Viktorija Leontjeva 

"Kai sena meilė sugrįžta... arba pakeliui į tantrą"

Kai sena meilė sugrįžta... arba pakeliui į tantrą

Įvadas

Tai tikra istorija, kuri įvyko mano gyvenime, virtualioje socialinio tinklo erdvėje.

Knygą skiriu visiems kas sako, jog virtualus bendravimas negali atstoti tikro. Jei turėtumėte tokią patirtį, kuri aprašyta šioje knygoje, tikiu, kad pakeistumėte savo nuomonę.

O jei pas Jus per internetą beldžiasi sena meilė, neskubėkite atmesti kvietimo draugauti. Tai gali būti vienas geriausių nuotykių Jūsų gyvenime. Nors ir virtualus, bet kupinas tikrų išgyvenimų ir patyrimų, kurie nuspalvins rutiną ir kasdienybę.

1 savaitė

SUSITIKIMAS

2020-07-13 16:41

- Laba diena, atleiskite, kad trukdau. Jei neklyst, mes pažįstami iš labai senų laikų. O gal ir klystu, ir apsipažinau...

2020-07-14 12:36

- Labas, Vilke! Neklysti, buvo susikirtę mūsų gyvenimo keliai. Kaip gyveni?

- Labas, taip ir pagalvojau, kad tai tu! Tavo šypsenos ir akių nepamiršiu niekada!

- Dėkoju už šiltus žodžius.

- Gyvenu gerai: turiu šeimą, dirbu, gyvenu Kėdainiuose. Kaip pati laikaisi?

- Labai džiaugiuosi, kad sutikai savo moterį. Ir džiaugiuosi, kad parašei. Gera žinoti, kad Tau viskas gerai. Jaučiau stiprų kaltės jausmą, kai išsiskyrėm, bet dabar žinosiu, kad viskas buvo tik į naudą... Gyvenu gerai. Irgi turiu šeimą, du vaikus. Gyvenimas mane pakratė stipriai. Netekau mamos ir brolio prieš 8 metus. Tėtis dar gyvas. Ir dabar gyvenu ramiai. Dirbu tai, kame matau prasmę. Ir esu laiminga.

- Užjaučiu dėl netekčių. Ir aš turiu du vaikus. Irgi daug gyvenime buvo sunkumų, bet juk aš Avinas - kovotojas, ne taip lengva mane sustabdyti problemomis ir smūgiais. O aš tave atsimenu... Tu visada likai mano širdyje ir mintyse... Ir atsiminimai visi šilti. Džiaugiuosi, kad atpažinau tave beveik po 20 metų. Aišku pasikeitusi, bet ne šypsena ir akių šiluma...

- Tiesiog nuotrauka sena. Dar iki netekčių daryta.

- Štai ta šypsena, kurios nepamirštu! (Prisega nuotrauką).

- Turi dar šitą nuotrauką?

- Ne tik šitą, bet visas.. Matai gi, kad turiu. Meilė suveda ir skiria, priverčia mylėti ir nekęsti, bet ji išlieka mūsų širdyse amžinai, amžinai...

- Aš tikiu, kad mes pamokėm vienas kitą gerų dalykų. Ačiū Tau, už tas pamokas ir nuotykius, kuriuos turėjome.

- Kiek tavo vaikučiams metų? Mano sūnui ketveri, o dukrai greitai bus du.

- O mano vaikams septyneri ir dešimt.

- Gal galime susirašyti vakare? Aš penktą baigiu darbą ir tada laisvas...

- Manau, kad vakare būsi reikalingas savo žmonai ir vaikučiams. Mano vaikai vyresni, bet dar daug dėmesio reikalauja. Gerų Tau darbų ir gražių dienų! Susirašysime ... 

- Žmona su vaikais kaime, tad aš kaip ir laisvas šią savaitę. Turiu atostogas nuo jų.

- Aš irgi atostogauju, tik su vaikais. Tad mano darbas yra juos palinksminti ir užimti.

- Tai šaunu. Aš dirbu, bet vakare būnu vienas. Tyla, ramuma - kaip atostogos. Tavo gan dideli vaikai. O pas mane tai dar namie triukšmas.

- Yra ir pas mus to triukšmo, tad suprantu apie ką tu.

- O tu seniai ištekėjusi? Aš tai tik prieš keturis metus.

- Aš santuokoje jau 15 metų. O kuo tu užsiimi? Dar tvarkai automobilius?

- Jau seniai tuo nebeužsiimu. Tarnavau armijoje prie kalinių, po to dirbau policijoje. Išėjau, nes mažos labai algos buvo. Po to dirbau statybose ir jau gan seniai dirbu Kėdainių vandenyse. Visada namie ir vietoje. Prieš du metus palaidojau močiutę. O prieš pusantrų mirė ir senelis. Tad gyvenu dabar jų namuose ir dar savo butą turiu.

2020-07-14 18:55

- Faina labai buvo tavo močiutė. Prisimenu, kaip nakvojome pas ją... Tau pasisekė, kad tiek metų turėjai močiutę.

O koks dabar tavo santykis su alkoholiu? Tikiuosi, kad nebevairuoji išgėręs... Man ir dabar dar baisu prisimint kaip tu mane pavėžinai po Kėdainius su savo dėde išgėręs. Aš pati visiškai atsisakiau alkoholio. Ir jau 8 metai kaip pasirinkau sąmoningą blaivybę. Net esu blaivybės trenerė.  Su menais nesigavo man nieko, užsiimu psichologija ir astrologija. Na, menais irgi užsiimu, bet vedu kūrybos pamokėles daugiausia vaikams per festivalius kaip savanorė.

- Aš visiškai nebevartoju jau 6 metai. O tu vis dar Kaune gyveni ar kur pabėgai nuo miesto šurmulio?

- Taip, aš likau Kaune. Tik persikėliau į kitą miesto pusę, atokiau nuo šurmulio.

- O tatuiruočių daugiau neprisidarei, kaip norėjai seniau?

- Ne, jau gailiuosi ir dėl tų, kurias pasidariau.

- Nesilankai mūsų kraštuose?

- Ne.

2020-07-14 19:22

- Kažkur turiu labai pikantišką tavo foto. Reikės paieškoti.

- Kam tu iš vis tas nuotraukas saugai? Juk nesmagu bus, jei žmona ras...

- Žmona žino, nelenda. Ten mano praeitis, atsiminimai, jaunystė... Kam kažką naikinti, jei tai buvo? Tik gaila laiškų nepavyko išsaugoti. Netyčia išmetė močiutė.

- Išmintingai močiutė padarė. Reikia mokėti paleisti ir žmones, ir prisiminimus... Kas reikalinga lieka širdyje ir taip.

- Na bent vaikams būčiau turėjęs ką parodyti: kaip tėvas bendravo, kai nebuvo nei Facebook, nei interneto. Pas mus tai labai miestas išgražėjo, tiesiog kurortas tapo! Bažnyčia atrestauruota.

- Labai šaunu. Aš dabar Elektrėnuose, čia irgi labai viskas prižiūrėta. Smagu, kad tvarko ne tik didmiesčius.

- Žiūrėk, čia parkas prie diedukų namų. O čia mūsų kiemas... (prisega nuotraukų). O Elektrėnuose svečiuose?

- Sanatorijoje.

- Kaip tau fainai!

- Taip, man čia labai patinka. Kiekvienais metais atvažiuoju dukros sveikatą sustiprinti ir gamta pasigrožėti.

- Pati vairuoji?

- Taip. Dar irklente plaukioju.

- Na, aš tik su valtimi žvejyboje plaukioju ir dar kartais panardau. Seniau auto sportu užsiiminėjau, dabar jau šeši metai kaip nebedalyvauju. Užleidau jaunimui.

- O kaip tu mane susiradai Facebook'e? Tiksliau, norėjau paklausti - kam?

- Visai atsitiktinai... Tiesiog akys užkliuvo už šypsenos ir, pasirodo, neapsirikau. Ir dar sako netikėk horoskopais, o jis kaip tik žadėjo žinią arba žmogų iš praeities.

- O aš tikiu žvaigždėmis, bet ne laikraščių horoskopais.

- Nori papasakosiu kokia yra tavo sielos misija šiame pasaulyje?

- Na, papasakok, išklausysiu.

- Taip aš nemoku, reikalinga gimimo data.

- O ką nepameni?

- Balandžio 9?

- Taip. 1983 04 09. Gėda pasakyti, bet tavo nepamenu...

- Aš irgi, Facebook'e pasižiūrėjau.

- Ot, gudruolė.

- Tavo misija yra tarnauti savo šeimai, išmokti bendrauti, mokytis kažko naujo, dirbti rankomis arba intelektu, keliauti ir judėti.

- Mat kaip?

- Sėkmė tau ateina per mamą, per šeimą, tradicijų puoselėjimą arba gal net per moterį iš praeities. Labai svarbu, kad tavo gyvenime būtų dvasinės-filosofinės paieškos. Kitaip tariant, saviugda. Jei tau įdomu, gali paklausti ko nors, jei ne - dabar viską žinai, kas yra svarbiausia.

- Kas yra dvasinės filosofinės paieškos?

- Tai pamąstymai apie tai, kokia yra gyvenimo prasmė. Skirtingų pasaulio kultūrų pažinimas, religijų arba Dievo... Hobių ir interesų paieškos.

- Na, esu krikščionis, tad kitų religijų neieškau.

- Skaitai gal kokias knygas? Skaityti, ieškoti žinių atėjo tavo siela, kurios gali ateiti ir per kitus žmones. Per bendravimo patirtį. Paieškos nebūtinai turi būti su religija susiję, bet gali tiesiog plėsti tavo akiratį. Pavyzdžiui, spręsti kryžiažodžius, sužinoti ką nors naujo iš įdomių pašnekovų.

- Seniai skaičiau, bet paskutinės knygos buvo Dailiaus Dargio.

- Apie ką jis rašo?

- Apie tremtį.

- Beje, tu ir pats galėtum parašyti knygą!

- Aš galėčiau parašyti, bet tikrai ne dabar. Tam dar nepribrendau. Kartai būna piešiu, bet retai.

- Visi apribojimai yra tik mūsų galvose. Tu gali jau dabar rašyti. Tau 37 metai. Tai svarbus laikas, tai laikas, kai siela jau turi užtektinai patirties, tam, kad pradėtų vykdyti savo misiją. Jei turi idėjų, būtinai įgyvendink. Kito, tokio pat gyvenimo, nebus. Tik čia ir dabar.

- Pasižiūrėk, čia mano darbai 12 klasėje.

- Neužmesk savo talentų, leisk dirbti ne tik savo rankoms, bet ir intelektui.

- Kartais dirbu, bet vis to laiko nėra. Nebent tik žiemomis. Daug laiko skiriu darbui, šeimai, diedukų namo puoselėjimui. Dabar dar užsiėmiau dieduko žigulio restauracija, tad menui ir knygoms vasarą laiko nėra.

- Viskas ką išvardijai yra tarnystė ir darbas rankomis. Tad esi teisingame kelyje. Vilke, buvo malonu pakalbinti tave. Eisiu ruošti vaikus miegui. Linkiu Tau sveikatos, meilės ir laimės, gražių bei prasmingų dienų gyvenimo kelyje!

- Ačiū! Manau, kad susirašysime dar. Juk nedingsi vėl dvidešimčiai metų???

- Gyvenime visko gali būti! Bet, jei jau susiradai mane, kažkam tai yra reikalinga...

- Viskas yra reikalinga! Ir kažką reiškia šis rebusas.

- Tikrai taip. Pagyvensime, pamatysime...

- Aš Avinas ir baisiai užsispyręs. Ir visada bandau spręsti tik sunkius rebusus, neieškau lengvų.

- Iki! Susirašysime, užsispyrėli.

- Iki!

2 savaitė

APGAILESTAVIMAS

2020-07-15 01:06

- Galvojau apie tave ir negalėjau užmigti. Todėl parašysiu tai, ką iškart norėjau parašyti, kai gavau tavo laiškelį, bet nedrįsau. Aš gi Mergelė - daug mąstau ir analizuoju... Prisimenu tavo užsispyrimą. Ir prisimenu, kad įskaudinau tave. Atleisk man. Aš pati buvau įskaudinta, todėl blaškiausi ir ieškojau pleistro užsiklijuoti savo žaizdai... Man reikėjo, kad kažkas būtų šalia kaip ramentas. Ir taip atsitiko, kad Tu atsiliepei tada į mano skelbimą laikraštyje. Ačiū tau, kad buvai šalia ir atleisk, kad išėjau. Mes išsiskyrėme nelabai gražiai, ir dabar džiaugiuosi, kad galiu tau parašyti, kad aš irgi tave prisimindavau... Jaučiau baimę ir kaltę, dėl to, kad palikau tave. Žinau, kad tada tu man neatleidai, bet dabar aš tikiuosi, kad priimsi mano atsiprašymą. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tavo gyvenimas susitvarkė. Ir ačiū Tau, kad buvai mano gyvenimo dalimi. Mano siela irgi mokosi bendravimo ir draugystės meno, tad esu dėkinga už tas pamokas, kurias praėjome kartu. Ir tegul Tavo gyvenimo kelias būna kupinas meilės ir šviesos! Galbūt visa tai skamba keistai, bet 18 metų ciklas astrologijoje labai svarbus. Mes susitikome aštuoniolikos, ir po 18 metų vėl susilietė mūsų keliai. Tikriausiai tam, kad darniai užbaigtume tai, kas buvo padaryta neharmoningai praeityje.

2020-07-15 06:02

- Labas rytas. Aš niekada nepykau ant tavęs. Bet tu esi žmogutis, kurį mylėjau. Man buvo labai sunku išsiskyrus daug metų. Ir tas sunkumas nesibaigė iki šiol. Tad nepamiršk, kad yra pasaulyje žmogus, kuriuo mintyse ir širdyje tu visada išliksi. Ta pati mažoji garbanė - Vėjo dukra. Tad ir tu man atleisk, kad nepamiršiu tavęs...

2020-07-15 08:32

- Žinau, kad ir tūkstančiai atsiprašymų nieko nepakeis... Ir net tai, kad aš sumokėjau savo brangią kainą už tą skausmą, kuri tau sukėliau irgi... Bet per tuos 18 metų, kurie praėjo, aš išmokau, kad laimės reikia ieškoti ne pas partnerį, o savo viduje. Nesvarbu, kad ir koks fainas žmogus yra šalia, jis gali maksimum duoti tau tik 20%! O likusius 80% turi susikurti pats savo viduje, užpildydamas save. Mes buvome kartu labai trumpai, todėl nespėjai pažinti mano tamsiosios pusės. Aš likau idealu Tau tik todėl, kad per euforiją nepastebėjai mano trūkumų. Mes žmonės esame linkę įnikti į iliuzijas ir saviapgaules. Bet idealių žmonių nėra, nėra ir idealių santykių ar partnerių. Po 3-7 metų prasideda gyvenimo proza ir nusileidęs ant žemės, pradedi suprasti, kad romantinė meilė tai tik tokia stadija, kuri vėliau pereina į kitas formas ne tokias malonias. Bet toks gyvenimas... Tau pasisekė, kad nematei mano isterijų, agresijos, verkimų, pamokslų... Ir visų kitų mano žemiškų išraiškų. Turiu mergelės įvaizdį, bet viduje aš skorpionė. Tas portretas, kurį tu prisimeni, tik maža dalelė manęs... Kažkur alternatyvioje realybėje tu pats pabėgai nuo manęs, pamatęs visas mano puses. Žinau, ką kalbu, nes aš esu kartu su tuo pačiu žmogumi jau 18 metų. Ir mes praėjome daug pragaro. Bet supratome, kad nėra prasmės keisti partnerių, nes tas pats spektaklis kartojasi tik su kitais aktoriais... Tokia gyvenimo ironija.

- Gal tu ir teisi... Bet pasikartosiu, tu man likai mažoji garbanė.

- Ačiū Tau už tavo šilumą. Gera žinoti tai... Man irgi brangus tas laikas, kurį turėjome.

- Gaila kad viskas nutrūko.

- Negaila, nes tik todėl kad nutrūko, turi tai, ką dabar turi. Taip tik sako tavo protas, bet išties visada viskas tik į gerą. Turi nuostabius vaikus, moterį, kuri tau juos padovanojo. Ir idealą, kuris nesudužo tik todėl, kad buvo toli nuo tavęs.

- Na, nieko nepakeisi jau. O kur tavo garbanos dingo?

2020-07-15 13:23

- Nedingo. Tiesiog aš dabar turiu ilgesnius plaukus, kuriuos susirišu, daugiau kilogramų ir mažiau naivumo.

- Simpatiška ir dabar labai esi! O tos besišypsančios akys užburia...

3 savaitė

PRISIMINIMAI

2020-07-15 21:22

- Ką veikei? Aš tai grybauti buvau.

- Buvau su vaikais ant vandens batutų. Pasportavome, pašalome, pavargome. Yra jau grybų?

- 132 baravykus radau!

- Geras laimikis! Pats konservuosi?

- Pusę džiovinsiu, pusę užšaldžiau. Po to atšildau ir kepu ant sviesto - pasaka!

- Taip, tu skaniai gamini. Labai skanius vištienos kepsnelius su majonezu kepei man. Aš irgi tokius po to gamindavau... O tada išvis nemokėjau gaminti, kai susitikome. Dėkoju už pradžiamokslį.

- Na, gaminu dabar mažiau, bet, jei gaminu, tai kažką naujo ir egzotiško. Arba eksperimentuoju. Šiandien nusivariau kaip šuo nuo kojų.

- Aš irgi, einu ilsėtis. Labos nakties Tau, Vilke!

- Labos.. Saldžių sapnų! Labanaktukas.

2020-07-16 22:13

- Labas vakaras. Kaip gyvuojate?

- Labas! Ačiū, gerai. Padirbau, pailsėjau, pasimaudžiau, pagulinėjau... Pats geriausias poilsis man, kai nereikia buities darbais užsiimti. Kaip tu?

- Neseniai tik namo parvažiavau. Daug darbo buvo. Po darbo dar reikia daržą laistyti, šunis pašerti, žolę šienauti. Grįžau, valgyti pasidariau, pavalgiau. Dabar TV pažiūrėti nusprendžiau.

- Suprantu. Kai aš namie, panašiai būna... Vaikus pamaitink, šunį pavedžiok, namus sutvarkyk...

- O dar ilgai žadi atostogauti?

- Dar savaitė liko.

- Aš tai du šunis turiu.

- O man ir vieno užtenka.

- Dar katė su 5 kačiukais.

- Senas jau mano šuo, mažai juda. Jei nevedžioji, gulinėja visą dieną. Dar turime žiurkėną.

- Tai linksma tau!

- Na, yra ką veikti.

- Pavargau... Šeštadienį važiuosiu su meškerėmis relaksuoti prie upės visai dienai.

- Vanduo mane irgi ramina... Aš norėčiau gyventi prie Elektrėnų marių. Prie vandens labai pailsiu.

- Žiūrėk, atsiųsiu, tuoj foto... Mano draugės žvejyboje (prisega gulbių nuotrauką). Kai viskas užknisa bendrauju su gamta vienas.

- O aš su irklente mėgstu plaukti. Irgi mėgstu vienatvę. Tik aš ir irklentė, ir vanduo... Pagaliau vėjai nurimo, nebebanguoja marios. Tikiuosi, šiandien pavyks...

- Na kaip matai, aš arčiau nepaliestos gamtos.

- Kai užauginsiu vaikus, persikraustysiu ir aš arčiau gamtos. Arba į Elektrėnus.

- Na, ten gražu, bet ir daug liaudies. Man patinka kur labai retai sutiksi žmogų. Praeitą savaitę mačiau vilką, bet kadras nesigavo. Gaila mano kamera prasta. Daug kadrų padaryčiau...

- Gerai viskas matosi, tuose nuotraukose kur siunti.

- O štai mano svajonė - namukas prie ežero, hamakas ir irklentė. Išsipildė penkioms dienoms šiais metais.

- Šaunu, kad pildosi tavo svajonės. Džiaugiuosi.

- Na ką, laikas miegučio.

- Saldžių sapnų tau, garbane!

- Ir tau, Vilke, saldžių...

2020-07-17 07:13

- Labas rytas! Šiandien pabudau anksčiau, išėjau į balkoną ir mačiau stirną. O kaip Tavo rytas prasidėjo?

- Labas rytas, garbane, štai pasigrožėk, kur esu.

- Oho, koks bokštas! Čia tavo darbo vieta? Ar atvykai gelbėti princesės ant balto žirgo?

- Čia darbo vieta. Ieškome kur trūkęs vandentiekis.

- Labai gražu. Nebetrukdau... Tiesiog norėjau pasidalinti, kad yra stirnų dar net tik Kėdainiuose.

- Netrukdai, tikrai gali rašinėti.

2020-07-17 13:28

- O pas mus neramumai sanatorijoje. Skandalas, dėl karantijuojamų uzbekų. Nors jie neturi jokių simptomų, o paniką kelia per visą Lietuvą. Net televizija atvažiavusi buvo. Sanatorijoje tuoj žmonių neliks, žmonės panikuoja, bijo užsikrėsti, išvažiuoja anksčiau namo.

- O aš vėl grybauju.

- Aš dabar dirbu prie kompiuterio, o po to važiuosiu prie marių su vaikais. Noriu savo irklentę čia išbandyti. Tad nebent žuvį pagausiu, tuomet atsiųsiu Tau foto. Šiaip aš nemėgstu grybauti. Nes po to, dar daug darbo su grybais. O aš tinginė.

- Ot ...

- Taip, kažkas renka, o kažkas valgo.

2020-07-17 21:43

- Tada atvažiuok valgyti.

2020-07-17 23:14

- Daug pririnkai šiandien grybų?

- Mažiau nei tada.

- Aš prisiplaukiojau, nuo irklavimo skauda rankas. Persistengiau, bet atsigriebiau už šaltas ir vėjuotas dienas.

- Ryt bus dar blogiau.

- Aš gyduolė, greitai atsigaunu. Labos nakties Tau! Skanių grybų ir gero savaitgalio!

- Na, jei bėgi jau, tada saldžių sapnų! Labanaktukas!

- Reikia pamedituoti dar prieš miegą... Paklausyk mano meditacinę dainą. O tu ką apsigalvojai keltis ketvirtą į žvejybą?

- Dar nežinau. Man Ramštainai vietoj meditacijos.

- Tada mūsų muzikiniai skoniai nesutapo ir po 18 metų niekas nepasikeitė.

- Dar Roksetai patinka.

- Taip ir priklauso Avinui, karinės nuotaikos.

- O Feličita dar klausai?

- Juk aš ugnies ženklas. Italų kartais dar paklausau, bet pagrindas 70-80 metų muzika.

- Taip, reikia ugnies tau. O aš vandens daug turiu, todėl man klasika arba relaksas geriausiai.

- Juk visi esam skirtingi, tad ir skoniai skiriasi.

- Todėl aš ir praktikuoju astrologiją, tai padeda suprasti ir priimti kitus žmones bei jų skirtumus.

- Gerai, varom miegučio, nes aš jau lūžtu. Avinai ir be astrologijos puikiai perpranta žmones.

- Miegok ramiai, Vilke.

- Saldžių ir tau! Pailsėk, kad rankytės iki ryto atsigautų. Labanaktukas. 

4 savaitė

2020-07-18 16:06

- Labukas! - nauja žinutė iš Vilko sukėlė šypseną jos veide.

- Labas! - atsakė jam iškart.

- Kaip gyvuoji? Neiškepei? - pasiteiravo jaunystės draugas, kurio tikras vardas buvo Linas. Bet jaunystėje jam prilipo pravardė Vilkas. Šis slapyvardis ir buvo panaudotas jo socialinio tinklo paskyroje.

- Prisimaudėm, dabar kritom su vaikais į lovas poilsiui. - atrašė jam Saulė.

- Aš tai po medžiu relaksuoju. (Jis prisega savo asmenukę).

- Tu jau tikras vyras! Subrendai... O aš atvirkščiai - suvaikėjau.

- Pasenau, o ne subrendau.

- Tai pasirodyk ir tu, kaip atrodai?

- Tuoj asmenukių meistrė tau atsiųs gerų kadrų! Garbanė Saulė greitai pasitvarko makiažą ir išsiunčia keletą nuotraukų su šypsena ir besimaivančiomis veido išraiškomis.

- Super atrodai! Tokia pat žavi ir seksuali...

- Dėkoju už komplimentus. Gal nori pabandyti ir susiskambinti, kad jau įsidrąsinai?

- Ok. Skambinu.

2020-07-18 20:58

- Kai kalbėjome, jaučiausi labai keistai. Tu man toks artimas, bet ir nepažįstamas...

- Aš irgi jaučiausi kaip pirmokas per pirmą pasimatymą - juokiasi iš savęs Linas.

- Tai sakei, kad dukrą prižiūrėsi per atostogas. O šiaip ką, neprižiūri? - smalsauja Saulė.

- Prižiūriu ir taip. Bet dabar sėdėsiu nuo ryto iki vakaro.

- Draugiškai su žmona gyvenate?

- Gyvenam kaip ir visi - visko būna. Ryt mano vienatvė baigiasi, vaikai su žmona grįžta iš kaimo.

- Išsikrauna mano telefonas, tad paklausiu tiesiai šviesiai, kaip Avinas.. Tu tikrai netyčia mane radai, ar turi kokį nors slaptą planą? - paklausia ji.

- Neturiu jokių planų. Užmačiau Facebooke ir tiek.

- Užsirovei kaip tada ant šakelės, dėl kurios gydei akį Kaune, kai susipažinome? Ar nebuvo tada jokios šakelės?

- Gamybinė trauma. Matai likimas suveda ir skiria, bet kartais išskyrus dar suveda po daugelio metų pasidalinti įvykiais, kurie prabėgo ir įspūdžiais. Džiaugiuosi, kad galime pabendrauti be pykčio ir pagiežos vienas kitam.

- Taip ir žinojau, kad nebuvo jokios šakelės! Susimušei ir gavai į akį? Ir aš džiaugiuosi, kad nebepyksti ant manęs. Man tikrai labai gera žinoti, kad pas tave viskas gerai... - greitai surenka tekstą Saulė telefono ekrane.

- Nesusimušiau, o gyniau draugą ir gavau netyčia į veidą. Po to atsiprašinėjo, kad nenorėjo..

- Na, nebūtum gavęs į akį, nebūtume susipažinę - šmaikštauja ji.

- Pasigrožėk mano miesto vaizdais. Juk kažkiek pameni? (Prisega keletą nuotraukų su miesto vaizdais).

- Pamenu, kad buvo tamsu ir labai baisu, nes tu lėkei gal ant 120 km/val. gerai įkaitęs nuo "karštų" gėrimų miško takais. Visu garsu mašinoje grojo daina Feličita. O aš ant priekinės sėdynės meldžiausi, kad saugiai pasiektume kelionės tikslą.

- Kažkaip to nepamenu...

- Tuoj priminsiu daugiau - Saulė prideda šypsenėlę.

- Aš stengiuosi negyventi prisiminimais. Avino devizas tik į priekį ir nei žingsnio atgal!

- Na, tik truputi dar... Aš tavęs klausiu: "Tu nebijai teisių prarasti?". O tu atsakai: "Tai aš jų ir neturiu!" Dabar juokinga prisiminti, bet tada įvarei tu man streso...

- Na, tada neturėjau, bet galiu pasigirti, kad jau septyniolika metų turiu teises ir nei vienos avarijos. Tik vieną nuobaudą už greitį ir tai per žioplumą! Aš vairavau nuo 14 metų. Ir ne tik gatvėse, bet ir varžybose. Tad patirties jau tada daug buvo, o dabar dar daugiau.

- Šaunu! Atleisk už pauzę. Skambino vyras - atrašo Saulė maždaug po dešimties minučių.

- Tai vyrui pasigyrei apie mane?

- Žinoma, ne!

- Manai, gali nesuprasti? - klausia Vilkas.

- O ką man reikėjo pasakyti: "Atsimeni, kai susitikome draugavau su tokiu Linu? Dabar jis mane susirado Facebooke ir mes susirašinėjame naktimis?".

- Juk mes tik bendraujame ir daugiau nieko. Kas čia tokio?

- Tai nieko tokio, kad bendraujam. Todėl ir manau, kad nėra ką pasakoti.

- Žiūrėk, čia mano piktas "keksas". (Prisega gauruoto katino nuotrauką).

- Tikrai piktas! Einu ruoštis miegui, nes vaikai naudojasi proga ir irgi nemiega... Labos nakties tau ir tavo katinui!

- Noriu paklausti... O kaip mes bendrausim, kai grįši namo?

- Taip pat, galėsime bendrauti, kaip ir dabar...

- O kaip vyras?

- O kaip žmona? Planuoji naktimis prie jos susirašinėti, kaip dabar?

- Na, aš galiu susirašinėti dieną darbe, o vakare žmona anksti eina miegoti. O aš teliką ilgai žiūriu vakarais kitam kambarį. Dabar tu papasakok...

- O mes su vyru atskiruose kambariuose miegame jau daug metų.

- Na, aš irgi dažnai miegu vienas, nes būnu pavargęs. Vaikas naktimis dar pabunda...

- Kai gimė vaikai, mes irgi pradėjome miegoti atskirai. Taip ir miegame, nes taip patogiau visiems. Bet, kai grįšiu namo, mažiau bus laiko susirašinėjimams. Aš turiu daug veiklų ir retai sau leidžiu socialiniuose tinkluose užsibūti. Bet, jei norėsi pasikalbėti, galėsime susirašyti.

- Tikrai parašysiu, kad ir trumpam. Man labai malonu bendrauti su tavimi.

- O tu tiki reinkarnacija? - paklausia Saulė.

- Kažkiek tikiu.

- Mes su tavimi esame susiję karminiu ryšiu. Buvome jau susitikę praeituose gyvenimuose. Aš domiuosi astrologija.

- Gali būti... Ryt atsiųsiu tavo pikantišką nuotrauką - pakeičia temą Linas.

- Su juodais apatiniais? Kur tu ją laikai? - susirūpinusi rašo Saulė.

- Vasarnamyje. O apatiniai raudonos spalvos. Kai buvai pas mane Kėdainiuose... Visos nuotraukos prie bažnyčios.

2020-07-19 00:37

- Ką? Aš su apatiniais ir prie bažnyčios??? Neprisimenu aš tokių kadrų.

- Pas mane namie daryta nuotrauka. O saugoma yra vasarnamyje prie bažnyčios.

- Daugiau taip negąsdink!

- Atleisk, ne taip parašiau. O ko išsigandai? Yra nuotraukų prie bažnyčios su apatiniais?!

- Na, neturėtų būti. Bet gal aš irgi ne viską prisimenu, kaip tu! - pokštauja Saulė. Aš tau rekomenduoju tas nuotraukas utilizuoti. Nes nereikia, kad jas netyčia pamatytų kas nors, pavyzdžiui tavo žmona.

- O, ką? Tegu mato, nieko tame blogo nematau. Juk tai tiesiog atsiminimai iš praeities. Žmona irgi turi albumą su bernų nuotraukomis. Aš nieko prieš, tegu turi. Ten jos praeitis, o čia mano praeitis. Noriu anūkams parodyti kokią gražią ir seksualią panelę turėjau... Nesijaudink. Ten paprasta nuotrauka - nieko ypatingo. Rytoj pamatysi.

- Dabar nesifotografuočiau su apatiniais... Tada buvo žuvies protas!

- Jei jaunystėje nekvailiosi, ką senatvėje prisiminsi?

5 savaitė

2020-07-19 01:17

- Kokia tavo didžiausia kvailystė? - klausia Saulė, pratęsdama jų naktinį pokalbį.

- Daug buvo... Bet labiausiai įsiminė šuolis parašiutu, - pasidalina Vilkas. - O tavo?

- Aš irgi šokau vieną kartą su parašiutu, - atsako jam garbanė. Bet su guma nuo penkiasdešimt metrų aukščio buvo baisiau. O aš pamenu, kaip tu man rodei savo diplomą už šuolį su parašiutu, - šypsosi atgamindama mintyse tą akimirką, kaip prieš dvidešimt metų jis rodė jai savo lobynų skrynią.

- Aš po to dar devynis kartus šokau, - giriasi jis.

- Dabar tikiuosi apsiraminai ir nerizikuoji gyvybe taip, kaip anksčiau? - smalsauja Saulė.

- Kažkiek nusiraminau. Kiek mums skirta, tiek ir gyvensim. Nei daugiau, nei mažiau, - atrašo jai.

- Už durnumą gali ir greičiau diskvalifikuoti iš gyvenimo žaidimo. Avinai iš pradžių daro, o po to pagalvoja! - šmaikštauja Saulė.

2020-07-19 01:29

- Kaip manote, panele, gal jau laikas eiti miegoti? Kaip matai, iš pradžių pagalvojau, o miegoti eisiu jau pagalvojęs! - irgi pajuokauja mainais Vilkas.

- Taip, jau laikas... Labanakt.

- Labanakt!

2020-07-19 08:25

- Labas rytas! Kelkis, valgyti pavėluosi!

- Labas, tu gal telepatas? Aš pamiršau nustatyti žadintuvą, bet 8:21 pabudau ir nuėjau pusryčių. Pažadinai mintimis.

- Šaunu, kad išgirdai mano minties signalą. O aš laukiu vaikų grįžtant. Baigėsi mano katino dienos... Susirašysime vakare? - klausia Linas.

- Taip.

- Tuomet iki vakaro! Busiu apie dešimtą prisijungęs. Nepamiršk ištrinti susirašinėjimo! Maža ką... Po to dar turėsi vyrui aiškintis.

- Tau jau teko aiškintis? - teiraujasi garbanė.

- Ne, tik pagalvojau apie tai.

- Mano vyras žino, kad gali manimi pasitikėti. Ir mano žinučių netikrina.

- Mano žmona irgi. Bet kas ten žino kaip sureaguos... Aišku nieko blogo mes čia nedarome. Juk tiesiog bendraujame.

- Aš manau, kad nereikia meluoti, bet ir pasakoti irgi per daug nereikia. Kaip ir bankui, kuriame kreditą turi. Iki susirašymo!

2020-07-19 20:34

- Kaip tavo diena praėjo? - klausia jis.

- Gerai. Tikiuosi tavo irgi? - atsako tuoj pat Saulė.

- Diena kaip diena... Tik, kai vaikai grįžo šurmulio padaugėjo. Baterija su metais vis greičiau išsikrauna. Pavargau.

- Tai labos nakties tau ir gero poilsio, - atrašo Saulė.

- Jau miegoti eini? Ko taip anksti? - dar nori tęsti pokalbį Linas.

- Aš studijuoju dar, reikia išklausyti paskaitų įrašus. O tu eik ilsėtis, rytoj gi anksti keltis.

- Rytoj paskutinė darbo diena ir bus pora savaičių atostogų. Gerai, Saulyte, netrukdau tau. Pasimokyk ir saldžių sapnų! Bučkis! - prideda papildomai dar širdelių atsisveikindamas.

Tą vakarą ji užmiega su šypsena veide, nes jau pamiršo kada paskutinį karta ją kas nors vadintų "Saulyte". Vyras jau seniai neskuba iš darbo namo... Jau keletas metų nei dėmesio, nei šilumos. Tik pareigos ir buitis. Kaip gera laukti tų žinučių! Ir kaip gera žinoti, kad tavo žinutės yra laukiamos...

2020-07-20 06:29

- Labas rytas, tu vėl mane žadinai telepatiškai? Aš planavau ilgiau miegoti... Man tai nereikėjo taip anksti keltis kaip tau, - pradeda pokalbį garbanė.

- Na, galvojau, ar nepramiegosi po naktinių pamokų? - iškart atsako Vilkas.

- Galėjai ir ne šeštą ryto taip galvoti! Tikiuosi, kad tu ne kasdien taip anksti keliesi? Aš paprastai miegu iki aštuonių, tad prašom iki tol negalvoti apie mane.

- Pasistengsiu, bet nepažadu.

2020-07-20 2:06

- Dar nemiegi? - klausia Linas.

- Dar ne. Pas mane lyja...

- Man patinka lietus, nekenčiu šilumos. Myliu šaltį, - primena Linas.

- O man patinka saulė, bet nemėgstu kaitros. Patinka šiluma.

- Man geriau minus trisdešimt, nei plius trisdešimt! Žiemą vaikštau be pirštinių, nežinau kas yra šalikas!

- O aš net vasarą miegu su šiltomis kojinėmis. Žinai kas yra kojinės? Ji prisega pėdų nuotrauką su šiltomis megztomis raštuotomis kojinėmis.

- Nejuokink vasaros!

- Aš tave norėjau prajuokinti, ne vasarą, - teisinasi Saulė.

- Tikrai juokinga, - su keliomis šypsenėlėmis atsako Linas.

- Aš negaliu užmigti, jei kojoms šalta, - teisinasi ji.

- O aš negaliu užmigti, jei langas neatidarytas.

2020-07-19 01:40

- Tai atsidaryk langą ir einam miegoti.

- Gerai, nes tikrai iki ryto susirašinėsime. Labanakt! - prisegą gif paveiksliuką su mėnuliu.

- Taip iškart labanakt? O krūvos "smailų" nebus šiandien? Tu grąžinai mane į paauglystę. Šimtas metų nesusirašinėjau su tokiu azartu ir nenoru užbaigti pokalbio.

- Aš tai pat jaučiuosi. Net juokas ima, kad atsisveikinu ir vėl noriu ką nors parašyti.

- Tikrai? - smalsauja ji.

- Tikrai.

- Aš galvojau, kad tavo bendravimo maniera tokia daug emociukų siųsti.

- Tikrai ne! Tiesiog patiko pabūti nesuvaržytam ir išdykauti kartu su tavimi kaip jaunystėje.

- Man irgi smagu su tavimi susirašinėti. Labai pagyvini mano dieną.

- Ir man nuotaiką pakelia mūsų susirašinėjimas. O dabar greit į lovytę, garbane!, - bando užbaigti pokalbį, bet nesėkmingai. Vėl ateina nauja žinutė iš Saulės:

- Saldžių sapnų ir tau, Linai! Jaučiu, kad šiomis dienomis kol susirašinėjom patyriau daugiau intymumo nei per pastaruosius kelerius metus. Ačiū Tau už tai! Gera, kai yra su kuo pasikalbėti.

- Tai, kad mes nieko intymiomis temomis net nebendravom, tik "smailikai" ir paveiksliukai...

- Aš nesieju intymumo su seksu. Intymumas yra tada, kai esi atviras žmogui su kuriuo bendrauji. Kai kalbi tai, ką galvoji, kai esi savimi. Be kaukių, be vaidinimo... Kai du žmonės nuoširdžiai įdomūs vienas kitam, paprastai ir šiltai bendrauja. Trūksta man šito gyvenimo realybėje. Šaunu, kad atsirado bent virtuali tokia galimybė! - pratęsia pokalbį Saulė.

- Aš irgi pastebėjau, kad kai palinkim saldžių sapnų, mes dar pusvalandį mažiausiai kalbam. Tikiuosi, kad nedingsi vėl aštuoniolikai metų? - su nerimu klausia Linas.

- Pasistengsiu. Bet dabar dingstu, nes laikas miegoti! Saldžių!

- Gerai, garbane, varom miegučio. Minkštų patalų tau ir susapnuok mus kartu!

- Negalima man tavęs sapnuoti. O tu geriau sapnuok savo žmoną.

- Sapnuose galima viskas! - atsako jis.

- Buvai išdykęs ir likai tokiu! Kitame gyvenime gal būsim vėl kartu, tuomet ir pasapnuosime. Labanakt! - Saulė išjungia telefoną, užbaigdama provokuojantį pokalbį. Sumišę jausmai aplanko ją, ištikimą savo vyrui moterį. Pirmą kartą gyvenime ji patiria norą galvoti prieš miegą ne apie savo sutuoktinį, o apie jaunystės draugą, kuris netikėtai sugrįžo į jos gyvenimą.

6 savaitė

2020-07-22 07:24

Saulė stebi ant suoliuko banguojančias Elektrėnų marias. Irklentė jau antrą dieną laukia kol bus palankesnės, mažiau vėjuotos, oro sąlygos. Pučia skvarbus šiaurės vėjas, būdingas Baltijos jūrai. Garbanos kedena veidą. Nors rytas saulėtas, yra vėsu. Ji pagauna save, kad nori vėl pradėti savo dieną nuo pokalbio su juo, jaunystės draugu Linu, pravarde Vilkas. Mintys apie tai, kad kažkas tiek metų laukė, mylėjo, tikėjosi, kad jiedu vėl kada nors susitiks, verčia jaustis ją kaip Deivę. Ji jau spėjo pamiršti ką reiškia būti geidžiama ir mylima moterimi. Jos vyras visada buvo šaltokas, mažai kalbantis apie jausmus, o su metais jų bendravimas tapo dar labiau dalykinis. Jie jau kelerius metus gyveno kaip gyvena didžioji dalis šeimų - labiau dėl pareigų, o ne bendrų interesų, kurie su kiekvienais metais vis labiau skyrėsi. Jie niekur kartu nebekeliaudavo, dienos eigoje nebesidomėjo vienas kito reikalais, net į vaikų gimtadienius vyras leisdavo sau atvažiuoti kelias valandas pavėlavęs, kai jau viskas eidavo į pabaigą. Kurį laiką padvejojusi ji ištraukia iš striukės kišenės telefoną ir pirma pradeda pokalbį:

- Labas rytas! Aš jau prie marių. Išsiunčia banguojančio vandens panoramą. Tikėjausi paplaukioti su irklente kol dukra miega, bet labai vėjuota. Gražios, džiaugsmingos ir saulėtos dienos!

- Labas! Mano diena irgi jau prasidėjo. Atsiunčia nuotrauką su dukryte, kuri šypsosi įsikabinusi į tėtį. Ir tau gražios dienos!

2020-07-22 11:23

- Tai ką veiki, garbane?

- Vaikštau su dukra po procedūras. Po to pietausime ir važiuosime į Elektrėnus aplankyti žaidimų aikšteles. Jau baigiasi mūsų dienos čia. Tad reikia pasigrožėti vaizdais ir pasikrauti marių energijos, kad iki kitų metų užtektų. Penktadienį jau namo...

Po kelių minučių gauna žinutę su nuotrauka, kurioje mergina maunasi džinsus prie nepaklotos lovos. Ji atpažįsta save. Ir prisimena tą akimirką, kai buvo netikėtai nufotografuota. Pamena, kad labai sutriko, nes buvo su liemenėle ir dar nespėjo užsidėti megztuko. Prisiminė tuos mėgstamus juodos spalvos jaunystės džinsus su sidabriniu atspalviu. Raudonų apatinių ji nebemėgo. Tik garbanos buvo jos nepakitusi įvaizdžio dalis.

- Nemačiau šio kadro. Aš maniau tu apie kitą nuotrauką kalbėjai, kurią iš mano fotoalbumo nudžiovei.

- Turiu tik šitą.

- Ir šitą kompromatą utilizuok geriau!

- Nesulauksi, garbane! Nebijok, niekur jos nenaudosiu gi.

- Nuotrauką padarei juk su fotoaparatu, o po to nešei juostelę į saloną išryškinti?

- O kas čia tokio? Juk ne nuoga tu čia.

- Na, kaip kam... Jaučiuosi sekama kaip kokiam detektyve, - atrašo jausmų paletę nuo drovumo iki nerimo išgyvenanti Saulė.

- Tu čia labai seksuali.

- Seksualumą pripažįstu, yra.

- Negi, tu pati sau negraži čia? Man tai labai graži ir natūrali.

- Taip, aš graži! Ačiū, kad priminei, - su šypsena atsako ji į komplimentą.

- O ką niekas neprimena? Matai, kaip gerai turėti seną meilę, - irgi šypsosi Linas.

- Aš juk rašiau, kad jau aštuoniolika metų esu su tuo pačiu vyru. Hormonų audros seniai baigėsi, liko tik buities proza.

- Jei yra noro, visada galima rasti romantikos. Bet sutinku, kad rutina santykius bukina, todėl aš ir neskubėjau vesti.

- Manau, kad nereikia kaltinti rutinos. Tiesiog yra skirtingos santykių ir meilės stadijos. Su laiku apsvaigimo nuo meilės stadija baigiasi ir santykiai tampa ramesni, bet stabilūs. Tam, kad žmonės galėtų užsiimti savirealizacija, o ne tik skraidytų padebesiais apsvaigę nuo meilės. Bet būna ir taip, kad išmoksta sielos pamokas, dėl kurių susitiko ir santykiai išsisemia ir baigiasi. Tuomet poros daugiau niekas nebesieja, išskyrus, būsto paskolą ir vaikus, - išsiunčia žinutę, ir susimąsto apie tai, kuris iš šių dviejų variantų labiau tinka jos situacijai. Linas tyli. Tik vakare jis vėl susisiekia su ja.

2020-07-22 20:53

- Na, kaip pasivaikščiojimas po Elektrėnus?

- Gerai. Tik šalta buvo.

- Labai geras oras, kaip tik man, - pakomentuoja jis.

- Tikiuosi, kad ryt bus šilčiau. Ne visi tokie karšti kaip tu! - juokauja Saulė. Einu dukrą guldyti ir pati irgi noriu ilsėtis. Rytoj grįžtu namo. Taip dažnai neberašysiu... Ir tu geriau susitelk į savo gyvenimą. Nostalgijoje labai gera buvo pabūti, bet užsibūti kenksminga. Nukreipk savo šilumą ir energiją, kurią man skyrei šiomis dienomis į save ir savo šeimą.

- Vis tiek susirašysime...

- Žinoma!

2020-07-23 16:45

- Labas, garbane! Jau namie? - teiraujasi Vilkas.

- Taip.

- Džiaugiuosi, kad saugiai grįžai. Kaip namučiuose?

- Depresuoju... Noriu atgal prie marių.

- Neliūdėk, Saulyte. Sugrįši dar tenai. Gero po truputį.

- Gero reikia po daug, nes gyvenimas duotas tam, kad džiaugtis! - atsako Saulė. Juk jai Saulė - tai ne tik vardas, bet ir astrologinis džiaugsmo simbolis.

- Jei bus daug, greitai nusibos ir bus nebeįdomu, - parašo Linas.

- Tu teisus. Permainos reikalingos!

Jų pokalbis nutrūksta dėl buities darbų, kurie reikalauja dėmesio. Tačiau abu nekantriai laukia vakaro, kai vėl turės galimybę pratęsti.

2020-07-23 21:45

- Kaip tavo diena praėjo, Linai?

- Daug dirbau, daug padariau. Ryt tęsiu darbą toliau, nemoku sėdėti vietoje. Aš lyg žebenkštis. Ką veiki namie?

- Buvau parduotuvėje, maisto nupirkau, su vaikais filmą žiūrėjau. Dabar jau dukra miega, o aš muzikos klausau.

- O ko ne su vyru? - smalsauja Vilkas.

- Mano vyras darboholikas. Dar darbe.

- Tokie darboholikai dažniausiai būna pas meilužes.

- Jis tiesiog vėliau išvažiavo į darbą, - žinodama, kad vyras tikrai darbe, užtikrintai atsako Saulė.

- Aišku. O aš tortą valgau. Negaliu gyvent be saldumynų! - prisipažįsta jis. Prisega nuotrauką su maskarponės sūrio tortu, kuris buvo valgomas tiesiai iš plastikinio įpakavimo.

- Tokių provokacinių nuotraukų man nesiųsk, aš beangliavandenės dietos laikausi. Mokausi būti laiminga be cukraus. Noriu numesti svorio ir susibalansuoti mitybą.

- Tu gerai ir taip atrodai! O aš ėdu kiek noriu. Kaip svėriau 95 kg, taip ir dabar sveriu! - giriasi savo privalumais Linas.

- Avino privilegija. O aš turiu polinkį kaupti riebalus, tad turiu prisižiūrėti. Be to, nėštumo metu turėjau diabetą, teko kasdien matuoti cukraus kiekį kraujyje. Apribojimai man tik į naudą. Tai vietoj alaus tortus dabar perki? - šmaikštauja Saulė.

- Alaus ir neatsisakau, bet geriu nealkoholinį. Tortas man būtinas. Jei nėra torto, tuomet 10 sūrelių arba 6 spurgas su glaistu galiu suvalgyti!

- Oho! Pakeitei alkoholį į cukrų? Taip dažnai atsitinka, nes keičiame priklausomybes vieną į kitą. Toks priklausomybių veikimo principas. Jei esi linkęs į jas, tuomet tiesiog renkiesi kur įnikti - į sportą, į religiją, į žaidimus, maistą, santykius... Aš dabar turiu priklausomybę nuo filmų, bet ji man netrukdo, o padeda. Pavyko šią savo priklausomybę netgi įdarbinti. Man patinka žiūrėti biografinius filmus, sėkmės istorijas su prasme. Iš jų pasisemiu idėjų bei įkvėpimo ir rašau terapines pasakas ar istorijas. Studijavau pasakų terapiją ir jos poveikį žmogaus pasąmonei. Tai vienas iš mano darbo įrankių pagalboje žmonėms. O tu galėtum būti profesionalus spurgų valgytojas ar net čempionas kokiame Amerikos konkurse.

- O ar žinai kodėl, kai nevartoji alkoholio, yra didelis poreikis saldumynams? - paklausia Linas.

- Taip, nes cukrus kraujyje skyla į alkoholį. Ir tu gauni jo, tik kita forma.

- Alkoholis yra reikalingas organizmui, todėl ir gaminasi.

- Galima save ir taip guosti. Nesigamina juk, kai nevalgai cukraus? Cukrus - tai tik vienas iš būdų pasigaminti laimės hormonų. Toks pat dirbtinis trumpalaikio malonumo "ramentas" kaip ir alkoholis. Irgi su daugybe šalutinių poveikių. Galima išmokti džiaugtis ir natūraliais būdais, be dirbtinių laimės surogatų, kurie kenkia sveikatai. Tai tik įpročio ir gyvenimo būdo reikalas!

- Gerai, garbane, eime ilsėtis. Aš nusikaliau šiandien.

- Nori užbaigti neįdomią pokalbio temą? Atleisk, aš gi lektorė. Turiu mokytojavimo sindromą ir kartais pamirštu jį "išjungti". Tik pasidalinau savo įžvalgomis. Žinau, kad vis tiek darysi taip, kaip tau atrodo geriausiai. Nebent kažkada kaip aš susidursi su pasekmėmis ir savo galva priimsi sprendimą daryti kitaip. O kol kas mėgaukis savo tortais! Labos nakties tau!

- Saldžių sapnų! Nors saldumynų tau ir negalima, bent miegok saldžiai! - pokštauja jis atsisveikindamas.

7 savaitė

Saulė vaikščiojo ežero pakrante. Buvo šilta, nors ir apsiniaukusi, diena. Jos vidų draskė proto ir širdies konfliktas. Ji ne karto nepažeidė prieš aštuoniolika metų savo vyrui duotos priesaikos. Net minties tokios neturėjo dairytis į kitus. Iš štai jos mintys sukasi apie kitą... Apie jos jaunystės draugą Liną, kurį jį paliko, norėdama būti su ilgamečiu sutuoktiniu. Tačiau atrodė, kad dabar tik įsipareigojimai dėl vaikų ir būsto paskolos juos vienijo. Jokių bendrų interesų, jokių veiklų... Tik buities klausimai bei kasdienybės reikalai. Kaimynai, kurie įdomus vienas kitam tik tiek, kiek yra bendrų ūkio reikalų. Du žmonės, kurie kartu iš įpročio gyvena po vienu stogu, nes taip patogiau.

Nors iš šalies jie atrodė kaip visos kitos šeimos, bet šilumos ir bendrystės ryšio nebebuvo. Saulę vis dažniau aplankydavo depresinės nuotaikos ir jausmas, kad kūne nebėra jokios gyvybės. Atrodė, jog jos vidinė saulė įniko į poliarinės nakties būseną. Ir kartais jos nedžiugino nei mylima veikla, nei galimybė dirbti laisvu grafiku, nei rūpesčiais vaikais ir namais.

Netikėtai prasidėjęs susirašinėjimas tapo jos džiaugsmo šaltiniu. Ji prisiminė jaunystę ir kaip tada, taip pat nuo susirašinėjimo, prasidėjo jų pažintis su Linu. Jie abu dvyliktokai, gyvenantys skirtingose miestuose. Jokių socialinių tinklų. O vietoj pažinčių portalų ir apps programėlių, žmonės naudojo galimybę įdėti žinutę į žurnalą arba specialią laikraščio skiltį. Taip jie ir susipažino. Vilkas atsiliepė į jos skelbimą, kuriame ji rašė, kad ieško draugo arba draugės susirašinėjimui. Jis gulėjo ligoninėje ir iš nuobodulio parašė SMS žinutę. Saulė nuvyko aplankyti vaikino po akies operacijos. Tas apkabino ją atsisveikindamas ir nebenorėjo paleisti... Tai atsitiko 2002 metais rugsėjo pradžioje. Buvo taip pat šilta, ir netgi saulėta diena. Ji vilkėjo trumpą smėlio spalvos sijonėlį, juodai geltoną stilingą švarkelį ir juodos spalvos zomšinius ilgus batus iki kelių. Jis neatrodė jai labai patrauklus su savo sportinėmis kelnėmis ir nukarusiu megztiniu tamsios spalvos bei viena užklijuota akimi. Tačiau jau tada, būdama jauna mergina, už nemadingų rūbų, ji pastebėjo šilto ir draugiško žmogaus asmenybę, kuriam sunku buvo atsispirti dėl jo vidinio žavesio bei išorinio Avino veržlumo. Be to, Vilkas irgi buvo meniškos sielos. Taip vieną gražią ankstyvojo rudens dieną užsimezgė jų romanas, kuris ir vyko labiau laiškų ir SMS žinučių formatu. Juk aštuoniolikmečiai tik per šventes, tiksliau mokyklos atostogas, turėjo galimybę įveikti juos skiriantį atstumą tarp skirtingų miestų.

Meilė neatlaikė skiriančio atstumo ir sekančiais metais, gegužės mėnesį, Saulė tarė Linui ,,sudie". Kartu su dvyliktos klasės brandos egzaminais, naujomis gyvenimo perspektyvomis, į jos gyvenimą atėjo ir nauja draugystė. Racionalaus proto vaikinas, kaimynystėje, patiko jai dar dešimtoje klasėje. Iš pradžių jis padėjo ruoštis informatikos egzaminui, po to, jie eidavo kartu į interneto kavines po pamokų. Jis buvo linkęs į tiksliuosius mokslus ir menai jam visai nerūpėjo. Tačiau priešingybės traukia. Jausmų lavina nušluoja visas skirtumų kliūtis. O meilė, kuri atrodo dar niekada nebuvo tokia, kaip magnetas ar klijai verčia sulipti. Be to, tai buvo žvirblis rankoje, kurį jį galėjo kasdien matyti, vietoj gandro danguje, kuris kartais atsiųsdavo laiškelį arba paskambindavo. Pasirinkimas nebuvo lengvas. Dar sunkiau buvo pranešti apie permainas Vilkui...

Nebuvo lengva ir dabar, po beveik dvidešimt metų, vėl sukilo jausmai senai meilei. Ir jausmas, kad dėl to, ji išduoda savo vyrą buvo toks pat sunkus ir nemalonus.

Kodėl mes privalome pasirinkti vieną žmogų visam gyvenimui, kartą ir visiems laikams pasaulyje kur viskas kinta? Kur nuolat keitiesi pats, keičiasi šalia esantis žmogus, aplinkybės, pomėgiai, pasaulėžiūra, vertybės...

Arba kodėl mes negalime džiaugtis abiejų žmonių draugija, kurie yra vienodai svarbūs, įdomūs, nes labai skirtingi? Šie klausimai ir dar daugiau abejonių bei dvejonių dėl susiklosčiusios padėties sukosi moters galvoje, kuri jau taip senai nejuto tokio jausmų sąmyšio savo širdyje.

2020-07-24 10:05

Labas, Linai! Sakiau, kad nerašysiu, kai grįšiu namo dažnai... Bet grįžau ir ilgiuosi tavo žinučių. Noriu dalintis su tavimi kuo gyvenu, ką veikiu... Tačiau mano vertybių sistemoje ištikimybė yra labai svarbi. Ir man atrodo, kad mūsų susirašinėjimas nėra sąžiningas sutuoktinių atžvilgiu. Tačiau pasakyti apie tai irgi nesijaučiu saugi. Žinau, kad tai sukels pavydą ir tikimybė, kad antra pusė supras, greičiausiai lygi nuliui.

Bet viską nutraukti, kaip tada, nenoriu... Nepavyksta nebegalvoti apie tave. Nors pradžioje maniau, kad mes tik apsikeisime keliais laiškeliais apie tai, kaip kam sekasi ir tiek. Bet vėl įsileidau tave į savo gyvenimą, į savo širdį. Noriu ir toliau susirašinėti. Tik prašau, nevelk manęs į kūniškas aistras, nesiųsk erotinių paveiksliukų. Dėl jų jaučiuosi lyg daryčiau kažką nelegalaus, kas yra uždrausta ir nepriimtina. Ar galime likti tik draugais, kurie palaiko šiltą ryšį be romantikos ir flirto? - ilgą savo žinutę Saulė užbaigė labiau retoriniu klausimu, bet vis dėl to, ji laukė atsakymo.

- Gerai, garbane. Aš supratau. Bet aš gi Avinas ir negaliu be flirto. Ypač su tavimi. Džiaugiuosi, kad vėl galime bendrauti kaip jaunystėje. Tau visada bus ypatingos vietos mano širdyje!

- Žodžių iš dainos neišmesi, žmogaus iš širdies...

- Tai va... Buvusių nebūna... Mes visada liekame susiję su savo praeitimi.

Ilga pauzė tą dieną buvo po judviejų atviravimo. Bet vakare vėl Saulės telefonas supipsėjo, pranešdamas apie naują žinutę.

20:39

Ką veiki? - smalsauja Linas.

Ieškau žiurkėno. Pabėgo iš narvelio. Gal žinai kaip jį pagauti? - pasiteirauja Saulė.

- Siūlau katiną įsigyti! Žiurkėną greitai pagaus.

- Dukrai alergija. Netinka toks variantas.

- Tada sfinksą įsigyk. - pasiūlo jis.

- Katinas be kailiuko, kaip pripučiama moteris vietoj tikros. - pajuokauja draugė.

- O tu bandei su pripučiama? - paklausia Vilkas su šypsenėle.

- Išvis su moterimi dar nebandžiau.

- Būna gi ir vyrų pripučiamų. - pasidžiaugia pikantišku pokalbio posūkiu Linas.

- Tokių dar neturėjau. Bet gal ir įdomu būtų...

- O vibratoriaus nebandei? - tęsia jis provokacinius klausimus.

- Vibratorių turiu.

- Tai jau įdomu. O ką dar turi?

- Dar turiu žaidimo kauliukus su kamasutros pozomis. Nors jų jau šimtas metų nebenaudoju... O jus su žmona žaidžiate tokius žaidimus? Išsiųsčiau jums dovanų paštomatu. Nori?

- Ačiū, nereikia. Aš pats kaip kamasutra. Be to, žmonai patinka tik klasika, tad neturėsiu kur panaudoti.

- Tai gal kauliukai ją įaudrins žaidimui. Smagu gi: išmeti ir darai tai, kas iškrito.

- Man patinka eksperimentai. - ateina atsakymas su šypsenėle.

- Tai gal visgi atsiųsti? - klausia Saulė.

- Palik vaikams kaip palikimą.

- Nebenoriu laikyti namie nenaudojamų daiktų. O kol vaikai užaugs, dar ilgai laukti.

- Reikia naudoti kol jauna.

- Po dukros gimimo nebenaudojame, jau septyni metai dulka spintoje.

- Kažkas vakar davė man velnių, kad per daug intymius paveiksliukus siuntinėju. O šiandien pati tokią temą pradėjai. Ką? Išdykėlė!

- Tu mane provokuoji! Kam apie vibratorių paklausei ir dar nuogą katiną pasiūlei nusipirkti? - juokiasi ji.

- Katinas ne nuogas, o be kailio. Išdykėlė...

- Taip, tikriausiai aš vis dar tokia! Matyt todėl man ir smagu kalbėti šia tema, nes galiu prisiminti ir tą savo asmenybės dalį.

- O tu tikra karštuolė buvai...

- Tu irgi!

- Tada dar mažai patirties buvo. Dabar daugiau įsiklausau į kūno kalbą... Stengiuosi ilgiau pasimėgauti, o ne pulti iškart į seksą.

- O aš nieko nebebandau, nes jau viską išbandžiau. Ir dabar su vyru laikomės celibato, nes daugiau nebenorime vaikų. Užtenka tiek, kiek turime.

- Galima gi ir tik malonumui.

- Na kažkaip gi reikia pasiteisinti. Nebesinori vien tik dėl malonumo...

- Sensti, garbane, sensti... Pakliūtum tu į mano glėbį, greitai baigtųsi tavo celibatas. Priminčiau tau jaunystę!

- Net neabejoju. Viskas! Baigiam šiuos provokacinius pokalbius! Iki! - kaip mažas vaikas ji greitai užbaigė pokalbį, tarsi slėptų kažką nuo saugusių, nenorėdama gauti pylos. Šis pokalbis uždrausta tema sukėlė smalsumą ir jaudulį. Jos veide buvo šypsena, o kūne virpesys. Tema, kuri atrodė visiškai nebeįdomi ir neaktuali jau keleri metai, vėl buvo patraukli kaip paauglystėje.

8 savaitė

Tą nаktį Saulė ilgai negalėjo užmigti. Ji vis galvojo kaip atsitiko taip, kad ji lengvai galėjo atvirauti tokia pikankitška tema su žmogumi iš tolimos praeities, kuris dabartyje dar buvo pažįstamas vos kelias savaites. Ir kodėl ji nebegalėjo visiškai pasikalbėti apie tai su vyru, kuris gyveno kartu su ja visus tuos aštuoniolika metų ir turėtų būtų pačiu artimiausiu vyru po tėčio jos gyvenime. Tačiau jų su vyru bendravimas labiau priminė dalykinius susitikimus su verslo partneriu. Jokių pikantiškų temų, jokių atviravimų - jokio emocinio artumo. Tik sausi "šeimos verslo" reikalai. Vyras grįždavo iš darbo dažniausiai po 21 valandos. O ji leisdavo laiką su vaikais arba užsiimdavo savo mėgstama veikla astrologija. Emocinis atitolimas su laiku atvedė į seksualinį šaltumą. Atrodė, lyg kažkokia nematoma bedugnė skiria juos.

Atsitiktinumo dėka, susirašinėdama su jaunystės meile, ji vėl galėjo pajausti ką reiškia sielų artumas. Kai gali kalbėti apie bet ką, kas jaudina to metų, kas rūpi, kas yra įdomu. Kalbėtis... Kai gali atvirai kalbėtis - štai kas yra tikras intymumas. Seksas net nebūtinas tam, kad jį patirtum. Užtenka tiesiog kalbėtis. Ir tame tiek malonumo, kuris vėl nuspalvina gyvenimą ryškiomis spalvomis.

Taip pat, Saulė galvojo apie tai ar yra "legalu" kalbėti apie seksą ne su savo vyru? Juk tai tik pokalbiai ir nieko daugiau. Jos draugas yra kitame Lietuvos gale. Greičiausiai jie niekada nesusitiks... Tačiau ji jautė, kad visuomenė ir šeimos institutas tam nepritartų. Bet idėjų kaip išeiti iš santykių krizės nebuvo. Vyras niekada nesutikdavo kreiptis pagalbos į psichologą ar terapeutą. O patys naviguoti savo santykių valties jie nebemokėjo.

Prieštaringi jausmai lankė moterį, davusią įžadą būti laimėje ir nelaimėje, kartą ir visiems laikams būti kartu. Vien tik mintys apie tai, kad susirašinėjimą reikėtų nutraukti ir toliau gyventi gyvenimą be jausmų ir artumo, kėlė jai depresines nuotaikas. Tačiau per tuos dvidešimt gyvenimo metų ji pasikeitė, pasikeitė jos vyras, pasikeitė jų santykis, pasikeitė viskas... Tik pažadas ir štampas pase liko be pokyčio.

Saulė guodė save, kad šis virtualus nuotykis, kuris atgaivino ją tarsi iš letargo miego, padės įveikti jos šeimos santykių krizę? Juk ji semiasi energijos iš bendravimo su savo draugu ir ji gali skirti daugiau jėgų vaikams, namams ir net kūrybai impulsas vėl atsirado! Nors ji specialiai neieškojo jokių nuotykių, kaltės jausmas buvo visada kažkur fone. Gelbėjo tik tikėjimas, kad gyvenimas pats suvedė ją vėl su jaunystės draugu nebe priežasties. Astrologijos žinios teigė, kad karmines skolas geriau atiduoti šiame gyvenime, negu neštis į kitas reinkarnacijas. Skolų atidavimas išlaisvina iš karminių mazgų. Ir aštuoniolikos metų ciklas irgi turi savo svarbią reikšmę. Teorines žinias tvirtino ir jos moteriška intuicija, kad šįkart ji turi pasielgti kitaip - nebėgti nuo Vilko, bet likti. Juk neišmoktos pamokos gyvenimo universitete yra kartojamos vėl ir vėl, tol kol siela išlaiko egzaminą. Ji tvirtai žinojo, kad dabar reikia vadovautis ne protu, o širdimi.

Tačiau kaltės jausmas neapleido jos ir vis trukdė ateiti miegui. Ji paėmė iš lentynos knygą violetiniu viršeliu su pavadinimu: Tantra vakariečio akimis. Ir pradėjo skaityti prieš kelis metus nupirktą, bet dar neskaitytą romaną.

Apie tantrą yra daug mitų, skirtingų nuomonių ir stereotipų. Tačiau Saulė buvo iš tų žmonių, kurie netiki apkalbomis, tačiau viską tikrina savo pačios gyvenimo patirtimi. Todėl neturėjo kažkokių išankstinių nuostatų šiuo klausimų nei teigiamų, nei neigiamų.

Ji girdėjo, kad tai gyvenimo filosofija, atėjusi iš rytų, kuri kaip audimo staklės apjungia moterišką ir vyrišką pradą, per įvairias praktikas. Jų tikslas - išmokti valdyti ir naudoti seksualinę energiją, kuri yra laikoma sakraliu žmogaus gyvybės šaltiniu, palankiausiu būdu. Taip pat tantros vedliai skatina gyventi darnoje su savimi bei supančiu pasauliu praktikuojant kvėpavimo, judesio praktikas, rūpestį savo kūnų ir siela. Bet labiausiai žmones domino, bet ir gąsdino tuo pačiu, seksualumo tema, kuri irgi buvo neatsiejama šios filosofijos gyvenimo dalis.

Skirtingai nei religinės dogmos, kurios griežtai draudė arba propagavo seksą tik gyvybės pratęsimui, tantros mokymai neatmetė ir nemenkino šio žmogaus gyvenimo aspekto, bet kalbėjo apie svarbią ir pagarbią vietą būtyje.

Saulė godžiai skaitė istoriją apie mokinio ir Mokytojos santykį, jų ryšio kūrimą, paremta pasitikėjimu ir šilumą, kuri atsiskleidė per tantrines praktikas. Transformacija apie kurią, rašė knygos autorius, ja žavėjo ir jaudino. Atrodė, kad tai lik kažkoks mitas arba legenda.

Daug pamąstymu jai sukėlė knyga apie tai, kodėl seksualumas mūsų kultūroje yra asocijuojamas tik su porno industrija. Kaip taip atsitiko, kad sakralus procesas, vyro ir moters susijungimas tapo gėdingu procesu, arba slapta praktika, naudojama tik vaikų pradėjimui. Šiuolaikinė visuomenė balansuoja tarp dviejų kraštutinumų: arba sekso nėra, arba yra daug instinktų tenkinimo lygmenyje. Seksualumas ilga laiką buvo draudžiamas, o dabar propaguojamas su kažkokia gyvuliška instinktų tenkinimo jėga. Kodėl žmonėms taip sunku atrasti balansą? Juk mes neprimityvūs prematai, kurie galėtų sulaikyti savo instinktus tik gėdos ir kaltės įrankių kontrolės dėka? Daug filosofinių klausimų kilo skaitant knygą, bet ne į visus Saulė galėjo atsakyti. Tuo tarpu jų virtuali draugystė su Vilku vis labiau panašėjo į romantinį santykį.

Susirašinėjimas trūko jau antras mėnuo. Kiekvienas rytas prasidėdavo ir kiekvienas vakaras pasibaigdavo pokalbių apie dienos įvykius, nuotaikas... Nors jie tik vieną kartą pasikalbėjo video skambučio pagalba, jų susirašinėjimas pulsavo emocijomis - armėnukės, gif paveiksliukai, emočiukai kūrė jaukią pokalbių atmosferą. Artumo, kurio nebuvo jų šeimose, jie kompensavo nors ir virtualiu, bet šiltu bendravimu.

Vieną dieną Saulė patikrino žinutes nuo Vilko ir rado nuotrauką su vaizdinga parko panorama ir klausimą:

- Gal norėtum kartu pasivaikščioti, pasigrožėti?

- Norėčiau...

- Netoliese yra ežeras. Galėtum su irklente paplaukioti.

- Negundyk manęs! - atsako ji. Ir atideda telefoną į šalį išsigandusi savo reakcijos ir norų.

Tik po geros valandos ji parašė žinutę su klausimu:

- Ar tikrai manai, kad mums reikėtų susitikti pasivaikščioti? Juk supranti, kad vien tik tuo nesibaigtų...? Tu pažadinai manyje senus jausmus. Žinau, kad negalėčiau tau atsispirti... Daug metų gyvenu be aistros ir meilės, tik šalta pareiga ir dalykiniai buitiniai santykiai. Mano kūnas yra išsiilgęs artumo. Nenoriu, kad tavo šeimoje dėl manęs kiltų nesklandumų. Ir mano šeima man taip pat yra brangi.

- Aš tą patą manau. Bet protas sako vieną, o kūnas kalba kitką... Manau, kad mums reikėtų kada nors susitikti neutralioje aplinkoje.

Saulė sumaišė Taro kortų kaladę. Ji dažnai naudojo šį įrankį, kai nežinojo kaip geriau pasielgti ir situacija buvo neaiški. Susitelkė ir uždavė klausimą: kas bus, jei susitiksime? Atsakymas buvo korta "Jėga". Joje buvo pavaizduota moteris, kuri laiko liūto galvą plikomis rankomis. Tai pergalės, ryžto, vidinės drausmės simbolis. Kortos buvo sumaišytos vėl. Kitas klausimas nuskambėjo taip: kas bus jei nesusitiksime? Atsakymas - korta "Taurių riteris". Ji kuri reiškė įsimylėjėlį, santykiai su kuriuo gali būti ir platoniški.

Saulė pamąsto dar kelias akimirkas ir atsako:

- Susitikti gal ir būtų jėga, bet žinau, kad po to bus daug kaltės jausmo. Juk turėsime grįžti į savo šeimas ir žiūrėti į akis savo sutuoktiniams.

- Aš manau, kad jei jau likimas suvedė, reikia ir susimatyti. Juk geriau gailėtis dėl to, ką padarei, negu dėl to, ko nepadarei?

Kito atsakymo iš Avino ir nelaukiau: pasiduokim instinktams, o po to galvosim kas bus?

- Aš labai norėčiau bent kartą pamatyti ir apkabinti tave. - rašo Linas.

- Esi buvęs neištikimas savo žmonai?

- Ne. O susitikti ir draugiškai pabendrauti juk nėra išdavystė. O tu vyrui buvai neištikima?

- Aš visus aštuoniolika metų buvau ištikima ne tik kūnu, bet ir mintimis... Tik vieną kartą sapnavau, kad buvau neištikima, pabudau su šaltu prakaitų. O chiromantas, kuris skaitė mano delno linijas, sakė, kad jis neįsivaizduoja kas mane galėtų pastūmėti į neištikimybę, nes aš labai ištikimas žmogus.

- Tada tau reikėjo tapti vienuole. - su šypsena pakomentuoja atsakymą Linas.

- Manau, kad ja ir buvau praeitame gyvenime. Taip kalba mano astrologinis žemėlapis, kad esu dvasingas žmogus. Ir dabar gyvenu labai atsiskyrėliškai, nors ir pasaulietinį gyvenimą - dirbu namuose, išeinu tik vaikų poreikių reikalais ir į parduotuvę. Tik vasarą aplankau keletą renginių su benraminčiais draugais. O daugiausia laiko praleidžiu savo namų "bažnyčioje".

- O manai, kad susitikimas jau neištikimybė? - teiraujasi jis.

- Tik draugiškas pokalbis, žinoma, ne. Bet jei sukiltų jausmai ir mes pasimylėtume?

- Aš apie tai neturėjau net minčių! Bet jei tai ir įvyktų, manau, kad tai tik dar vienas išbandymas mūsų gyvenime. Kaip nulemta, taip ir įvyksta!

- O aš turiu tokių minčių, todėl siūlau pagalvoti prieš žengiant šį žingsnį. Galima ir per atstumą patantrinti...

- O ką tai reiškia?

- Tantra - tai ryšio kūrimo praktika tarp žmonių, kurioje galimas artimas ryšys su žmogumi per nuotolį. Nebūtinas kūnų kontaktas, užtenka susitelkimo vienas į kitą ir akių žvilgsnio.

- Nemoku aš taip! Маn reikalingas gyvas žmogus šalia. O kaip bus taip! Aš atsiduodu pilnai į likimo ir tavo rankas.

- Tu dabar vienas? - pasidomi Saulė.

- Taip. Žmona namie miega, o aš sodyboje, tad laisvė papūgoms!

- Tuomet pasidalinsiu... Skaičiau labai įdomią knygą apie tantros tyrinėjimą vieno vakariečio. Ir truputi praktikavau šiandien, kai pabudau neskubėjau atmerkti akių. Dar būdama miego būsenoje pajutau šilumą pilvo apačioje. Švelniai paliečiau ten ranka. Ir kažkas viduje suvirpėjo. Pradėjau liesti save, glostyti pilvą, kojas... Tuomet radau savo malonumo taškelį... Pajutau ekstazę, kuri stiprėjo kaip jūros bangos. Prisiminiau jūros gars ir gifą, kuri atsiuntei vakar vakare. Jame vyras bučiuoja kaklą moteriai. Pajutau lyg kažkas apkabino iš nugaros ir palietė mane. Pasidarė šilta ir jauku. Viskas tarsi sapne, bet sąmonė budri... Ekstazės bangos vis dažnėjo. Girdėjau, kad už lango lijo. Aš gulėjau ant nugaros. Po kaldra darėsi vis šilčiau, bet man nebuvo karšta. Tuomet malonumo bangos pradėjo ateiti pačiu ritmu, nesilpnėdamos ir nestiprėdamos. Aš pajutau impulsą nutraukti prisilietimus. Tačiau orgazmas nenutruko. Aš ilgai dar galėjau mėgautis jo atgarsiais. Tai trūko apie valandą, o gal ir ilgiau... Nežinau kiek buvo laiko. Tiesiog leidau savo kūnui patirtį malonumą likdama meditacinėje nesvarumo būsenoje.

Ir anksčiau bandžiau tai patirti, bet niekada taip nesigaudavo... Gaudavosi staigus ir greitas energijos pliūptelėjimas. O dabar viskas vyko taip, kaip rašoma knygose apie tantrą. Lėtai ir ilgai...

Nusišypsojau ir negalėjau patikėti, kad tai vyksta realybėje, o ne mano fantazijoje. Gulėjau lovoje ir negalėjau patikėti, kad pagaliau tai patyriau! Buvo taip gera, taip ramu. Jaučiau pilnatvę, malonumą, ir palaimą vienu metu.

Tuomet pasiėmiau tą knygą, kurią skaičiau, atverčiau ir perskaičiau: "Dabar tu apsigobęs erdvę. Tavo nuogumas prilygsta nuogumui nuo bet kokios sąvokos, pelenai yra proto, nurimusio nuo drumsiančių iliuzijų medžiaga, o tavo kvėpavimas yra dieviškas alsavimas. Su tuo čia tave ir paliksiu."

Tuo užbaigsiu ir aš. Ačiū Tau, kad sugrįžai į mano gyvenimą. Tada įsileidau Tave į savo kūną, o dabar į savo sielą. Ir man nuo tavo šilumos labai gera.

9 savaitė

Vilkas nedelsė atsakyti į Saulės atviravimą apie juos patyrimą ir jausmus:

- Ačiū, kad pasidalinai ir patikėjai man tokią intymią paslaptį. Saule, aš irgi sugrįžęs į tavo gyvenimą keistai jaučiuosi. Nuolat galvoju apie tave... Prisimenu tavo šypseną. Man taip šilta, gera, ramu. Norisi vis parašyti ką nors, nusiųsti šypseniuką. Jaučiuosi toks jaunas ir vėjavaikiškas. Sugrįžau į jaunystės laikus kai tu buvai man visas gyvenimas. Bet tada aš to nesupratau ir padariau daug klaidų.

- Taip. Prisimenu kaip tu mane vadinai katinu. Žodžiai turi magijos savyje, netyčia užbūrei mane ir apdraskiau tau širdį. - prideda liūdną veiduką Saulė.

- Žaizdas metai pagydė. Liko tik gerų akimirkų prisiminimai. Susitikime?

- Ne. Dabar danguje labai aktyvios provokuojančios planetos. Aš bijau pasiduodi pagundoms. Greitai Marsas susijungs su Juodoju Mėnuliu, o tai reiškia gundymus per fizinį kūną. Vien tik mintys apie tave mane jaudina, tad rizikuojame įnykti į neištikimybę. Žinau, kad ir tau bus sunku susilaikyti. Vėliau dar ir Marsas pradės judėti atbulai, kvies sugrįžti prie seniau pradėtų veiksmų, buvusių vyrų... Tad susitikti saugiau bus tik gruodžio pabaigoje. Veikia mus planetų vibracijos, tikime mes jomis ar ne.

- Juk galima susitikus tik pabendrauti, garbane.

- Taip irgi manyčiau, jei nežinočiau kaip veikia Juodasis Mėnulis - Lilit. Pasak mitologiją ir astrologiją, tai deivė, kuri išlaisvina seksualinę geismo energiją. Ji atjungia protą ir verčia pasiduoti instinktams. Žadina vidinį drakoną - mūsų polinkį pasiduoti ydoms. Patyrę jos poveikį žmonės net nesupranta kaip galėjo taip pasielgti, kai tai praeina... Mane ir tave tai stipriai veikia. Tu Avinas, o mano Marsas turi sąsają gimimo datoje su Lilit. Tad per tave mane gundo ir provokuoja. Mes abu esame to įtakoje dabar. Aš žinau, kad geriau dabar nesusitikti, jei norime išsaugoti ištikimybę.

- Aš busiu geras berniukas. Galėtume susitikti viešoje vietoje, kad pagundų mažiau būtų.

- Manau, kad dabar labai rizikingas laikas susitikimams su sena meile. Man ir taip gera susirašinėti su tavimi. Aš jau trečius metus dirbu pagrinde internetu. Ir man tai yra pilnavertis bendravimas.

- Žinai su metais seksas nebėra toks svarbus. Įdomiau darosi pabuvimas su žmogumi ir bendravimas. Gal taip tik man?

- Man irgi mūsų bendravimas suteikia artumo jausmą ir be sekso. Bet kūne pabudo seksualinė energija. Ir aš nesu tikra ar galėsiu ją suvaldyti. Daug metų turėjau nejautrą pilvo apačioje, dėl dviejų cezario pjūvių. Negalėjau pati pagimdyti savo vaikų. Maniau, kad dėl operacijų sumažėjo poreikis seksui. Bet kai mes pradėjome susirašinėti viskas stebuklingai atsistatė. Ir kai mes kalbamės, kartais jaučiu stiprų karštį pilvo apačioje, tad negaliu važiuoti su tavimi susitikti. Ištikimybė - yra mano pamatinė vertybė santykiuose. Ir nenoriu velti ir tavęs į tas pagundas. Juk nepaisant to, kad su žmona turite iššūkių, yra dar visai maži vaikai. Noriu, kad ir tavo šeima būtų saugi. Atleisk, Linai. Dabar negaliu tam ryžtis.

- Man svarbiausia yra ne kūniški malonumai, o tavo vidinis grožis. Nespausiu tavęs. Gerbiu tavo norus ir pasirinkimus. Bet manau, kad pribręsi ir tu susitikimui...

- Leisk man pagalvoti apie tai. Nenoriu skubėti. Jūs, Avinai, labai impulsyvūs, - prideda šypsenėlę ji. Bet ta energija, kuri pabudo manyje veikia labai kūrybiškai. Vėl pradėjau rašyti. Jau šimtas metų nieko nekūriau. O tu įkvėpei mane kūrybai!

- Na tikiuosi dar daugiau įkvėpsiu po susitikimo... Gal ir romaną parašysi? - klausia Linas.

- Gal, kodėl gi ne?

Saulės širdys buvo kupina šiltų jausmų naujam senam draugui. O kūnas alsavo gyvybę. Daug metų blokuojama seksualinė energija nebegalėjo būti slopinama. Ji virto impulsu kūrybai ir gražino gyvenimo džiaugsmą. Atrodė, kad viskas nušvito naujomis dar ryškesnėmis spalvomis. Nebeliūdino atšalę santykiai su vyru. Daugiau džiaugsmo teikė vaikai. Ir jausmų svaigulys buvo toks pats stiprus kaip jaunystėje. Atrodė, kad pateko į pasaką, kurioje ne tik už lango buvo vasara, bet ir herojės viduje. Ji vėl jautėsi mylima, geidžiama moterimi. Tai teikė neapsakomą malonumą. Vienintelis dalykas neramino, kaip reaguos jos vyras jeigu sužinos, kad jos laimės šaltiniu tapo kitas princas.

Tą patį vakarą prieš miegą ji vėl rašo Linui žinutę:

- Papasakok man kokią nors įsimintiniausią savo gyvenimo istoriją, kuri tau paliko didžiausią įspūdį.

- Mūsų susipažinimo istorija ir laikas, kuri turėjome, mano ryškiausias gyvenimo prisiminimas.

Ji atsako jam įsimylėjusiu veideliu. Ir prideda, kad nori prieš miegą nusiprausti po dušu. Todėl kol kas atsisveikina.

- O galima kartu?

- Ne!

- O tuomet galima asmenukę iš dušo? - nesustoja Vilkas.

- Ne, duše nesifotografuosiu, nes telefonas man dar reikalingas! Be to, kažkas žadėjo būti geru berniuku?

Jis atsiunčia veiduką su nimbu. Ir klausimą:

- O man įdomu pasidarė ar žvaigždės rodo kas būtų, jei mes tada liktume drauge?

- Galiu ištraukti kortas apie tai.

- Ištrauk! Man labai smalsu.

- Gerai. Kai nusimaudysiu, sugrįšiu pas tave su kortomis.

Neužilgo Saulė sumaišo kortų kaladę ir ištraukia vieną su klausimu "Kas būtų, jei jie su Linu jaunystėje neišsiskirtų, o liktų drauge?" Atsakymas buvo korta "Nusivylimas". Joje vaizduojamas liūdnas jaunuolis, kuris sėdi po medžiu. Jis žvelgia į tris prieš jį esančias taures. Kojos ir rankos sukryžiuotos - tai reiškia, kad jis atsisako priimti tai, kas yra siūloma taurių. O ketvirtą taurę iš debesies tiesia kažkieno ranka. Bet šios galimybės vyras net nemato.

- Neveltui išsiskyrėm, vis tiek nieko tada nesigautų, - rašo ji. Nebuvo pasiruošimo mūsų poroje priimti tai, kas buvo Visatos siūlyta. Jaunystėje ieškojome laimės išorėje, o ją atrasti reikia savo viduje. Juk kitas partneris įkvepia tik pradžioje, o po to, vis tiek susiduri su savimi, su savo apmaudu ir nepasitenkinimu, kuris trukdo priimti ir mėgautis galimybių gausa.

- Tai kada pasimatymas? - keičia temą Vilkas.

- Juk sakiau, kad žiemą, - prideda drovią šypsenėlę.

- Na tiek metų laukiau, palauksiu ir kelis mėnesius.

- Ačiū, kad nesiginčiji, Linai.

- Nesiginčiju, nes žinau, kad tikrai nei tu, nei aš tiek neišlauksim! Juk užvirė mumyse kraujas... Grįžo prisiminimai... Тaip norisi pamatyti tave, paimti už rankos ir paklausti: "Tai kur tu buvai, Saule?"

- Norisi ir man.

- Mes nieko negalime pakeisti. Turime šeimas, vaikų, bet juk galime bent mažą dalelę savęs padovanoti vienas kitam. Juk jei likimas vėl mus suvedė, reiškęs mums ruošė kažką daugiau! Ne tik sms... Kiekvienas gi galime šeimose turėti paslaptį mažą, tad tu turėk mane, o aš tave!

- Žinau, kad tu neatstosi, kol aš nesutiksiu.

- Aš neversiu, kol tu nebūsi pati tam pasiruošusi.

- Pamenu kaip per mūsų pirmą susitikimą ant to suoliuko prie ligoninės, pasodinai mane ant kelių, apglėbei ir nenorėjai paleisti... O dabar paleisi kai susitiksime?

- Nežinau...

- Tai va...

- Na bet juk nelaikysiu amžinai! - šypsosi jis.

- Tarkim aš pasiruošiau ir sutikau... Kada tu įsivaizduoji mes galėtume planuoti susitikimą? Aš kol kas klausiu tik teoriškai. Dar nesutikau.

- Aš būnu laisvesnis kai išvyksta žmona su vaikais pas tėvus. Tokia diena bus šis šeštadienis. Bet gali būti, kad liksiu be mašinos, nes reikia remontuoti.

- Na tuomet ne likimas!

- Susirašysime, saulute!

Аbejonės kankino Saulę visą naktį. Ar verta ryžtis šiam žingsniui? Juk akivaizdu, kad susitikus bus labai sunku atsispirti kūniškiems malonumams. O nesusitikti irgi kančia. Norisi pamatyti žmogų, kuris dabar tapo dar labiau artimas negu jaunystėje. Bet juk jis vedęs, o ji irgi prie altoriaus davė priesaką kartą ir visiems laikams! Tačiau vienišumas lankydavo vis dažniau. Ieškoti sprendimų jos vyras nebuvo linkęs. Jam viskas tiko taip, kaip yra. O Saulei taip truko tiesiog paprasto žmogiško artumo. Atrodė, kad jos ir vyro kūnai gyvena po vienų stogų ir kasdien susitinka, bet sielos jau seniai nesimatė. Emocinė atskirtis ir praraja.

Kitą dieną ji bandė pakalbėti su savo vyru. Diskusija buvo kaip visada emocionaliai sausa. Grįžęs iš darbo jis labiau mėgdavo tiesiog ką nors veikti namų ūkyje be kažkokių kalbų. Suvalgydavo jam paruoštą vakarienę ir sugalvodavo sau veiklos. Nuolat rasdavo kuo save užimti, kai Saulė kvietė ką nors nuveikti drauge. Gavusi dar vieną neigiamą atsakymą, į savo pasiūlymą, ji uždavė klausimą metaforos forma:

- Tu žinai, kad aš mėgstu apelsinus. Bet kodėl visada duodi man tik obuolius?

- O ką negali pati sau apelsinų gauti? - atsakė neilgai galvojęs sutuoktinis. Ir išėjo daryti savo reikalų.

Saulė interpretavo tokį atsakymą kaip leidimą pačiai pasirūpinti savo poreikiais bei džiaugsmo šaltiniu. Ir nusprendė, kad jei gyvenimas suteiks galimybę, šeštadienį susitikti su žmogumi iš savo praeities, ji ja pasinaudos. Važiuos į susitikimą su draugu, kuris dabar jai siūlo "apelsiną" - poreikį turėti artimą žmogų, kuris nuoširdžiai norėtų tiesiog leisti laiką kartu. Juk taip gera būtų apsikabinti, pasimatyti, pasikalbėti. Ta mintis jai kėlė stiprų jaudulį. Ir ji iškart parašė žinutę Vilkui:

- Jei šeštadienį galėsi, susitikim!

- Tikiuosi, kad pavyks. Bet svarbiausia, kad jau ryžaisi!

- Aš bet kada galiu ir apsigalvoti! - atsakė Saulė.

- Tokia jau ta moterų prigimtis.

- Tikrai taip. Neramus mūsų protas, - patvirtino ji.

- Jei atsisakysi, aš suprasiu. Man dar nesitiki, kad tiek metų jokių žinių! Staigus suradimas, toks lengvas ir šiltas susirašinėjimas, bei ekspromtu sureguliuojamas susitikimas. Gal aš miegu?

- Gal. O kodėl manęs anksčiau neieškojai?

- Turėjau juk tik nuotrauką ir tavo vardą. Adresą ir pavardę buvau pamiršęs. Ir kai jau apie tai ne nebesvajojau, pamačiau tavo profilį socialiniame tinkle.

- Stebuklai kartais atsitinka.

- Esu labai laimingas, kad atsiradai! Bučiuoju ir apkabinu!

- Ir aš tave!

Kaip visada dar ilgi atsisveikinai su mielais gif paveiksliukais pylėsi kaip stalo teniso žaidime į abi puses. Du suaugę žmonės džiaugėsi vienas kitu kaip vaikai. Kol galiausiai pavargę, bet laimingi, gerokai po vidurnakčio nuėjo miegoti.

Kaip astrologė, Saulė žinojo, kad Lilit suveda žmones, kurie turi karminių skolų vienas kitam, neišspręstų reikalų iš ankstesnių gyvenimų. Tai labai stiprus sielų ryšys, lydymas intensyviu jausmu ir aistros. Ji žinojo tik teoriją, bet praktikoje pirmą kartą tai išgyvenimo pati. Karminis mazgas lygiai po aštuoniolikos metų vėl sujungė jų gyvenimo kelius į vieną kryžkelį. Tai negalėjo būti atsitiktinumas. Priešintis nebuvo prasmės, nes neišmoktos pamokos gyvenimo universitete vėl kartojasi, nusikelia į kitas inkarnacijas, arba griaunančiai veikia esamą gyvenimą. Tai galimybė atiduoti skolas vienas kitam ir atręsti mazgą, pakilti į kitą aukštesnį lygį, nors kaina gali būti ir didelė. Taip pat ji žinojo, kad kuo greičiau ji supras ko šie santykiai nori ją išmokyti, tuo mažiau bus visiems žalos. Sprendimas jau buvo priimtas. Liko tik laukti ar Visata patvirtins jos ketinimą.

10 savaitė

07:49, PIR

- Labas rytas!

- Labas rytas, mano saule!

- Vilke, pabandom šiandien susitelkti į savo veiklas ir nesusirašinėti dienos eigoje? Susisiekiam vakare, gerai? Reikia treniruoti savo kantrybę, - pasiūlo Saulė.

- Kokia gali būti kantrybė kai žmogų išgirsti po aštuoniolikos metų?

- Na, pabandom šį iššūkį, nes aš nespėju klausyti nei paskaitų, nei kitų darbų atlikti.

- Gerai, nerašysiu, - atsako jis.

14:17, PIR

- Tau puikiai sekasi, o man jau baigėsi kantrybė. Noriu sužinoti ką tu veiki? - pradeda Saulė pokalbį.

- Aš dirbu šiandien prie namų. O kaip tau sekasi, garbane?

Jie aptaria dienos planus, nuotaikas, orus ir vėl grįžta prie savo kasdienių darbų. Bet noras būti nuolat ryšyje neleidžia susitelkti ilgam į savo darbus. Jie apsikeičia asmenukėmis su skirtingomis veido išraiškomis ir vėl susitaria susisiekti vakare. Koks malonus laukimas, kai žinai, kad vakare vėl gausi savo laimės hormonų porciją. Vakare ateina taip laukiama žinutė su nuotrauka, kurioje Linas tik su glaudėmės.

- Bandau naują kamerą.

- Gerai, kad visas nenusirengei, - juokauja Saulė.

- Galiu ir visai nusirengti!

- Tu ką? Vienas namuose?

- Taip.

- Provokuosi mane dabar? Aš nesifotografuosiu su apatiniais, - Saulė perspėja iš anksto.

- O ką tu veiki? - klausia Linas.

- Žiūrėjau įdomų filmą apie konfliktą poroje dėl skirtingų pasaulėžiūrų.

Ji pasidalina nuoroda į filmą, kuriame vaizduojama scena restorane su vaikinu ir mergina. Jie švenčia vieno mėnesio pažinties sukaktį. Iškilmingai paskelbia apie savo draugystę socialiniuose tinkluose. Vaikinas užsisako mėsos kepsnį, o mergina sustabdo padavėją bei pasiūlo draugui pakeisti jo pasirinkimą į kokį nors vegetarišką patiekalą. Diskusija apie mitybą nuveda porą į konfliktą, kuriame paaiškėja, kad niekas nenori keisti savo mitybos įpročių, be to, išaiškėja dar rimtesnių pasaulėžiūros prasilenkimų, kurie sukuria dar didesnę įtampą. Tampa panašu, kad porelė paskubėjo su statuso viešinimu.

Pokalbis tarp Saulės ir Lino tęsiasi toliau:

- O tu atletiškas! Sportuoji?

- Įtraukiau pilvą, - atsako su šypsenėlę.

- Tai mažiau tortų valgyk, daugiau baltymų.

- Su metais auga.

- Auga, nes tortus valgai kasdien.

- Na, man skanu, tai ir valgau. O pilvas nedidelis. Kodėl gi ne? Nekibk prie mano mitybos!

- Gerai. Mes kaip ta porelė iš filmo, kuriuo pasidalinau. Susitiksim ir suprasim, kad nesuderinami dėl mitybos įpročių skirtumų, - juokauja Saulė. - Ar dar dėl kokios nors ideologijos.

- Laukiu tavo foto!

- Su apatiniais jau turi, tą kur saugai iš jaunystės. O aš tavo neturėjau, tai dabar atsilyginai. Geriau filmą pažiūrėk. Juokingas.

- Nemėgstu aš tų vegetarų ir veganų, - rašo Vilkas.

- O ką, jeigu aš irgi mėsos nebevalgau? Tai ir mūsų susitikimas panašiai praeis su skandalais?

- Tikiuosi, kad tu ne viena iš jų.

- O, jeigu taip, tai "viso gero" iškart? - daug besijuokiančių veidelių prideda Saulė.

- Nu, ne. Bet kažkaip nesitiki, kad tu vegetarė.

- Jie juk tokie pat žmonės kaip ir visi kiti.

- Žmogui reikia visokių medžiagų - aminorūgščių, baltymų. Tie veganai atrodo kaip skeleto iškamšos. O dar piktesni nei mėsėdžiai dėl savo fanatizmo. Genetiškai mumyse užkoduotas protėvių mėsos valgymas. Kaip jie išgyventų šaltais periodais? Juk nebuvo anksčiau žiemą nei salotų, nei bananų mūsų krašte. Mitybos tradicijos turi būti vietinės, o ne pasiskolintos iš svetimų kultūrų.

- Nesijaudink. Aš viską valgau. Bet gerbiu kitų žmonių pasirinkimus valgyti tai, kas jiems atrodo geriausiai. Bandžiau vegetarizmą, bet netiko man. Astrologijoje yra rodiklių, kurie rodo kokia mityba žmogui yra palanki. Tad tai labai individualu. Gaila, kad žmonės neįsiklauso į savo organizmą, o besivydami mados, susigadina sveikatą.

- Atsiųsk man ką nors iš savo mėgstamos muzikos.

Jie apsikeičia savo grojaraščiais. Vilko grojaraštyje daug dainų apie karą, roko. Saulei patinka labiau švelnesnė muzika. Vanesa May buvo pripažinta kaip atlikėja, kuri atliepė jų abiejų muzikinį skonį.

- Grįžo namo mano vyras, turiu pabėgti... Gal jau eisi miego?

- Ne, Saule. Lauksiu tavęs.

- Tu dar nemiegi? - atsiunčia žinutę Saulė po gero pusvalandžio.

- Aš čia.

- Norėjau paklausti gal tarnavai kariuomenėje? Kodėl taip mėgsti muziką apie karą?

- Taip, tarnavau specialiam padalinyje, saugojau kalinius, malšinau riaušes. Vykdavome su policija į sulaikymus. Teko daug kraujo matyti, aukų. Pats buvau gavęs šūvį į krūtinę, bet liemenė apsaugojo, lūžo tik šonkauliai. Dar buvau su kirviu per galvą užpultas, bet šalmas išgelbėjo gyvybę.

- Tai tu tikras karys! Sunku buvo tai išgyventi? - susirūpinusi klausia Saulė.

- Nesureikšminau to. Žiūrėjau į tai kaip į tarnystę. Saugojau kitų gyvybes ir tiek.

- Šiurpas apėmė vien tik nuo tavo pasakojimų, Linai.

- Džiaugiuosi, kad tarnavau. Man armija padėjo atsigauti po mūsų išsiskyrimo. Tapau kitu žmogumi.

- Geresniu ar blogesniu?

- Geresniu. Armija visiems tik į naudą: padaro vyrus vyrais. O ne tais, kur su sijonais vaikšto ir esant reikalui ne tik kitų, bet ir savęs apginti nesugeba.

- Tuomet mūsų išsiskyrimas buvo tik į naudą. Mane irgi per sunkius išgyvenimus transformavo. Tik per kitokius... Per netektys. Praradau mamą ir brolį su penkių mėnesių pertrauka prieš septynis metus. Tais pačiais metais man gimė dukra. Buvo labai sunku išgyventi ir netektį, ir naujos gyvybės atėjimo džiaugsmą beveik tuo pat metų. Brolis mirė likus dviem savaitėms iki gimdymo.

- Užuojauta. Tavo mamą ir brolį prisimenu, o tėčio nelabai. Gal keičiam temą? Per daug rimtos prieš miegą...

- Viskas jau išgyventa. Tai irgi mane pakeitė. Padarė stipresne. Supratau, kad viską galima išgyventi ir gyventi toliau. Kaip feniksas iš pelenų pakilau iš to pragaro. Tų patirčių dėka išmokau įveikti krizes, pasikeitė pasaulėžiūra. Išėjau iš darbo, kuriame nebemačiau prasmės, įgijau naują specialybę. Išmokau naudoti savo gyvenimo laiką labiau atsakingai. Nors buvo labai sunku, nes daug kas nesuprato mano skausmo. Net vyras. Tiesiog laikėsi atokiau nuo manęs, kad nematų mano ašarų.

- Kaip galima nesuprasti kai tavo mylimas žmogus praranda savo brangiausius žmones?

- Manau, kad jam buvo per sunku matyti mano ašaras. Nežinojo kaip su tuo tvarkytis, todėl tiesiog apsimesdavo, kad nieko nevyksta. Na, toks psichikos gynybinis mechanizmas. Savaip aišku palaikė, padėjo labai vaikus prižiūrėti. Bet buvau, tarsi, vakuume. Tada gavau pagalbą per kitus žmones, lankiau terapeutus, savipagalbos grupes. Daug skaičiau, klausiau saviugdos paskaitų, mokiausi astrologijos ir psichologijos. Ieškojau atsakymų į klausimus, kurie kilo. Ir juos radau. Dabar tų žinių pagalba padedu kitiems žmonėms įveikti jų gyvenimo krizes.

- Tu stipri moteris. Žmonės po tokių netekčių būna visai palūžta.

- Turėjau ką tik gimusią dukrą ant rankų, tai mane motyvavo nepasiduoti, o ieškoti išeities.

- Noriu, kad eitum miegoti geros nuotaikos, tad siunčiu tau dainą, - jis pasidalina nuorodą į garso takelį su romantiška melodinga daina.

Kitą dieną Saulė vėl randa žinutę nuo Lino:

- Tai kur tavo foto?

- Taigi, jau turi jų daug, - atsako ji iškart.

- Aš noriu nuotraukos visu ūgiu. Noriu matyti ne tik veidą.

- Nori pasižiūrėti kokį aš pilvą užsiauginau? - juokiasi ji.

- Nemanau, kad užsiauginai.

- Užsiauginau. Po gimdymo taip ir nepavyko susigrąžinti figūros, kurią turėjau.

- Tai juk suprantama.

- Aš tiesiog tingiu sportuoti, kaip ir tu.

Saulė nenorėjo siųsti savo nuotraukų visų ūgiu, nes taip ir nesusitaikė su kūno permainomis, kurios įvyko po gimdymo. Gėdijosi savo pilvo ir visada pirko uždaro tipo maudymukus, kurie jį dengtų. Rinkosi laisvus rūbus, kad nesimatytų netobulų kūno kontūrų. Ji nebeatrodė sau tokia patraukli kaip jaunystėje. Baimė pasąmonės lygmenyje kėlė diskomfortą nuo minties, kad tas pokytis gali nuvilti jos draugą. Nors sąmoningai ji visada suprato, kad tai tik reklamos stereotipų pasekmė. Tačiau Saulė priklausė tos kartos moterims, kurios ypač stipriai buvo paauglystėje paveiktos reklamos ir lieknų modelių propagandos. Ji pamena, kaip stebėjo per Fashion kanalą laibas manekenes. Suvokimas, kad ji neatitinka nei ūgiu, nei svoriu šiuolaikinių grožio etalonų, keldavo nusivylimą ir augindavo kompleksus. Dabar, kai kūno linijos buvo dar labiau netobulos, nei jaunystės laikais, ir dar labiau neatitiko standartų, jai buvo sunku priimti natūralius kūno pokyčius susijusius tiek su gimdymų, tiek su amžiumi. Todėl ji delsė fotografuotis, nors ir jautė impulsą išlaisvinti save nuo tų proto pančių ir nenaudingų įsitikinimų apie savo išvaizdą. Bet gėdos jausmas stabdė, nors ji ir žinojo, jog jų ryšys su Linu nepriklauso nuo jos pilvo dydžio. Tačiau mintyse jau brandino idėjas apie fotosesiją prie didelio veidrodžio.

11 savaitė

Santykis su kūnu buvo skausminga tema ne tik Saulei, bet ir kitoms jos kartos moterims. Iš dailės studijų laikų ji žinojo, kad moters grožio standartai keitėsi nuo labai apkūnių ir natūralių formų iki aukštų nenatūraliai lieknų manekenių. Noras atitikti naujų laikų stiliaus etalonui buvo visada susijęs su siekiu įtikti ir patikti priešingos lyties atstovams. Nors dabar ji jau žinojo, kad vienintelis žmogus Pasaulyje, kuriam svarbiausia yra patikti - tai ji pati. Tačiau socialinės programos ir stereotipai kruopščiai diktuojami per visus medią kanalus nuo pat vaikystės paliko stiprų pėdsaką pasąmonėje.

Daug metų ji mokėsi mylėti ir priimti save: darė meilės sau praktikas, ritualus. Bet gėdos ir nepriėmimo jausmai kabėjo fone. Nuogas kūnas jai buvo natūralu, bet priimti tokio koks jis yra, neatitinkančio grožio industrijos šablonų, vis nesigaudavo ir dėl vaikystėje patirtų patyčių. Mokykloje, kai manekenių mada dar nebuvo pasiekusi Lietuvos krašto, ją vadindavo degtuku už jos liekną kūno sudėjimą. Jai nepatikdavo, bet atremti pravardžiavimų nebuvo drąsos. O vėliau atsitiko taip, kad pasikeitė ne tik visuomenės standartai, bet ir jos pačios kūno formos. Po gimdymo ji nebeatrodė kaip degtukas. Ji daug metų rinkdavosi sveikesnį maistą, bet subalansuoti svorio tai nepadėjo. Nors atliekamų kilogramų buvo nedaug, bet kompleksų buvo begalė.

Linas vis skatino atsiųsti jam nuotrauką visų ūgiu. Ir ji padarė kelis kadrus pilnu ūgiu prieš veidrodį bei ryžosi pasidalinti. Juk galu gale, jei jie susitiks, jis vis tiek pamatys ją visą, o ne tik veidą.

Tu nuostabi moteris! O pilvukas labai seksualus. Tau tinka! - sureagavo jis.

Ačiū, - savo kuklumą Saulė išreiškė pridėdama paraudusį veidelį iš emočiukų panelės susirašinėjimo platformoje.

Nuo tos dienos ji vis drąsiau jausdavosi prieš veidrodį, kai siųsdavo Linui savo nuotraukas. Patvirtinimo galia apie jos grožį iš išorės padarė savo magiją. Fotosesijos prie veidrodžio jai teikė didžiulį malonumą. Jis vis atrasdavo įdomius rakursus, apšvietimą, kuris paryškindavo jos privalumus. Tai buvo tikra grožio terapija. Atrodė, kad kiekvienas kadras veikia gydančiai. Kasdien ji vis labiau džiaugėsi ir vis labiau buvo patenkinta savimi. Linas negailėjo komplimentų.

21 a. kūno kultas sukėlė ne tik Saulei, bet didžiajai moterų daliai daugybę psichologinių problemų. Dėl kurių moterys jautėsi kažkokios nepilnavertės, netobulos, netinkamos... Paveikė visa tai ir vyrų požiūrį į moterys, bei santykį... Vyriškas ir moteriškas pradai kovojo tiesioginio žodžio prasme. Konkurencija pasiekė aukščiausią piką ir visuomenėje prasidėjo keisti procesai - moterys vis labiau vyriškėjo, o vyrai - moteriškėjo. Skyrybų statistika mušė rekordus, o laimės koeficientas šeimose katastrofiškai mažėjo.

Šiuolaikinio žmogaus požiūris į kūną ir seksualumą labiau tapo kreivas, nei natūralus ir adekvatus. Populiariausias problemos sprendimo būdas buvo bėgimas nuo jos ir apsimetinėjimas, kad viskas yra gerai. Tačiau šio klausimo vengimas buvo mažai efektyvus. Juk ylos maiše nepaslėpsi...

Kodėl ji taip gėdijasi savo kūno? Kodėl nesijaučia graži? Juk antsvoris ne toks ir didelis. 10 kilogramų juk ne katastrofa. Juk ji buvo dailaus veido moteris su įspūdingais garbanotais plaukais. Visada turėjo daug gerbėjų ir vyrų simpatijos jai netruko. Bet viduje kažkas vis trukdė mylėti ir priimti save tokią, kokia ji yra.

Kol Saulė laukė savaitgalio, kai galimai galėjo susitikti su jaunystės draugu, ji daug svarstė ne tik apie tai.. Taip pat, ji nuolat galvojo, kaip atsitiko, kad jos šeimoje po vaikų gimimo nebeliko seksualinio artumo su vyru. Ji jautė, kad gyvenimo azartas ir gyvybingumas su tuo labai susijęs. Nes kai jos gyvenime nors ir virtualiai pasirodė kitas vyras, ji vėl pradėjo jausti seksualinį potraukį, norą gyventi ir kurti. Taip, kaip tai jautė jaunystėje. Kai mėgavosi savo kūnu, seksualumu, galimybe mylėtis... Tuomet atrodė, kad gali kalnus nuversti. Ji jau nebesitikėjo, kad tas jausmas kada nors sugrįš. Manė, kad ji tiesiog sensta, o kūną palieka jėgos. Gyvybingumas blėsta kartu pasiimdamas ir gyvenimo džiaugsmą...

"Nenori sekso - nenori gyventi", - išgirdo Saulė tą dieną vienoje iš saviugdos paskaitų apie santykių psichologiją, kurias nuolat klausė. Taip pat, paskaitoje buvo kalbama apie tai, kad psichologinis frigidiškumas atsiranda dėl nuolatinių konfliktų, kurių poros nemoka spręsti. Juk santykių kūrybos meno niekur nemokina, nei mokykloje, nei šeimoje. Retas gali pasigirti, kad matė sveikus tėvų santykius. O su metais porose prisikaupia tiek neišspręstų konfliktų, kad skriaudų sankaupa užgožia seksualinį potraukį ir artumo nebelieka. Mes nustojame norėti žmonių, kurie mus skaudina. Ir galiausiai žmonės nebenori sekso ne todėl, kad jo nebereikia. Bet tiesiog nebenori su konkrečiu žmogumi.

Saulei ši informacija buvo kaip žaibas, kuris nušvietė tamsoje kelią. Visa savo esatimi ji pajuto, kad tai yra tiesa. Ji suprato, kad per tuos aštuoniolika metų, kuriuos jie su vyru kartu gyvenimo, jie turi didžiulių nuoskaudų rezervuarus vienas kitam. Ir labai išgąsdino ją įžvalga apie tai, kad kartais lengviau užbaigti santykį ir pradėti naują, negu iškuopti visą psichologinį traumų bei skriaudų sąvartyną. Juk santykiai yra abiejų partnerių reikalas, ir abu turi norėti kažką keisti, gerinti, ieškoti sprendimų. Ji jau bandė kviesti vyrą kartu lankytis pas psichoterapeutą, tačiau jis nuolat sakydavo, kad jam ten nėra ką veikti... Taip ir ėjo metai. Saulė lankė psichoterapiją viena, studijavo psichologiją ir tikėjosi, kad vieną dieną tai padės jas atkurti santykį su vyru. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji suprato, kad kito žmogaus nepakeisi, jei jis pats nenori dėti į tai jokių pastangų. Iš dramblio gyvatės nepadarysi. Tad liko arba priimti situaciją tokią, kokia ji yra arba keisti.

Mintys apie galimas permainas gąsdino Saulę taip pat stipriai kaip jos fobija - aukščio baimė. Ji nusprendė kol kas nieko nesakyti vyrui apie naują pažintį su senu jaunystės draugu, o tiesiog džiaugtis tuo, ką gyvenimas jai pats siūlo. Situacija, kuri susiklostė jai atrodė kaip likimo dovana, pagalbos priemonė, kuri jai buvo būtina, kad ji nesudžiūtų kaip nelaistomas augalas.

Ji toliau susirašinėjo su Linu ir laukė progos susitikti su juo. Laukimas jiems aibėms kėlė stiprų jaudulį ir pojūti, kad vėl ataugo sparnai. Tas skrydis svaigino kaip alkoholis, kurio ji nevartojo jau ne vienerius metus. Laimės surogatams nebebuvo vietos jos pasirinktoje gyvenimo būdo filosofijoje, tačiau ji norėjo džiaugtis ir būti laiminga. Jos džiaugsmu ir laimės šaltiniu tapo netikėtai užsimezgęs susirašinėjimas internetu.

Nežinia kur visa tai nuves kėlė ir intrigą, ir baimę tuo pat metų, bet ji stengėsi negalvoti apie tai, o tiesiog mėgautis patyrimais, kurie sužadino jos emocijų vandenyną. Juk ji buvo meniškos prigimties žmogumi, kuriam gyventi be emocijų, tas pats kas ilgai būti dykumoje be vandens. Sena nauja meilė stimuliavo Saulės laimės hormonų gamybą kūne kiekvieną kartą kai ji gaudavo naują žinutę nuo Vilko.

Santykis su vyru buvo stabilus, bet sausai platoniškas. Jie bendravo tiek, kiek reikėjo namų ūkio reikalais. Prie progos Saulė pabandė užvesti pokalbį apie tai, kad norėtų ką nors keisti jų santykyje, nes jaučia, kad jie atšalę kaip vakarykštis maistas.

Kitą rytą vyras atnešė jai į lovą puodelį kavos. Tai buvo malonus gestas, tačiau parodė kiek jie visai nebesidomi vienas kito gyvenimu, kiek nutolo. Jau ilgiau kaip metai laiko Saulė nevartojo kofeino ir rytais išgerdavo stiklinę šilto vandens su citrina. Sutuoktinis nežinojo tokių jos gyvenimo detalių. Ji paėmė puodelį į savo rankas, padėkojo, nusišypsojo ir padėjo ant staliuko šalia lovos.

Malonūs jausmai sukilo, nes vyras pademonstravo jai savo norą kažką keisti. Bet tai, kad jis nieko nežino apie jos mitybos įpročius liūdino ir labiau žadino nevilties jausmą, nei tikėjimą pozityviomis permainomis.

Tuo tarpu susirašinėjimas su Linu įgavo naujų atspalvių. Buvo vis sunkiau kontroliuoti savo jausmus. Dieną jie džiaugėsi vienas kitu kaip maži draugai. O vakarais susirašinėjimas darėsi vis intymesnis.

Aš švelniai tave apkabinu. Uostau tavo plaukus. Bučiuoju kaklą. Švelniai paliečiu ausų kampučius liežuviu.., - rašė Linas.

Tai mane labai jaudina.

Mano lūpos leidžiasi žemyn iki tavo alsuojančios krūtinės, pilvuko... Sustoju prie bambos. Ją švelniai apvedu liežuviu ir leidžiuosi vis žemyn, įsiklausydamas į tavo kvėpavimą... Tu skęsti aistroje, kulminacija vis auga ir mūsų kūnai susilieja...

Linai... Mano kūną užliejo karščio ir malonumo bangos. Kol skaičiau tavo žinutę, patyriau bekontaktį orgazmą. Nežinojau, kad tai įmanoma. Maniau, kad tie visi pasakojimai iš knygos apie tantrinius bekontakčius orgazmus tik prasimanymai. Bet aš svaigstu nuo malonumo, vien tik nuo tavo žodžių ir fantazijų.

Tikiuosi, neišgąsdinau tavęs, garbaniuke?

Ne, bet aš viską jaučiau tarsi tai vyktų ištiktųjų.

Tikrai nesu koks seksomanas, bet turiu gerą vaizduotę. Ir žinau, kad pirmą reikia malonumą suteikti moteriai. Su metais atėjo ir patirtis.

Ačiū, tai buvo nuostabu.

Pamenu, kaip tau patikdavo, kai kandžiojau tavo ausų spenelius...

Taip. Man ir dabar tai patiktų.

Ne, manau mūsų pirmasis virtualus pasimylėjimas pavyko, saulute? - klausia Vilkas.

Aš niekada dar nieko panašaus nesu patyrusi... Jaučiu kaip energija skleidžiasi po visą kūną.

Tu žaidi su savimi?

Ne. Tik giliai kvėpuoju, švelniai ir lėtai suku ratukus dubeniu sėdėdama ant kėdės prie kompiuterio stalo. Energijos pačios judina mano kūną. Aš tiesiog leidžiu viskam vykti... Ir kai užsimerkiu, dar stipriau jaučiu malonumą.

Matai kaip gali pakrypti viskas gyvenime... Kaip likimas įneša naujų spalvų. Net negalvojau apie tai, kai susiradau tave.

Pirmą kartą susitikome sužeisti vienas kitą, o dabar pagyti.

Taip. Santykyje žmogus susižeidžia, santykyje ir gyja...

12 savaitė

Linas nenorėjo užbaigti pokalbio, nors jau buvo vėlus vakaras.

- Matai kaip būna... Turime šeimas, vaikus. Bet kartais žmogutis iš šalies papildo tuo, ko nėra šeimoje ir nuskaidrina rutiną. Taip gera su tavimi bendrauti ir pabėgti nuo visko. Užsimiršti bent trumpam.

- Tu teisus. Meilužiai atsiranda tada, kai pradeda kažko trukti šeimoje. Kai partneris nebepatenkina sutuoktinio poreikių. Nors žmonės sako, kad meilužiai griauna šeimas, bet dažniausiai būna atvirkščiai - jie padeda išlikti šeimoje. Kaip klijai užpildo tą vakuumą, kuris susiformuoja poroje, kai ignoruojami vienas kito poreikiai, kai atsiranda neužpildyta erdvė. Ir kai ją kažkas užpildo savo energija, tuomet susikuria galimybė išbūti ten, kur jautiesi nesuprastas. Atsiranda resursas, kuriuo šeimai trūksta. Niekada negalvojau, kad norėsiu kito vyro. Neleidau sau net minties tokios turėti.

- Aš irgi. Bet mus kažkas vienija, kažkas suvedė vėl. Tikiu tam, kad papildytumėm vienas kitą. Gal mes vienas kitam esam išsigelbėjimas, kuris suteiks jėgų nepalūžti rutinoje?

- Tikriausiai. Man nemalonu galvoti, apie tai, kad slepiam savo susirašinėjimą nuo sutuoktinių. Tarsi išduodame savo šeimas. Bet jei atsisakysiu tavęs, busiu nelaiminga.

- Taip. Ir aš nenoriu tavęs vėl netekti. Bet laikas jau šiandien eiti miegoti, nes rytoj vėl anksti keltis. Tikiuosi rytoj vakare vėl busi su manimi?

- Busiu.

- Bučiuoju tave saldžiai ir linkiu gražiu sapnų. Sapnuok purius debesėlius, kurie liečia tavo kūną kaip mano lūpos. Apkabinu ir glostau tavo garbanas kol tu užmiegi ant mano krūtinės susisukus į kamuoliuką.

08:09, PENKTADIENIS

- Labas rytas, Saulyte! Tikiuosi, kad gerai išsimiegojai. Turiu liūdnų naujienų - nepavyks susitikti šį savaitgalį. Meistras ką tik pranešė, kad mašinos remontas užtrūks, nes neturi reikalingų detalių.

- Labas rytas, Linai! Viskas gerai. Susitiksime kai ateis tam palankus laikas.

- Noriu kuo greičiau pamatyti tave. Gal vakare atsiųsi man savo pikantiškų nuotraukų, kad laukimas būtų netoks kartus?

- Aš droviuosi fotografuotis kaip tu be rūbų.

- Aš taip nekantrauju pamatyti tavo gražias kūno formas. Aš gi jau viską esu matęs.

- Tai ir mėgaukis prisiminimais, - šypsosi Saulė. Parašysiu vėliau...Bučkis!

22:29, PENKTADIENIS

- Pamiršai mane? - klausia Vilkas. Nekantrauju pabūti su tavimi.

- Аš dar užimta su šeima. Bet kol lauki gali savo fantazijose pabūti su manimi ir parašyti kas gavosi. O aš paskaitysiu kai busiu viena. Kol kas bučiuoju.

- Laukiu tavo bučinio realybėje... Nežinau kaip įvyks viskas... Po tiek metų, net sunku įsivaizduoti. Tas laukimas žudo.

12:09, ŠEŠTADIENIS

- O aš sau leidau pafantazuoti apie mūsų pirmą susitikimą... Išaušo ilgai laukta diena... Tu pastebi mane pirmas, tyliai prieini, kad aš tavęs nepastebėčiau ir apkabini mane iš nugaros. Man nereikia klausti, kas čia, nes aš ir taip žinau, kad tai Tu... Aš lėtai atsisuku ir apkabinu tave. Mes būname prisiglaudę vienas prie kito visą amžinybę... Po kuriuo laiko mes pasisveikiname. Aš šypsausi tau, o tu man. Tuomet paimu tavo ranką ir sakau: " Kaip gerai, kad Tu čia. Man reikia Tavo pagalbos...! Padėsi man pripusti irklentę?" 🙂 Tu nedvejodamas sutinki. Žaibo greičiu viską padarai ir mes jau plūduriuojame įsitaisę ant irklentės toli nuo kranto.

Diena saulėta, bet nėra karšta. Mes sėdime vienas priešais kitą nuleidę kojas į vandenį, kuris vėsina. Tu pasakoji man apie savo gyvenimą, kaip tu rizikavai savo gyvybę, bet per stebuklą likai gyvas, kas tau sekėsi, kas nelabai, kaip sutikai savo žmoną, kaip gimė jūsų vaikai.... Aš įdėmiai klausau žvelgdama į tavo akis. Pajuntu norą prisiglausti prie tavęs ir lėtai pasislenku arčiau. Mes apsikabiname. Vanduo tyliai plūduriuoja po lenta. Mes pastebime, kad esame taip toli nuo kranto, kad mūsų niekas nebemato. Tu mane švelniai pabučiuoji. Aš atsakau tau tuo pačiu. Per mūsų kūnus bėga šiurpuliukai ir atrodo, kad taip ir buvo visada...

Aš atsiremiu į Tavo tvirtą kūną ir man gera, saugu ir ramu. Tu glostai mano nugarą, lieti mano plaukus, veidą... Mes grįžtame į krantą tik vakarop. Suvalgome vakarienę ir tu net nepastebi, kad troškinys buvo be mėsos. Mes žiūrime vienas kitam į akis ir tylime, nes ir taip jau viską žinome vienas apie kitą.

Tu pakvieti išsimaudyti, kol dar nenusileido saulė. Nusirengi palikęs visus savo rūbus ant kranto. Aš einu nuoga kartu su tavimi. Vandenyje tu paimi mane ant rankų ir siūbuoji tarsi mažą mergaitę žvelgdamas į besišypsantį mano veidą. Mes skęstame vienas kito glėbyje...

Kai išlipame į krantą, fone tyliai groja tavo mėgstama italų muzika. Aš paprašau pašokti su manimi, nes mes juk niekada nešokome. Tu priglaudi mane prie savęs ir mes pradedame judėti. Iš pradžių lėtai, po to muzikos ritmas greitėja ir pradedame šėlti kaip vaikai. Vėl pasikeičia muzikinis fonas, mes sustojame ir atsiduriame miegmaišyje prie laužo horizontalioje padėtyje.

- Super, Saulyte! Bet troškinys tik su mėsa!

- Tuomet gamini tu!

- Мielai. Tikiuosi, kad bent dalį to, mes įgyvendinsime iki pensijos, - atsako Linas.

- Gal vis dėlto pavyks anksčiau ištrūkti pusdieniui pabūti kartu nei ateis pensija, - juokiasi Saulė.

- Jei pavyks suorganizuoti, kad žmona išvažiuotų į kaimą su vaikais... Man karšta darosi kai matau tavo šypseną ir akys. Bet kol kas neaišku, kada kitą kartą žmona norės išvažiuoti pas tėvus. Ir kada bus sutvarkytas mano automobilis.

- Mano fantazijose jau viskas įvyko, tai jei nesigaustų realybėje, aš nepyksiu, - surenka tekstą Saulė.

- Na jau ne! Tikrai kada nors pabėgsime dviese! Gal nori paišdykauti? - provokuoja Linas.

- Gal...

- Pabandom? Kas tave labiausiai užveda?

- Tu žinai...

- Kaklo bučiavimas ir švelnūs ausų pakandžiojimai?

- Taip... Dar mane jaudina, kai apkabina iš nugaros. Ir kai tu sakai man savo komplimentus...O kas tau patinka?

- Man patinka masažas, bučiniai, glamonės. Ypač patinka bučiuoti nuogą kūną, - pasidalina Linas. Įsivaizduok, kad aš apkabinu tave iš nugaros. Bučiuoju tavo kaklą, o viena ranka nuslysta iki nuostabių šlaunų ir jas švelniai glosto...

- Įsivaizduoju... Kokios tavo kūno vietos labiausiai mėgsta būti masažuojamos?

- Man patinka galvos masažas. Ir patinka kai tavo garbanos liečia mano veidą, o nuostabios akys spinduliuoja vakaro saulėlydyje. Tavo šypsena žavi. Ji jaudina mane, o nuostabus balsas sužadina manyje aistrą. Kaip norėčiau dabar liesti tave, švelniai bučiuoti...

- Aš irgi to norėčiau... Kaip tu norėtum pasimylėti dabar?

- Su daug glamonių ir bučinių. O finalas kaip išeis. Svarbu, kad išgirsčiau tavo alsavimą ir malonumo garsus.

- O kokia poza tavo mėgstamiausia?

- Pozos visos geros. Mėgstu įvairovę.

- Tau patinka kai moteris aktyvi ar kai tu pats viska kontroliuoji?

- Man patinka kai moteris rodo iniciatyvą: juda, alsuoja, aimanuoja, pati keičia pozas ir kažką pasiūlo.

- Man irgi tas patinka... Bet mane labiau jaudina kai pradžioje aktyvumą parodo vyras.

- Na šito nereikės laukti! Žinai mano veržlumą. Tik nežinau kaip man ištverti tą laiką, kol pavyks susitikti. Aš noriu apkabinti tave, perbraukti pirštų galiukais per visas kūno dalis.

- Jau kaistu nuo šių žodžių...

- Įsivaizduoju kaip tu perimi iniciatyvą į savo rankas, apverti mane ant nugaros... Apglėbi mano sėdmenis savo kojomis...

- Liečiu tavo galvą pirštų galiukais, ir mano dantukai kanda tavo lūpas. Nori tęsti...?

- Taip, noriu tyrinėti savo lūpomis visą tavo kūną ir kai tu jau busi ekstazėje, aš įeisiu į tave giliai ir lėtai, laukdamas tavo antros malonumo bangos.

- Aš jau tai jaučiu. Net galva svaigsta kai įsivaizduoju visą tai... Jaučiu orgazmą. Pamenu kaip mes mylėjomės jaunystėje kiekvieną akimirką, kai likdavome dviese.

- Taip, ir vieną kartą tėvas netikėtai grįžo. Mes buvome svetainėje ant grindų. Aš greitai užsimoviau džinsus ir nuėjau į koridorių jį pasitikti, kad spėtum apsirengti. Jis viską suprato, bet apsimetė, kad nieko nematė. Prisimeni?

- Tai buvo labai nepatogi akimirka, - net ir dabar gėda tai prisiminti. Ką tu labiausiai atsimeni iš mūsų pasimylėjimų, Linai?

- Tave viršuje, tavo šypseną ir besiplaikstančias garbanas. Net dabar jauduliukas pereina per visą kūną. Kažkas nepakartojamo... Su tavimi visas praleistas laikas buvo lyg pasaka. Niekada su kitomis moterimis nebuvau toks laimingas. Atsiųsk man savo šypseną, prašau. Negaliu tavimi atsigrožėti...

PABAIGAI...

Vasara bėgo greitai. Lino ir Saulės susirašinėjimas buvo toks pat intensyvus. Iš draugiško ir nekalto, jis virto nepadoriai atviru ir jausmingu. Du žmonės atradę iš naujo vienas kitą mėgavosi aistra ir juos vienijančia paslaptimi. Jie išnaudojo godžiai kiekvieną galimybę pabūti ryšyje vienas su kitu, nors ir virtualiai. Susitikti gyvai niekaip nepavykdavo - nepasitaikydavo palankių aplinkybių. Tai reikėjo kam nors išvykti darbo reikalais, tai nebuvo kam palikti vaikų, tai gedo automobilis, sirgo šeimos nariai... Saulė juokavo, kad jos astrologinė pranašystė pildosi ir jie susitiks gruodžio mėnesį, tada, kai bus mažiau pagundų pažeisti šeimos instituto įžadus.

Bet tai, kad jie gyvai dar nesimatė po šitiek metų, netrukdė pažinti vienas kitą iš naujo. Interneto erdvėje jie galėjo būti laisvi. Be jokių apribojimų jie leido sau kalbėtis intymiausiomis temomis. Viską žinojo apie vienas kito gyvenimo aktualijas - įvykius bei naujienas vykstančias šeimose. Dalinosi džiaugsmais ir nusivylimais. Žinojo kas ką veikė dienos eigoje, kada kas eina miegoti, kelinta valandą keliasi, ką valgo, kaip atrodo... Skaitmeninio pasaulio galimybės buvo nepalyginamai pranašesnės už praeito amžiaus susirašinėjimu laiškais, kuri jie nostalgiškai kartai prisimindavo. Linas vis nuogąstaudavo, kad nepavyko išsaugoti jų jaunystės susirašinėjimo laiškų. Bet dabar šiuolaikinių technologijų dėka jie galėjo palikti video ir balso žinutes vienas kitam, bet labiausiai mėgdavo apsikeisti nuotraukomis. Tai tapo net jų ritualu - nusiųsti po asmenukę ryte su pusryčiais ir vakare prieš miegą lovoje.

Saulė pamiršo savo drovumą ir penktadienio vakarais ateidavo į jų virtualų pasimatymą su baltais apatiniais, kurie Linui patiko labiausiai.

- Tu nuostabi, žavi, seksuali, nepakartojama! - gydė jos sužeistą santykį su kūnu Linas savo žodžiais.

- Tu mane išlaisvinai. Niekada nemaniau, kad siųsiu kam nors savo nude nuotraukas. О dabar žvelgiu į kadrus, kuriuos tau siunčiu ir pati sau patinku.

- Vedi mane iš proto!

- Eime miegoti kol galva vietoj?

- Ne, tuoj eisiu į vonią ir irgi padarysiu tau gražių ir seksualių kadrų.

Nuogas kūnas jiems nebebuvo tabu. Tai buvo natūralu, gražu, artima. Atrodė, kad fotografijos ir asmenukių menas veikė Saulę terapiškai. Svarbiausia buvo surasti tinkamą kampą ir palankų apšvietimą. О fotografuoti telefono pagalba paprasta kaip du plius du. Ir kiekviena akimirka kai jauti norą pasidalinti savo patirties įspūdžiais užtenka paspausti mygtuką ir išsiųsti nuotrauką. Nesvarbu, kad adresatas yra kitame Lietuvos gale, emocinis ryšys buvo stiprus ir gilus tarsi jie buvo kasdien šalia. Protui juk nesvarbu, ar viskas vyksta iš tikro, ar tik mūsų fantazijose. Kai žiūrime filmus, emocijos būna tikros. Kai sapnuojame irgi patyriame tikrus išgyvenimus ir jausmus.

Jie galėjo viską mesti ir sėsti į traukinį, tam kad galėtų susitikti kur nors Lietuvos viduryje. Bet kažkas tam trukdė... Galbūt pareigos jausmas, gal ryžto trūkumas ar baimė, kad susitikę nebenorės sugrįžti į savo šeimas, kuriuose nebuvo viskas taip gražu ir saulėta, kaip norėtųsi. Tačiau kiekvienam tai buvo svarbi vertybė, kuria jie norėjo išsaugoti. Atrodė, kad jų meilės paslaptis augina jų šeimų stiprybę. Jie jau priprato ištrinti žinutes, turėjo slaptą žodį, kuris reiškė, kad geriau atidėti pokalbį, nes sutuoktinis šalia. Abu žinojo, kad nei Lino žmona, nei Saulės vyras neapsidžiaugs sužinoję apie jų virtualų, bet tikrą draugystės ryšį.

Niekas juk nenori dalintis savo sutuoktiniu... Bet ką daryti, jei tavo laimė tapo priklausoma nuo kito žmogaus, kuris nėra tavo šeimos narys? Ką daryti, kai kasryt pabundi su mintimis apie kitą vyrą ar moterį, kuris nėra užfiksuotas tavo pase? Išduoti save, savo jausmus? Atsisakyti savo laimės akimirkų? Jie neturėjo racionalių atsakymų. Jie tik jautė, kad jų bendravimas ženkliai didina jų laimės koeficientą. Todėl jie tiesiog pasitikėjo gyvenimo vaga ir savo širdimis, kurios virpėjo iš džiaugsmo galėdamos vėl susijungti. Juos skyręs atstumas atrodė tarnavo apsauga, kuri buvo reikalinga tam, kad negriūtų jų įprasti gyvenimo šablonai.

Įsimylėjėliai vis svajojo ir fantazavo apie nuotykius, kuriuos jie galėtų patirti susitikę. Tačiau Visatos nematomos jėgos trukdė jų norams tapti realybe. Ir galiausiai, kai atrodė, kad Saulės pranašystė apie gruodžio mėnesio susitikimą yra ranka pasiekiama, šalyje prasidėjo antra COVID19 pandemijos banga. Lapkričio 4 d. buvo įvestas visuotinis karantinas, miestai uždaryti ir susitikimą teko atidėti neribotam laikui.

Politikų buvo kurstoma viltis, kad karantinas netrūks visą žiemą. Saulė ir Linas nuolankiai, bet nekantriai laukė. Sirgo jie patys, sirgo jų šeimos nariai. 2020 metais per Kalėdas liūdėjo visas pasaulis uždarytas namuose be galimybės susitikti su artimaisiais.

Kartais atrodė, kad tai nepakeliama našta. Kartais jie tiesiog šnekučiavosi vėlyvais vakarais apie viską, ir apie nieką, apie buitį ir apie seksą, apie matytus filmus ir girdėtą muziką... Nuotraukų formatą praturtino video įrašai. Paštomatai suteikė galimybę apsikeisti dovanomis. Jie netgi savaitgaliais kartu žiūrėdavo filmus naktimis. Kiekvienas savo namuose, prie savo monitoriaus ekrano. Tuo pat laiku įjungdavo, tą patį filmą. O įspūdžiais pasidalindavo žinutėse.

- Gal einam, mano meile, miegoti jau? Nors ir atskirai, bet mintyse apsikabinę ir dviese.

- Eime. Saldžių sapnų. Apkabinu ir glostau tavo galvą. Kam tu plikai nusiskutai. Man trūksta tavo plaukų.

- Kai pats save kerpi namuose kitaip nelabai ir gaunasi.

- Tikiuosi, kad pavasarį karantinas pasibaigs ir mes pagaliau susitiksime!

- Žinoma, Saulyte. Labai to laukiu ir aš. Labos nakties!

Dienos kartais buvo tokios niūrios ir liūdnos, kad išėjimas į parduotuvę nusipirkti maisto atrodė kaip tikra šventė. Izoliacija su vaikais namuose nuo ryto iki vakaro kėlė daug įtampos. Ypač sunku buvo, kai tekdavo visiems kartu išbūti vienoje erdvėje po dvi savaites visiško karantino, kai kas nors buvo įtariamas kontaktavęs su susirgusi. Atrodė, kad jie pateko į kažkokį siaubo filmą, kur laiko kilpa sukosi ratu ir iš jos nebuvo išeities.

Vienintelis džiaugsmo ir endorfinų šaltinis buvo maistas, filmai ir jų naktiniai susirašinėjimai, kai namiškiai jau ėjo miegoti. Karantinas sužlugdė ne tik Saulės ir Lino planus, jis sustabdė visą pasaulį. Žmonės kaip kalėjime uždaryti savo darbo vietose ir namuose buvo iki Liepos 1 d.

Tačiau dar kovo mėnesį svajonės apie susitikimą sugriuvo kaip smėlio pilys per akimirką. Buvo lygiadienis. Saulė mėgavosi puodeliu mėtų arbatos su citrina ir stebėjo sutartinių vakarą, kai gavo žinutę nuo Lino:

- Pas mane namie skandalas. Pamiršau ištrinti žinutes ir žmona perskaitė mūsų susirašinėjimą penktadienio vakaro. Atleisk, bet aš pašalinsiu tave iš draugų sąrašo, kad ji negalėtų susisiekti su tavimi.

Saulė "nyko į poliarinės nakties" būseną. Nerimas, baimė, apatija, neviltys užliejo kaip lavina. Ji kelis kartus perskaitė žinutę, norėdama įsitikinti, kad viską suprato teisingai. Lino neberodė tarp jos draugų kontaktų sąraše. Susisiekti su juo telefonu ji nedrįso. Įtampa augo jos kūne. Mintys apie tai, kas dabar bus skriejo jo galvoje kaip lenktynių automobiliai kartodrome.

Ką jeigu jo žmona susisieks su jos vyru ir viską papasakos? Kas jeigu ji nepatikės, kad jie niekada taip ir nebuvo susitikę? Klausimai kilo greičiau, negu ateidavo atsakymai. Ašaros riedėjo skruostais, širdį spaudė, buvo sunku kvėpuoti. Saulė susirado širdies lašiukus, sulašino jų dvigubai daugiau nei buvo rekomenduota ant dėžutės į stiklinę su vandeniu, išgėrė ir pasislėpė nuo pasaulio po storu vilnoniu pledu. Ausinėse grojo jų su Linu grojaraštis. Irmos Jurgelevičiūtės ir Pauliaus Stalionio daina "Saulės laikrodžiai" gerai perteikė situaciją ir tos dienos nuotaiką. Ji klausė tą dainą vėl ir vėl ir atrodė, kad dainininkai irgi išgyveno kažką panašaus į jos ir Lino istoriją. Dainos žodžiai dar ilgam liko jos atmintyje:

"Aš negaliu būti tu ir pripažinti ne gėda iš begalybės klaidų pasaulis mano sudėtas.

Nebeieškokim kaltų, nes mus tamsa nuginklavo.

Aš negaliu būti tu, bet dar aš galiu būti tavo!

Mes nepaklydome. Mes tik ieškojome nors vieno spindulio jausmų žiemoj.

Mes nepaslydome. Mes tik sustojome, kaip saulės laikrodžiai tamsoj...

Aš negaliu būti aš. Bet gal aušra sugrąžintų mane į tavo rankas, iš praeities labirintų?

Jei nori busiu šviesa. Jei nori busiu pavėsiu. Aš negaliu būti aš, jeigu tavęs neturėsiu!

Mes nepaklydome. Mes tik ieškojome nors vieno spindulio jausmų žiemoj.

Mes nepaslydome. Mes tik sustojome, kaip saulės laikrodžiai tamsoj...

Aš negaliu būti tu. Tu negali būti aš. Bet mes dar galim kartu ištiest į saulę rankas!

Mes nepaklydome. Mes tik ieškojome nors vieno spindulio jausmų žiemoj.

Mes nepaslydome. Mes tik sustojome, kaip saulės laikrodžiai tamsoj.

Saulė nežinojo kur dėtis, ir ką daryti. Ji beveik nemiegojo visą naktį. Maudė visą kūną nuo jame stringančių emocijų. Galva buvo sunki, akys raudonos nuo ašarų. Kitą rytą buvo sekmadienis. Vyras buvo namuose ir ji nebežinodama kaip paaiškinti savo depresinės būklės iš ašarų, prisipažino, kad susirašinėjo su savo jaunystės draugu. Vyras tylėjo ir nieko nesakė.

Saulė išėjo į savo kambarį ir rado žinutę telefone. Rašė Lino žmona: "Ačiū už sugriautą šeimą".

Labai laukiu Jūsų komentarų!