Gintarės Čiužaitės autorės knyga "Blogio šaknys"

Gintarės Čiužaitės autorės knyga "Blogio šaknys"

Sveiki, esu Gintarė Čiužaitė.

Kūryba yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. 

Poeziją bei prozą rašau nuo mažens, visad mėgdavau kurti įvairiausio žanro istorijas.

Apie mano rašomos knygos istoriją..

istorija prasideda nuo jos pabaigos. Skaitytojas tarsi keliauju laiku, taip vis plačiau atskleisdamas istorijos paslapties skraistę. Tai drama tarp įsimylėjėlių, tėvų bei visos jų giminės. Ryškūs, išskirtiniai personažai atsiskleidžia įvairiose komiškose bei graudžiose gyvenimiškose situacijose.


Nuotr. Gintarė Čiužaitė 

knygos "Blogio šaknys" autorė

III dalis

Į vienkiemį, prie didelio balto namo, įsuka juodas, prabangus automobilis. Iš jo išlipa Erikas. Apsižvalgo - aplink tyri laukai, nė gyvos dvasios. Staiga namo durys atsiveria ir pro jas lėtai išeina Darius. Galva linkteli Erikui ir sugrįžta į vidų. Erikas darsyk apsižvalgo ir paskubom nutipena į vidų.

Erikas sustoja svetainėje. Aplinka prabangi: ant sienų kabo paveikslai, odinė sofa ir foteliai, vis dar rusena nesenai užgesintas židinys.

Kiek? - šūkteli Darius iš kito kambario, kuisdamasis.

Penkiasdešimt gramų ,- kiek įsitempęs ištaria vaikinas.

Darius grįžta rankose laikydamas paketėlį, apvyniotą folija. Erikas išsitraukia pinigus ir vyrai apsikeičia dovanomis. Vaikinas iškart užkiša po koža paketą ir nieko nesakęs, apsisuka.

Įsėdęs į automobilį, kosteli nuo aitraus, kartoko kvapo. Iškart ištraukia paketą ir įbruka į sportinę kuprinę. Nieko nelaukęs, užveda mašiną ir pasišalina iš kiemo.

Vos pasiekęs Vilnių, viena ranka pasikvėpina, kita pasitvarko šukuoseną. Išlipa senamiestyje ir tiesiu žingsniu į kirpyklą. Vos įėjus, pasklinda įvairiausių kvapų paletė, nosį kutena nesenai išpurkštas lako kvapas. Eriko žvilgsnis sustoja ties aukšta šviesiaplauke. Ji nuima nuo moteriškės peniuarą ir abi persimeta keletą žodžių. Abi moterys šypsosi, apsikabina. Galop moteriškė nueina prie kasos, praeidama pro Eriką. Staiga Rūta sustingsta. Abiejų žvilgsniai susitinka. Erikas neskubėdamas, atsargiai prieina prie merginos.

Labas... Hm, gal galim trumpam pasikalbėt? - numykia Erikas, pasikasydamas kaklą.

Rūta įdėmiai pažvelgia į jo akis. Įsitempia. Giliai įkvepia.

Einam ,- ir apsisukusi nueina į persirengimo ir papietavimo kambarėlį.

Mergina išsitraukia juodą paltą ir abu išeina iš kirpyklos. Stovi vienas priešais kitą. Šalia gatvėje zuja automobiliai, skuba žmonės. Rūta trumpam šypteli, pastebėjusi lengvai krentant snaiges. Erikas užverčia galvą į dangų.

Nu va, jau ir snigti pradėjo ,- nervingai nusijuokia Erikas.

Mergina šypteli. Abu susižvalgo. Erikas prieina arčiau jos.

Nežinau, Erikai... ,- jai nespėjus užbaigt sakinio, Erikas stipriai ją apkabina.

Abu stovi apsikabinę. Per Eriko petį Rūta pamato dvi koleges prie kirpyklos lango geriančias kavą ir besišypsančias.

Kaip suprast atėjo į kirpyklą? - apstulbsta Irena, rankose laikydama kątik užvirusį arbatinuką.

Rūta pasimuisto kėdėje ir toliau beria cukrų į mamos puodelį.

Nu bet normaliai... Kažkoks nesveikas ,- pildama verdantį vandenį į puodelius, toliau plūstasi Irena.

Atsisėda priešais Rūtą ir laukia. Mergina žiūri į garuojančią kavą.

Ir kas toliau? Išvijai? - toliau klausinėja mama.

Ne ,- trumpai atsako Rūta, nežiūrėdama mamai į akis.

Irena atsidūsta:

Rūta...

Žinau ,- iškart pertraukia dukra ,- nieko ten nebuvo. Atėjo, išėjo ir viskas.

Pasigirsta durų skambutis. Mama nubėga atidaryti durų. Rūta išgirsta garsiai mamą kalbant:

Žinok ant nuostabių naujienų grįžai. Rūtos benkartas sugrįžo!

Rūta užsidengia delnais veidą ir alkūnėmis atsiremia į stalą. Į virtuvę įeina Darius su pirkinių krepšiais. Paskui jį Irena. Rūta žvilgteli pro pirštus į Darių. Šis šypteli jai.

Tai ko tas parazito gabalas norėjo? - nusijuokia Darius Rūtai.

Pasigirsta skambutis. Darius išsitraukia iš džinsų kišenės telefoną ir žvilgteli į ekraną. Paskubomis išeina į kiemą, palikdamas pirkinius ant stalo.

Kas čia buvo? - suklūsta Rūta.

Darbo reikalai ,- trumpai paaiškina mama, kraudama prekes iš krepšių ir dėliodama į lentynas.

Rūta prisimerkusi pažiūri į patėvį ir nueina padėti mamai sudėlioti maisto produktus. Po minutės grįžta Darius.

Man reikia važiuoti ,- truputį susirūpinęs praneša.

Kada grįši? - ramiai paklausia Irena, toliau dėliodama prekes.

Nežinau, už poros valandų. Rūta, važiuoju pro Baltupius, galiu užmesti prie to pačio ,- jau audamasis koridoriuje batus, pasiūlo Darius.

Rūta greit įdeda pieną su grietine į šaldytuvą ir pasičiupusi nuo kėdės rankinę, atsigręžia į mamą:

Susiskambinsim ,- sumurma ir išlekia.

Irena linkteli galva ir pasilenkia prie sekančio krepšio.

Darius įvažiuoja į garažų kiemą. Pasuka kiek tolėliau, netoli miškelio, kur stovi juodas automobilis. Darius išlipa. Tolumoje girdisi kelių vyrų kalbų aidai ir įrankių barškesys. Vyras prieina prie juodos mašinos, iš kurios išlipa Erikas.

Yra problema ,- susijaudinęs sumurma vaikinas, žvalgydamasis į šonus.

Nu? - suklūsta Darius.

Arnas ,- tai pasakęs, Erikas stebi vyro reakciją.

Darius stovi nesupratęs. Akimirką tyli. Tada išsižioja:

Tai tu jį užlenkei?

Ne tame problema. Nors kaip čia pasakius... Susitikau šiandien su vienu pirkėju ,- Erikas nervingai vaikščioja pirmyn atgal pagal automobilį, tuomet sustoja ,- Jis iš Arno gaujos.

Darius prisimerkia ir akylai stebi Eriką:

Tai iš kur jis žino? Pasakojai kažkam?

Erikas papurto galvą, delnus trindamas į kelnes.

Jie įtaria mane. Logiška, kad mane.

Kodėl? - suklūsta Darius.

Vaikinas nervingai nusijuokia.

Mes nuo vidurinės laikų pažįstami. Ne itin gerai sutardavom...

Viskas dėl Rūtos? - ramiu tonu pertraukia Darius.

Ne, ne vien dėl jos... Žodžiu, turiu keletą žmonių, bet man reiktų tavo pagalbos ,- tai pasakęs, Erikas truputį išsigandęs dirsteli į vyrą.

Darius purtydamas galvą, nusijuokia.

KOMENTARAI:

II dalis

Irena guli lovoje, įdėmiai skaitydama storą knygą. Ant naktinio staliuko blankiai šviečia lemputė, netoliese storos užuolaidos vangiai kilnojasi nuo vėsaus vėjo, besibraunančio per atidarą langą. Staiga į kambarį įeina Darius. Atsiremia į durų staktą ir meiliai stebi žmoną.

Ireniuk, šįvakar Algio gimtadienis ,- viltingai prataria, stebėdamas moterį.

Moteris užsimerkia ir giliai atsidūsta.

Juk žinai, kad ryt anksti į laidotuves...

Tai taip... Aš tik trumpam ten... šimtas metų nesimatėm, o dar tokia proga...

Nu gerai... Bet grįžk iki vienuoliktos, sutariam? - veriančiu žvilgsniu tiesiai į vyrą.

Tai žinoma, mieloji, būtinai. Ačiū.

Darius prieina prie žmonos ir pabučiuoja jai į kaktą. Tada greit išeina iš miegamojo, tarpdury dar spėdamas jai šyptelėti.

Šaižiai nuskamba telefono žadintuvas. Irena susiraukusi ištiesia ranką prie naktinio staliuko ir nutildo mobilų. Atsidususi pradeda ruoštis: gamintis pietus ir ruoštis apdarus laidotuvėms. Tik Irena baigia susigarbiniuoti paskutinę sruogą, kai pro duris įvirsta Darius. Moteris išsigandusi numeta į kriauklę prietaisą ir išbėga. Pamato už durų rankenos besilaikantį, svirduliuojantį vyrą. Niurzgėdama greit nurengia jį. Šiaip ne taip Darius pats užsimaukšlina šventinius rūbus. Moteris stipriai užtrenkia vonios duris ir toliau dažosi. Vyras atsidūsėdamas virtuvėje po kriaukle pakiša įraudusį veidą ir geria vandenį.

Irena pirmoji užlipa laiptinės laiptais į viršų ir trypdama koja laukia, kol dūsaudamas užlips Darius. Jos rankose laikoma didžiulė puokštė dreba. Galiausiai abu sustoja prie Arno tėvų buto durų. Irena pabeldžia pora sykių į duris ir greit atsisukus į vyrą sušnypščia:

Aš tik noriu pasakyti, kad man sušikai visą dieną, balvone.

Atsidaro durys. Tarpdury pasirodo Rūta. Jos akys ir nosis paraudusios.

Labas, zuiki ,- gailiai kreipiasi mama ir apkabina dukrą ,- kaip tu?

Rūta palinksi galvą ir pasitraukia, praleisdama tėvus. Susiraukia, užuodusi alkoholio kvapą, sklindantį nuo Dariaus ir, mamai nematant, abu supratingai šypteli vienas kitam.

Dukra su mama nueina į svetainę, kurioje susirinkusios šnekėjo Arno mama, močiutė ir keletas tetų. Tuo tarpu Darius lėtai įsliūkina į virtuvę. Ten vyrai susėdę prie virtuvinio stalo aplink degtinės butelį, tyli. Atėjus Dariui, liūdnai šypteli.

Ko tu toks nusibaigęs? - klausia vienas iš vyrų.

Darius atsidūsta, pažvelgia į degtinės butelį ir pastumia draugui stiklinę.

Įpilk geriau ,- sumurma Darius.

Niūri lapkričio saulė tik pradėjo kilti, skaisčiai nušviesdama prabangų, juodą audi automobilį. Salono viduje, prie vairo, sėdi Erikas. Susikaupęs stebi rudomis, plūktomis plytomis nuklotus laidojimo rūmus. Tylu. Mintyse kyla įvairūs vaizdiniai iš vaikystės, kartu su Arnu.

Skambutis. Mokiniai paskubomis lenda iš gimnazijos. Visi stengiasi kuo greičiau apeiti penkių vyresnių vaikinų būrelį, stovinčių prie valytojos durelių ir rūkančių ant laiptų. Erikas stebi metais, dviem mažesnius mokinukus, tipenančius namo. Kažką pasako treningu apsirengusiam draugeliui ir visi nusižvengia. Staiga Erikas švilpteli vienam vaikinukui, praėjusiam pro juos. Berniukas neatsisuka, tik paspartina žingsnius. Erikas su draugais susižvalgo ir nuseka paskui berniuką. Klausinėja kur šis einantis, ką veiksiantis ir necenzūriniais žodžiais nupasakoja berniuko išvaizdą. Ir žvengia. Berniukas pasuka už tvorelės ir vos ne bėgte prie laiptinės. Erikas nuskuodžia prie kodinių durų ir uždengia įėjimą. Vaikinuką už nugaros apsupa keturi Eriko draugeliai.

Oi, Arniuha, nereikėjo tau bėgt ,- grėsmingai šyptelėdamas, lėtai ištaria Erikas.

Po dešimties minučių berniukas jau vienas: be pinigų, bet su didele mėlyne paaky.

Po poros valandų Erikas grįžta namo, rankose laikantis pusiau tuščią alaus butelį. Atidaro duris. Girdi virtuvėje esančią mamą. Ši ateina pas sūnų ir paliepia, kad nueitų į parduotuvę. Erikas nusijuokia ir pasiunčia ją toli. Tada nusvirduliuoja į savo kambarį ir stipriai užtrenkia duris. Mama bando pavyti sūnų, tačiau nespėjus nieko pasakyti, jai prieš nosį užtrenkiama durimis. Klausia ką šiandien padarė. Tyla.

Pats žinai, jog blogai elgiesi ir kokį kartą smarkiai prisidirbsi! - rikteli ji, tačiau po sekundės atsidūsta, numoja ranka ir nužingsniuoja į virtuvę.

Staiga Erikas grįžta į realybę. Jo prisiminimą išblaško į kiemą įvažiavęs automobilis. Iš jo išlipa keletas Arno giminaičių. Tačiau jos nematyti. Erikas atsidūsta ir užsimerkia.

Skambutis. Mokiniai paskubomis lenda iš gimnazijos. Visi stengiasi kuo greičiau apeiti penkių vyresnių vaikinų būrelį, stovinčių prie valytojos durelių ir rūkančių ant laiptų. Staiga Eriko akys sustoja ties auksaplauke, plačiomis, žydromis akimis. Mergina tvarkingai apsirengusi: baltais marškinėliais, juodu sijonu ir pilku paltu, plaukai surišti į kuodą. Tvirta, pasitikinčia eisena, iškelta galvele, eina į priekį. Erikas stebi ją ilgai, kol galiausiai vienas iš draugelių pasiūlo pasekti ją. Visi stoja nuo laiptų, išmeta cigaretes ir seka paskui merginą. Nieko jai nesako, tik sliūkina iš paskos. Mergina po kiek laiko juos pastebi ir įtariai nužvelgusi, paspartina žingsnį. Jie eina ilgokai, kol pasiekia nuosavų namų kvartalą. Čia beveik nėra žmonių. Vaikinai daugiau nieko nelaukia ir čiupę merginą už riešo, nusitempia prie eglių tvoros. Vienas nuplėšia auksinę grandinėlę, kitas sidabrinius auskarus. Erikas iškrato kuprinę, piniginę. Mergina, užsidengusi rankomis veidą, raudoja ir bando prisišaukti pagalbą, tačiau aplink nieko nėra. Pasismaginę, vaikinai palieka merginą ir išeina savais keliais.

Šįvakar Erikas grįžta vėlai ir labai girtas. Motina, virtuvėje rūkydama prie atidaro lango, išgirsta, kaip jis įvirsta į koridorių ir bando pasiekti savo kambarį. Atsidūsta ir, palaukusi, kol sūnus nueis į kambarį, užrakina duris.

Skambutis. Mokiniai paskubomis lenda iš gimnazijos. Visi stengiasi kuo greičiau apeiti penkių vyresnių vaikinų būrelį, stovinčių prie valytojos durelių ir rūkančių ant laiptų. Staiga į mokyklos kiemą įvažiuoja prabangus juodas džipas ir sustoja ties Eriko grupele. Iš mašinos išlipa du vyrai: vienas apie penkiasdešimties, o kitas trisdešimties metų. Abu čiumpa už kaklo keturiems vaikinams, įskaitant Erikč, o penktasis spėja pasprukti. Vaikinai įmetami į džipą. Mašina staigiai išvažiuoja iš kiemo ir dingsta.

Erikas pabalęs sėdi ir bijo žodį ištarti. Jis jau įtaria kas ir už ką taip elgiasi. Per užtamsintus langus pamato, jog išvažiuoja iš miesto ir įsuka į miškelį. Važiuoja duobėtu miško keliu. Galop sustoja. Aplink vien medžiai ir nė gyvos dvasios. Vyrai išlipa ir iš bagažinės išsiima storą virvę. Erikas, persigandęs, susižvalgo su draugais. Vaikinai ištempiami iš mašinos ir stipriai pririšami prie storiausio medžio. Tada vyrai nusijuokia, pažvelgę į surištuosius ir atsisveikina.

Niekas su mano brangiausia Rūtele taip nesielgs, šiukšlės ,- grėsmingai ištaria senyvas vyras ir šyptelėjęs, užkuria automobilį.

Tą naktį Eriko motina sėdi virtuvėje ant taburetės ir rūko pro pravirą langą. 12, 1, 2 valanda nakties. Moteris supranta, kad šiąnakt Erikas negrįš namo. Piktai šypteli, žvelgdama į miesto kontūrus ir mestelėjus nuorūką, užveria langą.

Ryte moterį pažadina smarkus beldimas į duris. Moteris pašoka ir užsimetusi rožinį chalatą, atskuba. Pro akutę pamato senyvą vyrą, laikantį Eriką. Ji lėtai atidaro duris. Vyras paaiškina situaciją. Moteris beviltiškai gūžteli pečiais ir padėkoja vyrui, jog paauklėjo sūnų, nes pati jau nebegalinti.

Po šio incidento pradėjo darytis keisti dalykai, stebinantys mamą. Erikas jai rytais kavos pataisydavo, neprašomas namų ruoša užsiimdavo. Kartą mama jį pastebėjo net darant namų darbus. Pakraipė moteriškė galvą ir pamąstė, kiek laiko sūnus toks gerutis bus.

Skambutis. Mokiniai paskubomis lenda iš gimnazijos. Visi stengiasi kuo greičiau apeiti keturių vyresnių vaikinų būrelį, stovinčių prie valytojos durelių ir rūkančių ant laiptų. Erikas, tik išbėgęs pro mokyklos duris, bando pasivyti auksaplaukę, žydrų akių. Susinėręs rankas už nugaros ir mindžikuodamas, bando jai kažką pasakyti. Rūta šypteli ir abu patraukia link parkelio.

Staiga Erikas suklūsta, grįždamas į realybę. Į laidojimo rūmų kiemą įvažiuoja automobilis. Iš jo išlipa Rūta ir jos tėvai. Erikas akylai juos stebi. Žmonės dingus rūmuose, Erikas pažvelgia į save per galinį veidrodėlį ir šypteli.

Po poros valandų atsiveria plačios rūmų durys ir žmonės pradeda po truputį plūsti į kiemą. Erikas staigiai išlipa iš automobilio ir akim susiranda Rūtą. Staiga, žvalgydamasi, mergina užmato Eriką, tolėliau stovintį tarp medžių. Nustebusi atsargiai prieina. Erikas irgi keltą žingsnių paeina, bet ne taip arti, kad kiti jį pamatytų.

Ką tu čia darai? - nustemba Rūta.

Atėjau į Arno laidotuves. Nenoriu jums trukdyti, tai iš pagarbos senam draugui, atėjau bent iš toli su juo atsisveikinti ,- vaidindamas liūdną, sumurma Erikas.

Rūta pasimeta. Užjaučiančiu žvilgsniu žiūri į Eriką. Akies krašteliu pamato juodą, prabangų automobilį. Susiraukia.

Jis tavo?

Erikas atidžiai stebėdamas ją, nenuleisdamas akių nuo merginos, linkteli. Rūta prisimerkia, bando kažką įžvelgti Eriko veide. Pora žingsnių atsitraukia nuo jo. Staiga tolumoje pasigirsta šauksmas.

Mane kviečia ,- sumurma mergina.

Gal tuomet aš tau vėliau parašysiu, gerai? - viltingai ištaria Erikas.

Merginai vis dar apstulbusi ir įtari, greit linkteli galva ir apsisukusi grįžta prie susibūrusių žmonių.

KOMENTARAI:

I dalis

Saulėta diena. Pamiškėje, lygiai nupjautoje vejoje stūkso daugybė baltų staliukų ir kėdžių. Ant jų susėdę giminės ir jaunavedžių draugai linksmai šnekučiuojasi. Šone groja muzikantai, pasipuošę baltais kostiumais. Per vidury pastatytas didžiausias stalas prie kurio susėdę jaunavedžiai, jų tėvai bei broliai, sesės. Šis stalas tyli. Visi nudelbę akis kramsnoja. Jaunasis bando pajuokauti, tačiau tėvų minos nesikeičia, tik jaunoji jam pritariamai šypteli.

Prieš susirenkant svečiams, sutuoktiniai pamato, kaip išlipę jų abiejų tėvai dėl kažko susirieja, tačiau jie per toli, tad niekaip negali nugirsti. Kai visi susirenka ir susėda prie stalo, jaunavedžiai sunerimę susižvalgo.

Jaunosios mama Irena smulkutė moteriškė, elegantiška, pasidabinusi kaklą ir riešą deimantais. Jaunosios tėvas, nors ir truputį pražilęs, tačiau atrodo pakankamai jaunas, pasitempęs, juodu kostiumu ir sušukuotais plaukais. Anyta su savo vyru atrodo tarsi iš kito pasaulio. Jie patys sėdi susigūžę ir susiraukę, nes jaučia, esą prastesni už kitus.

Pakalbėję, palinkėję jaunavedžiams sveikatos, laimės ir meilės, svečiai kimba prie maisto. Jaunuolio tėvai sutrinka, pamatę tiek galybės įrankių prie lėkščių. Marčios mama paniekinamai prunkšteli ir staigiai prisidengia ranka burną. Jos vyras pirmiau žvilgteli į ją piktai, tačiau nesusilaiko irgi nešyptelėjęs.

Ir štai kelia visi tostus. Irena piktdžiugiškai šypteli, stebėdama, kaip jaunasis geria šampaną. Staiga vyras užsiima už pilvo. Jo tėvai sunerimę palinksta prie sūnaus. Iš kito šono marti pradeda dairytis pagalbos. Tačiau nespėjus daugiau nieko padaryti, jaunasis makteli galvą tiesiai į bulvių košę. Jaunoji surinka, svečiai subruzda: kas skambinti greitajai pagalbai, kas bando atgaivinti jaunikį, o kas bando nuraminti jaunąją. Tik vienintelė jaunosios mama sėdi sau ramiai prie stalo ir užrietusi nosį gurkšnoja šampaną. Žentas apšalęs sėdi ir išpūtęs akis stebi nejudantį jaunikį. Jaunoji nusibliovusi nejučiom apsirinka ir paima sutuoktinio taurę ir visą užsiverčia. Marčios motina tiek užsižiopso į lavoną, jog net nepastebi, kaip jos mylimiausia dukrelė išgeria nuodus. Netrukus ir žmona užsilenkia, griūdama ant vyro. Tuomet jau ir Irena šoka it įgelta iš savo vietos, netyčia apliedama šampanu sutuoktinius.

Tolumoje pasigirsta greitosios pagalbos sirenų kaukimas. Automobilis išlenda iš tankios girios, kurios glūdumoje jau slepiasi paskutiniai, besileidžiančios saulės spinduliai.

Į baltą palatą nedrąsiai prasiskverbia pirmieji saulės spinduliai. Girdisi monotoniškas ligoninės aparatų pypsėjimas, koridoriuje bruzda žmonės. Staiga palatos durys atsargiai prasiveria. Pro jas išlenda Irena. Apsiavusi raudonais aukštakulniais, moteris stengiasi kuo tyliau nueiti prie lovos. Nedrąsiai atsisėda ant kampo ir padeda stambią įvairių gėlių puokštę ant staliuko. Drebančiomis rankomis paliečia gulinčios dukros ranką.

Rūta, vaikeli...

Mergina pora sykių pamirksi. Atsimerkusi išpučia akis. Mama nusišypso. Rūta susiraukia, apsižvalgo. Jos klausiamas žvilgsnis nukrypsta tai į mamą, tai į gimines koridoriuje, kuriuos mato per langą.

Viskas gerai ,- tęsia Irena ,- gydytojai sakė, kad po poros dienų galėsi grįžti namo. Visi dėl tavęs labai jaudinomės...

Kur Erikas? - silpnu balsu, tačiau griežtai nutraukia mamą Rūta.

Irenos žvilgsnis pradeda klaidžioti. Ji kažką tyliai numykia.

Mama? Kur Erikas? - primerkia akis Rūta.

Mes... aš... mes nežinom. Viskas vyko labai greit. Atvažiavo greitoji, mes su tėvu tave įsodinom ir kartu išvažiavom, dar nesusisiekėm su jo šeima. Bet, manau, viskas gerai, jis saugus.

Rūta sunkiai atsidūsta. Mama gailiai nusišypso ir pabučiavusi dukrai kaktą, atsistoja.

Einu pakviesiu Darių. Tėvas kažkur plavinėja eilinį sykį... ,- jos žodžiai ištirpsta koridoriaus garsuose, jai atidarius palatos duris.

Prieš vienerius metus...

Rūta sėdi ant lovos miegamajame. Viena ranka apsiglėbusi priglaustas prie pilvo kojas, kita laikydama telefoną. Vis neramiai žvilgčioja į jį. Surenka numerį. Telefono ekrane matosi Eriko vardas. Laiko telefoną prie ausies iki galo. Pasibaigus signalui skubiai surenka tą patį numerį ir vėl laukia. Po trečio nesėkmingo bandymo staigiai numeta telefoną ant patalynės ir susigūžia. Jos ilgi šviesūs plaukai apgaubia merginą.


Rytas. Rūta stovi vidury svetainės ir susimąsčiusi geria vandens stiklinę. Staiga pasigirsta rakinamų durų garsas. Mergina įsitempia. Pasigirsta sunkūs žingsniai koridoriuje.

Rūta, esi? - šūkteli pažįstamas balsas.

Mergina neskubėdama išlenda tarpdury ir atsirėmusi į durų staktą nužvelgia Eriką. Stipriai suspaudžia lūpas.

Kur buvai visą naktį? - per sukastus dantis ištaria Rūta.

Erikas atsidūsta ir kvailai šypteli.

Ai su draugais užsibuvom biški. Tu nepatikėsi koks...

Džiaugiuosi, kad tau taip linksma buvo. - sarkastišku tonu pertraukia Rūta ir nelaukusi atsakymo išeina į virtuvę su stikline rankose.


Graži vėlyvo rudens popietė. Lukrecija kartu su Arnu lėtai vaikšto po parką aplink didelį ežerą. Nesenai nulijo, tad kelias, medžiai ir žolė vis dar šlapi.

Rūta, tai nėra normalu. Jis neturi jokios teisės taip su tavim elgtis. ,- griežtai konstatuoja Arnas.

Žinau, bet... ,- giliai įkvepia Rūta.

Kas bet, Rūta? Pasakyk man ar normalu, kad be jo žinios tu iš namų net kojos negali kelti, o jis gali kad ir visai nakčiai dingti ir net nesistengti su tavim susisiekti?

Žinau, puikiai tai žinau. Bet aš neturiu kur eiti. Aš net studijų dar nebaigiau, ką kalbėt apie darbą...

Arnas atsidūsta ir sustoja. Rūta atsisuka į jį, taip pat sustodama. Arnas prieina prie jos ir uždeda abu delnus

ant jos pečių.

Pas mane esi visada laukiama. ,- žiūrėdamas merginai į akis ištaria Arnas.

Mergina nuleidžia akis. Trumpam žiūri į savo batus. Tada stipriai apkabina Arną.

Rūta šypsodamasi atidaro duris. Priešais save pamato įsitempusį Eriką, stipriai gniaužiantį kumščius.

Kur buvai? - drebėdamas iškošia Erikas.

Rūta atsitraukia pora žingsnių arčiau durų.

Susitikau su Arnu. ,- murmteli ji.

Vėl? Ir ką tiek ilgai veikėt? - su kiekvienu ištartu žodžiu Erikas darėsi vis piktesnis ir artėjo prie Rūtos, - Oi, mačiau jumis. Manai, nežinau kas tarp jūsų vyksta? Ne toks aš jau durnas.

Ką tu šneki? Išsigalvoji nesąmones, mes su Arnu esam geri draugai. Tik tiek ,- persigandusi rikteli Rūta.

Erikas piktai nusijuokia:

Geri draugai. Ar tik ne per geri, ką?

O tu gali naktim valkiotis nežinia kur ir mane palikti vieną nerimauti? Gal pažiūrėk kaip pats elgiesi ir tada kaltink mane?! ,- įsiaudrinusi surinka Rūta.

Erikas išraudęs pribėga prie Rūtos ir dešine ranka trenkia jai per skruostą. Mergina nuvirsta prie batų. Tada

kaire ranka kumščiu kelissyk smūgiuoja į šoną, paskui stumteli merginą nuo durų ir išbėga į laiptinę.

Rūta įsiręžusi bando užsegti paskutinės, ketvirtos rankinės užtrauktuką. Išgirsta atidarant duris. Staigiai atsitiesia ir stovi prie lagaminų. Į kambarį ateina Erikas, rankoje laikydamas didelę raudonų rožių puokštę. Pamatęs rankines, prasižioja. Nuleidžia puokštę gėlių prie kojų.

K...Kas čia? - apstulbęs išlemena.

Aš išsikraustau, Erikai. Viskas baigta. - sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tvirtai praneša Rūta.

Tai pasakiusi, mergina pasiima po vieną tašę ir pradeda nešti į koridorių. Erikas sustingęs stebi ją. Staiga

pripuola prie Rūtos ir atsiklaupęs pravirksta:

Saule, gražuole, brangioji, meile mano, nepalik manęs! Aš negaliu be tavęs! Aš iš visos širdies atsiprašau, gailiuosi labai, kad taip pasielgiau. Atleisk man, maldauju.

Rūta bando išvaduoti savo kojas nuo jo glėbio.

Pakaks, Erikai! Aš jau pavargau, paleisk mane!

Eriko rankos nusvyra. Jis lieka klūpėti svetainėje, kol Rūta dedasi daiktus.

Tu išeini pas Arną? - sušnabžda.

Rūta akimirka sustoja koridoriuje ir pažvelgia priešais save į veidrodį. Nusisuka ir vėl krauna rankines. Erikas

liūdnai šypteli ir lėtai atsistoja. Eidamas link miegamojo tyliai prataria:

Sėkmės jums.

Ir tyliai užsidaro miegamajame. Rūta surenka Arno numerį.

Po dviejų mėnesių...

Erikas vaikšto pirmyn atgal, vis žvilgtelėdamas pro langą. Ant šaldytuvo matosi priklijuotos trys nuotraukos, kuriose atvaizduoti Erikas su Rūta apsikabinę. Vaikinas prieina prie stalčiaus ir išsitraukia didelį, virtuvinį peilį. Pavarto rankose ir padeda ant stalo. Žiūri į jį. Griebia iš kišenės telefoną ir surenka numerį. Prieina prie palangės ir stebi tamsėjantį dangų.

Sveikas, Arnai. Čia Erikas kalba. Žiūrėk, kažkaip čia negražiai gavosi... Šūdinai jaučiuos ir negaliu nurimt... Klausyk, gal nori susitikt? Pakalbėtume, pasibūtume kaip senais, gerais laikais? - nutyla, klausosi, tada energingai palinksi galva ,- Taip taip. Aš irgi taip manau. Tai gal už valandos susitinkam prie parko? Super. Iki tada.

Erikas šypteli ir nužingsniuoja prie stalo. Paima į rankas peilį ir iškelia sau prieš akis. Ramiai aunasi batus. Užsimeta juodą kožą ir po ja pakiša peilį. Užsitraukia kožą ir išeina pro duris.

Erikas mindžikuoja pirmyn atgal, žvalgydamasis į šonus. Netrukus į aikštelę įvažiuoja baltas džipas. Iš jo išlipa Arnas. Erikas prieina prie jo. Paduoda ranką. Abu suspaudžia rankomis.

Sveikas, žmogau. - tarsteli Erikas.

Sveikas sveikas. Tai ką norėjai man pasakyti? - primerkęs akis paklausia Arnas.

Erikas parodo tolėliau laiptelius, vedančius į kalną:

Lipam gal aukštyn? Papasakosiu.

Mediniai laiptai veda aukštyn į beprasidedančio parkelio kalną. Vyrai užlipa ir dingsta medžių ūksmėje.

Arnas nejaukiai pasimuisto ir apžvelgia nykią aplinką. Aplink nė vieno žmogaus. Erikasvis tikrindamas ranka koža, žvilgteli į Arną.

Tai...tai kaip sekasi servise? - išsiblaškęs sumurma Erikas, viena ranka laikydamas kožos vietą, kur yra peilis, kita ranka prilaikydamas užtrauktuką pasmakrėje.

Arnas įtartinai dirsčioja į Eriką:

Gerai. Galėtų aišku būti ir geriau, bet nesiskundžiu. Darbo tikrai netrūksta. O kaip tau sekasi?

Erikas, rydamas seiles, drebančiom rankom liesdamas kožą, nervingai nusijuokia:

A, aham. Nu gerai. Jo, visai gerai.

Arnas sustoja ir pažvelgia į Eriką.

Tu gerai jauties? - susirūpinęs ir kiek išsigandęs paklausia Arnas.

Erikas prieina arčiau jo. Jis už Arną per sprindį aukštesnis. Staigiais judesiais atsitrauka kožą, dešine ranka suima peilį ir kaire ranka suspaudęs Arno sprandą, porą kartų subado Arnui peiliu pilvą. Šis suinkštęs suklumpa. Erikas greit apsižvalgo, sukiša peilį į kožą ir pasileidžia miško takeliu link automobilių aikštelės.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras:

Mielosios ir mielieji, na, o formoje apačioje kviečiame palikti savo komentarą apie šią istorijos dalį, kurią būtinai persiųsime autorei. Taip pat jūsų komentarą talpinsime po kiekvienos autorės istorija. Patikėkite, jūsų pastabos dar gali pakreipti rašomą istoriją visia kita linkme ;) O taip pat, kiekvienai autorei skaitytojų mintys labai svarbu ;) Dėkojame iš anksto.