Inga Maslovienė "Poslinkis"

Inga Maslovienė "Poslinkis"

Labas, esu Inga Maslovienė. Save laikau nepataisoma romantike ir svajotoja. Nuo pat vaikystės kuriu eilėraščius, apie meilę, apie gyvenimą. Esu parašiusi kalną dienoraščių. Rašymas man yra, visur mane lydintis savipagalbos būdas - nuraminti mano mintims. Rašydama aš tarsi neriu gilyn į savo mintis ir sudėlioju jas popieriaus lape. Šį kartą man labai smalsu, savo kūrybini potencialą išmėginti kuriant meilės istoriją.

POSLINKIS - Meilės istorija

Poslinkis - tai meilės istorija, nutikusi žmonėms, kurie patyrė visiškai nenumatytus, gyvenimo vingius ir poslinkius. Jame prisiliečiu prie gilių ir jautrių gyvenimiškų temų. Manau, kiekvienam skaitytojui šis romanas palies skirtingas gyvenimo temas.

Ši meilės istorija - apie meilę sau ir apie meilę kitiems žmonėms. Apie meilę gyvenimui. Apie aistrą ir pavydą. Apie laimę ir širdgėlą. Apie tai, kad mes negalime visko sukontroliuoti, ypač kitų žmonių jausmų ir poelgių. Apie tai, kad mes dažnai net nežinome kokiame gyvenimo taške dabar yra atsidūręs mums artimas žmogus ir per ką jam tenka pereiti savo viduje. Apie tai, kad mes dažnai nuteisiame, net nežinodami ir nesuvokdami kas iš tiesų šiuo metu vyksta žmogaus gyvenime. Apie santykius. Apie pagarbą. Apie priėmimą. Ir dar apie daug ką ko gyvenime numatyti tiesiog neįmanoma.

Istorijos siužetas, įvykiai, vietos, ir veikėjai yra visiškai mano fantazijos vaisiai.


1 savaitė

Ak, koks nuostabiai saulėtas šis ankstyvas gegužės rytas!

Vėsoka, nusiimti skarą nuo kaklo, - pagalvoju. O jau taip norėtųsi, nusimesti visus šiltesnius drabužius artėjant vasarai. Bet gegužės pradžioje Lietuvoje vis dar vėsu, ypač rytais ir vakarais.

Sulaukiu traukinio Vilnius - Klaipėda 7:25, apie 12:00 jau būsiu pajūryje. Iš anksto užsakyta vieta prie lango, atlenkiamas stalelis irgi yra.

Puiku! Turėsiu galimybę padirbėti kompiuteriu, gal net pavyks užbaigti pradėtus darbus.

Traukinys pajudėjo, laukia bemaž penkių valandų kelionė. Nuostabūs lietuviško miško vaizdai pro traukinio langą, patraukia mano akį.

Kad tik oras ir liktų toks saulėtas visą savaitgalį. - Ach! kaip būtų puiku.

Pagaliau man pavyko ištrūkti iš miesto šurmulio. Nidoje kaip reikalas pailsėsiu, gamtos apsuptyje. Pajaučiu kaip mane užlieja nuostabi ramybės būsena.

Mm... bus labai gerai!

Gerai, kad galėjau pasiimti laisvą ir ketvirtadienio dieną, o gal dar pavyks ir iki pirmadienio prasitęst išeigines, būtų mažos mini atostogėlės.

Nieko nelaukusi išsitraukiu kompiuterį ir pradedu dirbti, kad apie nieką negalvojant savaitgalį pailsėti.

Tas tobulas vaizdas, pro traukinio langą, vis patraukia mano akis nuo kompiuterio, gamta jau žaliuoja. Atrėmusi galvą apie kažką užsisvajoju...

- Tėti, tėti!

Kažkas rėkia spiegiančiu balsu. Net ausyse spengia. Pašoku išsigandusi.

Vajėj, kas čia per triukšmas!?

Matyt, buvau gerokai užsnūdusi. Papurtau galvą. Apsidairau aplinkui.

- Kas čia vyksta? Galbūt kažkam reikia pagalbos?

Ach, tai tik dūksta vaikai, - atsikvėpiau su palengvėjimu.

Tarpusavyje nepasidalinę saldainiais, jaunesnis brolis, skundžia sesę, kad ši jį erzina. Mama bandydama sutramdyt du išdykėlius, pašnibždom subara juodu į ausytes, ir jie tik kikena ir dūksta toliau. Nurimsta, tik, kai tėtis sugrūmoja žemu, griežtu balsu ir labai jau rimtu veidu.

- Tyliai, sakau! Traukinyje važiuojat ne vieni!

O savo žmonai numeta repliką:

- Galėtum ir labiau užimt vaikus, triukšmas man trugdo susikaupti darbui.

Nuleidžia akis ir toliau dirba kompiuteriu.

Oho kaip griežtai! - pamanau sau. Bet ir klauso vaikai, štai tyla.

Mergytė matau, švelniai prisiglaudžia prie mamos nusiminusi. O berniukas žiūri sau pro langą ir pirštuku suka savo pusilgius garbanotus plaukus.

- Na va! Tiesiog puiku! Tėti! dabar visiems sugadinta nuotaika! - mintiju.

Mamos mimika matau irgi ne pati linksmiausia. Net ir aš pati nesmagiai pasijaučiau, dėl nusiminusiu vaikų... Taip norėtųsi juos pakalbinti ir pasikviesti pažaisti.

Bet juk negalima taip imti ir kištis į žmonių santykius, Monika!

- Žinot, kol jūs čia pikti, tai aš galiu pabūti linksmai su jūsų vaikais! - pagaunu save teisuoliškai mąstant. Tarytum, aš geriau žinau, kaip geriau jų vaikams ir jiems patiems.

Apsidairau pro langą, kurgi mes jau randamės, kiek laiko numigau? Jau Telšiai! Reiškias, visai nedaug liko važiuoti. Atrakinu savo užmigusį kompiuterį, juk jis užmigo lygiai taip pat, kaip ir aš!

- O kas dirbs, o kas dirbs? - klausia vidinis balselis. Reikia padaryti darbą dvigubai greičiau, nes savaitgalį noriu praleisti visiškoje ramybėje, tik savo pačios kompanijoje, be jokių išorinių dirgiklių. Kaip nutariau, taip ir bus.

Klaipėda 11:55. Kelionės laikas visai neprailgo ir pamiegojau ir padirbėjau. Išalkus tik jaučiuosi labai, galėjau ir daugiau užkandžių įsidėti į kelione, juk dar važiuoti iki Nidos užtruks apie porą valandų. Teks alkį pakentėti. Gerai, kviečiuosi Boltą, greičiau nukeliausiu iki kelto, o gal net ir keltas bus iš karto ir niekur nereikės stoviniuot ir laukt. Ir vis kažkur skubu, skubu viduje, nors kūnas jau jaučiu, kad pereina į poilsio rėžimą. Bet iš tiesų jaučiuosi labai išalkusi.

Aš taip mėgstu plaukti keltu, jausti kaip vėjas kedena man plaukus. Taip romantiškai, tarsi, koks oro dievas išglosto man plaukus. Stebėti žuvėdras, matyti jų laisvę, žavėtis. Neringos kraštas, man yra toks, tarsi, pulsuojantis visai kitomis energijomis, mistiškai romantiškas, ramus, visada traukiantis sugrįžti, o galbūt netgi ir visai pasilikti čia gyventi. Niekados nežinai, niekados nežinai.

- Žiūrėk, paukščiukas!

Girdžiu tuos šiandien jau kažkur girdėtus švelnius vaikų balsus.

Apsidairau, žiūriu, ta pati šeima, kuri keliavo su manim traukinyje.

Tik šį kart pamatau vyriškį atsitūpusį prie savo vaikų su plačiausia nuostabaus nuoširdumo šypsena ir pirštais kažką rodantį vaikams beribiame danguje.

Visi atrodo tokie laimingi ir gražūs. Visai kitaip nei atrodė traukinyje.

13:05 Smiltynė. Dar autobusu į Nidą, būsiu vietoje apie 14:00 ir pagaliau pasimatymas su nepakartojama Baltijos jūra, bet pirmiausia reikės susirasti kur pavalgyt.

- Oho! Kokie puikūs apartamentai šiame Spa viešbutyje visai prie jūros kranto.

- O, vaizdas per langą! - vaikyti! Ką tu! nepakartojamas! Jūra, miškas, smėlis, kvapas!

- Mm.. tiesiog rojus žemėje! ir užtarnautas poilsis.

Tikiuosi, kad šis savaitgalis man prailgs, aš kaip reikalas pailsėsiu, išsimiegosiu ir pasikrausiu naujos energijos.

Taip skaniai ir sočiai pavalgiau toje kavinėje, net snauduliukas apėmė. Visai dar krisčiau pamiegot. Bet spėsiu dar išsimiegoti. Juk ir traukinyje visai nemažai miegojau. Verčiau einu pasilabinti su jūra, galbūt net pabraidyt pavyks, jei jūra nelabai šalta. Lauke toks grynas oras, nedidelis vėjelis, oras jau šiek tiek įšilęs, bet man dar vėsu, kad visai išsirengt. Geriau šilčiau apsirengti ir jei pasidarys per karštą, nusiimti tą jau taip nusibodusi paltą ar skarą nuo kaklo.

Einu, o saulės spinduliai bučiuoja mano veidą, dar visai ankstyvas vakaras. Ir aš jau pradedu prarasti laiko nuovoką...

- Jūra, jūra! Labas, mano mylima, Baltijos jūra!

- Tu man tokia sava ir man taip gera as tave kaskart sugrįžti. Nusiaunu batus, pasiraitoju džinsus, bandau įbristi.

- Ach, kokia šalta, net gelia! Bet truputį ilgiau pabuvus vandenyje, pėdos apsipranta ir jau nebe taip šalta.

Nors štai matau tolumoje, kažkas visai sau puikiai maudosi ir tokioj šaltoj jūroj. Tai tikriausiai tie žmonės, kurie ištisus metus praktikuoja maudynes jūroj, ežeruose, upėse gal net? Sveikuoliai... žaviuosi žmonėmis, kurie turi ryžto tokiems išprotėjusiems dalykams.

Ir tuo tarpu jaučiu, kad mano pėdos jau visai sušalo.

Mėgaujuosi, jūros ošimu. Įkvėpiu giliai giliai šią nuostabią ramybės būseną. Kvapas, jausmas, giliai kvėpuoju ir vis labiau atsipalaiduoju nuo įtampų, nuo miesto gyvenimo, nuo miesto tempo, giliai kvėpuoju ir atsipalaiduoju. Skubinančios mintys ir primenančios apie nebaigtus darbus dar bando brautis, bet aš jaučiu, kaip apsigaubiu ramybės šydu ir nebekreipiu dėmesio į savo neramias mintis. Tai taip gera... Basomis keliauju link apartamentų, pėdos liečiasi su švelniu kaip šilkas paplūdimio smėliu. Jaučiu kaip susijungiu su motina žeme, juk mieste taip retai kada pavyksta iššokt iš apavo. Jaučiuosi čia visai kitokia. Net nejaučiu vienatvės jausmo, kuris mieste dažnai aplanko, net esant tarp žmonių. Čia aš nesijaučiu viena, jaučiuosi vienyje su gamta, su savimi.


2 savaitė

19:00 keliauju vakarieniaut. Labai lengvai, - gal tik salotų?

Viešbučio jaukus restoranėlis, aptarnaujantis personalas greitai prisistato, kviečia sėstis prie stalo, esančio stiklinėje verandoje. Užsisakau aviečių arbatos ir cezario salotų su krevetėmis. Laikas neprailgsta, gėrimas ir maistas labai greita patiekiamas, nors aš ir taip jau niekur neskubu. Besimėgaujant be galo skaniomis ir sultingomis salotomis ir arbata, matau atbėgančius vaikus link mano stalo.

O, tai tie patys vaikai iš traukinio ir iš kelto! Buvau jau apie juos visai pamiršusi!

Pro mane praeina ir jų tėtis, šį kartą jau pasisveikiname galvos linktelėjimu, nes šiandien susitinkame jau trečią kartą.

Hm, tik kur mama? - Niekur jos nematau... Matyt, pavargo ir liko kambaryje pailsėti.

Visai nenuostabu, kad ši šeima irgi apsistojo šiuose apartamentuose. Tikriausiai su šeima ir aš norėčiau čia apsistot. Juk labai patogu, pailsėti tėvams nuo buities darbų ir apsistoti ten, kur apie nieką galvoti nebereikia. Kartas nuo karto vis dirsteliu, ką gi jie veikia? - negaliu nugalėt savo smalsumo, o ir nenoriu visai.

Mergytei gal kokie 7 metai, berniukui gal 3 ar 4? - spėlioju mintyse.

Užsivajoju, - kažin ar aš sukursiu savo šeimą? Ir kada? O gal aš dar nepasiruošusi santykiams, jei iki šiol esu vieniša?

Bet tiek darbų, dar tiek daug neįgyvendintų projektų, kada gi laiko rasti šeimai?

Kokiai dar šeimai, Monika!? Kokiai dar šeimai!? tu sau laiko nerandi, mieloji!

Tik pažiūrėk! - vos randi laiko trumpoms išvykoms, kad nors trumpam atsikvėpti.

Jaučiu, baru save. Baru. Ir jau seniai baru, tik ne visada girdėti noriu.

Och... garsiai atsikvėpiau! Ir ką gi man su savimi daryt? Ir ką gi man daryt?!

Baigus savo vakarienę, prašau, kad viską įskaičiuotų į mano kambario sąskaitą.

Spa veikia iki 22:00, dabar yra 19:48. Turiu porą valandų pirties ir baseino malonumams. Nors ir nesu didelė pirties propaguotoja, bet susiklosčius galimybėms, neatsisakau pasimėgauti ir pirties malonumais. Nors ir ilgai neišbūnu karštyje, bet žinau, kad mano kūnui ir mintims, šiluma padės labai gerai atsipalaiduoti. Bet kaip dievinu baseiną! Vandenyje visiškai atpalaiduoju kūną. Vanduo mane iškelia į paviršių ir aš tiesiog plūduriuoju ant vandens. Spa vos keli žmonės, - taip gerai, taip ramu! Visas baseinas beveik privatus. Kol neprasidėjo vasaros sezonas, galima pasimėgauti šia tyla. Spa centruose sezono metu taip ramu jau nebebūna.

Pakeliui į kambarį, užsisakau tos pačios labai skanios aviečių arbatos. Jau jaučiu, kaip linksta mano grakščios kojos, svajoju greičiau išsitiesti pataluose ir atsikelti ryt be jokio žadintuvo. Tokie nedideli tie norai, miesto žmogaus. Pailsėti, išsimiegoti, na ir dar, kad kas šiltai apkabintų. Taip išsiilgusi meilės ir dėmesio savo kūnui, net nepajuntu kaip kietai užmiegu.

Kažkas taip garsiai bilda už kambario durų. Galima būtų ir tyliau.

Mm... kiek valandų miegojau? Tikriausiai vakar užmigau apie vienuoliktą? Dabar 8:17. Ir visa naktį be jokių prabudimų, tiesiog nuostabu. Och, kad ir mieste galėčiau taip kietai miegoti.

Pusryčiai iki 10:00. Dar leidžiu sau pasivolioti šituose ir jaukiuose pataluose, toks malonumas. Jau šiandien jaučiuosi pailsėjusi. O dar dvi, o gal ir trys dienos totalaus poilsio laukia manęs.

Ką gi čia šiandien nuveikus, ką gi nuveikus? Ei, ei panele, Monika - neforsuok.

Eik pusryčiaut, o po to sugalvosi, ką veikti, - raminu save ir savo vidinę visko kontroliuotoją.

Susišukuoju savo pusilgius juodus plaukus, įšoku į mylimiausias timpas, užsimetu ant marškinėlių jaukų kardiganą ir neskubėdama nusileidžiu į viešbučio restoraną, jau net tikėdamasi sutikti šeimą iš traukinio. Keista, bet jų niekur nematyt...

Pusryčiu asortimentas labai platus, o aš ir vėl čia beveik viena, kaip ir vakar Spa.

Juk savaitgalis tik šiandien daugeliui prasideda! Tai gal dar šiandien žmonių sugužės vakare?

Prisikrovusi kelias lėkštutes įvairaus maisto, užsisakiusi bare juodos kavos, ieškau jaukesnės vietelės, kad prisėst. Restoranas beveik visiškai tuščias, vietos apstu. Susirandu jaukų kampelį. Vaizdas per langą toks, nuo kurio tiesiog nesinori atitraukt savo šiandien jau pailsėjusių akių, iš lėto mėgaujuosi savo nauja gyvenimo diena ir skaniais pusryčiais.

Matau artėjančią prie manęs moterį. Su treningais, į kuodą suimtais šviesiais plaukais. Kažkur matyta? - A! taip, taip, žinoma! Štai ir vaikų iš traukinio mama. Ir kokio gi reto žavesio moteris! - iš arčiau pamatau. Tik kodėl ji viena? Gal susipyko su vyru?

Ach! Ir šiaip čia visai net ne mano reikalas! - subaru save mintyse.

Tuo tarpu moteris, prieina arčiau.

- Ar galėčiau prie jūsų atsisėsti? - vienai nelabai jauku, taip norisi kompanijos.

Kaip žmogui, visuomet būnant su šeima, dar norisi kompanijos?,- šmėsteli man mintis. Aš tik ir svajočiau tyliai kur viena pabūt.

- Taip taip! Žinoma, sėskitės! Negi aš dabar imsiu ir atsakysiu, - nesisėskit, nes man tai ir vienai visai gerai, - pagalvoju.

- Aš Sandra, - taria man moteris.

- Aš Monika. Malonu susipažinti! - šypteliu.

- Mes jau traukinyje ir kelte buvom susitikusios, - tęsia ji

- Aha! - sakau. Tikrai!

Užmezgame švelnų kontaktą akimis ir šiltai viena kitai nusišypsome.

- Ar ilgam čia apsistojote? - klausiu jos.

- Ne ne, mes tik savaitgaliui atvykome. Normantas, suplanavo kelionę vaikams, be automobilio, anie labai priprato ir išlepo, nes visur yra nuvežami. Savaitgalis be automobilio, naudingas bus mums visiems. Tai yra pirmoji tokia kelionė vaikams.

- O, kaip patiko! Tiek įspūdžių daug prisirinko! - šūkteli Sandra. Tik aš truputį pavargau juos tramdyt, labai energingi abu vaikai.

Trumpa pauzė, kurios metu mane tiesiog nustelbia mintys, - bet tai koks tas tėtis nesąžiningas! Kodėl mamai vienai tenka užsiimti vaikais? Jau traukinyje mačiau tą visai nejaukią sceną. Ir kodėl mūsų visuomenėje vis dar vyrauja požiūris, kad mama labiau atsakinga už vaikus?! Net jaučiu, kaip supykstu viduje.

- Bet aš tik auklė, - išgirstu.

- Pala, pala... Ką? Stop, stop, stop! Auklė?! O tai kur tada vaikų mama? - susimąstau. 


3 savaitė

Monika, tu šito klausimo dabar Sandrai juk neužduosi? - klausiu savęs. Taip, aš žinau, tavo smalsumas taip ir tempia tave už liežuvio, bet dabar, manau, verta patylėt. Tu juk šią moterį pažįsti penkias minutes. Išlaikiusi pauzę dar kelias sekundes, gurkšteliu beprotiškai skanios kavos ir laukiu Sandros istorijos tęsinio.

- O ką jūs čia veikiate? Gal darbo reikalais ar tiesiog poilsiauti atvykote? - klausia manęs Sandra.

- Mhm, istorijos tęsinio nebus, - sumurmu sau mintyse. - Atvažiavau tiesiog pailsėti kelioms dienoms. Labai myliu Neringos kraštą, stengiuosi čia esant galimybei atvažiuoti. Jokia tropikų šalis man negali atstoti šių vietovių, jaučiuosi čia kaip namuose.

Pasišnekučiavusios apie orą ir gražius vaizdus, atsisveikiname.

- Gražios dienos jums, Sandra.

- Ir jums gražios, Monika.

Pakeliui į kambarį užsuku į viešbučio administraciją pasiteirauti dėl masažo paslaugų. - Sveiki, norėčiau šiandien rezervuoti viso kūno atpalaiduojantį masažą, ar būtų tokia galimybė?

- Laba diena, koks laikas jums būtų patogus?

- Norėčiau labiau vakare.

- Turime 18:00 laisvą laiką, ar jums tiktų?

- O taip, labai! Puiku, rezervuoju.

Matyt, tas Normantas labai užimtas žmogus, kad su vaikais į kelionę imasi auklę su savimi. Kaip įdomu, nors, mano nuomonę, tai vaikams smagiau laiką leisti su tėvais, nei su aukle. Aš nenorėčiau, kad mano sukurtoje šeimoje taip būtų, na, gal kartais, kai jau tikrai labai reiktų, bet šiaip vaikus užimti yra tėvų pareiga. Ach, Monika! Juk net nenutuoki kas, kaip ir kokios aplinkybės yra toje šeimoje. Ir nežinai, kokia lemtis laukia tavo šeimos, jeigu kada nors tokią sukursi. Taip, linkėti sau gražiausio scenarijaus yra puiku, bet gyvenimas yra gyvenimas ir kartais viskas pakrypsta, ne taip kaip buvo planuota. Ne viską įmanoma kontroliuoti, kad ir kaip tu to norėtum, mieloji. Jau kam, kam, kaip ne tau, geriausiai apie tai žinoti. Mintys visiškai nuneša į vaikystę, užlieja stipri nerimo banga. Garsiai atsidūstu, - kvėpuok, Monika, kvėpuok!, - raminu save, - čia ir dabar, viskas yra gerai. Tu jau suaugusi ir esi saugi. Vidiniam monologui bevykstant, prieinu duris su užrašu - "Poilsio kambarys". Skaitau - meditacijos vyksta tris kartus per dieną. Kaip laiku ir vietoje, ateisiu patyrinėti. Susigrąžinusi dėmesį nurimstu.

Šiandien oras saulėtas, nors lauke dar nebuvau, bet sprendžiant pro langus matomas medžių viršūnes, vėjo nėra, įsimesiu pleduką, knygą, dienoraštį ir šuoliuosiu su savo vidiniu vėjeliu jūros oru kvėpuot.

Grįžtu į savo kambarį, išsimaudau, pasidažau, apsirengiu, mintimis pasitempiu savo vidinę būseną. O taip, šiandien aš ne kas kita, kaip deivė švelnioji! Prieš tai sukilęs irzusys visai pasitraukia iš mano minčių. Juk niekas kitas už mane to nepadarys. Susikraunu daiktus į didesnę rankinę. Nusileidusi žemyn, restorane paprašau, kad užplikytų arbatėlės į mano paduotą nedidelį termosą.

Kaip būtų gerai, kad gyvenimas visada galėtų būti toks lėtas, tiesiog pasaka ir jokių rūpesčių. Jaučiu šypsausi viduje ir išorėje, kaip gi tokią būseną atsivežti į didmiestį ir išbūti joje kuo ilgiau. Atėjusi prie jūros, ieškau akimis, kur galėčiau nuošaliau patogiai ir jaukiai įsitaisyti. Oras visai jau kvepia vasara, šiandien labai šilta diena. Pasikloju pledą, išsikraunu savo rakandus ir patogiai įsitaisau. Žmonių aplinkui visai beveik nėra, tik vienas kitas pakeleivis, ieškantis ramybės savo širdyje. Kas braidžioja, kas skaito, vaikai žaidžia ir krykštauja, šunys laksto ir dūksta su savo šeimininkais. Visiškai atsipalaiduoju ir visu ūgių išsitiesiu ant patiesto pledo. Gilus iškvėpimas, melodija užgimusi mintyse, tiesiog savaime pradeda tekėti mano lūpomis. Daina užlieja kiekvieną kūno ląstelę. Taip gera viską paleisti ir leisti sau tiesiog būti!

Krūpteliu, kažkas atsitrenkė į koją. Kas išdrįso sutrikdyti mano ramybę?! Pakeliu galvą, o čia atriedėjęs kamuolys iš kažkur. Matau atbėgantį berniuką pasiimti jo ir iš paskos vyriškį, jau iš tolo atsiprašinėjantį:

- Dovanokit, čia mūsų kamuolys! Labai atsiprašome, jeigu išsigandote.

Berniukas pagriebęs kamuolį, pabėga toliau žaisti. Plačiau atmerkiu savo akis ir regiu, kad tai Normantas šypsosi man.

- Sveiki, - ir vos nepratariu jo vardo, kurį man šį rytą išdavė Sandra. Čia pat susizgrimbu save už liežuvio.

- Nieko tokio, neišsigandau, viskas gerai, - šypsausi. Žiūriu į tą vyrą iš arčiau ir negaliu patikėti - jausmas, jog aš šitą žmogų jau pažįstų. Tokie simpatiški veido bruožai, atletiškas, o šypsena ir mėlynų akių gilumas. Nors nei traukinyje, nei vakar vakare to nepastebėjau.

- Laba diena, aš Normantas, - taria jis.

- Sveiki sveiki, aš Monika, - nuoširdžiai šypsausi.

- Mes su jumis vis sutinkame, - tęsia Normantas.

- Aha, - tariu ir suvokiu, tarsi, visiškai atskirai būčiau nuo savo kūno.

- Na, žinote, Nida maža, tai nieko nuostabaus, šiuo metu čia dar nėra labai daug žmonių, - lemenu ir suprantu, kad, jei ir toliau kalbėsiu, tai visiškas nesąmones pradėsiu taukšt. Pripažįstu, kad mano širdis plaka stipriau, bandau susigaudyt, kas tai yra ir kodėl?! Protu nesuvokiama.

Vajėj, kokia energetika tvyro ore!, - iš kur aš šitą žmogų žinau?!

- Ar mes su jumis kartais nesame pažįstami? Jus man atrodote labai matytas.

- Na, ne, lyg ir ne, man jūs neatrodot matyta, o veidus aš prisimenu gerai, - taria Normantas, maloniai šypsodamasis. - Aš dar kartą jūsų labai atsiprašau už sutrugdymą, linkiu jums gražios dienos. Ir grįžta pas savo jau toliau nuėjusius vaikus su aukle.


4 savaitė

Masažas buvo tiesiog nepakartojamas, atpalaidavo mano kūną ir mintis galutinai. Labai gerai, nes meditacijos metu nelįs visokios įkyrios mintys. Dar yra laiko arbatos puodeliui iki jos pradžios.

Meditacijos kambaryje esame vos keliese, dega žvakės, maloniai kvepia smilkalais, pritemdyta šviesa ir labai jauki aplinka. Esame raginami patogiai įsitaisyti ant kilimėlių ir apsikloti, kad nesušaltume. Groja labai rami, tyli muzika. Meditaciją ves vyriškis ir ji truks apie pusvalandį. Vyriško balso vedama, ištirpstu muzikos garsuose.

Jaučiu, kad mane kažkas švelniai paima už rankos:

- Sveika sugrįžusi, atrodo jūs buvote giliai įmigusi.

Pramerkusi akis matau Normanto veidą. Dar gerai nesuvokdama, kas vyksta, bandau ištarti bent vieną žodį.

- Ar meditacija jau pasibaigė?

- Taip, Monika, meditaciją jau pasibaigė, bet skubėti išeiti nėra reikalo. Kaip jūs jaučiatės?

Apsidairau, kambaryje jau nieko nebėra, tik mes du ir meditaciją vedęs vyriškis.

- Kaip jaučiuosi? Kaip iš mėnulio nukritusi! - pradedu juoktis. Ir Normantas juokiasi kartu su manimi.

- O kaip jūs jaučiatės? Ar irgi buvote meditacijoje?

- Žinoma, Monika, kad buvo, ir jis vis dar tebelaiko tave už rankos!

- Kaip aš jaučiuosi? Turiu prisipažinti, kad tai buvo mano pirma patirtis. Iki šiol tokiais dalykais aš nelabai domėjausi, bet kadangi meditacija įskaičiuotą į viešbučio kainą, pagalvojau kodėl gi nepabandžius. Ir likau labai maloniai nustebintas, nes man iš tiesų labai patiko. Monika, noriu jūsų paklausti, - pauzė, mūsų akys susitinka. Mano kūnu nueina šiurpas.

- Taip, žinoma, klauskite.

- Ar galėčiau jus šiandien pakviesti prisijungti vakarieniauti su manimi?

Mano žvilgsnis nusvyra žemyn, ieškodamos ant jo rankos vestuvinio žiedo ir aš matau, kad jo nėra. Ar šis žavus vyriškis, mane, ką tik pabudusią iš meditacijos ir visiškai ištaikęs puikų momentą, kviečia į pasimatymą? Kompanija man šį vakarą gal jau visai ir nepamaišytų. Akimirką patylių, pakėlus žvilgsnį į jo akis, tarsi, ieškodama atsakymo, ar galima šiuo žmogumui pasitikėti, ištariu:

- Gerai, maloniai prisijungsiu.

- Ar jums tinkamas laikas 21:00?

- Taip, tinkamas.

- Puiku. Tuomet susitikime hole apačioje.

Normantas padeda man atsistoti, paleidžia mano ranką.

- Atleiskite, bet dabar aš jau turiu bėgti. Iki pasimatymo.

- Iki pasimatymo, Normantai.

Grįžtant į savo kambarį suprantu, kad jaučiuosi, tarsi, sapne. O, dievai, kokia puiki savijauta - lyg būčiau naujai gimusi.

Ruošiantis vakarienei, peržiūrėdama savo atsivežtus rūbus, suprantu, kad dėdamasi daiktus, tikrai neplanavau apie tai, jog eisiu su kažkuo vakarieniaut. Teks išspausti iš to ką atsivežiau. Kokia tai netikėta ir maloni pažintis, o juk mano planas buvo visiškai atsiriboti ir pabūti vienai. Bet žiedo nebuvimas ant piršto, dar nieko nepasako, Monika. Na, tik tai, kad jeigu žiedas būtų aš būčiau įsižeidusi už tokį įžūlumą. Bet jis galėjo žiedą ir nusiimti laikinai. Šį vakarą pasidomėsiu detaliau.

Lygiai 21:00, nusileidusi į holą, matau, kad Normatas manęs jau laukia.

- Labas vakaras dar kartą, Monika.

- Labas vakaras, Normantai.

- Monika ar galėtume nuo šios akimirkos kreiptis vienas į kitą tu?

- Žinoma, taip juk žymiai maloniau bendrauti.

- Puiku tuomet galime eiti, aš rezervavau mums staliuką.

Nuostabu, penktadienio vakaras, o aš Nidoje su nepažįstamu vyriškiu einu vakarieniauti. Visiškai netikėtas posūkis mano suplanuotoje kelionėje. Nužvelgiu Normantą nuo galvos iki kojų ir nuo kojų iki galvos, kol jis bendrauja su padavėja. Labai dailiai sudėtas vyriškis, tikriausiai sportuoja? Kiek jam galėtų būti metų? Tikrai nedaugiau keturiasdešimties. Stilingai trumpai kirpti tamsūs ir šiek tiek banguoti plaukai, o tas mėlynų akių gilumas ir išmintis jose, neįmanoma atitraukt akių. Padavėja mus palydi prie staliuko, padavusi meniu trumpam palieka. Po kelių akimirkų užsisakome arbatos ir keletą užkandžių.

- Monika, tai kokiais vėjais esi Nidoje šį savaitgalį? Ar viena atvažiavai ar dar kas nors prisijungs prie tavęs?

- Atvažiavau viena, ir liksiu viena visą savaitgalį, labai norėjosi ištrūkti iš Vilniaus šurmulio ir pabėgti į tylą. O tu? Žinau, kad atvažiavai su vaikais ir jų aukle. Šiandien ryte susipažinau su Sandra, turėjome šiek tiek laiko pasišnekučiuoti. Ji man prasitarė, kad yra auklė, nes, tiesą pasakius, aš galvojau, kad jūs visi viena šeima.

Normantas šypsosi, supranta, kad noriu išsiaiškinti detales.

- Taip, aš atvažiavau su vaikais, nors, jeigu atvirai, tai Sandra mums tikrai yra kaip šeimos narys - ji man labai padeda su vaikais, vienas aš nepajėgčiau. Monika, užbėgsiu įvykiams už akių... Žinau, kad sekantis tavo klausimas būtų apie žmoną ir žinau, kaip nejauku tau būtų to klausti. Todėl dedu visas kortas ant stalo - aš nevedęs. Pauzė. Todėl galiu patikinti ir nuraminti. Aš esu laisvas tėtis.

Nujaučiu, kad šia tema šį vakarą geriau toliau nebekalbėti.

- Prisipažinsiu nuoširdžiai - jeigu šią akimirką išaiškėtų, kad esi vedęs, tai vakarieniauti jau liktum vienas.

Juokėmės abudu. Panašu, kad humorą jausmą abu turime neblogą.

- O kokie tavo vaikų vardai ir kiek jiems metų, - teiraujuosi.

- Dukra vardu Emilija, jai vasarą sueis septyneri ir nuo rudens jau keliaus į pirmą klasę. O sūnaus vardas Nojus ir jam yra trys metukai, mūsų mažasis išdykėlis. Emilijai tenka vyresnės sesers vaidmuo, namuose dažnai turime nesutarimų. Bet bendrom jėgom susitvarkome, kaip ir minėjau, Sandra mums labia padeda. Dėkingas esu likimui, kad mums pavyko tokią nuostabią auklę turėt. Ji padaro net daugiau negu reikia. Labai myli mano vaikus, beveik kaip savus... Na, o kuo tu gyveni, Monika?

Gomuryje užstringa gumulas, manęs jau labai seniai niekas nesiteiravo, kuo aš gyvenu.

- Aš dirbu juvelyrinėje parduotuvėje administratore. Nebuvau ir nesu ištekėjusi, vis dar - mudu pradedame juoktis. - Vaikų kol kas irgi neturiu. O gyvenime domiuosi daugeliu dalykų, jeigu tik spėju. Darbas atima didžiąją dalį gyvenimo laiko, kartais nebelieka nei laiko, nei noro dar ką nors nuveikti, bet stengiuosi. Tikiu, kad ateityje atrasiu savo mėgstamą ir mylimą veiklą, iš kurios galėčiau pilnavertiškai gyventi.


5 savaitė

- Normantai, ar galiu pasiteirauti, kiek tau metų?

- Man trisdešimt devyneri, - atsako Normantas. - Ir tavęs paklausiu to paties.

- Man trisdešimt ketveri.

- Tiesą pasakius, atrodai keliais metais jaunesnė, - šypsosi.

Jaučiu, kad skruostus padengia rausvumas, juk man ką tik pasakė komplimentą.

Taip visą vakarą maloniai besišnekučiuojant apie šį bei tą, tos kelios valandos iki restorano uždarymo prabėga visiškai nepastebimai ir padavėja mums praneša, kad restorano darbo laikas jau į pabaigą. Aš net ir nebežinau, kada paskutinį kartą tiek iš širdies juokiausi - Normantas labai linksmas vyriškis, jo pozityvumas, paprastumas ir žvilgsnis į gyvenimą, visiškai užkrečiantis. Ir mano dar traukinyje, susidarytą išankstinė nuomonė apie jį, visiškai pasikeičia.

- Monika, nors jau ir visai vėlyvas vakaras, bet turiu prisipažinti, kad atsisveikinti aš dar visai nenoriu, - stebiu nuoširdžia jo šypseną ir laukiu sakinio tęsinio.

- Galbūt mudu galėtume dar šiek pasivaikščioti Nidos apylinkėmis? - tęsia Normantas.

- Manau, kad dar valandėlę galėtume pasivaikščioti, tik nubėgsiu į kambarį pasiimsiu šiltesnį drabužį, nes lauke jau tikriausiai vėsu.

- Gerai, tu eik, o aš tuo tarpu apmokėsiu sąskaitą.

Beveik šuoliuodama, džiaugsmingai grįžtu į savo kambarį, susirandu savo šiltą jaukų kardiganą ir skarą. Koks malonus vakaras ir jis dar nesibaigė! Tiesą pasakius, aš ir pati visai dar nenoriu šio vakaro užbaigti, net ir po valandos.

- Vakaras lauke yra šiltesnis negu aš tikėjausi, - tęsiu mūsų diskusiją.

Normantas man paduoda puodelį su karšta arbata užsakyta restorane išsinešimui ir gurkšnoja savąją.

- Žinai, Monika, šiandien paplūdimyje minėjau, kad veidus aš gerai prisimenu ir po to, kai mes atsisveikinome, man atėjo mintis, kad vis tik tu man esi į vieną mano pažįstamą moterį labai panaši, tik ji beveik dvigubai už tave vyresnė, gal tai netyčia galėtų būti tavo mama? Kuo vardu tavo mama...? Monika, Monika, ar viskas gerai? Kodėl sustojai? Gal nori prisėsti, tu labai išbalai... Ar aš kažką ne taip pasakiau?

Aš negaliu pratarti nei vieno žodžio, tiesiog stoviu sustingus ir išplėtus akis žiūriu į Normantą. Tai ką jis ką tik pasakė visiškai išmušė mane iš vėžių.

- Taip, man būtų visai neblogai prisėsti, tiesiog labai stipriai apsvaigo galva.

- Gal tave vis tik palydėti atgal į kambarį, jei blogai pasijautei?

- Ne ne, viskas gerai, aš tuoj pasėdėsiu, atsikvėpuosiu.

- Tavo žodžiai, kad pažįsti moterį panašią į mane ir, kad tai galėtų būtų mano mama, mane sukrėtė... Nes aš ir pati nepažįstu savo mamos...

- Ta prasme, nepažįsti savo mamos? - Normanto veidas visiškai apšalęs...

Aš aišku nesitikėjau, kad patį pirmą pažinties vakarą man teks apie tai kalbėt, bet,  jei jau tema jau apie tai pasisuko, tai meluoti nėra jokio reikalo, gal taip net ir geriau, dabar ir aš dedu visas savo kortas ant stalo.

- Aš nepažįstu savo tėvų, Normantai. Aš užaugau vaikų namuose. - Ir stengiuosi sulaikyti savo ašaras, nors gumulas gerklėj stovi toks, kad net pykina. O ašaros pradeda riedėti tiesiog savaime. Jos visada rieda, kai tema pasisuka apie šią mano gyvenimo dalį.

- Ar galiu tave apsikabinti? - Priėjęs arčiau klausia manęs Normantas. O man net spengia ausyse nuo užspaustų jausmų.

- Gali, man šito dabar netgi labai reikia... Stipriame glėbyje aš visiškai suskystų ir pasikūkčiodama verkiu. Net nesuprantu, koks tai apkabinimas ar vyriškas, ar tėviškas, ar broliškas, ar draugiškas, bet jaučiu, kad man yra saugu.

- Verk tiek kiek tau norisi, Monika, aš esu su tavimi, - stipriai mane laikydamas savo glėbyje, man pakužda Normantas.

Dar kiek palūkuriavusi jo glėbyje, po truputėlį rimstu. Atsitraukusi susirandu mūsų akių kontaktą.

- Kaip aš nejaukiai dabar jaučiuosi, Normantai, kad tu žinotum. Man ši tema visą mano gyvenimą yra be galo jautri.

- Nurimk, Monika, tikrai viskas yra gerai. - Stipriai suimdamas mane už pečių Normantas šiek tiek atsitraukia. - Aš atsiprašau, kad tave užgavau ir patį pirmą mūsų pažinties vakarą, net nenutuokdamas apie tai, paliečiau tau tokią nemalonią temą.

- Nieko tokio, Normantai, - atsidūstu. - Tu juk nežinojai.

- Ar nori apie tai pasikalbėti? - tarsteli atsargiai Normantas.

- Nežinau ar noriu tęsti pokalbį apie tai, tiesiog ta žinia, akimirką man suteikė vilties, jog, jeigu tavo pažįstama moteris yra panaši į mane, ji gali būti mano mama.

- Ar tu bandei kadaros susirasti savo šeimos narius? Tėvus, gal gimines, gal brolius ar seseris?

- Tokios mintys mane lanko nuolatos, bet nedrįstu, nes visiškai neįsivaizduoju ko tikėtis. Vaikų namuose jokios informacijos neturėjo, tik tiek, kad kažkas mane paliko tiesiog ligoninėje ant laiptų, nei vardo, nei pavardės, tik gimimo data paliktame raštelyje. Aš buvau vos savaitės laiko...

- Jergutėliau, kokia liūdna istorija. Net neįsivaizduoju, kokiais žodžiais galėčiau dabar tave paguosti.

- Nesijaudink, viskas gerai, - šiek tiek nurimusi tęsiu mūsų pokalbį. - Žinai, mano gyvenime iš tikrųjų buvo laikas, kai aš dėl to labai kentėjau ir savęs labai gailėjau. Šią mane traumavusią patirtį man padėjo įveikti mano draugai ir tie artimieji, kuriuos aš vadinu savo šeima. Žinoma ir be psichologo pagalbos neapsiėjau - ilgą laiką lankiausi kol pasijutau išties sustiprėjusi. Tokių, kaip šis momentas, gyvenime nesu susidūrusi, bet tai reiškia, kad viltis susitikti savo biologinius artimuosius, manyje vis dar yra gyva. Bet gal šį vakarą jau nebekalbėkime apie tai.

- Žinoma, nebekalbėkime, aš suprantu tave. Žiūrėk, ten teka mėnulis, matai?

- Kur? - nusišluosčiusi paskutines ašaras savo skara, ieškau danguje mėnulio. - Aha matau! Koks nuostabus ir milžiniškas! Dar niekad neteko su niekuo sutikti tekančio mėnulio.

- Tiesą pasakius, man irgi! - ir mudu pradedam iš visos širdies garsiai juoktis.

- Manau, kad mums laikas jau grįžti į viešbutį, jau tikrai labai vėlu, nežinau ar nuo tiek šiandienos įspūdžių man pavyks naktį išvis užmerkti akis, bet jaučiuosi jau pavargusi.

- Ir išties, keliaukime ilsėtis. Emilija su Nojumi vis tiek mane anksti pažadins, tai nors keletą valandėlių numigti būtų visai neprošal.

Prie viešbučio durų Normantas paklausė ar galėtume susisiekti ir aš jam padiktuoju savo telefono numerį. Pasiteiravęs, kuriame aukšte esu apsistojusi, palydi mane iki lifto. Mūsų žvilgsniai vėl susitinka ir jis paima mane už rankų.

- Aš tau paskambinsiu rytoj, gerai?

Gerai, tik anksti neskambink, nes nepažadu, kad anksti atsikelsiu. - Normantas man nusišypso, - Anksti neskambinsiu, labai tikiuosi, kad vis tik tau pavyks greitai užmigti ir puikiai išsimiegoti.

- Dėkoju, ir aš tikiuosi, ir tau linkiu to paties.

Normantas paleidžia mano rankas ir pamodamas nueina į savo kambarį.


6 savaitė

Pramerkusi akis pro užuolaidų tarpelį, matau, kaip skverbiasi saulės spinduliai. Jau 9:00, laikas keltis ir eiti pusryčiauti. Naktį sapnavau labai keistus sapnus, buvau kelis kartus prabudusi, bet jaučiuosi gerai. Vakar dienos prisiminimai užlieja mano mintis. Hm...Kokių stebuklų man atneš šiandienos diena?, - garsiai ištariu stebėdama save veidrodyje. Dar kartą žvilgteliu į telefoną, nei žinučių, nei praleistų skambučių nėra. Nors, nemeluosiu sau - iš Normanto žinutės tikėjausi. Nesutinku jų ir per pusryčius restorane. Susidėjusi daiktus pėdinu prie jūros, šiandien vėjuota diena, bet oras šiltas. Truputį pabūsiu prie jūros ir galbūt eisiu aplankyt vietinių muziejų. Dėlioju dienos planus. Nesutikusi jų ir prie jūros, vis žvilgteliu į savo telefoną - ne, niekas manęs nepasigedo. Ir suprantu, kad taip elgdamasi, pati sau keliu įtampą. Ne, Monika, taip mes nesitarėm, garsas telefone įjungtas, jeigu kažkas skambins - išgirsiu. Tu atvažiavai čia ilsėtis, padėk telefoną į šalį, kam reikės, tas tave susiras. Nurimk ir mėgaukis savo laisvalaikiu. Keletą valandų praleidusi prie jūros, suprantu, kad mintimis esu vakar dienoje, juk tiek daug įspūdžių patyriau. Tokia nuostabi diena buvo.

Vaikštant po Nidos muziejus susigrąžinu savo mintis į čia ir dabar. Hm... jau beveik pusiaudienis. Nei žinučių, nei skambančių, nei apetito. Bet papietauti vis tiek reikėtų. Gal jis išgirdęs mano istoriją pabūgo ir vakar tik iš mandagumo užsirašė telefono numerį ir maloniai atsisveikino, o šiandien manęs vengia? Juk man taip jau yra buvę po kelių pasimatymų su vaikinais. Gal man savo gyvenimo istoriją žmonėms reikia pasakoti ilgiau pabendravus, taip išvengčiau išankstinių įsitikinimų ir leisčiau žmonėms geriau mane pažinti? Juk šitiek kartų jau gyvenime, mačiau ir girdėjau žmonių nuostatas apie mane. Ai, iš vaikų namų... Tai arba visai vargšelė, arba visai sugadinta... Och... garsiai atsidūstu... Žmonės, žmonės, mielieji, žmonės... O, kad jūs žinotumėt... Mano mintis pertraukia į telefoną atėjusi žinutė.

"Labas Monika, atleisk, kad tik dabar apsireiškiau, mums teko greitai švykti, nenumatyti reikalai. Išvykome anksti ryte, jau esu Vilniuje. Aš vakare tau paskambinsiu".

"Labas, tikiuosi pas jus viskas gerai, nes jau pasigedau jūsų ir šiek tiek pradėjau nerimauti".

Koks palengvėjimas!, - o aš jau prisikūriau istorijų... Tikiuosi, jiems nieko rimto nenutiko, kad taip greitai teko išvažiuoti. Nuotaika kaip mat pasitaiso. Ir tai reiškia, kad aš ir toliau galiu mėgautis savo mini atostogomis vienumoje, taip kaip to ir norėjau.

Savaitgalis buvo lėtas ir aš iš širdies pailsėjau, bet šiandien jau pirmadienis ir metas grįžti į Vilnių, kad ir kaip aš to nenorėčiau. Normantas palaiko ryšį su manimi, tik priežasties, kodėl jiems taip greitai teko išvažiuoti aš taip ir nesužinojau, jis labai paslaptingai tai nuo manęs vis dar nutyli, bet žadėjo, kad, kai susitiksime, viską papasakos, nes apie tai reikia kalbėtis ne telefonu. Trečiadienį susitarėmė susitikti Vilniuje.

Mane grįžusią į namus, pasitinka mano mylima katė Rainė ir kaimynė Lina, kuri šiomis dienomis ateidavo jos pamaitinti.

- Labas, Monika, na kaip ar pailsėjai?- teiraujasi Lina.

- O taip! Net labai! Nors, tiesą sakant, grįžti dar visai nenorėjau! - šūkteliu. - O kaip tu? Kas naujo pas tave? Štai atvežiau tau iš Nidos lauktuvių, labai tau esu dėkinga, kad susitikai pasirūpinti mano kate kol buvau išvykusi.

- Ačiū, Monika, man buvo visai nesunku. Prie progos ir aš tavęs paklausiu - ar galėtum dabar tu mano katę pažiūrėti? Nusipirkau su draugėmis paskutinės minutės kelionę į Daniją ir šeštadienį išvykstu savaitei.

- Taip, taip! Žinoma, jokių problemų, pažiūrėsiu, gali ramiai keliauti.

Sugrįžusi antradienį į darbą, labai keistai jaučiuosi, tarsi, būčiau visai ne savo batuose. Tikriausiai dėl to, kad senokai neturėjau ilgesnių atostogų ir gal jau spėjau atprasti nuo darbo. Arba tai ženklas, kad jau laikas kelti sparnus, nes dirbu čia jau septynerius metus ir ateina laikas pokyčiams. Nors kolegos, direktoriai, atlyginimas ir apskritai visa atmosfera čia beveik visada džiuginanti, jausmas toks aplankė mane pirmą kartą. Pamąstysiu apie tai. Na, o dabar laikas kibti į darbus.

- Labas! Puikiai atrodai, džiaugiuosi, kad jau sugrįžai, net spėjau tavęs pasiilgti. Ar galėtum 14:00 ateiti pas mane į kabinetą? Turiu su tavimi aptarti keletą svarbių detalių, - priėjusi pakalbina mane buhalterė.

- Gerai, ateisiu! Ar man reikia rimtai nusiteikti? Kas nors dar dalyvaus pokalbyje?

- Ne, ne, tik mudvi, naujienos geros, manau, kad tu labai apsidžiaugsi sužinojusi.

- Gerai, tuomet lauksiu su nekantrumu mūsų pokalbio. Iki. Iki.

Nemalonus jausmas grįžus į darbą išgaruoja, kažin kokios gi naujienos manęs laukia?


7 savaitė

Laikas iki pokalbio su buhaltere neprailgsta, šiandien reikėjo padaryti daug administracinių darbų. Panirusi visą galvą į veiklą, net pamiršau savaitgalio nuotykius.

Labas dar kartą ar galiu užeiti? - pasiteirauju pravėrusi buhalterės kabineto duris.

Taip! Prašau prisėsk. Mūsų generalinė direktorė šiuo metu yra išvykusi ilgoms atostogoms ir ji manęs paprašė su tavimi pasikalbėti, - besišypsodama tęsia buhalterė. -Įmonė nori priskirti tau dar vieno mūsų filialo administracinius darbus, darbo valandos lieka tos pačios. Reikės daugiau laiko skirti važinėjimui darbo reikalais ir aišku padaugės biurokratijos. Įmonė siūlo tarnybinį automobilį ir beveik dvigubai didesnį atlyginimą. Dabar pat atsakyti neprivalai, gali pagalvoti savaitę. Jeigu kyla šiuo metu klausymų, klausk, jeigu kils kol galvosi irgi drąsiai klausk, pasistengsiu tau į juos atsakyti.

Oho! Na ir naujiena! Skamba tikrai viliojančiai, visai nesitikėjau gauti tokį pasiūlymą! - neslėpdama savo džiugesio atsakau. - Šiuo metu nesugalvoju ko galėčiau paklausti. Kadangi turiu savaitę pasvarstymui, pasižymėsiu man iškilusius klausymus ir tuomet kitą savaitę su jais ateisiu, viską aptarsime ir pasakysiu savo atsakymą.

Išėjusi iš buhalterės kabineto, negaliu nuslėpti šypsenos, kokia netikėta žinia! O dar šiandien ryte svarsčiau, gal jau laikas kelti sparnus ir ieškotis naujų veiklų. O juk tai reiškia, kad mano finansinė situacija žymiai pagerės, buto paskola taip stipriai nebespaus pečių ir nuosavo automobilio kaštai sumažės, kol kas vieni pliusai. Nors savaime suprantama, kad darbo krūvis irgi tikriausiai padvigubės, pareigų padaugės, bet tai ir puikus šansas ūgtelti savo srityje.

Šiandien einu į pasimatymą su Normantu, nors visomis dienomis ir susiskambinome, bet jausmas, kad nuo penktadienio praėjo jau mėnuo. Tiek daug visko per šias dienas įvyko. Gal mano gyvenime pagaliau prasidės šviesus ir gražus periodas? - mąstau, stovėdama ir žiūrėdama savo drabužinėje - ką gi man ši vakarą apsivilkti į pasimatymą su tuo nuostabiu vyriškiu. Nemeluoju sau, kad išties labai jaudinuosi. Išsirenku savo labai dailią, pusilgę, samanų spalvos suknelę, kuri puikiai tinka šiam vakarui ir išsitraukiu labai retai dėvimus aukštakulnius batelius. Puikus derinys, pati savęs jau senokai tokios nemačiau, juk į pasimatymus beveik nevaikštau.

Jau laukiu tavęs apačioje, - supypsi į telefoną atėjusi žinutė. Šiurpas nubėga kūnų, na štai ir atėjo laikas antram mūsų pasimatymui. Viskas bus gerai mieloji, nesijaudink. Giliai iškvėpiu ir pasiėmusi švarką keliauju pas jį.

Normantas pasitinka mane prie pat laiptinės.

Labas vakaras,- šypsosi. - Nuostabiai atrodai, - taria įteikdamas man nuostabią puokštę gėlių.

Labas vakaras, dėkoju, - mano skruostai parausta. - Kokios kvapnios ir gražios gėlės! - ištariu iš jaudulio drebančiu balsu. Kažin ar jis mato, kad aš jaudinuosi? Jis atrodo toks ramus ir pasitikintis savimi.

Eime, aš automobilį palikau truputį toliau, neradau čia vietos prisiparkuoti, - paduoda man ranką ir vedasi link automobilio. - Kaip tu jautiesi? Ar nesunku buvo grįžti į darbą po mini atostogėlių? - kalbina toliau mane Normantas.

Buvo sunku, labai norėjosi dar truputėlį pailsėti. Bet grįžusi į darbą sulaukiau viliojančio pasiūlymo, turiu savaitę viską labai gerai apmąstyti ir pagalvoti ar patempsiu. Darbdaviai nori, kad apsiimčiau daugiau darbo ir siūlo man labai palankias sąlygas, - besididžiuodama savimi tęsiu mūsų pokalbį. O kaip tu?- teiraujuosi šio gražuolio.

Aš žinok, šiomis dienomis visaip. Mums teko labai greitai išvažiuoti iš Nidos, kadangi įvyko nenumatyti reikalai. Tai patyriau truputį streso. Bet dabar jau viskas gerai. Labiausiai gaila, kad vaikams savaitgalis pasikoregavo, nes planai buvo visai kitokie. Tai net ir pasipykti ir viską paaiškinti reikėjo. O vaikams paaiškinti, kad planuotas savaitgalis su tėčiu taip greitai baigėsi, nėra taip paprasta. Per šias dienas, net buvau trumpoje komandiruotėje Olandijoje, šeštadienį vakare išskridau, sekmadienį jau grįžau. Vaikai pyksta ir jie turi tam teisę, bet dar maži ir nesupranta, kad viską darau jų pačių ateities labui. Toks mano darbas - aprūpinti juos finansine gerove. Daug tenka keliauti po pasaulį. Ir dėl to nukenčia mūsu laikas kartu. Aš labai stengiuosi skirti jiems kuo daugiau savo dėmesio, bet gyvenimas yra gyvenimas. Tikiuosi kada nors jie mane supras, - gūžteli pečiais.

Aš manau, kad mes padarome, viską ką galime šiuo metu geriausiai. O kas iš to bus ateityje, numatyti pakankamai sunku. Juk viskas keičiasi. Dažnai pasikeičia taip, kaip neplanavome ir tada tenka suktis taip kaip išmanai. Gyveni ir mokaisi, augi, - palaikančiai tęsiu pokalbį.


8 savaitė

Praleidome nuostabų vakarą kartu, atrodo šnekėjome visomis įmanomomis temomis, toks jausmas, kad pažįstami esame jau labai senai. Vakaro eigoje Normantas atviravo, pasakojo kas nutiko, kad jiedu su buvusią žmona išsiskyrė. Kaip ir pas daugelį porų tiesiog išgaravo jausmai. Bet jiedu liko labai gražiuose ir draugiškuose santykiuose. Ir mano nuomone, tai yra sveikintinas pavyzdys, nes kaip bebūtų jie sukūrė šeimą ir turi du vaikus. Tai yra visam gyvenimui. Vaikus jiems tenka auginti abiem ir tai kokį gražų pavyzdį jiedu rodo mažiesiems, būdami išsiskyrę ir taip pagarbiai vienas su kitu elgdamasi yra brandos reikalas. Juk kaip rašo psichologinių knygių autoriai, vaikai mokosi iš mūsų. Ir aš su tuo sutinku. Pati užaugusi vaikų namuose, pažinojau tik vieną auklytę Rima, kuri mus visus labai mylėjo ir rūpinosi kaip savais. Kažin kaip jai sekasi? Ar ji išvis dar gyvą? Nes jau tada atrodė vyresnio amžiaus. Nieko apie ją daugiau ir nežinau, išėjusi iš vaikų namų pilnametystėje, dūmiau nuo ten kaip galima toliau. Kai nebūdavo Rimos, kitos su mumis elgdavosi, kaip su daiktais. Nei meilės, nei rūpesčio ten nei su žiburiu, neįmanoma buvo rasti. Labai keista, kad tokio šaltumo moterys renkasi dirbti tokioje specializacijoje, kurioje išties labiausiai reikalinga atjauta. Matyt Rima man ir buvo tas teigiamas pavyzdys gyvenime, kurio man ir užteko, kad užaugti jaučiančiu žmogumi. Ji buvo mano žiburys. Mintyse užlieja begalinis dėkingumas tai moteriai, kuri man buvo lyg mama. Visa tai papasakojusi ir Normantui, užsimenu, kad mano nuomone, jiedu su buvusia žmona kloja kelią savo vaikų ateities santykiams su kitais žmonėmis ir savimi. Nes viso ko pagrindas, man atrodo ir yra - mokėjimas sukurti gražius, pagarbius, puoselėjančius ir auginančius santykius. Bet pasaulis yra toks koks jis yra. Ir mums visiems kažkaip tenka prisitaikyti savaime, prie jame egzistuojančių aplinkybių. Ir tikriausiai tik būdami šiek tiek vyresni, mes gebame, jeigu gebame, susikurti savo norimo gyvenimo vizija. Normanto gyvenimas su tėvais, pasirodo irgi buvo nelepinantis. Tėvas alkoholikas, naudojantis tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą šeimoje. Atiminėdavo pinigus iš mamos, kuriai vienai teko dirbti, kartais be miego ir naktimis, o kur dar pasirūpinti dvejomis atžalomis. Nenuostabu, kad ir jo mamos kelias buvo vingiuotas, su pakilimais ir nuopuoliais.

Kokios nepaprastos yra mūsų gyvenimo istorijos. Ir nežiūrint į praeityje patirtus traumuojančius įvykius, mes sugebėjome savo gyvenimus suimti į savo rankas. Ir tai iš ties labai džiugina.

- O kokie tavo santykiai su tėvais yra šiuo metu?, - teiraujuosi.

Nors ir labai daug metų gyvenau nuoskaudose tėvui, bet kai gimė Emilija, kažkas pasikeitė, gal dėl to kad pats tapau tėvu. Juk jis irgi turi savo gyvenimo istorija. Kodėl jis taip stipriai įniko į alkoholizmą man iki šiol nėra aišku, o gal ir nereikia, kad būtų aišku, bet šiai dienai, mano santykis į jį yra pagarbus. Galų gale, juk ir pats nesugebėjau išsaugoti šeimos. Manau, kad neturiu teisės teisti. Jis yra mano tėvas ir dabar aš jau galiu jį mylėti tokį koks jis yra. Tokiam suvokimui aš turėjau savo gyvenimo pamokas. O mamą savo labai myliu ir tausoju. Padedu jai kiek galiu. Jai gyvenime irgi teko daug. Nors vienas sūnus, nes broliui mano dar iki šiol nepavyko suaugti, nors jis ir vyresnis penkiais metais už mane, bet vis dar murkdosi nuoskaudose gyvenimui, bet aš stengiuosi ir jo neteisti, toks jo pasirinkimas. Štai tokia mano gyvenimo istorija, nors čia dar galima būtų pasakoti labai daug.

Geriau būtų, kad mus augintų smagios patirtys! Bet gyvenimas yra toks koks yra ir man atrodo, kad iš tavęs gavosi taurus žmogus! - ir savo kūno kalba išduodu simpatiją.

- Dėkoju už tavo palaikančius žodžius, man teko gyvenimo patirčių susivokimui ir aišku paplušėti ties tuo, kad tame pamatyti ir pozityviąsias puses, - atsakydamas Normantas priartėja tarsi norėdamas pabučiuoti, bet aš kažkodėl atsitraukiu. - Noriu tau kai ką pasakyti į ausį, - vis tiek pasilenkia arčiau, nežinau ar tam, kad nesijausčiau nepatogiai po atsitraukimo, ar jis iš tiesų ir nori kažką pakuždėti. - Tu man labai patinki Monika, - iš lėto atsitraukia, o aš tuo tarpu jaučiu, kad mano žandukai jau net dega! Kukliai nuleidusi akis, dudodu suprasti, kad komplimentas priimtas. Nors aš ir labai nemėgstu savo savybės rausti, bet šį kartą dėl to nesijaudinu.

- Man labai malonu tai girdėti, - tyliai atsakau. - Turiu tau kai ką prisipažinti. Aš nemėgstu apie tai kalbėti, bet jeigu nepasakysiu būsiu nenuoširdi. - Iš jo surauktų antakių suprantu, kad jis laukia, kad aš greičiau jau viską papasakočiau. - Mano gyvenime buvo kelios nelaimingos meilės. Mane išdavė, man melavo. Čia taip labai trumpai tariant, nemanau, kad jau laikas apie tai kalbėti daugiau. Bet tie santykiai man buvo labai skaudūs, buvo daug nemalonių įvykių. Aš labai ilgai gydžiausi savo žaizdas. Nemeluosiu tu man irgi labai patinki, bet mes dar per mažai pažįstami, kad galėčiau pasakyti jog tavimi visiškai pasitikiu. Atleisk, jeigu mano šie žodžiai tau nėra malonus, tai nieko asmeniško, tiesiog praeities patirtis įjungia saugiklius visada. Ir aš su tuo nieko negaliu padaryti. Pasitikėjimas žmonėmis pas mane ateina palaipsniui. Ir kartais tam užtrunka laiko.


Dėkojame, kad skaitėte, deja, autorė pasitraukia iš projekto dėl pašlijusios sveikatos! Taigi, autorei palinkėkime sveikatos ir kad jos rašomas romanas virstų realia knyga! 

Labai laukiu Jūsų komentarų!: