Inga Murauskaitė "Lemtinga sutartis"

Pirmos savaitės knygos LEMTINGA SUTARTIS dalis 

(tęsinys)

Neišsiųsti Antano laiškai, 1948 metai. Ankstyvas sekmadienio rytas. Gegužės pabaiga. 

Vasariška šiluma veržiasi pro atdarus langus. Dar snaudžiu savo lovoj. Ryt paskutinė mokslo metų diena. O tada prasidės atostogos, kurių laukiau kaip patrakęs. Metas, kuomet nereikia anksti keltis. Mama visada leisdavo man atsimiegoti į valias. Pramerkiu vieną akį ir ant stalo krašto pamatau savo knygą - V.Skoto "Aivenhas". Vasarą gali skaityti beveik neatsitraukdamas. Žinoma, kai atlieki visus mamos paskirtus darbus. Pro pravertų durų plyšį iš virtuvės sklindantis kepamų blynų kvapas maloniai kutena nosį ir žadina apetitą. Dar minutė ir kelsiuos. Matau prie stačiakampio virtuvės stalo ant kėdės sėdintį tėvą. Ant atkaltės, į kurią jis atsilošęs, kabo liemenė, kurią tėvas dėvi prie kostiumo. Jo marškiniai kaip visada tvarkingai susagstyti. Kelnės nepriekaištingi išlygintos. Plaukai sušukuoti atgal. Jis mokytojas Krekenavos pradinėje mokykloje. Ir šiandien jam išeiginė diena. Galėtų ir neskubėti keltis, pailsėti, bet toks įprotis išlikęs nuo senų laikų. Nuo tada, kai Lietuva dar buvo nepriklausoma. Parapijos kunigas Juozaitis nebuvo apdovanotas iškalba. Todėl mano tėvas jį pakeisdavo atėjus pamokslo metui. Šeštadienio vakarais mūsų namuose susirinkdavo visa Krekenavos aukštuomenė. Viršaitis, kunigas ir girininkas susėsdavo kambaryje lošti kortomis. Mama gi patiekdavo jiems užkandžių, o pati, pasislėpusi virtuvėje, pro užuolaidėlės, kabojusios ant langelio duryse į kambarį, kraštą stebėdavo besikeičiančias emocijas lošiančiųjų veiduose. Ir nepaliaudavo stebėtis, kaip azartas gali pakeisti žmones. O sekmadieniais tėvas sakydavo širdingus pamokslus bažnyčioje, kurių ilgai nepamiršdavo vietinės davatkos. Viskas pasikeitė prie Tarybų valdžios. Nebeliko šeštadieninių pasisėdėjimų mūsų namuose. Ir pamokslų tėvas nebesakė. Tik užrašydavo juos ir įteikdavo kunigėliui. 

O dabar jis pasiruošęs naujai dienai. Pastatęs ant stalo prieš save, jis tvirtai abiem rankom laiko mano devynių mėnesių brolį Saulių. Šis, sugrūdęs savo mažą kumščiuką į burnytę, tyliai guguoja, net miela žiūrėti. Priešais jį alkūnėmis į stalą atsirėmusi, klūpomis medinės taburetės, mama. Balta bliuzelė iškrakmolytais nertais kalnieriukais paryškina jos raustelėjusius aukštus skruostikaulius, o languotas saulės kliošo sijonas nebepaslepia jos po gimdymo papilnėjusio liemens. Mamos galvą vainikuoja dailiai į kuodą susukta auksaspalvė kasa. Jie kalba pašnibždomis.

- Turbūt kažkas iš vaikų eidamas savo reikalu nutvėrė tą laikraštį ir pasišluostė jo skiaute.

- Ar matė kas nors tą popierių? - mamos balse girdžiu nerimo gaidelę.

- Žinoma, matė. Visi naudojasi ta pačia išviete lauke. Ir mokiniai, ir kontoros darbuotojai. Bet kuris, prieš atsisėsdamas, žvilgtelėjęs į skylę, galėjo pamatyti, - tėvas nemėgsta būti mamos tardomas, jo balse girdžiu susierzinimą. Suprantu, kad apie tai jie kalbasi jau ne pirmą kartą.

- Tai nejau negalėjai kaip nors paslėpti?

- Kaip? Kiba pagaliu išmaišyti? Mokytojas pagaliu maišantis šūdų duobėje šikinyke prieš kontoros langus? Na, toks vaizdas tikrai būtų atkreipęs kieno nors dėmesį, - tėvo dirbtinis juokas mamos nenuramina.

- Baik šposyti… Kas dabar bus? Da kas įskūs… Žmonės dabar tokie pikti, kiša visur savo trigrašį. Įmanytų - vandens šaukšte prigirdytų.

- Edve,- tėvas į mamą taip kreipiasi tik, kai jie dviese. Prie svetimų žmonių jis ją vadina pilnu vardu - Edvina .-Pačėdyk nervus. Nepanikuok be laiko. Gal nieks ir neatkreipė dėmesio į tą laikraščio skiautę išvietėj.

- Ech, - mama atsidūsta ir beviltiškai numoja ranka. Ji priprato šiuose namuose vadovauti. Jos valdingas charakteris - tai mūsų šeimos variklis. Gimusią giliai tikinčių Latvijos protestantų liuteronų šeimoje, anksti netekusią tėvų, dar mažą Edviną vyresnioji sesuo Lilita atsivežė į Panevėžį. Švočka Lilita garsėjo savo talentu puošdama Panevėžio ponias. Klientės atvykdavo net iš kitų miestų. Siuvimo gudrybių ji išmokė ir seserį. Edvina anksti išmoko siūti, siuvinėti ir megzti. Ji pagelbėdavo seseriai mieruodama klientes. Jai paaugus, Lilitos vyras Lietuvos vokietis, pats būdamas pedagogu, pasiūlė Edvinai stoti į mieste veikiančią mokytojų seminariją. Ogi mamai reikėjo šeimos ir namų: įprastų, kur viskas teisinga ir gera. Bet prieštarauti savo geradariui, net ir būdama tvirto charakterio ir žinodama, ko nori, Edvina nedrįso. Taip ji peržengė mokytojų seminarijos slenkstį. Būdama aukšto ūgio, tvirto, bet liekno kūno sudėjimo, mano mama nestokojo gerbėjų. Jos išdidi atlaši laikysena, atviras didelių spindinčių akių žvilgsnis iš karto patraukdavo aplinkinių dėmesį. Čia ji pirmąkart sutiko mano tėvą Joną Tamulionį - nedrąsų šviesiaplaukį, smulkaus kūno sudėjimo, visa galva žemesnį už ją, būsimą mokytoją. Mano tėvas Jonas buvo antras sūnus odminio Kazimiero Tamulionio šeimoje. Tėvai tuomet jau gyveno su vyriausiojo sūnaus Kazimiero šeima. Jaunėliui sūnui teko kurti savo gyvenimą pačiam. Edvina, išdrįsusi užkalbinti ramų, inteligentišką vaikiną, sužinojo jo istoriją. Parsivedė mano tėvą namo, ir atvėrusi mažulyčio kambarėlio duris, pasakė: "Čia gyvensi. Mokėsi kas savaitę mano seseriai." Taip mama pasirūpino jo ir savo likimu.

Ona Tamulionienė, mano tėvo motina, būdama kukli ir drausminga moteris buvo moralistė. Ji visada stengėsi viską daryti "tinkamai". Ji tvirtai tikėjo, kad mintis reikia išsakyti aiškiai ir garsiai. Kai nedrąsiai prisiglaudęs trindavausi jai į šoną ko nors tyliai prašydamas, ji visada man sakydavo: "Nekuždėk, nemandagu!". Dabar suprantu, kad ji norėjo mane tinkamai išauklėti. Močiutė Ona mūsų šeimoje buvo pagrindinė tikėjimo išpažintoja ir saugotoja. Pranešęs tėvams apie apsisprendimą tuoktis, Jonas jau kelinta diena vaikščiojo markatnas, nežinomas kaip mamai pasakyti, jog marti kito - liuteronų - tikėjimo. Šią problemą išsprendė Edvina.

- Ką čia bepriraganausi - teisybės maišelis vis tiek kada nors prairs. Teks prisipažinti,- tarė ji ir paėmusi į rankas Jono delną, tvirtai jį suspaudė.

- Eime, viskas bus gerai.

---

Į tiesų susirūpinusios anytos prašymą pakeisti tikėjimą, Edvina tvirtai pareiškė:

- Tikėjimo keisti nesiruošiu. Mano tėvai ir mano seneliai buvo protestantai liuteronai. Gerbiu jų atminimą. Pakeisdama tikėjimą juos išduočiau. Bet pažadu santuokoje su jūsų sūnumi gimusius vaikus užauginti katalikais. Skausmingai supratusi, kad ne zyliava sūnui užėjo, kad ne metas dyvytis, sūnus turi rimtų ketinimų vesti šią drąsią, pasitikinčią savimi, kažkuo į ją pačią jaunystėje panašią merginą, Ona Tamulionienė truktelėjo pečiais, susiėmė skruostus delnais, palingavo į šonus galvą ir sunkiai atsiduso:

- Ir sąšlava krutės ant skiedryno, kai kaimynai sužinos, jog Tamulionių jaunėlis veda liuteronę, - bet prieštarauti nedrįso.

Neužilgo mano tėvai susituokė. Kai abu baigė mokytojų seminariją, tėvui buvo pasiūlyta mokytojo ir tuo pačiu direktoriaus vieta Krekenavos pradinėje mokykloje. Mokykla buvo įsikūrusi vietinio kolūkio kontoros pastate. Jai skirtos dvi patalpos buvo antrajame dviaukščio medinio pastato aukšte. Mama liko šeimininkauti namuose.

---

Močiutė Ona pasirūpino mano mažojo broliuko krikštynomis. Tėvas tam labai priešinosi, kadangi baiminosi, jog mokykloje ar kolūkyje kas nors sužinos ir jis neteks darbo. Saulių paslapčia pakrikštijo jį Šv. Trejybės bažnyčioje. Ji ir mane vesdavosi į tą bažnyčią, pasakodavo apie papročius ir tikėjimą. Mano tėvai jei ir tikėjo, tai į bažnyčią nevaikščiojo. Iki sovietams ateinant į valdžią Panevėžio mieste veikė protestantų liuteronų bažnyčia. Kas antrą sekmadienį mama važiuodavo į pamaldas. Devynioliktame amžiuje pastatyta medinė bažnyčia su bokštu, gotikinės formos langais ir durimis 1940 metais buvo nacionalizuota. Bokštas nugriautas, o buvusioje bažnyčioje įkurtas šokių klubas.

---

Išsiritu iš lovos ir trindamas kumščiu užmiegotas akis einu į virtuvę. Man pravėrus duris mama nulipa nuo taburetės ir iš medinės drožiniais puoštos indaujos išima lėkštę. Padeda ją ant stalo. Tada iš kibiro, stovinčio ant medinės spintelės, pasemia vandens ir įpila jo į ant taburetės virtuvės kampe stovintį metalinį dubenį. Nuo vinies ant sienos nukabina lininį rankšluostį ir mosteli man ranka:

- Eikš, nusiprausk. Pusryčiai jau ant stalo.

---

Atmintis pina prisiminimų vainiką: tos nakties, ryto ir kitų keturių savaičių praleistų gyvuliniam vagone dundant traukiniui į Sibirą… Vis tolyn nuo gimtųjų namų. Tolyn nuo visko, kas buvo brangu… Prisiminimų siūlai… Tas nematomas ryšys, kurio negali nutraukti ar atlaisvinti.... Paryčiais pažadina garsus beldimas į mūsų namo duris.

- Atidarykit, - pasipila smūgiai į duris. Pravirksta Sauliukas. Tėvas vienmarškinis atidaro duris. Į trobą įgriūva ginkluoti kareiviai. Jų vyresnysis mums liepia ruoštis. Kaip susiruošti per valandą? Pasiimame tik keletą šiltesnių drabužių. Mama juos riša į ryšulius iš paklodžių. Ji laikosi ramiai, įduoda man į ranką didžiausią savo turtą - rankinę siuvimo mašiną "Singer". Tarsi, nujausdama, kad ji ateityje mus ne kartą išgelbės nuo alkanos mirties. Saulius jau nebeverkia, bet klykia. Jis alkanas. Pirmąkart matau mamą neapsirengusią, su naktiniais marškiniais. Ant krūtinės dvi šlapios dėmės. Ji nustoja rinkusi daiktus. Paima į rankas mano brolį, atsisėda ant dvigulės tėvų lovos ir stebima keturių svetimų akių nusisuka į sieną, nuleidžia žemyn vieną naktinių marškinių petnešą ir priglaudžia Sauliuką prie krūtinės. Vienmarškinis tėvas nuleidęs galvą sėdi virtuvėje ant taburetės. Palūžęs. Tik mamos paragintas, vangiai krauna daiktus į ant grindų numestus lagaminus. Kareiviai jį paragina. Jie atima iš mamos auksinę grandinėlę ir žiedą. Viską paliekame – namus, antklodes, drabužius ir indus. Kai jau stovime prie durų pasiruošę išeit, mama atsisuka, nusilenkia namams, persižegnoja ir išsiveda mus pro duris. Lauke jau švinta. Pažadinti triukšmo prie savo tvorų ir vartelių stovi kaimynai. Tik niekas prie mūsų neprieina. Niekas neatsisveikina. Jie stovi tylėdami, kaip kareiviai eilėje. Visi bijo.

---

Prieš akis ilga gyvatė - traukinių sąstatas iš dešimčių vagonų. Ir žmonės, išsirikiavę prieš juos. Visi bus vežami į specialiąsias gyvenvietes Sibire. Vyrus atskyrė nuo šeimų ir kažkur nusivedė. Pareigūno oracija prieš sodinant mus į vagonus ilgai netrūko. Kažkas suriko: "Pa vagonam". Mačiau kaip į juos ropščiasi moteriškės, paskui save tempdamos klykiančius vaikus. Sugrūdo mus į gyvulinius vagonus. Žvangtelėjo uždaroma velkė. Dar viena. Ir dar. Kurtinamai sušvilpė garvežys. Traukinys sudundėjo tempdamas paskui save ilgą vagonų grandinę. o kaimo mokyklos lauko išvietės išmatų duobėje žvelgdamas iš suglamžytos laikraščio skiautės į nurudavusį ūsą šypsojosi didysis tautų vadas Stalinas.

Antros savaitės knygos LEMTINGA SUTARTIS dalis

Dvi savaitės gyvuliniam vagone. Judam nežinia kur. Tuk tuk, tuk tuk - traukinio ratų melodija lydi pro šalį išplaukiančius vaizdus. Gulėdamas ant nuzulinto iki blizgesio gulto antram aukšte, pro mažulytį grotuotą langelį palubėj, matau prabėgančius žaliuojančius laukus ir miškus. Kartais traukiniui sustojus ne stotyje, vagono durys praveriamos. Taip pro plaštakos dydžio tarpą į vagoną įleidžiamas grynas oras. Vieną tokį kartą traukiniui sustojus, mus aplankė grįžtantis iš tremties į Lietuvą kunigas. Kad palaimintų. Kai kunigas priartėjo prie mamos, aš jį pažinau. Tai buvo mūsų kunigėlis Juozaitis. Iš staiga atsiradusios nuostabos veide, supratau, kad ir jis mus atpažino. Pamatęs nusilpusį Saulytį, paėmė jį ant rankų.

- Jis karščiuoja, - bandžiusio paglostyti vaiką kunigo ranka atšoko nuo it žarija liepsnojančio vaiko veidelio. 

Mama pratrūko raudoti.

- Vakare pasikeis sargybos pamaina. Viršininkas mano pažįstamas. Paprašysiu tave atvesti. Parsineši maisto, pieno kūdikiui. Gal pavyks gauti vaistų, - raminančiai glostydamas mamos ranką šnabždėjo kunigas. Sutemus mama paprašė paduoti jos paltą. Skara prisirišo bežadį Sauliuką prie liemens. Mama buvo taip sublogusi, kad kūdikio net nesimatė ant jos pilvo. Buvusi aukšta pilna moteris pradėjo panašėti į skeletą.

- Valanda muša, - sušnabždėjo mama, kai sužviegė atidaromos geležinės vagono durys.

- Tamulioniene, na vychod, - Jerichono trimitas pranešė nuosprendį.

Laukimo valanda prailgo. Spirgėjau nekantrumu ir jauduliu, kai pasigirdo pažįstamas slenkančių grioveliu durų cyptelėjimas. Mama įlipo į vagoną. Prietemoje nemačiau jos veido. Tik pastebėjau, kad po paltu nebėra Sauliuko.

- Kunigėlis - tikras labdarys. Neatsuko užpakalio, - pašnabždom greitakalbe išbėrė mama ir apkabinusi nusėjo mano skruostus bučiniais. Mūsų kaktos susilietė. Žvelgiau į taip arti esantį mielą veidą. Juo nepaliaujamai sruvo ašaros, o bežades lūpas virpino malda. Taip ir sėdėjom. Tylėdami. Kiekvienas su savo mintimis. Kol brėkštančio ryto šviesa įspindo pro grotuotą vagono langelį palubėje.

Truktelėjo sąstatas. Pajudėjom. Kažkur į priešingą pusę iš bevardės stoties Lietuvos link glėbyje laikydamas mažąjį mano broliuką Saulių keliavo kunigas Juozaitis.

Neišsiųsti Antano laiškai. 1948 metai, Permės kraštas.

Kudymkaro mieste mus išskirstė. Patekome tarp tų, kuriuos iš vagonų persodino į didžiulę baržą ir Invos upe išplukdė į tremties vietą Kučino kaimą. Atplaukus pirmiausia į akis krito prie įėjimo į kaimą iškeltos raudonos vėliavos, kurios simbolizavo kaimo kolektyvizaciją. Tai buvo senovinė medinių namų gyvenvietė ant upės kranto. Vidury kaimo tyvuliavo tvenkinys, prie jo stovėjo didelė aštuonioliktame amžiuje pastatyta cerkvė. Prasidėjus kolektyvizacijai, cerkvė buvo paversta sandėliu. Tik prieš keletą metų ji buvo grąžinta tikintiesiems. Namai, tvoros, kiemai apgailėtinai prašėsi taisomi. Ant langų rėmų ir langinių niekur nebuvo matyti nė ženklo dažų. Namų stogai verkė naujo perdengimo. Mus pasitiko NKVD Molotovo srities valdybos Specialiųjų tremtinių skyriaus darbuotojas Avdejevas. Laikydamas rankas už nugaros, iš po surauktų vešlių juodų antakių pavasario dangaus mėlynumo akimis žvelgė į atvykusius. Veidą rėmino šiurkštūs barzdos šeriai. Patekom atbėgęs nedidukas kolūkio pirmininkas Fiodoras Garkuša atrodė tarsi vaikas šalia stambaus ir aukšto rusų karininko. Jis gyveno didžiausiame kaimo name, nusavintame iš ištremto buožės ir buvo vedęs Jevdokiją - merginą iš gretimo kaimo. Už namo slėpėsi obelų pilnas sodas. Garkuša buvo atsakingas už kasdienį kolūkio valdymą. Išrinktas jis buvo už ištikimybę partijai ir buvo bene mažiausiai patyręs ūkininkas visame kaime. Vietiniai gerbė Fiodorą ir dažnai užsukdavo pas jį. Jie vertino Garkušos protą ir sąžiningumą, jo darbštumą, sveiką nuovoką, kuklumą ir pasitikėjo jo nuomone, nes jis mokėjo paprastai paaiškinti sovietų valdžios politiką. Juos lydėjo du kareiviai. Daugiau jokių žmonių nebuvo matyti. Vėliau sužinojome, kad visiems buvo liepta nekišti nosies iš namų. Atseit, atveš baisius banditus. Kolūkyje visa žemė, galvijai ir įrankiai buvo kolektyvizuoti. Kadais buvę asmeniniai žemės ploteliai sujungti į didelius traktoriams tinkančius laukus. Garkuša pasistengė, kad kolūkiečiai bent du kartus per metus gautų algą kaip darbininkai. Dauguma turėjo nedidelius sodelius prie namų, augino vištas ir šiek tiek daržovių. Taip papildydavo mažais maisto daviniais gaunamas algas. Kai kurie laikė ir kiaulę. Kolūkis turėjo tris brigadas: žvejų, žemdirbių ir miško kirtėjų. Pastaroji buvo sudaryta iš ištremtųjų. Į ją pateko ir mano mama. Apgyvendino mus sename skylėtame barake. Devyniolika žmonių: vyrų, moterų ir vaikų baisiame kambaryje. Vienas langas. Lemputė palubėje neapšviesdavo kambario. Jis skendėjo prieblandoje. Geležinė buržuika su vamzdžiu viduryje kambario, o pasieniais - plikos aplūžusios lovelės. Grindys medinės. Medinės, skylėtos sienos, kurių tarpusieniuose knibždėte knibždėjo tarakonų, prūsokų, blakių ir utėlių. Nuliūdino ir išgąsdino tas vaizdas, tas kontrastas. Tai, ką palikome, ir tai, ką radome.

- Kaip gyventi, ką valgyti, ką apsirengti, kuo užsikloti? 

O, Dieve, - mamos rankos nusviro. 

Kitą rytą visus suaugusius išvarė į darbą. Neleido nė kvapo atgauti. Dirbo nuo aštuntos valandos ryto iki aštuntos valandos vakaro. Baigę darbą stojo į eilę duonos. Puskepalis forminės, šlapios ir persūdytos duonos - tokia dienos norma. Gerai, kad turėjome pasiėmę žirnių. Mamos vakare laukdavau su dubenėliu karšto viralo.

---

Barake gyvenome pirmąsias dvi savaites. Vėliau mus išskirstė. Mudu su mama gavome sukrypusį kedro rąstų namą įlūžusiu stogu. Jis stovėjo Bluskampiu vadinamoje vietoje kaimo pakrašty, kur gyveno vargingiausios šeimos, etniniai permiečiai ir tremtiniai. Visas keturias vagone praleistas savaites vylėmės, kad tėvas keliauja tame pačiame sąstate ir tikėjomės galiausiai jį išvysti. Tik čia atvykus išaiškėjo, kad jis Kudymkare buvo persodintas į kitą sąstatą, vykstantį toliau į šiaurę. Nežinojome, kur jis? Kaip jaučiasi? Negalėjome gauti jokios informacijos. Buvome akligatvy. Sistema sukurta taip, kad atbukintų žmogų, kad jis nustotų mąstyti ir plauktų kurčias ir aklas kaip rąstas pasroviui.

Pirmas laiškas iš tėvo atėjo rudenį. Metus kalėjo jis visai netoliese. Kizelovsko rajono Molotovo apskrities speclagerio Nr. 0302 skyrius Nr.5 garsėjo ypatingai sunkiomis sąlygomis. Čia kalėjo "vlasovcai", buvę buožės, krymo totoriai, vokiečiai. Visi jie dirbo Kizelovsko anglių kasimo tresto Kizelugol šachtoje Rudničnaja. Gyveno apgriuvusiuose, drėgnuose ir šaltuose barakuose. Tėvas rašė, kad savaitę juos laikė rūsyje. Miegojo jis ant plikų grindų. Tėvas baisiai kentėjo. "Pasenau per naktį. Mano gyvenimas sugriautas", - rašė jis, bet vis tiek stengėsi išsaugoti savo orumą. Kentėjo visi, bet nenorėjo būti valdžios vergai. Čia nebuvo nei džiovyklų drabužiams, nei dezinfekavimo kamerų. Apsauga su kaliniais elgėsi žiauriai. Kareiviai nepraleisdavo progos pasityčioti, primušti ir apiplėšti. Dažniausiai be jokios priežasties. Mušdavo pagaliais, kastuvais, netgi kirviais. Nežiūrint į tai, anglies kasimo planai buvo vykdomi patenkinamai. Tapo žinoma tėvo įkalinimo priežastis - antisovietinis sąmokslas. Rimti kaltinimai. Jokių švelninančių aplinkybių. Jokio teisėsaugos gailestingumo. Dvidešimt metų priverstinių darbų. Tuo metu tai buvo įprasta bausmė už politinį nusikaltimą. Padėręs mamos veidas ir jos balso tonas nuvėrė skausmingu suvokimu apie bausmės žiaurumą:

- Šakėmis ant vandens parašytas tas nusikaltimas. Kitaip ir negalėjo būti, kai gyveni ten, kur kas antras žmogus - skundikas. Tėvo laiškai drąskė širdį. Jis buvo tikras šventumo atspindys, turėjo visas slaptingo dvasingumo ir gerumo savybes, šventuoju padariusias ir jo bendravardį Joną. Laiškus, kad praleistų cenzūra, tėvas rašydavo lietuviškai kirilica. Užtruko šiek tiek laiko priprasti prie tokių neįprastų laiškų. Iš pradžių juos garsiai skaitydavo mama. O jau vėliau man išmokus rusiškai, skaitydavom pakaitom… arba kiekvienas sau. Kad mažiau ašarų būtų. Tėvas pasirašydavo: "Jūsų Jonas Kankinys". 

Besibaigiant pirmiesiems tėvo kalėjimo metams gavome žinią, kad jis yra perkeliamas į Komijos Respubliką, į Khalmer-Yu - miesto tipo gyvenvietę, jungiančią Vorkutą su ja šešiasdešimties kilometrų geležinkelio vėžės. Čia buvo įsikūrę apie septynis tūkstančius gyventojų. Khalmer-Yu išvertus iš nencų kalbos reiškia "Upė mirties slėnyje" - Khal - slėnis, Mer - mirtis, Yu - upė. Tėvas laiškuose pasakojo, kad klajoklių elnių augintojų nencų tauta Khalmer-Yu laikė šventa vieta. Kažkada čia buvo laidojami mirusieji. 1942 metų vasarą geologas G.Ivanovas aptiko anglies gyslą Khalmer-Yu upėje. Anglys iš naujo telkinio buvo aukštos vertingos kokso gamybai kokybės. Pirmąjai tyrinėtojų grupei nepavyko nustatyti naujojo telkinio parametrų. Ji buvo atkirsta nuo Vorkutos blogų oro sąlygų vėlyvą rudenį ir ankstyvą žiemą. Vėlyvą rudenį elniais buvo bandoma pristatyti maistą. Iš šimto elnių tik keliolika grįžo į Vorkutą, likusieji pakeliui nugaišo. Gerai įžiemojus grupės gelbėti išvyko slidininkų grupė. Darbininkai buvo surasti labai išsekę. Praėjus metams telkinio tyrinėjimas buvo atnaujintas. Jam vadovavo G.Bogdanovičius, SSRS valstybinės premijos laureatas. Per tris vasaros mėnesius buvo įdarbinta virš dviejų šimtų žmonių. Veikė aštuonios gręžimo brigados. Į vieną iš jų pateko mano tėvas. Praėjo dar metai ir mes nustojome gauti tėvo laiškus. Mama išsiuntė pirmąją užklausą į Vorkutą.

Trečios savaitės knygos LEMTINGA SUTARTIS trečioji dalis

- Vaikai, pradėdamas mokslo metus noriu pabrėžti, kad turite būti dėkingi sovietų valdžiai, nes ji tokia maloni ir atlaidi, leidžia net nusikaltėlių vaikams mokytis ir tapti gerais sovietų piliečiais, - šiais mokyklos direktoriaus žodžiais prasidėjo mano pirmoji diena mokykloje.Buvome išskirstyti į klases. Patekau į trečią klasę, kurioje be manęs dar mokėsi šeši vaikai. Mokyklos vidus kaip ir jos išorė niekada nebuvo matę dažų. Mūsų klasė - nedidelė patalpa žemomis lubomis, šeši aptrinti suolai dviem eilėm ir rūdžių raštais pasipuošusi buržuika. Kad žiemą nesušaltume. Už mokytojo stalo ant sienos puikavosi nauja rašymo lenta. Pats jis vėlavo. Mano žvilgsnį patraukė pirmame suole atokiau nuo visų sėdinti maža apsisnarglėjusi mergaitė. Vilkėjo ji ornamentais siuvinėtus kailinius su kapišonu, iš po kurio kyšojo keletas juodų kasų. Berods, šešios ar septynios. Panėšėjo ji į mažą išsigandusį pūkų kamuoliuką. Pamenu, tada pagalvojau, ar jai nekaršta taip šiltai apsirengus. Rugsėjis buvo tik prasidėjęs. Jauki šiluma dar priminė vasarą. Man praeinant pro jos suolą, mergaitė dėbtelėjo į mane iš padilbų. Kažkas laukiniškai žvėriško blykstelėjo tame šiek tiek įkypų akių žvilgsnyje. Pamačiau laisvą vietą antroj eilėj šalia tokio pat šviesiaplaukio kaip aš berniuko. Pirštu parodžiau į vietą šalia jo, prašydamas leidimo atsisėsti. Šviesiaplaukis linktelėjo: "Sėskis" ir plačiai nusišypsojo. Burnoje priekyje trūko dviejų dantų. Apsidairiau aplink. Vienam iš galinių suolų sėdėjo trys rusai - broliai Kobyliovai: Antonas- riebaluotomis sulaižytomis ant kaktos garbanomis trečius metus trečioj klasėj besimokantis peraugėlis ir du jo jaunesnieji broliai - dvyniai Kotia ir Motia. Visi trys rusiukai vilkėjo tradicinius vyriškus mėlynos spalvos medvilninius marškinius, išsiuvinėtus ornamentais su saulės simbolika. Kolovratai ir apskritimai puošė kairėje pusėje sagutėmis susegamas apykakles, rankogalius ir marškinių apačias.Prieš mane pirmame suole - juodomis kaip varno sparnas garbanomis, pasibalnojęs nosį per dideliais akiniais juodais rėmeliais, žydas Boria - fiziko, profesoriaus iš Leningrado, Tėvynės išdaviko, sūnus. Su mama jie čia buvo atvežti dar prieš karą. Jį sutikau Bluskampyje vos atvykęs. Susitikus žvilgsniams Boria draugiškai šyptelėjo, bet nieko nepasakė. Tiesiau ranką susipažinti su suolo kaimynu, kai mano dėmesį patraukė triukšmas pirmame suole. Atsisukęs pamačiau kaip mažoji mergaitė staigiai pakyla iš suolo, jos kūnas pastirsta, įsitempia kaip styga ir ji krenta ant nugaros. Nei vienas iš esančių klasėje nepuolė jai padėti. Mikliai išsiritau iš suolo ir pribėgau prie mergaitės. Suklupęs ant kelių suėmiau rankomis jos į šonus besitabaluojančią galvą. Pažvelgiau į užverstas aukštyn akis. Iš bruzdesio už nugaros supratau, kad vaikai susispietė aplink mus. Boria pakišo savo susuktą į ritinį švarkelį mergaitei po galva.-Epilepšija jai. Ne pirmaš kartaš, - su kąsniu burnoje pareiškė už nugaros stovintis Antonas. Jis kažką gromuliavo. Užmečiau žvilgsnį į jo ranką. Joje jis laikė baronką- rusišką riestainį su skylute. Užuodžiau šviežiai keptos duonos kvapą. Nuryjau burnoje susikaupusias seiles. Išgirdau Borią sakant:-Ne epilepsija jai. Nėra putų iš burnos, - jis smiliumi pasitaisė beslystančius nuo nosies didžiulius akinius ir pasižiūrėjo į mane.Mano suolo kaimynas padavė metalinį puoduką su vandeniu, kurio pasėmė iš prie durų stovinčio kibiro. Priglaudžiau puoduką mergaitei prie lūpų ir bandžiau sugirdyt.-Jūš geriau još nelieškit, - neperstojo patarimais dalintis už nugaros stovintis rusas. Jis jau suvalgė riestainį. Dabar jo rankoj riebi spurga, nuo kurios kvapo susitraukė mano skrandis.- Jinai ragana. Lamija.Mano kantrybė trūko.-Tau negėda? Bijai mažos mergaitės, kuri prasidėjus priepuoliui kaip pakirstas medelis krenta ant žemės?Rusui iš netikėtumo išsprogo akys ant kaktos. Nespėjau to pamatyti, nes mergaitė atsipeikėjo. Padėjau jai atsisėsti į suolą.Į klasę įėjo mokytojas. Prasidėjo pirmoji pamoka.Pasibaigus pamokoms priėjau prie mergaitės.-Kuo tu vardu?-Mėngulkėn,- nustebino jos žemas, vos ne vyriškas balsas.-Kaip tu jautiesi? Ar galiu tave palydėti namo?- klausimas jos akyse. Susizgribau kalbąs lietuviškai. Žinoma, ji manęs nesupranta. Nespėjus išsižioti išgirdau:-Jis tave palydės…kad nenugriūtum. Ir aš, - Raivo, dabar jau žinojau suolo draugo vardą, išsišiepęs iki ausų persirito per suolus prie mūsų. Traukiam namo trise: Raivo - išbuožintų Estijos suomių sūnus, aš ir permietė Mėngulkėn, kuri su seneliu, gyvena Bluskampyje, kaip ir aš, Raivo ir Boria.

Rusiukai gyveno geresniojoje kaimo dalyje. Jų tėvas Nikolajus Kobyliovas pats sumūrijo namą, ilgą, kalkėmis dažytą vienaaukštį, netoli tvenkinio Kučino kaimo vidury. Vienintelis plytinis namas visame kaime. Jame buvo svetainė, apstatyta kukliais fabrikiniais baldais, ir miegamasis su dviem geležinėmis lovomis, viena Nikolajui su žmona, kita skirta Antonui. Jaunesnieji berniukai miegodavo valgomajame ant grindų. Už namo buvo kiemas, karvidė, kiaulidė, arklidė ir daržinė. Kieme dar stovėjo pirtis, išvietė ir dirbtuvės, o už jų - sodas.Vyresnysis Kobyliovas, niekada iš rankų nepaleidžiantis riestainio ar medumi apteptos duonos riekes, hipnotizuojančiai veikė amžinai alkaną suomį. Raivo įsitaisydavo suole priešais rusą ir nepaleisdavo iš akių jo medumi apibėgusių storų nešvarių pirštų, kol paskutinis duonos kąsnis išnykdavo tamsioje tarsi bedugnė Antono gerklėje. Tada Raivo atsidusdavo ir grįždavo į savo vietą šalia manęs.………..Tapome neišskiriami - Mėngulkėn, Raivo ir aš. Kaip trys muškietininkai. Kai nereikėjo eiti į mokyklą laigėm taigos takeliais, strimgalviais ropštėmės nuostabiomis kalnų atšlaitėmis. Mėngulkėn buvo tikras taigos vaikas. Taiga buvo jos namai. Iš mažos užguitos mergaitės pamokų metu, taigoje ji tapdavo vadu, geriausiu medžiotoju, akyliausiu pėdsekiu, taikliausiu šauliu. Mudu su Raivo negalėjome atsistebėti jos sugebėjimu surasti kelią net pasiklydus taigoje.-Kartą su kitais vaikais iš Bluskampio nuklydome už Akmens,- taip Raivo vadino kalną link kurio dabar artėjome,- ir akimirką supratome, kad pasiklydome. Gerą valandą beklaidžiojant pamatėm milžiniško ūgio juodai apsirengusį žmogų su šunim. Pradėjom šaukti, mosikuoti rankom, bet jis pažiūrėjo ir nusisukęs dingo tankmėj. Nesulaukėm jo pagalbos.-Tai Vorsa- miško šeimininkas jus vedžiojo ir paklaidino. Jo balsas kaip pelėdos. Vorsa gali skraidyti. Jis kaip vėjas. Dažniausiai pasirodo lokio pavidalu arba nuogo milžino. Kartais kaip žmogus juodu kaftanu. Vedžioja jis šunį, kurio lojimas neturi aido,- Mėngulkėn akyse žybteli pašaipos ugnelės. Ji dar kartą bando mus įbauginti.-Neturi aido?- jaučiu, kad Raivo tuoj patikės.-Neturi. Vorsa - miško dvasia. Jis gyvena kitame pasaulyje, lygiagrečiame mūsų pasauliui. Jei žmogus pasiklysta, miško dvasia nuveda jį į tankmę. Tada žmogus turi persirengti išvirkščiais drabužiais. Tik tuomet jis galės išeiti iš miško. Jis turi keturis padėjėjus - dvasias, kurios gali nubausti žmogų, jei jis pažeidžia kokius nors su mišku susijusus draudimus. Tai Jagmortas – pušynų ir pakraščių globėjas su žmona Yag-yin. Vermortas – miško žvėrių ir paukščių sergėtojas, o Veris – miško šeimininkas, medžiotojų globėjas ir Verkulis – visos Parmos taigos dievas.Šimtametis kedras, į kurį ruošėsi lipti Mėngulkėn, augo saulėtoje laukymėje vidury taigos. Buvome gerokai nutolę nuo kaimo. Mansių buityje kedras užėmė svarbią vietą. Jo šaknys buvo naudojamos pynimui, mediena - statybai, įrankių gamybai.-Matot šitą medį? Tai kedrinė pušis. Ji dar vadinama kedru. Iš jo šaknų mes pinam krepšelius. Iš spyglių verdam arbatą. O riešutėliai kokie skanus,- tai tarusi Mėngulkėn paprašo atsistoti po medžiu. Ji užsikabaroja man ant pečių. Raivo ją dar stumteli aukštyn, kad lengviau pasiektų apatinę kedro šaką. Tarsi voverė Mėngulkėn strazdu brazdu kabarai kabarai aukštyn sakuotu kedro kamienu ir jau šokinėja ant šakos įsitvėrusi į kitą, aukščiau esančią, o kedro kankorėžiai pilni riešutų bumpt bumpt mums tiesiai į galvas. Tik spėk dengtis.Kol ji leidosi iš medžio žemyn, mes spėjome surinkti kankorėžius po juo.Pasukome siauru takeliu tolyn. Pasibaigus takui prasidėjo apgriuvę laipteliai. Jais nusileidome žemyn. Ir jau ten radome nedidelį šaltinį, kuris tekėjo į apačioje esantį tvenkinį. Vanduo buvo skaidrus ir labai šaltas. Atsigėrę prisėmėme kibirėlį ir grįžome atgal. Kaskart priartėjus prie Akmeniu vadinamo kalno, Mėngulkėn mus apsukdavo atgal.Artėjo sutemos. Gliaudėm kedro riešutus smagiai spragsint laužo liepsnoms. Šiandien mums pasisekė - kilpoje radome kiškį. Kepamos mėsos kvapas maloniai kuteno nosį ir vertė gurgti tuščius pilvus. Iš odinio maišelio Mėngulkėn ištraukia saują žolelių. Ji pakelia suspaustą kumštelį prie burnos ir šnabžda užkeikimą. Taip dėkoja dvasioms už sumedžiotą kiškį. Tada atgniaužia kumštį ir papučia žoleles į laužą. Kibirkštys pakyla į naktinį dangų. Mėngulkėn užsimerkia ir tyliai uždainuoja. Jos daina panaši į urzgimą. Pajuntu šilto oro dvelksmą tiesiai į veidą.Mėngulkėn atsimerkia ir nusišypso. Ji paima į ranką kankorėžį ir pradeda pasakoti:- Kedras turi sielą. Jis kaip ir žmogus giedromis dienomis pabunda anksti, o debesuotomis - vėliau. Po pietų jis ilsisi. o naktį užmiega. Ir žiemą jo gyvenimas nesustoja. Jis budi ir skleidžia nuostabią gydomąją energiją. Kedras - nemirtingumo simbolis. Prieš nukertant kedrą reikia paaukoti atgailavimo auką. O paties pjovimo metu reikia su juo kalbėtis, kreiptis su prašymu, nes kiekviename medyje gyvena dvasia.Kadaise Žemėje gyveno tiktai Žmonės ir Kedrai. Kedrai augo iki dangaus ir buvo galingi ir stiprūs. Šiaurės dievai dovanojo jiems galią, jėgą ir ūgį. Žmonės skirtingai nei Kedrai visaiškai neaugo. Juos persekiojo šaltis ir ligos. Jiems savo pyktį atsiųsdavo Šiaurės Senis. Kedrams buvo gaila Žmonių, anksti prarandančių savo gyvenimus. Nusprendė Kedrai padėti Žmonėms. Savo galingas šaknis Kedrai ištraukė iš žemės, ir nukreipė jų jėgą Žmonėms. Dabar, jei šaltis stingdo Žmones, jie nedreba, o tampa dar stipresniais. Jei liga prie žemės lenkia Žmogų, pasveikęs jis tampa stipresnis. Neiškentęs Šiaurės Senis atsitraukė, bet užkerėjo Kedrus. Ir nuo to laiko, jei Žmonėms šalta, Kedrai tai jaučia. Jei Žmonėms skauda, Kedrai irgi jaučia skausmą. Sunku Kedrams. Ne dėl savęs- dėl Žmonių. Šiaurės Senis, kad sustiprintų tą sunkumą, padarė Kedrus ilgaamžiais. Ir pradėjo Kedrai gyventi po keturis, penkis šimtus metų.