Inga Murauskaitė

Apie knygą "Lemtinga sutartis"

Nuo mažumės mėgstu skaityti knygas. Žaviuosi istoriniais romanais su fantastikos prieskoniu. Tai ir atsispindės mano knygoje. Manau, kad reikia rašyti tokias knygas, kurias norėtum pats skaityti.

Kaip ir pati knyga, mintis parašyti ją gimė mistiškai - susapnavau situaciją, kuri tiek giliai įstrigo, kad privalėjau ją užrašyti. O jau tada mintyse gimė ir ši istorija.

Ėmiausi rinkti medžiagą knygai. Tai užtruko du metus. Dabar suprantu, kad ir keturių metų būtų negana. Dviejų labai skirtingų žmonių meilės istorija, atlaikiusi tremtį, išsiskyrimą, artimų žmonių praradimus. Ir įvykis, kurio pasekmės persekioja visą gyvenimą. Lemtinga sutartis, nulėmusi jų ir jų sūnaus gyvenimą, dabar daro įtaką ir anūko gyvenimui.

Mes bijome to, ko nesuprantame. Apie tai bus šis romanas su lengva fantastikos pakraipa. Norėčiau dar pridėti "istorinis", bet tegul tai nusprendžia skaitytojas.

1 - oji knygos "Lemtinga sutartis" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

Įvadas

Sapnuoju vaikystės kaimą. Kaimą, įsikūrusį ant vingiuotos upės kranto. Šilta, saulėta vasaros diena. Matau kaimynus. Kitame upės krante tarsi veidrodinis atspindys toks pat kaimas. Su savo gyventojais kaip du vandens lašai panašiais į mano kaimynus. Sapnuoju žaidžiančius vaikus, besidarbuojančius vyrus, malkas skaldančius, taisančius žemės ūkio padargus, kalvį kažką kalantį ant priekalo, moteris, džiaustančias skalbinius, ruošiančias pietus. Tais pačiais darbais užsiėmę ir žmonės kitame krante. Aš, paauglys, sėdžiu saulės atokaitoje ir stebiu aplinką. Mane užkalbina priėjusi kaimynė - plepi moteriškė, mėgstanti viską žinoti. Kodėl gi nepersimetus keliais sakiniais su geraširde tetule.

- Ana va, moterėlei anam krante irgi patinka dėvėti margus drabužius. Ir plaukus ji pasirišusi ant pakaušio marga skarele, taip pat kaip jūs.

Tetulė kaimynė nepiktai suraukia antakius, šnairai žvilgteli į mane. Tada, besisukdama pažiūrėti į kitą upės krantą, prisidengia plaštaka akis nuo saulės.

- Ir temperamentu ji panaši į jus. Žiūri piktai, bet tik iš pradžių. Vėliau susidomėjusi, o čia jau, žiūrėk ir šmaikštauti bepradedanti. Kad tik pašiept, patraukt per dantį. Net povyza jos tokia pati. Stovi kumščiais į šonus įsisprendusi, kairįjį antakį kilstelėjusi aukštyn. ..

Sapnas mane nuveda prie upės. Regiu save upės dugne. Vanduo šiltas lyg ežere, o ne upėje sėdėčiau. Keista, bet vanduo manęs nekelia aukštyn. Sėdžiu sukryžiavęs kojas ant dugno. Saulės zuikučiai žaidžia raibuliuojančiam vandeny. Aiškiai matau saulę danguj. Ateina Monika. Mergina iš mūsų kaimo. Nusibraukia nuo veido ilgus juodus plaukus. Tokiame karštyje patogiausia būtų supinti juos į kasą, kad neliptų prie prakaito lašeliais nusėto jos veido ir kaklo odos. Monika įbrenda į upę. Ilgomis kojomis taškydama spardo vandenį. Taip mėgina atsivėsinti. Ji vilki juoda suknele trumpomis rankovėmis. Ji tampriai apgulusi liekną Monikos liemenį. Matau kaip sujuda putlios krūtys, jai brendant vandeniu ir šmėžteli gilioje suknelės iškirptėje. Kalta mano vaizduotė neleidžianti ramiai miegoti naktimis. Nespėju užsisvajoti. Monika lėtai žingsniuoja vandeniu, išdidžiai iškėlusi galvą, kilstelėjusi suknelės skvernus, kad nesušlaptų, prilaikydama juos ilgais pirštais. Man prieš akis suboluoja jos baltos saulės beveik nemačiusios šlaunys. Kai ji įbrenda giliau, neriu link jos ir griebiu už čiurnų. Monika aikteli iš netikėtumo, nusijuokia savo skardžiu juoku, ir atsispyrusi nuo dugno, nuskrieja aukštyn. Ten, kur tolumoje viršūnėmis į dangų stiebiasi išlakios daugiametės eglės. Aptikusi nematomus laiptus, vis dar kvatodama, Monika pasileidžia jais bėgti aukštyn. Ji vis tolsta ir tolsta nuo manęs.

Netrukus danguje ratus suka dvi raganos. Monika ir ta kita, anapusinė - Akinomė. Iš veidrodinio atspindžio kaimo. Apsižergusios šluotas, kvatodamos, su kiekvienu ratu vis užstodamos dabar jau dvi danguje šviečiančias saules.

Sapną nutraukia telefono skambutis.

- Jis sugrįžo,- išgirstu močiutės balsą vos tik atsiliepiu. Kalbėsenoje jaučiasi stiprus akcentas. Ji taip visada kalba, kai jaudinasi.

- Labas, Tomai,- dabar jau šiek tiek ramesniu balsu pasisveikina.

- Tu man reikalingas čia…

Supratau, kad teks mest visus reikalus ir važiuoti į kaimą, kur manęs laukia mano mažulytė močiutė, darkart užspausta į kampą viso pasaulio kančios, kuri ją persekioja nuo pat jaunystės, nuo to susitikimo su mano seneliu Antanu Sibire. Susitikimo, atnešusio prakeiksmą mūsų šeimai ir lydinčio ne tik močiutę, senelį, bet ir padariusį įtaką ankstyvai mano tėvų mirčiai, kuri pakeitė ir mano gyvenimą. Jau pats laikas išspręsti šią problemą ir galutinai išvaryti blogį, atsekusį netgi iš Sibiro glūdumos ir lydintį jau antrą mūsų šeimos kartą.

Net ir pažadintas iš miego, būčiau iškart supratęs apie ką ji galvoja sakydama "jis". Nereikėjo sakyti, aš ir taip žinojau, nes vėl sapnavau tą pranašišką sapną. Taip nutikdavo kaskart man jį susapnavus. Ar kada nors mes jo atsikratysime? Ar ateis tokia diena, kai šis prakeiksmas, užgulęs mūsų šeimą, išsisklaidys tarsi dūmas? Milžiniškų pastangų reikalaujantys ritualai, apeigos, kurias močiutė Milda atlikdavo man padedant, kad išvytų keršto ištroškusią šamano dvasią, išsekindavo mano ir taip nelabai sveiką kūną. Prakeiksmas, persekiojęs jau antrą mūsų šeimos kartą, paliko pėdsaką ir mano sveikatai. Močiutė Milda sakydavo, kad tai šamano dvasia kankina ir sekina mane. Todėl ji, kaskart dvasiai apsireiškus, kviesdavo mane sugrįžti namo į kaimą. Ten pirmą kartą sutikau Moniką. Viltis darkart išvysti Moniką skausmingai nusmelkė širdį. Bet laiko pasinerti į prisiminimus neturėjau.

- Man tavęs reikės! Parvažiuok namo, - reikliu balsu tęsė močiutė, neleisdama susikaupti ir pamąstyti.

Kai žuvo tėvai močiutė Milda man tapo mama ir tėčiu. Keistomis aplinkybėmis abiejų mano tėvų gyvybes nusinešė automobilio avarija. Tuomet nebuvo išsiaiškinta, kodėl tėčio Sauliaus vairuojamas automobilis, netikėtai kirtęs priešinę eismo juostą, nuskrido nuo stataus skardžio. Neatlaikiusi praradimo skausmo nustojo plakusi mano senelio Antano širdis. Žmogaus, kurį visą gyvenimą mylėjo močiutė Milda. Žmogaus, dėl kurio ji paliko savo gimtąjį kraštą, savo tautą, savo šaknis. Vedama meilės jam močiutė atlaikė visus tremties praradimus, kalėjimą. Tai dėl jo atvyko į tokią tolimą ir svetimą jai šalį Lietuvą. Dėl žmogaus, kurį jai sutikus ir prasidėjo ši lemtinga mūsų šeimos istorija.

Ruošiausi grįžti į kaimą, kur prabėgo mano vaikystė. Vis dar jaučiau prisiminimuose globojančias močiutės Mildos rankas, kurios nuglostydavo kiekvieną nubrozdinimą nukritus, nubraukdavo nuoskaudos ašarą, raminantį plekšnojimą per petį, kad viskas bus gerai, kai reikėdavo palaikymo ir drąsos. Jaučiau begalinę meilę ir dėkingumą močiutei, kuri padarė viską, kad susigrąžintų mane iš internato, į kurį patekau, kai žuvo tėvai. Už visas įdėtas pastangas. Pats nelabai pamenu, gal daugiau iš pasakojimų žinau, jog močiutė Milda ilgą laiką, dar nuo jaunystės Sibire, nekalbėjo. Atsiribojimas tyla buvo susijęs su ta pačia paslaptimis apipinta istorija, nutikusia Sibire ir palikusią ilgą nelaimių šleifą. Tik žuvus mano tėvams ji prabilo. Tam, kad galėtų globoti mane.

Tomas, 2020 metai:

Aš - Tomas. Man 28 metai. Esu kompiuterio genijus. Taip mane vadina kolegos. Įsilaužti į bet kokį kompiuterį man niekų darbas. Žinoma, su protu. Nebandau įsilaužti į bankų serverius. Turiu darbą, kurį labai myliu. Tas darbas yra visas mano gyvenimas. Aplinkinis pasaulis man neegzistuoja. Aš beveik neišeinu iš namų. Tai nėra savanoriškas įkalinimas. Prieš keletą metų supratau, kad turiu alergiją šviesai. Todėl mano pakankamai erdvus butas tapo savotišku kalėjimu. Jis pilnas daiktų reikalingų kasdien: pilni maisto šaldytuvas ir šaldiklis. Svetainės erdvė užpildyta kompiuterine įranga, sporto inventoriumi, būtinu sustingusiems raumenims išjudinti, televizorius, monitorius ir kt. Ilgainiui viskas pasidengė storu dulkių sluoksniu. Nežiūrint į daugybę daiktų, čia vietos užtenka ir mano katinui, kuris dalinasi vienatve su manim jau tris metus. Kartą jau sutemus, nešiau išpilti šiukšlių kibirą. Tuomet jau žinojau turįs alergiją šviesai ir stengiausi visaip jos vengti. Prietemoje įžiūrėjau prie šiukšlių konteinerių besisukiojantį katiną. Jis tikėjosi čia rasti provianto savo skrandžiui. Taip tuomet liesas ir apipešiotas katinas atsidūrė mano namuose. Ilgalaikiui jis tapo mielu draugišku tamsoje žvilgančiom žaliom akimis ir išpuoselėta ševeliūra Murkliu. Viena karstyklė jo netenkino. Katino erdvę teko prasiplėsti ne tik į plotį, bet ir į aukštį. Antroji karstyklė stiebiasi iki pat lubų. Murklys įsitaiso viršutiniam lizde ir iš karališkos aukštybės stebi aplinką. Ir nebandykite jo iš ten iškrapštyti. Gal jo kūne plaka paukščio širdis? Gal jis toje aukštybėje geriausiai jaučiasi ir jam visai nesvarbu tvirtai jausti žemę po kojomis. Kažkam visai smagu būti tarp žemės ir dangaus. Dabar apgaubkite šitą vaizdelį prieblandos skraiste ir uždenkite užuolaidomis, kad išvystumėte mano irštvą. Būtent toks vaizdas atsivėrė valytojai, vieną rytą atvykusiai iškuopti mano gyvenamąją vietą. Galiu tik spėti, kokias emocijas ir mintis sukelia žmonėms mano išvaizda. Išbalęs, pailgas veidas, šiek tiek įkypos, primerktos juodos akys, į šonus styrantys tamsūs plaukai, išsišovęs aukštyn dešinysis petys ir ant lieso kūno kabantis "hudis" neprideda patrauklumo nei pasitikėjimo manimi. O dar tos be perstojo kasančios niežtintį kūną rankos. Būtent tai ir atsispindėjo simpatiškos apkūnios moteriškės, pirmąkart atėjusios iškuopti butą, akyse. Bet tik trumpam. Profesionalumas nugalėjo. Atmetusi visus nuogąstavimus ir trumpalaikį nerimą, valytoja ėmėsi darbo. Aš tuo tarpu įlindau į patį tamsiausią sandėliu virtusį kambarį ir užsitraukiau kapišoną ant galvos. Įsitaisiau kamputyje ant netvarkingai rūbais apkrautos lovos su nešiojamu kompiuteriu ant kelių ir paleidau savo ilguosius pirštus į darbą.

Ne visada buvau toks, koks dabar. Buvau sveikas vaikas, ėjau į darželį, turėjau draugų, puikiai valgiau ir miegojau. Vienintelis nedidelį nerimą tėvams keliantis dalykas buvo tai, kad iki 3 metų aš visiškai nekalbėjau. Savo mintis išreikšdavau mimikomis, judesiais, intonacijomis. Tik su močiute mudu susišnekėdavome. Du tyla nuo visų atsiriboję žmonės. Tai ji ėmėsi mane gydyti nuo nekalbėjimo. Ankstyvą pavasarį ji pririnko medžių sulčių - sulos, girdydavo ja mane kasdien, tikėdama, kad medžių sula iš miego pažadina žmogaus organizmą. Joje gausu vitaminų, kai kurių organizmui reikalingų amino rūgščių. Močiutė Milda žinojo, kad sula yra maistinių medžiagų, sukauptų medžių šaknyse, tirpalas, pavasarį kamienu perduodamas į medžio šakas pumpurams brandinti. Dėl to sulą leisdavo, kol nespėjo išsprogti pirmieji medžio pumpurai.

Sulą gėriau šviežią, vėliau ją močiutė Milda raugino.

Ji dar paruošdavo šalavijų arbatą. Šalavijo bėrė ir į maistą. Tepdavo sviestą ant duonos, prieš tai jį išsukus su šalavijo milteliais. Įberdavo jo ir į omletą. Nežinau, sutapimas tai ar stebuklingas šalavijo ir sulos poveikis, bet po poros savaičių tokio gydymo aš prakalbau sakiniais.

Pradėjau keistis po to, kai žuvo mama ir tėtis. Tada man suėjo aštuoneri. Suaugusieji mano keistumą iš pradžių nurašė psichologinėms problemoms. Berniuko tėvai žuvo. Galbūt priežastis – dvasinė trauma? Gyvenimas be tėvų? Niekas nesuprato, kad aš jau suvokiau esąs kitoks. Ir man šis atradimas kėlė didelį nerimą, net depresiją.

Po tėvų žūties aš iškart atsidūriau vaikų namuose. Man pasisekė, nes ilgai ten negyvenau. Močiutė Milda prakalbo. Tik užaugęs, kai ruošiausi stoti į universitetą, sužinojau kokius kryžiaus kelius ji nuėjo, kiek pastangų jai kainavo, kad susigrąžintų mane ir galėtų globoti.

Kažkas įlindo man į galvą, pasislėpė pačioje tolimiausioje kertelėje pakaušy ir nenorėjo išlysti. Pasikeitė ir mano kalba. Ėmiau vartoti vis daugiau sudėtingų žodžių, suaugusio žmogaus intonacijų, įmantrių frazių. Močiutė juokais pradėjo vadinti "mažuoju profesoriumi". Keistumus pastebėjo ne tik ji. Mokykloje mano elgesys iš pradžių nebuvo kuo nors išsiskiriantis, neturėjau mokymosi problemų. Bet domino mane tik informatika. Azartiškai domėjausi kompiuteriais.

O tas, kuris sėdėjo mano galvoje tvirtai buvo įsikibęs ir negalėjau jo iš ten iškrapštyti. Keitėsi mano elgesys. Tapau uždaras, vis dažniau norėdavau būti vienas, močiutei prieš nosį uždarydavau savo kambario duris. Pasikeitė mano įpročiai. Pradėjau valgyti tik tam tikrus patiekalus. Išsirinkdavau vienos rūšies košę, ir jokios kitos neimdavau į burną. Kiaurus metus galėjau valgyti tą patį. Močiutės įkalbinėjimai nepadėjo. Nei jos verdamos žolelių arbatos. Nei vakarais pasakojamos mansių tautos, iš kurios ji buvo kilusi, ilgaamžėmis paslaptimis apipintos legendos. Pajutau koks stiprus liūdesio kvapas sklinda nuo močiutės. Kaime draugų neturėjom. Mus abu laikė keistuoliais ir už akių vadindavo "čiukčiais". O močiutės dar ir prisibijojo, vadindami ragana. Bet tai netrukdė kaimo moterėlėms susirgus artimam ateiti prašyti pagalbos. Niekas geriau nei močiutė Milda nepažino vaistinių žolių, kurios išgydydavo visas negalias. Po ilgų abejonių ji apsisprendė paklausti patarimo pas dvasias. Pasmilkė žolelių, kurias pati surinko. Močiutei Mildai teko pasitelkti savo šamaniškas galias, kurių ji žinojo turinti. Tai, ką ji išvydo, buvo nepaprasto grožio vaizdas.

- Nutviekstas saulės miškų apsupty spindi stiklinis kupolas. Kupolo viduje stovi trišonė piramidė, o joje - du kryžiai, kurie sutraukia ir perduoda trapią energiją, kad žmonės galėtų pasisemti jėgų, atgauti dvasinę pusiausvyrą. Turime surasti tą vietą.

2 - oji knygos "Lemtinga sutartis" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

Mėngulkėn, 1945 metai, Permės kraštas:

Mėngulkėn tyliai klampoja sniegu paskui Kučumą. Stengdamasi netriukšmauti. Kalendorinis ruduo dar nesibaigė, bet žiema jau tvirtai laiko gamtą lediniuose gniaužtuose. Čia, Sibire, žiema prasideda anksti ir vėlai baigiasi. Mergaitė pakelia akis ir išvysta didžiulę kalno kuprą. Jau netoli ir medžioklės namelis. Dar keletas valandų ir jie ilsėsis prie laužo gardžiuodamiesi kepta zuikiena. Staiga Kučumas pakelia dešinę ranką. Tai ženklas sustoti. Senelis tyliai sušnabžda:

- Matai prie tos pušies strėlę, kyšančią iš sniego, - mosteli ranka į kairėje pusėje susigrūdusią medžių tankmę, kur sniego baltumoj juoduoja medžioklio paliktas strėlės smaigalys.

Mėngulkėn žino, kad tai ženklas apie netoliese vykstančią medžioklę. Ji pamena visas senelio Kučumo medžioklės taisykles ir ženklus: virš pėdsako gulinti lazdelė - toliau eiti negalima; strėlė, žiūrinti smaigaliu žemyn - netoliese sustatyti savašaudžiai lankai; trumpa strėlė smaigaliu aukštyn - medžiotojas, palikęs strėlę netoliese. Dar ankstyvoj vaikystėj Kučumas pradėjo Mėngulkėn mokyti šaudyti iš lanko, išsisukti nuo priešininko strėlių. Lavindamas jos ištvermę, liepdavo bėgti per nesumintą sniegą.

- Apeisim kalną iš dešinės. Užsidėk golitus. Nusileidus žemyn - sniego bus daugiau.

Mėngulkėn atriša virvele prie nugaros pritvirtintas eglines slides - golitus ir pritvirtina jas prie kojų. Kučumas padaro tą patį. Jam už nugaros lieka pririštos krovinio vilkimo slidės. Jų prireiks, jei visi spąstai bus pilni. Su slidėmis ant kojų bus lengviau judėti į priekį. Mėngulkėn džiaugiasi spėsianti apsidairyti aplink, kol dar nepradėjo temti. Sidabrinis ankstyvos žiemos saulės diskas leisdamasis žemyn blankiai balta šviesa glosto tarsi šluotražiai išsistiebusias medžių viršūnes.

Anksti prasidėjusi žiema užklupo juos dar nepasiruošusius, todėl abudu daug vilčių deda į šią medžioklę. Reikia patikrinti likusius spąstus ir apdorojus laimikį nugabenti jį į žiemos trobelę taigoje. Vežti namo į kaimą negalima. Enkavedistai bet kada gali užgriūti ir patikrinti. Už brakonieriavimą grėsė kalėjimas. Todėl sumedžiotą laimikį slėpdavo taigoje žiemos trobelės viduje iškastame rūsyje. Užkasus šaltoj žemėj ir apsaugojus žolelėmis, kad atbaidytų žvėris, mėsą šviežią buvo galima išlaikyti ilgai. Iki kito karto.

Kučumui nepatinka, kad kalną reiks apeiti iš dešinės. Teks praeiti pro Mirusiąją Parmą - senąją šventyklą, senąsias kapines. Bet ir trukdyti medžiojantiems nevalia. Pirštinėta ranka senelis perbraukia apšalusius barzdaplaukius.

- Kai eisim pro šventyklą, stenkis niekur neprisiliesti. Nedrumsk dvasių ramybės. Ir nekalbėk. Užsikimšk ausis šituo, - Kučumas nutraukia pirštinę nuo plaštakos ir iš odinio maišelio ant juosmens išima du kailinius kamuoliukus. Paduoda juos Mėngulkėn. Tada iš to paties maišelio ištraukia beržo žievės pado dydžio juosteles ir murmėdamas užkeikimą pritvirtina jas prie savo ir Mėngulkėn golitų. Taip jie galės praeiti pro dvasių valdas nesiliesdami kojomis prie šventos žemės ir nesuteršdami jos. Mėngulkėn pastebi šmėstelint nerimo šešėlį senelio veide. Ji žino, ko bijo Kučumas.

Mėngulkėn, kurios pilnas vardas skamba Mėngunėri Mėngulkėn Nadarmak, savo pirmąjį vaikišką vardą Mėngunken nuo žodžio "mėngun"(auksas) gavo, nes gimė su gelsvų plaukų sruoga pakaušyje, kuri saulės šviesoje spindėjo tarsi auksas. Senelis supdamas mergaitę beržo tošies lopšyje, negalėjo atsigrožėti saulėje tviskančia aukso plaukų sruoga, todėl pridėjo Mėngunėri Mėngulkėn - turinti kaip auksas spindinčius plaukus. O mergaitės įprotį pinti plaukus ne į šešias tradicines kasas, o septynias, taip dar labiau išryškinant plaukų išskirtinumą, jos vardas buvo apvainikuotas Nadarmak - septynkasė.

Trečiąjį vardą Mėngulkėn gaus jau suaugusi. Po įšventinimo, palaidojus senąjį gyvenimą ir sutikus naująjį, ji bus pripažinta jau suaugusia. Tik tuomet ji gaus trečią vardą. Tai bus jau mirusio protėvio ar giminaičio vardas. To, kurio dvasia apeigų metu apsigyvens Mėngulkėn kūne.

Dar ankstyvoje vaikystėje senelis pastebėjo mergaitę mėgstant žaisti su auksine plaukų sruoga. Besukdama sruogą apie pirštą ji pradėdavo urgzti. Pamažu urzgimas pereidavo į magišką dainą, į šamanišką kaukimą. Dvasios susispiesdavo aplink, protėvio lokio dvasia įeidavo į anūkės kūną. Jau tada senelis suprato, kad mergaitė turi ypatingą dovaną ir dvasios pačios ją pasirinko. Tačiau Kučumas neskubėjo vesti Mėngulkėn pas šamaną.

Vėlai vakare smilkstant paskutiniam pūzrui lauže senelis Kučumas pasakoja Mėngulkėn apie Sorni-nai. Jis jau ne kartą pasakojo anūkei legendą apie galingiausią deivę. Mėngulkėn patinka klausytis prodainiu repuojančio Kučumo. Laužo liepsnos laižo surukusį jo veidą, glosto raukšles aplink lūpas, atsispindi skvarbiose vyro akyse. Senelis ištraukia iš medžiaginio maišelio kietą kaip akmuo lepiošką ir paduoda ją mergaitei. Mėngulkėn šypteli.

- Kiek laiko ją nešiojai su savimi, seneli? Neįmanoma bus įkąsti.

Mėngulkėn atlaužia gabalėlį sudžiūvusios duonos, įsideda į burną. Likusią lepiošką grąžina seneliui. Džiūvėsėlis iš lėto tirpsta burnoje.

- Aš tau papasakosiu apie Auksinę Bobą, - pradeda ilgą pasakojimą senelis. - Kadaise, ji buvo gyva. Gražuolė Sorni-nai dėvėjo daug šilko skarelių, iš brangaus brokato audinio pasiūtą peleriną su blizgučiais, ant kaklo ir diržo kailiais puoštus papuošalus. Kartą miške ji sutiko medžioklį Kilimą ir jį pamilo. Pasakė apie tai šamanui ir paprašė leisti už jo ištekėti. Šamanas siaubingai supyko. Jis nenorėjo, kad Sorni-nai ištekėtų. Po kivirčo su galingu šamanu jis pavertė ją akmeniu, o po to padengė auksu.

"Sarni"- reiškia auksą. Milžiniško ūgio statulai, kurią vos gali pakelti šeši vyrai, žmonės atneša sidabro ir aukso, todėl visais laikais atsiranda norinčių tai pasiglemžti. Sorni-nai drauge su kitais dievais gyvena šventykloje. Visi jie apsirengę kailiniais, o jų galvas puošia sidabrinės karūnos.

Kai prie jos artėja priešai, ji ima skleisti garsus, panašius į laukinį riaumojimą, kuris atgraso nuo noro artėti ir siunčia mėlynus spindulius į dangų. Pajutusi nepažįstamus žmones, ji gali dingti iš po nosies kiekvienam, norinčiam ją užvaldyti. Sorni-nai gali net nužudyti nuvesdama ant stataus skardžio. Galinga ir kerštinga ji yra.

Kartą per metus, kai ateina Saulės lygiadienis, Auksinė Boba pakyla nuo žemės, nešiodama kūdikį įsčiose. Šamanai ateina paklausti jos, kai reikia priimti svarbų sprendimą, o Sorni-nai duoda atsakymus klausiančiajam, ir spėjimai tikrai išsipildo. Sorni-nai labai padeda moterims.

Rusai ugnimi bandė išnaikinti šventyklas, šventus beržus kirviais kirto. Šamanai nuo protėvių laikų slepia Auksinę Bobą, o ir ji pati gali pasirodyti tai vienoje vietoje, tai kitoje. Rusai dar vis bando ją surasti. Jie atsiunčia savo žmones. O tie miršta keistomis aplinkybėmis.

Vietose, kur anksčiau stovėjo šventyklos, dar galima iškasti ąsočių, indų, taurių ir brangiųjų metalų papuošalų. Daugybę metų Auksinė Boba traukia žmones. Dar ir dabar deivė stovi vidury nesibaigiančių miškų. Negyvomis akimis ji žiūri į taigą, o jos paslapčių apkerėti šamanai ir toliau neša dovanas, - paskutinių senelio žodžių Mėngulkėn neišgirsta. Ji jau panirusi į miegą. Kučumas pataiso nuslinkusį nuo miegančios mergaitės kailinį apklotą ir paglosto skruostą. Lai pailsi. Rytoj laukia sunki ir ilga diena.

Kučumas jau nesistebi, kad tokia iš pažiūros trapi septynmetė mergaičiukė turi jėgų paruošti krovinį. Ji viena sutempia visą mantą ant briedžio kailiu apklijuotų slidžių leisdama seneliui pailsėti arba užsiimti kitais darbais.

Taigoje Mėngulkėn jaučiasi kaip namie. Ji pažįsta medžiotojų paliktus ženklus, puikiai orientuojasi pagal saulę, žymes ant medžių, nudyria voveraitės ar zuikio kailiuką jo nesuplėšydama, valandų valandas gali sėdėti pasaloje.

Kai jie medžioja toli taigoje, kur niekas negali jų išgirsti, Kučumas moko Mėngulkėn šaudyti iš medžioklinio šautuvo. Jis įsitikinęs, kad reikalui esant Mėngulkėn neprašaus pro šalį.

- Dabar surink kaulus ir plunksnas. Būk atsargi - nesulaužyk. Sukrauk į vieną krūvelę. Ir vidurius sudėk, - moko Kučumas, kai jie, išdarinėję spąstuose rastus zuikius, putpeles ir riabčikus, sėdi prie laužo. Jų rankos ir batai ištepti mirtimi.

- Ar juos sudeginsim, seneli?- Mėngulkėn įdomu viskas, ką sako Kučumas.

- Jokiu būdu. Žvėrys ir paukščiai irgi turi sielas. Jei sudeginsi paukščio plunksnas ir pūkus, jis prisikėlęs negalės skristi. O gyvūnas, jei išbarstysi jo kaulus - negalės bėgioti. Negalima deginti ir mėtyti žuvų žvynų, kad atgimusios jos galėtų plaukioti. Jie gali įsižeisti ir nesileisti pagaunami kitoje medžioklėje ar žvejyboje. Mes užkasime plunksnas ir kaulus.

Todėl tėtis Eldanas pirmąją sugautą žuvį paaukodavo dvasioms, pagalvoja Mėngulkėn.

- Reikia gerbti miškų ir upių dovanas, jų magišką galią. Niekada nemedžiok nėščios patelės ar jauniklio. Jie turi užaugti. Visada surenk aukojimo apeigas, kad nuramintum miško dvasias, - kadais išmoktą pamoką pakartoja Mėngulkėn.

- Grįžtant teks sustoti Mirusioj Parmoj, - atsidūsta Kučumas. Jis vis dar nuogąstauja dėl kartu ten eisiančios anūkės. Pastarąjį kartą dvasios ilgai jos sielą laikė pasiglemžusios. Namo teko ant rankų parsinešti leisgyvę mergaitę. Tąkart Kučumas manė teksiant kreiptis pagalbos į šamaną Achtamaką. Atrodė, kad pats nevalios išplėšti anūkę iš dvasių gniaužtų. Ogdė tuomet numaldė dvasias.

- Paaukosim dalį laimikio Sorni-nai. Pagerbsim ją, kad kita medžioklė pasisektų, kad deivė spąstų nepaliktų tuščių.

3 - čioji knygos "Lemtinga sutartis" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

Mėngulkėn atidžiai stebėjo kaip sutelkęs visą dėmesį senelis Kučumas aukoja deivei Sorni-nai:

- Sorni-nai, būk palanki mums. Pripildyk mūsų spąstus laimikiu, neleisk sudrebėti rankai, kai aš atimsiu gyvybę silpnesniam už save. Pažadu Tau, kad nenuskriausiu dar negimusių ir neužaugusių. Aukoju Tau šitą auką ir meldžiu Tavo malonės.

Kučumui pradėjus dainuoti, Mėngulkėn nesuprato šitos keistos dainos žodžių. Ji priminė žvėries staugimą pramaišiui su paukštišku švilpavimu.

Virš mergaitės galvos levituojanti dievybė mostelėjo nematomu sparnu sukeldama šilto oro gūsį ir nusklendė link uolos viršūnės. Medžioklės laimikis, skambant magiškai dainai, buvo paliktas prie medinio stabo.

Mintimis Mėngulkėn vis dažniau nuklysta namo, kur jų laukia mama Ogdė. Mergaitė nerimauja dėl mamos sveikatos. Kasdien ji vis labiau tolsta nuo Mėngulkėn. Ir nuo viso ją supančio pasaulio. Vieną dieną Kučumas pasakė anūkei, kad mama jau neilgai bus su jais. Dvasios ją šaukiasi. Mamos murmėjimas vis dažniau pereina į beprotišką riaumojimą. Tik senelis žino kaip ją nuraminti. Viena ranka tvirtai laikydamas ją už smakro sugirdo urzgiančiai iš nepasitenkinimo mamai žolelių užpiltinės. Nurimusi Ogdė nuvirsta ant kailinių patalų. Blizgančiomis akimis įsistebeilija į vieną tašką ties anga stoge, pro kurią išeina dūmai iš namo. Tos užverstos į viršų akys stikliniu žvilgsniu neduoda ramybės Mėngulkėn, neleisdamos ramiai miegoti naktimis.

Ji dar pamena tuos laikus, kai mama buvo sveika. Kaip ji mokė Mėngulkėn visokių moteriškų buities gudrybių. Abi siūdavo jaguškas - linines sukneles. Po to ruošdavo tirpalą suknelių dažymui.

- Šviesiai rudą spalvą išgausi, jei sumaišius vyšnios ir beržo žieves išvirsi iš jų dažus. Jei nori tamsiai rudos - rinkis maumedžio žievės nuovirą. Odeles suknelės apvadams nudažysime alksnio žieve. Matai, kokia ryški raudona spalva, - Ogdė pamosuoja dažytomis odos juostelėmis prieš šviesą.

- Likusiomis raudonomis odelėmis papuošime tavo sachą. Smulkesnes suknelių detales dažysime uogų sultimis, - mamos rankose paslaptingu būdu atsirasdavo kupina miško uogų beržo tošies dėžutė. Mėngulkėn aikteldavo ir paslaptingai primerkusi akytes gudriai palinguodavo galva: "Viena buvai šįryt miške, kol sapnų dvasios mane dar čiūčiavo savo glėbyje."

Mama išvydusi tokią dukros veido išraišką pasileisdavo kvatoti.

Mėngulkėn mintyse jau matydavo kaip sudėlios ornamentus, supins odeles ir jomis papuoš savo šiltuosius dvigubus kailinukus - sachą. Mama mokėjo sudominti ir skatindavo viską susikrauti į galvą. Tarsi žinodama, kad jau neilgai Mėngulkėn liko džiaugtis jos dėmesiu.

Nudažytas išdžiuvusias jaguškas jos siuvinėdavo spalvotais karoliukais.

- Kiekviena spalva ant mūsų drabužių turi reikšmę, - porindavo mama Ogdė verdama karoliukus ant siūlo ir tvirtindama juos prie suknelės.

- Tai mūsų tautinė apranga. Suknelė yra mėlynos spalvos, nes mūsų krašte daug ežerų ir upių. Raudona juostelė byloja, kad čia gausu uogų. Žalia juostelė pasakoja apie mūsų miškus. Ji vadinama taigos spalva. Balta - sniego spalva. Tai ilgus mėnesius besitęsiančios žiemos. Kailis ant suknelės liudija apie miškus, gausius kailiniais žvėrimis.

- Mama, savo pakabutį, kurį man senelis Kučumas padovanojo po paskutinės lokio medžioklės, aš pavadinsiu Meškos Pėdsaku, - Mėngulkėn paglosto ant kaklo kabančią lokio iltį.

- Tada tavo zuikio kailio ausinę kepurę pavadinkime Kiškiaause, - dabar jau kvatojasi abi. - Tai tavo geriausia draugė žiemą.

Staiga abi surimtėja ir toliau tęsia pradėtą darbą. Mažais pirščiukais Mėngulkėn veria karoliukus, mėgdžiodama mamą derina jų spalvas. Tokia ramybė apima. Namų dvasios susiraito pastogėje, pakimba ant gyvūnų ir augalų ornamentais išraižytų medinio namo sienų ir nuščiuvusios klauso. Ogdė uždainuoja. Į dainą ji sudėjo visą savo meilę ir ilgesį. Jos vibruojantis balsas nuneša Mėngulkėn tolyn, vis aukščiau į kalnus, kur oras toks skystas. Šilti saulės vystyklai apsupa jos menką kūną, o laimingos dvasios pasileidžia šokti aplink…

Mama pradėjo tolti, kai mirė Mėngulkėn tėvas Eldanas. Ji užsidarė savam pasaulyje. Nežinia, kodėl visą gyvenimą Ogdė jautėsi svetima šitoje šeimoje, o mirus Eldanui pasijuto vieniša. Mėngulkėn nebuvo lemta sužinoti tos istorijos. Ji saugiai pasislėpė mamos galvoje. O ir senelis nenoriai leisdavosi į pasakojimus apie sūnų ir marčią.

Mėngulkėn atsiminė, kad tėvas gėrė. Gėrė retai, bet stipriai. Eldanas dirbo vietiniame žuvininkystės kolchoze. Visus sužvejotus eršketus ir lydekas jis iškeisdavo į degtinę.

Kučumas neatleido sūnui silpnavališkumo. Bandė jį gydyti žolelių nuovirais, kuriuos Eldanas čia pat išvemdavo. Kaimo moterys rusės šaipydavosi, kad "tik grabo lenta jį ištiesins". Apsvaigęs nuo vodkos Eldanas šlitinėdavo kaimo gatvėmis garsiai rėkaudamas, kartais dainuodamas. Rusai jį pasodindavo keletui dienų į daboklę, bet naudos iš to mažai buvo. Eldanas buvo geriausias žvejys, sugaudavo daugiausia žuvies. Kai būdavo blaivas. Jis niekada nevogė, todėl kolchozo pirmininkas užmerkdavo akis į Eldano girtuokliavimą. Ilgai tai netruko.

Vieną žiemos vakarą Kučumas grįždamas iš darbo kolchoze, kur sūdydavo žuvį, rado jį jau mirusį. Sušalęs į ledo gabalą Eldano kūnas voliojosi kaimo pakrašty ir negyvu žvilgsniu prašė tėvo atleidimo. Per vėlai…

Parnešė tuomet Kučumas sūnų namo, apraudojo ir rogėmis išvežė į senąją kapavietę tarp dviejų kalnų, kur savo srovę neša Invos upė. Kad susijungtų su protėvių dvasiomis ir atgautų ramybę. Dabar jau visiems laikams. Mėngulkėn tuomet buvo du metai. Ji neprisimina tėvo veido.

Dairydamasi į apkaišytą debesų kuokštais žiemos dangų Mėngulkėn pasiekia namus. Priglusta prie durų ir išgirsta kaip viduj kalbasi Ogdė ir Kučumas.

- Šiąnakt Eldanas ir vėl buvo atėjęs, Kučumai, - silpnu balsu taria Ogdė. - Jam ten šalta vienam. Jis kviečia mane. Nuvežk mane į senkapius. Jau metas, Kučumai.

Mama visai nusilpusi. Pastarosiomis dienomis ji nebesikelia iš lovos.

Kučumui stojantis sugirgžda gultas.

- Nueisiu į kontorą ir pasiskolinsiu elnią, - mergaitė girdi kaip dreba senelio balsas. Pirmąkart.

Mėngulkėn atsišlieja į įšalusią namo sieną. Užverčia galvą aukštyn į dangų. Jos skruostais nurieda dvi didelės karštos ašaros ir pasislepia už kailinių apykaklės. Atsidaro durys. Pro jas išvirsta Kučumas. Nepastebėjęs už namo kampo besislepiančios anūkės, svyrinėdamas į šonus skubriu žingsniu nulinguoja kolchozo kontoros link. Susimetęs į kuprą, dar labiau pasenęs, nuo sunkių minčių besikratančia į šonus galva.

Mėngulkėn stovi šalia odinio maišo, kuriame guli jos mirusi mama. Pagal paprotį Ogdė aprengta karoliukais siuvinėta sacha, kad nesušaltų apatiniame pasauly. Galvą puošia kailinė kepuraitė su ilgomis ausimis. Kojas nuo šalčio saugo kailio batai. Odinis maišas atstoja karstą. Po mirties viskas apvirsta aukštyn kojomis. Nesvarbu į kurį pasaulį pateks Ogdės siela, ar į apatinį, ar į vidurinį, ji ten gyvens toliau, jai bus reikalingi jos asmeniniai daiktai. Mėngulkėn perlaužia mamos šukas ir deda į odinį maišą šalia jos. Tada perplėšia kaspinus ir sudeda šalia mirusios. Mama turės kuo susišukuoti ir pasipuošti. Atsargiai užmauna žiedus ant laibų jos pirštų ir papuošia kaklą karoliais. Kai viskas bus paruošta, jie nuveš mamą į Mirusiąją Parmą, kad palaidotų jos kūną.

Buvęs ankštokas namelis - be mamos tapo jiems per didelis. Jį senelis Kučumas ir Mėngulkėn tėtis Eldanas pastatė, kai rusai visus prie Invos upės gyvenusius mansius privertė jungtis į greta besikuriantį žuvininkystės kolchozą. Tiksliau perkėlė jiems žiemos būstą atstojusį rąstinį namelį į Bluskampį - vogulams- laukiniams, kaip juos vadino rusai, skirtą kaimo dalį. Namo sienas puošė ornamentai ir raižiniai, vaizduojantys paukščius, žvėris ir žmones. Čia savo vietą surado mediniai indai, įrankiai ir netgi Mėngulkėn žaislai - medinės lėlės, zuikučiai, elniukai, kuriuos anūkei droždavo senelis Kučumas. Apšildydavo namelį pagal seną įprotį atviru židiniu - chuvalu, kurio dūmai išeidavo pro angą stoge. Vasaros metu jie persikraustydavo į kieme stovintį čiumą - karkasinę, dengtą beržo žieve vasaros palapinę. Čia pat kieme po baldakimu stovėjo krosnis duonai kepti, atviras vasaros židinys, džiuvo sukabinti tinklai, savo būdose miegodavo šunys.

Kolchozo atsiradimas sukėlė sumaištį tarp vietinių gyventojų. Rusai skverbėsi vis giliau į taigą. Didžioji genties dalis pasiliko kaime. Kiti pasitraukė gilyn į taigą, tikėdamiesi, kad ši plėtra jų nepasieks. Palaikyti tvarką tarp etninių gyventojų buvo paskirtas atstovas. Juo tapo šamanas Achtamakas. Kučumas ir Eldanas žvejojo. Ogdė lopė suplėšytus tinklus ir prižiūrėjo neseniai gimusią Mėngulkėn. Visas sužvejotas laimikis atitekdavo kolchozui. Visas jų turtas - elniai, rogės - tapo bendro ūkio nuosavybe. Teko sunkiai dirbti. Trūko maisto. Apgyvendintų Bluskampyje vogulų vengė tiek senieji gyventojai, tiek naujakuriai rusai ir kolchozo valdžia. Vietinės tradicijos ir kraujo lydimi ritualai, šamano giesmės ir burtai kėlė jiems baimę.

4 - toji knygos "Lemtinga sutartis" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

Draugiškos vogulams buvo po karo Bluskampyje apgyvendintos vietiniame kalėjime kalinčių tremtinių šeimos. Lietuviai, estai, suomiai kūrėsi šalia chantų, mansių ir kitų etninių gyventojų. Visi jie dirbo kolchoze.

Šamanas Achtamakas jau seniai ieškojo įpėdinės. Būdamas labai galingu šamanu, jis ir po savęs norėjo palikti stiprų burtininką, kuris ne tik gydytų, bet ir apsaugotų savo gentį nuo blogio. Jis vaikštinėdavo po Bluskampį ir kalbindavo vaikus. Glostydavo jiems galvas, stebeilydavosi į veidus. Achtamakas buvo kurčias. Žmonės kalbėjo, kad jis pats varine vinimi pervėrė ausis, kad geriau girdėtų dievų balsus. Šamanas sėjo baimę, kad apsaugotų savo gentį.

Šamanas galėjo daug ką. Jis galėjo pakilti pas dievus ir nusileisti į požeminį pasaulį, išvaryti demonus ir išsikviesti dvasias, mokėjo nugabenti mirusįjį prie Vidurnakčio jūros ir atgal jį sugrąžinti, numatyti ateitį iš žvaigždžių ir pasakoti praeitį, žinojo kaip gydyti žmones, kurti dainas ir drožti stabus, jis galejo sukiršinti ir sutaikyti žmones. Tačiau šamanas nemokėjo padaryti dviejų paprasčiausių dalykų šiame gyvenime – pamaitinti save ir kovoti su likimu.

Vieną dieną šamanas į savo čiumą sukvietė visą gentį. Kai vogulai nuščiuvę laukė šamano prakalbant, Achtamakas pakilo ir papurtė varpelį, purtydamas savo pūkuotos kepurės ragus. Atsitūpė prie ugniakuro ir ėmė kramtyti įkaitusias anglis, po to pradėjo šokti ant jų basas. Jo išlinkusios lanku kojos mindė įkaitusias žarijas tarsi švelniausią žolę. Achtamakas buvo storas kaip ernis. Anot kalbų, jis buvo labai stiprus šamanas, galėjo su slidėmis eiti per vandenį ir neskęsti.

Staiga nurimęs, šamanas tarė, kad dvasios atsiuntusios jam regėjimą. Savo valią pareiškusi pati Sorni-nai.

- Ji siunčia žemės ir taigos šeimininkę, visatos dvasią, paženklinęs ją aukso sruoga plaukuose!

Nuo tos akimirkos senelis Kučumas vis primindavo anūkei prisidengti galvą. Ir dėjo visas pastangas, kad Mėngulkėn nepakliūtų Achtamakui į akis. Žinojo, anksčiau ar vėliau tai nutiksiant.

Vieną ankstyvo pavasario rytą ant jų namo slenksčio išdygo šamanas Achtamakas.

- Dvasios nori, kad tavo anūkė, Kučumai, eitų su manimi, - pakreipęs galvą į šoną, prodainiu ištarė Achtamakas ir žvairuodamas žvilgtelėjo į Mėngulkėn. - Ilgai ją nuo manęs slėpei, begėdi, - nepiktai, bet su priekaištu balse, pridūrė.

- Na, jei dvasios nori, - gūžtelėjo pečiais Kučumas ir atsiduso. Prieštarauti šamanui jis neišdrįso.

Iš ilgo apkabinimo ir neramiai plakančios senelio širdies, jam priglaudus mergaitę prie subliuškusios krūtinės, Mėngulkėn suprato, kad palieka senelį ilgam.

Achtamakas paėmė mergaitę už rankos ir, nė neatsisveikinęs su Kučumu, ją išsivedė.

Šamano palapinė stovėjo pačiam Bluskampio pakrašty. Atokiau nuo kitų namelių ir palapinių. Mėngulkėn sustojo prieš įėjimą į čiumą kaip to reikalavo paprotys. Negalima peržengti slenksčio, kol tavęs nepakvietė. Šamanas įėjo pirmas ir mostelėjo ranka mergaitei įeiti. Kvapas Achtamako čiume buvo aitrus tarsi tabako dūmai ir sumišęs su džiovintų vaistažolių kvapu. Padvelkė vidurvasario žolynais. Kaitinantis dvelksmas įteikė Mėngulkėn prisiminimų puokštę. Prieš akis iškilo vaizdas - saulėta lėtai tekančios vasaros diena. Jie su seneliu Kučumu pievoje renka žoleles.

- Jei sudėsi šias aštuonias vidurvasario žoles į puokštę, pajusi ramiai tekančios vasaros kvapą, sukursi sveikatos, gyvybės ir šviesos šaltinį, - ramiu balsu, rankoms lėtai rišant vaistažoles į bukietą, dėstydavo senelis. Kučumas puikiai pažįsta gydomąsias žoleles. Jis pasakoja anūkei, kad vaistažolės gali ne tik pagydyti, bet ir nužudyti. Todėl reikia labai atsargiai parinkti dozę, kad iš vaistinis augalas nevirstų į nuodą. Jis kantriai diena iš dienos moko mergaitę pažinti vaistines žoleles. Mėngulkėn pamena tą kartą, kai į aštrų akmenį įsipjovė pėdą. Tuomet Kučumas nusiskynė netoliese pievoje augusį paprastą pūkuotą lapą. Tokių pievoje auga beveik visur. Prieš pridėdamas jį prie žaizdos, pakėlė lapą prie burnos ir jam sušnibždėjo. Vos atsidūręs ant žaizdos lapas akimirksniu sustabdė kraujavimą. Tarsi bintu žolėmis Kučumas sutvarstė anūkės koją.

Šamano balsas Mėngulkėn sugrąžino į dabartį. Jis ištiesė ranką ir pirštu parodė į rytinėje palapinės pusėje numestą kailį.

- Čia miegosi.

Mėngulkėn ėmė dairytis. Palapinėje buvo tamsu, tik blanki šviesa sklido pro angą stoge. Grindis šildė kailinis paklotas. Tiesiai prieš save ant sienos Mėngulkėn išvydo kabančią šamano kaukę. Tą pačią, po kuria šamanas slėpdavo veidą bendraudamas su dvasiomis. Grėsmingai styrojo aštrūs elnio ragai, o tuščios akiduobės žvelgė nedraugiškai. Šalia šamano kaukės ant sienos kabėjo magiškasis šamano būgnas. Ovalo formos būgno krijas - pagrindas iš talniko, įtemptas dviem lankais iš ievos medžio su įstatyta beržo rankena, puošta raižiniais ir simetrinėmis skylėmis. Tai būgno šeimininko atvaizdas. Viršutinė rankenos dalis perverta geležine temple su abiejose rankenos pusėse pakabintais varpeliais, metaliniais tuščiaviduriais vamzdeliais, spalvotomis medžiagos juostelėmis. Viršutiniame krijo krašte pakabinti šamano "kardai" - trys peilio formos pakabukai. Būgnas aptemptas elnio oda. Išorinė jo pusė buvo padalinta į nelygias dalis. Didesnioji viršutinė dalis vaizdavo dangaus sferą, apatinė - požemių pasaulį. Horizontali juosta tarp jų - vidurinioji sfera, žemė. Viršutinėje dalyje nupiešta saulė, mėnulis, vaivorykštė, šventasis beržas ir paukščiai - šamano dvasios - pagalbininkės. Apatinėje pavaizduoti žmonės, lokys ir kažkoks daugiakojis gyvūnas, beigi driežai, gyvatės, varlės - šamano dvasios pagalbininkės. Kuo daugiau gyvūnų, tuo galingesnis šamanas. O nupiešta jų buvo daug. Gyvūnų atvaizdai ant būgno rodė, kad šamanas gali gydyti tam tikras ligas.

Mėngulkėn atsisėdo ant kailio ir sukryžiavo prieš save kojas. Šamanas įsitaisė savo guolyje kitoje palapinės pusėje tokia pat poza, prikimšo pypkę ir užsirūkė. Mėngulkėn išvydo tiršto dūmų debesies apsuptą šamano kūną atsiplėšiant nuo žemės ir vis dar sukryžiuotomis kojomis per sprindį nuo jos pakylant. Taip ir kabėjo ore Achtamakas kol rūkė pypkę. Ausis sprogdino spengianti tyla. Tamsa apsupo Mėngulkėn ir sugniaužė savo juodame kumštyje…

Pramerkusi akis Mėngulkėn pirmiausia išvydo palinkusį ties jos guoliu Achtamako veidą ir išgirdo jo ploną vibruojantį balsą:

- Sorni-nai išrinko medį. Rytoj eisim į taigą lanko tavo būgnui.

Mėngulkėn pabandė atsistoti. Pajuto kaip linksta kojos. Suprato ilgai gulėjusi be maisto ir vandens. Burnoje nebuvo seilių. Liežuvis prilipo prie gomurio. Trys dienos. Tiek laiko reikia pasninkauti, kad galėtum pradėti gaminti būgną. Tris dienas ji keliavo su dvasiomis. Taip pasakė Achtamakas.

Barkštelėjo kauliniai antpirščiai ant šamano rankų pirštų, kai jis ištiesė Mėngulkėn medinį bliudelį su balzganu skysčiu. Mergaitė godžiai išgėrė. Pajuto jėgas sugrįžtant į kūną.

- Sorni-nai- paskyrė tau likimą ir pažymėjo tavo gyvenimo kelią. Šamanu gimstama, o ne tampama. Ateis laikas, kai tu susirgsi šamanų liga ir tiesiog imsi matyti dvasias. O aš tau padėsiu.

Kitą rytą jie abu išėjo į taigą.

- Dvasios man pranešė, kur auga reikalingas medis, - cyptelėjo Achtamakas.

Šamanas ją iškart nuvedė prie pažymėto kirviu medžio. Ieva penkių ataugų išsišakojimu stiebėsi į dangų, iš tolo šviečiančia balta žaizda maldaudama pasigailėti. Šamanas išpjovė iš jos karkasą barškučiui.

- Tai bus pirmasis tavo būgnas. Jį galėsi naudoti pirmais metais. O tada pagaminsim naują. Dabar pilnatis - pats tinkamiausias metas būgnui, kurio tau reikės mokantis iškviesti dvasias.

Sugrįžę namo, jie rado prie įėjimo į čiumą paliktą baltojo zuikio kailiuką. Achtamakas pasakė, kad juo teks aptempti būgnelį Mėngulkėn pačiai dvasioms dalyvaujant. Tokia jų valia.

- Pirmiausia mes išsiųsime šito zuikio sielą į dangaus rūmus, kad būgnas tau tarnautų visus metus.

Šamanas prikimšo pypkę prieš tai patogiai įsitaisęs ant kailinio gulto. Užsirūkė. Mėngulkėn išgirdo pro murmesį tariamus žodžius. Kažkas viduje vertė kartoti paskui šamaną, bet Mėngulkėn žinojo, kad eiliniam žmogui draudžiama garsiai sakyti šamaniškas durdalgas - maldas. Achtamakas pasileido šokti. Jis vaizdavo zuikio gyvenimą, jo "atgimimą". Tai buvo gyvūno kelionė susitikti su Dvasia, kuri vėliau įeis į būgną. Mėngulkėn užsimerkė. Šamanas vis garsiau kartojo maldos žodžius. Mėngulkėn girdėjo kaip dvasios pagalbininkės zvimbia ir gaudžia iš stogo. Ji ėmė drebėti. Buvo keista ir nesuprantama.

- Štai, atvyksta Sorni-nai, - pasakė šamanas.

Pasigirdo didžiulis subruzdimas visame čiume. Mėngulkėn visu kūnu drebėjo iš baimės. Ji pajuto lyg jai būtų traukiama oda nuo galvos.

- Dabar ji jau čia viduje, - pasakė šamanas. Mėngulkėn užkando žadą, ji buvo taip išsigandusi.

Kai Mėngulkėn atsipeikėjo, rankose pajuto belaikanti jau aptemptą baltu zuikio kailiu būgną. Šamanas sėdėjo šalia ir šypsojosi. Buvo keista matyti jį besišypsantį. Jis paėmė iš mergaitės rankų būgną ir aštriu peiliu barškučio rankenoje ėmė gremžti skylę. Kai baigė, per ją pervėrė odinį dirželį, užrišo jį kilpa ir pririšo spalvotos medžiagos juosteles. Tada padavė būgną Mėngulkėn, o į jos delną įdėjo beržo tošies dėžutę su raudonais dažais.

- Nupiešk tai, ką matei, - vis dar šypsojosi šamanas. Jo plonas balsas suvibravo Mėngulkėn galvoje.

Ji paseilino pirštą, padažė jį į dažus ir ant būgno nupiešė jerubės plunksną.

5 - toji knygos "Lemtinga sutartis" savaitė knygos rašymo projekte "Vasaros gaiva":

"Žmonės galvoja, jei lietus lyja iš debesų, tai jie pripildyti vandens. Nejaugi tai įmanoma? Ar gali vanduo skraidyti danguj, o po to kristi ant mūsų tik tuomet, kai dangus to nori? Tai reiškia, kad dangus mąsto, o debesys nusprendžia kada jiems pasipilti lietumi į žemę. Bet kaip jie nusprendžia, kur būtent ir kada? Kodėl debesys užtvindo vienas vietas, o kitų nenori užtvindyti išdžiovindami laukus ir paversdami juos dykuma?"

Sudėjusi rankas po galva Mėngulkėn guli pievoje paskendusi mintyse, žvelgdama į vasaros dangų, kur debesų burės kaip laivai jūroje slenka pro šalį. Veidą glosto vėlyvos vasaros aksominė šiluma. Paskutinių rugpjūčio dienų ramuma. Perregimas lapijos auksas nuklojęs miškus stiebiasi kalnų atšlaitėmis. Visą vasarą Mengulkėn praleido šamano Achtamako čiume taigoje. Jau šeši mėnesiai ji šamano mokinė. Šešis ilgus mėnesius nematė savo senelio Kučumo. Kaip jis laikosi? Mengulkėn pasiilgo ramybe alsuojančių Kučumo vakarinių pasakojimų.

Šamanas Achtamakas griežtai uždraudė Kučumui lankyti anūkę. Atseit, tai gali pakenkti jos suartėjimui su dvasiomis. Jau daugybę kartų Mėngulkėn mušė savo būgnelį kviesdama dvasias. Šamanas jai padėdavo murmėdamas panosėje, o pabodus jų laukti, procesą pagreitindavo šlakeliu balzgano skysčio, kurio receptą dar vis slėpė nuo mokinės. Mėngulkėn neprisipažino šamanui Achtamakui, jog jai nereikia to bjauroko skysčio, kad paleisti sielą skristi į dvasių pasaulį. Ji tai lengvai padarydavo vos tik užsinorėjus. Skriedavo tada ji ne tik į dangų, bet ir prasibraudavo pro pavojingus ledynų plyšius į siaubingus požemių pasaulius. Kadangi, trumpų kelionių laiko nepakako kūnui išsiskaidyti dalimis iki pat skeleto, o po to vėl susidėlioti ir atgimti įgijus galios, šamanas neįtarė esąs apgaudinėjamas. Tokių kelionių metu Mėngulkėn spėjo suprasti, kad kitas pasaulis nėra atitrūkęs nuo mūsiškio. Veikiau tas pasaulis kaip veidrodis atspindi mūsų pasaulio tikrąją daiktų prigimtį ir tikrąsias čia vykstančių įvykių priežastis. Šamanas buvo ne tik kurčias, bet ir aklas.

- Mes esame priklausomi nuo dvasių pasaulio. Jis yra čia aplink mus: namuose, kur mes gyvename ir mus supančiame pasaulyje. Dvasios turi savo valdas - šventyklas. Rytoj eisime į Mirusiųjų kalvą, į Parmą.

- Kaip begėdiškai ryškiai liepsnoja musmirės, - pagalvoja Mėngulkėn.

Jau gerą pusdienį ji kreivoja paupiu paskui Achtamaką, kartais pamesdama žemaūgį šamaną iš akių aukštoje pakrantės žolėje. Achtamakas niekur neskuba. Jis žino, kad naktį jie praleis apleistame kaime šalia Mirusiųjų kalvos. To nori dvasios. Tarsi perskaitęs mergaitės mintis, jis taria:

- Grybai yra piktųjų dvasių namai. Jų valgyti nevalia, - ir nusijuokia savo spigiu juoku.

Jau vakarėja, kai Achtamakas ir Mėngulkėn atvyksta į apleistus senkapius prie upės.

- Upė kartais dar išmeta auksinių indų, mažų kaulelių. Ir netgi milžiniškų kaulų, - sumurma Achtamakas.

Nuo pelkėto upės krašto atsiveria Negyvosios Parmos vaizdas. Didžiulis, į mešką panašus kalnas apaugęs galingais, bet mirusiais medžiais, kurie stovi sausi, pliki, be žievės, be spyglių, be lapų. Saulėlydžio šviesoje negyvas miškas tapo geltonas, kaip mamuto kaulas. Apleistas kaimas tamsuoja kalno papėdėje, vienu kraštu įsmukęs į pelkę. Mėngulkėn žvelgia į jį pro sustingusius, kreivus sudžiūvusius stabarus ir eidama sumedėjusiu delnu braukia uodus nuo veido. Čia jie apsistos nakčiai. Netoliese susispietę menkvų - senųjų dievų šventovių saugotojų statulos. Mėngulkėn jie primena senelio Kučumo pasakojimą apie aukščiausią dievą Numi - Torumą ir menkvus:

- Numi - Torumas, žilaplaukis senis auksiniais drabužiais, sėdi ant auksinės kėdės ir iš septintojo dangaus aukščio pro skylę stebi viską, kas vyksta žemėje. Tiesiog žiūri. Jis nesikiša į žmonių kivirčus, nebent kalba eina apie šventvagystę, uždraustą prekybą ir melagingas priesaikas. Visur kitur Numi - Torumas pasitiki žmogaus apdairumu. Tai Numi - Torumas sukūrė žmones. Tiesa, jam tai pavyko ne iškart. Todėl pirmiausia sukūrė menkvus.

- Kas tie menkvai, seneli? - Mėngulkėn smalsumas neleidžia Kučumui toliau pasakoti.

- Menkvai - tai vilkolakiai, kuriuos Numi - Torumas sukūrė iš maumedžio kamienų. Menkvai pabėgo nuo Numi - Torumo į mišką. Jie panašūs į žmones, tačiau skiriasi labai storais antakiais, kartais šalmo formos galva arba turi net keletą galvų, geležinį kūną ir itin ilgus nagus. Stiprūs, bet kvaili. Jei menkvas miršta, tada jo kūnas grįžta į gamtą salų, kalvų ar upių pavidalu. Menkvai saugo senųjų dievų šventoves, todėl jų statulos statomos netoliese. Kas septyneri metai reikia jas pakeisti naujomis, kadangi laikui bėgant menkvo galia silpsta.

Sutemos apgaubia bežadę kalno kuprą. Mėngulkėn pastebi, jog ne visos dvasių ir jų saugotojų statulos su kaukėmis. Iš tuščių vietų ant stulpų, kur kabėjo dingusios dvasių kaukės, į ją ima sėlinti baimė. Šiurpuliukas pereina liesa mergaitės nugara. Mėngulkėn jaučia kaip ledinės dulkės krenta jai ant veido. Šamanas į rankas įspraudžia bliudelį su balzganu skysčiu. Ji vienu mauku išgeria tai, kas nuves ją į dvasių pasaulį. Šamanas atsisėda ant žemės ištiesęs kojas ir užsimerkia. Paskui, ritmiškai mušdamas būgną, dainuoja paeiliui kviesdamas mirusius šamanus.

Mėngulkėn vyzdžiai išsiplečia taip, jog tamsios akys nusidažo juodai. Jos kūnas pastira ir išsilenkia lanku, o galva sutabaluoja ant staiga ne tvirtu tapusio kaklo. Dar akimirka ir Mėngulkėn akis užkloja rašalo mėlynumo tamsa.

Mėngulkėn keliauja per dyką stepę link tolumoje dangų siekiančio tamsaus geležinio kalno. Pakelės nusėtos anksčiau čia ėjusiųjų kaulais. Ji mato kaip į kalno viršūnę atsitrenkia ir vėl kilsteli dangus. Turi trumpą akimirksnį, kai jis kilstels, vienu šuoliu ten įsmukti. Po to per žemės ryklę ji nusileis Vidurnakčio jūros link. Mėngulkėn balansuoja ant siūlo platumo tilto, nutiesto per jūrą, apačioje matydama boluojančius per ją ėjusių ir įkritusių šamanų kaulus. Staiga prieš akis išvysta didžiulio medžio kamieną ir jame trumpam atsiveriančias ir užsiveriančias duris. Pritaikiusi momentą, neria pro jas į vidų ir atsibunda.

Šamanas tiki, kad šiąnakt išsipildys pranašystė. Jis eina aplink laužą mušdamas būgną ir dainuodamas.

Sorni-nai, Sorni-nai, - gieda pavydžios ir alkanos kraujo dvasios. Aplink šamaną šoka ir požemio gyventojai - mamutai.

Sorni-nai, Sorni-nai…. Deivė Sorni-nai skambina varpeliu ant stulpo, varydama blogio šešėlius nuo jos žalio aukso. Varpo garsas pakyla į sutemų apsuptą kalną, persirita per jį ir nusklendžia tolyn…

Ir vėl šamanas sėdi priešais Mėngulkėn sukryžiuotomis po savim kojomis ir rūko pypkę. Jo lūpos stipriai sučiauptos, veidas virpa nuo įtampos, o kairė akis trūkčioja. Jis žiūri šnairomis ir tyli, ir šis kurtinantis tylėjimas netikėtai ima ją kankinti.

- Itarma - tuščia! Protėvių sielų talpyklos Sorni-nai nepanoro pripildyti, - nusivylimo kupinas šamano balsas nežada nieko gero.

Tai, ką išvydo Mėngulkėn, jiems sugrįžus į kaimą, jos mažą širdelę pripildė džiugesio. Priešais šamano Achtamako čiumą ant medinės kaladės sėdėjo senelis Kučumas. Mėngulkėn pažvelgė Achtamakui į veidą ir išvydo jame priekaištą. Nenuleisdamas akių nuo Kučumo, šamanas įstūmė mergaitę į čiumą, liepęs nesirodyti kieme.

- Kokia nelaba dvasia tave atnešė, Kučumai? - cypiantis šamano balsas rėžė Mėngulkėn ausis. Šamanas netvėrė pykčiu.

Senelis lėtai atsistojo. Jis buvo visa galva aukštesnis už Achtamaką. Žiūrėdamas žemyn į veidą šamanui, ramiai tarė:

- Atėjau parsivesti namo Mėngulkėn. Šįryt atlėkė pirmininkas Garkuša ir pareikalavo atvesti anūkę į mokyklą. Jai jau septyneri, todėl turi pradėti mokytis. Aš su juo pyktis nesiruošiu… Jis čia galingiausias šamanas… Tau, Achtamakai, teks pačiam su juo kalbėti, jei manai kitaip, - iš lėto išdėstė Kučumas.

Jis nepasakojo Achtamakui, kaip patekomis atbėgęs kolūkio pirmininkas Garkuša, skeryčiodamas rankomis, išdėjo į šuns dienas jį ir šamaną Achtamaką. Grasino pasodinsiąs abu į kalėjimą, jei slapstysią mergaitę. Atseit, ne viduramžiai, kad bemokslis vaikas miškuos valkatautų. Tarybų Sąjungoj išsilavinimas privalomas. Kučumas nežinojo, kas juos įskundė, bet prieštarauti pirmininkui nedrįso. Pirmininko žodis buvo aukščiau šamano.

Achtamakas iškart nuėjo pas pirmininką Garkušą derėtis, bet nieko nepešęs grįžo atgal. Garkuša nesileido į kalbas. "Koks dar padėjėjo vogulų reikalams padėjėjas?" Jam ir taip pakako kartais mėgstančio vandenį drumsti šleivakojo žemaūgio šamano. Todėl Achtamakas su Kučumu susitarė, kad Mėngulkėn lankys mokyklą, o vasaros atostogų metu gyvens pas Achtamaką ir toliau bendraus su dvasiomis, kad nesusilpnėtų jau įgytos galios.

Nuo šios dienos Mėngulkėn gyvenimas pasisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu.

© Visos autorės teisės saugomos.

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: