Aurelija Černevičiūtė - knygos "Jūros princesė" autorė

APIE ISTORIJĄ..

Jūra širdyje

Tyliai tyliai jūra šaukia...

Į mane ji tyliai plaukia...

Eikš, ateik, ar tu girdi?

Sielos gelmėje tu man kuždi!

Tu vilioji pamažu

Kaip man širdyje gražu!

Ar girdi, kaip bangos ošia?

Manyje vandens purslai jau šniokščia!

Tavo gausmas tik stiprėja...

Mano geismas vien didėja...

Ak, ateiki pagaliau!

Mano jūra, aš negaliu daugiau!

Garsiai garsiai jūra šaukia...

Į mane ji garsiai plaukia...

Taškos bangos, jūra šėlsta

Manyje ji vėl atgimsta...

Ši istorija apie meilę. Apie meilę jūrai, gamtos stichijoms bei jos harmoningai visumai.

Ši istorija apie aistrą kelionėms, nepažintiems kraštams, kultūroms bei žmonėms.

Ši istorija apie gyvenimo kruiziniame laive virtuvę: gyvenimą bei darbą laivo kazino, aplankytus uostus bei kelionę aplink visą Žemės gaublį. Ši istorija apie laivą ir, galima sakyti, asmenį viename. Jūros Princesė - tai laivo pavadinimas, tačiau, esu tikra, kiekviena įgulos narė, taip pat ir aš, romantiškai tapatino save su Jūros Princese.

Ši istorija apie tai, jog net didžiausios ir drąsiausios svajonės pildosi. Ir apie tai, jog VISKAS ĮMANOMA.

IX DALIS

BROOME, AUSTRALIJA

Antrąją darbo savaitę laive manęs laukė du nauji pasaulio uostai: Broome, Australijoje bei Lombok sala Indonezijoje - Bali salos kaimynė.

Nuo tada, kai įlipau į "Jūros Princesę", per savaitę laiko kartu su savo plaukiojančiu namu aš apiplaukiau maždaug trečdalį viso Australijos Žemyno, o gal net kiek ir daugiau. Įsilaipinus Brisbane uoste Australijos Rytuose rugsėjo 6d., po 8 dienų plaukimo aplink Australiją atsidūriau Australijos Vakaruose Broome uoste. Pakeliui į jį plaukiau Koralų jūra su Didžiuoju Barjeriniu Rifu, kuris yra didžiausias koralinis rifas pasaulyje, apiplaukiau Australijos Kvinslando teritoriją ir praplaukus Ketvirtadienio salą atsidūriau Arafuros jūroje ir Šiaurinėje Australijos dalyje su Darwin uostu, iš kurio išplaukus toliau kelionę tęsėme Timoro jūra, Kimberley pakrante, kol pasiekėme Indijos Vandenyną ir Broome, Australijos Vakaruose.

Tą dieną vis dar vyko nuolatinis laivo dezinfekavimas dėl roto viruso bangos. Iš tiesų iki paskutinės akimirkos nežinojau, ar pavyks išlipti į krantą. Ir tik baigus visus didžiuosius dezinfekavimo darbus visame laive įgulai buvo leista išlipti į krantą. Mano kompanija krante buvo vaikų centro laive darbuotoja Chloe iš Pietų Korėjos ir kazino vadovas Edward iš Pietų Afrikos Respublikos.

Broome uostamiestis man pasirodė labai tuščias. Plačios, bet labai tykios gatvės bei keli pastatai. Eismas beveik sustojęs. Jis man priminė kadaise lankytus kai kuriuos Meksikos miestus. Toks neapibrėžtas: nei tai didelis miestas, nei tai mažas miestukas - nesuprasi. Bent jau toks pirmasis įspūdis susikūrė iš aplankytos miesto dalies. O jis buvo labai trumpas - vos kelios valandos. Iš kruizinių laivų terminalo autobusas mus nuvežė į kitą man nežinomą Broome miesto dalį. Per tas kelias valandas nutarėme tiesiog pavakarieniauti, nes lauke jau temo ir laiko turėjome nedaug. Štai vakarienė buvo tiesiog nuostabi! Vakarieniavome tailandiečių restoranėlyje, o aš ragavau tai, ko dar nebuvau ragavus, pvz. pinigų maišelius (money bags), kurie iš tiesų atrodė kaip pinigų maišeliai, tačiau vietoje pinigų juose buvo gardi vištiena ir daržovės. Taip pat skanavau aštrią sriubą su krevetėmis. Šie skoniai užvaldė mano skonio receptorius ir maloniai sušildė. Juokais nusprendėme, jog tailandiečių ir apskritai azijiečių virtuvė tokia gardi, kad ragaudamas šios virtuvės patiekalus gali patirti "maisto orgazmą". Taip ir prabėgo laikas Broome uoste - šnekučiuojantis su kolegomis ir ragaujant naujus patiekalus.

Žinoma, norėjosi pamatyti daugiau šio uostamiesčio, bet įlipus į laivą supratau, kad visada visko nesuplanuosi ir visų aplinkybių neįtakosi, kad ir kaip norėtųsi. Telieka lanksčiai laviruoti kaip žuviai tarp jūros srovių ir stengtis "pasiimti" kiek įmanoma geriausias patirtis. Šiuo atveju tai buvo ne pats miestas, o tiesiog gera kompanija ir skanus maistas.

Šio uostamiesčio pačiai taip ir neteko daugiau patyrinėti, bet išgirdau istorijų iš kitų įgulos narių. Jis garsėja plačiu balto smėlio paplūdimiu Cable prie Indijos Vandenyno. Jame galima išvysti nuostabaus grožio saulėlydį nuo kupranugario pečių (!!!). Laukinė gamta ir kupranugarių vilkstinė paplūdimiu leidžiantis saulei - itin romantiška ir egzotiška patirtis. Tad jei teks kada nors aplankyti Broome miestą Australijoje, lėkite tiesiai prie atviros jūros. Tą patį daryčiau ir aš.

Broome regionas taip pat garsėja perlais, kurie nuo seno būdavo randami nardant jūros dugne. Šiomis dienomis čia auginamos perlų fermos.

LOMBOK, INDONEZIJA

Kai kažko labai labai nori, ta svajonė ima ir išsipildo netikėčiausiu būdu. Kai sužinojau, jog Jūros Princesė plauks ne tik į Australiją, bet taip pat į Indonezijos, Malaizijos bei Tailando salas, be galo džiaugiausi, nes man šie kraštai atrodė be galo egzotiški ir keliautojų mylimi. Ypatingai norėjau aplankyti Indoneziją, nes turiu gerą draugę iš Indonezijos, kurią sutikau gyvendama Norvegijoje. Ji mane ir išlydėjo į kazino mokyklą. Todėl iš jos pasakojimų jau daug girdėjusi apie jos gimtąjį salyną, norėjau jį išvysti gyvai.

Pagal kazino darbo grafiką Lombok uoste man buvo priskirta IPM pareiga, kuri reiškė, jog turėsiu pasilikti laive. Žinoma, aš visiems iš eilės kartojau, kaip norėčiau išlipti į krantą šioje saloje. Tad mano noras buvo išgirstas ir kazino vadovas nutarė pasikeisti šia pareiga su manimi ir leisti man išlipti į krantą. Jis kruiziniuose laivuose dirba jau gerą dešimtmetį, todėl per tą laiką aplankė begalę uostų.

Kadangi ši proga man pasitaikė labai staiga, plano, ką veiksiu uoste neturėjau. Tad į krantą keliavau su savo laivo draugėmis: Pan, Andrea, Kristina ir Chloe. Šį kartą merginos taip pat kaip ir aš buvo nusiteikusios naujiems atradimams, todėl pagaliau mes keliavome! O aš be galo džiūgavau.

Lombok sala yra kaimyninės panašaus dydžio įžymiosios Bali salos rytinėje pusėje, kurias skiria vos 32km sąsiauris. Lombok Rytuose už dar mažesnio sąsiaurio išsidėsčiusi Sumbawa sala. Na, o Lombok salos Šiaurės vakaruose kaip maži taškeliai jūroje įsiterpusios Gili salos. Žinoma, maža sala Indonezijos vakarų salyne tai tik lašas jūroje, lyginant su visu Indonezijos salynu, kurį sudaro net 17 000 mažesnių ir didesnių salų. Kaip pasakojo mano draugė Ana, jos tokios skirtingos ir įvairios, kad prireiktų paskirti visą savo gyvenimą visoms joms ištyrinėti.

Lombok sala yra 4,738.65 km2 dydžio, beveik 14 kartų mažesnė už Lietuvą, bet žmonių joje beveik 4 milijonai. Kaip rašoma Princesių kruizinių laivų lankomų uostų aprašymuose, patyrusiems keliautojams Lombok sala atrodys kaip Balio salos ankstesniųjų dienų sugrįžimas maždaug 30 metų atgal, kol globalizacija atnešė į jos krantus nuolatinį vystymąsi. Lombok sala garsėja tradiciniais amatų kaimais. Amatininkai čia gamina išskirtinį brokatinį audinį, vadinamą songket, elegantiškus medžio raižinius ir puikią keramiką, pagamintą iš vietinio kalvos šlaito molio. Sala taip pat pasižymi nuostabiu gamtos grožiu - nuo ​​laiptuotų ryžių terasų ir plantacijų pietuose iki atogrąžų lietaus ir debesų miškų šiaurėje. Lombok saloje stūkso Rinjani kalnas, antra pagal aukštį Indonezijos viršukalnė - tai ugnikalnis, kylantis daugiau nei 3,65 km virš jūros lygio.

Lombok salos sąsiauris yra Wallace linijos dalis - pagrindinė ekologinė geografinė riba, skirianti Rytų Indonezijos ir Australijos florą ir fauną nuo Vakarų Indonezijos. Pavyzdžiui, daugelio rūšių, aptinkamų Lombok saloje, nėra kaimyniniame Balyje.

Atvykę į Lombok prisišvartavome kiek tolėliau nuo kranto. Kai kuriuose uostuose, ypatingai mažesniuose, pvz. salose, arba tuomet kai jūra banguota, kruizinis laivas yra pernelyg didelis prisišvartuoti prie pat kranto arba tai būtų pavojinga dideliam laivui esant banguotai jūrai. Tokie uostai vadinami tender uostais (tender port). Į krantą laivo svečiai ir įgula keliauja mažesniais, gelbėjimosi laivais, nuleidžiamais į jūrą iš kruizinio laivo arba užsakomaisiais laivais iš uosto (jie paprastai būna didesni nei gelbėjimosi laivai, bet gerokai mažesni už patį kruizinį laivą). Tokiuose uostuose visiems laive tenka rikiuotis į eilę, nes mažesni laiveliai vienu metu gali sutalpinti ribotą skaičių žmonių. Be to, laipinimosi procesas taip pat užtrunka, kol visi atsargiai peržengę žingsnį tarp kruizinio laivo ir mažesnio laivelio saugiai sulipa ir susėda mažesniojo laivo vietose. Kitiems tenka palaukti, kol kitas toks laivas grįš iš kranto.

Man pirmą kartą teko keliauti gelbėjimosi laivu, todėl buvo labai įdomu. Su merginomis visos kelionės metu juokavome ir fotografavomės. Lauke buvo apie 28 laipsnius šilumos, o krante pasitiko būrys vietinių. Daugiausia buvo taksi vairuotojų, kurie siūlė savo paslaugas. Vienas jų pasiūlė mus nuvežti į vandens šventyklą didžiausiame Lombok mieste Mataram ir į skanaus vietinio maisto kavinukę. Mums ši mintis patiko, todėl visos penkios patogiai įsitaisėme taksi automobilyje.

Toks keliavimo būdas uostuose tarp įgulos narių gana dažnas, ypatingai jeigu keliaujama keliese ir galima pasidalinti kelionės išlaidas. Apsigyvenusi kruiziniame laive susidūriau su nuolatiniu laiko stygiumi, ypatingai uostuose. Juk naujame krašte norisi tiek daug pamatyti, o dažniausiai tam turi tik gerą pusdienį, nes laivas iš uosto paprastai išplaukia dar prieš tamsą. Be to, įgula į laivą turi grįžti bent valandą prieš išplaukiant laivui. Todėl gan įprasta nebrangiose šalyse keliauti su taksi.

Pakeliui žvalgiausi pro langą ir stebėjau Lombok salos gatves, žmones ir pastatus. Labiausiai įstrigo kažkur pakelėje tvora laipiojanti ožkelė. Aplinka atrodė paprasta, gal net kiek chaotiška. Tačiau čia buvo visko: parduotuvėlių, reklaminių iškabų ir įvairių kitų įstaigų, kaip ir kituose bent šiek tiek išsivysčiusiuose kraštuose. Visgi pastatai atrodė paprasti ir gan primityvūs, kai kurie šiek tiek apgriuvę ar aptrupėję, o pakelėse tarp stulpų kabėjo daugybės laidų voratinkliai. Iš pirmojo žvilgsnio sala atrodė nepasiturinti ir besivystanti vietovė.

Taksi vairuotojas nuvežė mus į vandens šventyklą dar kitaip vadinama karališkuoju sodu/rezidencija Taman Mayura. Ši vieta taip pat virsta induistų piligrimų šventove gruodžio 24 dieną. Įprastomis dienomis Taman Mayura tampa miesto parku su tvenkiniu.

Prie vartų į šią vandens šventyklą, susimokėjus už įėjimą visos gavome po geltoną juostą susijuosti per liemenį. Susituokusiems lankytojams ši juosta rišama kairėje liemens pusėje, o nesusituokusiems - dešinėje. Kalbant apie pavienius turistus, kaklaraištis rišamas per vidurį juosmens. Šios juostos naudojimas reiškia, kad lankytojai įeina į šventą vietą ir turėtų įvertinti tai, kas yra viduje.

Taman Mayura sodas/rezidencija buvo pastatytas 1744 m. to meto karaliaus. Tuo metu ji buvo vadinama Taman Kelepug, nes vandens šaltinėliai tekėdami iš kelepug-kelepug tvenkinio kūrė vandens tekėjimo ir kritimo garsą. Tačiau vėliau pavadinimą pakeitė Raja A.A. Ngurah Karangasem, kuris atnaujino šį parką 1866 m. Pavadinimas Taman Mayura kilęs iš sanskrito kalbos žodžio mayura, kuris reiškia povas. Šio parko gyvavimo pradžioje buvo daug gyvačių, kurios trukdė žmonėms, norintiems atlikti religines apeigas. Todėl to meto patarėjai rekomendavo parke laikyti povus, kad apsisaugotų nuo daugybės juose klaidžiojančių gyvačių. Nuo tada jis žinomas kaip Mayura parkas - povų parkas.

Parko teritorija yra padalinta į dvi dalis: parko zoną ir šventyklos zoną, kaip garbinimo vietą. Sodo zonoje tvyro labai natūrali atmosfera. Čia auga kelių rūšių medžiai, kurie sukuria pavėsį, o po jais veši žalia žolė. Parko viduje yra tvenkinys su pastatu jo viduryje, į kurį galima patekti nutiestu per tvenkinį tiltu. Šis pastatas vadinamas Rat Kerte arba Gili. Jis buvo naudojamas kaip vyriausybės pareigūnų susibūrimo ar susitikimų vieta, kur buvo galima priimti vyriausybės svečius.

Šventyklų dalyje pastatytos keturios šventyklos: Gunung Rinjani šventykla, Ngelurah šventykla, Padmasanos šventykla ir Puta Gedong šventykla. Pura Gedong šventykloje atliekamos induistų garbinimo ceremonijos iš įvairių pasaulio šalių. Ši šventykla taip pat vadinama Jagad Rana šventykla. Šių šventyklų kompleksas yra atviras visuomenei, išskyrus tam tikromis šventinėmis dienomis.

Prie šventyklų ir vartų į jas stovi daug statulų su įvairių būtybių atvaizdais. Jose maišosi musulmonų, induizmo bei budizmo religijų elementai. Daugiausia jie musulmoniški, nes didžiąja dalimi Indonezija išpažįsta islamą (86%).

Vaikštant po šventyklas bei parką sutikome vietinę moterį su anūku, kuris lakstė ir žaidė aplinkui. Man labai įstrigo šios moters šypsena bei šiluma ir džiaugsmas, sklindantis iš jos akių. Ji buvo apsirengusi labai paprastai, o šypsena buvo bedantė, bet, rodos, jai visiškai nieko nestigo. Ji mėgavosi savo anūko draugija ir trumpa svetimšalių kompanija. Kiek nedaug žmogui reikia iki pilnos laimės!

Ištyrinėjusios Taman Mayura iškeliavome pietauti. Taksi vairuotojas nuvežė mus į vietinę kavinukę. Ten sudėti ant banano lapų po prekystaliu puikavosi įvairiausi Indonezijos patiekalai. Akys raibo nuo jų spalvų. Indonezijos virtuvė be galo įvairi ir turtinga. Joje yra net 1300 etninių grupių, kurių kiekviena turi savo tradicinius patiekalus. Šių patiekalų skoniai gausūs prieskoniais, dažnai aštrūs ir pikantiški. Juose tobulai tarpusavyje dera saldūs, sūrūs, rūgštūs ir kartūs skoniai ir poskoniai. Ne veltui viena iš Lombok salos pavadinimo reikšmės versijų: "Lombok" - "čili" pipiras.

Turiningai praleidusios dieną Lombok saloje ir skaniai papietavusios grįžome į savo namus jūroje.

VIII dalis

 JŪROS PRINCESĖS KELIAS

Jūros Princesė paprastai keliauja iš anksto numatytu maršrutu. Jis keičiamas tik tuomet, kai motulė gamta parodo savo charakterį ir keliauti numatytu maršrutu būtų tiesiog pavojinga. Tuomet, kai jūroje kyla audra, laivas prisišvartuoja artimiausiame uoste ir laukia, kol nurims audra arba keičia maršrutą ir plaukia kitu keliu. Taip pat kartais nutinka taip, jog tenka praleisti vieną kitą uostą, jei oro sąlygos prisišvartuoti būna nepalankios ir pernelyg rizikingos.

Dažnai nerami jūra būdavo plaukiant iš Australijos į Naująją Zelandiją Tasmanijos jūroje. Australiją nuo Naujosios Zelandijos skiria 3 dienų plaukimas kruiziniu laivu. Šios trys dienos paprastai būdavo itin banguotos. Laivas siūbuodavo į visas puses, o laivo įgula ir svečiai skųsdavosi jūros liga. Jūros liga aš nesusirgau, jei kalbėtume tiesiogine prasme. Jei kalbėtume perkeltine prasme, sakyčiau, jog susirgau jūros meilės "liga".

Tokiomis banguotomis dienomis nuotaika laive taip pat labai "banguota". Beveik visi įgulos nariai ir laivo svečiai skundžiasi audringa jūros stichija. Nuotaika dažnai apatiška ir mieguista. Man tokiomis dienomis taip pat labiau norėdavosi miego ir jausdavausi taip lyg visą laiką turėčiau laviruoti ant grindų kaip ant banglentės. Taip pat kildavo nepatogumų paprasčiausiai nueiti į tualetą ar dušą, nes mažoje erdvėje į laivą vožtelėjus didesnei bangai aš vis kur atsitrenkdavau ir įsistatydavau naują gražią mėlynę ar gumbą kaktoje. Ką jau kalbėti apie malonų pasisėdėjimą vienumoje. Taip ir svirduliuodavo visi laive kaip kokie girtuokliai ilgais laivo koridoriais, pasiramstydami į laivo sienas. Vaizdelis išties savotiškai juokingas.

Tokiomis dienomis paprastai būdavo neįmanoma išeiti pasivaikščioti ant atviro laivo denio, nes bangų purslai užliedavo septinto aukšto grindis, o devintajame denyje bei ant laivo stogo baseinas taškydavosi į visas puses, kaip pašėlęs. Visgi man patikdavo žiūrėti į tokią jūrą pro laivo langus ir su baiminga pagarba žavėtis jos jėga ir galybe.

Tačiau aš kalbu apie tiesiog banguotą ir šiek tiek audringą jūrą. Į dideles audras laivas neplaukdavo ir kaip galėdamas jų vengdavo pagal išankstinius meteorologinius duomenis. Todėl baldai ir kiti daiktai laive dažniausiai stovėdavo vietoje, išskyrus vieną kitą didesnę bangą, kada suduždavo vienas kitas indas.

" Banguoja jūra, liūliuoja mane,

Kaip mažą vaiką sūpuoja...

Grimztu į saldų miegą..."

Perkūniją Jūros Princesės laive per visą savo karjerą jūroje sutikau tik tris kartus - bent jau tiek kartų prisimenu. Pirmąjį kartą juodas debesis tiesiai virš Jūros Princesės susikaupė mums plaukiant Panamos kanalu. Mes kėlėmės Panamos kanalo slenksčiais, oras buvo drėgnas ir karštas, kai staiga virš laivo tarsi iš niekur susiformavo "piktas" debesėlis ir ėmė svaidyti žaibus. O aš pabijojusi griaustinio iššokau iš devinto aukšto baseinėlio, kuriame stebėjau, kaip plaukiame Panamos kanalu. Antrą kartą žaibus jūroje mačiau, kai Jūros Princesė plaukė Baltijos jūra, išplaukusi iš Rygos uosto. Matyt, supyko, kad neaplankėme Klaipėdos uosto, o tik praplaukėme pro šalį. Išties, norėjosi rašyti skundą laivo kapitonui, bet praplaukiant pro Lietuvą jis visgi pranešė, kad plaukiame pro Lietuvos krantus, o kiek vėliau keli kazino žaidėjai man džiaugsmingai pranešė, kad laivas plaukė pro mano šalį. Tuo metu aš ilgesingai stebėjau žaibuotą Baltijos jūrą. Trečiąjį kartą mačiau žaibus jūroje naktį. Jie buvo tolumoje, bet skrodė visą dangų. Visą likusią naktį aš sapnavau žaibus ir perkūniją. Ryte kolegos sakė, kad išties perkūnavo visą naktį.

Laive labai jauti gamtos stichiją ir esi tiesiogiai nuo jos priklausomas. Mes turime tiesioginį ryšį su gamta. Štai pilkomis ir lietingomis dienomis mus traukia prie žemės ir trūksta energijos. Taip būdavo ir laive. Net jeigu kajutėje nėra lango ir tu net nežinai, koks tą dieną oras, energetiškai jau tą gali pajusti iš savo energijos lygio. Kartais su dideliu vargu prasikrapšdydavau akis iš miego ir išsiropšdavau iš savo antro aukšto lovos. Išėjusi į atvirą denį suprasdavau, kodėl - lauke apsiniaukę ir lyja. Saulėtą dieną - priešingai. Visa laimė, Jūros Princesė dažniausiai plaukiojo po saulėtus kraštus ir energijos dažniausiai nestigo.

Saulėtomis ir ramiomis dienomis laivas plaukdavo išdidžiai per lygų it stiklas vandenį. Aš tiesiog dievindavau tokias dienas jūroje, nes vandens pursluose netgi galėdavau išvysti vaivorykštę. O jūros vandens paviršius išties būdavo toks lygus - visiškai ir tobulai nugludintas sodrios mėlynos spalvos, kokį gali išvysti tik toli nuo kranto. Tokią jūrą matydavau retai, bet kai ji tokia būdavo širdis ir visa siela be galo ja grožėdavosi ir džiaugdavosi, kad teko ją tokią nuostabią išvysti. Jūra tokiomis akimirkomis dvelkdavo tobula harmonija ir visa užliejančia džiaugsminga ramybe. Dar nuostabiau būdavo, kai saulės spinduliai žaisdavo jos paviršiuje ir virsdavo spindinčiomis vandens žvaigždutėmis.

Kartais labai pasisekdavo ir tekdavo išvysti jūros gyventojus. Štai po pirmosios savaitės laive gavau savo "apdovanojimą" iš jūros: mačiau banginį, išpurškiantį vandenį į jūrą. Tai buvo trumpa akimirka, tačiau spėjau pamatyti, kaip jis išniro tarp jūros bangų, išpurškė vandenį ir vėl paniro į jūros gelmes. Taip pat vieną gražią saulėtą dieną mačiau jūros bangas skrodžiantį delfiną visai prie pat laivo. Buvo taip gražu! Visgi ištikimiausios laivo palydovės - žuvėdros. Jos išlydėdavo laivą iš skirtingų uostų bei lydėdavo jį jūroje žuvėdrų pulkais. Kartais kokia žuvėdra ar koks kitas paukštis atklysdavo į laivą ir nebemokėdavo išskristi arba netyčia į jį atsitrenkdavo. Tokiam atklydėliui reikėdavo padėti vėl surasti kelią į jūrą.

Pats netikėčiausias svečias laive buvo...drugeliai! Juk jie gyvena tarp gėlių ir augalų, o jų laive praktiškai nėra. Visgi tą dieną, kai plaukėme Panamos kanalu, išorines laivo sienas aplipo daug geltonų drugelių iš Panamos tropinių miškų. Aš vaikščiojau ant atviro laivo denio ir grožėjausi jais.

Šioje vietoje norėčiau papasakoti savo naujosios draugės Pan drugelio istoriją:

"Kiekviena moteris - kaip drugelis. Kol ji jauna, nesubrendusi, ji tarsi vikšras. Kuo daugiau patirties ji pasisemia, tuo daugiau išminties ji įgyja. Pasiekusi brandos bei harmonijos būseną ji išskleidžia sparnus, kaip drugelis. Įvairiaspalvius, ryškius, bet trapius."

Mano draugė dalinosi šia istorija su visomis savo draugėmis moterimis. Ji taip pat kolekcionavo drugelius, todėl ant jos kajutės sienų visuomet kabėjo daug drugelių.

Laivo kelias be galo įdomus ir įvairus. Na, o mano pirmąjį mėnesį laive jis mane vedė štai tokiu maršrutu:

C515 (kruizo kodas)

2015 - 09 - 06 Brisbane, Australija

2015 - 09 - 07 Jūroje

2015 - 09 - 08 Jūroje

2015 - 09 - 09 Port Douglas, AU

2015 - 09 - 10 Jūroje

2015 - 09 - 11 Jūroje

2015 - 09 - 12 Darwin, AU

2015 - 09 - 13 Kimberley Coast, AU

2015 - 09 - 14 Broome, AU

2015 - 09 - 15 Jūroje

2015 - 09 - 16 Jūroje

2015 - 09 - 17 Lombok, Indonezija

2015 - 09 - 18 Jūroje

2015 - 09 - 19 Jūroje

2015 - 09 - 20 Jūroje

C516

2015 - 09 - 21 Fremantle, AU

2015 - 09 - 22 Jūroje

2015 - 09 - 23 Jūroje

2015 - 09 - 24 Jūroje

2015 - 09 - 25 Benoa, Bali

2015 - 09 - 26 Jūroje

2015 - 09 - 27 Jūroje

2015 - 09 - 28 Port Kelang, Malaizija

2015 - 09 - 29 Penang, Malaizija

2015 - 09 - 30 Langkawi, Malaizija

2015 - 10 - 01 Phuket, Tailandas

2015 - 10 - 02 Jūroje

Laivo maršrutas paprastai susideda iš dienų jūroje bei dienų uostuose, tačiau būna ir tokių dienų, kada laivas plaukia prie pat kranto tam tikrose pasaulio vietose, pvz. pakrantėmis, kanalais, fjordais, prie ledynų. Toks plaukimas vadinamas vaizdingu ("scenic") plaukimu. Jo metu laivo krypčių ekspertas tarsi gidas per laivo garsiakalbius pasakoja visiems apie praplaukiamą vietovę. Toks plaukimas buvo mano pirmojo kruizo metu Kimberley pakrante Australijoje.

Įsikūręs Vakarų Australijos šiaurinėje dalyje, Kimberley pakrantė yra vienas iš anksčiausiai nusistovėjusių Australijos žemyno regionų, kuriam net 40 000 metų. Nors jos žemyninė dalis buvo apgyvendinta šimtmečius, daugiau nei 8 000 mylių tvyrančios gražios pakrantės lieka tokios nepaliestos, kad Kimberley pakrantė buvo pripažinta viena mažiausiai paveiktų jūros aplinkų pasaulyje.

Dėl sveikų rifų ir neįtikėtinos biologinės įvairovės Kimberley pakrantė yra puiki vieta stebėti laukinę jūrą - nuo ​​jūrinių vėžlių iki mėlynųjų krabų, manta rajų (manta rays) ir didžiausios planetoje kuprotųjų banginių populiacijos. Žinoma, didžiulis kruizinis laivas yra kiek per didelis pamatyti visą šią biologinę įvairovę, tam reikėtų leistis į kelionę su mažesniais laiveliais.

Priartėjus prie Kimberley pakrantės iš Indijos vandenyno, matosi įspūdingos raudonos uolos, kurios kaip kontrastas skiriasi nuo žydrame jūros vandenyje atsispindinčių koralinių rifų. Čia yra daugiau nei 2600 po koralinį rifų išsibarsčiusių salų, kurios yra įvairių jūros paukščių (kormoranų, milžiniškų Australijos pelikanų ir kitų) perėjimo vieta. Iš salų taip pat atsiveria kvapą gniaužiantys peizažai vienoje didžiausių pasaulyje pakrantės laukinės gamtos zonų - o geriausias būdas visa tai išvysti yra iš jūros!

VII dalis

PIRMOJI SAVAITĖ JŪROS PRINCESĖJE tęsinys

Dienoraštis

2015 - 09 - 10

"Išaušo 5-oji Jūros Princesėje diena. Prabudau ankstyvą rytmečio valandą: 4:00...ką taip anksti veikti?...Sugalvojau pastudijuoti mėlynąją knygutę, nes šįryt laukia dar vieni saugos mokymai...

Ryto saugos mokymuose susipažinau su laivo kapitonu, kuris sakė kalbą. Esmė ta pati: "Saugumas - svarbiausia". Tiesą pasakius, Jūros Princesės kapitonas man atrodė visai nekapitoniškai. Jis buvo lieknas ir žemo ūgio italas. Kapitoną aš visuomet įsivaizdavau kaip aukštą ir tvirto stoto vyrą su kapitono uniforma. Pasirodo, kapitonais gali būti visi - netgi moterys!!! Tereikia didelio noro ir studijų bei darbo šia linkme, o visa kita - tik stereotipai.

Popiet pirmą kartą apsilankiau įgulos baseine ir jacuzzi su Pan ir Andrea. Smagiai paplaukiojau ir pasidariau pėdų masažą sūkurinėje vonioje. Maloniai šildė saulė, tačiau kažkodėl mano viduje vis dar slogi nuotaika. Jaučiuosi tarsi įkalinta...įsikalinusi...ir merginų kalbos pasilikti čia ilgiau nei 6 mėnesius mane gąsdina. Mieliau plaukiočiau kaip keleivė kartu su savo mylimuoju ar visa šeimynėle..."

Paprastai kontraktas laive trunka nuo 2-10 mėn., priklausomai nuo departamento, kuriame dirbi. Kazino trumpiausia galima kontrakto trukmė - 6 mėnesiai. Jis gali būti pratęstas iki kelių mėnesių, maksimaliai iki 10 mėnesių trukmės, bet standartinis kontraktas šiame departamente 6 - 8 mėn. Už kiekvieną atidirbtą mėnesį kazino departamente laive po to gaunama po savaitę atostogų. Tad jei kontraktas trunka 6 mėnesius, po jo laukia 6 savaičių atostogos. Žinoma, tai standartas, todėl kaip ir visur gali būti ir kitokių variacijų.

"Vakare po daug laisvo laiko vėl keliavau į kazino. O taip norėjosi miego! Darbo metu jaučiausi apsiblaususi ir dariau daug kvailų klaidų...taip pat buvau pakviesta pokalbiui pas kazino vadovą. Aš jau susirūpinau, kad "prisidirbau", o jis tik norėjo pasikalbėti, kaip man sekasi ir visą laiką flirtavo.

Po darbo kokią valandą vaikščiojau po atvirą laivo denį ir žiūrėjau į tamsios jūros bangas ir žvaigždes giedrame nakties danguje. Buvo taip gera jausti lengvą vėjelį ir gaivų lauko orą. Visgi vėl jaučiu kažkokią nostalgiją. Bet kam? Žemei?!? Tikiuosi, kad ši keista nuotaika pasikeis pirmą kartą išlipus į krantą. Bevaikščiojant sutikau keleivį, kuris palinkėjo sėkmės. Apskritai tiek daug žmonių prilinkėjo gražiausių dalykų ar pasididžiavimo manimi žodžių, kas būnant čia labai palaiko ir pakelia ūpą. Tai žmonių šiluma."

2015 - 09 - 11

"Šiandien laive sujudimas - aukščiausio lygio (raudonos spalvos) roto viruso proveržis tarp laivo svečių. Visame laive vyksta masiška dezinfekcija ir rankų plovimas. Kazino lošimo stalus ir lošimo automatus pasikeisdami dezinfekuojame kiekvieną valandą. Rodos, tuoj kuriame jų pratrinsime skylę.

Blogiausias dalykas tas, kad karantino metu laivo personalas ir pareigūnai netenka savo privilegijų ir nebegali laisvu laiku lankytis keleivių zonoje, išskyrus darbo tikslu. Tad jokios vakarienės ant laivo stogo ar sporto keleivių sporto klube su sauna, o jo net nespėjau išbandyti.

Šiandien, vakarienės link, sutikau Pan draugą Tumi - fotografą iš Pietų Afrikos Respublikos. Nors jis draugiškas ir šiltas žmogus, tačiau pajaučiau, kad man jo per daug ir pasigailėjau davusi savo kajutės telefono numerį, bet išmokiau jį keleto žodžių lietuvių kalba: "Labas gražuole", "Kaip sekas?".

Ryt - į žemę!!! Laukia mano pirmasis uostas Darwin, Australijos Šiaurėje."

Tik įlipus į laivą sutinki labai daug žmonių iš viso pasaulio. Tai juk ir skirtingos kultūros, skirtingos rasės, skirtingos kalbos bei tradicijos. Kadangi visi gyvena gana ribotoje laivo erdvėje, tu vienaip ar kitaip esi su visais susijęs, tarsi didelėje laivo šeimoje. Ta žmonių gausa ir įvairovė iš pradžių kiek glumina. Ypatingai dėl to, kad ne visada žinai kaip su kuo bendrauti, kad būtum teisingai suprastas. Atrasti tą plonytę ribą, o gal visai jų neturėti? Kiekvienas renkasi pagal save. Laive juokais sakoma, kad tai, kas nutinka laive - lieka laive. Kiek istorijų papasakotų laivo kajučių sienos, jei jos galėtų kalbėti.

Tik įžengus į laivą jautiesi visų stebimas, o tų akių labai daug. Juk esi naujokas (-ė) ir visiems smalsu, kas tu per vienas (-a), ypatingai dailiosios lyties atžvilgiu, nes procentaliai laive daugiau vyrų. Juk nuo seno jūreivystė - vyrų privilegija. Todėl pirmosiomis dienomis (ir ne tik) dailiosios lyties atstovės norėdamos ar nenorėdamos sulaukia daug dėmesio iš naujųjų gerbėjų. Tas dėmesys gali būti malonus, bet gali būti ir įkyrus, o gal net nemalonus. Vieni žmonės su tavimi nuoširdūs, o kiti - ne, bet visi kažko ieško.

Na, o kruizinis laivas - tai malonumų oazė, kuri gali virsti kančių oaze, jei pasirinksi abejotinas vertybes ar prioritetus. Čia lengva nukrypti į kraštutinumus, nes viskas po ranka: besaikis valgymas (maistas nemokamas ir be galo gardus), kasdieninės pagirios (įgulos baras pasiekiamas keliais žingsniais ir jame visuomet pilna draugų ar bent jau pažįstamų kolegų, kurie primygtinai pavaišins gėrimu ar dviem, o jei geri tik vandenį ar sultis - pažvelgs į tave kaip į beprotį ir pasiūlys dar vieną gėrimą savo sąskaita), neištikimybė ir daugybiniai meilės romanai (čia tiek daug patrauklių žmonių iš viso pasaulio, o gimtasis kraštas taip toli...), darboholizmas (kai dirbama vien dėl pinigų, nesimėgaujant esama vieta ir laiku), netgi besaikis keliavimas (!!!), kai vienintelis dominantis dalykas gyvenime tampa nauji, nepažinti, neatrasti krantai - tau kaip narkotikas ir nebegali sustoti metų metus paliekant kitus gyvenimo aspektus nuošalyje. Visgi šis kraštutinumas, mano nuomone, vienintelis vedantis sielą tvarios laimės link, net jei tai ir tampa savotišku kraštutinumu. Juk keliaujant į viską žiūri vaiko akimis - iš naujo atrandi, iš naujo patiri. Toks gyvenimas nekvepia rutina ar nuoboduliu. Būtent toks gyvenimas yra laive, nes jame nuolat viskas kinta - keičiasi žmonės, keičiasi vietos, keičiasi oras, keičiasi nuotaikos. Tik laivas lieka tas pats. Bet ir jis gali staiga pasikeisti, jei laivų kompanija nuspręs, kad tau reikia būti kitur.

Jei pavyksta išlaikyti vidinę pusiausvyrą, savas vertybes ir prioritetus, kruizinis laivas - puiki vieta pasaulio pažinimui. Kai kurie čia sutinka savo sielos draugus ar net gyvenimo meilę.

2015 - 09 - 12

"Šiandien diena man visai patiko, nes tiek daug visko nutiko. Keletas žodžių, kol nepamiršau:

Anjong (minkštai) - "labas" ir "viso" korėjietiškai;

Norog - "į sveikatą" rumuniškai

Parašiau ir užmigau, o prabudus radau sąsiuvinį ir tušinuką po pagalve...

Šiandien mes Darwin uoste, o tai reiškia, kad po savaitės laive išlipsiu į krantą! Savo svajonėse aš lekiu į paplūdimį, maudausi jūros bangose ir mėgaujuosi gamta. Susitariau laiką kartu praleisti su Andrea, Pan ir Chloe ir dėl to po kiek laiko gailėjausi, nes visų pirma iš laivo išlipome tik 12:30, kai tuo tarpu atplaukėme 10val., o antra, merginos nė negalvojo apie pajūrį...Visgi buvo labai gera po beveik savaitės, praleistos laive, ir vėl pajusti žemę po kojomis. Išlipus iš laivo norėjosi ją tiesiog išbučiuoti. Krante į veidą tvoskė drėgna apie 30 laipsnių karštuma. Na, o mes su merginomis nužygiavome Darwin miesto centro link.

Kokias 2 valandas tiesiog vaikščiojome po centrinę Darwin gatvę ir ieškojome, kur pavalgyti ir prisijungti prie interneto. Mano galva - tuščias laiko švaistymas, nes pietų metu visos įmerkė nosis į telefonų ekranus. Vienintelis prasmingas laikas - pasisėdėjimas parke ir paukščio su ilgu snapu stebėjimas. Gal tai skruzdėda? Andrea papasakojo, kad kartą šitas paukštis bandė pavogti jos maistą. Na, o likusį laiką merginos aptarinėjo santykius ir darbo reikalus, o mano sielai norėjosi nuotykių ir veiksmo. Jos matė jau daug uostų, o aš buvau ištroškusi "tikrų" kelionių ir pažinimo. Juk paplepėti jaukiai galima ir laive, o krantas man dvelkė laisve ir įspūdžiais.

...Į laivą grįžome maždaug 16val. Pavakarieniavau ir iš karto nulėkiau ant atviro laivo denio devintajame aukšte. Jūros Princesė kaip tik plaukė iš uosto, atsisveikindama "patūtuodama" pasiliekantiems krante. O aš pirmą sykį pamačiau kaip laivas išplaukia iš uosto.

Ant denio buvo ir daugiau įgulos narių. Čia sutikau penkto aukšto kaimyną pianistą Jarde iš Sant. Lucia salos Karibų jūroje. Pirmą kartą sutikau jį penkto aukšto koridoriuje, valgant viščiuką tiesiog ant grindų prie savo kajutės durų. Jis papasakojo kaip Darwine buvo krokodilų fermoje. Įspūdingiausia buvo jo nuotrauka su mažu krokodiliuku ant galvos.

...taip ir nutįso seilė iš pavydo...Kitą kartą kelionę uoste organizuosiuos pati arba keliausiu su tais, kurie nori kažką pamatyti ir patirti. Mane labai įkvėpė pokalbis su kaimynu iš Karibų jūros salos. Jis spinduliavo laime ir džiugesiu. Be to, Jarde papasakojo apie savo gyvenimo istoriją ir kaip myli savo pianisto darbą - muzikanto gyvenimo būdą. Išties kruiziniame laive jis labai palankus, nes dienos metu jis dirba/koncertuoja tik 3 - 4 val. (dažnai įskaitant ir repeticijas), o visas kitas laikas skirtas savo malonumui.

Šįvakar aš taip pat buvau "privilegijuota" ir dirbau tik 2val. laivui išplaukus iš Darwin uosto. Šis laikas praėjo maloniai bežaidžiant rulete ir praktikuojantis maišyti kortas."

Darbo trukmė kazino departamente labai priklauso nuo to, ar laivas tą dieną uoste, ar jūroje. Pagal tarptautinius jūreivystės ir prekybos bei lošimo žaidimų organizavimų įstatymus kruiziniame laive jie gali būti vykdomi tik tada, kai laivas yra tam tikru apibrėžtu atstumu nuo artimiausios žemės. Todėl, kai laivas yra uoste ar netoli nuo kranto - kazino bei parduotuvės laive privalo būti uždarytos. Pagal tai ir sudaromas kazino arba duty free parduotuvių darbo grafikas. Kuo daugiau uostų - tuo geriau. Tad Darwin atveju kazino atsidarė tik gerokai po to, kai laivas išplaukė į atvirą jūrą ir aš dirbau nuo 21-23 val.

Dieną jūroje arba tuomet, kai keičiasi laivo svečiai kruizo kelionės pradžioje darbo gerokai daugiau. Štai dieną jūroje darbo laikas kazino formuojamas skirtingomis pamainomis ir išskaidomas į dvi dalis. Darbo diena prasideda labai įvairiomis valandomis, pvz. 9:30; 10:00; 10:30; 11:00; 11:30; 12:00; 13:00 arba 14:00. Ši pamaina trunka 3-4val., po kurios seka 3-4 val. pertrauka, o tada ir vėl sugrįžtama dirbti vakarinei dienos daliai iki tada, kol baigiasi pamaina arba užsidaro kazino. Pirmasis pradėjęs dirbti krupjė kartu su prižiūrėtoju pagal tam tikras procedūras atidaro pirmuosius lošimo stalus, atitinkamai išmaišo kortas, o vėliausiai pradėjęs darbą - juos uždaro bei kartu su prižiūrėtoju ir kazino kasos darbuotoju atlieka tos dienos apskaitą. Pamainos laikai varijuoja ir juos pagal savo patogumą ir pagal kompanijos reglamentus sudaro departamento vadovas. Be to, darbo laikas priklauso nuo atliekamų pareigų bei nuo kazino užimtumo tą dieną ir apskritai kruizo metu. Darbo valandos gali baigtis tiek 21val. vakaro, tiek 6-7 val. ryto ypatingai užimtuose kazino. Jūros Princesėje darbo diena baigdavosi tarp 21val. vakaro iki 3 val. ryto, bet dažniausiai baigdavosi anksčiau. Taip pat kai kurie kazino krupjė organizuoja papildomus laivo žaidimus: žirgų lenktynes bei bingo. Tas, kuris organizuoja bingo, atlieka daug kitų pareigų: bingo ir kitų loterijos bilietų inventorizaciją, šių bilietų pardavimą laivo svečiams, dalyvavimą pačiame žaidime, laimėtojų identifikavimą bei šio žaidimo apskaitą kompiuterine programa. Todėl to, kuris papildomai organizuoja šį žaidimą darbo valandos rikiuojamos individualiai.

Pasaulinio kruizo metu antrojo kontrakto metu teko dirbti ir visiškai kitokiu darbo grafiku - vientisomis pamainomis, t. y. neskaidant darbo dienos į dvi dalis. Šis grafikas man patiko labiau, deja, truko neilgai, nes didžiajai daliai kazino departamento darbuotojų patikdavo miegoti pietų miego.

Kokios valandos bebūtų, kazino darbuotojai laive turi pakankamai laiko poilsiui ir dienos uostuose dažnai virsdavo išeiginėmis. Kai kurių kitų departamentų darbuotojai laive ne tokie apdovanoti ir dirba eilę dienų be išeiginių ištisas savaites.

"Po darbo kartu su merginomis Pan ir Kristina ėjome į įgulos barą. Tai buvo pirmas kartas, kada tikrai mėgavausi vakaru. Mėgavausi pašnekesiais, mėgavausi muzika ir mėgavausi savo naujųjų laivo draugų kompanija. Galbūt viskas, ko reikėjo - pajusti australišką žemę po kojomis ir pamatyti naują kraštą. Žinoma, daug nepamačiau, bet kaip sako bendradarbės - viskam savas laikas ir viskas tik prieš akis. Juk tepraėjo viena savaitė mano naujuosiuose namuose Jūros Princesėje".

VI dalis

PIRMOJI SAVAITĖ JŪROS PRINCESĖJE

Pirmoji diena Jūros Princesėje buvo kupina naujų įspūdžių ir prabėgo it sapnas. Išsimiegojusi ir pailsėjusi pradėjau artimesnę pažintį su Jūros Princese. Be to, man labai pasisekė, nes antrąją dieną mano pamaina prasidėjo tik nuo 13val., todėl laiko išsimiegoti ir susitvarkyti savo daiktus turėjau į valias. Pradėjus darbą laukė dar vieni mokymai. Kazino prižiūrėtoja Kristina įteikė man mėlynąją knygutę, kurioje buvo nurodytos mano pareigos nelaimės atveju. Kaip minėjau anksčiau, pirmasis prioritetas laive - saugumas, o tik po to rikiuojasi visa kita. Šioje mėlynoje knygelėje buvo nurodyta, kad nelaimės atveju būsiu 9 aukšto laiptų gidė. Tai reiškia, kad nelaimės atveju turėsiu pirmiausia nueiti į savo poziciją - laiptų aikštelę 9 aukšte virš kazino departamento. Ten mano užduotis - nukreipti laivo svečius su jų gelbėjimosi liemenėmis į artimiausią gelbėjimosi stotį, kuri, mano atveju, buvo kazino departamentas aštuntajame aukšte. Tokios stotys buvo skirtingose laivo vietose. Juk vienos kajutės buvo laivo priekyje, kitos viduryje, trečios laivo gale. Kitos gelbėjimosi stotys buvo Princesės teatre, galinėje renginių salėje septinto aukšto gale, taip pat penktojo denio restoranuose. Nelaimės atveju visiems keleiviams susirinkus gelbėjimo stotyse pateikiamas tolesnis veiksmų planas. Žinoma, tik po to, kai paskirti įgulos nariai patikrina, ar visi laivo svečiai ir įgula paliko savo kajutes. Esant reikalui evakuotis visi laivo gyventojai lydint įgulos nariams būtų nukreipiami tvarkinga vorele iš gelbėjimosi stočių į atvirą denį septintajame laivo aukšte, kuriame yra visos gelbėjimosi valtys. Visa procedūra gerai apgalvota ir viskas aiškiai sustyguota. Be to, kiekvieną kartą laivui išplaukiant iš uosto kruizo pradžioje (kartais ir daugiau kartų, jei kruizas ilgos trukmės) vyksta pratybos, kas būtų nelaimės atveju. Visi svečiai ir laivo įgula turi eiti į savo paskirties poziciją ir susirinkti laivo gelbėjimosi stotyse. Visiems susirinkus į gelbėjimosi stotis pasveikinami visi nauji laivo svečiai ir pateikiamos instrukcijos, kaip reikėtų elgtis nelaimės atveju bei bendra laivo tvarka. Tokios pratybos taip pat vyko pirmąją mano Jūros Princesėje dieną laivui išplaukiant iš Brisbane uosto. Tada mano pareigos buvo trumpai apžvelgtos, o šiandien jos paaiškintos išsamiau, kad viską įsidėmėčiau šviežia galva.

Šiandien taip pat susipažinau su visais savo kazino bendradarbiais. Kazino krupjė čia dirba 7 žmonės. Aš, Pan iš Kinijos, Cheenee ir Anny iš Filipinų, Jayanta, Joseph ir Rupesh iš Indijos. Mus kuravo dvi prižiūrėtojos (supervisor): Kristina iš Serbijos bei Andrea iš Rumunijos. Laivo kasoje dirbo kasos vadovė (mano kambariokė) Cecilia Maria bei jos padėjėja Elizabeth iš Filipinų. Lošimo automatus prižiūrėjo ir administravo Andrei iš Rumunijos. Na, o visos šios gvardijos vadovas buvo Edward iš Pietų Afrikos Respublikos.

Pati mieliausia ir draugiškiausia pasirodė Pan iš Kinijos, kuri pati pirmoji pasišovė aprodyti man visą likusį laivą bei supažindinti su savo draugais. Linksmų plaučių mergina, tačiau labai išgyvenanti dėl neseniai nutrūkusių santykių su kitu įgulos nariu. Į mūsų linksmąją kompaniją taip pat prisijungė ambicingoji Andrea iš Rumunijos, kuri savo karjeros pradžioje taip pat baigė mokslus kazino mokykloje Klaipėdoje, o dabar jau mokėsi būti kazino prižiūrėtoja, bei ilgaamžė jūreivė serbė Kristina, kuri plaukiojo po jūras ir vandenynus beveik 10 metų. Šiai mano naujajai kompanijai taip pat priklausė mergina vardu Chloe iš vaikų priežiūros departamento, atvykusiai iš Pietų Korėjos, kurios vaikinas taip pat dirbo kazino, tačiau kitame laive. Ji svarstė pereiti į kazino departamentą, kad ateityje galėtų dirbti kartu su savo išrinktuoju, todėl nuolat bičiuliavosi su mūsų kazino kolektyvu. Šios kompanijos merginos tapo mano pirmosiomis laivo draugėmis. Vyriausia iš mūsų buvo serbė Kristina, kuriai buvo virš 40 metų, o pati jauniausia buvo Pan - ji buvo trimis metais jaunesnė už mane ir tuo metu jai buvo 25 metai.

Pirmosios dienos Jūros Princesėje buvo kupinos naujų įspūdžių ir naujai sutiktų žmonių iš viso pasaulio. Nors gyventi ir keliauti laivu buvo viena didžiausių mano svajonių, visgi pirmąsias savaites nuotaikos nuolat banguodavo it nerami jūra. Manau, tai natūralu pakeitus savo gyvenamąją aplinką. Kaip ir visur ir visada - laukia adaptacijos periodas. Savo laisvu laive laiku pradėjau rašyti dienoraštį, kurio ištraukomis pasidalinsiu su jumis:

Dienoraštis

2015 - 09 - 07

"Och, šiandien gavau pirmąjį gumbą kaktoje nuo savo lovos rėmo antrame aukšte..

Antroji diena laive prabėgo taip pat greitai, kaip ir pirmoji.

Šiandien gavau pirmuosius arbatpinigius (8 Aud) iš vyro, gyvenančio Martinikos saloje. Jis buvo labai mielas Black Jack žaidėjas - vis šypsojosi ir nekreipė dėmesio į tai, kad kortas dalinu labai lėtai, nes jos vis išslysdavo iš prakaituojančių delnų. Vis tas jaudulys kartais kiša man koją. Jau galvojau skradžiai žemę prasmegsiu. Na, o žaidėjas buvo visiškai ramus ir atsipalaidavęs. Jam šis kruizas jau 16-asis. Tai bent!

Šiandien pirmą kartą iš laivo denio išvydau beribę jūrą, atsiveriančią tiesiai priešais mane ir saulę, kuri buvo ryškiai ryškiai raudona. Ji leidosi į ramią, bekraštę jūrą. Tai buvo džiugesio akimirka, kuria dalinausi su miela mergaite Pan iš Kinijos. Tai buvo jos antras kontraktas iš eilės "Jūros Princesėje". Ji man pasipasakojo, kad grįžo čia dėl naujai gimusios meilės. Ji 2 mėnesius draugavo su vaikinu iš Indonezijos šiame laive, o jis ėmė ir susižadėjo su savo buvusia ilgamete mergina ir tą pasakė tik Pan jau sugrįžus į šį laivą. Jei būtų žinojusi, būtų negrįžusi. Juk dabar dar ilgai matys jį ilguose laivo koridoriuose...

...vieną dieną tavo širdis plazda iš jaudulio, meilės ir aistros, o kitą...kraujuoja atvira žaizda...ir kas paaiškins, kodėl taip atsitinka?"

2015 - 09 - 08

"Na ką...prabėgo dar viena diena laive. Trečioji. Nepasakyčiau, kad man čia labai patiktų. Tarsi virtuali realybė - pabėgimas. Turbūt tai tinkamiausias apibrėžimas. Ne veltui Jūros Princesės šūkis: "Escape completely with Sea Princess (Visiškai pabėk su Jūros Princese)" arba "Sail with Sea Princess and come back new" (Plauk su Jūros Princese ir grįžk atsinaujinęs)..Bet tada kyla klausimas, nuo ko gi tu bėgi? Nuo savęs? Ir čia kasdienybė tampa kasdienybe, ypač jei plaukioji metų metus, o tokių žmonių čia pilna. Kiekvienas jų turi savo "alibi", kodėl jis ar ji vis dar čia. Bet juk ir čia realybė virsta realybe: meilės dramomis, ašaromis, kančia arba laime ir savirealizacija. Kam ko reikia...O laimingas gali būti visur...

Visgi nepasakyčiau, kad jaučiuosi laiminga...tarsi viską stebėčiau iš šalies, bet "tam" nepriklausyčiau...

Pirmasis vakarėlis laive - eilinės išgertuvės. Nejaučiau jokios magijos...Pan meilės dramos...Bet turi būti stipri! Tu juk viską gali!

Šiandien pirmą kartą sulaukiau skundo iš keleivės moters, kad pirma jos įlipau į keleivių liftą!!! Aš taip skubėjau į darbą kazino, kad nė nepastebėjau jos. Automatiškai kilo mintis/klausimas sau: ar kai kurie žmonės jaučiasi tokie nepilnaverčiai ir garbėtroškos, kad mokėdami už kitų žmonių paslaugas jaustųsi "svarbesni"? Rodos, tokios nereikšmingos smulkmenos vargina mus. Visiškai beprasmės iš tos beribės tuštybės. Turėti pinigų yra gerai, bet jei iš to didelio rašto išeini į kraštą...juokingiausia tai, kad tokie besiskundžiantys žmonės nesukelia pagarbos, bet priešingai...o gal aš klystu?...

...Kaip bebūtų jau pasiilgau laisvės ir laisvo laiko. Mieliau plaukčiau šiuo laivu su savo šeimyna ir klausyčiausi gyvo garso, kokybiškos muzikos vietoj išgertuvių vakarėlio. Man norisi kokybiško intelektualaus laiko ir poilsio. Turbūt gavau tai, ko norėjau, kad įvertinčiau tai, ką turėjau...

Diena kazino šiandien buvo rami, netgi nuobodoka."

2015 - 09 - 09

"...Staiga visas laivas truktelėjo tarsi į kažką atsitrenkęs ir iš visų jėgų bandytų vėl pajudėti. Tarsi brauktųsi per dugną. Pirma kilusi mintis - Aurelija, susirink svarbiausius daiktus, apsirenk ir pasiruošk bėgti. Išsiridenau iš lovos, galvoju apsirengsiu ir bent jau iškišiu nosį į koridorių pažiūrėti, kas vyksta. Tad apsirengiau, iškišau nosį į koridorių - nieko, tylu. Jokio aliarmo. Tuomet prabudo mano kambariokė ir prasikrapščiusi akis pro miegus man paaiškino, kad laivas ką tik išmetė inkarą ir švartuojasi prie kranto! Juk šiandien pasiekėme Port Douglas uostą! O aš jau pripratau, kad mes jūroje ir vis jaučiu lengvą laivo judėjimą. Štai vakar per savo ilgąją 3val. pertrauką taip užsinorėjau miego, nes jaučiausi tarsi lopšyje supamas vaikas.

Iš tiesų dažnai šiomis dienomis jusdavau tą laivo judėjimą, bet, visa laimė, jūros liga nesusirgau. Kristina paaiškino, kad jei iki šiol nesusirgau, reiškiasi ir nesusirgsiu. Kokia laimė!

Deja šiandien žemės po kojomis nepajusiu, nes gavau IPM kortelę (In Port manning)."

Net jei laivo kazino uostuose uždarytas, visgi kai kuriuose uostuose tenka priverstinai pasilikti laive. Tai vadinama IPM pareiga. Taip yra todėl, kad kiekviename uoste tam tikras įgulos narių skaičius turi pasilikti laive dėl saugumo. Juk ir krante gali kilti gaisras ar pan. Todėl dalis įgulos visada pasilieka laive. Ši pareiga paskiriama rotacijos būdu kiekvienam departamentui, kurio vadovas paskirsto šias korteles tarp kruizo uostų ir savo komandos. Šiomis pareigomis galima keistis su tas pačias pareigas atliekančiu įgulos nariu. Kadangi aš buvau laiptų gidė, savo pareiga budėti laive galėjau keistis su kitu įgulos nariu, kuris taip pat buvo laiptų gidas arba puikiai išmano šias pareigas. Kai kuriuose laivuose leidžiama keistis tik departamento viduje, kiti laivai kiek lankstesni šiuo klausimu ir leisdavo keistis su visais laivo įgulos darbuotojais, atliekančiais tas pačias saugumo pareigas. Visa laimė, Jūros Princesė buvo lanksti. Žinoma, pirmomis dienomis laive aš to nežinojau ir man, kaip naujokei, buvo skirtas pats pirmasis uostas. Vėliau šiuo klausimu labai rūpindavausi. Kartais apkeliaudavau visą laivą per beveik visus departamentus, kol rasdavau žmogų, kuris sutiktų pasilikti laive vietoj manęs. Iš pradžių bandydavau ieškoti tų, kuriems šiaip ar taip reikės tą dieną dirbti. Dar kitais atvejais už šią galimybę netgi susimokėdavau. Būdavo laive tokių įgulos narių, kurie beveik iš visko "darydavosi" pinigus. Šiuo atveju jie pardavinėdavo savo teisę išlipti į krantą ir apsiimdavo atlikti IPM pareigą už kažką kitą. Šie įgulos nariai pasirinkdavo verčiau užsidirbti papildomai ir kartais laive praleisdavo ištisus mėnesius nepadėdami kojos ant kranto. Žinoma, man tai buvo privalumas, jei nepavykdavo rasti tokių, kurie apsikeistų uostais nemokamai arba tiesiog nenorėtų lipti į uostą. Būdavo visaip. Laikui bėgant įsigudrinau ir kartais uostą dalindavaus "per pusę". Kitaip tariant, pusę dienos išlipdavau aš, o kitą pusę - kitas žmogus. Daugiausia už teisę išlipti į krantą mokėjau 100 USD ir tai buvo Havajų uostas Honolulu mieste mano antrojo kontrakto laive metu. Paprastai kaina svyruodavo nuo 20 - 150 AUD arba USD - priklausomai nuo derybos įgūdžių. Kaina priklausydavo nuo uosto populiarumo. Pvz, Honolulu, Havajuose buvo itin populiarus ir visi norėjo išlipti iš laivo šiame uoste, tad tą kartą teko gerokai pavargti, kol įtikinau kažką pasilikti laive vietoj manęs.

Turbūt jums kilo klausimas, kodėl laive cirkuliavo dvi valiutos - australiškieji ir amerikietiški doleriai. Ogi todėl, kad pagrindinis laivų kompanijos ofisas buvo Amerikoje, bet aptarnavo Australijos rinką. Todėl ir atlyginimą gaudavome šiomis dvejomis valiutomis. Bazinis atlyginimas būdavo mokamas kartą per mėnesį amerikietiškais doleriais (USD), o gauti arbatpinigiai būdavo padalinami lygiomis dalimis proporcingai už atliekamas pareigas australiškaisiais doleriais (AUD) ir mokami kartą per savaitę.

Pirmosiomis dienomis laive dar daug ko nežinojau, tad Port Douglas uostą Australijos Šiaurės Rytuose teko praleisti. O gaila, nes šis uostas prie Didžiojo Koralų Rifo. Šiandien jo nepamatysiu, tačiau visą šį laiką plaukėme Koralų jūra, kuria grožėjausi iš atviro laivo denio.

Likusią dienos dalį praleidau ilgai miegodama bei tyrinėdama laivą kartu su Pan.

V dalis

JŪROS PRINCESĖ - KOKIA JI? TĘSINYS

Laivo svečiai Jūros Princesėje labai laukiami ir vertinami nuo pačio pirmojo žingsnio ant šio laivo denio. Jie sutinkami labai svetingai. Tik įžengus į laivą svečius pasitinka laivo įgula ir visus juos pasveikina atvykusius. Kiti laukia prie laivo liftų, kur pagal svečių kajutės numerį palydi juos iki reikiamo laivo aukšto ir dalinasi tos dienos laivo informacija. Treti kviečia apsilankyti įvairiuose laivo departamentuose. Jūros Princesės svečiai, daugiausia australai, nes šis laivas savo kelionės maršrutą visuomet pradėdavo Australijos uostuose.

Laivo svečiai laive mėgaujasi įvairiausiomis laisvalaikio veiklomis. O jų laive visa galybė. Kiekvieną dieną išleidžiamas laivo laikraštis, kuriame atspausdinamas visų laivo veiklų tvarkaraštis, tos dienos laivo maršrutas, orų prognozė, pristatomas kuris nors laivo darbuotojas (dažniausiai kurio nors departamento vadovas) bei aprašomos kitos laivo aktualijos. Kartais šiame laikraštyje būdavo aprašomi nuolatiniai laivo svečiai, kurie dažnai keliaudavo Princesių laivais. Tokiame straipsnyje būdavo įvardijama, kiek dienų iš viso jie keliavo Princesių kruiziniais laivais. Iš tiesų kai kurie laivo svečiai grįždavo ne vieną kartą ir savo karjeros pradžioje sutikau keleivių, kurie jūroje praleido šimtus ar net kelis šimtus dienų ar daugiau. Taip pat apie laivo naujienas ir linksmybes buvo pasakojama laivo televizijos laidoje: Wake up Show (labo ryto šou). Svečiai galėdavo rašyti laiškus ir žinutes šiam televizijos šou, kurie po to būdavo perskaitomi ir komentuojami eterio metu. Taip pat būdavo organizuojamos viktorinos, o laimingieji laimėdavo prizus.

Laivo svečiai savo laiką gali leisti tiek aktyviai, tiek pasyviai. Aktyvieji gali sportuoti, dalyvauti įvairiose varžybose: tiek sportinėse, tiek protmūšiuose. Nagingieji gali apsilankyti rankdarbių užsiėmimuose. Mėgstantys šokti gali lankytis salsa pamokose arba rytinėse zumba treniruotėse. Norintys pasportuoti eidavo į laivo gale esantį sporto klubą. Ten buvo gausu treniruoklių. Tiesa, šiame sporto klube buvo leidžiama sportuoti ir laivo personalui bei pareigūnams. Man be galo patikdavo bėgti bėgimo takeliais ir mėgautis bekraštės jūros vaizdu. Mat šie bėgimo takeliai buvo pastatyti tiesiai priešais galinius vitrininius laivo langus. Taip pat ant bėgimo takelių buvo mini televizoriai, per kuriuos būdavo galima žiūrėti filmus ar įvairias laivo laidas. Azartiškieji laivo svečiai galėdavo dalyvauti įvairiuose žaidimuose ar išbandyti savo laimę laivo kazino. Norintieji praplėsti savo akiratį gali apsilankyti įvairiose laivo paskaitose arba išsirinkti naują įdomią knygą laivo bibliotekoje. Ten taip pat galima ramiai sudėlioti dėlionę. Tie, kurie mėgsta dainuoti gali dalyvauti laivo chore.

Norintieji savo laiką praleisti pasyviai, gali tiesiog degintis ant gulto prie baseino ar mirkti burbulinėje sūkurinėje vonioje, kaitintis saunoje ar tingiai skaityti laikraštį ar knygą. Taip pat apsilankyti spa ir pasimėgauti masažu. Laive galima pakeisti ir savo plaukų stilių apsilankius laivo kirpykloje. O kur dar kulinariniai malonumai laivo kavinėse ir restoranuose!

Norintieji apsipirkti kviečiami į laivo Duty Free parduotuves. Jose galima rasti prabangių laikrodžių, papuošalų, rūbų, gėrimų, skanėstų, kvepalų, kosmetikos ar įvairiausių laivo suvenyrų. Meno mylėtojai gali įsigyti įžymių dailininkų paveikslus laivo galerijoje bei aukcione. Na, o tikrieji kelionių entuziastai gali nusipirkti žemėlapius, vaizdo įrašus ar nuotraukas iš laivo fotografijos departamento, kurie kaip "paparacai" stengiasi užfiksuoti kuo daugiau įsimintinų laivo, jo svečių bei įgulos akimirkų tiek laive, tiek ir uostuose bei ekskursijose.

Muzikos garsų laive taip pat netrūksta. Čia gyvena ne tik laivo muzikinė grupė (dažniausiai iš Karibų jūros salų) ar pavieniai muzikantai, dainininkai, bet ir visas laivo orkestras. Pastarasis paprastai pasirodo "Jūros Princesės" teatre. Na, o šokio entuziastai gali apsilankyti laivo šokių trupės pasirodymuose. Šie šokėjai dažniausiai būdavo iš Ukrainos, Rusijos bei Jungtinės Karalystės. Mėgstantieji teatrą gali apsilankyti įvairiuose laivo vaidinimuose. O kur dar teminiai vakarėliai ant atviro laivo denio, kur visi šėlsta šokio ritmu gryname ore apsupti jūros ar vandenyno? Kino gurmanai ant to paties atviro denio gali mėgautis kino seansais po atviru žvaigždėtu dangumi. Taip šis kinas ir vadinasi - kinas po žvaigždėmis.

Tiems, kuriems smalsu susipažinti su laivo kapitonu, gali dalyvauti kapitono organizuojamame vakarėlyje ištikimiausiems laivo svečiams arba formalių laivo naktų metu. Tokiomis naktimis visi laivo svečiai pasipuošia elegantiškais vakariniais rūbais, o kapitonas pačiame laivo centre pasako kalbą, pasveikindamas visus laivo svečius. Laive liejasi šampano upės, skamba muzikos garsai ir visą laivą užvaldo šventiška nuotaika. Šios šventės kulminacija - balionų lietus ir šokiai pačiame laivo centre.

Šiomis pramogomis laivo keleiviai paprastai užsiima, kai laivas būna jūroje. Pasiekus krantą dauguma užsisako kranto ekskursijas arba tyrinėja uostamiestį patys. Žinoma, būna ir tokių, kurie pasilieka laive. Tai dažniausiai tie svečiai, kurie plaukioja kruizais jau daugybę metų. Jie jau aplankė begalę uostų ir tiesiog mėgaujasi pačiu buvimu laive, bendravimu su kitais svečiais bei laivo įgula, plaukimu jūra bei laivo pramogomis. Taip pat kruizu plaukia daug vyresnių žmonių su negalia arba sumažintomis mobilumo galimybėmis, tad šie keleiviai taip pat dažnai lieka laive.

Tiesa, kai kurie žmonės laivu plaukia su tam tikru tikslu. Čia švenčiamos porų sužadėtuvės, vestuvės, medaus mėnuo, metinės, švenčiami gimtadieniai, mergvakariai, bernvakariai, įvairios valstybinės šventės ir pan. Čia žmonės tikisi sutikti savo antrąją pusę, o galbūt ieško savo giminaičių tolimuose kraštuose, į kuriuos plaukia laivas. Taip pat kai kurie gedi savo prarastųjų artimųjų ir tikisi savo sielvartą nuskandinti jūroje. Kiti plaukia į savo tėvynę už jūrų marių ir vandenynų. Laivu plaukia netgi misionieriai, kurie nori padėti neturtingiems nepasiturinčių salų gyventojams ar suteikti jiems reikiamą medicininę pagalbą. Treti tiesiog nori pabėgti nuo savo kasdienybės ir zujančio gyvenimo žemėje. Kai kurie tiesiog nori užsimiršti. Nutinka ir taip, jog kai kurie jūroje praleidžia savo paskutines dienas. Visko būna, kaip ir visur kitur pasaulyje. Koks bebūtų tikslas - laivas tampa visų namais jūroje.

Keleivių kajutės tarpusavyje labai skirtingos - nuo liukso apartamentų su balkonu ir prabangia vonia iki ekonominės klasės kuklių kajučių, kurios neturi nei balkono, nei lango su vaizdu į jūrą, tačiau jos daug pigesnės ir turi visus būtinus atributus, taip pat ir privatų mažą vonios kambarį su dušu. Prabangiosios laivo kajutės yra viršutiniuose laivo aukštuose, o ekonominės žemesniuosiuose, pradedant penktuoju aukštu.

Keleivių zona gerokai skiriasi nuo įgulos zonos. Ji gerokai prabangesnė ir išpuoselėta. Juk visuomet svečiams rodome tik tai, kas geriausia. Taip ir čia. Ypatingai žavus laivo centras tarsi laivo širdis, kurio centre išdailinta aikštelė formaliosiomis naktimis virstanti šokių aikštele. Viename šio aukšto šone - laivo registratūra, kur kiaurą parą laivo svečiai gali kreiptis bet kokiais klausimais. Lygiai taip, kaip viešbutyje. Kitame krašte svečių laukia kelionių departamentas su kelionių pasiūlymais uostuose. Na, o šalimais savo klientų laukia jauki arbatinė. Penktojo aukšto priekyje svečių laukia dveji restoranai, o šio aukšto gale - svečių ir įgulos kajutės. Visa tai penktajame laivo aukšte. Iš jo kyla centriniai laivo laiptai, išsiskiriantys į dvi puses ir vedantys iki aštuntojo laivo aukšto. Taip pat čia kyla ir leidžiasi stiklinis, aukso spalvos, permatomas, centrinis laivo liftas. Šeštajame laivo aukšte aplink laivo centrą išsidėsčiusios visos laivo parduotuvės. Septintajame aukšte beveik pačiame centre ant kiek didesnės pakylos stovi dailus baltas fortepijonas, iš kurio vakarais skamba įvairiausios melodijos, džiuginančios tiek laivo svečius, tiek pačius darbuotojus. Aplink jį išsidėsčiusi maža šokių aikštelė su mini staliukais centre ir kiek didesniais šonuose. Jie skirti gurkšnojimui ir užkandžiams, jaukiems pašnekesiams, bendravimui su muzikos atlikėju ar laivo animatoriais. Šiame aukšte - vien pramogos. Keliaujant nuo centro link laivo galo laivo sienas puošia pasaulio menininkų paveikslai su laivo galerija. Iš šios galerijos suktais laiptais galima pakilti tiesiai į laivo kazino aštuntame aukšte. Einant toliau, dešinėje pusėje įsikūręs laivo sporto baras bei naktinis klubas, kuriame šokėjų aistras kursto laivo DJ ir laivo barmenai. Kiek tolėliau įsikūrusi laivo foto galerija bei medžiu ir senove kvepianti biblioteka. Netoli jų - laivo kompiuterių kambarys laivo svečiams bei mini koplytėlė. Pačiame laivo gale - laivo salė, kurioje vyksta įvairūs laivo renginiai. Jeigu iš centro eitume į laivo priekį, pakeliui prieitume senovinį laivo barą su mediniu laivo vairu ir kitais laivo atributais. Čia taip pat vyksta muzikos vakarai bei šokiai. Atmosfera pritamsinta ir jauki. Keliaujant dar toliau iki pačio laivo priekio, pateksite į Jūros Princesės teatrą. Visą septintąjį laivo aukštą juosia atviras laivo denis, kuriuo galima apeiti arba apibėgti ratu aplink visą laivą. Tai viena mano mėgstamiausių laivo vietų, kur gali pasivaikščioti ir įkvėpti gaivų oro gurkšnį darbo pertraukėlių metu. Aštuntojo aukšto centre - picerija ir kazino bei keleivių kajutės. 9-12 aukštuose - svečių bei pareigūnų kajutės. Dvyliktame aukšte - minėtasis laivo tiltas, iš kurio valdomas laivas. Viršutiniame laivo aukšte svečių laukia savitarnos restoranas, prabangus kepsnių restoranas, atviras laivo denis su baseinais, sūkurinėmis voniomis ir gultais, pasivaikščiojimo takai, spa, sporto klubas, vaikų priežiūros centras bei kinas po žvaigždėmis su lauko baru ir griliaus zona. Mini penkioliktajame aukšte sukurta ramybės oazė svečiams, kurioje stovi gultai, veši augalai, trykšta mažas fontanas ir groja raminanti, atpalaiduojanti muzika.

Jūros Princesė paprastai atnaujinama kas dvejus metus. Tada ji atplukdoma į laivų dirbtuves, kur į ją suguža daugybė remonto darbus atliekančių specialistų iš viso pasaulio.

Kitu laiku Jūros Princesė ištisai plaukioja jūromis ir vandenynais, sustodama tik dienai ar dviems įvairiausiuose pasaulio uostuose.

Tad štai ji - žavioji Jūros Princesė, plaukiojanti po pasaulio vandenis tarsi išdidi gulbė.

IV dalis

JŪROS PRINCESĖ - KOKIA JI?

Jūros Princesė - kokia gi ji? Aikštinga, įnoringa, elegantiška jūrų ir vandenynų užkariautoja? O gal svajinga romantikė tyliai skrodžianti žydruosius vandenis? O galbūt ji žaisminga jūros dievaitė, pasikinkiusi jūros arkliukus, ryžtingai šokinėjanti per audringos jūros bangas? Jeigu kalbėtume apie ją kaip apie asmenį, greičiausiai moterį, galėtume uždėti visus šiuos epitetus. Juk moteris, kaip ir jūros stichija, būna visokia. Tačiau svarbiausia tai, kad ji drąsi ir nebijanti išplaukti iš saugaus uosto ir beveik niekada nesustoja. Sustoja tik tuomet, kai reikia atgauti jėgas ir atsinaujinti laivų dirbtuvėse, tada ji ir vėl pasileidžia į plačiuosius vandenis.

Tad susipažinkite. Jūros Princesės kruizinis laivas baltas ir elegantiškas. Jame yra penkiolika aukštų, iš kurių trys po vandeniu. Tiesa, laive nėra tryliktojo aukšto. Jūreiviai bei laivų statytojai gana prietarūs ir jokiu būdu nenori užsitraukti jūrų dievų rūstybės. Todėl po dvyliktojo aukšto iškart pateksite į keturioliktąjį. Šie aukštai laive vadinami ne skaičiais, kaip įprasta Žemėje, o kiekvienas turi savo pavadinimą ir sutrumpintai vadinami lotyniškos abėcėlės raidėmis. Pavyzdžiui, 8 - asis Jūros Princesės aukštas vadinamas D delfino vardu, 9 - asis laivo aukštas vadinamas C Carribean (Karibų jūros vardu), 10 - asis denis vadinamas B Baja (išvertus iš ispanų kalbos šis žodis reiškia "žemas"), 11 - asis aukštas vadinamas A Aloha vardu (Aloha išvertus iš havajiečių kalbos reiškia pasisveikinimą ir atsisveikinimą), 12 - asis aukštas - R Riviera ir pan.

12 - asis Jūros Princesės aukštas yra ypatingai svarbus, nes jame yra laivo tiltas, kuriame dirba laivo kapitonas ir visa jo komanda. Čia su naujausiais navigacijos prietaisais vyksta laivo valdymas ir laivo maršruto stebėjimas.

Pirmieji keturi laivo aukštai bei tarnybinės likusių aukštų dalys skirti laivo įgulai. Pirmuosiuose laivo aukštuose yra esminiai laivo mechanizmai, vandens bei maisto atsargos, įgulos ofisas, valgyklos, medicinos punktas (jis laive vienas ir skirtas visiems - tiek laivo svečiams, tiek įgulai), skalbyklos, uniformų saugyklos, skalbinių kambarėliai, sporto salė, įgulos kajutės ir pan.

Aukštesnieji laivo deniai didžiąja dalimi skirti laivo svečiams su atskiromis tarnybinėmis patalpomis laivo įgulai.

Jūros Princesės laivą pastatė viena didžiausių Europoje ir pasaulyje italų laivų statybos įmonė "Fincantieri", įsikūrusi Trieste mieste Italijos Šiaurės Rytuose, visai prie pat Slovėnijos sienos. Jeigu pažiūrėtumėte į žemėlapį, Trieste miestuką rastumėte priešingoje pusėje nei Genujos uostas Vakaruose. Įdomu tai, kad mano geriausia draugė italė, supažindinusi su Italija Erasmus studijų metu taip pat kilusi iš Trieste miesto. Na, o pati laivų statybvietė yra Monfalcone mieste, labiausiai į Šiaurę nutolusiame Viduržemio jūros uoste. Monfalcone uostas svarbus industrinis centras Italijoje, kuriame statomi įvairios paskirties laivai, lėktuvai, gaminami chemikalai, tekstilės gaminiai bei rafinuotas aliejus.

Jūros Princesė plaukioti pradėjo 1998 metais, o ją administravo kruizinių laivų operatorius "Princess Cruises". Tuo tarpu savininko teisės bėgant metams keitėsi. Ilgiausiai Jūros Princesė priklausė jungtinei JAV ir UK Carnival Corporation & PLC laivų korporacijai, veikiančiai pasauliniu mastu su pagrindiniais ofisais Miami, JAV ir Southampton, UK. Tuo metu ji ir buvo pakrikštyta Jūros Princesės vardu. Tiesa, keletą metų ji buvo atitekusi kitam kruizinių laivų operatoriui, vadinamam "P&O Cruises", kuris ją pervadino Adonia vardu 2003 metais. Su šiuo vardu ji plaukiojo dvejus metus, kol 2005 - aisiais metais ją vėl susigrąžino Princesių laivų operatorius ir ji atgavo savo originalųjį vardą "Jūros Princesė" (Sea Princess). Taip ji plaukiojo iki 2020 metų, kai užklupus Korona viruso bangai, kruizinių laivų kompanijos bei apskritai turizmo sektorius patyrė didžiausią savo sunkmetį. Todėl 2020 metų rugsėjį Princesių laivų kompanija pranešė liūdną žinią - parduodanti Jūros Princesę. Nuo 2020m. lapkričio 13d. Jūros Princesė buvo oficialiai perleista "Sanya International Cruise Development" kompanijai Kinijoje ir pervadinta "Charming" (Žavingoji) vardu. 2021 metų pradžioje buvusioji Jūros Princesė pastatyta Kinijos laivų dirbtuvėse, Mazhou saloje. Tolimesnė jos ateitis kolkas nežinoma.

Aš vis dar ją matau kaip Jūros Princesę, skrodžiančią jūras ir vandenynus ir niekuomet nepailstančią. Tyrinėjančią naujus uostus ir savyje aprėpiančią visą tautų maišalynę bei gamtos vienybę kaip didelę bendruomenę ar šeimą, gyvenančią jūroje. Juk ji buvo mano prieglobstis, mano plaukiojantis namas ir atradimų skonis dvejus nuostabius, įspūdžių ir nuotykių kupinus metus nuo 2015 metų rugsėjo iki 2017 metų liepos. Jeigu pastebėsite, praėjo lygiai 7 metai, kai pirmą kartą žengiau pirmuosius žingsnius ant Jūros Princesės denio. Todėl jaučiu, kad atėjo metas papasakoti jums apie Jūros Princesę, kad ji liktų amžina mano, visų plaukusių, visų skaitančių ar skaitysiančių atsiminimuose. Atėjo metas, kai reikia ištarti: "Dabar arba niekada".

Tad skaitykite toliau.

Pagal kruizinių laivų klasifikaciją Jūros Princesė vadinama Saulės klasės (Sun-class) kruiziniu laivu. Ji turi tris seseris, taip vadinamus seserinius laivus: Saulės Princesė (Sun Princess), Oceana ir Vandenyno tyrinėtojas (Pacific Explorer). Jūros Princesėje vienu metu telpa 2000 keleivių ir apie 900 įgulos narių.

Jūros Princesė panašaus dydžio kaip ir įžymusis Titanikas. Jos ilgis 261 m., kai tuo tarpu Titaniko ilgis buvo 269,1 m. Jūros Princesės plotis 32 m., o Titaniko - 28 m. Jūros Princesę lyginu su Titaniku, nes tai turbūt visiems filme matytas kruizinis laivas, tokiu būdu labiau įsivaizduosite ir Jūros Princesę. Tiesa, Titanikas buvo žemesnis nei Jūros Princesė, nes jame buvo 9 aukštai (deniai), kai tuo tarpu Jūros Princesėje - 15, jeigu skaičiuotume mini aukštą virš 14 - ojo aukšto atviro denio. Bet jeigu jo neskaičiuotume dėl jo mažo dydžio bei atmestume dar vieną aukštą, nes Jūros Princesėje tryliktojo aukšto nėra, gautume lygiai 13 aukštų. Visgi keleivių Titanike galėjo tilpti 500 žmonių daugiau, o įgulos buvo nežymiai mažiau. Vadinasi, Titanike kajučių buvo šiek tiek daugiau nei Jūros Princesėje. Visiems turbūt įdomu taip pat palyginti šių panašaus dydžio kruizinių laivų greitį ir kiek panašaus dydžio laivo greitis padidėjo per 86 metus, lyginant metus, kada jie buvo pastatyti. Titanikas viršijo savo nustatytąjį oficialųjį greitį, norėdamas pasiekti to meto (1912 m.) rekordą. Oficialusis didžiausias jo greitis buvo 21 mazgas, o tą naktį, kai nuskendo jis buvo išvystęs 22 mazgų greitį. Tuo tarpu Jūros Princesės oficialus didžiausias greitis 22,4 mazgai (41,5 km/val).

Šiomis dienomis statomi vis didesni ir vienas už kitą prabangesni kruiziniai laivai. Kai kurie naujausi kruiziniai laivai šiomis dienomis beveik dvigubai didesni už Jūros Princesę ar Titaniką. Juose vienu metu gali plaukti virš 3 600 keleivių ir virš 1 000 įgulos narių. Kai kuriuose jų įrengti vandens parkai su atrakcionais arba permatomų grindų takai virš vandens. Maksimalus naujųjų kruizinių laivų išvystomas greitis - 23 jūriniai mazgai.

Kruizinis laivas - tai tarsi plaukiojantis didžiulis namas arba viešbutis, kuriame rasi beveik viską - kavines, barus, parduotuves, restoranus, teatrą, spa, kirpyklas, sporto salę, krepšinio salę, kazino, foto studiją ir galeriją, paveikslų galeriją ir jų aukcionus, vaikų priežiūros kambarius, baseinus, burbuliuojančias vonias, pirtis, biblioteką, kiną po atviru dangumi ar tiesiog poilsio zonas pačiame laivo viršuje ar ant atviro denio septintajame aukšte.

Nuobodžiauti tokiame laive nėra kada. Tiek įgulai, tiek laivo svečiams. Įgula, žinoma, atlieka savo kasdienes pareigas įvairiausiuose laivo departamentuose. Vieni rūpinasi laivo švara, kiti prižiūri, kad visi būtų sotūs, treti vairuoja patį laivą, dar kiti rūpinasi svečių pramogomis ar viso laivo žmonių gerove. Meistrai šalina atsiradusius gedimus ir nuolat tobulina laivą, o dar kiti įgulos nariai stebi ir seka tarptautinius standartus, kad laivas neterštų aplinkos ar kad jis būtų saugus nuo piratų plačiuosiuose vandenyse. Laive nuolat lankosi įvairūs menininkai ir muzikantai, kurie rengia pasirodymas "Jūros Princesės" teatre. Kiekviename uoste taip pat nestinga veiklos. Kranto ekskursijas svečiams organizuoja kranto ekskursijų departamentas. Taip pat kai kuriuose uostuose organizuojamos ekskursijos ir laivo įgulai.

Laisvu laiku laivo įgula turi savo poilsio zonas ir veiklas. Viena iš mėgstamiausių mano poilsio vietų Jūros Princesėje buvo atviras denis pačiame laivo priekyje devintajame aukšte. Ten, pačioje laivo nosyje, puikavosi ir saulės spindulius gaudė mažas baseiniukas su Jūros Princesės simboliu jo dugne bei burbuliuojanti vonia su gultais, ant kurių buvo galima mėgautis saulės voniomis. Taip pat nuo šio denio galima kuo puikiausiai stebėti kaip laivas įplaukia ar išplaukia iš skirtingų pasaulio uostų ar tiesiog mėgautis laivo priešakyje atsiveriančiu bekraščiu jūros horizontu. Būdama čia visuomet jusdavau vienybės su gamta jausmą. Tai ypatingai jaučiasi gyvenant laive, nes kiekvienas beribėje jūroje yra tiesiogiai priklausomas nuo gamtos stichijos ir protingų laivo kapitono bei jo komandos sprendimų.

Visgi pati populiariausia įgulos poilsio vieta - įgulos baras. Jame paprastai veiksmas verda ir pramogų netrūksta. Bare gali pasiklausyti muzikos, paragauti vieną kitą gėrimą ir pabendrauti su likusiais įgulos nariais. Čia taip pat organizuojami įvairūs teminiai kassavaitiniai vakarėliai, kurių metu įgula paprastai persirengia įvairiausiais apdarais, pvz. filmų personažų naktis, spalvų vakarai, karnavalai, piratų naktis, uniformų pasikeitimo vakarėlis, įvairių tautų vakarai ir pan. Čia taip pat organizuojami gurmaniši vyno ir sūrio vakarai, gyvos muzikos akustiniai koncertai, karaokė naktys, šokių judesių atkartojimo rungtys, įvairūs turnyrai, skirtingų šalių nepriklausomybės dienų šventės, magijos vakarai, salsa šokio vakarėliai ir pan. Turintieji talentą, savo talentu gali pasidalinti ne tik įgulos baro rengiamuose renginiuose, bet taip pat dalyvauti įgulos talentų šou ir pademonstruoti savo užslėptus talentus visai laivo bendruomenei, įskaitant ir svečius.

Laivo įgula taip pat gali tobulinti savo įgūdžius žaisdami biliardą, strėlytes, stalo futbolą, o galbūt sužaisti krepšinio rungtynėse arba išbandyti jėgas stalo tenise. Mėgstantiesiems iššūkius organizuojami turnyrai, kuriuose galima laimėti įvairius prizus. Azartiškiesiems organizuojami kazino vakarai, kada laivo įgula gali išbandyti Black Jack kortų žaidimą, amerikietišką ruletę ar žirgų lenktynes, o galbūt laimėti solidų piniginį prizą įgulos bingo vakare. Kino gurmanai gali džiaugtis filmų vakarais, kuriuose netrūksta spragėsių. Na, o norintieji šiek tiek vienatvės gali pasiskolinti knygas iš įgulos bibliotekos, mokintis užsienio kalbos ir tobulėti kompiuterių klasėje, kur galima rasti įvairių kompiuterinių kursų. Besirūpinantieji savo sveikata gali eiti į įgulai skirtą sporto salę ar pasiskolinti dviratį pasivažinėti kokiame nors uoste. Čia kuriasi įvairios bendruomenės pagal pomėgius, šalį, sportą ar religiją. Tik turėk laiko visoms šioms veikloms! Be to, nuostabus dalykas tas, kad įgulai laive beveik niekas nekainuoja. Čia nereikia mokėti mokesčių už būstą, maistą ar kurą. Pagrindinės laivo įgulos išlaidos lieka laivo bare, išlaidoms už internetą arba skirtinguose pasaulio uostuose.

III dalis

PIRMOJI DIENA JŪROS PRINCESĖJE

Tik įžengus į laivą laukė galybė darbų ir apmokymų bei pirmoji pažintis su Jūros Princese. Ką tik atvykusiuosius pirmiausia pasitiko įgulos gerovės koordinatorė serbė bei keli laivo administracijos darbuotojai, kurie padėjo sutvarkyti atvykimo į laivą dokumentus. Šioje vietoje atsisveikinau su savo pasu. Jį čia pakeis laivo įgulos tapatybės kortelė. Tada visi nukeliavome į įgulos barą, kur būsimuosius darbuotojus turėjo pasitikti departamentų atstovai. Pakeliui į barą keliavome ilgu metaliniu laivo koridoriumi, lipome laiptais, sukom tai į vieną, tai į kitą pusę. O aš galvojau: "O Dieve, nejaugi aš tikrai čia gyvensiu ateinančius šešis mėnesius??" Negalvojau nieko bloga, tiesiog viskas atrodė taip keista ir neįprasta. Šiek tiek kitaip nei įsivaizdavau. Prieš tai buvau apžiūrėjusi savo būsimojo laivo nuotraukas internete. Tačiau jose buvo tik keleivių zona. Kitaip tariant, paradinė Jūros Princesės pusė, o jos užkulisių nebuvo. Iki tol net neįsivaizdavau kaip atrodo įgulos erdvė, išskyrus matytus vaizdus filme "Titanikas". Labiausiai mane nustebino ilgojo koridoriaus, einančio beveik per visą laivo ilgį, metalinės sienos, grindys bei geležiniai laiptai be jokios kiliminės dangos ar pagražinimų, kaip keleivių zonoje.

Kiek lukterėjus įgulos bare, kuris rodės skaičiuoja eilę metų ir kad sugrįžau laiku atgal, mane pasitiko viena iš kazino prižiūrėtojų (supervisor) serbė Kristina. Pirmiausia ji aprodė artimiausias įgulos zonas, t.y laivo darbuotojų valgyklas. Jos čia yra trys, nes visa laivo įgula taip pat yra skirstoma į tris klases. Tad kiekvienai klasei - po valgyklą. Taip taip, neapsirikote, čia galioja klasių sistema. Laivo įgula čia skirstoma į: įgulą (crew), personalą (staff) ir pareigūnus (officers). Didžiausioji dalis laive esančių žmonių priklauso laivo įgulai. Tai kruizinio laivo valytojai, pagalbiniai darbuotojai, padavėjai, barmenai, virtuvės darbuotojai, dažytojai, meistrai, skalbėjai ir panašių pareigybių žmonės. Personalas, tame tarpe ir kazino darbuotojai, priskiriami taip vadinamai viduriniajai klasei. Jai taip pat priklauso duty free pardavėjai, juvelyrai, laikrodininkai, muzikantai, dainininkai, šokėjai, fotografai, vaikų prižiūrėtojos, spa ir grožio specialistės, sporto klubo treneriai bei kiti aukštesnio rango darbuotojai. Na, o aukščiausia klasė vadinama laivo pareigūnais. Tai ir laivo kapitonas, ir kiti laivą manevruojantys pareigūnai, dirbantys laivo tilte, registratūros, kranto ekskursijų, laivo administracijos atstovai, paveikslų aukcionieriai, effy papuošalų ambasadoriai, laivo svečių animatoriai ir visų laivo departamentų vadovai bei kiti aukščiausio rango darbuotojai. Tad ir valgyklos atrodė atitinkamai. Didžiausioji buvo skirta visai laivo įgulai. Ji atrodė kaip tikra senojo tipo valgykla - su padėklais ir daug daug stalų. Viskas atrodė paprastai, o kiekvienas galėjo čia pavalgyti savitarnos būdu tuo metu, kada buvo tiekiami pusryčiai, pietūs, vakarienė ir naktipiečiai (!!!). Naktipiečiams lygiai vidurnaktį šioje valgykloje būdavo tiekiamos picos vėlyviesiems valgytojams. Prie picų eilė pradėdavo formuotis dar prieš vidurnaktį, nes kiekvienas norėdavo pačiupti po gardesnį ir šiltesnį kasnelį. Šioje valgykloje taip pat lūkuriavo biliardo stalas, gėrimų automatai, interneto bei telefono kortelių automatai, įgulos kompiuterių ir mokymų klasės bei mini biblioteka. Iš šios valgyklos taip pat galėjai iškart patekti į įgulos barą. Antroji valgykla buvo gerokai mažesnė, bet tuo pačiu ir jaukesnė. Joje taip pat buvo padėklai su maisto savitarna, tačiau ji labiau priminė mažą savitarnos kavinukę. Be to pietų ir vakarienės metu laukdavo specialusis meniu, kada būdavo galima užsisakyti ir ko nors gardžiau. Ši valgykla buvo švaresnė nei pirmoji. Na, o prie lubų kabojo keletas televizorių. Joje galėjo valgyti laivo personalas ar pareigūnai. Na ir geriausioji, žinoma, priklausė laivo pareigūnams ir aukščiausiasias pareigas užimantiesiems. Ji buvo panaši į restoraną su padengtais stalais, o stalus aptarnavo padavėjai. Kiek vėliau taip pat sužinojau, kad laivo personalas ir pareigūnai taip pat gali valgyti keleivių zonoje esančiame savitarnos restorane 14 laivo aukšte tuo metu, kada jame nėra daug laivo svečių. Taip pat visa laivo įgula galėjo kartais užsisakyti staliuką laivo picerijoje ir prabangiame laivo restorane. Tiesa, čia už maistą reikėdavo susimokėti. Visur kitur už maistą laivo įgulai mokėti nereikėjo, kas labai palengvina jūreivių gyvenimą, nes kruiziniame laive nebereikia sukti galvos dėl maisto gamybos ar apsipirkimo prekybos centre. Toliau tekste visus laivo darbuotojus dažniausiai vadinsiu laivo įgula.

Žinoma, iškart aš visko neįsidėmėjau ir pirmąją dieną pasiklydau net tarp valgyklų. Tad netyčia nuklydau į pareigūnų valgyklą ir dar stebėjausi, kodėl prie mano stalo sėdinti mergina žiūri į mane iš aukšto. Turbūt pagalvojo: "naujokė ne ten pataikė". Pasirodo, prie gretimo staliuko pietavo ir mano būsimasis kazino departamento vadovas iš Pietų Afrikos Respublikos, kuris visą laiką, kol pietavau, paslapčia šypsojosi. Nieko nesakęs jis leido man baigti savo pietus ir tik po to mandagiai prisistatė ir atsargiai pasakė, kad aš ne toje valgykloje. Visgi naujoko statusas dažnai atleidžia mažas nuodėmes.

Pavalgiusi laukiau kazino prižiūrėtojos Kristinos, kad ji toliau būtų mano gidė po laivą. Šį kartą keliavome į mano būsimąjį kambarį (kajutę) prieš tai užsukusios paimti mano lagaminų iš lagaminų konteinerio. Viskas atrodė lyg per sapną - tie ilgi koridoriai, metaliniai laiptai ir aplinkui beveik nė vieno lango, išskyrus įgulos barą bei didžiausiąją ir pareigūnų valgyklas. Mano naujoji kambariokė man atėjus dar snaudė. Laive laikas realiatyvus. Ir vėliau kartais prabudus man būdavo sunku susivokti dabar diena ar naktis. Na, o kazino darbas kartais užtrukdavo iki paryčių. Net jeigu ir ne iki paryčių, įgula čia dažnai laisvą laiką išnaudoja miegui. Užmigti belangėje kajutėje labai paprasta. Užsitrauki savo lovos užuolaidą ir iškeliauji į sapnų karalystę.

Tai kaipgi atrodo jūreiviška kajutė? Mano naujasis kambarys pasirodė nedidelis, bet jame iš esmės buvo viskas, ko labiausiai reikėjo: dviaukštė lova su minėta užtraukiama užuolaida prie kiekvienos lovos, tad panorus visada gali atsiriboti nuo savo kambarioko ar kambariokės ir turėti tylos ar miego akimirkas tik sau; vonios kambarys su tualetu ir dušu, rašomasis stalas, kėdė, dviguba rūbų spinta su veidrodžiais, kelios lentynos, televizorius bei mažas šaldytuviukas. Trūko tik lango. Vėliau įsigudrinau ir mano langu į jūrą tapo televizorius! Mat vienas laivo kanalas nuolatos transliavo vaizdą į jūrą esamuoju momentu iš pačiame laivo priekyje pakabintos filmavimo kameros. Taip pat paminėsiu, kad visos kajutės sienos bei lubos taipogi buvo metalinės, todėl ant kambario sienų buvo galima kabinti magnetukus, nuotraukas arba darbo tvarkaraščius.

Mano naujojoje kajutėje man atiteko antrasis lovos aukštas. Paprastai pirmasis atsikraustęs į kajutę pasirenka pirmąjį aukštą. Žinoma, būna ir išimčių. Tiems kam patinka būti arčiau dangaus ar iš aukšto apžvelgti visą kambario erdvę, renkasi antro aukšto lovą. Na, o pats kambarys buvo penktajame laivo aukšte, kurių iš viso buvo keturiolika su mažu penkioliktuoju aukštu, į kurį galėjai patekti tik iš keturioliktojo aukšto. Pirmieji trys laivo aukštai yra po vandeniu, todėl iš laivo išorės jų nesimatė ir uoste ar kitame laive esančiam žmogui ketvirtasis laivo aukštas atrodė kaip pirmasis.

Kad ir kaip norėjau, iškart eiti miegoti negalėjau, nes laukė pirmieji mokymai. Prieš juos Kristina dar aprodė patį laivą ir kaip nueiti iki kazino aštuntajame laivo aukšte. Patikėkite, man tai pasirodė ganėtinai sudėtinga, bet tikėjausi, kad kaip nors rasiu, kiek anksčiau išėjusi prieš savo darbo pamainą. Bent jau taip planavau mintyse. Taip pat gavau savo naująją uniformą. Tiksliau dvi uniformas. Viena buvo skirta darbui dienos metu: džinsiniai marškiniai ir juodos kelnės be kišenių, o kita - darbui vakare bei formaliosiomis laivo naktimis: balti marškiniai su juoda liemene ir peteliške bei tos pačios juodos kelnės, kurias prieš darbą laive reikėjo įsigyti pačiai. Klausite, kodėl kelnės būtinai turėjo būti be kišenių? Ogi dėl to, kad kazino krupjė nekiltų pagunda lošimo pinigų įsidėti į savo kišenę. Tai buvo vienas iš kazino saugumo reikalavimų, kurių buvo ir daugiau.

Apmokymuose išgirdau daug informacijos apie laivo saugumo instrukcijas ir ką reikėtų daryti nelaimės atveju. Saugumo instrukcijos kruiziniame laive yra aiškiai apibrėžtos ir kiekvienas įgulos narys turi savo pareigas. Tai labai svarbu, nes saugumas jūroje yra pirmoje vietoje. Kiekvienas įgulos narys turi konkrečias pareigas tam, kad laive nekiltų panika ir kiekvienas žinotų, ką ir kuriuo atveju turi daryti. Todėl laive nuolat organizuojamos saugumo pratybos ir žinių patikrinimai, kad informacija nepasimirštų ir visi visuomet būtų pasiruošę įvairioms situacijoms.

Po šių mokymų reikėjo atlikti žinių patikrinimo testą, kurį buvo būtina išlaikyti, o aš siaubingai norėjau miego, kad nuo to begalinio noro sukosi galva ir ji tiesiog atsisakė galvoti. Tad sulaukusi, kol visi baigs testą, paprašiau mokytojos pagalbos. Ji buvo geranoriška ir padėjo jį įveikti.

Po žinių patikrinimo testo vos ne bėgte nuskubėjau į savo kajutę, nes mirtinai norėjau miego. Beje, mano naujoji kambariokė filipinietė, kuri dirbo kazino kasos vadove, pasakė, kad šiandien greičiausiai dirbti nereikės ir kad galiu ramiai miegoti. Tad aš ir nugrimzdau į sapnų karalystę savo naujojoje lovoje. Deja mano miegas truko neilgai ir mane pažadinusi kambariokė liepė skubiai ruoštis darbui. Visa apsimiegojusi iššokau iš savo antro aukšto lovos ir puoliau ieškoti savo naujosios uniformos. O ji dar neišlyginta! O varge! Nesitikėjau, kad teks dirbti jau pačią pirmąją dieną po ilgos kelionės ir visų mokymų. Staigiai įšokau į dušą, kad atsigaivinčiau, o kambariokė filipinietė mane neramiai skubino. Tada reikėjo susirasti lygintuvą. Palydėjusi iki skalbinių kambarėlio mano kambariokė išskubėjo atgal į kazino, o aš puoliau lyginti uniformos. Belyginant į skalbinių kambarį taip pat atėjo mano naujasis bendradarbis indas. Jis mane atpažino iš kazino uniformos. Pagalvojau, kaip gerai, kad bendradarbis, nes baiminausi, kad galiu neberasti kelio atgal iki savo kajutės. Išsilyginus uniformą paprašiau, kad bendradarbis parodytų kelią atgal, o tada skubiai persirengusi išskubėjau į kazino. Žinoma, vėl šiek tiek paklaidžiojau koridoriais, kol pasiekiau laivo kazino, esantį aštuntajame laivo aukšte.

Kazino mane vėl pasitiko kazino prižiūrėtoja Kristina, kuri buvo paskirta mano mokytoja, ir nusivedė prie žaidimo stalų. Pirmiausia, kurį laiką stebėjau žaidimą prie amerikietiškos ruletės, o paskui ir man pačiai pasiūlė apšilti kojas. Taip ir prasidėjo mano pirmosios darbo kazino akimirkos! Neslėpsiu, jaučiau begalinį jaudulį, bet lošėjai prie stalo pasirodė labai draugiški, ypač po to kai Kristina pristatė mane žaidėjams kaip naują laivo darbuotoją. Visi maloniai šypsojosi, kalbino ir pritariamai palaikė žaidimo eigą. Tad mano debiutas praėjo sėkmingai.

Mano pirmoji diena Jūros Princesėje buvo kupina įspūdžių ir naujų potyrių. Po visų jų su malonumu grįžau į kajutę ir į savo antro aukšto lovą.

KOMENTARAI:

II dalis

PAKELIUI Į LAIVĄ

Kursai kazino mokykloje praskriejo labai greitai ir intensyviai. Tad po penkių savaičių mokslo visiems kazino mokyklos mokiniams buvo įteikti diplomai ir suorganizuotos šaunios išleistuvės. Iškart po išleistuvių atsisveikinusi su bendramoksliais ir mokytojais pati pirmoji leidausi į savo didžiąją kelionę po jūras ir vandenynus.

Grįžusi namo į Kauną susipakavau lagaminus, atsisveikinau su artimaisiais ir pasiruošiau ilgai kelionei į Australiją. Mat manasis laivas laukė manęs ten.

Manęs laukė skrydžiai Vilnius - Kopenhaga - Londonas - Hong Kongas ir galiausiai - Australija. Viso labo 36 val. kelionių lėktuvu, sumaišant dieną su naktimi.

Kelionė nebūtų kelionė jei jos metu nesutiktum daug įdomių žmonių ir neišgirstum tikrų ar iš "piršto laužtų" istorijų.

Pirmojo skrydžio metu sutikau lietuvaitį, dirbantį Lietuvos banke ir keliaujantį į konferenciją Kopenhagoje. Jam papasakojau apie savo didįjį gyvenimo nuotykį, į kurį keliu sparnus, o jis man papasakojo šiek tiek apie Singapūrą. Ten mano laivas atsidurs spalį, kur jį dvi savaites remontuos laivų dirbtuvėse. Taigi iš jo sužinojau, kad Singapūre yra daugiausia pasaulyje "viską" draudžiančių ženklų ir daugybė nuodingų varlių. Kartą Singapūre iš vieno parko jis norėjo išeiti ne tam skirtoje vietoje perlipdamas mažą tvorelę. Jį sustabdęs tvarkos sergėtojas liepė perlipti atgal per tvorelę ir išeiti tam skirtoje vietoje. Nesvarbu, kad dar kartą teko perlipti per tą tvorą. Juk taisyklių reikia laikytis.

Ilgojo skrydžio į Hong Kongą metu mane vis juokino kėdės kaimynas vokietis. Jis man kelis kartus laužyta anglų kalba bandė įteigti, jog įlipau ne į tą lėktuvą ir kad skrendu visai ne į Hong Kongą, o į priešingą pasaulio pusę - Niujorką. Vis kelionė buvo nuotaikingesnė tarp užkandžių ar žiūrimų filmų.

Pasiekusi Hong Kongą nutariau ryžtis nuotykiui. Kokia gi kelionė be nuotykių? Kadangi tarp skrydžių turėjau net 8 val. laiko ir pasvarsčiusi, kad galbūt Hong Konge daugiau niekada ir nebūsiu, nutariau bent kelias valandas jį patyrinėti. Tačiau aš juk niekada gyvenime ten nebuvau ir neturėjau nė menkiausio supratimo, ką aš galėčiau nuveikti per maždaug 5 val. Juk visai nesinorėjo pavėluoti į sekantį skrydį, tad pasilikau laiko rezervą. Nutariau prisijungti prie orouosto interneto ir tą padariusi paprasčiausiai į paieškos google laukelį įvedžiau tokį klausimą: "best things to do in Hong Kong in 5 hours" (ką geriausio nuveikti Hong Konge per 5 val.). Tokiu būdu atradau, kad visai šalia orouosto yra viena didžiausių pasaulyje Budos statula ant kalno. Tereikia nuo orouosto pavažiuoti kelias stoteles autobusu, o tada pakilti į kalną keltuvu. Tiesa, prie keltuvo paprastai būna didelės eilės žmonių ir kelionė į kalną trunka net apie 45 min. Savaime suprantama po to dar reikės ir sugrįžti. Tad apskaičiavusi savo laiko limitus ir palikusi lagaminus orouosto saugojimo kameroje nėriau į kelioninį nuotykį.

Išėjusi iš orouosto pastato pirmiausia išvydau nesupantamus hieroglifus (visa laimė, šalia buvo ir angliškas vertimas), o į veidą tvoskė beprotiškas karštis ir drėgnas oras. Pasikonsultavusi su keliais vietiniais žmonėmis, atradau autobuso stotelę ir sėkmingai nuvykau iki keltuvo. Na, o ten kaip ir prognozuota stovėjo kokio šimto žmonių eilė. Akimirką sudvejojau savo planu. Tačiau nusprendžiau, kad jei iki tam tikro laiko nepasieksiu eilės pradžios, keliausiu atgal į orouostą ir nerizikuosiu. Visgi man pasisekė ir eilė yrėsi į priekį gana greitai ir už kokio pusvalandžio aš jau kilau į Hong Kongo kalnus! Tai bent mano didžiosios kelionės startas. Mano širdis netvėrė džiaugsmu. Ir kas galėjo pagalvoti, kad pakeliui į laivą aš vyksiu apžiūrėti didžiausios pasaulyje Budos statulos, kokios gyvenime savo akimis nebuvau mačiusi! Mmmmm, išsvajotieji kelioniniai nuotykiai prasideda.

Iš kabančio keltuvo vagonėlio atsivėrė nuostabūs vaizdai, aprėpiantys nugaroje pasiliekantį Hong Kongo miestą, su priešakyje išnyrančiais kalnais ir medžiais virš jų, ir apačioje tyvuliuojančią jūrą. Kartu su manimi vagonėlyje keliavo vienas latvis ir egiptiečių porelė, išvykę į savo medaus mėnesį. Pasirodo, jie į Lietuvą eksportuoja apelsinus ir bulves (!!!). Koks kartais mažas tas pasaulis! Aš ir vėl tuo įsitikinau. Galbūt kažkada aš valgiau jų eksportuotus apelsinus savo namuose Kaune, o štai dabar aš sutikau juos kažkur Hong Konge pakeliui link Budos statulos.

Beveik priartėjus prie kalno, ant kurio buvo pastatyta statula, ją jau buvo galima matyti iš tolo ramiai sėdinčią pačioje kalno viršūnėje. Vaizdas buvo tikrai įspūdingas. Išlipus iš vagonėlio pasitiko jaukus miestukas kalne. Jame buvo gausu jaukių kavinukių ir nedidelių parduotuvėlių. Deja laiko žvalgytis po jas nebuvo. Tad greitu žingsniu nužygiavau tiesiai prie Budos statulos. Atėjus iki jos dar teko užlipti kelis šimtus laiptelių. Baisiausiai sušilusi, nes užlipau kone bėgte, išvydau įžymiąją statulą priešais savo akis. Ji tarsi sveikinosi mojuodama ranka.

Ši Buda vadinama Tian Tan arba Didžiąją Buda, kuri simbolizuoja harmoningus santykius tarp žmogaus ir gamtos, žmonijos ir tikėjimo. Kalnas, kuriame ji pastatyta, stūkso Lantau saloje. Na, o netoliese įsikūręs Po Lin vienuolynas.

Aplink ją išsirikiavusios tarsi sargybiniai stovi mažesnės statulos - dievybės. Jų yra šešios. Kiekviena iš jų siūlo Didžiajai Budai savo aukas: gėles, smilkalus, šviestuvą, gydomąjį tepalą, vaisius ir muziką. Šios aukos simbolizuoja šešias siekiamybes: dosnumą, moralę, kantrumą, uolumą, meditaciją ir išmintį. Visos jos reikalingos norint pasiekti nušvitimą.

Apėjusi garbės ratą aplink Budą skubėjau atgal į orouostą. Sugrįžau pačiu laiku, nes iki skrydžio buvo likusios daugiau nei dvi valandos. Tačiau svarbiausia, kad širdyje jutau begalinį džiaugsmą. Jaučiau, kad mano alkis kelionėms ką tik gavo šviežio maisto. O aš iš džiaugsmo būčiau galėjusi sušokti lambadą. Kad ir oro uoste.

Paskutinio skrydžio metu po jau kelių skrydžių ir nuotykio Hong Konge jaučiausi ganėtinai pavargusi, bet užmigti nepavyko. Tad nusprendžiau pabendrauti su savo sėdynės kaimyne. Pasirodo, ji australė dirbanti turizmo marketingo srityje miestelyje prie Didžiojo Koralų Rifo - be galo mylinti savo darbą ir savo šalį Australiją. Man buvo taip įdomu jos klausytis. Juk skrendu į Australiją! Į žemyną, kuris taip atitolęs nuo visų likusių. Man buvo be galo smalsu ir gaudžiau kiekvieną jos žodį, nors ir buvau be galo pavargusi. Na, o širdis daužėsi iš jauduliuko artėjant link kengūrų ir koalų krašto. Nujaučiau, kad bus nuostabu! Taip pat viduje kirbėjo klausimai: kaip viskas susiklostys ir kas laukia mano naujajame gyvenime laive bei kaip seksis naujame darbe. Su kiekviena minute lėktuvu vis artėjau savo svajonės link. Prieš išvykdama sakiau visiems, kad patikėsiu tik tada, kai koja žengsiu ant Australijos žemės.

Galiausiai pamaniau, kad gal visgi nusnūsiu, tačiau manęs laukė staigmena. Pasirodo, šis lėktuvas skrenda su dviem nutūpimais Australijoje, o manasis antrasis. Tad pirmojo nutūpimo metu Cairns mieste kartu su ten išsilaipinančiais keleiviais teko išlipti ir man ir palaukti kol lėktuvą paruoš antrąjam skrydžiui. Mirtinai išvargusi sulaukiau savo paskutiniojo skrydžio ir galiausiai nuskridau į Brisbano miestą Rytinėje Australijos pakrantėje, iš kur ir įsilaipinsiu į "Jūros Princesę".

Brisbano oro uoste vis dėlto nepajutau australiškosios dvasios. Šis miestas pasirodė eilinis didmiestis, atitolęs nuo australiškosios gamtos. Na, bet tai tik pirmasis įspūdis, o kartais jis būna klaidingas. Na, o man iš nuovargio terūpėjo susirasti mane sutinksiantį žmogų, kuris nuveš mane į viešbutį. Šiek tiek pasidairiusi pamačiau pusamžį vyriškį, laukiantį su plakatu: "Sea Princess" crew (Jūros Princesės įgula). Kartu sulaukę dar vieno įgulos nario pajudėjome viešbučio link.

Važiuojant vyriškis papasakojo šiek tiek apie Brisbano miestą. Jis yra labiausiai apgyvendintos Kvinslando valstijos sostinė ir svarbus uostamiestis Rytų Australijoje. Jame gyvena beveik 2,5 mln. gyventojų. Brisbano miestas įsikūręs palei upę, kurios pakrantėje važiuojant mačiau daug privačių namų ir nemažai mažų laivelių. Vairuotojas paaiškino, kad upės pakrantė - prestižinis miesto rajonas. Na, o Brisbano upės vingyje įsikūręs Brisbano miesto verslo centras su daugybe dangoraižių. Tad šiame mieste yra keletas aukščiausių Australijos pastatų. Taip bebendraujant atvykome į "Mantra" viešbutį pačiame miesto centre.

Viešbutis dvelkė prabanga, o kambaryje laukė karališko dydžio lova - tai bent sutikimas! Jame radau viską, ko tik galėtų prireikti, o ant viešbučio stogo netgi radau baseiną. Šiek tiek pasižvalgiusi nusprendžiau nusnūsti...taip praktiškai ir pramiegojau visą popietę. Mano biologinis laikrodis dėl tokio valandų skirtumo (8val.) visiškai išsiderino ir pramiegojusi dieną miegoti naktį visai nebesinorėjo...Tad pavakarieniavusi nutariau išsilyginti visus rūbus ir pasiklausyti vietinės radijo stoties. Tiesa, kuriam laikui nuėjusi į interneto svetainę sutikau dar keletą būsimos įgulos narių. Su jais trumpai pabendravau, o vienas jų mane pasveikino štai taip: "Welcome to hell" (Sveika atvykusi į pragarą). Ši frazė nuteikė šiek tiek nerimastingai. Na, bet kas bus, tas bus - aš jau čia.

Visą naktį nesudėjusi nė bluosto ryte be galo užsinorėjau miego. Už poros valandų turėjau vykti į laivą, todėl nusprendžiau visai nemiegoti. Pasiruošusi visus lagaminus nuėjau pusryčiauti ir su jauduliu laukiau kelionės į laivą. Viešbučio vestibiulyje jau lūkuriavo nemažas būrelis įgulos. Kai kurie jau pažinojo vienas kitą ir dalinosi savo atostogų įspūdžiais. Neužilgo atvyko autobusas ir sukrovę visus lagaminus išvažiavome į laivą. Na, o aš tiesiog žvalgiausi pro autobuso langą ir stebėjau atsiveriančius vaizdus. Tiesą pasakius, atrodė, kad važiuojame į patį miesto pakraštį ir man kilo nerimas - nejaugi kiekviename uoste laivas stovi taip toli nuo miesto centro? Tačiau sėdynės kaimynė brazilė mane nuramino tarsi išgirdusi mano mintį. Ji į laivą dirbti vyksta jau kelintą kartą. Tad ji man paaiškino, kad paprastai laivas prisišvartuoja arčiau, tik šį kartą matyt ten stovėjo kitas laivas.

Tad po maždaug valandos pasiekėme "Jūros Princesę". Aš tikrai čia. Metas patikėti.

Komentarai:

I dalis

Laimė, kai išsipildo svajonė

Viena įtakingiausių ir sėkmingiausių Amerikos moterų Oprah Winfrey yra pasakiusi: "Jei abejoji, nedaryk. Daryk tada, kada žinai, kad to tikrai nori". Aš sakyčiau, kad kartais reikia daryti net kai abejojame, ypač jei dvejojame per ilgai. Kita vertus, dvejonė gali reikšti, kad dar ne laikas. Tačiau jei ir praėjus eilei metų vis dar apie tai galvojame, vadinasi, tikrai reikia.

Kartais, įveikus ilgalaikę dvejonę, į duris ima ir pasibeldžia laimė. Šioje vietoje norėčiau papasakoti, kaip išsipildė viena didžiausių mano svajonių.

Nuo mažens labai mėgau keliones, o labiausiai laukdavau kelionės prie jūros. Džiaugsmas užliedavo mano vaikišką širdį kiekvieną vasarą išvydus Baltijos jūros bangas. Man taip patikdavo eiti basomis per minkštą smėlį ir pakniopstomis lėkti į jūrą. Šios akimirkos nesugadindavo nei įkyrūs čeburekų pardavėjai, nei blogas oras. Aš pasinerdavau į bangas ir mėgaudavausi jūros stichija. Tą akimirką man nerūpėjo nei bulvių traškučiai, nei ledai ar kramtoma guma.

Augant man, augo ir mano smalsumas. Man tapo įdomu, kaip verda gyvenimas svetur. Kokia ten jūra, kokie kalnai, kokie ten žmonės ir kokie gyvūnai, augalai. Aš svajojau apie šiltus kraštus su palmėmis, kur visuomet vasara, o krantus skalauja žydra jūra. Taip užaugo mano svajonė apkeliauti visą pasaulį.

Tiesą pasakius, man pasitaikė daugybė progų keliauti. Dėl to aš labai dėkinga savo likimui. O man norėjosi dar ir dar. Juk apetitas auga bevalgant. Taip pamažu gimė dar viena svajonė - apsigyventi laive ir nuolat keliauti po pasaulį.

Nuo šios idėjos gimimo iki įgyvendinimo prabėgo septyneri metai, bet ši mintis man vis nedavė ramybės. Aš jaučiausi tarsi neišbaigtas meno kūrinys. Iki pilnos laimės man stigo jūros. Aš tiesiog žinojau, kad anksčiau ar vėliau, kai nušvis visos kelrodės žvaigždės, aš plaukiosiu po plačiuosius vandenis. Taip ir nutiko, kai atsikračiau visų dvejonių, abejonių ir baimių.

Tad vieną dieną ėmiau ir nutariau, kad dabar arba niekada. Sekantis veiksmas buvo interviu ir darbinimosi procesas kruiziniame laive. Dokumentų tvarkymas truko apie keturis mėnesius, bet tai manęs neatbaidė. Neturėjau, ko prarasti, nebent tik nuobodų darbą skalbimo fabrike Norvegijoje, kuris kėlė mano smegenims badą.

Iki dabar prisimenu tą akimirką, kai sužinojau, kokiame laive dirbsiu. Tą dieną po darbo nuskubėjau į miesto biblioteką, kur prie kompiuterio susirašinėdavau su įdarbinimo agentūra ir pildydavau visokias anketas. Tą dieną mano mėgstamiausias staliukas prie lango su vaizdu į jūrą buvo laisvas. Aplink mane sėdėjo aptingę, į kompiuterių ekranus įsikniaubę žmonės. Įsižiūrėjau į jį ir aš. Pirmiausia patikrinau visus laiškus ir radau laišką, kur turėjau užpildyti dokumentus Australijos vizai gauti. Australijos? Mano širdis pradėjo pašėlusiai plakti. Tą akimirką paskambino mama. Ji pasakė, kad į pašto dėžutę Lietuvoje atėjo laiškas su darbo kontraktu "Sea Princess" (Jūros Princesės) laive nuo rugsėjo 6d. Nieko nelaukusi puoliau naršyti internete, iš kur plaukia šis laivas ir į kuriuos uostus jis plauks.

Mano reakcija pamačius šio kruizo maršrutą buvo tarsi jaudulio, džiaugsmo ir euforijos sprogimas. Mano širdį užliejo saldi palaima. Toks jausmas, kad manyje susikaupė visa šviesos energija, kuria dabar galėčiau apšviesti net tamsiausius Žemės kampelius. Tai tikra dangaus dovana, kurią man įteikė dosni gerumo ranka iš dangaus. Manęs laukia atradimai jūroje ir kraštuose, į kuriuos visuomet svajojau nuvykti: Australija, Singapūras, Tailandas, Indonezija, Malaizija, Naujoji Zelandija, Papua Naujoji Gvinėja, Vanuatu ir Naujoji Kaledonija. Apie kai kurias iš jų net sapne nesapnavau. Viena mintis vijo kitą, o aš krykštavau kaip vaikas ir šia laime dalinausi su savo mama.

Kad ir kaip džiaugiausi, savo laime pasidalinau tik su mama. Nenorėjau, kad pradėjus girtis visam pasauliui ši laimė ims ir pabėgs. Savo draugams palikau intrigą. Pažadėjau pasakyti, kur plauksiu tada, kada baigsiu kazino mokyklą ir patikėsiu, kad viskas iš tiesų vyksta mano gyvenime. Juk kartais laimė keliauja tyliai ir nevalia jos išbaidyti kalbomis.

Nuo tada pradėjau sapnuoti ir įsivaizduoti, koks tas gyvenimas jūroje. Ši svajonė man švietė iš toli, kaip planeta Solaris, o aš svarsčiau, kokius draugus joje sutiksiu. Kaipgi bus ten, kitoje žemės pusėje, kur vanduo kriauklėje sukasi į kitą pusę, o pliusas tampa minusu. Gal laivas kaip didelis akvariumas jūroje, kuriame gyvena žmonės, įsimylėję jūrą ir niekaip negali atsispirti jūreiviškam gyvenimo būdui. O gal jūroje egzistuoja anapusinis pasaulis aukštyn kojomis kaip iš filmo "Karibų jūros piratai". Visokių istorijų prisigalvodavau, o po to stengdavausi padrąsinti save, kad viskas bus dar geriau nei aš įsivaizduoju.

Ak, kokia laimė, kai išsipildo svajonė. Kartais laimė atkeliauja tyliai, bet kai ją patiki, norisi ja džiaugtis ir dalintis su kitais.

Mano kelionė su Jūros Princese prasidėjo nuo kazino mokyklos dar kitaip vadinamos Casino Logistics. Į Klaipėdą atvyko 12 mokinių iš Ukrainos, Rumunijos, Bulgarijos, Kipro, Serbijos, Makedonijos ir Lietuvos ☺ Grupėje buvome 10 vaikinų ir 2 merginos. Mūsų amžius svyravo nuo 21 - 36. Kiekvienas turėjome skirtingas gyvenimo patirtis, tačiau mus vienijo bendras tikslas - baigus kazino mokyklą keliauti ir dirbti jūroje. Mus mokė dvi mokytojos iš Lietuvos - profesionalios kazino krupjė. Na, o mokslo pažangą koordinavo mokyklos direktorius iš Didžiosios Britanijos. Dar ir dabar dėkoju gyvenimui ir šiai mokyklai už mano didžiausios svajonės išsipildymą.

Pirmosiomis mokyklos dienomis mūsų laukė įvairūs kompiuteriniai testai, pvz. anglų k. žinių patikrinimo ar laivo saugos. Taip pat laukė būsimųjų jūreivių sveikatos patikrinimas.

Mokykla buvo labai intensyvi ir ji truko penkias savaites, per kurias mokėmės Black Jack ir Amerikietiškos ruletės žaidimo subtilybių. Mokėmės beveik kasdien, nes ir laive kartais tenka dirbti daugybę dienų iš eilės. Jūroje nebesvarbu, ar šiandien šeštadienis, ar pirmadienis. O šioje mokykloje buvo stengiamasi sudaryti kuo realesnias gyvenimo kruiziniame laive sąlygas.

Neslėpsiu, iš pradžių buvo nelengva ir ne vieną kartą rankos sviro žemyn, o pirštai neklausė. Juk reikėjo išmokti valdyti kortas ir žetonus taip kaip savo kūno dalį - greitai, grakščiai ir tuo pačiu nedarant klaidų skaičiavimuose. Kartais pirštai neklausė ir žetonai krito iš rankų ar tiesiog netilpo į delną. Pavyzdžiui, profesionalus kazino krupjė turi gebėti savo plaštakomis paimti po 20 žetonų vienu metu. Sakysite neįmanoma, pasirodo - įmanoma ☺ Iš pradžių ir man mano delnai atrodė per maži, o pirštai per trumpi, bet po intensyvių kasdienių treniruočių ėmė ir pavyko. Lygiai taip pat ir su pirštų miklumu ar skaičiavimų greitumu bei tikslumu. Juk pvz. reikėjo 35 padauginti iš 16 ar 17 iš 14, o po to tuos rezultatus sudėti. Iš pradžių pažanga buvo lėta, bet pamažu mokslai įgavo pagreitį ir su tam tikrų strategijų ar su tikslių judesių pagalba bei kasdiene mankšta visi mokiniai ėmė tobulėti. Na, o mano svajonė nuvykti į Australiją ir kitas nuostabias pasaulio vietas su lig kiekviena diena ėmė vis artėti.

Dar taip neseniai net artimiausiems draugams nesiryžau pasakoti, kur keliausiu, nes viskas atrodė lyg sapnas ir sunku buvo patikėti, kad tai įvyks iš tikrųjų. Tiesiog ėmiau ir pasakiau "taip" taip ilgai brandintai svajonei. Na, o tada beliko žingsnelis po žingsnelio judėti išsvajotųjų horizontų kryptimi.

Svajonė dirbti kruiziniame laive man gimė lygiai prieš 10 metų, kada aš, trečio kurso studentė, išvykau studijuoti į Genują pagal Erasmus studentų mainų programą. Tuomet po skyrybų su ilgamečiu draugu viskas mano pasaulyje apvirto aukštyn kojomis. Na, o nuotaikai skaidrinti ir įvairiems apmąstymams aš vis eidavau pasivaikščioti prie jūros...

Genuja - senovės pirklių uostas Vakarų Italijoje, Ligurijos jūros įlankoje. Dėl puikios strateginės vietos ten ir šiomis dienomis kasdien atvyksta ir išvyksta daugybė kruizinių bei krovininių laivų. Vaikščiodama prieplauka aš vis stebėdavau atplaukiančius ir išplaukiančius laivus. Mintyse svarstydavau, iš kur jie atvyko ir į kokius uostus plaukia. Stebėdavau horizontą ir įsivaizduodavau didesnius ir mažesnius miestus ir miestelius, salas, o taipogi savo gimtos šalies uostą - Klaipėdą.

Man buvo smalsu, koks tas gyvenimas jūroje. Koks jausmas kiekvieną dieną išėjus ant denio matyti beribę jūrą ir tik jūrą? Koks jausmas kaskart išlipti skirtingame uoste? Koks jausmas gyventi laivo kajutėje? Koks jausmas daugybę dienų nejusti žemės po kojomis... Šie ir panašūs klausimai masino mano vaizduotę. Todėl kartas nuo karto vis pagalvodavau, kad tai būtų idealus darbas man, be galo mėgstančiai keliauti ir norinčiai apkeliauti visą pasaulį.

Dar daug vandens nutekėjo, kol galiausiai ryžausi įgyvendinti šią savo svajonę, kuri vis kirbėdavo mano galvoje. Aš žinojau, kad kada nors ją įgyvendinsiu, bet vis atrodydavo, kad tam dar netinkamas metas ar aplinkybės ne tos. Kol vieną dieną atėjo pats tinkamiausias laikas. Tada pasakiau sau, kad dabar arba niekada. Beje, buvo praėję lygiai 7 metai po mano studijų Italijoje.

Tad išdrįsau ir ėmiausi veiksmų. Pirmiausia reikėjo nuspręsti, ką aš tame laive dirbsiu. Šiuo klausimu man padėjo internetinės platybės. Internete radau lietuvišką forumą apie darbą kruiziniuose laivuose. Taip susidariau nuomonę ir bendrą vaizdą, kokių darbo vietų apskritai yra laivuose. Tuomet pradėjau svarstyti, ką aš galiu ir ko aš noriu. Mano pagrindiniai kriterijai buvo šie: pozicija, leisianti man kuo daugiau pamatyti ir kuo dažniau išlipti į krantą bei kuo intelektualesnis ir įdomesnis darbas su žmonėmis. Žinoma, nepervertinant savo galimybių ☺ Taip atsisijojo dvi pozicijos - darbas kazino arba darbas duty free parduotuvėse. Tuo pačiu man norėjosi išmokti kažko visiškai nauja. Pardavimuose jau esu dirbusi. Tad darbas kazino man pasirodė labiau viliojantis, nors iki darbo kruiziniame laive į kazino kojos nebuvau įkėlusi ☺ Man buvo įdomu išmokti kazino žaidimų subtilybių.

Taip aš atradau kazino mokyklą Casino Logistics. Mano laimei ir dideliam džiaugsmui ji - Klaipėdoje, mano gimtajame uoste. O tada viskas sekė paeiliui: interviu su mokyklos atstovu, interviu su mokyklos direktoriumi, teigiamas atsakymas, investicijos mokslui, sveikatos patikrinimas ir įvairių dokumentų tvarkymas, savarankiškas mokymasis, namų darbai, keli nuotoliniai testai ir galiausiai intensyvūs kursai kazino mokykloje. Mokyklos darbuotojai buvo labai draugiški ir informatyvūs, tad visas darbinimosi procesas ėjosi sklandžiai - žingsnelis po žingsnelio. Nuo pirmojo interviu kovą iki skrydžio į laivą, baigus kazino mokyklą, tų pačių metų rugsėjį.

Taip mano svajonė tapo pasiekiama ranka. Po intensyvių kazino mokyklos kursų aš išskridau į "Jūros Princesę".

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras: