Evelina Biliūnaitė - knygos "5 klasiokės ir vyrų viešbutis" autorė

Apie mano rašomos knygos istoriją..

Kadangi turiu didžiulę aistrą - žiūrėti lietuviškus serialus, analizuoti, kas juose gerai, kas blogai, kur loginės klaidos "dėliojant" personažų gyvenimus, ir pati pradėjau svajoti parašyti savo serialą. Todėl šią istoriją apie penkias klasiokes ir vyrų viešbutį rašau su truputį tokia paslėpta kažkur užantyje svajone, kad ši istorija galėtų kažkada tapti serialu. Nepaisant to, kad esu intravertė, bet visą gyvenimą mane supa labai įdomūs žmonės ir jų daug, tai turėjau tikrai gerą progą stebėti daugybės žmonių gyvenimus, išgirsti jų kuriozines istorijas, kas, manau, yra didelis "griekas" neįrašyti tų kartais net juokingų situacijų į istoriją. Todėl mano sutiktų žmonių man labiausiai įstrigusios situacijos nuguls šioje knygoje "5 klasiokės ir vyrų viešbutis". Nors esu pradėjusi rašyti dar keletą knygų, bet šioji tiesiog įsiveržė į mano mintis, kuri net pavadinimą pati už save sugalvojo. Aš tiesiog sugavau šią mintį ir ją užrašiau dar net nežinodama, kas turima mintyje tas vyrų viešbutis. Po to pradėjo lietis kaip upelis visas scenarijus, kurį vos spėjau įrašyti pati sau į messengerį voice mail pavidalu. Taigi, mano, kaip Evelinos Biliūnaitės asmenybė šioje knygoje pasitarnaus tik kaip užrašytoja, nes knygos siužetas man liejasi pats. 

Taigi, penkios kaunietės klasiokės gūdžiais 1998-aisiais iš karto po išleistuvių nakties, ryte, po ilgo ir smagaus pokalbio apie ateitį, plaukiodamos ežere, sugalvojo prisiekti viena kitai, kad jos, kad ir kas benutiktų, bet susitiks prie Kauno Laisvės alėjos fontano lygiai po dvylikos metų, t.y., kai jos visoms bus po 30 metų.

Visos merginos skirtingų charakterių, kas buvo smagu priešiant siužetą, tai įsivaizduoti jų charakterius, "pritempti" vienai ar kitai tam tikras savybes. Bet kuriuo atveju, pažadu, paveikslas bus spalvingas ir abejingų tikrai nepaliks. Na, o kaip į penkių klasiokių, kai jos jau susitiks po dvylikos metų, "įsipaišo" dar ir vyrų viešbutis, telieka skaitytojams paslaptis, kuri bus atskleista šios istorijos pasakojimo eigoje.

Autorė Evelina Biliūnaitė

Knygos pavadinimas: "5 klasiokės ir vyrų viešbutis"

II dalis

2010 - ųjų metų rugsėjo mėnesio 01 diena, 10:00 valanda

Kristina

Kristina iš anksto pasakė auklei, kad šiandien vidurdienį ji būtinai turi išvykti į svarbų susitikimą, tad truks pliš, su vaikais teks pabūti auklei. Nors pastaroji dirba Kristinos namuose ne pilnu etatu.

- Šiandien Violeta pas tėtį, taigi, tau palieku tik Gustą ir Orintą!, - riktelėjo trenkdama durimis ir sėdusi į prabangų Land Rover, kurį kaip dovaną gavo iš vyro už sūnų, nurūko link Centro.

Iki susitinkant su merginomis, Kristina nutarė stabtelėti prie prekybos centro, nes pritrūko cigarečių, kurias, deja, teko slėpti nuo vyro, kaip ir mylimą šampaniuką. Bet nieko, gyvenime prie visko galima prisitaikyti. Svarbiausia - žinoti, kaip viską padaryti taip, kad niekam tai nemaišytų. Tsss...

Juodaplaukė, nedidukė, nors ir po penkių vaikų gimdymo, vis dar smulkaus ir netgi sportiško kūno sudėjimo, Kristina laiminga išėjo iš prekybos centro, nes žinojo, kad jos laukia du labai nuostabūs dalykai: fantastiškai per naktį pasiilgtas cigaretės dūmas ir mylimos draugės, kurių - gyvenimas taip susiklostė, Kristina nematė jau 12 metų. Tai emigracija, tai dar kas... Taigi, jau beveik priartėjus prie savo tamsiai mėlyno blizgančio "žirgo", Kristina suprato, kad yra "apsupta": išvaizdus aukštas vyras, išlipęs iš sportinės i8 su plačia šypsena ir duobutėmis veide sodriu balsu tarė:

- Panele, jūsų žavesiui sunku atsispirti. Kaip jūs manote, kas mus sieja apart meilės mėlynai spalvai? (turėdamas mintyje, kad jo automobilis irgi turi mėlynos spalvos juostų baltos fone).

Kristina mėgo prabangą, prie jos ėjo ilgai, moteriai teko susituokti su trim vyrais, pagimdyti penkis vaikus, du iš jų atiduoti auginti pirmąjam vyrui, viena dukra dalintis su antruoju, na ir dar du mažylius padovanoti kiečiausiam šalies kraujagyslių chirurgui, kad pagaliau jos svajonė - tapti turtinga moterim, taptų realybe. Taigi, Kristinai nemažai teko "pavargti", tad ji tikrai žino, kad tokie kąsneliai taip paprastai ant gatvės nesimėto. Juolab, per dešimt medžioklės metų, išmoko vyrus vartyti kaip šašlykus ant iešmo. Kristinai pakako sekundės "nuskanuoti" ją kalbinantį vyruką, kad suprasti, ką reikia daryti toliau, norint, kad jis elgtųsi taip, kaip ji nori.

- Jūs nuostabus ir drąsus vyras, tačiau aš - ištekėjusi. Galite nevargt.

- Na, tai man tuomet dar įdomiau.

"Užkibo", net neabejodama savo kūno kalbos dovanos įtaka pati sau pasitvirtino su malonia šypsenėle veide.

- Tai gal numeriuką tolimesniam susiderinimui?

- Aš - I Š T E K Ė J U S I, - nusišypsojo ir uždarė automobilio dureles. Skaniai įtraukė dūmą ir pajudėjo link Laisvės alėjos, vietos, kur merginos susitarė susitikti.

Dūmas traukėsi taip skaniai, kad tik pavažiavusi gerą kelio "gabalą", Kristina suprato, kad yra sekama to paties i8 ir šalia jo dar važiavo du BMW visureigiai. Juodi, kaip juodojo onikso akmenys - koks sutapimas - ironiškai pati sau pajuokavo mintyse Kristina: tiek juodasis oniksas, tiek tie du BMW atlieka apsauginių vaidmenis.

"Puiku, smagus žaidimas, tai pažaiskim", - Kristina pajuto kaip automobilis priartėjo prie jos ir tas pats aikštelėje kalbinęs žavus vyriškis rodo: "Sustok".

"Aha, skubu stoti ir vykdyti".

Tačiau du juodieji "oniksai" pasistengė taranuoti Kristinos "žirgą" taip, kad nieko nebeliko, kaip tik sustoti.

- Kas? Šiaip aš skubu, - vaizduodama supykusią ir įsižeidusią išpyškino "prievarta" sustabdyta Kristina.

- Kai ką pametei, - sodriu balsu išriaumojo ponas žavusis ir ištiesė ranką, kurioje raudona dėžutė, atidarė ją, o ten auksinė apyrankė su žėrinčiais akmenėliais, kurių kilmės Kristina dar neišsiaiškino. Kita ranka vyrukas, tardamas savo vardą "Aš - Robertas, Kristina, malonu susipažinti. O čia mano telefono numeris. Įvestas į šį iPhon'ą", - juokdamasis įbruko Kristinai į ranką telefoną, duodamas susiprasti "jei jau esi ištekėjusi, tai prašom iš karto slaptą telefoną".

"Et, kur jis buvo prieš man sutinkant mano šventąjį chirurgą?", tyliai pagalvojo Kristina, tačiau garsiai teištarė:

- Man patinka išmintingi vyrai, Robertai. Gražios dienos.

Kristinai patiko vyrai. Reikia tai pripažinti. Ypač turtingi. Visai nesvarbu, ką jie ten daro. Svarbu turtingi. Jai patiko žaidimas. Dievino vyrą vedžioti už nosies ir matyti savo "darbo" rezultatą.

Goda

Nedidukė, apvali, raudonplaukė, sutaršytais plaukais šį rytą patyrė stresą, nes išsiprašyti iš darbo - didelis atskiras darbas. Moteris dirbo klinikose, indų plovėja. Na, nesigavo su tuo mokslininkės laipsnio siekimu. Tiesą sakant, Goda to net nebandė. Susipažino su Juozu - savo vyru, kuris turėjo mieste tėvų namą, pagimdė porą vaikučių ir kažkaip gyvenimas, rutina tiek įsuko, kad mokslams laiko nebeliko. Buitis Godą tiek įtraukė, kad šį rytą ji pati nespėjo papusryčiauti, spėjo tik suruošti sumuštinius vyrui, vaikams ir visus išvežioti į mokyklą ir darbą, nes vienintelis šeimos automobilis - Opel Astra - dvidešimties metų senumo, šiandien turėjo priklausyti tik jai. Šeima buvo informuota iš anksto apie jos ir klasiokių susitikimą. Vaikai gėles mokytojams sveikinti su rugsėjo pirmąja nusipirko dar vakar. Tad šiam įvykiui niekas negalėjo sutrukdyti. Godos vyras buvo statybininkas, nepretenzingas, ramus žmogus. Žinojo, kaip žmona kartais pavargsta ir liūdi, tad džiaugėsi galėdamas išleisti ją susitikti su ilgai lauktomis klasiokėmis.

Rusnė

Rusnė gyveno šalia Kauno, turėjo įsigijusi sodo namelį šalia miško, mėgo auginti daržoves, vaisius, uogas, gėles. Vedė sveiką gyvenimo būdą, vegetarė, judėjimo prieš kailinių pardavėjus narė, vegetarų klubo prezidentė ir... tikybos mokytoja. Taip, Rusnei pavyko įgyvendinti savo svajonę ir tapti tikybos mokytoja, kuria ji dirbo vienoje Kauno priemiesčio mokyklų. Rusnė nemokėjo vairuoti, o ir netraukė jos vairas. Kaip mėgo sakyti, "pakanka, kad savo gyvenimą varuoju pati, dar jei automobilį - išprotėčiau".

Nepaisant to, kad Rusnė dirbo su vaikais, tačiau pati jų turėti ne tik, kad nenorėjo, bet ji jų, galima sakyti, nekentė. "Kur vaikai - ten netvarka" - toks buvo jos supratimas apie vaikus.

Rusnei šis rytas prasidėjo, kaip visada anksti, ramiai, klausantis paukštelių čiulbėjimo geriant arbatą savo mažo namelio terasoje ir skaitant naujus "Tinder" kavalierių laiškus. Viduje šiek tiek kirbėjo nerimo kirminas dėl naujai beprasidedančių  mokslo metų. Taip pat buvo neramu ar suspės iš karto po rugsėjo pirmosios šventės mokykloje laiku atvykti į susitikimą su klasiokėmis.

Susiruošusi išskubėjo į autobusų stotelę laukti savojo. Pirmiausia, nuvyks į mokyklą, o tada į Laisvės alėją pas drauges.

Meida

Meidai šis rytas prasidėjo su garuojančios kavos puodeliu lovoje. Vakar klube susipažino su fantastišku vyru, su kuriuo, taip jau susiklostė, pažintį perkėlė pas jį į butą dangoraižyje. Naktis maloniai nuvargino, per langą atsivėrusi miesto panorama ir įkyriai lendantys saulės spinduliai bei akies krašteliu matomas vaizdas, kaip nuogas vyras taiso jai kavą virtuvės erdvėje, Meidai sukėlė norą sustabdyti šią akimirką amžiams amžiniems.

- Meidute, mažute, jūsų kava, - plačiai šypsamasis lenkėsi bučiuoti Meidos Karolis, Kauno rinktinės vienas geriausių krepšininkų.

- Ačiū, Karoliuk, - dovanojo šypseną atgal Meida ir nuslinkusi antklodės kamputį žemyn davė suprasti, kad kava palauks, iškrizeno:

- Eikš pas mane.

Tobulą Meidos rytą galėjo padaryti tik dar tobulesniu nebent ilgai lauktas susitikimas su klasiokėmis.

- Aš tave nuvešiu, - paslaugumą parodė Karolis.

- Mielai priimu pasiūlymą.

- O tu visus pasiūlymus mielai priimi?, - keistas užuominas pradėjo laidyti vaikinas.

- Kai juos teikia tokie nuostabūs vyrai kaip tu - taip.

- Madam, jūs mane skatinate sugalvoti dar daugiau pasiūlymų jums.

- Mielai susipažinsiu su jūsų puikiai išlavinta fantazija.

Meidai pavyko tapti psichologe, kaip ir svajojo. Tad sužavėti vyrus bendravime jai buvo vienas malonumas. Meidos visi santykiai visada būdavo sklandūs ir malonūs. Mergina turėjo keletą ex vaikinų, kurie po šiai dienai jai skambina ir tariasi, ką daryti vienu ar kitu klausimu, klausia ar jai galbūt reikalinga pagalba. Meidos gyvenimas pavyko. Ji turi savo psichologinių konsultacijų kabinetą, yra visiškai savarankiška, nepriklausoma, tik.. niekaip nesutinka to vienintelio, kurį taip stipriai įsimylėtų, jog norėtų su juo kurti šeimą.

Samanta

Po bemiegės nakties, nes netikėtai atėjo įkvėpimas kurti naujus kostiumėlius moterims, Samanta ryte skubiai susiruošė į darbą, nes žinojo, kad turi keletą ponių, kurias skubiai turi išruošti į rugsėjo pirmosios šventę, tik jas išleidusi, prisėdo prie didelės mados namų vitrinos Laisvės alėjos pradžioje, ir priglaudusi padėjėjos atneštos kavos puodelio kraštelį prie lūpų mintyse pagavo save: "spėsiu. Juk gerai, kad čia man netoli". Samantai susitikti su klasiokėmis buvo labai ilgai lauktas įvykis, ji tikrai pasiilgo jų visų. "Et, greičiau ta dvylikta..".

Samanta per tuos metus nuo mokyklos pabaigimo daug mokėsi, kad taptų savo mados namų "Samantos mados namai" įkūrėja. Samantos kurtus drabužius žino ir Europoje ir JAV. Moteriai nebuvo kada sukurti šeimos, bet ji jaučiasi labai laiminga.

KOMENTARAI:

I dalis

1998-ieji

Kauno užmiestyje, miško gelmėje įsikūrusioje sodyboje dar vakar ūžė ką tik "iškepti" kiečiausios Kauno vidurinės dvyliktokai. Iš pradžių visi, kaip padorūs žmonės, sugužėjo į išsinuomotą sodybą kartu su tėveliais, kukliai įsitaisę jų galinėse automobilių sėdynėse, atvargo oficialią auklėtojos ir jos didžiausios padlaižės - klasės seniūnės - Ramunės surengtą sveikinimų "koncertų" ir nostalgiškų pasigraudenimų dalį ir pasižadėję tėvams ir toliau likti geriausiais žemės vaikais, tvarkingai išlydėjo tėvus namolio, o sodyboje nakčiai liko vieni.

Kas vyko tą naktį sodyboje vienas Dievas težino. Nereikia galvoti, kad aštuoniolikmečių atmintis tai gali prisiminti. Na ir kaip ten sakoma, kas vyko sodyboje, tai ir tepasilieka ten. O, bet, kad, tačiau... penkios klasiokės - Kristina, Goda, Rusnė, Meida ir Samanta - iš ryto pusiau sumerktomis kojomis į ežerą ir gulėdamos ant liepto, kas su plunksna, kas su cigarete dantyse, bandė prisiminti kas buvo vakar.

- Ar galit netriukšmaut? - susiraukusi išzyzė Kristina.

- Kad mes netriukšmaujam, čia tavo ausys paliko jautrios iš po vakar! - juokais išprunkštė Rusnė.

- Na, ką dar prigalvosi? - jau piktai atkirto Kristina.

- Nieko, aš tik pamenu, kad, kai jau paskutiniai vakar išvažiavo Juliaus tėvai, tai Visvaldas suriko: "Panos, sijonus aukštyn, kelnes žemyn ir į ežerą!".

- Aha, mane būtent domina ta dalis apie "kelnes", - savo apatines kelnaites, kurių dabar nejaučianti ant savo kūno, turėdama mintyje kukliai išlemeno Samanta.

- Bet tai ar brangios buvo? Kaip gaila, kausyk! - kaip visada, savo stichijoj, pridėjo Goda.

- Nu, ar tu baigsi kartą ir visiems laikams skaičiuoti svetimus pinigus, Goda?! Nu, kiek kainavo tiek kainavo tie "triūsikai", svarbu, kad šią naktį būtų išsaugojusi kitą "brangenybę"! - prie moralų linksma gaidele prisijungė Meida.

- Nieko aš neskaičiuoju, tiesiog aš, kaip būsima mokslininkė, viską normaliai apskaičiuoju, man visada turi "sueiti galai", suprantat? - atkirto Goda.

- "Mokslininke", tu didžioji! Matematiką kažkaip su šešetu baigei ir tai su Kristės pagalba, svaigsta ji, matote, apie mokslininkės karjerą! - tęsė Samanta.

- Na, tik nereikia pavydo scenų! Kaip baigiau, taip baigiau, koks jums skirtumas? Svarbiausia, kad aš žinau, jog aš - būsima mokslininkė, - savo giesmelę įsikandusi, it katė pelės, toliau laikėsi savo Goda.

- Klausykit, "mokslininkės", nesipykim. Juk tai mūsų pats gražiausias rytas, kokį tik esam turėjusios. Paklausykit: paukšteliai čiulba, varlės kurkia, kojomis tabaluojam į vandenį, - žaismingai viena koja pakėlusi vandens šuorą aptaškė šalia esančias merginas Kristina.

- Nu, gerai, nesipykstam, panos, o tai, jei rimtai, kuo jūs svajojat būti apart mūsų "mokslininkės" Godos? - vis tiek kiek pro šypsnį kandžiai naujai pokalbį bandė pradėti Samanta.

- Aš - tikybos mokytoja, - pirmoji suskubo atsakyti Rusnė.

Merginos balsu pradėjo kvatoti ir teliškenti pėdomis ežero vandenį, kol žaisdamos tiek įsismagino, kad tapo šlaput šlaputėlėmis ir įšoko į vandenį plaukti.

- Atleiskit, merginos, bet mūsų šita "tikybos mokytoja" mane visiškai išmušė iš kojų, gerai, kad plaukiu, nes šios žinios mano kojos neatlaikytų, - smagiai pasišaipė Goda.

- Baikit, panos, Rusnė irgi žmogus! Ji turi teisę būti tuo, kuo nori būti, ar ne, Rusne? - padėtį bandė gelbėti Samanta.

- Ne, nu, kas jums čia juokingo? Aš tikiu į Dievą ir mano svajonė šį tikėjimą perduoti ateities kartoms. Jūs pažiūrėkit, kas dabar darosi šiais laikais, velnynas kažkoks, ne žmonės aplink! - argumentuotai atsikirto Rusnė.

- Tas tiesa, netrukdykit žmogui siekti svajonės, - pritarė Rusnei Kristina, - Meida, o tu?

- Aš? Aš mėginsiu stoti į psichologiją. Kažkaip negaliu pamiršti to įvykio sukrėtusio mūsų šeimą su tėvu, noriu gilintis į tą sritį tiek giliai, kad pagaliau galėčiau padėti ir sau, ir kitiems.

- Na, taip... tavo tėvelį nejuokingai tie banditai "padėjo į vietą". O tai nenori tapti kokia, pavyzdžiui, kriminaliste, kad galėtum surasti juos ir atkeršyti už tėvą? - tarė Rusnė, turėdama mintyje tą nelemtą naktį, kai Meidos tėvas buvo rastas vienoje Kauno degalinių "netyčia sudegęs".

- Ne, nenoriu, mes jau su mama esame aptarusios šį klausimą, teisybės čia vis tiek nerasime, reikia žiūrėti, kaip gyventi toliau. O tu, Kriste?

- Ai, aš tai.. žodžiu, mama nori, kad aš tapčiau advokate, o tėtis jai pritaria, nes jis iš viso neturi nuomonės šeimoj, tai, kas jam belieka?

- O tai tu pati, ko nori?

- Ai, aš gal noriu būti verslininke, turėti daug darbuotojų, kad galėčiau jiems vadovauti. Bet labiausiai norėčiau sutikti turtingą vyrą, kad man iš viso nereikėtų dirbti, - vos juoką galėdama suvaldyti savo svajonėmis pasidalino Kristina.

Merginos prisijungė prie Kristinos prunkštimo ir užsikvatojo tiek, kad skambėjo visas ežeras.

- Ei, negąsdinkit ešerių, - tariamai susirūpinusi su šypsniu veide išpyškino Goda.

- O tai, jei rimtai, ką tu darysi, Kristina? - pratęsė temą apie Kristinos svajones Meida.

- Na, ką, ką? Stosiu į teisę ir džiuginsiu mamą.

- O tai, jei neįstosi?

- Oj, tai neįmanoma, mano mama jau prieš tris mėnesius dėl manęs susitarė su univero dekane.

- Ne, nu, kosmosas kažkoks! O tai, kur žmogaus teisės?! - nenurimo Meida.

- Kur, kur? Šiknoj, kai gyveni su tokia valdinga motina, - už Kristiną atsakė Goda.

- Baikit, panos, aš mamai jaučiu už tai dėkingumą, vis tik ji mama, ji geriausiai žino, kas man tinka, kas ne. O be to, aš pati nelabai ir gebu svajoti. Pažiūrėkit, jūs visos tvirtai žinot, ko norit profesiniame kelyje, o aš nieko nenoriu, noriu tik  greičiau ištekėti.

- Na, su tavo įspūdingu grožiu, tai svajonę ištekėti, manau, gali pasiekti nors rytoj, - įvertino Meida.

- Taip, merginos, pripažinkime, graženės už Kristę nėra ir nebus! - savo padlaižiavimo stichijoj sužibėjo ir Goda pritardama Meidai.

- Baikit, panos, visos jūs irgi gražios, - kiek susikuklino Kristina.

- Gražios tai gražios, bet ne ant tiek, - šyptelėjo Goda.

- Samanta, o tu? - temą nuo savęs bandė nukreipti Kristina.

- Ai, aš tai noriu būti rūbų dizainere. Mama siuvėja, močiutė siuvėja, užaugau prie siuvimo mašinos, gražiai piešiu, mano galvoje sukasi tik rūbų kolekcijos ir daugiau nieko.

- Tas tiesa, tu jau dabar esi laimėjusi keletą dizaino konkursų, tai, manau, tikrai gera mintis, tęsti mokytis toje srityje, kurioje tau ir dabar jau puikiai sekasi.

- Oj, man dar trūksta labai daug žinių iki "puikiai sekasi", - kuklinosi Samanta.

- Nesikuklink, Samanta, jau matau užrašą Kauno centre, Laisvės alėjoje ant pastato: "SAMANTOS MADOS NAMAI", - šmaikščiai savo vizija pasidalijo Kristina.

- Tebūnie taip! - prisijungė Rusnė, - merginos, ką turime dabar pasakyti?

- A M E N! - sušuko visos.

- Kad jau buriam į ateitį, gal galime pasidalinti bendra priesaika? - idėja pasidalino Samanta.

- Kokia? - parūpo smalsiausiai Godai.

- Na, pavyzdžiui, ar galime susitarti, kad, kai mums visoms bus, tarkime, trisdešimt metų, mes visos, pavyzdžiui, 2010-ųjų rugsėjo pirmąją, 12:00 valandą dienos, kad ir kas benutiktų - pabrėžiančiai šiuos žodžius ištarė Samanta, - kad ir kas benutiktų, susitiktume prie fontano Laisvės alėjoje?

- Valio! Nerealiai, merginos! - pritariamai sušuko Kristina, kuriai pritarė visos likusios klasiokės, vis dar plūduriuojančios ežere, tik šį kartą kojomis jau lietė ežero dugną, nes atplaukė į pakrantę.

- Padarom pilną priesaiką? - mintį tęsė Samanta, kuriai itin patiko tokie dalykėliai kaip priesaikos ir įvairūs būrimai.

- Padarom!

- Taigi, merginos, stojame į ratą, dedame rankas ir balsu kartojame paskui mane: "kad ir kas benutiktų, kad ir kaip kažkas mums neleistų susitikti: vaikai, vyrai, darbai, mokslai, nesvarbu, kas, mes 2010-ųjų rugsėjo pirmąją, 12:00 val. susitinkame prie fontano! Tebūnie taip!"

- A M E N, - pritariamai sušuko merginos drebindamos ežero pakrantę.

- Tai gerai, viso, merginos, iki 2010-ųjų! - lipdama iš ežero metė juokelį Goda.

- Ei, Goda, palauk, dar liko pagyventi bent dvyliką metelių! - juokais atkirto Kristina.

- Tik žiūrėk, kad fontano meras neužasfaltuotų! - pavymui dar riktelėjo Rusnė.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

© Visos autorės teisės saugomos.

Jūsų komentaras: