Dalia Liepienė

Nukirstos šaknys

Šiandien Rusnė vėl pasakė, jog norėtųsi nuvažiuoti aplankyti Stefos, kuri yra mano vadinamoji teta, mamos suvestinė sesuo. Sako, būtų gerai nuvažiuoti per jos atostogas, nes vėliau prasidės visokie atsiskaitymai ir egzaminai. Net nežinau ką atsakyti dukrai. Gal ir pritiktų nuvykti. Tuo pačiu aplankytumėme kapus Rietave, kur palaidota mano tikroji senelė ir motiną auginę įtėviai, mano vadinamieji bočiai. Kai pagalvoji, kiek čia to kelio, gi ne arklius reikia balnoti. Tik visa esmė ne atstume, bet keistame nerime, apimančiame, vos pagalvoju apie susitikimą su Stefa. Kaip būtų šį kartą susitikus? Vis prieš akis iškyla vaizdelis iš paskutiniojo apsilankymo.

*****

Nusipurtome priemenėje sniegą, kurio gana gausiai pridrėbė šią naktį, nors jau už poros savaičių Velykos.

Na, jei pentinus nukratyti nepamiršot, tai maloniai prašom į vidų, - pasigirsta raginantis tetos Stefos balsas. – O tai, ko Jonio neatsivežėt šį kartą? Aš kaip tik naminukės esu gavusi dovanų. Kaip tik norėjau jį pavaišinti. Dabar teks tau, Gedai, kompaniją palaikyti.

Jonas vėl skrandžio opą gydosi . Tad nebūtų tokių vaišių vartojęs. Negi maišysi alkoholį su vaistais.

Ką tu žinai, vyruti, apie gydymąsi. 100 gramų naminės prieš valgį visas bacilas naikina. Čia geriau nei ,,Trejos devynerios '' ar sauja tablečių, - tuoj savo teorijas pradeda tetulė.

Gerai, kad mama sugeba kalbą nusukti kitur paklausinėdama apie gimines ir bendrus pažįstamus. Buvo proga tetulei pagaliau gauti išsikalbėti. Nes, kaip pati sako, kad tik Reksas jos pamokslus išklauso. "Tegul džiaugiasi, kad nuo tų pamokslų vargšas katinas, nors ir turintis šunišką vardą, nepabėgo'', norėjosi leptelėti man, bet nutylėjau.

Kol tetulė ruošė vaišes mums, traukdama visokias savo gamintas gėrybes, gavau užduotį. Teko prieškambaryje stovėjusią komodą įbraškinti į miegamąjį, nes kitą savaitgalį vaikai atveš televizorių. Jie nusipirko superinį naują, anot tetos, todėl senąjį atiduoda motinai. Dabar ir Stefa galės žiūrėti "Moterys meluoja geriau'' gulėdama lovoje.

Stalas buvo apkrautas, tarsi, būtume sėdę prie jo ne trise, bet mažų mažiausiai aštuoniese. Gardžiai kvepėjo Stefos troškinti rauginti kopūstai su parūkytomis dešrelėmis. Jau nekalbant apie kelių rūšių mišraines ir užkandžius. O mūsų atsivežtas tortukas "Medutis '' atrodė, tarsi, koks našlaitis, pataikęs, kur visai ne jo sociumas .

- Be reikalo mes prieš kelias dienas pranešėme, kad atvažiuosime, teta. Nebūtų reikėję jums tiek ruoštis , tiek gaminti.

- O, man tai patinka. Džiaugiuosi, kad galiu svečius nebuvėlius pavaišinti. Be to žinau, kad pats neperdaugiausiai pasigamini. Turbūt dažniausiai kiaušinienę ar omletą valgai. Sunku be žmonos. Gerai, kad mergičkos dažnai pas tave būna.

- Na, tikrai nebūnu nevalgęs. Ir moku pasigaminti kai ką daugiau nei tik kiaušinį išsikepti. Be to, ir mama su Jonu netoliese...

- Žinau, žinau, kiek Milda gamina..

- Na, sese, aš gi daug metų virėja dirbau, - bandė įsiterpti mama.

- Tai tik darbe. O namuose tikriausiai nebeturėdavai nei noro, nei sveikatos dar prie puodų suktis. Gerai, kad Jonis atsirado tavo gyvenime. Pasiėmė su vaiku ir dar tokią ligotą globoja.

- Ne Dievo dovana ir jis, - replikavo mama.

- Na, palyginus su Kaziu, tavo buvusiu vyru, tai kaip ir tolygu šventajam. Juk ne veltui nuo jo, tarsi, Dafnė iš graikų mitologijos, pabėgai.

Stojo ilga, nejauki tyla. Kažkaip nesmagiai ir kvailai jaučiausi aš. Lyg ir pritiktų mamą užstoti, apginti. Bet nuo ko? Nuo Stefos, kuri tikrai myli mamą, kaip savo jaunėlę seserį? Ir ką aš galėčiau pasakyti? Kalbėti apie praeitį, kuri visą laiką buvo užrakinta po septyniais užraktais? Mintys ūžė galvoje, bet burnos praverti nesugebėjau. Mama atsilošė kėdėje, tarsi, norėdama atrasti tvirtesnę atramą po netikėto nokdauno. Tylėjo ir teta... Tik katinas Reksas, iki tol ramiausiai gulėjęs ant palangės šalia raudonskruosčių pelargonijų, staiga nušoko žemyn ir pasirąžydamas patraukė prie durų. Atsigręžęs į Stefą sumiauksėjo, tuo nutraukdamas tylą ir pasiprašydamas į lauką.

Išleidusi katiną, Stefa grįžo jau su šypsena, matyt, sumąsčiusi kaip pakreipti kalbas kita linkme. Pasakojo apie savo vaikaičių pasiekimus, apie savo patarimą tam vyriausiajam, kuris jau tuoj sulauks Kristaus amžiaus.

Tai va , - tarškėjo tetulė. – Jis toks dabnus vaikis, o ir darbą turi gerą su tais kompiuteriais. Tai tik žmoną tinkamą susirasti bereikia. Bet, sakau, nepulk ieškoti kokios gražuolės, nes bus kaip tau, Gedai. Geriau jau kokią turtingą, kad ir vyresnę. Ta nors nelabai grakšti, bet pinigų kaip įklotų gausi.

Pamačiusi mano nustebusį žvilgsnį, teta juokdamasi paaiškino:

- Tai mano kaimynas juokaudamas tokius patarimus visiems vyrukams duoda . Pritiktų ir tau kada nors su juo šnektelti. Negi po skyrybų taip ir nesutikai kitos, kuri kaip geras gabardinas tavo širdį ir kūną sušildytų. O laukti nėra ko. Metai - lyg laukiniai arkliai sparčiai šuoliuoja. Paskui paliksi, tarsi, vienišas medis vidur lauko.

- Medis turi šaknis, mano brangiosios... O aš – tai tik dalį šaknų. Beje, tos pačios apraizgytos paslapčių, tarsi,  nuodingųjų gebenių . Va ir dabar, prakalbus apie mano tikrąjį tėvą, stojo niūri tyla lyg prieš vidurvasario audrą. Man niekas iki šiol nepasako, kas tokio nutiko, kad mama nuo jo pabėgo. Kodėl tu, mama, manęs paauglio prašei neklausinėti, nes tau dar per skaudu apie tai kalbėti? Vėliau vis būdavo netinkamas momentas arba nenorėjau tavęs nervuoti klausinėdamas. Nors galbūt reikėjo tą padaryti. Pritiktų pasakyti, kad dabar durniaus ir su balana nerastum, koks buvau aš. Apsimečiau, kad man viskas gerai, o iš tikrųjų velniškai pavydėjau visiems, kurie turėjo normalias šeimas, tikras močiutes ir senelius. Paaiškinkit, kodėl prieš keletą metų tau, teta Stefa, pasakius, kad turi žinių apie mano tėvo mirtį, ji tik ištarė : "Vienu parazitu mažiau šioje žemėje ''. Gal galit būti tokios malonios ir pagaliau bent kiek man paaiškinti?

- Jis buvo blogas žmogus. Aš dėkinga likimui, kad nei tu, nei tavo dukros nepaveldėjo jo niekšiškumo ir žiaurumo, - pradėjo mama.

- Bet tu gi jį mylėjai! Tu už jo net ištekėjai! – surikau nesusitvardęs.

- Baikit! Dėkim emocijas stalčiun. Tu esi visiškai teisus ir turi teisę žinoti. Mes su Milda jau senos, o ir tu nebe vaikas ... Gal tikrai reikėtų tau daugiau žinoti, - pradėjo Stefa: - Mes visą amžinybę gyvenome apsuptos paslapčių ir melo, todėl mums lengviau nutylėti nei pasakoti. Dalį istorijos apie savo mamą tu žinai. Žinai, kad ją, partizano dukrą, tik gimusią slapta išvežė pas mano gimines į Latviją. Vėliau po kelerių metų ją paėmė ir užaugino mano tėvai. Tuo metu jos tikroji motina buvo ištremta ir beveik niekas iš aplinkinių nežinojo, kad ji yra pagimdžiusi dukrą. Net ir grįžus iš tremties, ji daug metų Mildai buvo tik tolima giminaitė, kuri porą kartų per metus aplankydavo. Vėliau tavo mama dirbdama kavinėje Mažeikiuose susipažino su Kaziu. Netrukus ir ištekėjo už jo. Nekėlė jie jokių vestuvių . Tik nuėjo ir susirašė . Net mano tėvų nesupažindino su savo jaunikiu. Tad apie jo gimines nieko nežinojome . Po poros metų tolimi giminaičiai papasakojo, kad būtent Kazio tėvas, būdamas  "stribu",  išdavė, kur yra partizanai ir dalyvavo juos sušaudant. Taip gavosi, kad Kazio tėvas prisidėjo prie Mildos tėvo mirties. Jai buvo labai sunku ir gyveno, tarsi, dvilypį gyvenimą, nes negalėjo išsiduoti, kad ji partizano dukra, o ne našlaitė latviukė, kurią giminaičiai užaugino. Vis dažniau užsimindavo Kaziui apie skyrybas. Tačiau jis nesutiko ir grasino, kad su ja susidoros, jei tik ji norėtų tai padaryti. Sykį net mane buvo užsipuolęs , kam aš Mildą nustatinėju prieš jį.

Vėliau nutiko dar vienas siaubingas dalykas. Tavo tėvas ir jo brolis išniekino vieną merginą. Žinoma, jie buvo girti, bet tai – nepateisinama. Apie tai sužinojusi Milda jo paklausė, kodėl jie taip niekšiškai pasielgė. Kazys, vadovaudamasis savo paleopsichologija, ciniškai pareiškė, kad tos merginos motina buvo "miškinių'' paleistuvė ir padorioji visuomenė ją atstūmė. Vadinasi, jos dukra irgi yra tokia pat paleistuvė, nes vaikai paveldi tėvų nuodėmes.

Tada Milda neištvėrusi pasakė, kad turi partizaniško kraujo, todėl nebegali toliau gyventi su tokiu antžmogiu ir nori skirtis. Sužinojęs tai tavo tėvas, tiesiog pasiuto. Smarkiai sumušė tavo mamą ir užrakinęs bute, kuris laimei buvo antrame aukšte, išėjo toliau gerti su savo draugais.

- Dar žadėjo naktį padegti butą, - tyliai ir skausmingai pridūrė mama. – Man nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik išmesti patalus bei kelis svarbiausius daiktus ir, pasiėmus tave į glėbį, iššokti pro langą. Ačiū Dievui – viskas baigėsi gerai, tau nieko nenutiko.

- Ir tada mes atvykome į Ukmergę, – lyg klausdamas, lyg patvirtindamas užbaigiau aš.

Nebesinorėjo daugiau klausinėti, nes ir tą, ką išgirdau, reikėjo gerai suvirškinti. Juo labiau, mačiau, kaip sunku apie tai kalbėti mano mamai ir tetai Stefai.

Daugiau nei tą vakarą, nei vėliau prie šios temos negrįžome, nors teta Stefa buvo užsiminus, kad man galėtų dar nemažai papasakoti apie praeities peripetijas.

*****

Senokai buvau susitikęs su teta Stefa. Po mamos laidotuvių niekaip negaliu prisiruošti.

Ir ką atsakyti Rusnei? Etgi netgi sakysi, kad bijau, jog vėl bus ištraukti kokie nors kabakštai iš prisiminimų spintos. Bet kartu lyg ir norėtųsi...

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: