Aurelija Černevičiūtė - knygos "Jūros princesė" autorė

Aurelija Černevičiūtė - knygos "Jūros princesė" autorė

APIE MANE

Save, taip pat ir kiekvieną moterį tapatinu su jūra. Ji gali būti rami, švelni ir glotni. Ji gali būti banguota ir pasišiaušusi ankstyvą rytą.. Taip pat ji gali būti pikta, pagiežinga, audringa kaip šėlstanti neaprėpiama jūra. Geriau jos neerzinti. Ji turi begalę veidų, spalvų ir atspalvių bei skirtingų pavadinimų. Visai taip, kaip ir mes - moterys 🙂

Ji neaprėpiama, didinga ir galinga. Jos neįrėminsi. Gali įrėminti į paveikslą ar į tam tikrų savybių ar standartų rinkinį, bet ji vis tiek norės išsilieti. Todėl niekada nemėgau rašyti savo gyvenimo aprašymo, kuris tarsi įrėmina mane į tam tikrų savybių rinkinį, kurios laikui bėgant ir priklausant nuo aplinkybių gali būti, kaip du priešingi poliai.

Tarkime taip, esu įvairiapusiška bei labai mėgstu kurti: save, svajones, naujus planus bei tikslus, tekstą, istorijas, dizainą... Štai neseniai netikėtai atradau save namų interjero kūrime bei igyvendinime.

Jaukiais rudens vakarais vadinsiu save JŪRA.

Nuotr. Aurelija Černevičiūtė - knygos "Jūros princesė" autorė

APIE ISTORIJĄ..

Jūra širdyje

Tyliai tyliai jūra šaukia...

Į mane ji tyliai plaukia...

Eikš, ateik, ar tu girdi?

Sielos gelmėje tu man kuždi!

Tu vilioji pamažu

Kaip man širdyje gražu!

Ar girdi, kaip bangos ošia?

Manyje vandens purslai jau šniokščia!

Tavo gausmas tik stiprėja...

Mano geismas vien didėja...

Ak, ateiki pagaliau!

Mano jūra, aš negaliu daugiau!

Garsiai garsiai jūra šaukia...

Į mane ji garsiai plaukia...

Taškos bangos, jūra šėlsta

Manyje ji vėl atgimsta...


Ši istorija apie meilę. Apie meilę jūrai, gamtos stichijoms bei jos harmoningai visumai.

Ši istorija apie aistrą kelionėms, nepažintiems kraštams, kultūroms bei žmonėms.

Ši istorija apie gyvenimo kruiziniame laive virtuvę: gyvenimą bei darbą laivo kazino, aplankytus uostus bei kelionę aplink visą Žemės gaublį. Ši istorija apie laivą ir, galima sakyti, asmenį viename. Jūros Princesė - tai laivo pavadinimas, tačiau, esu tikra, kiekviena įgulos narė, taip pat ir aš, romantiškai tapatino save su Jūros Princese.

Ši istorija apie tai, jog net didžiausios ir drąsiausios svajonės pildosi. Ir apie tai, jog VISKAS ĮMANOMA.

III dalis

PIRMOJI DIENA JŪROS PRINCESĖJE

Tik įžengus į laivą laukė galybė darbų ir apmokymų bei pirmoji pažintis su Jūros Princese. Ką tik atvykusiuosius pirmiausia pasitiko įgulos gerovės koordinatorė serbė bei keli laivo administracijos darbuotojai, kurie padėjo sutvarkyti atvykimo į laivą dokumentus. Šioje vietoje atsisveikinau su savo pasu. Jį čia pakeis laivo įgulos tapatybės kortelė. Tada visi nukeliavome į įgulos barą, kur būsimuosius darbuotojus turėjo pasitikti departamentų atstovai. Pakeliui į barą keliavome ilgu metaliniu laivo koridoriumi, lipome laiptais, sukom tai į vieną, tai į kitą pusę. O aš galvojau: "O Dieve, nejaugi aš tikrai čia gyvensiu ateinančius šešis mėnesius??" Negalvojau nieko bloga, tiesiog viskas atrodė taip keista ir neįprasta. Šiek tiek kitaip nei įsivaizdavau. Prieš tai buvau apžiūrėjusi savo būsimojo laivo nuotraukas internete. Tačiau jose buvo tik keleivių zona. Kitaip tariant, paradinė Jūros Princesės pusė, o jos užkulisių nebuvo. Iki tol net neįsivaizdavau kaip atrodo įgulos erdvė, išskyrus matytus vaizdus filme "Titanikas". Labiausiai mane nustebino ilgojo koridoriaus, einančio beveik per visą laivo ilgį, metalinės sienos, grindys bei geležiniai laiptai be jokios kiliminės dangos ar pagražinimų, kaip keleivių zonoje.

Kiek lukterėjus įgulos bare, kuris rodės skaičiuoja eilę metų ir kad sugrįžau laiku atgal, mane pasitiko viena iš kazino prižiūrėtojų (supervisor) serbė Kristina. Pirmiausia ji aprodė artimiausias įgulos zonas, t.y laivo darbuotojų valgyklas. Jos čia yra trys, nes visa laivo įgula taip pat yra skirstoma į tris klases. Tad kiekvienai klasei - po valgyklą. Taip taip, neapsirikote, čia galioja klasių sistema. Laivo įgula čia skirstoma į: įgulą (crew), personalą (staff) ir pareigūnus (officers). Didžiausioji dalis laive esančių žmonių priklauso laivo įgulai. Tai kruizinio laivo valytojai, pagalbiniai darbuotojai, padavėjai, barmenai, virtuvės darbuotojai, dažytojai, meistrai, skalbėjai ir panašių pareigybių žmonės. Personalas, tame tarpe ir kazino darbuotojai, priskiriami taip vadinamai viduriniajai klasei. Jai taip pat priklauso duty free pardavėjai, juvelyrai, laikrodininkai, muzikantai, dainininkai, šokėjai, fotografai, vaikų prižiūrėtojos, spa ir grožio specialistės, sporto klubo treneriai bei kiti aukštesnio rango darbuotojai. Na, o aukščiausia klasė vadinama laivo pareigūnais. Tai ir laivo kapitonas, ir kiti laivą manevruojantys pareigūnai, dirbantys laivo tilte, registratūros, kranto ekskursijų, laivo administracijos atstovai, paveikslų aukcionieriai, effy papuošalų ambasadoriai, laivo svečių animatoriai ir visų laivo departamentų vadovai bei kiti aukščiausio rango darbuotojai. Tad ir valgyklos atrodė atitinkamai. Didžiausioji buvo skirta visai laivo įgulai. Ji atrodė kaip tikra senojo tipo valgykla - su padėklais ir daug daug stalų. Viskas atrodė paprastai, o kiekvienas galėjo čia pavalgyti savitarnos būdu tuo metu, kada buvo tiekiami pusryčiai, pietūs, vakarienė ir naktipiečiai (!!!). Naktipiečiams lygiai vidurnaktį šioje valgykloje būdavo tiekiamos picos vėlyviesiems valgytojams. Prie picų eilė pradėdavo formuotis dar prieš vidurnaktį, nes kiekvienas norėdavo pačiupti po gardesnį ir šiltesnį kasnelį. Šioje valgykloje taip pat lūkuriavo biliardo stalas, gėrimų automatai, interneto bei telefono kortelių automatai, įgulos kompiuterių ir mokymų klasės bei mini biblioteka. Iš šios valgyklos taip pat galėjai iškart patekti į įgulos barą. Antroji valgykla buvo gerokai mažesnė, bet tuo pačiu ir jaukesnė. Joje taip pat buvo padėklai su maisto savitarna, tačiau ji labiau priminė mažą savitarnos kavinukę. Be to pietų ir vakarienės metu laukdavo specialusis meniu, kada būdavo galima užsisakyti ir ko nors gardžiau. Ši valgykla buvo švaresnė nei pirmoji. Na, o prie lubų kabojo keletas televizorių. Joje galėjo valgyti laivo personalas ar pareigūnai. Na ir geriausioji, žinoma, priklausė laivo pareigūnams ir aukščiausiasias pareigas užimantiesiems. Ji buvo panaši į restoraną su padengtais stalais, o stalus aptarnavo padavėjai. Kiek vėliau taip pat sužinojau, kad laivo personalas ir pareigūnai taip pat gali valgyti keleivių zonoje esančiame savitarnos restorane 14 laivo aukšte tuo metu, kada jame nėra daug laivo svečių. Taip pat visa laivo įgula galėjo kartais užsisakyti staliuką laivo picerijoje ir prabangiame laivo restorane. Tiesa, čia už maistą reikėdavo susimokėti. Visur kitur už maistą laivo įgulai mokėti nereikėjo, kas labai palengvina jūreivių gyvenimą, nes kruiziniame laive nebereikia sukti galvos dėl maisto gamybos ar apsipirkimo prekybos centre. Toliau tekste visus laivo darbuotojus dažniausiai vadinsiu laivo įgula.

Žinoma, iškart aš visko neįsidėmėjau ir pirmąją dieną pasiklydau net tarp valgyklų. Tad netyčia nuklydau į pareigūnų valgyklą ir dar stebėjausi, kodėl prie mano stalo sėdinti mergina žiūri į mane iš aukšto. Turbūt pagalvojo: "naujokė ne ten pataikė". Pasirodo, prie gretimo staliuko pietavo ir mano būsimasis kazino departamento vadovas iš Pietų Afrikos Respublikos, kuris visą laiką, kol pietavau, paslapčia šypsojosi. Nieko nesakęs jis leido man baigti savo pietus ir tik po to mandagiai prisistatė ir atsargiai pasakė, kad aš ne toje valgykloje. Visgi naujoko statusas dažnai atleidžia mažas nuodėmes.

Pavalgiusi laukiau kazino prižiūrėtojos Kristinos, kad ji toliau būtų mano gidė po laivą. Šį kartą keliavome į mano būsimąjį kambarį (kajutę) prieš tai užsukusios paimti mano lagaminų iš lagaminų konteinerio. Viskas atrodė lyg per sapną - tie ilgi koridoriai, metaliniai laiptai ir aplinkui beveik nė vieno lango, išskyrus įgulos barą bei didžiausiąją ir pareigūnų valgyklas. Mano naujoji kambariokė man atėjus dar snaudė. Laive laikas realiatyvus. Ir vėliau kartais prabudus man būdavo sunku susivokti dabar diena ar naktis. Na, o kazino darbas kartais užtrukdavo iki paryčių. Net jeigu ir ne iki paryčių, įgula čia dažnai laisvą laiką išnaudoja miegui. Užmigti belangėje kajutėje labai paprasta. Užsitrauki savo lovos užuolaidą ir iškeliauji į sapnų karalystę.

Tai kaipgi atrodo jūreiviška kajutė? Mano naujasis kambarys pasirodė nedidelis, bet jame iš esmės buvo viskas, ko labiausiai reikėjo: dviaukštė lova su minėta užtraukiama užuolaida prie kiekvienos lovos, tad panorus visada gali atsiriboti nuo savo kambarioko ar kambariokės ir turėti tylos ar miego akimirkas tik sau; vonios kambarys su tualetu ir dušu, rašomasis stalas, kėdė, dviguba rūbų spinta su veidrodžiais, kelios lentynos, televizorius bei mažas šaldytuviukas. Trūko tik lango. Vėliau įsigudrinau ir mano langu į jūrą tapo televizorius! Mat vienas laivo kanalas nuolatos transliavo vaizdą į jūrą esamuoju momentu iš pačiame laivo priekyje pakabintos filmavimo kameros. Taip pat paminėsiu, kad visos kajutės sienos bei lubos taipogi buvo metalinės, todėl ant kambario sienų buvo galima kabinti magnetukus, nuotraukas arba darbo tvarkaraščius.

Mano naujojoje kajutėje man atiteko antrasis lovos aukštas. Paprastai pirmasis atsikraustęs į kajutę pasirenka pirmąjį aukštą. Žinoma, būna ir išimčių. Tiems kam patinka būti arčiau dangaus ar iš aukšto apžvelgti visą kambario erdvę, renkasi antro aukšto lovą. Na, o pats kambarys buvo penktajame laivo aukšte, kurių iš viso buvo keturiolika su mažu penkioliktuoju aukštu, į kurį galėjai patekti tik iš keturioliktojo aukšto. Pirmieji trys laivo aukštai yra po vandeniu, todėl iš laivo išorės jų nesimatė ir uoste ar kitame laive esančiam žmogui ketvirtasis laivo aukštas atrodė kaip pirmasis.

Kad ir kaip norėjau, iškart eiti miegoti negalėjau, nes laukė pirmieji mokymai. Prieš juos Kristina dar aprodė patį laivą ir kaip nueiti iki kazino aštuntajame laivo aukšte. Patikėkite, man tai pasirodė ganėtinai sudėtinga, bet tikėjausi, kad kaip nors rasiu, kiek anksčiau išėjusi prieš savo darbo pamainą. Bent jau taip planavau mintyse. Taip pat gavau savo naująją uniformą. Tiksliau dvi uniformas. Viena buvo skirta darbui dienos metu: džinsiniai marškiniai ir juodos kelnės be kišenių, o kita - darbui vakare bei formaliosiomis laivo naktimis: balti marškiniai su juoda liemene ir peteliške bei tos pačios juodos kelnės, kurias prieš darbą laive reikėjo įsigyti pačiai. Klausite, kodėl kelnės būtinai turėjo būti be kišenių? Ogi dėl to, kad kazino krupjė nekiltų pagunda lošimo pinigų įsidėti į savo kišenę. Tai buvo vienas iš kazino saugumo reikalavimų, kurių buvo ir daugiau.

Apmokymuose išgirdau daug informacijos apie laivo saugumo instrukcijas ir ką reikėtų daryti nelaimės atveju. Saugumo instrukcijos kruiziniame laive yra aiškiai apibrėžtos ir kiekvienas įgulos narys turi savo pareigas. Tai labai svarbu, nes saugumas jūroje yra pirmoje vietoje. Kiekvienas įgulos narys turi konkrečias pareigas tam, kad laive nekiltų panika ir kiekvienas žinotų, ką ir kuriuo atveju turi daryti. Todėl laive nuolat organizuojamos saugumo pratybos ir žinių patikrinimai, kad informacija nepasimirštų ir visi visuomet būtų pasiruošę įvairioms situacijoms.

Po šių mokymų reikėjo atlikti žinių patikrinimo testą, kurį buvo būtina išlaikyti, o aš siaubingai norėjau miego, kad nuo to begalinio noro sukosi galva ir ji tiesiog atsisakė galvoti. Tad sulaukusi, kol visi baigs testą, paprašiau mokytojos pagalbos. Ji buvo geranoriška ir padėjo jį įveikti.

Po žinių patikrinimo testo vos ne bėgte nuskubėjau į savo kajutę, nes mirtinai norėjau miego. Beje, mano naujoji kambariokė filipinietė, kuri dirbo kazino kasos vadove, pasakė, kad šiandien greičiausiai dirbti nereikės ir kad galiu ramiai miegoti. Tad aš ir nugrimzdau į sapnų karalystę savo naujojoje lovoje. Deja mano miegas truko neilgai ir mane pažadinusi kambariokė liepė skubiai ruoštis darbui. Visa apsimiegojusi iššokau iš savo antro aukšto lovos ir puoliau ieškoti savo naujosios uniformos. O ji dar neišlyginta! O varge! Nesitikėjau, kad teks dirbti jau pačią pirmąją dieną po ilgos kelionės ir visų mokymų. Staigiai įšokau į dušą, kad atsigaivinčiau, o kambariokė filipinietė mane neramiai skubino. Tada reikėjo susirasti lygintuvą. Palydėjusi iki skalbinių kambarėlio mano kambariokė išskubėjo atgal į kazino, o aš puoliau lyginti uniformos. Belyginant į skalbinių kambarį taip pat atėjo mano naujasis bendradarbis indas. Jis mane atpažino iš kazino uniformos. Pagalvojau, kaip gerai, kad bendradarbis, nes baiminausi, kad galiu neberasti kelio atgal iki savo kajutės. Išsilyginus uniformą paprašiau, kad bendradarbis parodytų kelią atgal, o tada skubiai persirengusi išskubėjau į kazino. Žinoma, vėl šiek tiek paklaidžiojau koridoriais, kol pasiekiau laivo kazino, esantį aštuntajame laivo aukšte.

Kazino mane vėl pasitiko kazino prižiūrėtoja Kristina, kuri buvo paskirta mano mokytoja, ir nusivedė prie žaidimo stalų. Pirmiausia, kurį laiką stebėjau žaidimą prie amerikietiškos ruletės, o paskui ir man pačiai pasiūlė apšilti kojas. Taip ir prasidėjo mano pirmosios darbo kazino akimirkos! Neslėpsiu, jaučiau begalinį jaudulį, bet lošėjai prie stalo pasirodė labai draugiški, ypač po to kai Kristina pristatė mane žaidėjams kaip naują laivo darbuotoją. Visi maloniai šypsojosi, kalbino ir pritariamai palaikė žaidimo eigą. Tad mano debiutas praėjo sėkmingai.

Mano pirmoji diena Jūros Princesėje buvo kupina įspūdžių ir naujų potyrių. Po visų jų su malonumu grįžau į kajutę ir į savo antro aukšto lovą.

KOMENTARAI:

II dalis

PAKELIUI Į LAIVĄ

Kursai kazino mokykloje praskriejo labai greitai ir intensyviai. Tad po penkių savaičių mokslo visiems kazino mokyklos mokiniams buvo įteikti diplomai ir suorganizuotos šaunios išleistuvės. Iškart po išleistuvių atsisveikinusi su bendramoksliais ir mokytojais pati pirmoji leidausi į savo didžiąją kelionę po jūras ir vandenynus.

Grįžusi namo į Kauną susipakavau lagaminus, atsisveikinau su artimaisiais ir pasiruošiau ilgai kelionei į Australiją. Mat manasis laivas laukė manęs ten.

Manęs laukė skrydžiai Vilnius - Kopenhaga - Londonas - Hong Kongas ir galiausiai - Australija. Viso labo 36 val. kelionių lėktuvu, sumaišant dieną su naktimi.

Kelionė nebūtų kelionė jei jos metu nesutiktum daug įdomių žmonių ir neišgirstum tikrų ar iš "piršto laužtų" istorijų.

Pirmojo skrydžio metu sutikau lietuvaitį, dirbantį Lietuvos banke ir keliaujantį į konferenciją Kopenhagoje. Jam papasakojau apie savo didįjį gyvenimo nuotykį, į kurį keliu sparnus, o jis man papasakojo šiek tiek apie Singapūrą. Ten mano laivas atsidurs spalį, kur jį dvi savaites remontuos laivų dirbtuvėse. Taigi iš jo sužinojau, kad Singapūre yra daugiausia pasaulyje "viską" draudžiančių ženklų ir daugybė nuodingų varlių. Kartą Singapūre iš vieno parko jis norėjo išeiti ne tam skirtoje vietoje perlipdamas mažą tvorelę. Jį sustabdęs tvarkos sergėtojas liepė perlipti atgal per tvorelę ir išeiti tam skirtoje vietoje. Nesvarbu, kad dar kartą teko perlipti per tą tvorą. Juk taisyklių reikia laikytis.

Ilgojo skrydžio į Hong Kongą metu mane vis juokino kėdės kaimynas vokietis. Jis man kelis kartus laužyta anglų kalba bandė įteigti, jog įlipau ne į tą lėktuvą ir kad skrendu visai ne į Hong Kongą, o į priešingą pasaulio pusę - Niujorką. Vis kelionė buvo nuotaikingesnė tarp užkandžių ar žiūrimų filmų.

Pasiekusi Hong Kongą nutariau ryžtis nuotykiui. Kokia gi kelionė be nuotykių? Kadangi tarp skrydžių turėjau net 8 val. laiko ir pasvarsčiusi, kad galbūt Hong Konge daugiau niekada ir nebūsiu, nutariau bent kelias valandas jį patyrinėti. Tačiau aš juk niekada gyvenime ten nebuvau ir neturėjau nė menkiausio supratimo, ką aš galėčiau nuveikti per maždaug 5 val. Juk visai nesinorėjo pavėluoti į sekantį skrydį, tad pasilikau laiko rezervą. Nutariau prisijungti prie orouosto interneto ir tą padariusi paprasčiausiai į paieškos google laukelį įvedžiau tokį klausimą: "best things to do in Hong Kong in 5 hours" (ką geriausio nuveikti Hong Konge per 5 val.). Tokiu būdu atradau, kad visai šalia orouosto yra viena didžiausių pasaulyje Budos statula ant kalno. Tereikia nuo orouosto pavažiuoti kelias stoteles autobusu, o tada pakilti į kalną keltuvu. Tiesa, prie keltuvo paprastai būna didelės eilės žmonių ir kelionė į kalną trunka net apie 45 min. Savaime suprantama po to dar reikės ir sugrįžti. Tad apskaičiavusi savo laiko limitus ir palikusi lagaminus orouosto saugojimo kameroje nėriau į kelioninį nuotykį.

Išėjusi iš orouosto pastato pirmiausia išvydau nesupantamus hieroglifus (visa laimė, šalia buvo ir angliškas vertimas), o į veidą tvoskė beprotiškas karštis ir drėgnas oras. Pasikonsultavusi su keliais vietiniais žmonėmis, atradau autobuso stotelę ir sėkmingai nuvykau iki keltuvo. Na, o ten kaip ir prognozuota stovėjo kokio šimto žmonių eilė. Akimirką sudvejojau savo planu. Tačiau nusprendžiau, kad jei iki tam tikro laiko nepasieksiu eilės pradžios, keliausiu atgal į orouostą ir nerizikuosiu. Visgi man pasisekė ir eilė yrėsi į priekį gana greitai ir už kokio pusvalandžio aš jau kilau į Hong Kongo kalnus! Tai bent mano didžiosios kelionės startas. Mano širdis netvėrė džiaugsmu. Ir kas galėjo pagalvoti, kad pakeliui į laivą aš vyksiu apžiūrėti didžiausios pasaulyje Budos statulos, kokios gyvenime savo akimis nebuvau mačiusi! Mmmmm, išsvajotieji kelioniniai nuotykiai prasideda.

Iš kabančio keltuvo vagonėlio atsivėrė nuostabūs vaizdai, aprėpiantys nugaroje pasiliekantį Hong Kongo miestą, su priešakyje išnyrančiais kalnais ir medžiais virš jų, ir apačioje tyvuliuojančią jūrą. Kartu su manimi vagonėlyje keliavo vienas latvis ir egiptiečių porelė, išvykę į savo medaus mėnesį. Pasirodo, jie į Lietuvą eksportuoja apelsinus ir bulves (!!!). Koks kartais mažas tas pasaulis! Aš ir vėl tuo įsitikinau. Galbūt kažkada aš valgiau jų eksportuotus apelsinus savo namuose Kaune, o štai dabar aš sutikau juos kažkur Hong Konge pakeliui link Budos statulos.

Beveik priartėjus prie kalno, ant kurio buvo pastatyta statula, ją jau buvo galima matyti iš tolo ramiai sėdinčią pačioje kalno viršūnėje. Vaizdas buvo tikrai įspūdingas. Išlipus iš vagonėlio pasitiko jaukus miestukas kalne. Jame buvo gausu jaukių kavinukių ir nedidelių parduotuvėlių. Deja laiko žvalgytis po jas nebuvo. Tad greitu žingsniu nužygiavau tiesiai prie Budos statulos. Atėjus iki jos dar teko užlipti kelis šimtus laiptelių. Baisiausiai sušilusi, nes užlipau kone bėgte, išvydau įžymiąją statulą priešais savo akis. Ji tarsi sveikinosi mojuodama ranka.

Ši Buda vadinama Tian Tan arba Didžiąją Buda, kuri simbolizuoja harmoningus santykius tarp žmogaus ir gamtos, žmonijos ir tikėjimo. Kalnas, kuriame ji pastatyta, stūkso Lantau saloje. Na, o netoliese įsikūręs Po Lin vienuolynas.

Aplink ją išsirikiavusios tarsi sargybiniai stovi mažesnės statulos - dievybės. Jų yra šešios. Kiekviena iš jų siūlo Didžiajai Budai savo aukas: gėles, smilkalus, šviestuvą, gydomąjį tepalą, vaisius ir muziką. Šios aukos simbolizuoja šešias siekiamybes: dosnumą, moralę, kantrumą, uolumą, meditaciją ir išmintį. Visos jos reikalingos norint pasiekti nušvitimą.

Apėjusi garbės ratą aplink Budą skubėjau atgal į orouostą. Sugrįžau pačiu laiku, nes iki skrydžio buvo likusios daugiau nei dvi valandos. Tačiau svarbiausia, kad širdyje jutau begalinį džiaugsmą. Jaučiau, kad mano alkis kelionėms ką tik gavo šviežio maisto. O aš iš džiaugsmo būčiau galėjusi sušokti lambadą. Kad ir oro uoste.

Paskutinio skrydžio metu po jau kelių skrydžių ir nuotykio Hong Konge jaučiausi ganėtinai pavargusi, bet užmigti nepavyko. Tad nusprendžiau pabendrauti su savo sėdynės kaimyne. Pasirodo, ji australė dirbanti turizmo marketingo srityje miestelyje prie Didžiojo Koralų Rifo - be galo mylinti savo darbą ir savo šalį Australiją. Man buvo taip įdomu jos klausytis. Juk skrendu į Australiją! Į žemyną, kuris taip atitolęs nuo visų likusių. Man buvo be galo smalsu ir gaudžiau kiekvieną jos žodį, nors ir buvau be galo pavargusi. Na, o širdis daužėsi iš jauduliuko artėjant link kengūrų ir koalų krašto. Nujaučiau, kad bus nuostabu! Taip pat viduje kirbėjo klausimai: kaip viskas susiklostys ir kas laukia mano naujajame gyvenime laive bei kaip seksis naujame darbe. Su kiekviena minute lėktuvu vis artėjau savo svajonės link. Prieš išvykdama sakiau visiems, kad patikėsiu tik tada, kai koja žengsiu ant Australijos žemės.

Galiausiai pamaniau, kad gal visgi nusnūsiu, tačiau manęs laukė staigmena. Pasirodo, šis lėktuvas skrenda su dviem nutūpimais Australijoje, o manasis antrasis. Tad pirmojo nutūpimo metu Cairns mieste kartu su ten išsilaipinančiais keleiviais teko išlipti ir man ir palaukti kol lėktuvą paruoš antrąjam skrydžiui. Mirtinai išvargusi sulaukiau savo paskutiniojo skrydžio ir galiausiai nuskridau į Brisbano miestą Rytinėje Australijos pakrantėje, iš kur ir įsilaipinsiu į "Jūros Princesę".

Brisbano oro uoste vis dėlto nepajutau australiškosios dvasios. Šis miestas pasirodė eilinis didmiestis, atitolęs nuo australiškosios gamtos. Na, bet tai tik pirmasis įspūdis, o kartais jis būna klaidingas. Na, o man iš nuovargio terūpėjo susirasti mane sutinksiantį žmogų, kuris nuveš mane į viešbutį. Šiek tiek pasidairiusi pamačiau pusamžį vyriškį, laukiantį su plakatu: "Sea Princess" crew (Jūros Princesės įgula). Kartu sulaukę dar vieno įgulos nario pajudėjome viešbučio link.

Važiuojant vyriškis papasakojo šiek tiek apie Brisbano miestą. Jis yra labiausiai apgyvendintos Kvinslando valstijos sostinė ir svarbus uostamiestis Rytų Australijoje. Jame gyvena beveik 2,5 mln. gyventojų. Brisbano miestas įsikūręs palei upę, kurios pakrantėje važiuojant mačiau daug privačių namų ir nemažai mažų laivelių. Vairuotojas paaiškino, kad upės pakrantė - prestižinis miesto rajonas. Na, o Brisbano upės vingyje įsikūręs Brisbano miesto verslo centras su daugybe dangoraižių. Tad šiame mieste yra keletas aukščiausių Australijos pastatų. Taip bebendraujant atvykome į "Mantra" viešbutį pačiame miesto centre.

Viešbutis dvelkė prabanga, o kambaryje laukė karališko dydžio lova - tai bent sutikimas! Jame radau viską, ko tik galėtų prireikti, o ant viešbučio stogo netgi radau baseiną. Šiek tiek pasižvalgiusi nusprendžiau nusnūsti...taip praktiškai ir pramiegojau visą popietę. Mano biologinis laikrodis dėl tokio valandų skirtumo (8val.) visiškai išsiderino ir pramiegojusi dieną miegoti naktį visai nebesinorėjo...Tad pavakarieniavusi nutariau išsilyginti visus rūbus ir pasiklausyti vietinės radijo stoties. Tiesa, kuriam laikui nuėjusi į interneto svetainę sutikau dar keletą būsimos įgulos narių. Su jais trumpai pabendravau, o vienas jų mane pasveikino štai taip: "Welcome to hell" (Sveika atvykusi į pragarą). Ši frazė nuteikė šiek tiek nerimastingai. Na, bet kas bus, tas bus - aš jau čia.

Visą naktį nesudėjusi nė bluosto ryte be galo užsinorėjau miego. Už poros valandų turėjau vykti į laivą, todėl nusprendžiau visai nemiegoti. Pasiruošusi visus lagaminus nuėjau pusryčiauti ir su jauduliu laukiau kelionės į laivą. Viešbučio vestibiulyje jau lūkuriavo nemažas būrelis įgulos. Kai kurie jau pažinojo vienas kitą ir dalinosi savo atostogų įspūdžiais. Neužilgo atvyko autobusas ir sukrovę visus lagaminus išvažiavome į laivą. Na, o aš tiesiog žvalgiausi pro autobuso langą ir stebėjau atsiveriančius vaizdus. Tiesą pasakius, atrodė, kad važiuojame į patį miesto pakraštį ir man kilo nerimas - nejaugi kiekviename uoste laivas stovi taip toli nuo miesto centro? Tačiau sėdynės kaimynė brazilė mane nuramino tarsi išgirdusi mano mintį. Ji į laivą dirbti vyksta jau kelintą kartą. Tad ji man paaiškino, kad paprastai laivas prisišvartuoja arčiau, tik šį kartą matyt ten stovėjo kitas laivas.

Tad po maždaug valandos pasiekėme "Jūros Princesę". Aš tikrai čia. Metas patikėti.

Komentarai:

I dalis

Laimė, kai išsipildo svajonė

Viena įtakingiausių ir sėkmingiausių Amerikos moterų Oprah Winfrey yra pasakiusi: "Jei abejoji, nedaryk. Daryk tada, kada žinai, kad to tikrai nori". Aš sakyčiau, kad kartais reikia daryti net kai abejojame, ypač jei dvejojame per ilgai. Kita vertus, dvejonė gali reikšti, kad dar ne laikas. Tačiau jei ir praėjus eilei metų vis dar apie tai galvojame, vadinasi, tikrai reikia.

Kartais, įveikus ilgalaikę dvejonę, į duris ima ir pasibeldžia laimė. Šioje vietoje norėčiau papasakoti, kaip išsipildė viena didžiausių mano svajonių.

Nuo mažens labai mėgau keliones, o labiausiai laukdavau kelionės prie jūros. Džiaugsmas užliedavo mano vaikišką širdį kiekvieną vasarą išvydus Baltijos jūros bangas. Man taip patikdavo eiti basomis per minkštą smėlį ir pakniopstomis lėkti į jūrą. Šios akimirkos nesugadindavo nei įkyrūs čeburekų pardavėjai, nei blogas oras. Aš pasinerdavau į bangas ir mėgaudavausi jūros stichija. Tą akimirką man nerūpėjo nei bulvių traškučiai, nei ledai ar kramtoma guma.

Augant man, augo ir mano smalsumas. Man tapo įdomu, kaip verda gyvenimas svetur. Kokia ten jūra, kokie kalnai, kokie ten žmonės ir kokie gyvūnai, augalai. Aš svajojau apie šiltus kraštus su palmėmis, kur visuomet vasara, o krantus skalauja žydra jūra. Taip užaugo mano svajonė apkeliauti visą pasaulį.

Tiesą pasakius, man pasitaikė daugybė progų keliauti. Dėl to aš labai dėkinga savo likimui. O man norėjosi dar ir dar. Juk apetitas auga bevalgant. Taip pamažu gimė dar viena svajonė - apsigyventi laive ir nuolat keliauti po pasaulį.

Nuo šios idėjos gimimo iki įgyvendinimo prabėgo septyneri metai, bet ši mintis man vis nedavė ramybės. Aš jaučiausi tarsi neišbaigtas meno kūrinys. Iki pilnos laimės man stigo jūros. Aš tiesiog žinojau, kad anksčiau ar vėliau, kai nušvis visos kelrodės žvaigždės, aš plaukiosiu po plačiuosius vandenis. Taip ir nutiko, kai atsikračiau visų dvejonių, abejonių ir baimių.

Tad vieną dieną ėmiau ir nutariau, kad dabar arba niekada. Sekantis veiksmas buvo interviu ir darbinimosi procesas kruiziniame laive. Dokumentų tvarkymas truko apie keturis mėnesius, bet tai manęs neatbaidė. Neturėjau, ko prarasti, nebent tik nuobodų darbą skalbimo fabrike Norvegijoje, kuris kėlė mano smegenims badą.

Iki dabar prisimenu tą akimirką, kai sužinojau, kokiame laive dirbsiu. Tą dieną po darbo nuskubėjau į miesto biblioteką, kur prie kompiuterio susirašinėdavau su įdarbinimo agentūra ir pildydavau visokias anketas. Tą dieną mano mėgstamiausias staliukas prie lango su vaizdu į jūrą buvo laisvas. Aplink mane sėdėjo aptingę, į kompiuterių ekranus įsikniaubę žmonės. Įsižiūrėjau į jį ir aš. Pirmiausia patikrinau visus laiškus ir radau laišką, kur turėjau užpildyti dokumentus Australijos vizai gauti. Australijos? Mano širdis pradėjo pašėlusiai plakti. Tą akimirką paskambino mama. Ji pasakė, kad į pašto dėžutę Lietuvoje atėjo laiškas su darbo kontraktu "Sea Princess" (Jūros Princesės) laive nuo rugsėjo 6d. Nieko nelaukusi puoliau naršyti internete, iš kur plaukia šis laivas ir į kuriuos uostus jis plauks.

Mano reakcija pamačius šio kruizo maršrutą buvo tarsi jaudulio, džiaugsmo ir euforijos sprogimas. Mano širdį užliejo saldi palaima. Toks jausmas, kad manyje susikaupė visa šviesos energija, kuria dabar galėčiau apšviesti net tamsiausius Žemės kampelius. Tai tikra dangaus dovana, kurią man įteikė dosni gerumo ranka iš dangaus. Manęs laukia atradimai jūroje ir kraštuose, į kuriuos visuomet svajojau nuvykti: Australija, Singapūras, Tailandas, Indonezija, Malaizija, Naujoji Zelandija, Papua Naujoji Gvinėja, Vanuatu ir Naujoji Kaledonija. Apie kai kurias iš jų net sapne nesapnavau. Viena mintis vijo kitą, o aš krykštavau kaip vaikas ir šia laime dalinausi su savo mama.

Kad ir kaip džiaugiausi, savo laime pasidalinau tik su mama. Nenorėjau, kad pradėjus girtis visam pasauliui ši laimė ims ir pabėgs. Savo draugams palikau intrigą. Pažadėjau pasakyti, kur plauksiu tada, kada baigsiu kazino mokyklą ir patikėsiu, kad viskas iš tiesų vyksta mano gyvenime. Juk kartais laimė keliauja tyliai ir nevalia jos išbaidyti kalbomis.

Nuo tada pradėjau sapnuoti ir įsivaizduoti, koks tas gyvenimas jūroje. Ši svajonė man švietė iš toli, kaip planeta Solaris, o aš svarsčiau, kokius draugus joje sutiksiu. Kaipgi bus ten, kitoje žemės pusėje, kur vanduo kriauklėje sukasi į kitą pusę, o pliusas tampa minusu. Gal laivas kaip didelis akvariumas jūroje, kuriame gyvena žmonės, įsimylėję jūrą ir niekaip negali atsispirti jūreiviškam gyvenimo būdui. O gal jūroje egzistuoja anapusinis pasaulis aukštyn kojomis kaip iš filmo "Karibų jūros piratai". Visokių istorijų prisigalvodavau, o po to stengdavausi padrąsinti save, kad viskas bus dar geriau nei aš įsivaizduoju.

Ak, kokia laimė, kai išsipildo svajonė. Kartais laimė atkeliauja tyliai, bet kai ją patiki, norisi ja džiaugtis ir dalintis su kitais.

Mano kelionė su Jūros Princese prasidėjo nuo kazino mokyklos dar kitaip vadinamos Casino Logistics. Į Klaipėdą atvyko 12 mokinių iš Ukrainos, Rumunijos, Bulgarijos, Kipro, Serbijos, Makedonijos ir Lietuvos ☺ Grupėje buvome 10 vaikinų ir 2 merginos. Mūsų amžius svyravo nuo 21 - 36. Kiekvienas turėjome skirtingas gyvenimo patirtis, tačiau mus vienijo bendras tikslas - baigus kazino mokyklą keliauti ir dirbti jūroje. Mus mokė dvi mokytojos iš Lietuvos - profesionalios kazino krupjė. Na, o mokslo pažangą koordinavo mokyklos direktorius iš Didžiosios Britanijos. Dar ir dabar dėkoju gyvenimui ir šiai mokyklai už mano didžiausios svajonės išsipildymą.

Pirmosiomis mokyklos dienomis mūsų laukė įvairūs kompiuteriniai testai, pvz. anglų k. žinių patikrinimo ar laivo saugos. Taip pat laukė būsimųjų jūreivių sveikatos patikrinimas.

Mokykla buvo labai intensyvi ir ji truko penkias savaites, per kurias mokėmės Black Jack ir Amerikietiškos ruletės žaidimo subtilybių. Mokėmės beveik kasdien, nes ir laive kartais tenka dirbti daugybę dienų iš eilės. Jūroje nebesvarbu, ar šiandien šeštadienis, ar pirmadienis. O šioje mokykloje buvo stengiamasi sudaryti kuo realesnias gyvenimo kruiziniame laive sąlygas.

Neslėpsiu, iš pradžių buvo nelengva ir ne vieną kartą rankos sviro žemyn, o pirštai neklausė. Juk reikėjo išmokti valdyti kortas ir žetonus taip kaip savo kūno dalį - greitai, grakščiai ir tuo pačiu nedarant klaidų skaičiavimuose. Kartais pirštai neklausė ir žetonai krito iš rankų ar tiesiog netilpo į delną. Pavyzdžiui, profesionalus kazino krupjė turi gebėti savo plaštakomis paimti po 20 žetonų vienu metu. Sakysite neįmanoma, pasirodo - įmanoma ☺ Iš pradžių ir man mano delnai atrodė per maži, o pirštai per trumpi, bet po intensyvių kasdienių treniruočių ėmė ir pavyko. Lygiai taip pat ir su pirštų miklumu ar skaičiavimų greitumu bei tikslumu. Juk pvz. reikėjo 35 padauginti iš 16 ar 17 iš 14, o po to tuos rezultatus sudėti. Iš pradžių pažanga buvo lėta, bet pamažu mokslai įgavo pagreitį ir su tam tikrų strategijų ar su tikslių judesių pagalba bei kasdiene mankšta visi mokiniai ėmė tobulėti. Na, o mano svajonė nuvykti į Australiją ir kitas nuostabias pasaulio vietas su lig kiekviena diena ėmė vis artėti.

Dar taip neseniai net artimiausiems draugams nesiryžau pasakoti, kur keliausiu, nes viskas atrodė lyg sapnas ir sunku buvo patikėti, kad tai įvyks iš tikrųjų. Tiesiog ėmiau ir pasakiau "taip" taip ilgai brandintai svajonei. Na, o tada beliko žingsnelis po žingsnelio judėti išsvajotųjų horizontų kryptimi.

Svajonė dirbti kruiziniame laive man gimė lygiai prieš 10 metų, kada aš, trečio kurso studentė, išvykau studijuoti į Genują pagal Erasmus studentų mainų programą. Tuomet po skyrybų su ilgamečiu draugu viskas mano pasaulyje apvirto aukštyn kojomis. Na, o nuotaikai skaidrinti ir įvairiems apmąstymams aš vis eidavau pasivaikščioti prie jūros...

Genuja - senovės pirklių uostas Vakarų Italijoje, Ligurijos jūros įlankoje. Dėl puikios strateginės vietos ten ir šiomis dienomis kasdien atvyksta ir išvyksta daugybė kruizinių bei krovininių laivų. Vaikščiodama prieplauka aš vis stebėdavau atplaukiančius ir išplaukiančius laivus. Mintyse svarstydavau, iš kur jie atvyko ir į kokius uostus plaukia. Stebėdavau horizontą ir įsivaizduodavau didesnius ir mažesnius miestus ir miestelius, salas, o taipogi savo gimtos šalies uostą - Klaipėdą.

Man buvo smalsu, koks tas gyvenimas jūroje. Koks jausmas kiekvieną dieną išėjus ant denio matyti beribę jūrą ir tik jūrą? Koks jausmas kaskart išlipti skirtingame uoste? Koks jausmas gyventi laivo kajutėje? Koks jausmas daugybę dienų nejusti žemės po kojomis... Šie ir panašūs klausimai masino mano vaizduotę. Todėl kartas nuo karto vis pagalvodavau, kad tai būtų idealus darbas man, be galo mėgstančiai keliauti ir norinčiai apkeliauti visą pasaulį.

Dar daug vandens nutekėjo, kol galiausiai ryžausi įgyvendinti šią savo svajonę, kuri vis kirbėdavo mano galvoje. Aš žinojau, kad kada nors ją įgyvendinsiu, bet vis atrodydavo, kad tam dar netinkamas metas ar aplinkybės ne tos. Kol vieną dieną atėjo pats tinkamiausias laikas. Tada pasakiau sau, kad dabar arba niekada. Beje, buvo praėję lygiai 7 metai po mano studijų Italijoje.

Tad išdrįsau ir ėmiausi veiksmų. Pirmiausia reikėjo nuspręsti, ką aš tame laive dirbsiu. Šiuo klausimu man padėjo internetinės platybės. Internete radau lietuvišką forumą apie darbą kruiziniuose laivuose. Taip susidariau nuomonę ir bendrą vaizdą, kokių darbo vietų apskritai yra laivuose. Tuomet pradėjau svarstyti, ką aš galiu ir ko aš noriu. Mano pagrindiniai kriterijai buvo šie: pozicija, leisianti man kuo daugiau pamatyti ir kuo dažniau išlipti į krantą bei kuo intelektualesnis ir įdomesnis darbas su žmonėmis. Žinoma, nepervertinant savo galimybių ☺ Taip atsisijojo dvi pozicijos - darbas kazino arba darbas duty free parduotuvėse. Tuo pačiu man norėjosi išmokti kažko visiškai nauja. Pardavimuose jau esu dirbusi. Tad darbas kazino man pasirodė labiau viliojantis, nors iki darbo kruiziniame laive į kazino kojos nebuvau įkėlusi ☺ Man buvo įdomu išmokti kazino žaidimų subtilybių.

Taip aš atradau kazino mokyklą Casino Logistics. Mano laimei ir dideliam džiaugsmui ji - Klaipėdoje, mano gimtajame uoste. O tada viskas sekė paeiliui: interviu su mokyklos atstovu, interviu su mokyklos direktoriumi, teigiamas atsakymas, investicijos mokslui, sveikatos patikrinimas ir įvairių dokumentų tvarkymas, savarankiškas mokymasis, namų darbai, keli nuotoliniai testai ir galiausiai intensyvūs kursai kazino mokykloje. Mokyklos darbuotojai buvo labai draugiški ir informatyvūs, tad visas darbinimosi procesas ėjosi sklandžiai - žingsnelis po žingsnelio. Nuo pirmojo interviu kovą iki skrydžio į laivą, baigus kazino mokyklą, tų pačių metų rugsėjį.

Taip mano svajonė tapo pasiekiama ranka. Po intensyvių kazino mokyklos kursų aš išskridau į "Jūros Princesę".

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras: