyt man juk jo kišenėje. Neradau per tas trisdešimt dienų savo mylimosios, tai tegul tas paskutinis perlas lieka pas sesę, gal jis jai laimę atsiųs, kas žino.

Nedrąsiai Vėjas ištiesė delną su perlu Smilgai, bijojo, kad ji gali jį atstumti ir nepriimti. Paaiškino, kodėl nori būtent jai padovanoti perlą, gal tas perlas jai tą laimę padės greičiau rasti, jei jam nepadėjo. Sesė ramiai sureagavo, pajuto, kad jei nepriims tai jis visai nuliūs, nes tas užsilikęs perlas jo kišenėje vis jam primins, kad vėl nerado savo meilės savo šiame žemiškame gyvenime.

- Paimsiu perlą. Gal jis tiks į mano žiedo lankelį. Radau jį prieš daug dienų pajūryje. Bangos jį man prie kojų atplukdė, bet ten jokios spindinčios akutės nebuvo jame, - sušneko Smilga.

Ir taip šnekėdama išsitraukė iš giliai paslėptos kišenaitės žiedo ritinėlį. Ten buvo paruošta vieta akmenėliu užpildyti.

- Pažiūrėsiu ar galima tą perlą į tą lankelį įstatyti,- sušneko Vėjas.

Paėmė žiedo lankelį ir pradėjo apžiūrėti ar pavyks jam į jį perlą įstatyti. Ir žiūri, ko anksčiau nebuvo pastebėjęs perle, kad jis per patį vidurį gražiai visu apvalainumu truputį įdubęs, tarsi kažkas buvo anksčiau aplink jį stipriai apsivijęs. Net nepajuto, kaip prispaudė spindintį perlą prie to lankelio. Perlas įsispraudė į jį, nepajudinamai, kaip lyg buvęs jame.

Pažvelgė iš nuostabos jaunuolis į merginos akis ir pajuto kažką stipriai suspurdant krūtinėje. Pajuto tą spurdesį krūtinėje ir ji. Abu pajuto, abu išgirdo širdyse sakomą priesaiką apie tai, kad pasižada vienas kitą sutikti ir pažinti, kad jų meilė tęstųs amžini.

Mūsų gyvenimai pilni staigmenų. Nežinom su kuo mus suveda gyvenimas, kokį stebuklą yra mums paruošęs. Nežinom kaip stengiasi mūsų angelai, kad mus suvestų su tais, su kuriais mes turime susitikti savuose žemiškuose gyvenimuose. O jie daug turi planų ir pačių neįtikimiausių.

Šulinys

- Viskas, nebegaliu daugiau, - kažkas iš galo garsiai sušuko. 

- Sustojam, reikia kažką sugalvoti. Negalim taip klaidžioti daugiau, - pasigirdo vėl šūksnis.

Priekyje einantys sustojo, lyg būtų tik ir laukę, kad kažkas panorės pagaliau nors kažkiek atsipūsti.

- Sėdam ir pasitariam, - prabilo Justas.

Justas buvo vyriausias. Pats savęs tuo neskyrė, taip jau gavosi. Jo buvo idėja įsiruošti į savaitės žygį po kalnus. Neaukšti tie kalnai, bet slėniai nuostabūs. Visi po truputį pasigavo šią mintį ir kelių dienų bėgyje jau buvo aptartas kelionės maršrutas. Susidarė dvylikos žmonių grupė. Na, kuo daugiau, tuo smagiau.

Pirmos dienos buvo puikios. Geras oras, dar niekas labai nepavargęs. Maršrutas buvo ne iš lengvųjų, bet niekas nesiskundė. Tačiau kelionės viduryje kažkas nutiko. Niekas to kelio nežinojo, visi ėjo pirmą sykį. Vandens buvo pasėmę, bet tikrai niekas nesitikėjo, kad nebus, kur jo pasipildyti. Žemėlapyje matėsi keletas šaltinių, bet jau antra diena, kai jie nei vieno iš pažymėtų neprieina. Nei vieno upelio kelyje. Net nusiprausti nėra kaip. Lietaus taip pat nėra. Net užuominos, kad galėtų truputį palašėti ir leistų nors veidus sudrėkinti. Kažkas pasiūlė grįžti atgal, bet buvo jau tiek nueita, kad trumpesnis kelias buvo eiti iki numatyto maršruto pabaigos, kur turėtų jie išeiti į nedidelę gyvenvietę. Eidami anksčiau jie buvo priėję vieną šaltinį ir tai netyčia. Nebuvo jis pažymėtas žemėlapyje ir jį vėl grįžtant ko gero būtų sunku susirasti. Lengva bus jį praeiti net nepastebėjus. Telefonai neveikė ir pagalbos neišsikviesi. Slėnis buvo gilus ir matomai kalnai trukdė ryšiui. Visi sėdėjo paskendę savo mintyse. Justas tyrinėjo žemėlapį vis su draugais pasitardamas ir bandydamas nustatyti jų buvimo vietą. Neatrodė, kad būtų labai išsukę iš savo sudaryto maršruto, bet, kai nėra kuo numalšinti troškulio, nekokia jau ta nuotaika. Pailsėję nutarė, kad yra tik vienas sprendimas - eiti toliau ir tikėtis, kad prieis žemėlapyje pažymėtą vandens telkinį. Pasirinkimo kaip ir kito nebuvo. Nepriėjo jie to šaltinio. Merginos buvo jau neviltyje. Košės net neišsivirsi, o sausas maistas atrodė tik labiau sukelia troškulį. Visi po truputį pradėjo pyktis, kaltinti vieni kitus, kad nereikėjo leistis į šią kelionę, kad reikėjo eiti kitu maršrutu. Tai, kas buvo blogo viduje pas visus, dabar išsiliejo į viršų. Ištryško kaip pūliai. Tą vakarą visi užmigo pilni blogų minčių. 

Paryčiui visi bandė nors kažkiek liežuviu rasos lašus apčiuopti ant juos supančių akmenų, nes žolynų nelabai buvo. Bet kiek ten tos rasos, kai saulė tik iškilo ir pradėjo spiginti. Pačiame dienos įkarštyje, kai jau niekas atrodė nebeturi jėgų toliau eiti pastebėjo laukymę. Joje matėsi trobos liekanos. Visi nudžiugo. Nes, jei yra troba, tai tikrai kažkur turi būti ir vandens telkinys. Jis buvo viduryje laukymės. Pradžioje jo niekas net nepastebėjo. Jis taip buvo pasislėpęs akmenyse, kad galėjai pagalvoti, kad tai tik akmenų krūva. Visi nudžiugę nulėkė prie vandens. Tai buvo šulinys. Jie žiūrėjo į šulinio gilumoje matomą vandenį ir savo atspindžius jame, bet niekas neištarė nei vieno žodžio. Vanduo buvo žalsvai drumzlinas, užsistovėjęs.

- Reikia pasemti. Pažiūrim, kaip ten, - kažkas nedrąsiai sušneko.

- Nors rankas nusiprausim, - vėl pasigirdo balsas.

- O gal kelis sykius nuvirinus bus galima atsigerti, - nerimo merginos.

Pasėmus vandenį paaiškėjo, kad jis visai netinkamas gerti. Net nuvirinus kelis sykius vargu ar kas išdrįs jį gerti. Rankų ir tų niekas netiesė praustis. Greitosios juk neišsikviesi. Ilgai buvo tylu. Tada kažkas pasiūlė vis tik čia apsistoti nakčiai, nes jau greit tems, o kažkokį vandens telkinį vargiai ar jie prieis. Visi be jėgų sėdėjo prie laužo žiūrėdami į tamsoje boluojantį šulinio kontūrą. Stipresni vis bandė virinti vandenį, bet tas kvapas iš jo... niekas nedrįso gurkštelėti. Šulinys kalnų apsuptyje. Turėtų būti skaidrus geras vanduo, bet stebėtinai buvo labai nešvarus. 

Simas. Jis buvo ne iš šios kompanijos, bet nugirdęs, kad kažkas organizuoja kelionę po šiuos slėnius labai panoro eiti su jais. Tas slėnis jį kažkuo labai traukė. Kuo? Negalėjo pasakyti. Kažkada jis nugirdo pasakojimą apie keliautojus po šiuos kalnus, kai jie iš jų grįžo pasikeitę, ne tokie, kokie buvo prieš išeinant. Jam labai tai įstrigo ir visada galvodavo, o gal tas pasakojimas tiesa. Tiesa, kad vyrai iš kelionės po slėnį grįžo pakeitę savo mąstymą ir požiūrį į kasdienius dalykus, į juos supantį gyvenimą. Draugų jis turėjo nedaug. Du ar trys buvo draugai su kuriais jis kartais leisdavo laiką, bet dažniausiai būdavo vienas. Žinojo, kad jie tikrai netrauks į tokią kelionę ir kai nugirdo apie šią organizuojamą jis šiaip ne taip įsiprašė į šią draugiją. Jei ne Justas, tai tikrai niekas nebūtų jo priėmęs. Visi į jį žiūrėjo kažkaip iš aukšto. Gal dėl to, kad jis buvo priemiesčio vaikas, o miesto vaikai visad jausdavosi viršesni už gyvenančius kitaip nei jie. O Justas buvo kitoks nei jie visi. Su juo niekada jis nebendravo, bet stebėdavo jį. Nedrąsiai jis priėjo prie Justo ir pasakė kokiu reikalu jis jį trukdo. O Justas stebėtinai jam iškart atsakė:

- Gerai...einam. Vienu daugiau ar mažiau koks skirtumas. Jo draugai buvo prieš. Nenorėjo į savo kompaniją įsileisti svetimo, bet Justas pasakė:

- Aš jau jam pažadėjau, tegul eina su mumis. Juk nebūtina jums su juos šnekėtis jei nenorite.

Simas jausdamas, kad niekas kaip ir nenori labai su juo bendrauti visad eidavo grupės gale. Su niekuo labai nešnekėjo, tik spiriamas reikalo. Kai visi tarpusavyje pradėjo pyktis, jis dar labiau nuo jų atsiliko. Nenorėjo girdėti blogų žodžių. Jie dar stipriau žeidė nei trūkumas vandens.

Dabar sėdint visiems aplink laužą jis pasėmė puoduku to pažaliavusio vandens iš netoliese jo stovinčio seno surūdijusio kibiro, kurį rado šalia šulinio ir žiūrėdamas į vandenį puoduke prašneko:

- Mes visi esame iš vandens. Jo yra tiek daug mumyse, bet niekada nesusimąstom, koks jis yra. Švarus, nešvarus, pilnas bjaurių drumzlių ar jis skaidrus, gėlas kaip šaltinio vanduo. Ir kokie mes bebūtume, kad ir kokie mes kartais būtume nešvarus viduje, mes savyje nešiojam dievo atspindį, jo mažą dalelytę. Jo masteliu tai labai maža dalelytė, tik kibirkštis. Bet mūsų masteliais tai tiek daug, kad negalim to aprėpti savo protu. Kad ir kokie būtume purvini iš vidaus, Dievas visada yra mumyse. Jis mūsų nepalieka, vis tikisi, kad mes pasikeisim, kad tas drumzlinas mūsų minčių vanduo vieną sykį vis tik nuskaidrės. Troškulys pažinti kitą pasaulį, geresnį, kuris yra aplink mus, kartais duoda pradžioje mums gurkštelėti paties bjauriausio gėrimo, kad galėtume įvertinti, kad yra ir gėlas vanduo. Gėlas ir skaidrus minčių vanduo. Kad gurkštelėjus jo, daugiau nesinorėtų gerti to bjauraus. Man ši kelionė buvo laukiama. Visada svajojau pasivaikščioti po šiuos slėnius. Tik vienas nedrįsau, pabijojau, dėl to dabar esu su jumis. Jei ši kelionė prieš mane pastatė drumzlino vandens puoduką aš turiu pasirinkimą. Negerti jo ir pasilikti laukime, kas manęs laukia kitą dieną. Gal iš degradacijos aš visai nusilpsiu ir nepaeisiu. O gal išgerti to drumzlino vandens su Dievo tikėjimu, kad viskas bus gerai. Ir, kad ir kaip bus sunku aš įstengsiu pasiekti kelionės tikslą. Aš gurkštelėsiu jo. Gurkštelėsiu su tikėjimu, kad Dievas manęs neapleis. Nežinau, ką galvojate jūs klausydami manęs, bet noriu paprašyti. Tikėkite, kad aš gersiu skaidrų šaltinio vandenį. Tegul mūsų bendras tikėjimas tai, kad tai skaidrus vanduo, o ne drumzlinas, padeda mums atsigerti.

Simas gurkštelėjo to vandens. Skonis buvo labai nemalonus, bet jis tikėjo, kad geria patį švariausią ir skaniausią vandenį. Išgėręs ir nieko daugiau nesakęs nuėjo toliau nuo laužo. Visi tylėjo, tarpusavyje nešnekėjo. Užmigo ten, kur sėdėjo išsitraukę miegmaišius, prisiglaudę vieni prie kitų ir apsigaubę kuo turėjo kuprinėse. Niekas net nebandė statytis palapinių. Visi buvo paskendę savo mintyse. Ryte visus pažadino saulė. Simo nesimatė.

- Gal jam blogai, kur jis?, – sušneko kažkuri iš merginų.

- Jis prie šulinio, - kažkas pastebėjo.

Greit visi kaip susitarę nuskubėjo prie jo. O jis sėdėjo visas spindintis iš laimės. Rankose turėjo puoduką kupiną švaraus gėlo vandens

.- Vanduo? Iš kur?, - sušuko kažkas.

Simas mostelėjo ranka į šulinį. Visi kaip susitarę užgulė jį. Jis buvo kupinas švaraus gėlo vandens.

- Jis visada buvo gėlas ir švarus, - džiaugsmingai prašneko Simas, - tik mes buvom patys nešvarūs savo mintimis. Mes nepatikėjom pradžioje, kad matom švarų vandenį. Mes matėm purviną vandenį, tokį, koks buvo jis mumyse, bet kažkas pasikeitė per naktį. Kažkas pasikeitė pačiuose mumyse. Mes patikėjom tuo, kad galim būti kitokie.

Grįžimas 

Suskambo telefonas. Buvo jau labai vėlu ir tokiu metu paprastai niekas jai neskambindavo. Ji instinktyviai krūptelėjo. Gal kam nors kas atsitiko, o gal sumaišė telefono numerius? Iš karto joje šmėstelėjo mintis. 

Suskambo vėl. Ji tarsi sustingo įsiklausydama į tą tylą griaunantį čirškėjimą. Reikia atsiliepti, nes jei neatsiliepsiu, tai tada visą naktį spėliosiu, kas galėjo skambinti, - pagalvojo ji ir pakėlė telefono ragelį.

-Alio. Anoje pusėje buvo tyla. Jau norėjo padėti ragelį, kai pasigirdo paukščių čirškimas. Jis priminė, kai būni miške ar kur nors pievoje ir girdi paukščių keliamą malonų triukšmą.

-Alio, - ji vėl pakartojo, bet niekas nieko anoje ragelio pusėje nekalbėjo.

Ji padėjo telefono ragelį ir jai truputį pasidarė baugu. Ir, kas čia galėjo jai tokiu metu skambinti? Gal tikrai sumaišė numerius, nes išgirdę ne tą balsą, kurio tikėjosi matomai ir tas, kas skambino pasimetė, kad negalėjo nieko ištarti. Bet iš kur tas paukščių čiulbėjimas tokiu vėlyvu metu?

Ji atsigulė, bet galvoje vis čireno paukščiai. Čia, kur ji dabar gyveno, jau seniai nebuvo jų girdėjusi. Šiaurinis kraštas. Čia tik varnos karksi. Jos atmintyje iškilo vaikystė, kai lėkdavo su draugais per pievas, o juos visada lydėdavo danguje skrajojančių paukščių čirškėjimas.

Sučirškė telefonas. Vėl daugmaž tokiu pačiu laiku, kaip ir vakar. Ji eidama tuo metu per kambarį net iš rankų išmetė puoduką. Gerai, kad tuščias, -.nuvilnijo mintis. Bet dabar ji jau nesvarstė atsiliepti ar ne. Greit pakėlė telefono ragelį ir nespėjus jai pasakyti standartinio "alio" ar "klausau", kai ragelyje išgirdo jūros ošimą. Ji nutirpo nuo malonaus garso ir nieko negalvodama klausėsi. Ošė jūra. Ji užsimerkė ir atmintyje iškilo prisiminimai. Jūra. Saulės nušviestos bangos viena po kitos genamos į krantą. Ji tik klausėsi, kol telefono ragelyje pasigirdo įprastas pypsiantis garsas. Tada ji padėjo ragelį. Visai nerūpėjo, kas skambino. Ji dabar buvo ten, pajūryje, savo jaunystės prisiminimuose. Jai atrodė, kad ji jaučia pėdomis pajūrio smėlį ir kojų pirštus kutenantį jūros vandenį. 

Taip ji dar ilgai sėdėjo užsimerkusi ir besišypsanti, laiminga būdama savo prisiminimuose. Jai buvo visai nesvarbu, kas galėjo skambinti, net jei ir buvo su blogais ketinimais. Ji buvo laiminga tas kelias minutes nusikėlusi į praeitį, nes dabar ji taip toli buvo nuo jūros, kad šios minutės jai padovanojo nuostabų prisiminimą. Šio prisiminimo ji nepamiršo visą kitą dieną. Ir vakare ji pagavo savyje mintį, kad ji nesąmoningai laukia skambučio. Ir jis suskambėjo. Šįvakar ji klausėsi žiogų svirpimo, kai vakarop juos išgirdus žinai, kad kita diena vėl bus saulėta. Prieš jos akis iškilo ant delno sėdintis žiogas. Toks nedidelis. Ji puikiai prisiminė, kai vaikas būdama, vakarop eidavo ieškoti žiogų, kad galėtų juos iš arčiau apžiūrėti. Ji pasidžiaugdavo jais laikydama juos delne ir vėl paleisdavo į pievą, kad jie toliau galėtų visiems savo svirpimu pranašauti nuostabų saulėtą rytojų.

Kitą vakarą ji klausėsi vasarinio lietaus čiurenimo. Vėliau ugnies traškėjimo, kuris priminė ugnį lauže. Užplūdo prisiminimai, kai lauže su draugais kepdavo bulves. Oi, kaip dabar mielai suvalgytų kokią nors, .nors ir nedidelę. Iš telefono ragelio sklisdavo įvairiausi garsai. Kartais išgirsdavo ir kokią melodiją jai labai artimą. Taip ji kiekvieną vakarą sulaukdavo skambučio. Kažkas vis jai skambino ir jai dovanodavo po prisiminimą apie jos gimtinę. Dabar ji jautėsi taip pasiilgusi to krašto, kaip niekad anksčiau, bet ji buvo taip toli nuo jo, kad jai atrodė tai dabar tiesiog nepasiekiama. Bet kuo daugiau ji galvojo, tuo labiau į ją skverbėsi mintys apie grįžimą į ją. Tos mintys po truputį ją užvaldė. Vakare ji laukdavo skambučio, o dieną ji jau kūrė planus kaip grįžti į tėvynę. Visko buvo, bet jos užsidegimas ir noras kuo greičiau palikti jai šią svetimą ir šaltą šalį po truputį pildėsi. Ji negalvojo, kas ją ten pasitiks nuvykus, bet jautė, kad jai tikrai ten bus geriau. Jei ji atvykus į sau svetimą šalį sugebėjo įsitvirtinti, tai sugrįžus į tėvynę, į gimtą sau šalį, tikrai sugebės susirasti sau užuovėją.

Paskutinį vakarą, kai ji pakėlė telefono ragelį ji išgirdo, greičiau pajuto vėjo gūsį, kai važiuoji ir persisveri per langą ir į tave pūsteli vėjas. Šįvakar ji nelaukė, kol telefone pasigirs pypsėjimas. Ji ištarė... "aš grįžtu".. .ir padėjo telefono ragelį. 

Ilgas buvo kelias namo. Autobusu, traukiniu, lėktuvu, vėl traukiniu. Taip keliavo kelias paras, bet štai dabar ji stovėjo traukinių perone, bet jau šioje pusėje. Ji stovėjo ir klausėsi. Virš jos galvos kažkur čireno paukščiai. Už bėgių, nuvažiavus traukiniui, pievoje girdėjosi žiogų svirpimas. Atrodė, kad net vėjas atnešė iki jos jūros kvapą. Vėjas maloniai glostė jos veidą. Ji grįžo pagaliau namo, Ji grįžo į gimtinę. 

Pavyko jai apsistoti pas vieną senutę, nes jos sodyba buvo jau seniai nugriauta. Net jei ji ir dar buvus, bet ji jau jai nebūtų priklausius. Bet jai dėl to neskaudėjo širdies. Ji juto visa savo esybe, kad čia prasideda nauja jos gyvenimo atkarpa. Jautėsi laiminga sugrįžus. Tokios savyje ramybės ji jau seniai nebuvo jautus. Ji juk buvo namuose, kaip nebūti ramiai. Po kelių dienų užsukusi į vieną parduotuvę apsipirkti ir belaukiant savo eilės, parduotuvėje kažkur sučirškė telefonas. Ji net nuščiuvo. Ji per visą savo kelionės laiką atgal, nebuvo girdėjusi jokio telefono čirškimo. Pardavėja atsiprašė visų laukiančių ir nuėjo atsiliepti. Girdėjosi kaip ji ištarė standartinį "alio...klausau", bet daugiau nieko nesigirdėjo. Pardavėja grįžo prie kasos.

- Nesupratau kas skambino, - sušneko ji, - kažkas ne ten pataikė. Išgirdau tik sakant "laukėm sugrįžtant, ačiū, kad grįžai", - pakartojo pardavėja išgirstus ragelyje kažkieno žodžius ir tuoj pat sutelkė visą dėmesį į kasos aparatą. O ji stovėjo nuščiuvusi. .Ji žinojo, jog.tai buvo jai skirti žodžiai. Kažkas pakvietė ją grįžti į gimtinę ir ji grįžo. Ji buvo čia laukiama.