Juratė Gelumbickienė knygos "Prisimink" autorė

1 projekto "Pavasario aidai"savaitė

Jei užgesusias žmogaus akis paversi spindinčiais deimantais - savo gyvenimą gyveni ne veltui!

Autorė

Šiandien neeilinė diena. Mano sielos, baigusios dangaus akademiją, laukė ilga kelionė į žemę. Jaučiau ir nesuvokiamą jaudulį ir džiaugsmą, visus jausmus vienu metu. Žinojau gerai kokie išbandymai, sunkumai, dovanos, džiaugsmai ir nusivylimai laukia manęs nepaprasto grožio žemėje.

Viskas šiandien atrodė kitaip. Net dangus kitaip spindėjo. Ir muzikos garsai, kuriuos kasdien girdėdavau skambėjo dar gražiau ir dar giliau lietė sielos stygas.

Susimąsčiau kaip reikės gyventi, kai visa išmintis, pamokos, įgytos žinios ir patirtys bus ištrintos iki tam tikro momento. Iki tos didingos akimirkos kol išmoksiu net skaudžiausias gyvenimo pamokas priimti lyg didžiausią dovaną ir malonę. Kol išmoksiu priimti ir pamilti save tokią kokia esu ir išmoksiu besąlygiškai mylėti visus ir viską. Kol kitame neieškosiu trūkūmų, o įžvelgsiu Dievo kūrinio tobulumą.

Panirusi į savo mintis nepastebėjau einančio Mokytojo. Kai mūsų akys susitiko pamačiau jį besišypsantį ir lengvu žingsniu artėjantį link manęs.

Priėjęs apkabino mane ir savo nežemišku balsu ėmė niūniuoti mano mėgstamiausią melodiją.

Muzika man turi ypatingą galią. Ji lyg sielos balzamas užgydo visas žaizdas, paguodžia ir padrąsina pačiose sudėtingiausiose situacijose. Muzikos garsai apglėbė mane ir aš pajutau, kad skrendu man nematytais miestais, gatvėmis, trumpam sustodama ties nepažįstamų žmonių veidais. Keista, prasilenkdama su skirtingais žmonėmis jutau skirtingus jausmus ir skirtingas energijas. Mintyse klausiau Mokytojo, kas tie žmonės? Paprastai, gaudavau atsakymą vos tik paklausus, bet šiandien net ir pakartojus klausimą atsakymo nesulaukiau. Kai mokytojas nutilo pajutau, kad stoviu savo pamėgtoje rožių alėjoje.

Ar patiko kelionė? Paklausė tyliai. Linktelėjau galvą, nes žodžiai užstrigo gerklėje ir iš akių riedėjo maži ašarų perliukai. Širdyje jaučiau neišvengiamą išsiskyrimą ir žinojau, kad mano įprastas gyvenimas danguje bus užrakintas po septyniom spynom. Ką išmokau čia turėsiu pritaikyti žemėje mokydamasi žemiškojo gyvenimo universitete.

Dar kartą paklausiau Mokytojo apie sutiktus žmones. Jų buvo tiek daug ir, atrodo, kad visus juos pažįstu. 

- Taip, tai tiesa. Tu juos visus pažįsti, tiksliau tavo siela juos prisimena. Visi jie daugybėje reinkarnacijų (kelionių iš gyvenimo į gyvenimą) buvo sutikti ir su vienais mažiau, su kitais daugiau tu turi neišsprestų karminių užduočių, užrištų karminių mazgelių kuriuos šiame žemiškąjame gyvenime galėsi atrišti.

- Su kiekvienu iš jų susitiksi. Jie bus geriausi tavo mokytojai. Tavo pamoka bus matant žmogaus tamsiąsias spalvas neskubėti jo teisti ir vertinti. Viskas, kas tave skaudins ir erzins bus tavo minĉių ir veiksmų rezultatas iš praeities. Visi jie bus tavo sielos nenuvalyti veidrodžiai. Visi mieli žmonės ir įvykiai bus tavo užtarnautos dovanos, kurias turėsi branginti.

Man labai patiko Mokytojo dėstoma gyvenimo išmintis, nekintami universalieji gyvenimo dėsniai. Viskas, ką iš jo išmokau turėjo gilią prasmę. Tai buvo tiesa, kurią turėjau prisiminti ir pačiu harmoningiausiu būdu pritaikyti žemėje.

Viską supratau, tik vienas klausimas man nedavė ramybės. Aš paklausiau:

- Kaip man išvengti klaidų?

- Klaidų nėra. Yra tik patyrimai, kurie reikalingi tavo sielos evoliucijai. Būk rami. Teisingą atsakymą žinos tavo širdis. Pasikliauk ja. Visada klausyk širdies, bet nepamiršk ir proto.

- Kaip ji žinos? Mokytojas ranka parodė, kad prisėsčiau, įsitaisė pats ir ėmė pasakoti.

- Visada po kiekvieno veiksmo pajausk jausmą širdyje. Jei tave užlies lengvumo ir džiaugsmo banga, jei tau bus ramu ir gera - pasielgei teisingai. Jei pajusi nerimą, liūdesį, pasimetimą - pasirinkimas netikęs! Tai ne tavo kelias. Tai taip paprasta. Tik pasikliauk savimi, stebėk ir jausk savo vidinę būseną.

Vėl mano širdį užliejo dėkingumas ir vėl riedėjo ašarų perliukai. Mokytojas padavė nosinaitę. Ji kvepėjo tyriausiu levandų eterinių aliejų aromatu. Viskas bus gerai. Dievas niekada nepalieka savo vaikų. Gaila, kad kartais apsupti sėkmės žmonės pamiršta padėkoti Visagaliui. Ir tik tada prisimena Dievą, kai užklumpa liga ar nelaimė.

- Tikriausiai visi girdėjot tokias eilutes: "prašyk ir tau bus duota, belsk ir tau bus atidaryta"?

- Todėl, kas benutiktų žmogui jis visada bus išgelbėtas. 

Mokytojas vis kalbėjo ir kalbėjo, kartas nuo karto primindamas man, kad viską prisiminčiau.

Staiga akinančia balta šviesa nušvito visas dangus. Šviesa buvo tokia ryški, kad net ranka prisidengiau akis.

- Iš kur ši šviesa, Mokytojau?

- Tai žmogaus Siela keliauja į dangų. Būdamas gyvas žmogus padarė daug gerų darbų žmonėm, kurių angelai sargai susirinko padėkoti ir palydėti Sielą pas Dievą. Todėl stenkis kuo daugiau padėti, užjausti, padrąsinti ir mylėti kiekvieną sutiktą gyvenimo kelyje.

2 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Ryški šviesa po trūputį ėmė blėsti. Manyje pulsavo tik dėkingumas ir meilė. Pamaniau kaip būtų gera gyventi Žemėje,  jei žmonės mylėtų vienas kitą ir saugotų lyg brangiausią turtą. Iš Mokytojo pasakojimų žinojau, kad žemėje veikia Amžinieji, Nekintami Visatos dėsniai. Jų nevalia pamiršti. Bumerango dėsnis yra negailestingas budelis, o kartu ir geroji fėja. Ką išleisi iš savęs, tas ir sugrįš. Į Žemę ateina žmogus, kad ištaisytų praeities klaidas, o ne prisidarytų naujų. Tik mes tai sužinome per vėlai ir dažniausiai atsipeikėjame tik tada, kada našta pasidaro per sunki. Gerai yra tai, jei mes sugebėjome save įstumti į duobę, sugebėsime save ir ištraukti.

Žmogaus gyvenimą įtakoja daugybė faktorių. Svarbiausia gyvenime yra išmokti suvaldyti mintis. Kaip tu mąstai, taip tu ir jautiesi, kaip jautiesi, tą ir pritrauki į savo gyvenimą. Bus dienų, kada žmonės nusisuks, teis ar išjuoks. Kas benutiktų - svarbu neišduoti savęs.Tikėti savo vidine šviesa. Būti ta ugnimi, kuri šildo, kuri pakylėja į naujo gyvenimo etapą. Suprasti ir tą, kuris yra didelio ir gražaus kelio pradžioje. Tu nežinai kokioje aplinkoje žmogus augo. Greičiausiai net įsivaizduoti negali kokiomis sąlygomis žmogus turėjo išgyventi. Visų kryptis yra viena. Visi mes esame Dievo vaikai. Kiekvienas keliaujame savo tempu neišvengiamos savo evoliucijos link.

Minčių srautas nutrūko, kai per visą dangų pamačiau vilnijant gražiausių spalvų jūrą. Spalvos viena po kitos artėjo link manęs. Netrukus vientisa spalvų juosta pasidalino į tris dalis. Vidurinė, žalioji, nepakeitė savo krypties. Atrodo, ji tiesiai taikėsi į mano širdį. Žydra, mėlyna (indigo) ir violetinė - grakščiai pakildama aukštyn ėmė leistis man į viršugalvį. Raudona, oranžinė ir geltona apsukusi ratą iš apačios ėmė kilti mano pėdomis. Jaučiau, kad spalvos iš viršaus sukasi pagal laikrodžio rodyklę ir pasiekusios širdį tęsia savo magišką šokį. Spalvos iš apačios per pėdas judėjo prieš laikrodžio rodyklę. Pasiekusios širdį mielai prisijungė į šokėjų ratelį.

Jei kas dabar paklaustų, kaip jaučiuosi, greičiausiai nerasčiau nė vieno išmintingo žodžio tam jausmui apibūdinti. Tiesiog jaučiausi taip, kaip dar niekada nesijaučiau. Užliejo begalinė pilnatvė, lengvumas ir džiaugsmas. Šią akimirką man nieko nereikėjo ir tuo pačiu aš turėjau viską, ko man reikia. Jaučiausi vienyje su Kūrėju ir to jausmo niekada nepamiršiu.

Mokytojo šypsena liudijo, kad aš šią patirtį prisiminsiu gyvendama Žemėje. Tai bus tas žinojimas, kurio link turiu keliauti ir tas šviesos spindulėlis, kuris nušvies kelią tamsoje.

Mokytojas kalbėjo ir kiekvienas jo žodis su pagarba buvo dedamas į mano sielos šventyklą.

- Viskas pasaulyje vibruoja. Žmogus yra energetinė būtybė. Žmogus sudarytas iš septynių kūnų, iš kurių tik fizinis kūnas yra matomas žmogaus akimi ir jį galima pačiupinėti. Šio kūno principas: AŠ ESU. Tai mūsų šaknys, stichija: žemė.

- Be jo negali egzistuoti kiti, subtilieji mūsų kūnai. Todėl kūną reikia mankštinti, sveikai maitinti, suteikti geras gyvenimo sąlygas. Kiekvienas kūnas turi savo energinį centrą. Kaip ir visas pasaulis jis sukasi. Sanskrito kalba tai reiškia ratą. Dar ji yra vadinama čakra. Ji yra raudonos spalvos. Ir tu viename gyvenimo etape šią spalvą būsi įsimylėjusi. Pirksi raudonos spalvos drabužius ir labai gerai jausiesi juos dėvėdama. Ar pameni, kuo dar gali sustiprinti bazinę čakrą? 

- Taip, Mokytojau, pamenu: masažu, bėgiojimu, imbiero, kedro, kipariso, pačiulio, sandalo, vetiverijos eteriniais aliejais.

- Šaunuolė, prisiminkim antrąjį - eterinį kūną. Sakralinė čakra - seksualumo, emocijų ir kūrybiškumo centras. Eterinio kūno stichija: vanduo. Tai nematomas subtilusis kūnas saugantis fizinį kūną. Jis randasi du pirštai žemiau bambos ir yra oranžinės spalvos. Eterinis pasaulis susijęs su pojūčiais. Sustiprinti jį galima medituojant, atliekant dvasines praktikas, kontaktas su vandeniu, plaukiojant, klausantis rytietiškos muzikos, šokant, žiūrint į mėnulį, auginant katę, harmoningi lytiniai santykiai. Medžių ir gėlių aromatų eteriniai aliejai. Antrą čakrą balansuoja: Bosvelijos, Jazminų, Rozmarino, Rožės, kvapniojo šalavijo eteriniai aliejai.

3 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Vėl susimąsčiau, kaip reikia visą tą išmintį, kurią man perdavė Mokytojas, prisiminti?

- Nesijaudink dėl to - išgirdau. Žinojau, kad Mokytojas geba skaityti mintis, vis tik lengvai krūptelėjau išgirdusi aiškų jo balsą.

- Tu viską prisiminsi, tiesiog žinosi nežinodama. Tavo nemirtingoji siela budės ir dieną, ir naktį, kad tu būtum saugi ir gautum viską, ko tau reikia. Jei norėsi turėti viską, ko tau reikia, savo viduje turėsi turėti absoliutų tyrumą. Turėsi būti atvira pati su savimi, nes kito kelio Dieviškoje Visatoje nėra. Jei bandysi gudrauti žinodama žodžius ar technikas, bet neturėdama to vidinio tyrumo - nieko nesigaus. Tik tyrumas pritraukia tyrumą. Gerumas pritraukia gerumą. Šviesa pritraukia šviesą.

Tiesa atspindi tiesą.

Žmogus savo prigimtimi yra mažasis kūrėjas, burtininkas, stebukladarys. Jame gyvena Dieviškoji, visa galinti kūrybinė kibirkštis. Ne visi džiaugiasi žmogaus galiomis. Yra ir tokių, kurie stengiasi specialiai prigimtines žmogaus galias sumenkinti, kad galėtų juos valdyti. Nori taip suklaidinti žmogų, kad jis net nebandytų ta galia pasinaudoti.

Kaip jau minėjau, žemėje veikia universalieji Visatos dėsniai. Vienas iš jų yra balanso dėsnis. Gėris negali egzistuoti be blogio. Taikos nėra be karo. Šilumos nėra be šalčio. Viskas yra tobula ir visko gyvenime reikia. Visada matyk naudoje trūkumą ir trūkume naudą. Tai žinodama nenukrypsi į kraštutinumus. Įvertinsi situaciją ir niekas tavęs neišmus iš vėžių. Kai tai įvaldysi, per gyvenimą žengsi lengvai ir pasitikėdamas savo vidine šviesa. Tu žinosi, kad moneta turi dvi puses ir viena be kitos egzistuoti negali. Šviesos žmonės nerėkia, kad jie yra šviesa. Jie nekviečia eiti paskui juos. Jie tiesiog ją spinduliuoja. Net neprašomi padeda arba pataria. Jie mato žmogų kiaurai. Jų šviesą jaučia visi.

Dabar padarykime trumpą pertraukėlę ir nukeliaukime už tų žydinčių medžių. Žiedų aromatas tiesiog plukdė mane lyg laivelį vandens paviršiumi. Žinojau, kad einu, bet kojos nelietė žemės. Nuleidau akis žemyn norėdama tuo įsitikinti.

- Viską nori patikrinti?

- Nepaleidi kontrolės?

- Tau reikia viską pačiupinėti?

- Paleisk tai. Tai yra pati didžiausia klaida, kurią žmonės daro.

Mokytojas paėmė mano ranką ir uždėjo ją ant mano širdies. Mano kūnas prisipildė šviesa ir besąlygine meile.

- Pasitikėk tuo jausmu kuris gimsta viduje. Jis vienintelis yra teisingas. Jei lauksi įrodymų, viską sugadinsi. Bus tokių dienų, kada žmonės prašys tavęs daiktinių įrodymų. Norės tavo tiesą paneigti. Vis tiek tikėk savimi. Tai darys tie, kurie dar nesupranta, kad yra amžina, nemirštanti siela tik trumpam atėjusi į šį žemišką, laikiną kūną, kad patirtų trumpalaikę žmogiškojo gyvenimo patirtį. Anksčiau ar vėliau žmogus vis tiek supras savo tikrosios prigimties esmę. Niekas nesukūrė svarstyklių, kurios galėtų pasverti meilę, gerumą, atjautą. Nežiūrint to - meilė yra.

Bus dienų, kai bus taip sunku, jog norėsis pasiduoti, verkti ir pulti į neviltį. Tuomet dar labiau tikėk savimi. NIEKADA NEPASIDUOK! Nes gyvenimas yra pati didžiausia dovana.

Mūsų mintys, mūsų veiksmai įtakoja mūsų gyvenimo kokybę. Ką išspinduliuojame, tą ir pritraukiame. Būdami gyvi mes galime viską pakeisti, pradėti iš pradžių! Jei tavo širdį sudaužys į šipulius - nepyk ant žmonių, nevadink jų "priešais". Nes priešų nėra. Yra tik mūsų didieji mokytojai. Jie yra mūsų veidrodžiai, kurių dažniausiai savyje nematome. Niekur nuo savęs nepabėgsi. Žinok, jei šiame gyvenime kažkas tau suteikė skausmo, vadinasi, tą patį padarei tam žmogui praeityje. Geriausia, ką tokioje situacijoje gali padaryti, tai atsiprašyti už tai, ko neprisimeni ir pasiųsti meilės spindulį į kito žmogaus širdį. Nustebsi, kaip situacija pasikeis. Pastebėsi, kad sutikdama nepažįstamąjį pirmą kartą arba norėsi bėgti nuo jo kuo toliau, arba norėsi bendrauti su juo iki ryto. Jis iš karto taps tavo artimu draugu, tavo siela jį atpažins. Tokius žmones sutikti ir keliauti su jais gyvenimo keliu yra didelė laimė. Net išsiskirdami su žmogumi jauskime jam dėkingumą. Kitaip neišsivaduosime iš Samsaros rato. Mirčių ir Gimimo rato, kuriame sutiksime tas pačias bėdas ir kančias. Samsaros simbolis yra gyvatė įsikandusi į savo uodegą.

Nesivelk į diskusijas, jei matai, kad tavo gyvenimo vertybės skiriasi nuo kitų žmonių vertybių. Mes visi praeiname individualią gyvenimo mokyklą. Neįmanoma nei pagreitinti gyvenimo įvykių, nei sulėtinti. Viskas vyksta laiku ir vietoje. Kartas nuo karto padaryk generalinę švarą tiek išorėje, tiek savo viduje. Kai pajusi, kad kažkas yra ne taip, kaip tu norėtum, kad būtų - užduok sau klausimą:

- Ar aš esu laiminga?

- Ar esu apsupta žmonių kuriuos myliu?

- Ar gyvenu savo svajonių gyvenimą?

Atsakymai tau nurodys kryptį link kur turi keliauti.

Tu esi Dievo vaikas ir jis niekada tavęs nepaliks.

Keliukas, kuriuo ėjome, ėmė siaurėti. Greitai jo visai neliko. Tada sustojome.

Mokytojas dar kartą pažiūrėjo į mano akis ir tyliai pakuždėjo į ausį:

- Dabar drąsiai ženk į savo ateitį.

- Viena?

- Taip, tai tik tavo patirtis. Eik pirmyn ir mes neužilgo susitiksim baltųjų povų giraitėje.

- Prisimink viską, ko išmokai ir pasitikėk.

Dar norėjau paklausti, kur randasi povų giraitė, bet Mokytojas jau buvo dingęs.

Nežinojau, kur žengti. Prieš mane stovėjo spalvotų gėlių siena. Lėtai judėjau į priekį rankomis praskleisdamą gyvų gėlių užuolaidą.

4 projekto "Pavasario aidai" savaitė

Ėjau drąsiai ir su kiekvienu žingsniu jutau gimstantį norą sutikti tai, kas neišvengiama. Kiek paėjusi pamačiau mirksinčias švieseles. Jos lyg tvora buvo apjuosusios teritoriją, kurioje stovėjo septyni bokšteliai. Mano dėmesį patraukė tai, kad bokšteliai buvo nudažyti lygiai taip, kaip danguje matytos spalvos. Kelias ir pats bokštelis buvo tos pačios spalvos. Pirmasis kelias buvo raudonas. Juo turėjau eiti norėdama kuo greičiau susitikti su Mokytoju, kuris tikėjausi, jog lauks manęs, kai aš praeisiu visus bokštelius. 

Raudonas kelias atvedė mane prie pirmojo bokštelio durų. Prieš atidarydama duris akimis perbėgau teritoriją norėdama įsitikinti ar tikrai vienintelė galimybė rasti baltųjų povų giraitę buvo ėjimas iš bokštelio į bokštelį. Supratau, kad vienintelis keliukas, kuris baigdavosi sulig statinio durimis ir buvo ta vienintelė galimybė judėti pirmyn. 

Nieko nelaukdama paliečiau ranka durų rankeną ir įžengiau vidun. Labai nustebau vietoj grindų pamačiusi žemės kilimą. Visa žemė buvo nusėta smailiomis strėlėmis. Pirma mintis buvo: kaip pereisiu per kambarį? Susibadysiu padus ir toliau negalėsiu keliauti? Širdį sukaustė baimė. Protas sakė laukti, o širdis ragino nedvejoti. Dvikova baigėsi, kai viduje aiškiai pajutau vedimą ir žinojimą, ką turiu daryti. Net išsišiepiau iki ausų. Toks tai buvo geras jausmas. Dėkingumas liejosi iš mano širdies. 

Net nesudrebėdama žengiau pirmąjį žingsnį. Mano dideliam nustebimui pėdos pajuto ne skausmą, o šviežios žolytės prisilietimą. Kaip buvo gera jausti šilumą, kuri kyla vis aukštyn link šlaunų. Pasiekusi stuburgalį šilta energija mažais ratukais šildė apatinę kūno dalį ir apibrėžusi lanką lėtai ėmė slinkti pėdų link. Mano kojos tarsi suaugo su žeme. Jaučiausi neapsakomai rami ir pasitikinti. Ausyse išgirdau mokytojo balsą:

- Prisimink šį jausmą, kai būsi žemėje. Kai jausi tvirtą pagrindą po kojomis, kai būsi įsižeminusi, būsi rami. Ši būsena labai svarbi. Tarytum, medžio šaknys medžiui: kuo giliau šaknys įsiskverbia į žemę, tuo medis tvirtesnis. Taip ir žmogus: jei jis tvirtai stovi ant savo kojų, jei pasitiki savimi, viskas klostosi harmoningai. Tai pirmoji čakra, kurios simbolis - keturių žiedlapių lotosas. 

Pagalvojau: 

- Kodėl keturi, o ne penki ar daugiau? 

Atsakymo ilgai laukti nereikėjo:

- Per pirmąją čakrą išeinami keturi energiniai kanalai todėl ir žiedlapiai yra keturi. Dar jie vadinami - nadės.

Savyje jutau vidinę galią, džiaugsmą ir norą keliauti pirmyn. Perėjusi kambarį neradau durų, o tik raudoną virvelę, kuri, tarytum, lengvo vėjelio pučiama lengvai judėjo į šalis. Patraukiau ją žemyn. Siena prasiskyrė ir aš išvydau oranžinį keliuką. Jis, kaip ir raudonasis, baigėsi ties bokštelio durimis. 

Įėjusi į kambarį pamačiau du spindinčius lotosus, plūduriuojančius ant vandens paviršiaus. Šie lotosai turėjo po šešis lapelius. Klausimo, kodėl būtent šeši lapeliai nebebuvo. Antroji čakra randasi du pirštai žemiau bambos. Ji lemia žmogaus seksualumą, o išskiriami hormonai kuria skirtumus tarp vyro ir moters. Šią čakrą reikia palaikyti aktyvią. Tam labai tinka ugninis kvėpavimas. Tikrai taip - prisiminiau. Nes koncentruodamasi į antrą čakrą aktyvesnį darydavau iškvėpimą per nosį, o įkvėpimas būdavo lengvas, tarytum, savaiminis. Iškvėpdama pilvą įtraukdavau į vidų, lyg norėdama juo paliesti stuburą, o įkvėpdama jį išpūsdavau, lyg balioną. Dar antrąją čakrą stiprina šokiai, plaukiojimas, mėnulio stebėjimas, katės auginimas. 

Norėjau visada jausti Mokytojo artumą. Nenorėjau išsiskirti su juo. Pajutau ranką ant savo peties. Džiaugsmingai atsisukau, bet nieko nepamačiau. Tik išgirdau: 

- Aš visada būsiu su tavimi, tik tu norėk mane girdėti. 

- Gerai, - pagalvojau, - prisiminsiu tai visada.

Panirusi į savo mintis net nepajutau kaip perėjau per vandenį ir vėl atsidūriau prie virvelės, tik ne raudonos, o oranžinės. Siena vėl prasiskyrė ir tolimesnė kelionė vedė mane geltonu keliuku, lyg geltonojo bokštelio. Kai patekau į vidų, mane pasitiko tūkstančiai saulių. Kambarys buvo pilnas geltonos šviesos, o ją skleidė vazoje pamerkti lotosai, kurių kiekvieną supo dešimt ugnies liežuvėlių. Taip tai buvo ne kas kita, kaip dešimtalapis lotosas. Žmogus ją jaučia bambos srityje, saulės renginyje. Ją stiprina disciplina. Turi žinoti žemiškuosius įstatymus, kurių laužyti nevalia. 

Čia egzistuoja griežtos taisyklės. Nepažeisdama jų, ugdysi valią. Tai atneš tau daug naudos ir palengvins gyvenimo kelionę. Tau visada užteks gyvybinės energijos siekti tikslų ir nugalėti kliūtis. Nuveiksi daug gerų veiklų tiek sau, tiek pasauliui. 

Trečiąją čakrą stiprina buvimas saulėje ypač saulės sutikimas. Tiesiog ištiesk delnus į saulę ir leisk šviesai įtekėti į kiekvieną kūno ląstelę. Jei gyvensi saulės ritmu, visada būsi sveika ir energinga. Valgyk maistą, kuriame yra daug pranos: tai žalumynai, sėklos, medus, riešutai, daržovės, ypač tos, kurios auga virš žemės. 

Taip pat tą čakrą harmonizuoja geltoni drabužiai, žaidimai su šunimi. Jie tikrai tau suteiks energijos, nes šuo turi daugiausiai trečiosios čakros energijos. Labiausiai venk baimių ir priklausomybių. Jos yra įvairios. Visos silpnybės palaužia žmogaus valią. Būk drąsus savo kariuomenės vadas. Išmok valdyti savo emocijas ir neleisk, kad kitų žmonių emocijos sužeistų tavo širdį. Mano kojos grakščiu šokio ritmu priartėjo prie virvelės, kuri atvėrė takelį į žaliąjį bokštelį.

Mielieji, Autorė labai laukia Jūsų komentarų! Pasidalinkite savo įspūdžiais: