Juratė Gelumbickienė knygos "Prisimink" autorė

1 projekto "Pavasario aidai"savaitė

Jei užgesusias žmogaus akis paversi spindinčiais deimantais - savo gyvenimą gyveni ne veltui!

Autorė

Šiandien neeilinė diena. Mano sielos, baigusios dangaus akademiją, laukė ilga kelionė į žemę. Jaučiau ir nesuvokiamą jaudulį ir džiaugsmą, visus jausmus vienu metu. Žinojau gerai kokie išbandymai, sunkumai, dovanos, džiaugsmai ir nusivylimai laukia manęs nepaprasto grožio žemėje.

Viskas šiandien atrodė kitaip. Net dangus kitaip spindėjo. Ir muzikos garsai, kuriuos kasdien girdėdavau skambėjo dar gražiau ir dar giliau lietė sielos stygas.

Susimąsčiau kaip reikės gyventi, kai visa išmintis, pamokos, įgytos žinios ir patirtys bus ištrintos iki tam tikro momento. Iki tos didingos akimirkos kol išmoksiu net skaudžiausias gyvenimo pamokas priimti lyg didžiausią dovaną ir malonę. Kol išmoksiu priimti ir pamilti save tokią kokia esu ir išmoksiu besąlygiškai mylėti visus ir viską. Kol kitame neieškosiu trūkūmų, o įžvelgsiu Dievo kūrinio tobulumą.

Panirusi į savo mintis nepastebėjau einančio Mokytojo. Kai mūsų akys susitiko pamačiau jį besišypsantį ir lengvu žingsniu artėjantį link manęs.

Priėjęs apkabino mane ir savo nežemišku balsu ėmė niūniuoti mano mėgstamiausią melodiją.

Muzika man turi ypatingą galią. Ji lyg sielos balzamas užgydo visas žaizdas, paguodžia ir padrąsina pačiose sudėtingiausiose situacijose. Muzikos garsai apglėbė mane ir aš pajutau, kad skrendu man nematytais miestais, gatvėmis, trumpam sustodama ties nepažįstamų žmonių veidais. Keista, prasilenkdama su skirtingais žmonėmis jutau skirtingus jausmus ir skirtingas energijas. Mintyse klausiau Mokytojo, kas tie žmonės? Paprastai, gaudavau atsakymą vos tik paklausus, bet šiandien net ir pakartojus klausimą atsakymo nesulaukiau. Kai mokytojas nutilo pajutau, kad stoviu savo pamėgtoje rožių alėjoje.

Ar patiko kelionė? Paklausė tyliai. Linktelėjau galvą, nes žodžiai užstrigo gerklėje ir iš akių riedėjo maži ašarų perliukai. Širdyje jaučiau neišvengiamą išsiskyrimą ir žinojau, kad mano įprastas gyvenimas danguje bus užrakintas po septyniom spynom. Ką išmokau čia turėsiu pritaikyti žemėje mokydamasi žemiškojo gyvenimo universitete.

Dar kartą paklausiau Mokytojo apie sutiktus žmones. Jų buvo tiek daug ir, atrodo, kad visus juos pažįstu. 

- Taip, tai tiesa. Tu juos visus pažįsti, tiksliau tavo siela juos prisimena. Visi jie daugybėje reinkarnacijų (kelionių iš gyvenimo į gyvenimą) buvo sutikti ir su vienais mažiau, su kitais daugiau tu turi neišsprestų karminių užduočių, užrištų karminių mazgelių kuriuos šiame žemiškąjame gyvenime galėsi atrišti.

- Su kiekvienu iš jų susitiksi. Jie bus geriausi tavo mokytojai. Tavo pamoka bus matant žmogaus tamsiąsias spalvas neskubėti jo teisti ir vertinti. Viskas, kas tave skaudins ir erzins bus tavo minĉių ir veiksmų rezultatas iš praeities. Visi jie bus tavo sielos nenuvalyti veidrodžiai. Visi mieli žmonės ir įvykiai bus tavo užtarnautos dovanos, kurias turėsi branginti.

Man labai patiko Mokytojo dėstoma gyvenimo išmintis, nekintami universalieji gyvenimo dėsniai. Viskas, ką iš jo išmokau turėjo gilią prasmę. Tai buvo tiesa, kurią turėjau prisiminti ir pačiu harmoningiausiu būdu pritaikyti žemėje.

Viską supratau, tik vienas klausimas man nedavė ramybės. Aš paklausiau:

- Kaip man išvengti klaidų?

- Klaidų nėra. Yra tik patyrimai, kurie reikalingi tavo sielos evoliucijai. Būk rami. Teisingą atsakymą žinos tavo širdis. Pasikliauk ja. Visada klausyk širdies, bet nepamiršk ir proto.

- Kaip ji žinos? Mokytojas ranka parodė, kad prisėsčiau, įsitaisė pats ir ėmė pasakoti.

- Visada po kiekvieno veiksmo pajausk jausmą širdyje. Jei tave užlies lengvumo ir džiaugsmo banga, jei tau bus ramu ir gera - pasielgei teisingai. Jei pajusi nerimą, liūdesį, pasimetimą - pasirinkimas netikęs! Tai ne tavo kelias. Tai taip paprasta. Tik pasikliauk savimi, stebėk ir jausk savo vidinę būseną.

Vėl mano širdį užliejo dėkingumas ir vėl riedėjo ašarų perliukai. Mokytojas padavė nosinaitę. Ji kvepėjo tyriausiu levandų eterinių aliejų aromatu. Viskas bus gerai. Dievas niekada nepalieka savo vaikų. Gaila, kad kartais apsupti sėkmės žmonės pamiršta padėkoti Visagaliui. Ir tik tada prisimena Dievą, kai užklumpa liga ar nelaimė.

- Tikriausiai visi girdėjot tokias eilutes: "prašyk ir tau bus duota, belsk ir tau bus atidaryta"?

- Todėl, kas benutiktų žmogui jis visada bus išgelbėtas. 

Mokytojas vis kalbėjo ir kalbėjo, kartas nuo karto primindamas man, kad viską prisiminčiau.

Staiga akinančia balta šviesa nušvito visas dangus. Šviesa buvo tokia ryški, kad net ranka prisidengiau akis.

- Iš kur ši šviesa, Mokytojau?

- Tai žmogaus Siela keliauja į dangų. Būdamas gyvas žmogus padarė daug gerų darbų žmonėm, kurių angelai sargai susirinko padėkoti ir palydėti Sielą pas Dievą. Todėl stenkis kuo daugiau padėti, užjausti, padrąsinti ir mylėti kiekvieną sutiktą gyvenimo kelyje.

2 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Ryški šviesa po trūputį ėmė blėsti. Manyje pulsavo tik dėkingumas ir meilė. Pamaniau kaip būtų gera gyventi Žemėje,  jei žmonės mylėtų vienas kitą ir saugotų lyg brangiausią turtą. Iš Mokytojo pasakojimų žinojau, kad žemėje veikia Amžinieji, Nekintami Visatos dėsniai. Jų nevalia pamiršti. Bumerango dėsnis yra negailestingas budelis, o kartu ir geroji fėja. Ką išleisi iš savęs, tas ir sugrįš. Į Žemę ateina žmogus, kad ištaisytų praeities klaidas, o ne prisidarytų naujų. Tik mes tai sužinome per vėlai ir dažniausiai atsipeikėjame tik tada, kada našta pasidaro per sunki. Gerai yra tai, jei mes sugebėjome save įstumti į duobę, sugebėsime save ir ištraukti.

Žmogaus gyvenimą įtakoja daugybė faktorių. Svarbiausia gyvenime yra išmokti suvaldyti mintis. Kaip tu mąstai, taip tu ir jautiesi, kaip jautiesi, tą ir pritrauki į savo gyvenimą. Bus dienų, kada žmonės nusisuks, teis ar išjuoks. Kas benutiktų - svarbu neišduoti savęs.Tikėti savo vidine šviesa. Būti ta ugnimi, kuri šildo, kuri pakylėja į naujo gyvenimo etapą. Suprasti ir tą, kuris yra didelio ir gražaus kelio pradžioje. Tu nežinai kokioje aplinkoje žmogus augo. Greičiausiai net įsivaizduoti negali kokiomis sąlygomis žmogus turėjo išgyventi. Visų kryptis yra viena. Visi mes esame Dievo vaikai. Kiekvienas keliaujame savo tempu neišvengiamos savo evoliucijos link.

Minčių srautas nutrūko, kai per visą dangų pamačiau vilnijant gražiausių spalvų jūrą. Spalvos viena po kitos artėjo link manęs. Netrukus vientisa spalvų juosta pasidalino į tris dalis. Vidurinė, žalioji, nepakeitė savo krypties. Atrodo, ji tiesiai taikėsi į mano širdį. Žydra, mėlyna (indigo) ir violetinė - grakščiai pakildama aukštyn ėmė leistis man į viršugalvį. Raudona, oranžinė ir geltona apsukusi ratą iš apačios ėmė kilti mano pėdomis. Jaučiau, kad spalvos iš viršaus sukasi pagal laikrodžio rodyklę ir pasiekusios širdį tęsia savo magišką šokį. Spalvos iš apačios per pėdas judėjo prieš laikrodžio rodyklę. Pasiekusios širdį mielai prisijungė į šokėjų ratelį.

Jei kas dabar paklaustų, kaip jaučiuosi, greičiausiai nerasčiau nė vieno išmintingo žodžio tam jausmui apibūdinti. Tiesiog jaučiausi taip, kaip dar niekada nesijaučiau. Užliejo begalinė pilnatvė, lengvumas ir džiaugsmas. Šią akimirką man nieko nereikėjo ir tuo pačiu aš turėjau viską, ko man reikia. Jaučiausi vienyje su Kūrėju ir to jausmo niekada nepamiršiu.

Mokytojo šypsena liudijo, kad aš šią patirtį prisiminsiu gyvendama Žemėje. Tai bus tas žinojimas, kurio link turiu keliauti ir tas šviesos spindulėlis, kuris nušvies kelią tamsoje.

Mokytojas kalbėjo ir kiekvienas jo žodis su pagarba buvo dedamas į mano sielos šventyklą.

- Viskas pasaulyje vibruoja. Žmogus yra energetinė būtybė. Žmogus sudarytas iš septynių kūnų, iš kurių tik fizinis kūnas yra matomas žmogaus akimi ir jį galima pačiupinėti. Šio kūno principas: AŠ ESU. Tai mūsų šaknys, stichija: žemė.

- Be jo negali egzistuoti kiti, subtilieji mūsų kūnai. Todėl kūną reikia mankštinti, sveikai maitinti, suteikti geras gyvenimo sąlygas. Kiekvienas kūnas turi savo energinį centrą. Kaip ir visas pasaulis jis sukasi. Sanskrito kalba tai reiškia ratą. Dar ji yra vadinama čakra. Ji yra raudonos spalvos. Ir tu viename gyvenimo etape šią spalvą būsi įsimylėjusi. Pirksi raudonos spalvos drabužius ir labai gerai jausiesi juos dėvėdama. Ar pameni, kuo dar gali sustiprinti bazinę čakrą? 

- Taip, Mokytojau, pamenu: masažu, bėgiojimu, imbiero, kedro, kipariso, pačiulio, sandalo, vetiverijos eteriniais aliejais.

- Šaunuolė, prisiminkim antrąjį - eterinį kūną. Sakralinė čakra - seksualumo, emocijų ir kūrybiškumo centras. Eterinio kūno stichija: vanduo. Tai nematomas subtilusis kūnas saugantis fizinį kūną. Jis randasi du pirštai žemiau bambos ir yra oranžinės spalvos. Eterinis pasaulis susijęs su pojūčiais. Sustiprinti jį galima medituojant, atliekant dvasines praktikas, kontaktas su vandeniu, plaukiojant, klausantis rytietiškos muzikos, šokant, žiūrint į mėnulį, auginant katę, harmoningi lytiniai santykiai. Medžių ir gėlių aromatų eteriniai aliejai. Antrą čakrą balansuoja: Bosvelijos, Jazminų, Rozmarino, Rožės, kvapniojo šalavijo eteriniai aliejai.

3 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Vėl susimąsčiau, kaip reikia visą tą išmintį, kurią man perdavė Mokytojas, prisiminti?

- Nesijaudink dėl to - išgirdau. Žinojau, kad Mokytojas geba skaityti mintis, vis tik lengvai krūptelėjau išgirdusi aiškų jo balsą.

- Tu viską prisiminsi, tiesiog žinosi nežinodama. Tavo nemirtingoji siela budės ir dieną, ir naktį, kad tu būtum saugi ir gautum viską, ko tau reikia. Jei norėsi turėti viską, ko tau reikia, savo viduje turėsi turėti absoliutų tyrumą. Turėsi būti atvira pati su savimi, nes kito kelio Dieviškoje Visatoje nėra. Jei bandysi gudrauti žinodama žodžius ar technikas, bet neturėdama to vidinio tyrumo - nieko nesigaus. Tik tyrumas pritraukia tyrumą. Gerumas pritraukia gerumą. Šviesa pritraukia šviesą.

Tiesa atspindi tiesą.

Žmogus savo prigimtimi yra mažasis kūrėjas, burtininkas, stebukladarys. Jame gyvena Dieviškoji, visa galinti kūrybinė kibirkštis. Ne visi džiaugiasi žmogaus galiomis. Yra ir tokių, kurie stengiasi specialiai prigimtines žmogaus galias sumenkinti, kad galėtų juos valdyti. Nori taip suklaidinti žmogų, kad jis net nebandytų ta galia pasinaudoti.

Kaip jau minėjau, žemėje veikia universalieji Visatos dėsniai. Vienas iš jų yra balanso dėsnis. Gėris negali egzistuoti be blogio. Taikos nėra be karo. Šilumos nėra be šalčio. Viskas yra tobula ir visko gyvenime reikia. Visada matyk naudoje trūkumą ir trūkume naudą. Tai žinodama nenukrypsi į kraštutinumus. Įvertinsi situaciją ir niekas tavęs neišmus iš vėžių. Kai tai įvaldysi, per gyvenimą žengsi lengvai ir pasitikėdamas savo vidine šviesa. Tu žinosi, kad moneta turi dvi puses ir viena be kitos egzistuoti negali. Šviesos žmonės nerėkia, kad jie yra šviesa. Jie nekviečia eiti paskui juos. Jie tiesiog ją spinduliuoja. Net neprašomi padeda arba pataria. Jie mato žmogų kiaurai. Jų šviesą jaučia visi.

Dabar padarykime trumpą pertraukėlę ir nukeliaukime už tų žydinčių medžių. Žiedų aromatas tiesiog plukdė mane lyg laivelį vandens paviršiumi. Žinojau, kad einu, bet kojos nelietė žemės. Nuleidau akis žemyn norėdama tuo įsitikinti.

- Viską nori patikrinti?

- Nepaleidi kontrolės?

- Tau reikia viską pačiupinėti?

- Paleisk tai. Tai yra pati didžiausia klaida, kurią žmonės daro.

Mokytojas paėmė mano ranką ir uždėjo ją ant mano širdies. Mano kūnas prisipildė šviesa ir besąlygine meile.

- Pasitikėk tuo jausmu kuris gimsta viduje. Jis vienintelis yra teisingas. Jei lauksi įrodymų, viską sugadinsi. Bus tokių dienų, kada žmonės prašys tavęs daiktinių įrodymų. Norės tavo tiesą paneigti. Vis tiek tikėk savimi. Tai darys tie, kurie dar nesupranta, kad yra amžina, nemirštanti siela tik trumpam atėjusi į šį žemišką, laikiną kūną, kad patirtų trumpalaikę žmogiškojo gyvenimo patirtį. Anksčiau ar vėliau žmogus vis tiek supras savo tikrosios prigimties esmę. Niekas nesukūrė svarstyklių, kurios galėtų pasverti meilę, gerumą, atjautą. Nežiūrint to - meilė yra.

Bus dienų, kai bus taip sunku, jog norėsis pasiduoti, verkti ir pulti į neviltį. Tuomet dar labiau tikėk savimi. NIEKADA NEPASIDUOK! Nes gyvenimas yra pati didžiausia dovana.

Mūsų mintys, mūsų veiksmai įtakoja mūsų gyvenimo kokybę. Ką išspinduliuojame, tą ir pritraukiame. Būdami gyvi mes galime viską pakeisti, pradėti iš pradžių! Jei tavo širdį sudaužys į šipulius - nepyk ant žmonių, nevadink jų "priešais". Nes priešų nėra. Yra tik mūsų didieji mokytojai. Jie yra mūsų veidrodžiai, kurių dažniausiai savyje nematome. Niekur nuo savęs nepabėgsi. Žinok, jei šiame gyvenime kažkas tau suteikė skausmo, vadinasi, tą patį padarei tam žmogui praeityje. Geriausia, ką tokioje situacijoje gali padaryti, tai atsiprašyti už tai, ko neprisimeni ir pasiųsti meilės spindulį į kito žmogaus širdį. Nustebsi, kaip situacija pasikeis. Pastebėsi, kad sutikdama nepažįstamąjį pirmą kartą arba norėsi bėgti nuo jo kuo toliau, arba norėsi bendrauti su juo iki ryto. Jis iš karto taps tavo artimu draugu, tavo siela jį atpažins. Tokius žmones sutikti ir keliauti su jais gyvenimo keliu yra didelė laimė. Net išsiskirdami su žmogumi jauskime jam dėkingumą. Kitaip neišsivaduosime iš Samsaros rato. Mirčių ir Gimimo rato, kuriame sutiksime tas pačias bėdas ir kančias. Samsaros simbolis yra gyvatė įsikandusi į savo uodegą.

Nesivelk į diskusijas, jei matai, kad tavo gyvenimo vertybės skiriasi nuo kitų žmonių vertybių. Mes visi praeiname individualią gyvenimo mokyklą. Neįmanoma nei pagreitinti gyvenimo įvykių, nei sulėtinti. Viskas vyksta laiku ir vietoje. Kartas nuo karto padaryk generalinę švarą tiek išorėje, tiek savo viduje. Kai pajusi, kad kažkas yra ne taip, kaip tu norėtum, kad būtų - užduok sau klausimą:

- Ar aš esu laiminga?

- Ar esu apsupta žmonių kuriuos myliu?

- Ar gyvenu savo svajonių gyvenimą?

Atsakymai tau nurodys kryptį link kur turi keliauti.

Tu esi Dievo vaikas ir jis niekada tavęs nepaliks.

Keliukas, kuriuo ėjome, ėmė siaurėti. Greitai jo visai neliko. Tada sustojome.

Mokytojas dar kartą pažiūrėjo į mano akis ir tyliai pakuždėjo į ausį:

- Dabar drąsiai ženk į savo ateitį.

- Viena?

- Taip, tai tik tavo patirtis. Eik pirmyn ir mes neužilgo susitiksim baltųjų povų giraitėje.

- Prisimink viską, ko išmokai ir pasitikėk.

Dar norėjau paklausti, kur randasi povų giraitė, bet Mokytojas jau buvo dingęs.

Nežinojau, kur žengti. Prieš mane stovėjo spalvotų gėlių siena. Lėtai judėjau į priekį rankomis praskleisdamą gyvų gėlių užuolaidą.

4 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Ėjau drąsiai ir su kiekvienu žingsniu jutau gimstantį norą sutikti tai, kas neišvengiama. Kiek paėjusi pamačiau mirksinčias švieseles. Jos lyg tvora buvo apjuosusios teritoriją, kurioje stovėjo septyni bokšteliai. Mano dėmesį patraukė tai, kad bokšteliai buvo nudažyti lygiai taip, kaip danguje matytos spalvos. Kelias ir pats bokštelis buvo tos pačios spalvos. Pirmasis kelias buvo raudonas. Juo turėjau eiti norėdama kuo greičiau susitikti su Mokytoju, kuris tikėjausi, jog lauks manęs, kai aš praeisiu visus bokštelius. 

Raudonas kelias atvedė mane prie pirmojo bokštelio durų. Prieš atidarydama duris akimis perbėgau teritoriją norėdama įsitikinti ar tikrai vienintelė galimybė rasti baltųjų povų giraitę buvo ėjimas iš bokštelio į bokštelį. Supratau, kad vienintelis keliukas, kuris baigdavosi sulig statinio durimis ir buvo ta vienintelė galimybė judėti pirmyn. 

Nieko nelaukdama paliečiau ranka durų rankeną ir įžengiau vidun. Labai nustebau vietoj grindų pamačiusi žemės kilimą. Visa žemė buvo nusėta smailiomis strėlėmis. Pirma mintis buvo: kaip pereisiu per kambarį? Susibadysiu padus ir toliau negalėsiu keliauti? Širdį sukaustė baimė. Protas sakė laukti, o širdis ragino nedvejoti. Dvikova baigėsi, kai viduje aiškiai pajutau vedimą ir žinojimą, ką turiu daryti. Net išsišiepiau iki ausų. Toks tai buvo geras jausmas. Dėkingumas liejosi iš mano širdies. 

Net nesudrebėdama žengiau pirmąjį žingsnį. Mano dideliam nustebimui pėdos pajuto ne skausmą, o šviežios žolytės prisilietimą. Kaip buvo gera jausti šilumą, kuri kyla vis aukštyn link šlaunų. Pasiekusi stuburgalį šilta energija mažais ratukais šildė apatinę kūno dalį ir apibrėžusi lanką lėtai ėmė slinkti pėdų link. Mano kojos tarsi suaugo su žeme. Jaučiausi neapsakomai rami ir pasitikinti. Ausyse išgirdau mokytojo balsą:

- Prisimink šį jausmą, kai būsi žemėje. Kai jausi tvirtą pagrindą po kojomis, kai būsi įsižeminusi, būsi rami. Ši būsena labai svarbi. Tarytum, medžio šaknys medžiui: kuo giliau šaknys įsiskverbia į žemę, tuo medis tvirtesnis. Taip ir žmogus: jei jis tvirtai stovi ant savo kojų, jei pasitiki savimi, viskas klostosi harmoningai. Tai pirmoji čakra, kurios simbolis - keturių žiedlapių lotosas. 

Pagalvojau: 

- Kodėl keturi, o ne penki ar daugiau? 

Atsakymo ilgai laukti nereikėjo:

- Per pirmąją čakrą išeinami keturi energiniai kanalai todėl ir žiedlapiai yra keturi. Dar jie vadinami - nadės.

Savyje jutau vidinę galią, džiaugsmą ir norą keliauti pirmyn. Perėjusi kambarį neradau durų, o tik raudoną virvelę, kuri, tarytum, lengvo vėjelio pučiama lengvai judėjo į šalis. Patraukiau ją žemyn. Siena prasiskyrė ir aš išvydau oranžinį keliuką. Jis, kaip ir raudonasis, baigėsi ties bokštelio durimis. 

Įėjusi į kambarį pamačiau du spindinčius lotosus, plūduriuojančius ant vandens paviršiaus. Šie lotosai turėjo po šešis lapelius. Klausimo, kodėl būtent šeši lapeliai nebebuvo. Antroji čakra randasi du pirštai žemiau bambos. Ji lemia žmogaus seksualumą, o išskiriami hormonai kuria skirtumus tarp vyro ir moters. Šią čakrą reikia palaikyti aktyvią. Tam labai tinka ugninis kvėpavimas. Tikrai taip - prisiminiau. Nes koncentruodamasi į antrą čakrą aktyvesnį darydavau iškvėpimą per nosį, o įkvėpimas būdavo lengvas, tarytum, savaiminis. Iškvėpdama pilvą įtraukdavau į vidų, lyg norėdama juo paliesti stuburą, o įkvėpdama jį išpūsdavau, lyg balioną. Dar antrąją čakrą stiprina šokiai, plaukiojimas, mėnulio stebėjimas, katės auginimas. 

Norėjau visada jausti Mokytojo artumą. Nenorėjau išsiskirti su juo. Pajutau ranką ant savo peties. Džiaugsmingai atsisukau, bet nieko nepamačiau. Tik išgirdau: 

- Aš visada būsiu su tavimi, tik tu norėk mane girdėti. 

- Gerai, - pagalvojau, - prisiminsiu tai visada.

Panirusi į savo mintis net nepajutau kaip perėjau per vandenį ir vėl atsidūriau prie virvelės, tik ne raudonos, o oranžinės. Siena vėl prasiskyrė ir tolimesnė kelionė vedė mane geltonu keliuku, lyg geltonojo bokštelio. Kai patekau į vidų, mane pasitiko tūkstančiai saulių. Kambarys buvo pilnas geltonos šviesos, o ją skleidė vazoje pamerkti lotosai, kurių kiekvieną supo dešimt ugnies liežuvėlių. Taip tai buvo ne kas kita, kaip dešimtalapis lotosas. Žmogus ją jaučia bambos srityje, saulės renginyje. Ją stiprina disciplina. Turi žinoti žemiškuosius įstatymus, kurių laužyti nevalia. 

Čia egzistuoja griežtos taisyklės. Nepažeisdama jų, ugdysi valią. Tai atneš tau daug naudos ir palengvins gyvenimo kelionę. Tau visada užteks gyvybinės energijos siekti tikslų ir nugalėti kliūtis. Nuveiksi daug gerų veiklų tiek sau, tiek pasauliui. 

Trečiąją čakrą stiprina buvimas saulėje ypač saulės sutikimas. Tiesiog ištiesk delnus į saulę ir leisk šviesai įtekėti į kiekvieną kūno ląstelę. Jei gyvensi saulės ritmu, visada būsi sveika ir energinga. Valgyk maistą, kuriame yra daug pranos: tai žalumynai, sėklos, medus, riešutai, daržovės, ypač tos, kurios auga virš žemės. 

Taip pat tą čakrą harmonizuoja geltoni drabužiai, žaidimai su šunimi. Jie tikrai tau suteiks energijos, nes šuo turi daugiausiai trečiosios čakros energijos. Labiausiai venk baimių ir priklausomybių. Jos yra įvairios. Visos silpnybės palaužia žmogaus valią. Būk drąsus savo kariuomenės vadas. Išmok valdyti savo emocijas ir neleisk, kad kitų žmonių emocijos sužeistų tavo širdį. Mano kojos grakščiu šokio ritmu priartėjo prie virvelės, kuri atvėrė takelį į žaliąjį bokštelį.

5 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Žaliasis bokštelis buvo kitoks nei prieš tai matyti. Kambario lubos, sienos ir grindys buvo padengtos žalio smaragdo akmens plokštėmis. Viduryje tarytum graži dekoracija spindėjo Dovydo žvaigždė. 

- Kodėl žvaigždė? - pagalvojau ir tuč tuojau gavau atsakymą:
- Ketvirtasis bokštelis yra centrinis, pats svarbiausias. Tai žmogaus širdis, mentalinis kūnas, kuris sujungia žmogaus kylantį dvasinį ir besileidžiantį materialinį srautus. Dovydo žvaigždė - sujungti du trikampiai, kurio vienas smaigalys nukreiptas į viršų, aukštesnįjį žmogaus pradą, o kitas į apačią simbolizuoja žemesnįjį žmogiškąjį pradą. Abi pusės yra reikalingos. Taip, kaip šviesa neegzistuoja be tamsos. Gėris be blogio. Taika be karo. Meilė be neapykantos....

Gyvenime visose srityse reikia išlaikyti balansą. Nesureikšminti kažkokios tai vienos pusės ir nesumenkinti kitos. Tik tada pajausime tikrą gyvenimo pilnatvę. Gyvensime apsupti Dieviškosios harmonijos. 

Kadangi ketvirtasis žmogaus kūnas yra mentalinis, šioje čakroje pagrindinis vaidmuo tenka mūsų mintims ir protui. Jos stichija yra oras. Nieko subtilesnio už oro stichiją žemėje nėra. Viskas šiame minčių dažnyje vyksta labai greitai. Mūsų protas greitesnis už šviesą. Žmonės daro didelę klaidą manydami, kad jų mintys yra nematomos. Mūsų minčių nepaslėpsi, jas jaučia šidis. Todėl būkite atviri, negudraukite, neslėpkite savo minčių. Subtilioje erdvėje jos yra jaučiamos ir matomos. Išlaikykite lengvas, šviesias mintis. Panašus traukia panašų. Neveltui liaudyje yra toks posakis: su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi. Rinkis su kuo gyventi ir leisti savo brangų laiką. Šviesa pritrauks šviesą. Gausa pritrauks gausą. 

Jei žmogaus mintys yra sunkios, vibruoja kančios, nusivylimo, skausmo vibracijos jas pajaučia žemosios esybės ir jie to vargšo žmogaus nebepaleidžia. Tiesiog iščiulpia iš jo gyvybės syvus. Ir, kai žmogus nebeturi gyvybinės energijos, tos žemosios esybės palieka žmogų kaip niekam nereikalingą resursą sunykimui. Tai žinoti reikia ir kas tik benutiktų gyvenime - NEPASIDUOTI! Juo labiau nesifokusuoti į negatyvą. Vos tik pajutus, kad širdį užvaldo liūdesys ir sunkios mintys - užtikrintai ištarti: STOP - užteks verkšlenti ! Aš esu ( savo vardą).
Aš kuriu savo gyvenimo scenarijų. Aš esu Dievo vaikas ir su manimi bus viskas gerai.

Išjutau širdimi kiekvieną žodį. Su džiaugsmu priėjau prie laiptelių, kurie vedė į patį Dovydo žvaigždės centrą.
Užlipusi ant pirmojo laiptelio pajutau energiją per padus kylančią į pirmąją čakrą. Ant antrojo laiptelio užlipusi pajutau kylančią energiją į antrąją čakrą. Trečiasis laiptelis aktyvavo saulės renginį - trečiąją čakrą. Stovėdama žvaigždės centre tiesiog patekau į palaimos būseną. Tą nepakartojamą jausmą sustiprino per viršugalvį tekanti šviesos ir palaimos srovė.
Dvi nežemiškos srovės per viršugalvį ir pėdas susitiko širdies plote. Tai kažkas nenusakomo. Atsivėrė širdis, tekėjo ašaros. 

Noriu, kad ir tu tai patirtum, mielas skaitytojau. Tiesiog minutėlei padaryk pertrauką, atsistok ten, kur esi dabar. Pajausk pėdomis žemę, nuleisk pečius, atsipalaiduok. Leisk energijai laisvai tekėti per pėdas į motinėlės Žemės centrą. Pajausk kaip iš Žemės centro energija kyla link širdies. Jausk šilumą viršugalvyje. Dar labiau atsipalaiduok. Esi tarp dangaus ir žemės. Tu esi šedevras, kurį sukūrė Dievas. Nestabdyk tėkmės. Atverk karūnos čakros vartus, leisk energijai pakilti į aukščiausią dangaus sluoksn,į kur gyvena Dievai. Į tyriausią eterio sluoksnį. Susisiek su Dieviškąja šviesa. Pajusk dėkingumą ir besąlyginę meilę kiekvienoje kūno ląstelėje. Leisk sau priimti ką tik įvykusią gyvenimo transformaciją.
Viskas, ko tau reikia, jau yra su tavimi. Neabejok savo vidine galia. Pasimėgauk šia patirtimi ir pasiimk ją su savimi. Ji tavo amžiams. Dabar rankose turi tokį įrankį, kuris tau padės rasti išeitį iš bet kokios susidariusios situacijos, bet kokiame gyvenimo etape.
Jei esi pasiruošęs, keliaukime toliau link baltųjų povų giraitės.
Mūsų dar laukia trys bokšteliai ir paskutinės akimirkos danguje su Mokytoju.

Kai atmerkiau akis pamačiau tokią pačią virvelę, kurią patraukus galėsiu pereiti į penktąjį bokštelį.
Timtelėjau virvelę ir atsidūriau žydrame ir skambančiame rutulyje.
- Kur aš? - nedrąsiai paklausiau.
Mano žodžius išblaškė verianti širdį melodija. Muzika buvo tokia graži, kad aš net kvėpuoti pamiršau, tą akimirką net suabejojau, kas esu...

6 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Taip gera buvo tame magiškame rutulyje, kad atrodė čia pasilikčiau amžinai. Kas mane taip užbūrė jame?

- Greičiausiai muzika. Esu jau pastebėjusi, kad ji vos per kelias sekundes gali išvesti mane iš pačios slogiausios būsenos. Pajutau begalinį dėkingumą savo ausim, kad galiu girdėti. Padėkojau ir širdžiai, kad galiu ją išgyventi. Padėkojau Kūrėjui už Mokytoją, už viską ką patyriau būdama dangiškoje mokykloje.

Stebuklingai dingo laikas ir erdvė.

Penktosios čakros vieta yra gerklė. Ją blokuoja melas. Nesvarbu, kam meluoji, ar sau, ar kitiems. Tai pamoka, kurią turime prisiminti gyvendami žemėje, kur viešpatauja tiek pagundų, tyko tiek spąstų, bet tuo pačiu yra ir daugybė dovanų. Kiek pamenu, Mokytojas šiai temai paskyrė visą dieną, kad tos pamokos neužmirščiau niekada.

Ne veltui ji vadinasi VIŠUDHA (gerklės čakra). Jos reikšmė: visha- reiškia nuodai, suddhi - valyti. Tad bet kokia melo forma virsta nuodais ir užnuodija visą žmogaus gyvenimą. Sujaukia mintis ir žmogus praranda vidinę ramybę. Pažadėk sau, kad geriau sakysi tik tiesą, o jei jos pasakyti negalėsi - didvyriškai tylėsi. Ir niekas neturės galios iš tavęs išpešti saldaus, bet kerštingo melo. Šios čakros pojūtis yra klausa. Skaičius 16, simbolis apskritimas. Kokia tobula Dieviškoji geometrija. Visos formos taip tiksliai išreikštos. Gal dar ilgai būčiau mėgavusis žydrojo bokštelio svetingumu, jei nebūčiau pajutusi, nežinia iš kur atskridusio žvarbaus vėjo gūsio. Net oda pašiurpo. Kaip viešpatavusi palaima, lyg išgąsdinta stirna, spruko į miško gilumą. Tiesiog stebėjau akyse vykstantį pokytį. Kai paskutinį žydrą rutulio plotelį pripildė tirštas, šaltas, pilkas rūkas, pradėjau nerimauti. Į galvą pradėjo lįsti baisiausios mintys ir širdį užliejo baimė. Pokytis įvyko taip staigiai, kad savo vidinės harmonijos neišlaikiau. Rūkas taip sutirštėjo, kad man rutulyje pritrūko vietos. Ne juokais išsigandau. Galiausiai nematoma rūko galia apsivyniojo aplink mano kaklą ir negailestingai pradėjo veržti. Vos galėjau įkvėpti. O ir deguonis virto kažkokia klampia mase ir trugdė kvėpuoti. Ėmiau blaškytis po visą rutulį. Bandžiau rankomis užčiuopti virvelę, juk ji turėjo kažkur būti. Jos niekur neužčiuopiau. Pagalvojau, kad tuoj neteksiu sąmonės ir manęs niekas neras tirštame, šaltame rūke.

Tuo mano linksma ekskursija per gražiuosius bokštelius būtų pasibaigusi, jei ne mano Mokytojas būtų atskubėjęs pačiu reikalingiausiu metu.

Ausyse, mano brangiausiose ausyse, suskambo Mokytojo balsas. Apsidžiaugiau, nes žinojau, kad turiu galimybę ištrūkti iš rutulio gyva. Kokią Dievišką galią jis turėjo. Norėjau būti tokia išmintinga kaip jis.

Viskas gerai, pakartojo:

- Nurimk ir susitelk į kvėpavimą. Nebijok. Tau nieko nenutiks.

- Kalbėjom abu mintimis. Nurimau. Suvokiau, kodėl buvau patekusi į spąstus. Atsipalaidavau per daug ir pamiršau kelionės tikslą...

- Šaunuolė! Vėl išgirdau kalbant Mokytoją:

- Kai turi tikslą, nepamesk jo, nesvarbu, kokiais pyragais tave viliotų, kokiomis pagundoms tavęs negundytų. Tegul tai būna tavo vidinis vektorius, Robino Hudo strėlė, kuri pasmerkta pasiekti dešimtuką. 

- Gerai, Mokytojau, pažadu, kad šios klaidos nepakartosiu. Net nusišypsojau pati sau. Ir virvelę pamačiau prasisklaidžius rūkui ramiai tabaluojančią prieš akis. Timptelėjau greit, tarsi, bijodama ją vėl prarasti. Nieko neįvyko. Timptelėjau dar kartą - jokio atsivėrimo. Vėl pajutau kylančią baimę, bet laimei prisiminiau Mokytojo žodžius, kad kas benutiktų, nerodyti baimės. Jei ir apsimesiu, kad nebijau, vis tiek bus geriau nei imsiu bijoti iš tikrųjų.

- Aš rami, aš saugi, su manimi viskas bus gerai, bet virvelės patraukti nedrįsau. Dvejojau kaip pasielgti. Virvelė lyg šaipydamasi iš manęs ritmingai judėjo pirmyn - atgal, pirmyn - atgal...

Kai išgirdau Mokytojo žodžius, net palengvėjo.

- Dar noriu tau priminti apie šį kauzalinį, dar kitaip vadinamą - karminį kūną. Penktąjį bokštelį. Kauzalinis (priežastinis) kūnas. Tai angelų, meistrų pasaulis ir, jei tu atrasi savo sielos pašaukimą - įvykdyti tobulą Dievo planą, jei gyvensi iš išskaičiavimo, pamynusi savo sielos esybę, gyvensi tik regimojo pasaulio suvokimu, nutolsi nuo savo misijos ir laimės paukštė paliks tavo namus. Nesuklysk, akys mato tik tiek, kiek gali aprėpti žvilgsnis. Tai tavo riba. Klausa ribų neturi. Informacija neapčiuopiama, bet ji labai svarbi. Jau buvome apie tai kalbėję, bet dar kartą pakartosiu. Nes kartojimas plečia neuronų jungtis. Tai padeda mintims tapti realybe. Kaip minėjau, materialiame žemiškame gyvenime dažniausiai žmonės tiki rega. Dvasiniame pasaulyje akių nereikia, viską atsveria klausa: matau tai, ką girdžiu, matau tai - kuo tikiu. Išmok klausytis. Tai svarbu prisiminti. Mokslas taip pat yra ribotas. Tų dalykų, kurių plika akimi namato - nesugeba paaiškinti. Tai ir priskiria dalykus, kurių negali pačiupinėti į fantastikos skyrelį, kaip neegzistuojantį, nepagrįstą.

Tavo širdis visada žinos tiesą, tad linkiu išmokti skaityti širdies raštą. Visi pokyčiai gyvenime įvyksta jais tikint. Tavo tikėjimas - tavo galia. Pagal tavo tikėjimą aruodai bus visada pilni arba visada tušti. Tegul tavo dvasinės akys bus visada atmerktos, o veiksmai - vedantys į tikslą. Niekas nepraeis tau skirto kelio, kaip ir tu neik kažkieno pramintu taku. Tik tavo nemirtingoji siela žino kelią. Te ji tave veda pirmyn. Tik jai gali paklusti. Niekam kitam.

Jaučiausi išgelbėta, drąsiai timptelėjau virvelę. Rutulys prasiskyrė, lyg pilies vartai ir aš, lyg karalienė, nuėjau šeštojo bokštelio link.

7 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Širdyje ir visame kūne jutau tokį lengvumą, kad atrodo skridau savo nematomais, bet jaučiamais sielos sparnais.

Takelis, kuris vedė iki tamsiai mėlynojo bokštelio buvo nusėtas indigo spalvos gėlytėmis. Gal todėl ir jaučiausi lyg skrisdama, nes tik taip galėjau apsaugoti iš pažiūros gležnas gėlių galvutes. Net atsisukau pažiūrėti. Gėlytės lyg niekur nieko spindėjo saulės šviesoje.

Atėjo metas susipažinti su šeštąja čakra.

Šeštojo bokštelio durys buvo atvertos. Įėjusi, pačiame jo viduryje pamačiau didelį tinklą, kuriame atrodė sutalpinti visi žemiško gyvenimo daiktai. Ko tik čia nebuvo. Mačiau muzikos, medicinos instrumentus, meno priemones, knygas, drabužius, virtuvės reikmenis, darbo įrankius...

- Nustebai? Išgirdau Mokytojo balsą.

- Taip, kieno tie daiktai?

- Jie visų. Prieik arčiau ir išsitrauk tau patinkantį daiktą.

Akys raibo nuo daiktų įvairovės. Jos nespėjo aprėpti visų daiktų, o ranka, širdies vedina jau siekė knygos. Knyga, kurią paėmiau buvo tarsi gyva. Kas kartą versdama jos puslapį jutau tam tikrą energiją įvairiose kūno vietose. 

- Kas tai? - Bandžiau perskaityti žodžius tikėdamasi, kad rasiu atsakymą. - Kas tai per knyga, apie ką ji? Kodėl ją taip lengvai pasirinkau?

- Todėl, kad ji priklauso tau. Išgirdau Mokytojo balsą.

- Galėsiu ją pasiimti su savimi? 

- Taip. Tik kitoje formoje. Jos turinį rasi savo mintyse. Jos vieta kakta - vieta tarp tavo antakių. Jos simbolis lotosas su dviem lapeliais. Čia susitinka du kanalai. Pameni Dovydo žvaigždę? Tai dvi priešingybės - šviesa ir tamsa.

- Kas kartą, kai žiūrėsi į dangų nusėtą žvaigždėmis, sustiprinsi šeštąjį energetinį centrą, savo kosminę sąmonę. Tai tavo sąmoningumas. Tavo ryšiai su pasauliu, žmonėmis. Gyvenime sutiksi skirtingų žmonių ir kiekvienas pasirodys pačiu reikalingiausiu tavo evoliucijos augimo etapu. Vieni paduos ranką kopiant į kalną. Kiti norės nustumti tave į bedugnę. Ir visi jie bus tavo sielos vedliai, tavo mokytojai,  tavo minčių ir darbų atspindžiai. Jei nori, kad pasaulis šypsojotųsi, pirmas jam nusišypsok. Elkis su kiekvienu taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Dovanok dovanas, kurias norėtum gauti iš kitų. Matyk abi medalio puses. Gyvenk su džiaugsmu širdyje. Būk savo gyvenimo kūrėjas. Tavo požiūris, intelektas, išmintis, kūryba - raktai, kuriais atrakinsi visas duris pasitaikančias gyvenimo kelyje. Pasitikėk pasauliu.

- Dėkoju, Mokytojau. Užmerkiau akis ir pajutau kaip pro atvertą trečiąją akį teka išminties žodžiai, kaip pripildo mano sąmonę, pasklinda po visatą ir apsukę ratą nusėda mintyse pripildydami kiekvieną ląstelę tyra esencija.

- Mokytojau, kaip išsaugoti džiaugsmą, kuris užliejo mane?

- Tiesiog žinok, kad viskas, ko tau reikia, jau egzistuoja tavo realybėje. Jausk tai. Tikėk. Rask laiko pabūti tyloje. Ji tau atvers visas paslaptis. Jei pajusi, kad išaušusi nauja diena nekviečia šokti, kurti ir nejausi vidinės harmonijos, neieškok kaltų. Lengviausia yra suversti kaltę kitiems ir taip nutolti nuo tiesos. Tikras kūrėjas prisiima pilną atsakomybę už viską, kas iš jo išeina.

- Dievas suteikė tau privilegiją, kurios net pats niekada nesulaužys, tai -laisvą valią. Už tai pareikalaudamas tik vieno dalyko - atsakomybės. Niekas nei pagerins, nei pablogins tavo gyvenimo. Viskas slypi tavyje. Skleisk aukšto dažnio vibracijas ir žemosiom neliks vietos.

- Taip, Mokytojau. Prisiminsiu kiekvieną Tavo žodį.

Virvelė lyg žinodama, kad pamoką išmokau, vėl pasirodė prieš mano akis.

Timtelėjau ją ir prasivėrus durims žengiau tiesiai į liftą, kuris jau laukė manęs, kad galėtų pakylėti į septintąjį aukštą. Septintąją čakrą. Ji randasi aukščiausiame galvos taške. Jos spalva balta, violetinė. Simbolis - tūkstantalapis lotosas. Ją įkūnija tūkstantarankė dievybė Amitabha. Tavo esatis sukurta daryti gerus darbus patiriant aukščiausiąjį gėrį ir malonę. Ji vadinama karūnos čakra. Ji suvienija visus žmogaus kūnus: fizinį, emocinį, mentalinį ir dvasinį. Tai susiliejimas su Dieviškąja esatimi, kai nebėra jokių ribų. Čia žmogus patiria besalyginės meilės didybę. Nelieka jokio atskirtinumo. Viskas aplink tampa vieniu. Įvyksta viso gyvenimo prasmės transformacija. Suvokimas, kad esi nedaloma Dievo dalelė.

Paskutinis aukštas neturėjo nei sienų, nei lubų. Aplink save jutau beribę erdvę, susiliejimą su dieviškąja substancija. Supratau, kad viskas manyje yra tobula, kad egzistuoja tik tyra meilė. Norėjau kuo greičiau atsidurti baltųjų povų giraitėje. Norėjau savo patyrimais pasidalinti su Mokytoju žiūrėdama jam tiesiai į akis. Vos tik apie tai pagalvojau išvydau baltų plunksnų vėduoklę išskleidusį karališkąją baltąjį povą.

Akimis ėmiau ieškoti Mokytojo.

8 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Apart baltųjų povų, margaspalvių drūgelių, gražiųjų gėlių, giraitės žalumos ir begalinio spindinčio dangaus - Mokytojo niekur nemačiau. Paprastai būčiau sunerimusi, uždavusi sau daugybę klausimų: kaip, kur, kodėl?.. Jei ne karališkojo povo uodega spindėdama saulėje nebūtų patraukusi mano dėmesio ir lyg karališkoji kobra nebūtų sukausčiusi mano žvilgsnio.

Žiūrėjau į šį Dievo kūrinį ir galvojau, koks talentingas yra Kūrėjas padovanojęs akims tokį grožį.

- Sutinku su tavimi: išgirdau mielą ausiai balso tembrą.

- Povas yra ypatingas paukštis. Tai dvasingumo, išminties ir žinių simbolis. Povo plunksnoje yra įkūnyta visa reginti ir stebinti Dieviškoji akis. Nuo jos niekur nepaspruksi ir nuo jos nieko nepaslėpsi. Tad gyvenk atsakingai. Suvokdama, kad už kiekvieną veiksmą reikės atsakyti. Net induistų Dievo Krišnos galvos apdangale buvo prisegta povo plunksna kaip šviesos pergalės prieš tamsą simbolis.

- Viduramžiais alchemikai gamindavo gydomuosius miltelius naudodami povo plunksnas. Povas simbolizavo drąsą, klestėjimą ir turtą. Jo dvasinė prasmė lyg Fenikso. Sudegti ir atgimti iš pelenų naujam, tikram sielos gyvenimui. Niekada nepasiduok. Neišduok savo dvasinių vertybių.

Nutilus žodžiams akimis perbėgau stebuklingąją giraitę ir išvydusi ateinantį Mokytoją nubėgau jo pasitikti. Nieko šią akimirką netroškau kaip kuo greičiau pasidalinti patirtimi keliaujant iš bokštelio į bokštelį. Tiek visko nutiko, kad net nebežinojau nuo ko ir pradėti.

Pasakojau nesustodama kaip keletą kartų buvau praradusi budrumą ir išsigandusi. Kaip eidama vis į naują bokštelį kūne jutau skirtingas vibracijas ir širdyje gimstantį dėkingumą ir meilę. Pasakojau, kaip jutau Mokytojo vedimą, žinių perdavimą ir apsaugą. Kaip laiku gaudavau atsakymus į iškilusius klausimus.

Mokytojas leido man išsikalbėti. Ir, kai baigiau pasakoti, su šypsena veide pasveikino ir laimindamas palietė mano kaktą, širdį, pečius ir savo delnais suėmęs mano rankas ištarė:

- Egzaminą išlaikei. Tu viską išmokai ir esi pasiruošusi kelionei į žemę.

9 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Po šių žodžių pajutau, kad atėjo metas atsisveikinti. Nebesupratau ar noriu juoktis ar verkti. Juk visos tos pamokos buvo skirtos vieninteliam prasmingam dalykui, pasiruošimui gyventi Žemėje. Dabar, kai jau kliūčių neliko iškilo dar didesnė dilema, ar aplamai noriu ten keliauti...

Norėjau kažką gražaus pasakyti Mokytojui, dar kartą jam padėkoti už visas dovanas, kurias negailėdamas man dalino visą dangiškojo gyvenimo laikotarpį. Nežiūrint mano gebėjimo gražiai išdėstyti mintis ir be pastangų jas perteikti - nieko negalėjau pasakyti. Kiek tai būtų užsitęsę nežinau, jei iš visų pusių nebūtų pradėję rinktis dangaus gyventojai.

Klausiamu žvilgsniu pažiūrėjau į Mokytoją. Jis tik paėmė mane už rankos ir mes abu atsidūrėme pačiame susirinkusiųjų centre. Kiekvieną giminingą sielą apžvelgiau akimis ir kiekvienam iš savo širdies nusiunčiau po meilės spindulį.

Jų rankose pastebėjau mažus ritinėlius. Pagalvojau, kad greičiausiai tai atsisveikinimo žodžiai, palinkėjimai ar šiaip kažkas prasmingo ko prireiks man nukeliavus į Žemę. Taip, jų rankose paruošti ritinėliai skirti būtent tau. Tai jų širdžių dovana. Kiekvienas tau nori perduoti savo aukščiausią suvokimą, kurį patyrė dangiškoje mokykloje, kad tik tave apsaugotų nuo šėlstančių gyvenimo audrų. Kad apsaugotų tavo sielą nuo tykančių pavojų.

- Blogis, kaip ir gėris, visada keliauja kartu. Visada atskirk tai, kas yra tikra, kas yra meilė ir kas yra šviesa. Būk tvirta savo tikėjime ir nė už jokius pinigus neparduok to, ką brangini labiausiai - savo laisvo pasirinkimo. Net Dievas nedrįsta eiti prieš žmogaus valią. Ir, jei žmogus save išduoda, tiesiog palieka jį tol, kol jis pats suvoks tokios padėties beprasmybę ir norės ją pakeisti. Jei taip nutiktų gyvenime, kada pasijusi atstumta, tiesiog palikta be globos ir ryšio - pajausi tai iš kart. Tai toks skirtumas, kad jo nepastebėti neįmanoma. Ir tada turėsi tik vienintelę galimybę žemėje išsigelbėti prašydama pagalbos, iš visos širdies melsdamasi ir atgailaudama už padarytą veiksmą ar duoto pažado sulaužymą.

- Dievas visada išgirsta savo vaiko maldą. Ir kuo daugiau su dangiškuoju Tėvu bendrausi, dalinsiesi ir džiaugsmais, ir vargais - tuo didesnį ryšį turėsi. Tas ryšys užmegstas per tavo nemirtingą sielą. Siela nesensta ir nemiršta. Ji tik palieka kūną ir išmokusi reikalingas pamokas reikarnuojasi (įsikūnija kitame kūne, kurį dažniausiai pati ir pasirenka). Todėl niekada nekaltink savo gimdytojų nei mamos, nei tėčio kad gimei ne laiku, ne tokiom akim, ne karaliaus šeimoje, ne svajonių mieste... Gimei toks, koks norėjai gimti, nes pats viską pasirinkai - kaip kalbėjau - savo laisva valia. Nieko už nieką nekaltink, o juo labiau neprimesk niekam atsakomybes už savo nelaimes. Kol neprisiimsi pilnos atsakomybės už savo veiksmus ar neveiksmus - negyvensi sau skirto gyvenimo, o tik egzistuosi. Suksies lyg voverė nesibaigiančiame SAMSAROS (gimimų ir mirčių rate, kurios simbolis gyvatė - įsikandusi į savo uodegą).

Mokytojo rankos pakilo į dangų, į jas nusileido tobulo dizaino povo plunksna. 

- Tai paskutinis dangaus palaiminimas skirtas tau. Žinutė nuo Dievo, kad visa pasaulio išmintis nuo neatmenamų laikų sutalpinta tavo nemirtingoje sieloje padės rasti tikrąją tiesą.

Dangaus skliaute skambėjo nežemiška muzika. Kiekvienas man skirtas ritinėlio turinys transformavosi į muzikos garsus ir įsiskverbė į kiekvieną kūno ląstelę.

Mokytojas apkabino mane ir sukuždėjo į ausį:

- Prisimink, kad visi lobiai paslėpti tavo širdyje ir tik ten rasi viską, ko trokšti. Dovanoju tau pačią brangiausią dovaną, kuri padės tau žinoti nežinant ir matyti nematant!

Palaima užliejo mane ir su dėkingumu širdyje ėmiau skrieti į Žemę. Kur manęs labai laukė mama ir tėtis. Savo mažosios mergaitės žydrom, lyg dangus, akim.

© Visos autorės teisės saugomos.

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: