Dalia Liepienė

1 projekto "Pavasario aidai"savaitė

Rojaus pievelė: susitikimas su savimi

Tai kalnas, tai miškas, tai pakelės miestelis... Saulė kyla vis aukštyn, budindama nakties vėsos prisigėrusią gamtą. O ir automobilių kelyje vis daugiau. Tiesa, beveik visi važiuoja priešinga kryptimi link Milano. Ir gal ne vienas pagalvoja: koks čia prieglušis su užsienietiškais numeriais bastosi taip anksti ryte?

Man ir pačiam keista, kad sumaniau atsiskirti nuo draugų ir išvažiuoti pasidairyti po Lombardiją. Tegul visa kompanija mėgaujasi "shopindamiesi"  ar apžiūrinėdami, kaip prašmatniai papuošta ir kokiam dizaineriui priklauso viena ar kita vitrina. Man tai – tuščias laiko švaistymas. O dar vakar vakare išgirstos barmenės rekomendacijos pasigrožėti Šiaurinės Italijos provincijos miesteliais ir gamta. Jei tokia gražuolė rekomenduoja, reikia tikėtis, įspūdžiai irgi bus pritraukiantys. Selena - nuostabus vardas . Žinoma, jei tai yra tikras tos merginos vardas. Skamba nelabai itališkai. Beje, ir pati atrodo lyg ne visai italė būtų. O gal pirmą atėjusį į galvą vardą pasakė, nes tokių vyrukų, siekiančių pabendrauti su gražuole barmene, galima skaičiuoti tuzinais. Kažkuo užbūrė ši mergina mane, nors galbūt daugiau niekada neteks susitikti.

Pravažiuoju dar vieną miestą. O kur dabartėlios? Į šiaurės vakarus? Į šiaurės rytus? Į šiaurę? Kur Selena nurodė važiuoti? Niekaip negaliu prisiminti... Negi, ragautas itališkas alus kirto taip giliai per smegenis? ,,Visai,  kaip princas, iškeliavęs laimės ieškoti ir nežinantis, kuriuo keliu geriau eiti", – pasišaipau pats iš savęs. Nusprendžiu pasukti į šiaurės rytus link kažkokio nurodyto miestelio. Vis tiek kažkur nuvažiuosiu. Svarbiausia grįžti vakarop į viešbutį Milane.

Pakelės vaizdai tiesiog pritrenkiantys. Pravažiuoju pro dar vieną miškelį ir pasijaučiu, lyg įvažiuočiau į atskirą stebuklingą karalystę, prasidedančia čia ir pasibaigiančia tolumoje regimomis Centrinėmis Alpėmis. Atsiveria žodžiais nenusakomas vaizdas. Tarsi dailės kūrinys, tolygus nuostabiausiems Mikelandželo ar Leonardo da Vinci paveikslams, matytiems Sforcų pilyje. Tolumoje baltuoja kažkokia vila. "O gal tai užburtoji pilis?", – sukužda manoji fantazija. Dešinėje – didžiulis plytintis vynuogynas, išdidžiai pasidabinęs baigiančiomis prinokti svyrančiomis kekėmis. Taip norėtųsi parkristi jų pavėsyje ir godžiai siurbti jų aromatą. Bet tikriausiai neturiu teisės gulinėti, nes tai privati valda.

Kairėje kelio pusėje netoliese įsitaisęs ežerėlis, apgaubtas pievos, susiliejančios su parku, vedančiu link vilos. Pamatęs nedidelę aikštelę, pasuku ten pastatyti automobilio . Kadangi maudytis nesiruošiu, einu į pievą. "Tikra rojaus pievelė, lyg minkštas motulės gamtos austas kilimas", - dingteli mintis.

Nusimetęs kedus, basomis braidau po ūgtelėjusią žolę, išdabintą įvairiaspalviais žiedais. Krentu į žolę visu ūgiu ir geriu drėgną jos kvapą. Turbūt ir Lietuvoje taip pat žolė kvepia, bet per tuos lėkimus, skubėjimus nėra laiko nei pamatyti, nei pajusti.

Persiverčiu ant nugaros. Šalimais žydi kažkokie mėlyni varpeliai, kuriuos palietus,  atrodo,   tuoj suskambės pavasariniai aidai, hipnotizuojantys visą esybę. Kažkur viskas nutolsta, išnyksta lyg persikeliant į kitą dimensiją. Kūną užlieja palaiminga šiluma.

O dangus toks žydras, skaidrus! Tik keletas plaukiojančių debesėlių... Oho!!! Ant vieno užrašyta: "Tu psichopatas". Ar čia apie mane? Ant kito: "Tu narcizas". Negi, tai taikoma man? Netoliese plaukia dar vienas debesis, irgi su užrašu. Perskaitau užrašą:  "Tu infantilas". Kas per kosmosas, kas per nesąmonė?! Negi, tai skirta man? Kas aš esu ? Ką aplinkiniai galvoja apie mane ? Galvoje mano mintys taip zvimbia, tarsi uodai činčiulį grūda prieš giedrą .

Nejaugi aš psichopatas? Jokių nusikaltimų nesu padaręs . Esu gana atsakingas, gyvenu aktyvų gyvenimą. Tačiau kartais mėgstu atsakomybę primesti kitiems, sakydamas "mano - idėjos, o jūsų – įgyvendinimas". Mėgstu įvairius iššūkius, kad pasikrauti adrenalino. Gal tai – savęs pervertinimas? Sportuoju, plaukioju... Kodėl tai darau? Dėl savęs, dėl savo geresnės fizinės formos ar dėl to, kad sulaukčiau pagyrimų, kad atkreipčiau merginų dėmesį? Na, su tuo tenka sutikti. Ne vienas yra girdėjęs mano faceciją "merginas galiu keisti kaip kojines ar net dažniau".

O gal aš - eilinis paleistuvis, per daug įsimylėjęs save? Tada reikėtų sakyti, kad esu narcizas. Bet aš myliu savo šeimą ir draugus, nesistengiu visada būti dėmesio centre. Kartais kaip tik mėgstu pasitraukti į antrą planą, sudarydamas paslaptingesnio vaikino įvaizdį. Gal kartais mėgstu draugams primesti savo nuomonę, įrodinėti, kad mano pasirinkimas yra teisingesnis, protingesnis. Net vakar, kalbėdamas su barmene, šaipiausi iš savo draugų, kurie pasirinko apsipirkinėjimą, o ne pasiūlymą apsilankyti Leonardo de Vinci mokslo ir technologijos muziejuje. Lyg būčiau aukštesnio išprusimo žmogus, kurį skudurai mažai tedomina.

O gal gailiuosi savęs ir tik noriu iš aplinkinių prisišaukti daugiau dėmesio, nes to man trūko vaikystėje? O gal aš elgiuosi lyg neužaugęs vaikas? Gal per daug dažnai fantazuoju? Bet žmogus be fantazijos – nuobodus. Gal taip galvodamas, tik noriu pateisinti savyje glūdintį infantiliškumą?

Tai, kas aš esu?

Psichopatas? TAIP ir NE.

Narcizas? TAIP ir NE.

Infantilas? TAIP ir NE.

Kiek tokių savybių gali būti manyje? O gal aš lyg tas kavos gėrimas, esu trys viename. Ko manyje daugiau ir ko mažiau? Rodos, ir debesys pradeda jungtis į vien , norėdami pritarti tokiems mano svarstymams, kol beveik visai užstoja saulę.

- Hello! All right? – pasigirsta sunerimęs balsas iš debesies, grąžinantis mane į realybę.

Tamsėjantis debesis staiga virsta į susirūpinusį merginos veidą, apgaubtą rudų garbanų.

- Selena!? Negali būti!, - Tikriausiai aš sapnuoju. O gal man prasidėjo haliucinacijos? Ką tik mačiau debesis su užrašais. Negana to, net diskutavau, prieštaraudamas jų teiginiams, kad esu psichopatas, infantilas ar narcizas. Greičiausiai aš šizofrenikas, matantis ir girdintis tai,  ko realybėje nėra.

- All right? – dar kartą klausia Selena, matydama mano suakmenėjusį veidą.

Ar man gerai? Nežinau nei ką atsakyti. Gal ir gerai, nes aš gyvas. O gal blogai, nes tebesvarstau,  kas aš esu: psichopatas, šizofrenikas ar dar kažkas. Ir guliu išsidrėbęs prieš sužavėjusią merginą, negalėdamas iš netikėtumo praverti burnos.

Bandau atsisėsti, tačiau ranka slysteli žole ir drimbu atgal, pasirodydamas esąs visiškas kabakštas. Atsakau, jog man viskas gerai ir pradedu kvailai isteriškai juoktis, norėdamas užmaskuoti savo sumišimą. (Psichopato požymis).

Selena klausia, gal aš gavau saulės smūgį ar man dehidratacija, nes atrodau kažkoks sutrikęs, kažkoks išėjęs iš veido. Tikiuosi, Hipokrato veidas dar neatsispindi manyje... Lyg dar ne laikas būtų...

Kaip galiu būti nesutrikęs, jei besiilsint pievoje, ant tavęs tarsi angelas nusileidžia dieviško grožio mergina?! Dabar betrūksta gražuolės bučinio pažadinti pievoje besiilsintį princą, - kalbu tipiškomis narcizo replikomis, norintis pasirodyti pasitikintis ir žavus. Visiškai ne vidutinybė.

Šyptelėjusi Selena dar kartą pasilenkia, švelniai pakšteli į skruostą ir paduoda ranką atsikelti. Vos susilaikau netruktelėjęs jos rankos, kad jai neišlaikius pusiausvyros, galėčiau prisitraukti arčiau, kad jos vešliosios garbanos apgaubtų mus ir tuo pasinaudodamas galėčiau godžiai įsisiurbti į jos lūpas. Susilaikau, nes bijau pasirodyti esąs mergišius ir tuo pačiu saugodamas šios romantiškos aplinkos trapumą.

Kurį laiką sėdime kartu ir tylime. Dar kartą tyrinėju jos veidą, užfiksuodamas kiekvieną iškilimą ir įlinkimą. Veidą, kuris dar nuostabesnis nei matytas vakar bare. Selena irgi įdėmiai pasižiūri į mane, tarsi ketindama kažką sakyti, bet susidūrusi su mano žvilgsniu, neištaria nieko. Tikriausiai pasirodžiau, kaip vaikas prašantis savo kamuolio, kurį dičkiai pasiėmė. Ar tai ne infantiliškumo požymis, pagavau save galvojant.

Selena atidaro savo kuprinę, iš ten išsitraukdama vandens termosą ir dėžutę. Turbūt su maistu... Pasiūlo man vandens, kurio godžiai išgeriu vos ne pusę.  Gražinus gertuvę atgal, mergina taip pat nuryja kelis gurkšnius šalto vandens. Stebiu kaip paskutinis lašas išdavikiškai nulaša nuo lūpos ir palengvėle leidžiasi marškinėlių krašto link. Atidaro maisto dėžutę ir tiesia man paplotėlį sakydama:

- Tikriausiai nepusryčiavai ryte prieš išvažiuodamas. Ar buvai kur pakelėje sustojęs užkąsti?

- Ne, tik kavos degalinėje pasiėmiau, - nustebintas tokio rūpestingumo atsakau ir klausiu paimdamas paplotėlį i ranką, - Kas čia?

- Macas, - pasigirsta atsakymas. Pamačiusi mano nustebusį žvilgsnį, dar kartą patvirtina: - taip, tai macas. Matai, mano kraujo didžioji dalia yra žydiška. Ar žinai, kad macas – tai laisvės duona. Tiesa, tai nėra kepta tiksliai laikantis košerinių taisyklių. Bet naudojami ekologiški, šiame ūkyje užauginti grūdai, - ranka mosteli lyg aprėpdama visą šią teritoriją.

- Tai ši karalystė priklauso tau?

- Karalystė – ne, bet ūkis priklauso mūsų šeimai. Čia gyvena mano seneliai, - juokdamasi pasakoja Selena. Dabar aš studijuoju Milane, dar šiek tiek dirbu viešbučio restorane, bet laisvu laiku dažniausiai būnu čia...

Malonu klausytis jos balso, tokio užburiančio, mielo. Rodos, galėčiau jo klausytis ir klausytis. Užsisvajojęs net nesiklausau, ką ji pasakoja. Man svarbiau tiesiog jos buvimas šalia...

Dar kartą klausiu:

-Kokie tavo planai šiai dienai? Nes taip ir neatsakei. Matyt, per daug aš kalbu. Ar nenorėtum pradžiai su manimi važiuoti? Močiutė labai skaniai gamina. Ypač mėgsta paprikas farširuoti jautiena su daržovėmis. Apsivalgymas! Gal ir vyno gautum padegustuoti .

- Mielai, - tariu, o mintyse galvoju, kad dar norėčiau pasivaikščioti po šiuos vynuogynus ir paplaukioti šiame ežere, pajodinėti tolumoje besiganančiais žirgais, vėliau išsiruošti į kalnus...

Bet to nepasakojau, nes nesijaučiu turintis teisę taip brautis į šios merginos gyvenimą, nors krūtinėje varpeliai vos ne Mendelsono maršą skambina, skelbdami, kad Selena – mano gyvenimo moteris. Anksčiau tai būčiau išrėkęs garsiai, bet po šio ryto nutikimų nesijaučiu turintis tam teisę. Ką galiu pasiūlyti merginai, jei net savęs gerai nepažįstu? Gal, pirmiausia, reikėtų suprasti, kas aš esu sau ir kuo galiu būti kitiems?

O šiandien tik galiu pasimėgauti diena, praleista su šia nuostabia mergina. Bet gal likimas duos dar kažkokį lemties ženklą.

2 projekto "Pavasario aidai"savaitė

Nukirstos šaknys

Šiandien Rusnė vėl pasakė, jog norėtųsi nuvažiuoti aplankyti Stefos, kuri yra mano vadinamoji teta, mamos suvestinė sesuo. Sako, būtų gerai nuvažiuoti per jos atostogas, nes vėliau prasidės visokie atsiskaitymai ir egzaminai. Net nežinau ką atsakyti dukrai. Gal ir pritiktų nuvykti. Tuo pačiu aplankytumėme kapus Rietave, kur palaidota mano tikroji senelė ir motiną auginę įtėviai, mano vadinamieji bočiai. Kai pagalvoji, kiek čia to kelio, gi ne arklius reikia balnoti. Tik visa esmė ne atstume, bet keistame nerime, apimančiame, vos pagalvoju apie susitikimą su Stefa. Kaip būtų šį kartą susitikus? Vis prieš akis iškyla vaizdelis iš paskutiniojo apsilankymo.

*****

Nusipurtome priemenėje sniegą, kurio gana gausiai pridrėbė šią naktį, nors jau už poros savaičių Velykos.

Na, jei pentinus nukratyti nepamiršot, tai maloniai prašom į vidų, - pasigirsta raginantis tetos Stefos balsas. – O tai, ko Jonio neatsivežėt šį kartą? Aš kaip tik naminukės esu gavusi dovanų. Kaip tik norėjau jį pavaišinti. Dabar teks tau, Gedai, kompaniją palaikyti.

Jonas vėl skrandžio opą gydosi . Tad nebūtų tokių vaišių vartojęs. Negi maišysi alkoholį su vaistais.

Ką tu žinai, vyruti, apie gydymąsi. 100 gramų naminės prieš valgį visas bacilas naikina. Čia geriau nei ,,Trejos devynerios '' ar sauja tablečių, - tuoj savo teorijas pradeda tetulė.

Gerai, kad mama sugeba kalbą nusukti kitur paklausinėdama apie gimines ir bendrus pažįstamus. Buvo proga tetulei pagaliau gauti išsikalbėti. Nes, kaip pati sako, kad tik Reksas jos pamokslus išklauso. "Tegul džiaugiasi, kad nuo tų pamokslų vargšas katinas, nors ir turintis šunišką vardą, nepabėgo'', norėjosi leptelėti man, bet nutylėjau.

Kol tetulė ruošė vaišes mums, traukdama visokias savo gamintas gėrybes, gavau užduotį. Teko prieškambaryje stovėjusią komodą įbraškinti į miegamąjį, nes kitą savaitgalį vaikai atveš televizorių. Jie nusipirko superinį naują, anot tetos, todėl senąjį atiduoda motinai. Dabar ir Stefa galės žiūrėti "Moterys meluoja geriau'' gulėdama lovoje.

Stalas buvo apkrautas, tarsi, būtume sėdę prie jo ne trise, bet mažų mažiausiai aštuoniese. Gardžiai kvepėjo Stefos troškinti rauginti kopūstai su parūkytomis dešrelėmis. Jau nekalbant apie kelių rūšių mišraines ir užkandžius. O mūsų atsivežtas tortukas "Medutis '' atrodė, tarsi, koks našlaitis, pataikęs, kur visai ne jo sociumas.

- Be reikalo mes prieš kelias dienas pranešėme, kad atvažiuosime, teta. Nebūtų reikėję jums tiek ruoštis, tiek gaminti.

- O, man tai patinka. Džiaugiuosi, kad galiu svečius nebuvėlius pavaišinti. Be to, žinau, kad pats neperdaugiausiai pasigamini. Turbūt dažniausiai kiaušinienę ar omletą valgai. Sunku be žmonos. Gerai, kad mergičkos dažnai pas tave būna.

- Na, tikrai nebūnu nevalgęs. Ir moku pasigaminti kai ką daugiau nei tik kiaušinį išsikepti. Be to, ir mama su Jonu netoliese...

- Žinau, žinau, kiek Milda gamina..

- Na, sese, aš gi daug metų virėja dirbau, - bandė įsiterpti mama.

- Tai tik darbe. O namuose tikriausiai nebeturėdavai nei noro, nei sveikatos dar prie puodų suktis. Gerai, kad Jonis atsirado tavo gyvenime. Pasiėmė su vaiku ir dar tokią ligotą globoja.

- Ne Dievo dovana ir jis, - replikavo mama.

- Na, palyginus su Kaziu, tavo buvusiu vyru, tai kaip ir tolygu šventajam. Juk ne veltui nuo jo, tarsi, Dafnė iš graikų mitologijos, pabėgai.

Stojo ilga, nejauki tyla. Kažkaip nesmagiai ir kvailai jaučiausi aš. Lyg ir pritiktų mamą užstoti, apginti. Bet nuo ko? Nuo Stefos, kuri tikrai myli mamą, kaip savo jaunėlę seserį? Ir ką aš galėčiau pasakyti? Kalbėti apie praeitį, kuri visą laiką buvo užrakinta po septyniais užraktais? Mintys ūžė galvoje, bet burnos praverti nesugebėjau. Mama atsilošė kėdėje, tarsi, norėdama atrasti tvirtesnę atramą po netikėto nokdauno. Tylėjo ir teta... Tik katinas Reksas, iki tol ramiausiai gulėjęs ant palangės šalia raudonskruosčių pelargonijų, staiga nušoko žemyn ir pasirąžydamas patraukė prie durų. Atsigręžęs į Stefą sumiauksėjo, tuo nutraukdamas tylą ir pasiprašydamas į lauką.

Išleidusi katiną, Stefa grįžo jau su šypsena, matyt, sumąsčiusi kaip pakreipti kalbas kita linkme. Pasakojo apie savo vaikaičių pasiekimus, apie savo patarimą tam vyriausiajam, kuris jau tuoj sulauks Kristaus amžiaus.

Tai va , - tarškėjo tetulė. – Jis toks dabnus vaikis, o ir darbą turi gerą su tais kompiuteriais. Tai tik žmoną tinkamą susirasti bereikia. Bet, sakau, nepulk ieškoti kokios gražuolės, nes bus kaip tau, Gedai. Geriau jau kokią turtingą, kad ir vyresnę. Ta nors nelabai grakšti, bet pinigų kaip įklotų gausi.

Pamačiusi mano nustebusį žvilgsnį, teta juokdamasi paaiškino:

- Tai mano kaimynas juokaudamas tokius patarimus visiems vyrukams duoda . Pritiktų ir tau kada nors su juo šnektelti. Negi po skyrybų taip ir nesutikai kitos, kuri kaip geras gabardinas tavo širdį ir kūną sušildytų. O laukti nėra ko. Metai - lyg laukiniai arkliai sparčiai šuoliuoja. Paskui paliksi, tarsi, vienišas medis vidur lauko.

- Medis turi šaknis, mano brangiosios... O aš – tai tik dalį šaknų. Beje, tos pačios apraizgytos paslapčių, tarsi,  nuodingųjų gebenių . Va ir dabar, prakalbus apie mano tikrąjį tėvą, stojo niūri tyla lyg prieš vidurvasario audrą. Man niekas iki šiol nepasako, kas tokio nutiko, kad mama nuo jo pabėgo. Kodėl tu, mama, manęs paauglio prašei neklausinėti, nes tau dar per skaudu apie tai kalbėti? Vėliau vis būdavo netinkamas momentas arba nenorėjau tavęs nervuoti klausinėdamas. Nors galbūt reikėjo tą padaryti. Pritiktų pasakyti, kad dabar durniaus ir su balana nerastum, koks buvau aš. Apsimečiau, kad man viskas gerai, o iš tikrųjų velniškai pavydėjau visiems, kurie turėjo normalias šeimas, tikras močiutes ir senelius. Paaiškinkit, kodėl prieš keletą metų tau, teta Stefa, pasakius, kad turi žinių apie mano tėvo mirtį, ji tik ištarė : "Vienu parazitu mažiau šioje žemėje ''. Gal galit būti tokios malonios ir pagaliau bent kiek man paaiškinti?

- Jis buvo blogas žmogus. Aš dėkinga likimui, kad nei tu, nei tavo dukros nepaveldėjo jo niekšiškumo ir žiaurumo, - pradėjo mama.

- Bet tu gi jį mylėjai! Tu už jo net ištekėjai! – surikau nesusitvardęs.

- Baikit! Dėkim emocijas stalčiun. Tu esi visiškai teisus ir turi teisę žinoti. Mes su Milda jau senos, o ir tu nebe vaikas ... Gal tikrai reikėtų tau daugiau žinoti, - pradėjo Stefa: - Mes visą amžinybę gyvenome apsuptos paslapčių ir melo, todėl mums lengviau nutylėti nei pasakoti. Dalį istorijos apie savo mamą tu žinai. Žinai, kad ją, partizano dukrą, tik gimusią slapta išvežė pas mano gimines į Latviją. Vėliau po kelerių metų ją paėmė ir užaugino mano tėvai. Tuo metu jos tikroji motina buvo ištremta ir beveik niekas iš aplinkinių nežinojo, kad ji yra pagimdžiusi dukrą. Net ir grįžus iš tremties, ji daug metų Mildai buvo tik tolima giminaitė, kuri porą kartų per metus aplankydavo. Vėliau tavo mama dirbdama kavinėje Mažeikiuose susipažino su Kaziu. Netrukus ir ištekėjo už jo. Nekėlė jie jokių vestuvių . Tik nuėjo ir susirašė . Net mano tėvų nesupažindino su savo jaunikiu. Tad apie jo gimines nieko nežinojome . Po poros metų tolimi giminaičiai papasakojo, kad būtent Kazio tėvas, būdamas  "stribu",  išdavė, kur yra partizanai ir dalyvavo juos sušaudant. Taip gavosi, kad Kazio tėvas prisidėjo prie Mildos tėvo mirties. Jai buvo labai sunku ir gyveno, tarsi, dvilypį gyvenimą, nes negalėjo išsiduoti, kad ji partizano dukra, o ne našlaitė latviukė, kurią giminaičiai užaugino. Vis dažniau užsimindavo Kaziui apie skyrybas. Tačiau jis nesutiko ir grasino, kad su ja susidoros, jei tik ji norėtų tai padaryti. Sykį net mane buvo užsipuolęs , kam aš Mildą nustatinėju prieš jį.

Vėliau nutiko dar vienas siaubingas dalykas. Tavo tėvas ir jo brolis išniekino vieną merginą. Žinoma, jie buvo girti, bet tai – nepateisinama. Apie tai sužinojusi Milda jo paklausė, kodėl jie taip niekšiškai pasielgė. Kazys, vadovaudamasis savo paleopsichologija, ciniškai pareiškė, kad tos merginos motina buvo "miškinių'' paleistuvė ir padorioji visuomenė ją atstūmė. Vadinasi, jos dukra irgi yra tokia pat paleistuvė, nes vaikai paveldi tėvų nuodėmes.

Tada Milda neištvėrusi pasakė, kad turi partizaniško kraujo, todėl nebegali toliau gyventi su tokiu antžmogiu ir nori skirtis. Sužinojęs tai tavo tėvas, tiesiog pasiuto. Smarkiai sumušė tavo mamą ir užrakinęs bute, kuris laimei buvo antrame aukšte, išėjo toliau gerti su savo draugais.

- Dar žadėjo naktį padegti butą, - tyliai ir skausmingai pridūrė mama. – Man nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik išmesti patalus bei kelis svarbiausius daiktus ir, pasiėmus tave į glėbį, iššokti pro langą. Ačiū Dievui – viskas baigėsi gerai, tau nieko nenutiko.

- Ir tada mes atvykome į Ukmergę, – lyg klausdamas, lyg patvirtindamas užbaigiau aš.

Nebesinorėjo daugiau klausinėti, nes ir tą, ką išgirdau, reikėjo gerai suvirškinti. Juo labiau, mačiau, kaip sunku apie tai kalbėti mano mamai ir tetai Stefai.

Daugiau nei tą vakarą, nei vėliau prie šios temos negrįžome, nors teta Stefa buvo užsiminus, kad man galėtų dar nemažai papasakoti apie praeities peripetijas.

*****

Senokai buvau susitikęs su teta Stefa. Po mamos laidotuvių niekaip negaliu prisiruošti.

Ir ką atsakyti Rusnei? Etgi netgi sakysi, kad bijau, jog vėl bus ištraukti kokie nors kabakštai iš prisiminimų spintos. Bet kartu lyg ir norėtųsi...

3 projekto "Pavasario aidai"savaitė

DĖDULĖ

Tai buvo taip nelaukta, netikėta... Tarsi būtų sniegas vasaros viduryje iškritęs, tarsi perkūnas būtų trenkęs iš giedro dangaus. Klevų gatvėje pasklido žinia, kad nebėra Dėdulės. Tiesiog dar vakar buvo, o dabar nebėra... Sako, vakar vakare prikirtęs cepelinų, nuėjo prigulti ant savo mėgiamos sofutės, užmigo ir viskas. Viskas... Nebėra... Mažai, kas žinojo, koks jo tikras vardas. Net anūkai, atvažiavę iš Vilniaus, vadindavo Dėdule.

Ir vasaros saulė, atrodo, nebe taip šviečia. Vis už debesų, lyg susigėdusi, nori pasislėpti, kad ryški šviesa nesutrukdytų kaimynams susibėgti ir vieni kitiems į akis pažiūrėjus, paklausti: "Tai, kaip dabar bus? Kas dabar patarinės visais klausimais? Kas bus tas laimės ženklas, padedantis įveikti kliūtis?". Atrodytų, lyg niekas nebežino kaip reikės gyventi.

Vienam kaip tik dviratį naują reikėtų pirkti, kitas nori senąjį automobilį kuo brangiau parduoti. Našlys kaip tik internete susipažino su nebloga moteriške, tad reikėtų pritarimo, nes širdis lyg ir linksta, bet nesinori ant savo gero kokią pašalaitę prisikviesti, kuri sugebėtų tik vaksyti kiaurą dieną.

Gal tik vienas, kuriam Dėdulė buvo suteikęs pravardę "Pikčius", be jokio apgailestavimo priėmė šią žinią: "Tas jau patiesė savo balžienas ir užteks visiems jį garbinti". Mat kartą vietoje patarimo į klausimą: "Kaip išvengti nuostolių ir kaip reikia į pinigus įsimušti?", buvo gavęs tik patarimą nustoti visiems pavydėti ir kitus apkalbinėti. Tada ir darbai seksis ir visas gyvenimas atrodys kaip šventė.

***

Dėdulė buvo apdovanotas talentų gausa ir atrodytų sugebėjo viską. Jei reikėdavo kokią elektros rozetę sutaisyti, kreipdavosi į jį. Jei norėdavo paukščiams lesyklėlę pasikabinti ar smėlio dėžę anūkams padaryti, prašydavo Dėdulės pagalbos. Galėjo padėti ir ištaisyti pasamdytų remontininkų klaidas, kurie tapetuodami kambarį, sugebėjo tik garankštes išdaryti.

Negana to, ne vienas kreipdavosi ir tada, kai šeimoje kokie nesutarimai kildavo ar, kai reikėdavo patarimo prieš perkant kokį brangesnį pirkinį. Net iškilus bėdai ir prireikus pasiskolinti truputį pinigų, visi žinojo, kad gali kreiptis į jį. O, kai vienai kaimynei patarė loterijos bilietą pasirinkti, kuris po to atnešė nemažą laimėjimą, Dėdulė vis plačiau buvo pradėtas vadinti ,,laimės ženklu".

Bet nebuvo Dėdulė iš tų, kurie vos savo fanaberiją paneša. Nuoširdžiai džiaugėsi, jog kitiems pasisekdavo visai nesureikšmindamas savo pagalbos. Atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Taip pat rūpinosi ir savo šeima. Daug darbo įdėjo kurdamas gerbūvį savo šeimai. Rasdavo dalį laiko skirti ir savo pomėgiams. Džiaugėsi, jei pavykdavo gauti kokią retesnę monetą ar kupiūrą, nes turėjo nemažą jų kolekciją. Brangino ją ir tik retkarčiais atsisveikindavo su kokiu nors pinigėliu, sudarydamas gerą sandorį .

Nemažai lako praleisdavo besikrapštydamas prie antikvarinės technikos. Džiaugėsi nusipirkęs seną motociklą ar automobilį. Dėl to žmona Ona, kurią jis dažnai vadindavo "manoji Žandarmerija", neretai apibambėdavo, kad tas jo pomėgis – tikra pinigų ėdžia. Žinodamas, kad su Žandarmerija nepasiginčysi, Dėdulė išeidavo geriau ramiai pasikrapštyti garaže, nes tai buvo naudingiau nei žiūrėti kaip žmona visą dieną pikį verda. Nors ir pati Ona suprasdavo, kad be reikalo pyksta ir pasakė kaip į stebulę, nes jau ne vieną tokį suremontuotą antikvarą pavyko labai brangiai parduoti. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kad jų namuose turtas nemažėjo, bet vis augo, kaupėsi. Kažkas miestelyje kalbėjo, kad pas Dėdulę laimykas apsigyvenęs, kuris ir pasirūpina gausa. Tas kalbas girdėdamas, Dėdulė tik šyptelėdavo į ūsą, nes žinojo, kad savo laimę kepti ir saugoti ją turi tarsi širdį.

Bet sustojo širdis ir Dėdulės nebėra.

***

Jau antra diena, kai Dėdulės kieme atsirado gražus tamsiai pilkas katinas. Tikrai ne koks vargšas liesutis laukinukas. Šis sėdi sau išdidus lyg būtų jau seniai šio kiemo šeimininkas. Tik Ona su tokiu jo požiūriu nesutinka ir visai neturi noro jo įsileisti į vidų. Nors atnešė atpjovusi keletą gabalėlių dešros ir vandens švaraus į lėkštutę įpylė, bet nepamiršta ir apibambėti:

- Reikalingas tu čia man , kaip šuniui penkta koja. Prisiimčiau, bet būtum tik papildoma pinigų ėdžia. O dar atrodai toks išlepęs, turbūt ir pelę pamatęs, tingėtum užpakalį nuo suolo atkelti.

Į tokius priekaištus katinas visai nesureagavo, tarsi norėdamas pasakyti: "Sakyk ką nori, o aš darysiu ką man reikia." Įsitaisęs ant suoliuko pavėsinėje, kur mėgo sėdėti Dėdulė  ir primerkęs vieną akį stebėjo kieme besitvarkančią Oną, tarsi laukdamas, kada ši pakeis savo nuomonę apie jį ir pasikvies į namą.

O Onai visokiausių rūpesčių per akis. Dar ir rakto nuo seifo niekur rasti negali. Kur galėjo Dėdulė tą raktą nukišti? Gi iškeliaudamas dangun su savimi tikrai nepasiėmė.

Apie šiuos visus rūpesčius pasipasakoja kaimynei, užsukusiai pasidomėti, kaip sekasi Onai ir tuo pačiu pasiguosti, kad pametė auksinį žiedą. Būtų Dėdulė, tai gal patartų,  kur jo ieškoti. Pagaliau kaimynė pastebi katiną susirangiusį ant suolo pavėsinėje, būtent toje vietoje, kur įprastai sėdėdavo Dėdulė ir apšviestą tarsi būtų stebuklingame rate.

- Kas čia? Ar čia ne vaiduoklis? Žiūrėk, Ona, koks šviesos ratas aplink jį!

- Nejuokauk, kaimyne. Katinas kaip katinas. Jau porą dienų čia laikosi iš kažkur priklydęs. Ir kas čia keisto, kad ylinas saulės spindulys, pralindęs pro apsiraizgiusių vynuogių tarpą, apšvietė.

- O gal čia velionio Dėdulės dvasia? Seniai girdėta, kad mirusių vėlės kartais sugrįžta ir saugo saviškius.

- Na, jau ne. Man jo apsaugos visai nereikia, - garsiai pasakė Ona, o mintyse pagalvojo: "na ir pasakė kaip į stebul ." - Klausyk, gal tu norėtum pasiimti tą katiną? Per dvi dienas niekas jo nepasigedo. Dar skabinėjau visiems, klausinėdama ar nežino, kieno galėtų būti, bet niekas jo nepasigedo.

- Tada aš galiu šitą gražuolį pasiimti. Žinoma, jei jis nesugalvos grįžti atgal pas tave.

Katinas, lyg to laukdamas, nušoko nuo suolo, pasiglaustė apie kaimynės kojas ir tarsi būtų vedamas pavadėliu, išėjo kartu su kaimyne.

Už kelių valandų atlėkė kaimynė visa laiminga ir dusdama iš džiaugsmo puolė pasakoti Onai.

- Čia tikrai Dėdulės vėlė! Jis rado mano žiedą! Išrideno iš braškių! Įsivaizduoji, nuėjau pabaigti išskinti paskutiniąsias braškes, nes ryte tik iš vienos pusės tebuvau rinkus, nes dar šlapios buvo. Katinas atsekė iš paskos, tik į kitą lysvės pusę nuėjo. Žiūriu kažką krapšto. Pasižiūrėjau iš arčiau, o gi mano žiedą iš braškių krūmelio traukia. Na ir kaip netikėti stebuklais... Važiuosiu parduotuvėn, reikia katinukui skanėstų nupirkti. Bent taip jam atsidėkoti.

- Puiku. Pasisekė tau. Bet tai, matyt, tik sutapimas. O aš taip ir nerandu tų dviejų susegtų raktų, net nežinau, kur dar beieškoti. O taip reikėtų atrakinti tą seifą, nes ten ne tik pinigų kolekcija, bet ir namo nuosavybės dokumentai turėtų būti. Gal ir dar ko bus pridėta ten...

- Tai gausi katiną iš manęs dabar pasiskolinti, gal padės.

- Baikim su tuo katinu. Aš vis tiek tokiais dalykais netikiu. Pas mane kieme jis jau dvi dienas gulėjo, bet raktai neatsirado. Jokių stebuklingų galių tas katinas neturi.

Palydi Ona kaimynę pro duris. O gi katinas vėl toje pačioje vietoje besėdintis. Tarytum niekur nebuvo pajudėjęs. Kaimynė net žegnotis pradėjo, tvirtindama, kad tai tikrai Dėdulės įsikūnijimas.

- Ona, būk protinga, įsileisk jį pagaliau į namus. Pažiūrėsim ką jis darys viduje, į kokį kambarį eis.

Ona nusileido kaimynei ir katinas buvo pakviestas į vidų. Kol moterys besišnekučiuodamos gurkšnojo arbatą, katinas atliko rimtą kambarių apžiūrą. Praėjo miegamąjį, svetainę, virtuvę, net vonion užsuko. Galiausiai nuėjo į buvusį sūnaus kambarį mansardoje, kur paskutiniu metu buvo Dėdulės darbo ir svajonių kambarys, kaip jis pats vadindavo.

Po kurio laiko moterys nuėjo pažiūrėti, ką veikia katinas. Žiūri, tas ramiausiai bemiegąs, užsikoręs ant knygų spintos , o žemai ant kilimo guli du taip ilgai ieškoti raktai. Ir kaip netikėti stebuklais.

***

Pasklido nauja žinia Klevų gatvėje: Dėdulės vėlė grįžo katino kūne. Dėdulė mirė - tegyvuoja katinas Dėdulė.

Ne veltui iš ryto dangų juosė dviguba vaivorykštė. 

4 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Vyšnios

***

Šiandien taip gaiviai šilta. Kaštonų žvakės skelbia, kad gegužė jau įpusėjo. Ne veltui sakoma, kad tai pats tinkamiausias metas įsimylėjimui. Atrodo, jog pats oras prisotintas meilės feremonų. Ir širdyje kažkoks įsitaisęs virpuliukas, kuo arčiau sutartos kavinės, tuo labiau pradeda calambuoti jaudulio varpeliai. Nors jaunystė jau senokai nušuoliavo savais keliais, bet iš praeities atklydę prisiminimai sugebėjo pažadinti tai, kas buvo nugramzdinta giliai giliai.

Gal per daug įsisvajojau... Juk niekas niekam nieko nežadėjo. Tai turėtų būti tik malonus susitikimas po daugelio metų su žmogumi, kurį buvau sutikusi porą kartų. Ir tai buvo tik trumpi susitikimai, kai net nespėji žmogaus geriau pažinti, net nespėji pasikalbėti pakankamai. Ir tik žvilgsniais užmezgi kažkokius voratinklinius saitus, jog paskui net pabūgsti juose paskęsti. Susitikimas su žmogumi iš prisiminimų, tokių nelabai realių, kad ne kartą pagalvodavau, jog tai gal buvo susapnuotas sapnas. Tik languotas šalikas, tiek metų išsaugotas ir pragulėjęs supakuotas dėžutėje, galėjo patvirtinti, kad tai buvo realybė. Ir dabar eidama į susitikimą nešuosi tą dėžutę, tarsi, raktą į praeitį. Gera bus grąžinti jį žmogui iš praeities. Žmogui, kuris dar kartą atsirado taip pat netikėtai, nelauktai.

Vos keli trumpi nuotoliniai pabendravimai ir pakvietimas į susitikimą, o gal pasimatymą. Kaip jis sakė: "Noriu pamatyti gyvai, nes atrodai kaip apaštalas. Nepajėgiu patikėti, kad tu – ta tikroji...". Lygiai taip pat jaučiausi ir pati...

Todėl ir susitikimas kavinėje, kurios kieme žydi vyšnios.

***

Kaip gerai, kad šiandien nelyja ir tik maloniai šildo saulė. Todėl pasinaudojau proga rezervuoti vietas kavinės terasoje, šalia žydinčių vyšnių. Prieš kelias dienas užsukęs į šią kavinę ir pamatęs tą romantišką grožį, nutariau, kad mūsų susitikimui nuostabesnės vietos nerasiu. Be to, kaip sužinojau, jai yra tekę apsilankyti šioje kavinėje, tad bus nesunku atrasti. Atrodo, niekaip negaliu sulaukti to susitikimo. Net naktį nenustojau badarauti, tarsi būčiau vėl pavirtęs paaugliu. Net pats dėl to iš savęs pasišaipiau.

Kaip sunku susikaupti,  kai žinai, jog laukia susitikimas su moterimi, kuria buvai beprotiškai susižavėjęs, ją idealizavęs lyg kokią deivę. Moterį, kuri blykstelėjo tarsi kometa mano gyvenimo erdvėje ir taip pat staigiai išnyko. Gal ir pats neįdėjau pakankamai pastangų dar kartą ją pamatyti, o gal nesitikėjau, kad tikrai galiu ją sudominti. Be to, jaučiau, kad mano draugas buvo ja labai susidomėjęs ir tikėjosi, kad ji taps jo mergina. O aš, būdamas toks truputį farizietiškas ir gerbdamas draugystę, nesugebėjau nei mū nei mė prasitarti, kokį įspūdį ji man buvo padariusi. Nors, kaip vėliau paaiškėjo, draugas tą nujautė ir paduodamas jo gimtadienio metu darytas nuotraukas, pasakė: "Tu turi turėti tas nuotraukas, kad galėtum pamatyti, kaip seilę varvindamas į ją žiūrėjai. Ir nei nebandyk man kadaguginti, kad nesi jos įsimylėjęs". Bandant prieštarauti, dar juokais pridūrė: "Užčiaupk žabtus – ba gausi." Visose nuotraukose aš buvau užfiksuotas žiūrintis į ją. Beje, panašiai kaip ir mano draugas. Nors man pačios maloniausios tos dvi, kur aš žiūriu į ją, o ji į mane ir atrodo, kad mums visiškai nesvarbu, kas vyksta aplink. Būtent šios nuotraukos buvo nedidukas įrodymas to, kad tarp mūsų galėjo pradėti megztis daugiau nei eilinis susižavėjimas. Tas jos žvilgsnis įstrigo taip giliai, kad vėliau net kitose merginose ieškodavau būtent tokio žvilgsnio. Bet kas nepakartojama, tas ir lieka nepakartojamu...

Deja, ji išnyko tiek iš mano, tiek iš draugo gyvenimo. Galvojom, gal išgąsdinome abu kartu rodydami dėmesį. Nors vėliau draugas man tvirtino, kad jam ligi nago juodymo aišku, kad mergina tik man dėmesį rodė, o jam nebuvo jokių šansų. Bet, kai mergina staiga dingsta, tampa nepasiekiama, tai nei jusi, nei pusi. Beliko tik susitaikyti su realybe ir užpakalį prisėsti. Nors mažytė viltis visada ruseno. Bėgo metai po metų, keitėsi ir mano gyvenimas. Tik kartais sapnuose ji sugrįždavo tokia artima, kad pabudęs jausdavausi lyg iš tikrųjų su ja kalbėjęs, bendravęs būčiau.

Dėl to ir tas nuotraukas išsaugojau, laikas nuo laiko jas peržvelgdamas. Kai neseniai dukra jas pamatė, juokaudama pasakė: " Va, čia matosi, kad gali įsimylėti. Mama po skyrybų po metų vėl ištekėjo, o tu niekaip nerandi sau poros. Nueik į bažnyčią maldų pakalbėti, gal tada pasiseks sutikti tokią simpatišką kaip ši. Papasakok apie ją. Juk aš nebe mažylė, jau net pilnametė, jei dar nepastebėjai, tėtuk." Bet nelabai turėjau ką papasakoti, o apie svajones nei su dukra negaliu dalintis.

Apie šiuos dukrytės pageidavimus neseniai kalbėjomės su to pačio draugo šeima, nes mėgstu pas juos kartais užsukti. Nuostabi šeima. Pas juos pasimaišyk, tai, kad apkels meile. Taip ir kyla gailestis, kad nepavyko to padaryti man. Ir tuo pačiu lyg suteikiama galimybė svajoti apie tokią meilę ir šeimą.

Tą kartą buvo užsukusi ir draugo sesuo. Išgirdusi kalbas apie nuotraukas ir jose esančią merginą, netikėtai pasakė, kad ji yra tarp jos "Facebook" socialinio tinklo draugų. Ir tuoj pat visi sutartinai liepė man bandyti su ja susisiekti. Pasijutau lyg nekantrus paauglys, bandydamas sulaukti atsakymo. Ir ji parašė, tiksliau - paklausė, kodėl jai rašau, ar mes esame pažįstami ir tuo pačiu perspėdama, kad atsitiktinių pažinčių socialiniuose tinkluose neieško. Bet šį kartą esu atkaklesnis. Taip pagaliau į mano gyvenimą, į mano mintis grįžo ji. Užteks jai vien tik sapnuose vaimėtis. Ir pagaliau atsirado nors trumputė galimybė ją sutikti gyvai. Noriu įsitikinti ar ji tikrai nori bendrauti ar tik atsibodo klausytis mano zyzimo, jog ji atrodo lyg apaštalas, lyg koks nepasiekiamas dangaus kūnas. Ir kol nepamatysiu gyvai, nepajėgiu patikėti, kad ji reali.

Norėjau jai padovanoti smėlio laikrodį, tarsi simbolį, kad mūsų gyvenimas bėgo, tarsi tos smiltys kažkur į praeitį, bet galime pabandyti viską pradėti iš naujo, tik jau kitaip. Tačiau... Iš to nekantrumo sugebėjau sudaužyti. Kaip mama mėgdavo sakyti: "Ir iš kur tavo rankos dyga?". Neatidumui ribų nėra...

Nesinori nueiti į susitikimą tuščiomis. Raudonų rožių puokštės dovanoti negaliu, nes tikrai žinau, kad ji jų nemėgsta. Geriausia, ką sugalvoju dovanai, tai bus nedidelė balta rožė ir voke įdėtos tos dvi nuotraukos iš praeities. Jos man labai brangios, bet dabar lai ji jas turi. O, jei nenorės tęsti mūsų bendravimo, tegul tai bus atsisveikinimas su praeitimi. Nors visa savo esybe trokštu, kad ji būtų mano gyvenimo dalis.

***

Kažkas švelniai pirštų galiukais paliečia Jo ranką ir pasigirsta :

- Labas ... O gal tu ne manęs lauki?

- O, Dieve! Tu atsirandi tiek netikėtai, kad net pradedu galvoti, gal tu kokia ateivė ar fėja, – pašokdamas iš netikėtumo, beria žodžius Jis. 

- Ar galiu tave apkabinti? - priduria.

- Manau, vien rankos paspaudimo neužtektų, po tiek metų susitikus. Turėsi laikyti stipriai ir ilgai, kaip kadaise , saugodamas nuo vėjo. Tik dabar iš jaudulio linksta kojos, – droviai šypsodamasi taria Ji.

- Kaip gera apkabinti... Bet, jei paleisiu iš glėbio, tu neišnyksi? Tu tokia nereali, - tyliai sušnabžda Jis ir pasilenkęs lūpomis paliečia ausies galiuką ir šelmiškai ištaria : - O gal galima krimstelti, kad įsitikinčiau, jog čia ne sapnas.

- Gal nereikia... Pažadu tris valandas niekur neišnykti. Žinoma, jei gali tiek laiko skirti man. Gal geriau atsisėskime prie staliuko, nes nejaukiai jaučiuosi apžiūrinėjama. Be to, mes ne vieni. Ir užsisakykime ko nors užkąsti, nes man dar neteko pavalgyti . O ir tau, matyt, norisi mėsos, nes kėsinaisi į mano ausį.

- Tu tokia išdrąsėjusi ir sąmojinga. Bet iš karto ir apibarsiu, kad nevalgai pusryčių.

- O tu tapai rimtas ir griežtas? Tai tikriausiai ir padavėją apibarsi, kad rožė ant stalo guli nepamerkta?

- Po galais... Aš visiškas asilas. Šią rožę aš tau tik atėjusiai, turėjau įteikti, bet tave pamatęs viską pamiršau. Paimk, mieloji, bent dabar... – prisiminęs pridūrė: - Dar turiu dvi senas nuotraukas, kurias irgi noriu tau padovanoti.

- Ačiū labai! Kaip miela ! Vėliau jas apžiūrėsiu labiau, nes dabar prieš akis turiu orginalą, - ištarė Ji, žvelgdama tai į nuotraukas, tai į Jį. Ištraukusi iš kuprinės supakuotą dėžutę, tęsė : - Aš irgi turiu tau kažką tokio, ko nebūtų galima pavadinti dovana, nes tai - tavo šalikas, kuriuo apmuturiavai mane, kad nesušalčiau, kol laukiau tarpmiestinio autobuso.

- Ir tu jį iki šiol išsaugojai? Tai daugiau nei aš galėjau tikėtis. Dėl to norėčiau padovanoti ne tik tą vieną mažą rožės žiedelį, bet visą tave apiberti gražiausiais žiedais. Teks tą padaryti, kai sekantį kartą galėsime susitikti.

- Man užteks ir paprastos mažos puokštelės. Bet ir tai nėra būtinybė. Svarbiau nuoširdus dėmesys.

- Aš tą tikrai galiu pažadėti, tik bijau būti pernelyg įkyrus. O, vis dėl to, kokiomis gėlėmis galėčiau labiausiai tave nudžiuginti?

- Būtų lengviau pasakyti kas nepatinka. Mane ir lauko gėlėmis galima pradžiuginti. Arba tokiomis žydinčiomis vyšniomis... Kodėl taip šypsaisi, lyg berniūkštis sugalvojęs iškrėsti išdaigą?

- Taip sugalvojau, tik ne išdaigą. Atleisk, mieloji, pasireiškė profesinis vadovavimo būdas. Suplanavau truputį mūsų ateities.

- Ir kas per planai? – susidomėjusi paklausė ji .

- Važiuosim į mišką, kur žydi daug pakalnučių. Dabar pats tinkamas metas, bent taip dukrytė sakė. O po dviejų mėnesių, kai tu būsi vėl grįžusi į Lietuvą , mes susitiksime čia... Ką tu į tai?

- Mielai. Bet aš su aukštakulniais, nors ir nelabai aukštais, negaliu į mišką eiti.

- Netoliese yra batų parduotuvė. Nupirksime tau kažką tinkamo.

- Stebini. Man dar niekas batų nepirko. Nors į mišką labai norėčiau, o dar pakalnučių kvapas...

- Tada kaip ir nutarta. O ką dėl pasimatymo po dviejų mėnesių? Tada gal daugiau laiko galėsime skirti vienas kitam? Norėsiu supažindinti su mano dukra.

- Gerai. Per tris savaites galėsime daugiau laiko rasti vienas kitam. O čia jau bus prinokusios vyšnios.

- O tavo lūpos bus tarsi vyšnios.

- Bet jos nebus tokios ryškios.

- Man nereikia ryškių.

- Man užtenka tavųjų akių.

- O man tuo patikėti sunku.

Priėjęs padavėjas, nutraukia Jų žodžių žaismą paklausdamas :

- Ar jūs kuriate dainą?

- Ne. Mes bandome kurti naują gyvenimą, - atsako Jis.

- Gyvenimą, kurio pradžia prasideda prie žydinčių vyšnių, - priduria Ji.

Nutoldamas padavėjas sumurma kažką apie keistumą, romantiką ir vyšnias.

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: