Gintarės Čiužaitės autorės knyga "Blogio šaknys"

Gintarės Čiužaitės autorės knyga "Blogio šaknys"

Sveiki, esu Gintarė Čiužaitė.

Kūryba yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. 

Poeziją bei prozą rašau nuo mažens, visad mėgdavau kurti įvairiausio žanro istorijas.

Apie mano rašomos knygos istoriją..

istorija prasideda nuo jos pabaigos. Skaitytojas tarsi keliauju laiku, taip vis plačiau atskleisdamas istorijos paslapties skraistę. Tai drama tarp įsimylėjėlių, tėvų bei visos jų giminės. Ryškūs, išskirtiniai personažai atsiskleidžia įvairiose komiškose bei graudžiose gyvenimiškose situacijose.


Nuotr. Gintarė Čiužaitė 

knygos "Blogio šaknys" autorė

Naktis. Rūta užsimerkusi blaškosi po lovą. Staiga pasigirsta spigus sirenų kauksmas. Rūta atmerkia plačiai akis. Sustingusi, negiliai, dažnai kvėpuodama, akimis permeta savo kambarį. Įkvepia ir iškvepia. Lėtai apsiverčia į kitą šoną, darsyk įkvėpusi ir iškvėpusi, užmerkia akis.

Priešais save pamato rūsio duris. Aplink ją daug susispaudusių vaikų apie dešimties, dvylikos metų amžiaus. Mergina nuleidžia akis, pamato save panašiai apsirengusią ir atrodančią kaip vaikus. Išgirsta netoliese raminančią vaikus vidutinio amžiaus auklėtoją. Jos plaukai sugarbanoti, iki pečių, išsidraikę į šonus. Ji turi didelius, kvadratinius akinius. Moteris ragina vaikus judėti pirmyn, link didelių, metalinių, geltonų durų. Visi bėga, kliūdami vieni už kitų.

Staiga vaizdas išsilieja. Rūta atsiduria bute. Fone girdisi muzika, ant mažo staliuko, papuošto nėriniu, stovi senas radijo aparatas. Rūta apsižvalgo, aplinka panaši į senyvo žmogaus namus. Į kambarį įeina apie trisdešimties metų moteris. Ji nusišypso Rūtai ir pradeda šukuoti jos ilgus, šviesius plaukus. Surišusi į kasytes, apriša baltais, dideliais kaspinais. Tada greit užriša ant kaklo raudoną trikampę skarelę. Užsivilkusi tamsų sijoną, ilgas baltas kojines ir baltus marškinėlius, Rūta pasišokinėdama, greit duodama mamai bučkį į žandą ir prigriebdama portfelį, iškeliauja pro duris.

Vaizdas dingsta. Po sekundės juodumos, išryškėja vaizdas. Rūta stovi lauke, aplink ją didelis pilkas fabrikas. Priešais atviras, ką tik sprogęs reaktorius. Mergina pamato netoliese stovintį vyrą, apsirengusį baltais, elektrinės darbininko rūbais. Pakėlęs galvą, vyras stebi degantį reaktorių. Rūta neskubėdama prieina prie jo. Nuaidi antras sprogimas. Staiga vyras šūkteli ir nubėga į fabriko vidų. Rūta iš paskos. Staiga sustoja, užsiima už galvos. Prisimerkusi stebi, kaip vyras dingsta pastato viduj. Ji sudreba, pirštu paliečia lūpas, jos kruvinos. Jai iš nosies bėga kraujas. Tolumoj girdisi sirenų gausmas. Iš vienos iš gaisrinių, stovinčių netoliese, išlipa raudonu veidu gaisrininkas ir gaudydamas orą, nukrenta ant asfalto. Po poros sekundžių sustingsta.

Viskas aptemsta. Vėl pradeda ryškėti kontūrai. Vaikų būrys susispietęs šūkčioja aplink žydrai nudažytą gazirofkę. Vaikai stumdosi, mažomis rankytėmis vienas iš kito atiminėdami stiklinę. Rūta laiko saujoje kapeiką. Šalia jos stovi baltaplaukė draugė. Ji laiko rankose tris kapeikas. Rūta tvirčiau suspaudžia lūpas ir susiraukia, pamačiusi kapeikas ir greit nusuka žvilgsnį į vaikų eilę. Visi stumdosi, šūkalioja. Baltaplaukė trypteli koja ir šūkteli. Po kiek laiko šurmulys aprimsta ir vaikai išsiskirsto. Baltaplaukė išgeria geltoną limonadą. Po jos Rūta, įmetusi į aparatą savo kapeiką, įsipila balto limonado ir iškart užsiverčia stiklinę.

Netikėtai Rūta vėl atsiranda tame pačiame elektrinės lauke, kur pamatė negyvą ugniagesį. Ji nubėga paskui baltai apsirengusį vyrą laiptais žemyn. Jai iš šonų atbėga daugiau žmonių. Visi šaukia, kad reikia greičiau leistis į rūsį. Auklėtoja vaikams dalina dujokaukes. Žmonės stumdosi, žviegia, verkia. Visi nusileidžia ir pasiekia storas metalines duris. Vyrai atsuka sraigtą ir leidžia žmones į vidų.

Rūta vėl daugiabučių namų kieme. Ji su trejais berniukais žaidžia ,,lėlę ir pardavėją".

Dabar aš noriu būti pardavėja! - įsakmiai sukomanduoja Rūta.

Ne, aš būsiu pardavėjas! - suspaudęs kumštelius, rikteli šviesiaplaukis berniukas.

Tu jau buvai, dabar mano eilė! - rikteli Rūta ir kimba draugui į atlapus.

Abu susistumdo. Likę du berniukai nustebę žiūri. Staiga Rūta stipriai patraukia už šviesiaplaukio baltų marškinių rankovės ir pasigirsta plyšimo garsas. Stoja tyla. Marškinių savininkas išpučia akis. Apsižliumbęs nubėga namo. Rūta taip ir lieka stovėti su rankose išplėšta marškinių rankove.

Rūta kartu su visais patenka į rūsį. Visi susispaudę, stumdosi, šaukia, verkia. Auklėtoja su vaikais bėga prie geltonai dažytų durų ir lenda į patalpas. Čia tarsi laiptinė: koridorius šakojasi į dvi puses. Sienos nudažytos tamsiai žalia spalva. Iš kiekvienos koridorių pusės daugybė durų. Rūta juda žingsnelis po žingsnelio kartu su minia.

Kiemo smėlio dėžėje kapstosi Rūta ir juodaplaukis berniukas . Iš pirmo aukšto balkono išlenda moteriškė ir pašaukia Rūtą. Mergaitė paskubomis renkasi smėlio žaisliukus. Berniukas nekreipdamas dėmesio toliau kapsto smėlį su jos kastuvėliu.

Atiduok, mane mama jau kviečia ,- pyktelėjusi ištaria Rūta.

Palauk, dar truputį ,- nepatenkintas sumurma juodaplaukis berniukas.

Atiduok, man reikia eiti namo! - šūkteli Rūta.

Nesulaukusi jokio atsako, Rūta ištraukia iš indelio metalinį grėbliuką ir duoda per galvą berniukui. Šis išmeta iš rankų kastuvėlį ir užsiima už pakaušio. Rūta, nieko nelaukdama, susirenka likusius žaislus ir išeina namo.

Rūsys. Rūta įeina į mažyti kambarėlį. Priešais ją, kiek aukščiau, mažas, stačiakampio formos langas. Pro jį matosi tingiai skraidantys pelenai ir dulkės. Laukas po truputį paskęsta tamsioje dūmų migloje. Rūtai užspaudžia krūtinę, darosi sunku kvėpuoti, ji pradeda dusti.

Mergina pramerkia akis. Kambarys nusidažė blankia, auksine spalva. Rūta nuleidžia kairę ranką ant žemės ir sugrabalioja ant grindų gulintį telefoną. Prisimerkusi pažvelgia į ekraną ir atsidususi, neskubėdama atsisėda. Nuleidžia rankas tarp kojų, delnuose laikydama telefoną. Žiūri priešais save į pliką sieną. Užsimerkia.

Rūta šluoja likusius keletą šviesių plaukų tarp kėdės kojų. Fone skamba muzika, ūžia plaukų džiovintuvas, aidi moterų juokas. Pasigirsta vėjo švilpimas, prasivėrus kirpyklos durims. Rūta pakelia akis. Tiesiai link jos, pasitikinčia eisena, atžingsniuoja žemokas vaikinas.

Jūs Robertas? - nusišypsojusi paklausia Rūta.

Taip ,- prataria vyras ir iškart atsisėda į šviežiai nuvalytą kėdę.

Nusiima medžiaginę kepurę nuo galvos ir kita ranka perbraukia anglies spalvos plaukus. Nieko nelaukdama, Rūta imasi darbo. Bekirpdama retsykiais žvilgteli per veidrodį į vyrą. Tačiau pastebėjusi, kad šis irgi ją stebi nenuleisdamas nuo jos tamsių akių, iškart nusuka žvilgsnį į jo plaukus. Baigusi kirpimą, nuima peniuarą ir pakviečia vyrą į pietų kambarėlį susimokėti.

Pirmoji į kambarį įžengia Rūta ir nusisuka prie žurnalo. Staiga išgirsta, kaip vyras uždaro kambario duris. Lėtai atsisuka.

Mes su Arnu buvome geri draugai ,- ramiu balsu prašneka Robertas.

Rūta pasimeta. Sustingusi stovi prie žurnalo, vis dar dešine ranka pasirėmusi į stalą. Robertas prieina arčiau, juos skiria metras.

Praeitą savaitę buvau sutikęs Eriką darbo reikalais ,- toliau ramiai, tačiau su grasinimo gaidele, kalba Robertas ,- Juk pažįsti Eriką, taip? - įdėmiai stebėdamas, paklausia merginos.

Rūta išbalusi lėtai palinksi galvą. Mergina pradeda trūkinėjančiai kvėpuoti. Robertas dar žingsniu arčiau prieina prie jos. Iškelia dešinę ranką ir smiliumi paliečia Rūtos nosį.

Man nesvarbu, kokia gera buvai Arno draugė. Tu jį išdavei ,- staiga Robertas ta pačia ranka griebia Rūtai už plaukų, palenkia jos galvą žemyn ir, pažvelgęs į akis, tyliai sušnypščia ,- pradėdama trintis su Eriku, kekše.

Tai pasakęs, paleidžia Rūtos plaukus ir išsitraukęs iš palto pluoštą pinigų, sviedžia ant stalo. Tuomet priėjęs prie durų, atsigręžia per petį į merginą ir šyptelėjęs, linksmai ištaria:

Ai be to, ačiū už kirpimą. Rekomenduosiu.

Nieko nelaukęs apsisuka ir plačiais žingsniais pasišalina iš kirpyklos. Rūta drebėdama atsitiesia. Šaltomis, pamėlusiomis rankomis paliečia penkiasdešimties eurų banknotų krūvą. Paslepia juos po savo žiurstu ir išsitraukia telefoną.

Tamsus kambarys. Prie sienų stovi medinės, raižytos spintos. Viduryje kambario medinis stalas. Ant odinės, rudos kėdės sėdi Erikas. Vaikinas palinkęs prie stalo skaičiuoja kupiūras. Stalas padalintas į dvi dalis: vienoje pusėje krūva pinigų, kitoje - gausybė maišelių su įvyniotomis folijomis ir svarstyklės. Šalia Eriko dešinės rankos stiklinė su viskiu ir ledukais, netoli ir pustuštis butelis.

Suskamba telefonas. Erikas išsitraukia jį iš džinsų kišenės. Pamatęs ekraną, kilsteli antakius.

Rūta? - nutyla, klausosi ,- Nusiramink. Kas buvo? - po poros sekundžių sukanda dantis, žvilgsnis įsminga į vieną tašką ,- tuoj atvažiuosiu. Būk vietoj.

Įsikiša telefoną atgal į kišenę, užsimeta ant kėdės numestą juodą paltą ir greitu tempu išeina iš namų.


X dalis

Erikas pirmas atidaro duris ir išeina į kiemą. Išsitraukia cigaretę. Paskui jį žydas su saviškiais, už jų Eriko gauja, išeidami uždaro klubo duris. Vyrai sustoja siaurame skersgatvyje. Šalia durų stovi didelis, tamsiai žalias konteineris. Iš abiejų šonų supa aukštos, plytinės pastatų sienos. Siaura. Tamsu. Šalta. Erikas užsirūko. Žydai taip pat užsidega savas cigaretes. Prie Eriko ir jo gaujos prieina Pauliaus brolis.

Nu kaip, patinka naujos valdos? - vyras mosteli dešine ranka, paskui ją nusidriekia cigaretės dūmų šleifas, kuris greit išsiplaiksto šlapimu prasmirdusiame ore ,- Kaip jums naujamiestis, brangieji draugai?

Neblogas ,- nepajudėdamas iš vietos, ramiai atsako Erikas, pro veidą praskriejus žydo dūmams.

Nesenai tik atvykom čia.

Ir kaip jums Naujamiestis? - užklausia Erikas, atidžiai stebėdamas Pauliaus brolį.

Vyras šypteli ir akiplėšiškai įsistebeilija į Eriką.

Ankštokas po paskutinio grįžimo ,- suspaudžia tvirtai lūpas, išlaikydamas kreivą šypseną.

Tai grįžk atgal į Angliją, ten nebus taip ankšta. O dėl mūsų gali nesukt galvos, susitvarkysim ,- pasiūlo Erikas.

Vyras trumpai nusijuokia ir taip priartėja prie Eriko, jog jų nosys beveik liečiasi.

Dugnas ,- sušnypščia žydas ir beda pirštu Erikui į krūtinę ,- pasiekei dugną, berniuk ,- tai pasakęs staigiai nusigręžia ir išeina.

Paskui jį nuseka žydo žmonės. Grupė, pasiekusi gatvę, dingsta už kampo.

Eriko butas. Miegamasis skendi ryškioje, oranžinėje spalvoje, šildydamasis beprasidedančio pavasario saulute. Erikas pramerkia akis, priešais save pamato ramiai miegančią Rūtą. Šypteli, pakelia užkritusią jos sruogą nuo veido. Rūta susiraukia ir mirksėdama prabunda. Pamačiusi Eriką, šypteli apsimiegojusi.

Rūta ,- šiltai kreipiasi Erikas.

M? ,- sumurma, dar pusiau miegodama mergina.

Ar padėsi man?

Rūta tingiai pramerkia akis ir įsižiūri į Eriką.

Kuo?

Viskuo. Su visais suknistais reikalais ,- prisiglaudęs pabučiuoja Rūtai kaktą ir abu stipriai apsikabina.

Balandis. Rūta stovi prie tėvų namų durų. Paskambina. Ant jos bevardžio piršto blizga žiedelis. Duris atveria Irena ir įleidžia dukrą.

Moterys nueina iki virtuvės. Irena pasilenkia prie virdulio.

Kavos? - užklausia dukros, nors jau tiesia rankas į du puodelius.

Aha ,- murmteli Rūta, traukdama iš rankinės storą, didelį segtuvą.

Atsargiai padeda ant stalo ir prisėda. Irena, dėdama kavos į puodelius, kiek garsiau užklausia, bandydama uždominuoti virdulio burzgimą:

Jau kažką nusižiūrėjai?

Jo, išsirinkau keletą variantų, įdomu ką tu manai ,- vartydama segtuvą, atsako dukra.

Irena lėtai prisėda šalia dukros ir padeda jai ir sau kavos puodelius. Tada pasilenkia prie knygos ir įdėmiai nužvelgia baltą, pustą suknelę.

Nu visai nieko, rodyk kitą variantą ,- linktelėdama tarsteli Irena.

Rūta išdidžiai šypteli ir verčia sekantį didelį puslapį.

Irenos namai. Irena su ilga, mėlyna suknele vaikšto po savo kiemo sodą. Aplink driekiasi žaliuojantys laukai ir tolumoje miškai. Sodas marga nuo įvairiaspalvių gėlių ir vaistažolių. Kvepia šviežiai nupjauta žole. Irena vaikšto po sodą, delnuose laikydama atvėsusią kavą. Prieina tai prie vieno, tai prie kito augalėlio, pauosto, patyrinėja lapus ir žiedus. Prie kiekvieno augalo į žemę įsmeigtos mažos plastikinės lentelės su jų pavadinimais.

Nuėjusi gerą atkarpą, sodo gale sustoja prie itin aukšto augalo. Vienas žemesnis, kitas aukštesnis tarp vieno metro - pusantro ilgių. Ilgas, plonas stiebas ant kurio didžiuojasi mažas, susisukęs ežiukas. Ant kortelės didžiuojasi užrašas: Apskritagalvis bandrenis (Echinops sphaerocephalus L). Irena šypteli ir džiūgaudama sušnabžda:

Strichninas.

XI dalis

Saulėta diena. Pamiškėje, lygiai nupjautoje vejoje stūkso daugybė baltų staliukų ir kėdžių. Ant jų susėdę giminės ir jaunavedžių draugai linksmai šnekučiuojasi. Šone groja muzikantai, pasipuošę baltais kostiumais. Viduryje pastatytas didžiausias stalas prie kurio susėdę jaunavedžiai, jų tėvai bei broliai, sesės. Šis stalas tyli. Visi nudelbę akis kramsnoja. Erikas bando pajuokauti, tačiau tėvų minos nesikeičia, tik Rūta jam pritariamai šypteli.

Prieš susirenkant svečiams, sutuoktiniai pamato, kaip išlipę jų abiejų tėvai dėl kažko susirieja, tačiau jie per toli, tad niekaip negali nugirsti. Kai visi susirenka ir susėda prie stalo, jaunavedžiai sunerimę susižvalgo.

Jaunosios mama Irena smulkutė moteriškė, elegantiška, pasidabinusi kaklą ir riešą deimantais. Jaunosios patėvis Darius, nors ir truputį pražilęs, tačiau atrodo pakankamai jaunas, pasitempęs, juodu kostiumu ir sušukuotais plaukais. Anyta atrodo tarsi iš kito pasaulio. Sėdi susigūžusi ir susiraukusi, nes jaučia, esą prastesnė už kitus.

Pakalbėję, palinkėję jaunavedžiams sveikatos, laimės ir meilės, svečiai kimba prie maisto. Eriko mama sutrinka, pamačiusi tiek galybės įrankių prie lėkščių. Irena paniekinamai prunkšteli ir staigiai prisidengia ranka burną. Darius pirmiau žvilgteli į ją piktai, tačiau nesusilaiko irgi nešyptelėjęs.

Ir štai kelia visi tostus. Irena piktdžiugiškai šypteli, stebėdama, kaip Erikas geria šampaną. Staiga vyras užsiima už pilvo. Eriko mama sunerimusi palinksta prie sūnaus. Iš kito šono Irena vaidina, kaip dairosi pagalbos. Tačiau nespėjus daugiau nieko padaryti, Erikas makteli galvą tiesiai į bulvių košę. Rūta surinka, svečiai subruzda: kas skambinti greitajai pagalbai, kas bando atgaivinti Eriką, o kas bando nuraminti Rūtą. Tik vienintelė Irena sėdi sau ramiai prie stalo ir užrietusi nosį gurkšnoja šampaną. Darius apšalęs sėdi ir išpūtęs akis stebi nejudantį jaunikį. Rūta nusibliovusi nejučiom apsirinka ir paima sutuoktinio taurę, visą užsiverčia. Irena tiek palaimingai užsižiopso į lavoną, jog net nepastebi, kaip jos mylimiausia dukrelė išgeria nuodus. Netrukus ir Rūta užsilenkia, griūdama ant vyro. Tuomet jau ir Irena šoka it įgelta iš savo vietos, netyčia apliedama šampanu Dariaus kelnes.

Tolumoje pasigirsta greitosios pagalbos sirenų kaukimas. Automobilis išlenda iš tankios girios, kurios glūdumoje jau slepiasi paskutiniai, besileidžiančios saulės spinduliai.

Į baltą palatą nedrąsiai prasiskverbia pirmieji saulės spinduliai. Girdisi monotoniškas ligoninės aparatų pypsėjimas, koridoriuje bruzda žmonės. Staiga palatos durys atsargiai prasiveria. Pro jas išlenda Irena. Apsiavusi raudonais aukštakulniais, moteris stengiasi kuo tyliau nueiti prie lovos. Nedrąsiai atsisėda ant kampo ir padeda stambią įvairių gėlių puokštę ant staliuko. Drebančiomis rankomis paliečia gulinčios dukros ranką.

Rūta, vaikeli...

Mergina pora sykių pamirksi. Atsimerkusi išpučia akis. Mama nusišypso. Rūta susiraukia, apsižvalgo. Jos klausiamas žvilgsnis nukrypsta tai į mamą, tai į gimines koridoriuje, kuriuos mato per langą.

Viskas gerai ,- tęsia Irena ,- gydytojai sakė, kad po poros dienų galėsi grįžti namo. Visi dėl tavęs labai jaudinomės...

Kur Erikas? - silpnu balsu, tačiau griežtai nutraukia mamą Rūta.

Irenos žvilgsnis pradeda klaidžioti. Ji kažką tyliai numykia.

Mama? Kur Erikas? - primerkia akis Rūta.

Mes... aš... mes nežinom. Viskas vyko labai greit. Atvažiavo greitoji, mes su tėvu tave įsodinom ir kartu išvažiavom, dar nesusisiekėm su jo mama. Bet, manau, viskas gerai, jis saugus.

Rūta sunkiai atsidūsta. Mama gailiai nusišypso ir pabučiavusi dukrai kaktą, atsistoja.

Einu pakviesiu Darių. Tėvas kažkur plavinėja eilinį sykį... ,- jos žodžiai ištirpsta koridoriaus garsuose, jai atidarius palatos duris.

Palata. Tylu. Girdisi tik monitoriaus cypsėjimas. Erikas po truputį pramerkia paraudusias akis. Sutrikęs apsižvalgo. Staiga į palatą įeina matytas vyriškis. Erikas prisimena tamsų, prasmirdusį Vilniaus skersgatvį ir keistą grupuotę. Vyriškis apsirengęs juodu kostiumu ir tamsia skrybėle. Jis šypteli Erikui ir lėtai eina link jo. Monitorius pradeda dažniau cypsėti. Erikas bando remdamasis alkūnėmis atsisėsti, bet nepavyksta. Vyras ramiai ištraukia pagalvę iš po Eriko galvos. Vaikinas bando atimti pagalvę, grumtis, bet jam per sunku. Vyras prispaudžia stipriai pagalvę prie Eriko veido, priremdamas savo kūną prie pagalvės. Eriko kojos beviltiškai spardosi kojūgalyje. Monitorius kaip pašėlęs cypia. Po truputį rimsta, rimsta, kol nutyla. Vyras atitraukia pagalvę, pažvelgia į Eriko veidą ir šyptelėjęs, pakiša pagalvę po Eriko galva.

VII dalis

Bendrabučių kiemas. Tamsu. Languose matyti vos vienas kitas švyturėlis. Iš laiptinės išeina du vyrai, juodais paltais ir tamsiom beretėm. Vienas iš jų laiko virvę. Aukštasis vyriškis įsėda į vairuotojo vietą, kitas į galinę keleivio sėdynę. Automobilis išjuda iš kiemo. Po poros minučių iš tos pačios laiptinės išeina penki vyrai, panašiai apsirengę, kaip praeiti du. Įsėda i automobilį ir pajuda ta pačia kryptimi.

Pirmasis automobilis įsuka į vieną iš Žirmūnų rajono blokinių pastatų kiemą. Prie laiptinės jau laukia vyriškis: aukštas, lieknas, didele nosimi, juodų akių. Pasirodžius automobiliui, iškart įsėda prie Edgaro. Automobilis pajuda iš aikštelės.

Sveikas, Pauliau ,- tarsteli Edgaras ,- Tau Robertas minėjo vietą?

Senojoj landynėj ,- šypteli Paulius.

Automobilis išvažiuoja iš miesto. Aplink aklina tamsa. Galinėje sėdynėje, susirangęs už Pauliaus, sėdi Erikas. Vos prasižiojus Pauliui, Erikas staigiai išlenda ir apvijęs virve kėdę kartu su Pauliaus kaklu, pradeda veržti. Paulius rankomis griebia už virvės, pradeda kojomis spardytis. Edgaras ramiai nusuka į kelio šoną ir pristabdo automobilį iki ceremonijos pabaigos. Tuomet vyrai išlipa, Erikas atidaro bagažinę ir abu sukiša Pauliaus kūną į ją.

Du automobiliai pasiekia mišką. Įsukę į jo keliuką ir pavažiavę keletą metrų, sustoja. Visa grupuotė susitinka, išsitraukia ginklus ir neskubėdami seka Edgarą.

Grupė pamato prie namelio durų rūkantį vyrą. Apeina aplink, pasiekdami kitą namo pusę. Tuomet pagal medines sienas eidami, ateina iš šono rūkančiam ir nieko neįtarančiam vyrui. Staiga namo viduje pasigirsta riksmas. Rūkorius nedelsdamas mauna vidun. Erikas su Dariumi žvilgteli pro langą ir pamato klūpantį kraujo baloje vyrą, drebančiom rankom bandantį paliesti į šlaunį suvarytas žirkles ir tamsiaakį rūkorių. Per vidurį sėdi Rūta. Tamsiaakis stipriai užsimoja ir duoda atbulu delnu jai per skruostą. Rūta nukrenta ant žemės. Nieko nelaukdama, grupė iškart įsiveržia pro duris. Erikas iškelia ginklą ir atsisukusiam Robertui šauna į tarpuakį. Darius nušauna rėkiantį šviesiaplaukį. Rūta po truputį bando atsikelti. Prie jos pribėga Erikas ir apžiūri. Rūta pamato du negyvus pagrobėjus. Ji pradeda drebėti ir sunkiai kvėpuoti.

Žiūrėk į mane ir giliai įkvėpk ir iškvėpk ,- ramina merginą Erikas, suėmęs jos pečius.

Rūta atsisuka į jį. Nustumia jo rankas, atbula, vos nenukrisdama atgal, atsistoja. Darius vaikinams liepia išnešti kūnus į lauką ir priėjęs prie Rūtos, ją apkabina. Mergina pradeda verkti. Atsisuka įraudusiu veidu į Eriką ir surinka:

Dink iš čia! Viskas per tave! Tu nesveikas, visi nesveiki! - springdama rėkia.

Ša Rūta, ramiai. Jų nebėra ,- bando nuraminti Darius, tapšnodamas per nugarą.

Erikas stovi šalia, žiūrėdamas į grindis. Tuomet sekundei pakelia šviesias akis į Darių ir apsigręžęs, dideliais žingsniais išeina į lauką, užtrenkdamas duris. Darius su Rūta stovi, kol mergina kiek nurimsta.

Rūta, mes negalim važiuot į ligoninę, supranti? - ramiu tonu paklausia Darius.

Rūta palinksi galvą.

Tu negali važiuot į savo butą ir viena išgyti, supranti? - tęsia patėvis.

Rūta suraukia antakius ir lėčiau linkteli galvą. Darius atsikrenkščia ir toliau kalba:

Tu negali važiuoti pas mus, nes tavo mama sužinos, taip?

Rūta atsitraukia nuo Dariaus. Sukanda dantis.

Aš pas jį nevažiuosiu.

Važiuosi.

Tamsoje, tarp gausybės medžių vyrai kasa didelę duobę. Ant žemės guli trys kūnai. Šalia stovi Darius su Rūta ir Erikas. Mergina prieina prie šviesiaplaukio ir ištraukia iš šlaunies žirkles. Eina atgal prie Dariaus, jis šypteli, ji taip pat.

Brangios, gaila ,- pakimusiu balsu, šyptelėdama taria.

Staiga už trijulės nugaros nušvinta žiburėliai. Rūta išpučia akis.

Viskas gerai, jie savi ,- atsigręždamas į atvažiuojantį automobilį, pasako Darius.

Iš policijos automobilio išlipa du vyrai ir iškart prieina prie Dariaus.

Kiek? - ramiu tonu paklausia aukštasis policininkas.

Trys ,- atsako Darius.

Pareigūnas linkteli ir nueina apžiūrėti kūnų. Kitas nužvelgia Rūtos rankose kruvinas žirkles. Mergina jas lėtai nuleidžia ir užkiša už palto. Policininkas nueina pas kolegą.

Galim važiuoti, jie viską sutvarkys ,- Darius žvilgteli į Rūtą, vėliau į Eriką.

Palauk ,- staiga pertraukia Rūta, - mamos mašina tai liko aikštelėj...

Viskas gerai, Rūta, maniškiai ją parvežė namo. Važiuok, pailsėk ,- nuramina Darius ,- ryt paskambink vadovei, sakyk, kad nuo kokių laiptų nukritai su dideliu prekių maišu, esi ligoninėj ir už savaitės grįši.

Rūta kiek pasimetusi linkteli galvą, bandydama suvirškinti visą dienos informaciją.

Eriko butas. Vonia. Rūta nusimeta murzinus rūbus. Pažvelgia į kriauklės spintelės veidrodėlį. Dešinės pusės smilkinyje priskretę kraujo. Tos pačios pusės skruostas įraudęs, patinęs. Riešai taip pat įraudę. Rūta atsidūsta, įkiša rūbus į skalbimo mašiną ir palenda po dušu.

Mergina, apsigaubusi dideliu rankšluosčiu kūną, šlapiais plaukais išeina iš vonios. Išgirsta virtuvėje Eriką. Ateina. Prie sienos padėti jos pirkiniai. Erikas sėdi. Įpila į stiklines viskio. Rūta atsisėda kitoj stalo pusėj. Išgeria.

Turėtum kai ką žinot apie Arną ,- atsidūsta Erikas, žvelgdamas į savo stiklinę.

Rūta pavargusiu žvilgsniu stebi jį ir klausosi.

Po mokyklos Arnas susipažino su mano rato žmonėm. Žinai kokie mūsų santykiai buvo... Tada prasidėjo biški rimtesni dalykai, nei mokyklos muštynės. O vėliau mūsų santykių pertrauka...

Pertrauka ,- piktai nusijuokia Rūta ,- mes išsiskyrę.

Erikas nežiūri į ją, pavarto rankose stiklinę ir tęsia:

Tada... tada tu išėjai pas jį, palikdama mane ,- Erikas sukanda dantis.

Ką? Iš kur ištraukei? Pas nieką aš nėjau. Išsinuomojau butą Baltupiuos. Mes su Arnu visad buvom geri draugai, bet prisiminus mūsų santykių pabaigą, tau niekaip tas nedaėjo ,- iškošia Rūta ir sukryžiuoja kojas ir rankas.

Erikas nutyli. Suraukia antakius. Žvilgsnio nenuleidžia nuo stiklinės rankose.

Tai tu tą padarei dėl jūsų nesutarimų? - pertraukia tylą Rūta.

Ne tik dėlto ,- atsidūsta Erikas ir pažvelgia į Rūtą ,- aš galvojau, kad tu su juo gyveni.

Rūta sunkiai atsidūsta ir užsiima už galvos. Tada išsitiesia, alkūnėmis atsiremia į stalą ir tiesiai atsisuka į Eriką:

Dabar taip. Padėsiu kuo galėsiu, kol susitvarkysi su viskuo kas šiandien įvyko. Vėliau grįžtam prie savo normalių gyvenimų, kaip ankščiau buvo ,- trumpam nutyla, Erikas įdėmiai stebi ją ir klauso ,- Iš tikrųjų, taip tiesą pasakius, aš tiesiog nematau ateities su tavo pasauliu, ką tu darai. Tai va, sutvarkom ką reikia, o kai viskas nurims ir išsiskirstom, gerai?

Erikas nustebęs žiūri į ją. Galop palinksi galvą.

Rytas. Suskamba telefonas. Rūta staigiai pašoka iš lovos. Kitoj lovos pusėj miega Erikas. Rūta sugrabalioja telefoną palto kišenėj. Netyčia ant žemės iš palto iškrenta kruvinos žirklės. Rūta akimirka pažiūri į jas ir puola atsiliepti.

Alio.

Kur esi? - susirūpinusi klausia mama.

Rūta pakelia žirkles ir eina į virtuvę.

Namuos.

Darius sakė, kad vakar nuo laiptų kritai ir susižeidei.

Ai nieko, truputį susimušiau šonus ir viskas. Pabūsiu pora dienų ramiai namuos ir praeis ,- ramina mamą Rūta, plaudama kruvinas kirpimo žirkles.

Nu normliai tu čia... Aš šiandien laisva, tai atvažiuosiu pas tave. Dar pakeliui važiuoju į parduotuvę, tau gal ko paimt?

Rūta įsitempia.

A... Ai taip staigiai nežinau, kaip ir nieko. O už kiek tu būsi?

Nežinau, už kokios valandikės.

Okey, iki tada ,- sumurma Rūta ir padeda telefoną.

Gretai praplauna žirkles. Atsigręžusi pamato tarpdurį Eriką.

Kur taip skubi?

Mama nori susitikti. Važiuoju namo, vėliau grįšiu ,- praeidama pro jį atsako Rūta ir dedasi daiktus.

Erikas stebi ją, iki kol Rūta išeina pro duris.

VI dalis

Iki ryt, Inga! - šūkteli Rūta, rišdamasi palto dirželį.

Iki, Rūtele! - iš pietų kambario meiliai atsisveikina kirpėja Inga.

Lauke tamsu. Šviesą skleidžia miesto šviestuvai, tankiai nusnigęs baltas sniegas ir viena kita pravažiuojanti mašina. Rūta užsuka už namo kampo į vidinę, mažą automobilių aikštelę. Staiga iš tamsos išnyra Erikas.

Rūta ,- prataria.

Mergina nešasi į šoną, išpūtusi akis. Pamačiusi Eriką, iškart nusisuka ir paspartina žingsnius. Erikas pasiveja ją ir sučiumpa už parankės.

Rūta, kas buvo? - Erikas atidžiai stebi jos akis.

Rūta nežiūri į jį. Minutę abu stovi įtemptoje tyloje. Mergina atsikrenkščia. Giliai įkvepia ir atsisuką į Eriką.

Žinau, kas iš tikrųjų nutiko Arnui. Daugiau nebelysk prie manęs ,- tai pasakiusi, nueina.

Erikas taip ir lieka stovėti vietoje. Jo kairė ranka, nesenai lietusi Rūtą, nusvyra, jai pasitraukus.

Dariaus ir Irenos namai. Svetainėje stūkso ilgas stalas, tankiai nukrautas įvairiais patiekalais. Fone skamba kalėdinės tematikos muzika. Irena vis dar pluša virtuvėje, ant torto tepdama baltą glajų. Rūbinėje rengiasi Darius. Staiga suskamba durų skambutis. Irena, baiginėdama tepti glajų, nervingai žvilgteli į svetainės pusę. Vėl nuaidi skambutis.

Dariau! - rikteli moteriškė.

Tuoj! - bandydamas kuo greičiau užsisegti marškinių sagas, susinervinęs šūkteli vyras.

Nekelk balso, o duris eik daryt!

Darius tyliai nusikeikia ir baigęs darbą, greitu žingsniu nueina iki durų. Pro šalį praeidamas pro virtuvę, parodo Irenai vidurinį pirštą, ir toliau tęsia kelionę iki durų. Abu šypteli. Dariui atidarius duris, į namus įeina Rūta, paskui ją senelis, vėliau teta su dėdė ir savo anūku. Visi apsikeičia dovanomis. Į ceremoniją spėja įbėgti Irena, rankose laikydama dovanų maišelius.

Pasibučiavę, apsikabinę, visi patraukia į svetainę ir sėdasi prie stalo. Irena nužvelgia svečius.

O kur brolis, tėte? - klausia senyvo vyro.

Darbe. Bet kad šventinė, tai greičiau paleis, tai greit turėtų atvažiuot ,- paaiškina senelis.

Irena linkteli ir nueina sparčiu žingsniu į virtuvę.

Jezau, Ireniuk, kam tiek priruošei, nesuvalgysim visko. Ateik prie stalo, nebevark ,- kviečia teta.

Šalia senelio sėdi berniukas, visą dėmesį sukoncentravęs į telefoną. Senelis palinksta prie jaunėlio, susiraukęs bando pažiūrėti į telefono ekraną.

Kas čia, angelėli? - klausia senelis.

Čia Among Us, kaip mafija. Reikia surasti imposterį ir jį užlenkt, kol neišpjovė mūsiškių ,- greit išberia berniukas, nenuleisdamas akių nuo telefono.

Senelis tik gūžteli pečiais ir nutyla.

Rūta išeina iš prekybos centro, rankose laikydama daug maišų. Nueina iki automobilio ir atidariusi bagažinę, pradeda krauti prekes. Staiga iš abiejų šonų prieina du vyrai. Vienas žemas, rudų akių ir tamsių plaukų. Jie prisiartina prie Rūtos. Mergina, atpažinusi Robertą, greit įkiša į maišą ranką ir ištraukusi dėkliuką, sugrūdą į paltą. Tą akimirką vienas iš vyrų užmauna Rūtai ant galvos maišą, o kitas, užlenkęs merginai už nugaros rankas, sugrūda ją į netoli stovintį pilką automobilį, jau atidarytom keleivio durėlėm. Vyrai užveda mašiną ir pasišalina. Aikštelėje, tarp automobilių jūros, lieka Rūtos mašina, atidaryta bagažine.

Ko norėjai? - atsainiai užklausia Erikas, nežiūrėdamas į pašnekovą.

Du vyrai stovi pakelėje, tarp pastatytų savo automobilių, netoli miško. Aukštas, raudonplaukis vaikinas ištraukia iš vidinės palto kišenės metalinę cigarečių dėžutę ir pasiūlo Erikui. Šis pasiima cigaretę. Raudonplaukis užsidega ir uždega Erikui cigaretę.

Norėjau su tavim susitikti dėl kelių priežasčių ,- giliai įkvepia raudonplaukis.

Erikas žiūri į jį akmeniniu veidu. Raudonplaukis užsirūko.

Edgarai, negaišink mano laiko ,- ramiai ištaria Erikas.

Aš palieku saviškius ,- Edgaras atsisuka į Eriką ir šypteli ,- tu man padarei paslaugą. Su Arnu turėjau keletą neišspręstų reikalų, kuriuos tu puikiai išsprendei.

Erikas suklūsta, pakelia kairį antakį ir tyli.

Kita susitikimo priežastis... ,- Edgaras prispaudžia cigaretę prie lūpų, tada pažvelgia Erikui tiesiai į akis ,- jie ką tik išsivežė Rūtą.

Pilkas automobilis sustoja miško viduryje. Iš keleivio pusės iššoka aukštas šviesiaplaukis, paskui save nusitempdamas Rūtą su maišu ant galvos. Iš vairuotojo pusės išlipa Robertas. Trijulė po poros minučių pasiekia negyvenamą, medinį, mažytį namelį, išdaužytais langais. Visi įlenda į jį. Viduje tuščia, tik per vidurį pastatyta kėde. Šviesiaplaukis nuima Rūtai nuo galvos maišą. Mergina pamirksi ir apsidairo.

Sėsk ,- įsakmiu tonu prataria Robertas.

Rūta pakraupusi, lėtai atsisėda ant medinės kėdės. Jos žvilgsnis šokinėja tarp abiejų vyrų ir namo aplinkos. Mergina surango rankas prie krūtinės ir kaire ranka apčiupinėja viduje esantį dėkliuką. Vyrai išeina į lauką. Per langą Rūta mato juos kalbantis ir rūkant. Mergina drebančiom rankom suranda dėkliuką ir išima iš jo naujutėles kirpimo žirkles. Suspaudžia delne ir pakiša ranką po dešine pažastimi. Po kelių minučių į vidų įeina šviesiaplaukis. Jo nosis paraudusi, vaikinas vis šnypščioja. Jis prieina prie Rūtos iš šono ir pradeda liesti jos plaukus. Staiga Rūta ištraukia kairę ranką ir užsimojusi šonu, suvaro aštriąją žirklių pusę tiesiai šviesiaplaukiui į šlaunį.

Blet! - surinka vyras ir pusiau parklupęs užsiima už kairės kojos.

Akimirksniu atsilapoja namelio durys ir įbėga Robertas. Pamatęs draugą skęstantį platėjančioje kraujo baloje, pribėga prie Rūtos ir stipriai vožia jai per veidą.

Į didelį, baltą kambarį įsiveržia Erikas. Paskui jį Edgaras. Patalpoje tarpusavyje šnekasi Eriko žmonės. Visi atsigręžia. Vienas iš vaikinų paima nuo stalo gloką ir nusitaiko į Edgarą. Šis iškelia rankas.

Ramiai. Jis mums padės ,- nuramina draugą Erikas.

Vaikinas sutrinka, tačiau lėtai nuleidžia ginklą. Erikas paaiškina situaciją dėl Rūtos. Visi atidžiai, be jokių klausimų, klausosi Eriko.

Dabar bus taip ,- tęsia Erikas, stebėdamas kiekvieną grupės narį.

Staiga atsidaro buto durys, pro jas įeina sutrikęs Darius ir klausiamai pažvelgia į Eriką.

Laiku atėjai ,- ištaria Erikas.

V dalis

Prie kirpyklos, žviegdamas sustoja juodas automobilis. Rūta iškart išbėga iš kirpyklos. Erikas staigiai šoka iš automobilio ir priėjęs prie Rūtos, stipriai ją apkabina. Tada nuveda iki mašinos, atidaro dureles ir įsodina ją. Netrukus automobilis dingsta tarp miesto margumyno.

Rūta sustingusi, abiem rankomis tvirtai laiko abu palto galus, neužrišusi.

Ką jis tau darė? - įsitempęs paklausia Erikas.

Užsidega raudona. Automobilis sustoja.

Duok snukutį savo ,- Erikas švelniai ranka suima smakrą ir pasukioja merginos galvą į šonus, įdėmiai apžiūrėdamas veidą, vėliau rankas.

Mergina ištraukia iš palto pinigus ir išsigandusi pažvelgia į Eriką. Šis pakelia antakius. Tada šypteli, nusisukęs į kelią:

Dabar galėsi nusipirkti visą naują įrangos komplektą.

Rūta išpučia akis:

Tu durnas?

Vos įžengusi į Eriko butą, Rūta numeta pinigus ant koridoriaus lentynos, nusiauna batus ir žengia į jo darbo kambarį. Tiesiu žvilgsniu pamato priešais sekciją su stiklinėmis durelėmis. Viduje stovi viskio butelis. Mergina atidaro spintelę, atsuka butelį ir užsiverčia. Nugėrusi gerą gurkšnį, pamato Eriko stalą.

Kas čia?

Erikas stovi tarpdurį ir stebi Rūtą. Lengvai nusijuokia ir pašaipiai tarsteli:

Tai matau, tėvelis nelabai mėgsta pasakotis.

Rūtos žvilgsnis šokinėja tarp Eriko ir nukrauto marihuana ir galybe pinigų stalo. Užsimerkia ir vėl užsiverčia butelį. Matydamas, kaip viskis palaipsniui nyksta, Erikas prieina ir atima.

Duok čia ,- užsuka ir padeda į vietą ,- Nusiramink, mergaite.

Rūta atmerkia akis ir staigiai prisimerkia. Ryški saulės šviesa spigina per visą kambarį. Pamirksėjusi apsižvalgo. Lova, patalynė. Pereina rankomis per nuogą kūną. Staiga išgirsta atsidūsėjimą. Prie pat jos veido, atsukęs nugarą, guli Erikas. Rūta lėtai atidengia patalynę ir bando išlipti. Lova sunkiai suinkščia. Erikas apsiverčia į kitą šoną ir kaire ranka užspaudžia Rūtą per kaklą.

Mano pupa... ,- per miegus sumurma Erikas.

Po truputį, nedarydama staigių judesių, Rūta išsirango iš lovos. Sugriebia savo rūbus, apsirengia ir nutipena į koridorių. Staiga jos žvilgsnis sustoja ties darbo kambariu. Ji pamato tą patį stalą. Per kampą dirsteli į miegamąjį. Erikas nieko neįtardamas toliau snaudžia. Rūta ant pirštų galų sustoja ties stalu, apsirengia, nužiūrinėdama gerybes. Grįžta į koridorių ir iš palto išsitraukia telefoną. Susiranda Dariaus kontaktus.

Rūta: ,,Reikia pakalbėt. Mama dabar namuos?"

Vos po poros sekundžių telefonas suburzga.

Darius: ,,Ne, pas Editą nesenai išvažiavo. Kas buvo?"

Rūta: ,,Už gero pusvalandžio atvažiuosiu."

Autobusas sustoja vienišoje stotelėje. Aplinkui balti, apsnigę laukai. Vienintelė Rūta išlipa. Ją pasitinka ledinis vėjas. Tolumoje matosi didelio namo kontūrai. Mergina pasuka link jų.

Tai suknistas parazito gabalas papasakojo... Nu gerai. Važiuojam. Tada aš irgi turiu ką papasakot apie tavo draugelį ,- sukryžiavęs rankas, ištaria Darius.

Rūta sutrinka.

Palauk, pirmiausia gal išsiaiškinkim kaip pas jį atsirado tiek pinigų!

Darius atsidūsta.

O gal pirmiausia sutariam tada, kad apie visą šitą pokalbį nieko mamai nesakom?

Rūta linkteli, vis dar pasimetusi:

Gerai... Tai kaip su tais pinigais, žole ir iš vis jus abu?

Darius atsisėda priešais Rūtą ant fotelio ir palinksta prie stalo.

Mes kartu dirbam. Trumpai ir aiškiai - aš gaminu, jis parduoda. Mama žino, kad aš gaminu ir, kad kažkam duodu platinti ,- lėtai tardamas kiekvieną žodį, aiškina Darius.

Tai mama nežino, kad tu dirbi su Eriku?

Nu taip.

Rūta atsilošia į sofą ir šypteli.

Tai čia tą ir būtum pasakojęs apie Eriką?

Darius suspaudžia lūpas. Nežiūri Rūtai į veidą.

Nu ne ,- galop išsteni ir atsilošia. Viena ranka užsidengia burną, kitą stipriai įremia į fotelio rankeną.

Rūta laukia, stebėdama Darių. Šis greit žvilgteli į ją ir vėl nusuka akis.

Žodžiu, Erikas kaip ir subadė tą... Hm, nu tą Arną...

Kirpykla. Rūta nusiplukusi nueina į pietų kambarį. Išsiima iš rankinės plastikinį indelį ir sudrimba ant kėdės. Žiūri į maistą, tarsi nieko nematydama. Krūpteli, suburzgus telefonui. Išrausia jį iš rankinės. Trys praleisti skambučiai nuo vakar ryto iki šios akimirkos. Šešios žinutės. Erikas. Rūta užsiima už galvos. Nugrūda mobilų atgal į tašę ir kimba į bulvių košę.

Į didelį, baltą kambarį įeina Darius su Eriku. Čia tvarkosi penki jauni vyrai. Įėjus svečiams visi nutyla ir atsisuka į Darių su Eriku. Erikas su visais apsikabina, šypteli, Darius linkteli vaikinams. Kambarys skendi dūmuose, nors langai atidaryti. Kambario centre didelis stalas, apkrautas dokumentais. Stalo šonuose, skirtingose vietose padėti trys glokai. Vyrai kalbasi tarpusavyje, kažką derina. Erikas ir Darius užsidega cigaretes

Staiga prasiveria buto durys. Pasirodo du, vidutinio amžiaus policininkai. Jie suspaudžia rankomis su Dariumi. Tada Darius išsitraukia iš palto pluoštą surištų pinigų.

Kaip tarėmės, jūsų dalis. Dešimt gabalų ,- praneša Darius ir įduoda policininkams.

Šie pavarto rankose pinigus. Šypteli ir padėkoję pasišalina. Tada Darius prisijungia prie vaikinų, sustojusių aplink stalą ir analizuojančių dokumentus.

IV dalis

Naktis. Rūta užsimerkusi blaškosi po lovą. Staiga pasigirsta spigus sirenų kauksmas. Rūta atmerkia plačiai akis. Sustingusi, negiliai, dažnai kvėpuodama, akimis permeta savo kambarį. Įkvepia ir iškvepia. Lėtai apsiverčia į kitą šoną, darsyk įkvėpusi ir iškvėpusi, užmerkia akis.

Priešais save pamato rūsio duris. Aplink ją daug susispaudusių vaikų apie dešimties, dvylikos metų amžiaus. Mergina nuleidžia akis, pamato save panašiai apsirengusią ir atrodančią kaip vaikus. Išgirsta netoliese raminančią vaikus vidutinio amžiaus auklėtoją. Jos plaukai sugarbanoti, iki pečių, išsidraikę į šonus. Ji turi didelius, kvadratinius akinius. Moteris ragina vaikus judėti pirmyn, link didelių, metalinių, geltonų durų. Visi bėga, kliūdami vieni už kitų.

Staiga vaizdas išsilieja. Rūta atsiduria bute. Fone girdisi muzika, ant mažo staliuko, papuošto nėriniu, stovi senas radijo aparatas. Rūta apsižvalgo, aplinka panaši į senyvo žmogaus namus. Į kambarį įeina apie trisdešimties metų moteris. Ji nusišypso Rūtai ir pradeda šukuoti jos ilgus, šviesius plaukus. Surišusi į kasytes, apriša baltais, dideliais kaspinais. Tada greit užriša ant kaklo raudoną trikampę skarelę. Užsivilkusi tamsų sijoną, ilgas baltas kojines ir baltus marškinėlius, Rūta pasišokinėdama, greit duodama mamai bučkį į žandą ir prigriebdama portfelį, iškeliauja pro duris.

Vaizdas dingsta. Po sekundės juodumos, išryškėja vaizdas. Rūta stovi lauke, aplink ją didelis pilkas fabrikas. Priešais atviras, ką tik sprogęs reaktorius. Mergina pamato netoliese stovintį vyrą, apsirengusį baltais, elektrinės darbininko rūbais. Pakėlęs galvą, vyras stebi degantį reaktorių. Rūta neskubėdama prieina prie jo. Nuaidi antras sprogimas. Staiga vyras šūkteli ir nubėga į fabriko vidų. Rūta iš paskos. Staiga sustoja, užsiima už galvos. Prisimerkusi stebi, kaip vyras dingsta pastato viduj. Ji sudreba, pirštu paliečia lūpas, jos kruvinos. Jai iš nosies bėga kraujas. Tolumoj girdisi sirenų gausmas. Iš vienos iš gaisrinių, stovinčių netoliese, išlipa raudonu veidu gaisrininkas ir gaudydamas orą, nukrenta ant asfalto. Po poros sekundžių sustingsta.

Viskas aptemsta. Vėl pradeda ryškėti kontūrai. Vaikų būrys susispietęs šūkčioja aplink žydrai nudažytą gazirofkę. Vaikai stumdosi, mažomis rankytėmis vienas iš kito atiminėdami stiklinę. Rūta laiko saujoje kapeiką. Šalia jos stovi baltaplaukė draugė. Ji laiko rankose tris kapeikas. Rūta tvirčiau suspaudžia lūpas ir susiraukia, pamačiusi kapeikas ir greit nusuka žvilgsnį į vaikų eilę. Visi stumdosi, šūkalioja. Baltaplaukė trypteli koja ir šūkteli. Po kiek laiko šurmulys aprimsta ir vaikai išsiskirsto. Baltaplaukė išgeria geltoną limonadą. Po jos Rūta, įmetusi į aparatą savo kapeiką, įsipila balto limonado ir iškart užsiverčia stiklinę.

Netikėtai Rūta vėl atsiranda tame pačiame elektrinės lauke, kur pamatė negyvą ugniagesį. Ji nubėga paskui baltai apsirengusį vyrą laiptais žemyn. Jai iš šonų atbėga daugiau žmonių. Visi šaukia, kad reikia greičiau leistis į rūsį. Auklėtoja vaikams dalina dujokaukes. Žmonės stumdosi, žviegia, verkia. Visi nusileidžia ir pasiekia storas metalines duris. Vyrai atsuka sraigtą ir leidžia žmones į vidų.

Rūta vėl daugiabučių namų kieme. Ji su trejais berniukais žaidžia ,,lėlę ir pardavėją".

Dabar aš noriu būti pardavėja! - įsakmiai sukomanduoja Rūta.

Ne, aš būsiu pardavėjas! - suspaudęs kumštelius, rikteli šviesiaplaukis berniukas.

Tu jau buvai, dabar mano eilė! - rikteli Rūta ir kimba draugui į atlapus.

Abu susistumdo. Likę du berniukai nustebę žiūri. Staiga Rūta stipriai patraukia už šviesiaplaukio baltų marškinių rankovės ir pasigirsta plyšimo garsas. Stoja tyla. Marškinių savininkas išpučia akis. Apsižliumbęs nubėga namo. Rūta taip ir lieka stovėti su rankose išplėšta marškinių rankove.

Rūta kartu su visais patenka į rūsį. Visi susispaudę, stumdosi, šaukia, verkia. Auklėtoja su vaikais bėga prie geltonai dažytų durų ir lenda į patalpas. Čia tarsi laiptinė: koridorius šakojasi į dvi puses. Sienos nudažytos tamsiai žalia spalva. Iš kiekvienos koridorių pusės daugybė durų. Rūta juda žingsnelis po žingsnelio kartu su minia.

Kiemo smėlio dėžėje kapstosi Rūta ir juodaplaukis berniukas . Iš pirmo aukšto balkono išlenda moteriškė ir pašaukia Rūtą. Mergaitė paskubomis renkasi smėlio žaisliukus. Berniukas nekreipdamas dėmesio toliau kapsto smėlį su jos kastuvėliu.

Atiduok, mane mama jau kviečia ,- pyktelėjusi ištaria Rūta.

Palauk, dar truputį ,- nepatenkintas sumurma juodaplaukis berniukas.

Atiduok, man reikia eiti namo! - šūkteli Rūta.

Nesulaukusi jokio atsako, Rūta ištraukia iš indelio metalinį grėbliuką ir duoda per galvą berniukui. Šis išmeta iš rankų kastuvėlį ir užsiima už pakaušio. Rūta, nieko nelaukdama, susirenka likusius žaislus ir išeina namo.

Rūsys. Rūta įeina į mažyti kambarėlį. Priešais ją, kiek aukščiau, mažas, stačiakampio formos langas. Pro jį matosi tingiai skraidantys pelenai ir dulkės. Laukas po truputį paskęsta tamsioje dūmų migloje. Rūtai užspaudžia krūtinę, darosi sunku kvėpuoti, ji pradeda dusti.

Mergina pramerkia akis. Kambarys nusidažė blankia, auksine spalva. Rūta nuleidžia kairę ranką ant žemės ir sugrabalioja ant grindų gulintį telefoną. Prisimerkusi pažvelgia į ekraną ir atsidususi, neskubėdama atsisėda. Nuleidžia rankas tarp kojų, delnuose laikydama telefoną. Žiūri priešais save į pliką sieną. Užsimerkia.

Rūta šluoja likusius keletą šviesių plaukų tarp kėdės kojų. Fone skamba muzika, ūžia plaukų džiovintuvas, aidi moterų juokas. Pasigirsta vėjo švilpimas, prasivėrus kirpyklos durims. Rūta pakelia akis. Tiesiai link jos, pasitikinčia eisena, atžingsniuoja žemokas vaikinas.

Jūs Robertas? - nusišypsojusi paklausia Rūta.

Taip ,- prataria vyras ir iškart atsisėda į šviežiai nuvalytą kėdę.

Nusiima medžiaginę kepurę nuo galvos ir kita ranka perbraukia anglies spalvos plaukus. Nieko nelaukdama, Rūta imasi darbo. Bekirpdama retsykiais žvilgteli per veidrodį į vyrą. Tačiau pastebėjusi, kad šis irgi ją stebi nenuleisdamas nuo jos tamsių akių, iškart nusuka žvilgsnį į jo plaukus. Baigusi kirpimą, nuima peniuarą ir pakviečia vyrą į pietų kambarėlį susimokėti.

Pirmoji į kambarį įžengia Rūta ir nusisuka prie žurnalo. Staiga išgirsta, kaip vyras uždaro kambario duris. Lėtai atsisuka.

Mes su Arnu buvome geri draugai ,- ramiu balsu prašneka Robertas.

Rūta pasimeta. Sustingusi stovi prie žurnalo, vis dar dešine ranka pasirėmusi į stalą. Robertas prieina arčiau, juos skiria metras.

Praeitą savaitę buvau sutikęs Eriką darbo reikalais ,- toliau ramiai, tačiau su grasinimo gaidele, kalba Robertas ,- Juk pažįsti Eriką, taip? - įdėmiai stebėdamas, paklausia merginos.

Rūta išbalusi lėtai palinksi galvą. Mergina pradeda trūkinėjančiai kvėpuoti. Robertas dar žingsniu arčiau prieina prie jos. Iškelia dešinę ranką ir smiliumi paliečia Rūtos nosį.

Man nesvarbu, kokia gera buvai Arno draugė. Tu jį išdavei ,- staiga Robertas ta pačia ranka griebia Rūtai už plaukų, palenkia jos galvą žemyn ir, pažvelgęs į akis, tyliai sušnypščia ,- pradėdama trintis su Eriku, kekše.

Tai pasakęs, paleidžia Rūtos plaukus ir išsitraukęs iš palto pluoštą pinigų, sviedžia ant stalo. Tuomet priėjęs prie durų, atsigręžia per petį į merginą ir šyptelėjęs, linksmai ištaria:

Ai be to, ačiū už kirpimą. Rekomenduosiu.

Nieko nelaukęs apsisuka ir plačiais žingsniais pasišalina iš kirpyklos. Rūta drebėdama atsitiesia. Šaltomis, pamėlusiomis rankomis paliečia penkiasdešimties eurų banknotų krūvą. Paslepia juos po savo žiurstu ir išsitraukia telefoną.

Tamsus kambarys. Prie sienų stovi medinės, raižytos spintos. Viduryje kambario medinis stalas. Ant odinės, rudos kėdės sėdi Erikas. Vaikinas palinkęs prie stalo skaičiuoja kupiūras. Stalas padalintas į dvi dalis: vienoje pusėje krūva pinigų, kitoje - gausybė maišelių su įvyniotomis folijomis. Šalia Eriko dešinės rankos stiklinė su viskiu ir ledukais, netoli ir pustuštis butelis.

Suskamba telefonas. Erikas išsitraukia jį iš džinsų kišenės. Pamatęs ekraną, kilsteli antakius.

Rūta? - nutyla, klausosi ,- Nusiramink. Kas buvo? - po poros sekundžių sukanda dantis, žvilgsnis įsminga į vieną tašką ,- tuoj atvažiuosiu. Būk vietoj.

Įsikiša telefoną atgal į kišenę, užsimeta ant kėdės numestą juodą paltą ir greitu tempu išeina iš namų.

III dalis

Į vienkiemį, prie didelio balto namo, įsuka juodas, prabangus automobilis. Iš jo išlipa Erikas. Apsižvalgo - aplink tyri laukai, nė gyvos dvasios. Staiga namo durys atsiveria ir pro jas lėtai išeina Darius. Galva linkteli Erikui ir sugrįžta į vidų. Erikas darsyk apsižvalgo ir paskubom nutipena į vidų.

Erikas sustoja svetainėje. Aplinka prabangi: ant sienų kabo paveikslai, odinė sofa ir foteliai, vis dar rusena nesenai užgesintas židinys.

Kiek? - šūkteli Darius iš kito kambario, kuisdamasis.

Penkiasdešimt gramų ,- kiek įsitempęs ištaria vaikinas.

Darius grįžta rankose laikydamas paketėlį, apvyniotą folija. Erikas išsitraukia pinigus ir vyrai apsikeičia dovanomis. Vaikinas iškart užkiša po koža paketą ir nieko nesakęs, apsisuka.

Įsėdęs į automobilį, kosteli nuo aitraus, kartoko kvapo. Iškart ištraukia paketą ir įbruka į sportinę kuprinę. Nieko nelaukęs, užveda mašiną ir pasišalina iš kiemo.

Vos pasiekęs Vilnių, viena ranka pasikvėpina, kita pasitvarko šukuoseną. Išlipa senamiestyje ir tiesiu žingsniu į kirpyklą. Vos įėjus, pasklinda įvairiausių kvapų paletė, nosį kutena nesenai išpurkštas lako kvapas. Eriko žvilgsnis sustoja ties aukšta šviesiaplauke. Ji nuima nuo moteriškės peniuarą ir abi persimeta keletą žodžių. Abi moterys šypsosi, apsikabina. Galop moteriškė nueina prie kasos, praeidama pro Eriką. Staiga Rūta sustingsta. Abiejų žvilgsniai susitinka. Erikas neskubėdamas, atsargiai prieina prie merginos.

Labas... Hm, gal galim trumpam pasikalbėt? - numykia Erikas, pasikasydamas kaklą.

Rūta įdėmiai pažvelgia į jo akis. Įsitempia. Giliai įkvepia.

Einam ,- ir apsisukusi nueina į persirengimo ir papietavimo kambarėlį.

Mergina išsitraukia juodą paltą ir abu išeina iš kirpyklos. Stovi vienas priešais kitą. Šalia gatvėje zuja automobiliai, skuba žmonės. Rūta trumpam šypteli, pastebėjusi lengvai krentant snaiges. Erikas užverčia galvą į dangų.

Nu va, jau ir snigti pradėjo ,- nervingai nusijuokia Erikas.

Mergina šypteli. Abu susižvalgo. Erikas prieina arčiau jos.

Nežinau, Erikai... ,- jai nespėjus užbaigt sakinio, Erikas stipriai ją apkabina.

Abu stovi apsikabinę. Per Eriko petį Rūta pamato dvi koleges prie kirpyklos lango geriančias kavą ir besišypsančias.

Kaip suprast atėjo į kirpyklą? - apstulbsta Irena, rankose laikydama kątik užvirusį arbatinuką.

Rūta pasimuisto kėdėje ir toliau beria cukrų į mamos puodelį.

Nu bet normaliai... Kažkoks nesveikas ,- pildama verdantį vandenį į puodelius, toliau plūstasi Irena.

Atsisėda priešais Rūtą ir laukia. Mergina žiūri į garuojančią kavą.

Ir kas toliau? Išvijai? - toliau klausinėja mama.

Ne ,- trumpai atsako Rūta, nežiūrėdama mamai į akis.

Irena atsidūsta:

Rūta...

Žinau ,- iškart pertraukia dukra ,- nieko ten nebuvo. Atėjo, išėjo ir viskas.

Pasigirsta durų skambutis. Mama nubėga atidaryti durų. Rūta išgirsta garsiai mamą kalbant:

Žinok ant nuostabių naujienų grįžai. Rūtos benkartas sugrįžo!

Rūta užsidengia delnais veidą ir alkūnėmis atsiremia į stalą. Į virtuvę įeina Darius su pirkinių krepšiais. Paskui jį Irena. Rūta žvilgteli pro pirštus į Darių. Šis šypteli jai.

Tai ko tas parazito gabalas norėjo? - nusijuokia Darius Rūtai.

Pasigirsta skambutis. Darius išsitraukia iš džinsų kišenės telefoną ir žvilgteli į ekraną. Paskubomis išeina į kiemą, palikdamas pirkinius ant stalo.

Kas čia buvo? - suklūsta Rūta.

Darbo reikalai ,- trumpai paaiškina mama, kraudama prekes iš krepšių ir dėliodama į lentynas.

Rūta prisimerkusi pažiūri į patėvį ir nueina padėti mamai sudėlioti maisto produktus. Po minutės grįžta Darius.

Man reikia važiuoti ,- truputį susirūpinęs praneša.

Kada grįši? - ramiai paklausia Irena, toliau dėliodama prekes.

Nežinau, už poros valandų. Rūta, važiuoju pro Baltupius, galiu užmesti prie to pačio ,- jau audamasis koridoriuje batus, pasiūlo Darius.

Rūta greit įdeda pieną su grietine į šaldytuvą ir pasičiupusi nuo kėdės rankinę, atsigręžia į mamą:

Susiskambinsim ,- sumurma ir išlekia.

Irena linkteli galva ir pasilenkia prie sekančio krepšio.

Darius įvažiuoja į garažų kiemą. Pasuka kiek tolėliau, netoli miškelio, kur stovi juodas automobilis. Darius išlipa. Tolumoje girdisi kelių vyrų kalbų aidai ir įrankių barškesys. Vyras prieina prie juodos mašinos, iš kurios išlipa Erikas.

Yra problema ,- susijaudinęs sumurma vaikinas, žvalgydamasis į šonus.

Nu? - suklūsta Darius.

Arnas ,- tai pasakęs, Erikas stebi vyro reakciją.

Darius stovi nesupratęs. Akimirką tyli. Tada išsižioja:

Tai tu jį užlenkei?

Ne tame problema. Nors kaip čia pasakius... Susitikau šiandien su vienu pirkėju ,- Erikas nervingai vaikščioja pirmyn atgal pagal automobilį, tuomet sustoja ,- Jis iš Arno gaujos.

Darius prisimerkia ir akylai stebi Eriką:

Tai iš kur jis žino? Pasakojai kažkam?

Erikas papurto galvą, delnus trindamas į kelnes.

Jie įtaria mane. Logiška, kad mane.

Kodėl? - suklūsta Darius.

Vaikinas nervingai nusijuokia.

Mes nuo vidurinės laikų pažįstami. Ne itin gerai sutardavom...

Viskas dėl Rūtos? - ramiu tonu pertraukia Darius.

Ne, ne vien dėl jos... Žodžiu, turiu keletą žmonių, bet man reiktų tavo pagalbos ,- tai pasakęs, Erikas truputį išsigandęs dirsteli į vyrą.

Darius purtydamas galvą, nusijuokia.

KOMENTARAI:

II dalis

Irena guli lovoje, įdėmiai skaitydama storą knygą. Ant naktinio staliuko blankiai šviečia lemputė, netoliese storos užuolaidos vangiai kilnojasi nuo vėsaus vėjo, besibraunančio per atidarą langą. Staiga į kambarį įeina Darius. Atsiremia į durų staktą ir meiliai stebi žmoną.

Ireniuk, šįvakar Algio gimtadienis ,- viltingai prataria, stebėdamas moterį.

Moteris užsimerkia ir giliai atsidūsta.

Juk žinai, kad ryt anksti į laidotuves...

Tai taip... Aš tik trumpam ten... šimtas metų nesimatėm, o dar tokia proga...

Nu gerai... Bet grįžk iki vienuoliktos, sutariam? - veriančiu žvilgsniu tiesiai į vyrą.

Tai žinoma, mieloji, būtinai. Ačiū.

Darius prieina prie žmonos ir pabučiuoja jai į kaktą. Tada greit išeina iš miegamojo, tarpdury dar spėdamas jai šyptelėti.

Šaižiai nuskamba telefono žadintuvas. Irena susiraukusi ištiesia ranką prie naktinio staliuko ir nutildo mobilų. Atsidususi pradeda ruoštis: gamintis pietus ir ruoštis apdarus laidotuvėms. Tik Irena baigia susigarbiniuoti paskutinę sruogą, kai pro duris įvirsta Darius. Moteris išsigandusi numeta į kriauklę prietaisą ir išbėga. Pamato už durų rankenos besilaikantį, svirduliuojantį vyrą. Niurzgėdama greit nurengia jį. Šiaip ne taip Darius pats užsimaukšlina šventinius rūbus. Moteris stipriai užtrenkia vonios duris ir toliau dažosi. Vyras atsidūsėdamas virtuvėje po kriaukle pakiša įraudusį veidą ir geria vandenį.

Irena pirmoji užlipa laiptinės laiptais į viršų ir trypdama koja laukia, kol dūsaudamas užlips Darius. Jos rankose laikoma didžiulė puokštė dreba. Galiausiai abu sustoja prie Arno tėvų buto durų. Irena pabeldžia pora sykių į duris ir greit atsisukus į vyrą sušnypščia:

Aš tik noriu pasakyti, kad man sušikai visą dieną, balvone.

Atsidaro durys. Tarpdury pasirodo Rūta. Jos akys ir nosis paraudusios.

Labas, zuiki ,- gailiai kreipiasi mama ir apkabina dukrą ,- kaip tu?

Rūta palinksi galvą ir pasitraukia, praleisdama tėvus. Susiraukia, užuodusi alkoholio kvapą, sklindantį nuo Dariaus ir, mamai nematant, abu supratingai šypteli vienas kitam.

Dukra su mama nueina į svetainę, kurioje susirinkusios šnekėjo Arno mama, močiutė ir keletas tetų. Tuo tarpu Darius lėtai įsliūkina į virtuvę. Ten vyrai susėdę prie virtuvinio stalo aplink degtinės butelį, tyli. Atėjus Dariui, liūdnai šypteli.

Ko tu toks nusibaigęs? - klausia vienas iš vyrų.

Darius atsidūsta, pažvelgia į degtinės butelį ir pastumia draugui stiklinę.

Įpilk geriau ,- sumurma Darius.

Niūri lapkričio saulė tik pradėjo kilti, skaisčiai nušviesdama prabangų, juodą audi automobilį. Salono viduje, prie vairo, sėdi Erikas. Susikaupęs stebi rudomis, plūktomis plytomis nuklotus laidojimo rūmus. Tylu. Mintyse kyla įvairūs vaizdiniai iš vaikystės, kartu su Arnu.

Skambutis. Mokiniai paskubomis lenda iš gimnazijos. Visi stengiasi kuo greičiau apeiti penkių vyresnių vaikinų būrelį, stovinčių prie valytojos durelių ir rūkančių ant laiptų. Erikas stebi metais, dviem mažesnius mokinukus, tipenančius namo. Kažką pasako treningu apsirengusiam draugeliui ir visi nusižvengia. Staiga Erikas švilpteli vienam vaikinukui, praėjusiam pro juos. Berniukas neatsisuka, tik paspartina žingsnius. Erikas su draugais susižvalgo ir nuseka paskui berniuką. Klausinėja kur šis einantis, ką veiksiantis ir necenzūriniais žodžiais nupasakoja berniuko išvaizdą. Ir žvengia. Berniukas pasuka už tvorelės ir vos ne bėgte prie laiptinės. Erikas nuskuodžia prie kodinių durų ir uždengia įėjimą. Vaikinuką už nugaros apsupa keturi Eriko draugeliai.

Oi, Arniuha, nereikėjo tau bėgt ,- grėsmingai šyptelėdamas, lėtai ištaria Erikas.

Po dešimties minučių berniukas jau vienas: be pinigų, bet su didele mėlyne paaky.

Po poros valandų Erikas grįžta namo, rankose laikantis pusiau tuščią alaus butelį. Atidaro duris. Girdi virtuvėje esančią mamą. Ši ateina pas sūnų ir paliepia, kad nueitų į parduotuvę. Erikas nusijuokia ir pasiunčia ją toli. Tada nusvirduliuoja į savo kambarį ir stipriai užtrenkia duris. Mama bando pavyti sūnų, tačiau nespėjus nieko pasakyti, jai prieš nosį užtrenkiama durimis. Klausia ką šiandien padarė. Tyla.

Pats žinai, jog blogai elgiesi ir kokį kartą smarkiai prisidirbsi! - rikteli ji, tačiau po sekundės atsidūsta, numoja ranka ir nužingsniuoja į virtuvę.

Staiga Erikas grįžta į realybę. Jo prisiminimą išblaško į kiemą įvažiavęs automobilis. Iš jo išlipa keletas Arno giminaičių. Tačiau jos nematyti. Erikas atsidūsta ir užsimerkia.

Skambutis. Mokiniai paskubomis lenda iš gimnazijos. Visi stengiasi kuo greičiau apeiti penkių vyresnių vaikinų būrelį, stovinčių prie valytojos durelių ir rūkančių ant laiptų. Staiga Eriko akys sustoja ties auksaplauke, plačiomis, žydromis akimis. Mergina tvarkingai apsirengusi: baltais marškinėliais, juodu sijonu ir pilku paltu, plaukai surišti į kuodą. Tvirta, pasitikinčia eisena, iškelta galvele, eina į priekį. Erikas stebi ją ilgai, kol galiausiai vienas iš draugelių pasiūlo pasekti ją. Visi stoja nuo laiptų, išmeta cigaretes ir seka paskui merginą. Nieko jai nesako, tik sliūkina iš paskos. Mergina po kiek laiko juos pastebi ir įtariai nužvelgusi, paspartina žingsnį. Jie eina ilgokai, kol pasiekia nuosavų namų kvartalą. Čia beveik nėra žmonių. Vaikinai daugiau nieko nelaukia ir čiupę merginą už riešo, nusitempia prie eglių tvoros. Vienas nuplėšia auksinę grandinėlę, kitas sidabrinius auskarus. Erikas iškrato kuprinę, piniginę. Mergina, užsidengusi rankomis veidą, raudoja ir bando prisišaukti pagalbą, tačiau aplink nieko nėra. Pasismaginę, vaikinai palieka merginą ir išeina savais keliais.

Šįvakar Erikas grįžta vėlai ir labai girtas. Motina, virtuvėje rūkydama prie atidaro lango, išgirsta, kaip jis įvirsta į koridorių ir bando pasiekti savo kambarį. Atsidūsta ir, palaukusi, kol sūnus nueis į kambarį, užrakina duris.

Skambutis. Mokiniai paskubomis lenda iš gimnazijos. Visi stengiasi kuo greičiau apeiti penkių vyresnių vaikinų būrelį, stovinčių prie valytojos durelių ir rūkančių ant laiptų. Staiga į mokyklos kiemą įvažiuoja prabangus juodas džipas ir sustoja ties Eriko grupele. Iš mašinos išlipa du vyrai: vienas apie penkiasdešimties, o kitas trisdešimties metų. Abu čiumpa už kaklo keturiems vaikinams, įskaitant Erikč, o penktasis spėja pasprukti. Vaikinai įmetami į džipą. Mašina staigiai išvažiuoja iš kiemo ir dingsta.

Erikas pabalęs sėdi ir bijo žodį ištarti. Jis jau įtaria kas ir už ką taip elgiasi. Per užtamsintus langus pamato, jog išvažiuoja iš miesto ir įsuka į miškelį. Važiuoja duobėtu miško keliu. Galop sustoja. Aplink vien medžiai ir nė gyvos dvasios. Vyrai išlipa ir iš bagažinės išsiima storą virvę. Erikas, persigandęs, susižvalgo su draugais. Vaikinai ištempiami iš mašinos ir stipriai pririšami prie storiausio medžio. Tada vyrai nusijuokia, pažvelgę į surištuosius ir atsisveikina.

Niekas su mano brangiausia Rūtele taip nesielgs, šiukšlės ,- grėsmingai ištaria senyvas vyras ir šyptelėjęs, užkuria automobilį.

Tą naktį Eriko motina sėdi virtuvėje ant taburetės ir rūko pro pravirą langą. 12, 1, 2 valanda nakties. Moteris supranta, kad šiąnakt Erikas negrįš namo. Piktai šypteli, žvelgdama į miesto kontūrus ir mestelėjus nuorūką, užveria langą.

Ryte moterį pažadina smarkus beldimas į duris. Moteris pašoka ir užsimetusi rožinį chalatą, atskuba. Pro akutę pamato senyvą vyrą, laikantį Eriką. Ji lėtai atidaro duris. Vyras paaiškina situaciją. Moteris beviltiškai gūžteli pečiais ir padėkoja vyrui, jog paauklėjo sūnų, nes pati jau nebegalinti.

Po šio incidento pradėjo darytis keisti dalykai, stebinantys mamą. Erikas jai rytais kavos pataisydavo, neprašomas namų ruoša užsiimdavo. Kartą mama jį pastebėjo net darant namų darbus. Pakraipė moteriškė galvą ir pamąstė, kiek laiko sūnus toks gerutis bus.

Skambutis. Mokiniai paskubomis lenda iš gimnazijos. Visi stengiasi kuo greičiau apeiti keturių vyresnių vaikinų būrelį, stovinčių prie valytojos durelių ir rūkančių ant laiptų. Erikas, tik išbėgęs pro mokyklos duris, bando pasivyti auksaplaukę, žydrų akių. Susinėręs rankas už nugaros ir mindžikuodamas, bando jai kažką pasakyti. Rūta šypteli ir abu patraukia link parkelio.

Staiga Erikas suklūsta, grįždamas į realybę. Į laidojimo rūmų kiemą įvažiuoja automobilis. Iš jo išlipa Rūta ir jos tėvai. Erikas akylai juos stebi. Žmonės dingus rūmuose, Erikas pažvelgia į save per galinį veidrodėlį ir šypteli.

Po poros valandų atsiveria plačios rūmų durys ir žmonės pradeda po truputį plūsti į kiemą. Erikas staigiai išlipa iš automobilio ir akim susiranda Rūtą. Staiga, žvalgydamasi, mergina užmato Eriką, tolėliau stovintį tarp medžių. Nustebusi atsargiai prieina. Erikas irgi keltą žingsnių paeina, bet ne taip arti, kad kiti jį pamatytų.

Ką tu čia darai? - nustemba Rūta.

Atėjau į Arno laidotuves. Nenoriu jums trukdyti, tai iš pagarbos senam draugui, atėjau bent iš toli su juo atsisveikinti ,- vaidindamas liūdną, sumurma Erikas.

Rūta pasimeta. Užjaučiančiu žvilgsniu žiūri į Eriką. Akies krašteliu pamato juodą, prabangų automobilį. Susiraukia.

Jis tavo?

Erikas atidžiai stebėdamas ją, nenuleisdamas akių nuo merginos, linkteli. Rūta prisimerkia, bando kažką įžvelgti Eriko veide. Pora žingsnių atsitraukia nuo jo. Staiga tolumoje pasigirsta šauksmas.

Mane kviečia ,- sumurma mergina.

Gal tuomet aš tau vėliau parašysiu, gerai? - viltingai ištaria Erikas.

Merginai vis dar apstulbusi ir įtari, greit linkteli galva ir apsisukusi grįžta prie susibūrusių žmonių.

KOMENTARAI:

I dalis

Saulėta diena. Pamiškėje, lygiai nupjautoje vejoje stūkso daugybė baltų staliukų ir kėdžių. Ant jų susėdę giminės ir jaunavedžių draugai linksmai šnekučiuojasi. Šone groja muzikantai, pasipuošę baltais kostiumais. Per vidury pastatytas didžiausias stalas prie kurio susėdę jaunavedžiai, jų tėvai bei broliai, sesės. Šis stalas tyli. Visi nudelbę akis kramsnoja. Jaunasis bando pajuokauti, tačiau tėvų minos nesikeičia, tik jaunoji jam pritariamai šypteli.

Prieš susirenkant svečiams, sutuoktiniai pamato, kaip išlipę jų abiejų tėvai dėl kažko susirieja, tačiau jie per toli, tad niekaip negali nugirsti. Kai visi susirenka ir susėda prie stalo, jaunavedžiai sunerimę susižvalgo.

Jaunosios mama Irena smulkutė moteriškė, elegantiška, pasidabinusi kaklą ir riešą deimantais. Jaunosios tėvas, nors ir truputį pražilęs, tačiau atrodo pakankamai jaunas, pasitempęs, juodu kostiumu ir sušukuotais plaukais. Anyta su savo vyru atrodo tarsi iš kito pasaulio. Jie patys sėdi susigūžę ir susiraukę, nes jaučia, esą prastesni už kitus.

Pakalbėję, palinkėję jaunavedžiams sveikatos, laimės ir meilės, svečiai kimba prie maisto. Jaunuolio tėvai sutrinka, pamatę tiek galybės įrankių prie lėkščių. Marčios mama paniekinamai prunkšteli ir staigiai prisidengia ranka burną. Jos vyras pirmiau žvilgteli į ją piktai, tačiau nesusilaiko irgi nešyptelėjęs.

Ir štai kelia visi tostus. Irena piktdžiugiškai šypteli, stebėdama, kaip jaunasis geria šampaną. Staiga vyras užsiima už pilvo. Jo tėvai sunerimę palinksta prie sūnaus. Iš kito šono marti pradeda dairytis pagalbos. Tačiau nespėjus daugiau nieko padaryti, jaunasis makteli galvą tiesiai į bulvių košę. Jaunoji surinka, svečiai subruzda: kas skambinti greitajai pagalbai, kas bando atgaivinti jaunikį, o kas bando nuraminti jaunąją. Tik vienintelė jaunosios mama sėdi sau ramiai prie stalo ir užrietusi nosį gurkšnoja šampaną. Žentas apšalęs sėdi ir išpūtęs akis stebi nejudantį jaunikį. Jaunoji nusibliovusi nejučiom apsirinka ir paima sutuoktinio taurę ir visą užsiverčia. Marčios motina tiek užsižiopso į lavoną, jog net nepastebi, kaip jos mylimiausia dukrelė išgeria nuodus. Netrukus ir žmona užsilenkia, griūdama ant vyro. Tuomet jau ir Irena šoka it įgelta iš savo vietos, netyčia apliedama šampanu sutuoktinius.

Tolumoje pasigirsta greitosios pagalbos sirenų kaukimas. Automobilis išlenda iš tankios girios, kurios glūdumoje jau slepiasi paskutiniai, besileidžiančios saulės spinduliai.

Į baltą palatą nedrąsiai prasiskverbia pirmieji saulės spinduliai. Girdisi monotoniškas ligoninės aparatų pypsėjimas, koridoriuje bruzda žmonės. Staiga palatos durys atsargiai prasiveria. Pro jas išlenda Irena. Apsiavusi raudonais aukštakulniais, moteris stengiasi kuo tyliau nueiti prie lovos. Nedrąsiai atsisėda ant kampo ir padeda stambią įvairių gėlių puokštę ant staliuko. Drebančiomis rankomis paliečia gulinčios dukros ranką.

Rūta, vaikeli...

Mergina pora sykių pamirksi. Atsimerkusi išpučia akis. Mama nusišypso. Rūta susiraukia, apsižvalgo. Jos klausiamas žvilgsnis nukrypsta tai į mamą, tai į gimines koridoriuje, kuriuos mato per langą.

Viskas gerai ,- tęsia Irena ,- gydytojai sakė, kad po poros dienų galėsi grįžti namo. Visi dėl tavęs labai jaudinomės...

Kur Erikas? - silpnu balsu, tačiau griežtai nutraukia mamą Rūta.

Irenos žvilgsnis pradeda klaidžioti. Ji kažką tyliai numykia.

Mama? Kur Erikas? - primerkia akis Rūta.

Mes... aš... mes nežinom. Viskas vyko labai greit. Atvažiavo greitoji, mes su tėvu tave įsodinom ir kartu išvažiavom, dar nesusisiekėm su jo šeima. Bet, manau, viskas gerai, jis saugus.

Rūta sunkiai atsidūsta. Mama gailiai nusišypso ir pabučiavusi dukrai kaktą, atsistoja.

Einu pakviesiu Darių. Tėvas kažkur plavinėja eilinį sykį... ,- jos žodžiai ištirpsta koridoriaus garsuose, jai atidarius palatos duris.

Prieš vienerius metus...

Rūta sėdi ant lovos miegamajame. Viena ranka apsiglėbusi priglaustas prie pilvo kojas, kita laikydama telefoną. Vis neramiai žvilgčioja į jį. Surenka numerį. Telefono ekrane matosi Eriko vardas. Laiko telefoną prie ausies iki galo. Pasibaigus signalui skubiai surenka tą patį numerį ir vėl laukia. Po trečio nesėkmingo bandymo staigiai numeta telefoną ant patalynės ir susigūžia. Jos ilgi šviesūs plaukai apgaubia merginą.


Rytas. Rūta stovi vidury svetainės ir susimąsčiusi geria vandens stiklinę. Staiga pasigirsta rakinamų durų garsas. Mergina įsitempia. Pasigirsta sunkūs žingsniai koridoriuje.

Rūta, esi? - šūkteli pažįstamas balsas.

Mergina neskubėdama išlenda tarpdury ir atsirėmusi į durų staktą nužvelgia Eriką. Stipriai suspaudžia lūpas.

Kur buvai visą naktį? - per sukastus dantis ištaria Rūta.

Erikas atsidūsta ir kvailai šypteli.

Ai su draugais užsibuvom biški. Tu nepatikėsi koks...

Džiaugiuosi, kad tau taip linksma buvo. - sarkastišku tonu pertraukia Rūta ir nelaukusi atsakymo išeina į virtuvę su stikline rankose.


Graži vėlyvo rudens popietė. Lukrecija kartu su Arnu lėtai vaikšto po parką aplink didelį ežerą. Nesenai nulijo, tad kelias, medžiai ir žolė vis dar šlapi.

Rūta, tai nėra normalu. Jis neturi jokios teisės taip su tavim elgtis. ,- griežtai konstatuoja Arnas.

Žinau, bet... ,- giliai įkvepia Rūta.

Kas bet, Rūta? Pasakyk man ar normalu, kad be jo žinios tu iš namų net kojos negali kelti, o jis gali kad ir visai nakčiai dingti ir net nesistengti su tavim susisiekti?

Žinau, puikiai tai žinau. Bet aš neturiu kur eiti. Aš net studijų dar nebaigiau, ką kalbėt apie darbą...

Arnas atsidūsta ir sustoja. Rūta atsisuka į jį, taip pat sustodama. Arnas prieina prie jos ir uždeda abu delnus

ant jos pečių.

Pas mane esi visada laukiama. ,- žiūrėdamas merginai į akis ištaria Arnas.

Mergina nuleidžia akis. Trumpam žiūri į savo batus. Tada stipriai apkabina Arną.

Rūta šypsodamasi atidaro duris. Priešais save pamato įsitempusį Eriką, stipriai gniaužiantį kumščius.

Kur buvai? - drebėdamas iškošia Erikas.

Rūta atsitraukia pora žingsnių arčiau durų.

Susitikau su Arnu. ,- murmteli ji.

Vėl? Ir ką tiek ilgai veikėt? - su kiekvienu ištartu žodžiu Erikas darėsi vis piktesnis ir artėjo prie Rūtos, - Oi, mačiau jumis. Manai, nežinau kas tarp jūsų vyksta? Ne toks aš jau durnas.

Ką tu šneki? Išsigalvoji nesąmones, mes su Arnu esam geri draugai. Tik tiek ,- persigandusi rikteli Rūta.

Erikas piktai nusijuokia:

Geri draugai. Ar tik ne per geri, ką?

O tu gali naktim valkiotis nežinia kur ir mane palikti vieną nerimauti? Gal pažiūrėk kaip pats elgiesi ir tada kaltink mane?! ,- įsiaudrinusi surinka Rūta.

Erikas išraudęs pribėga prie Rūtos ir dešine ranka trenkia jai per skruostą. Mergina nuvirsta prie batų. Tada

kaire ranka kumščiu kelissyk smūgiuoja į šoną, paskui stumteli merginą nuo durų ir išbėga į laiptinę.

Rūta įsiręžusi bando užsegti paskutinės, ketvirtos rankinės užtrauktuką. Išgirsta atidarant duris. Staigiai atsitiesia ir stovi prie lagaminų. Į kambarį ateina Erikas, rankoje laikydamas didelę raudonų rožių puokštę. Pamatęs rankines, prasižioja. Nuleidžia puokštę gėlių prie kojų.

K...Kas čia? - apstulbęs išlemena.

Aš išsikraustau, Erikai. Viskas baigta. - sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tvirtai praneša Rūta.

Tai pasakiusi, mergina pasiima po vieną tašę ir pradeda nešti į koridorių. Erikas sustingęs stebi ją. Staiga

pripuola prie Rūtos ir atsiklaupęs pravirksta:

Saule, gražuole, brangioji, meile mano, nepalik manęs! Aš negaliu be tavęs! Aš iš visos širdies atsiprašau, gailiuosi labai, kad taip pasielgiau. Atleisk man, maldauju.

Rūta bando išvaduoti savo kojas nuo jo glėbio.

Pakaks, Erikai! Aš jau pavargau, paleisk mane!

Eriko rankos nusvyra. Jis lieka klūpėti svetainėje, kol Rūta dedasi daiktus.

Tu išeini pas Arną? - sušnabžda.

Rūta akimirka sustoja koridoriuje ir pažvelgia priešais save į veidrodį. Nusisuka ir vėl krauna rankines. Erikas

liūdnai šypteli ir lėtai atsistoja. Eidamas link miegamojo tyliai prataria:

Sėkmės jums.

Ir tyliai užsidaro miegamajame. Rūta surenka Arno numerį.

Po dviejų mėnesių...

Erikas vaikšto pirmyn atgal, vis žvilgtelėdamas pro langą. Ant šaldytuvo matosi priklijuotos trys nuotraukos, kuriose atvaizduoti Erikas su Rūta apsikabinę. Vaikinas prieina prie stalčiaus ir išsitraukia didelį, virtuvinį peilį. Pavarto rankose ir padeda ant stalo. Žiūri į jį. Griebia iš kišenės telefoną ir surenka numerį. Prieina prie palangės ir stebi tamsėjantį dangų.

Sveikas, Arnai. Čia Erikas kalba. Žiūrėk, kažkaip čia negražiai gavosi... Šūdinai jaučiuos ir negaliu nurimt... Klausyk, gal nori susitikt? Pakalbėtume, pasibūtume kaip senais, gerais laikais? - nutyla, klausosi, tada energingai palinksi galva ,- Taip taip. Aš irgi taip manau. Tai gal už valandos susitinkam prie parko? Super. Iki tada.

Erikas šypteli ir nužingsniuoja prie stalo. Paima į rankas peilį ir iškelia sau prieš akis. Ramiai aunasi batus. Užsimeta juodą kožą ir po ja pakiša peilį. Užsitraukia kožą ir išeina pro duris.

Erikas mindžikuoja pirmyn atgal, žvalgydamasis į šonus. Netrukus į aikštelę įvažiuoja baltas džipas. Iš jo išlipa Arnas. Erikas prieina prie jo. Paduoda ranką. Abu suspaudžia rankomis.

Sveikas, žmogau. - tarsteli Erikas.

Sveikas sveikas. Tai ką norėjai man pasakyti? - primerkęs akis paklausia Arnas.

Erikas parodo tolėliau laiptelius, vedančius į kalną:

Lipam gal aukštyn? Papasakosiu.

Mediniai laiptai veda aukštyn į beprasidedančio parkelio kalną. Vyrai užlipa ir dingsta medžių ūksmėje.

Arnas nejaukiai pasimuisto ir apžvelgia nykią aplinką. Aplink nė vieno žmogaus. Erikasvis tikrindamas ranka koža, žvilgteli į Arną.

Tai...tai kaip sekasi servise? - išsiblaškęs sumurma Erikas, viena ranka laikydamas kožos vietą, kur yra peilis, kita ranka prilaikydamas užtrauktuką pasmakrėje.

Arnas įtartinai dirsčioja į Eriką:

Gerai. Galėtų aišku būti ir geriau, bet nesiskundžiu. Darbo tikrai netrūksta. O kaip tau sekasi?

Erikas, rydamas seiles, drebančiom rankom liesdamas kožą, nervingai nusijuokia:

A, aham. Nu gerai. Jo, visai gerai.

Arnas sustoja ir pažvelgia į Eriką.

Tu gerai jauties? - susirūpinęs ir kiek išsigandęs paklausia Arnas.

Erikas prieina arčiau jo. Jis už Arną per sprindį aukštesnis. Staigiais judesiais atsitrauka kožą, dešine ranka suima peilį ir kaire ranka suspaudęs Arno sprandą, porą kartų subado Arnui peiliu pilvą. Šis suinkštęs suklumpa. Erikas greit apsižvalgo, sukiša peilį į kožą ir pasileidžia miško takeliu link automobilių aikštelės.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras:

Mielosios ir mielieji, na, o formoje apačioje kviečiame palikti savo komentarą apie šią istorijos dalį, kurią būtinai persiųsime autorei. Taip pat jūsų komentarą talpinsime po kiekvienos autorės istorija. Patikėkite, jūsų pastabos dar gali pakreipti rašomą istoriją visia kita linkme ;) O taip pat, kiekvienai autorei skaitytojų mintys labai svarbu ;) Dėkojame iš anksto.