Vaida Budginaitė knygos "Senoje sodyboje" autorė

VIII dalis

11 skyrius. Vėjų varžybos

Jau turbūt esi girdėjęs apie vėjus, mėgusius šėlti Senosios sodybos kieme? Jie erzino visus, ir šalčmirį Garažą, nuolat nežinia už kokias nuodėmes plakamą šiaurės vėjų, ir vieną iš sesių Eglių, ir Klevą, augusį rytinėje Ūkinio pastato pusėje, ir visus kitus, kurie neturėjo saugios užuovėjos.

Nuo rytų driekėsi laukai, o jais vėjams buvo lengva įsibėgėti, todėl jie čia nuolat rengė įvairaus sudėtingumo lenktynes. Taip įsibėgėjus, sustoti sudėtinga, todėl visi Senosios sodybos medžiai ir pastatai buvo nuolatinių jų lenktynių liudininkai ir aukos.

Kuo svarbesnės vėjų varžybos užklupdavo Sodybą, tuo karščiau už jos gyventojus meldėsi miškelyje augusios drebulės. Susispietusios į būrį, jos atrodė lyg koks nuolat išsigandusių nebylių panelių choras, dainuojančių tik joms vienoms suprantama jų lapelių gestų kalba. Iš tiesų tai buvo ne kas kita kaip jų malda, kuri, kaip visi žino, šnekama ne pavieniui, o kartu, yra daug galingesnė už vieno besimeldžiančiojo maldą.

Kodėl jos kadaise pradėjo melstis, niekas negalėjo prisiminti, kaip ir negalėjo prisiminti, kada ir kokiu būdu jų gyvenama vieta - miškelis, buvo padalintas perpus dviem sodyboms. Padalinimas nebuvo akivaizdus - į pelkę panašiu upeliu galėjai perbristi į kitą miškelio pusę iki ausų nesušlapęs. O ko ten bristi? Na, nebent pasislėpti nuo sodyboje rengiamų vėjų lenktynių. Akivaizdu, kad tokią privilegiją turėjo tik dvikojai ar sparnuoti, na, gal dar šokuojantys ir ropojantys, bet jie ir taip turi kur įlįsti, kad taptų ne vėjų olimpiadų aukos, o saugūs žiūrovai.

Nesaugiausia buvo tiems, kurie stovėjo greta kelių jau savo žemišką kelionę pabaigusių medžių. Tokių buvo ne vienas, kaip antai dvi eglės pačiame sodybos kieme.


-Čia galėsi pasikabinti hamaką, - kažkas nugirdo dvikojus įsibrovėlius šnekant.

Ir tas keistas žodis "hamakas", kelias savaites keliavo iš sodybos gyventojų lūpų į lūpas. Kas tai per daiktas, visi sužinojo tik vėliau, kai iš tiesų Sodyboje jis atsirado. Tiesa, hamakas nebuvo pakabintas kaip planavo dvikojai ant tų savo amželį atgyvenusių eglių, nes vėjai pagavę mintį apie mistišką daiktą, sumąstė sugriauti žmonių planus. Šėlo jie ilgai, kol vieną tamsią naktį ant šono su visomis šaknimis paguldė didžiulius senučių spygliuotųjų kūnus. Garažą ištiko nervinis drebulys sužinojus, kad eglių vargšės galvos vos nekliudė jo mylimosios Malkinės.

Visi sodyboje šnekėjo, kad Drebulyno maldos ir vėl padėjo išvengti nelaimės. Ar joms už tai bus atlyginta? Taip, bet kitame gyvenime, arba pomirtiniame, kas žino, koks jis ten bus, nes dabar jos tik užsidirba karmos taškus savo tolimai ateičiai.

Kaip supratai, dvikojams neliko ant ko pakabinti garsiojo, bet sodyboje dar nematyto hamako. Jis vėliau bus įduotas į rankas dviems pusbroliams, stovintiems prie pat įvažiavimo į Senąją sodybą - Klevui ir Beržui.

Dar vienos vėjų varžybos kaip ir senutes egles su visom šaknimis išvertė šiaurinėje Sodybos pusėje stovintį Uosį, taip pat jau senokai pabaigusį savo žemišką kelionę, bet taip ir likusį styroti.

Tą kartą drebulių maldos buvo ne tokios galingos, ir išgelbėjusios tik Viralinės stogą, bet neapsaugojusios vargšo Kaštono. Tuomet visi iki vieno Sodyboje aikčiojo, kad jis išgelbėjęs mylimąją, paaukodamas savo žaviąją viršūnę. Kad jis už tokį didvyrišką poelgį užsidirbo netgi daugiau karmos taškų nei nuolat maldas kalbančios drebulės, niekas neabejojo - nepalyginsi, kas svarbiau, ar melstis, ar savo kūnu apsaugoti mylimąją nuo žūties.

VII dalis

10 skyrius. Beveidė trijulė

Visgi Tvartas turėjo kitą pranašumą, kuriuo niekas nebūtų galėjęs pasigirti jo kaimynas Lauko tualetas. Greta jis turėjo dar tris pastatus, kurie ne tik jam teikė komfortą, apsupę jį iš visų pusių, bet prie jo šliejosi taip glaudžiai, kad anie buvo tarsi praradę save ir visi iki vieno Sodyboje juos laikė tik Ūkinio pastato dalimis.

Kas paneigs, kad kai pats save užmiršti, tai ir kiti negali tavęs prisiminti? Taip apie juos kalbėjo Gudobelė. Slyvaitė apie tuos dėl Tvarto save pamiršusius sakė, kad šie turėtų dirbti su savimi, stiprindami savo asmeninę Saulę. Kaip dirbama su savimi niekas nežinojo. Ką ten su savim, jei jie su kitais ir apskritai dirbti išvis buvo atpratę.

Visi sodyboje žinojo, kad Malkinė savivertę buvo pamynusi iš meilės Ūkiniam pastatui. Anais Tvarto klestėjimo laikais, ji buvo didžiausia jo gerbėja. Šiais, jos mylimojo nuosmukio laikais, tai nepasikeitė. Plius ji dar tapo jo didžiausia guodėja. Guodė jį, vis primindama jam, koks jis reikalingas, jei ne Sodybos dvikojams, tai jai - kaip ji be jo šiame didžiuliame kieme? Malkinės būklė ne kažką skyrėsi nuo tvarto ir ji buvo lygiai taip pat kaip ir jos mylimasis, prikimšta niekam nereikalingų, sodyboje atlikusiu rakandų, bet savęs ji tarsi nematė.

Manai, tik ji viena mylėjo Tvartą? Jei Malkinė buvo prigludusi prie jo iš vakarų, tai iš rytų ir iš viršaus Tvartą buvo apkabinusi Daržinė - Malkinės karščiausia konkurentė. Ji buvo pasiruošusi priimti viską į save, perimti visą mylimojo šlamštą, kad tik jam būtų lengviau.

Kaip didžiausią lobį ji saugojo kadais joje sukrautą šieną. Kiek pamena, tam ir buvo skirta, todėl Daržinei sutrūnijusio šieno likutis buvo mažytis priminimas apie jos gyvenimo misiją. Tačiau to šieno nebuvo tiek, kad ji negebėtų į save sutalpinti dar ko nors, kad tik jos mylimajam būtų lengviau, erdviau.

Didesnė už Malkinę kelis kartus, ji tai prikišdavo kaip didžiausią privalumą jų konkurencinėje kovoje dėl Tvarto dėmesio. O ką šis? Jis mėgavosi dviejų paikų moteriškių dėmesiu, bet nei vienai nieko tokio nejautė. Šilčiau, kai šalia. Patogiau, kai yra į ką atsiremti. Lengviau, kai kažkas paneša tavo naštą. O ko gi daugiau reikia iki pilnos laimės?

Kitas Ūkiniame pastate save paskandinęs sodybos gyventojas, Garažas, taip pasielgė ne iš meilės kaimynui. Prisiglaudė jis tam, kad jam būtų šilčiau, saugiau ir dar dėl vienos priežasties, kurią tikriausiai sužinosite vėliau.

Jis, nors skirtas ne šiaip stovėti, o apsaugoti nuo visokio blogio dvikojų transporto priemonę, vijo šalin svajonę, kad jame kada nors apsigyvens ratuota būdelė. Drąsiau pasvajodavo jis nebent mažutę svajonėlę apie tai, kad jam nebūtų šalta.

Gyveno jis prie pat Ūkinio pastato iš šiaurinės pusės. Nors prie kažko prisišliejus šilčiau, bet vis tiek šalčio jam teko daugiau nei kitiems. Kad tos šilumos būtų bent kiek daugiau, jam reikėjo naujo lango ir naujų durų. Savo maldose jis meldė tokio mielo langelio, kurį pasukus rankena galima atidaryti ir išvėdinti. Medituojant jis vizualizavo tokias duris, kurios lengvai atsidaro vos paspaudus vieną mygtuką ir nedelsiant užsidaro, paspaudus kitą. Iš kur jis žinojo, kad tokių esama? Kaip manai, kam tie sparnuočiai turi sparnus? O gi tam, kad nuskristų kitur ir žinią ant savo sparnų tiems, kam jos reikia, parneštų.

Garažas pasvarstydavo, kad jei turėtų tokias duris vietoj tų sutrūnijusių medinių su atsilupusiais dažais ir surūdijusia spyna, gal ir ratuota būdelė jame stovėtų? Apie tai niekam neprasitardavęs, nes visi jį už tokias vizijas būtų negyvai užjuokę.

Jau kartą buvo padaręs neištaisomą klaidą, kai pabandė pasakyti:

-Aš - ne Ūkinio pastato dalis, aš - Garažas!

Tai baigėsi dangų braižančiais Varnų kranksėjimais, nervingais Geniuko kalenimais, sarkastiškais drebulių choro aplodismentais, viską užgožiančiu Griaustinio juoku. O varlės kaimynų tvenkinyje kvatojosi taip, kad Garažą ištiko panikos priepuolis. Tarp mažiau išprususių sodybos gyventojų toji Garažo frazė tapo priežodžiu, nuolat prikišamu tiems, kurie sodyboje bandė iššokti aukščiau bambos.

Taip noras tapti savimi dar labiau sugniuždė Garažą. Daugiau smegenų košės galvoje turintys gyventojai, kaip antai, Ąžuolas ar Šermukšnis, teigė, kad tai geras ėjimas, bet ne laiku ir netinkamai žengtas. Akivaizdu, kad toks tvirtas iš plytų suręstas vyrukas, jau seniai turėjo pakovoti už savo vietą po saule, bet kaip jam tai padaryti - atsakymo neturėjo. Kai Slyvaitė tarsi savo uogomis žongliravo keistomis frazėmis "Garažui reikia dirbti su savimi" ir "jam būtina stiprinti asmeninę Saulę", patyčių Senoje sodyboje užgesinimo projektui paskirtas vadovauti Klevas. Gudobelė vargetai Garažui paskyrė būseną harmonizuojančią mikstūrą iš netoliese jo augančio Kaštono vaisių, kol ligonio būklė atsistatys.

Čia būtų galima baigti pažintį su šiais sodybos gyventojais, bet argi ne nuodėmė nutylėti apie Garažo meilę Malkinei? Vargšelis buvo praradęs visą savo savastį ne tik dėl savirealizacijos stokos, bet ir metų metus nepajėgęs atkreipti Malkinės dėmesio. Tai buvo toji slaptoji, bet svarbiausioji jo prisišliejimo prie Ūkinio pastato priežastis, nes taip jis buvo visai arti savo mylimosios. Tiesą sakant, net lietė ją, savo svajonių deivę, kuriai jis buvo nė motais.

"Kam jam dvi? - klausė jis savęs, o man nei vienos?"

Metai ėjo, jis brendo ir seno, o savo jausmų Malkinei nei krašteliu neparodė. Argi į jį žiūrės, kai mylimosios medinės akys jau ne vieną dešimtmetį užpiltos niekuo nepagrįsta meile didžiajam sodybos pastatui?

Visgi vilties tapti atskiru pastatu su nauju langu ir durimis jis nei akimirką neprarado. Numatė Garažas ir tai, kad šis jo planas gali jam tapti bilietu į Malkinės širdį ir jis tylia sau vienas kūrė planą, kaip jį gauti.

VI dalis

8 skyrius. Tvarto svajonės

Į sodybą atsikėlus įsibrovėliams, kaip reikiant sunerimo daugiau sodybos gyventojų. Pagalbiniai sodybos pastatai, senais laikais garsėję kaip nepamainomi, jau nemenką laiko atkarpą jautėsi apleisti ir niekam nereikalingi.

Pirmasis, dydžiu kelis kartus lenkiantis kitą, tai Ūkinis pastatas, dar pravardžiuojamas Tvartu. Dydžiu jis sodyboje pirmavo, tačiau jau seniai negalėjo pasigirti nauda, grožiu ar kitais savo pliusais. Jis negalėjo prisiminti, kada jautė darbščių rankų prisilietimą ant savo kūno, senais laikais sumeistrauto iš medžio, mūro ir šiferio. O ką jau kalbėti apie naudą, dėl kurios jis ir buvo atėjęs į šį pasaulį.

Galvijų ar paukščių, kurie praeity buvo šeimininkų duona kasdieninė, pagrindinis rūpestis ir vienintelis pasididžiavimas, jis neregėjo jau keletą dešimtmečių. Stovėti taip metų metus neatliekant pagrindinės savo misijos - tikrų tikriausias išbandymas. Nuo to, liaudiškai sakant, gali "nučiuožti stogas". Stogą Ūkinis pastatas dar turėjo, bet tokią kiaurą ir sovietinius laikus menančią kepurę bet kas būtų kuo greičiau išmetęs. Bet kaip išmesi, kai kitos neturi?

Ar naujieji šeimininkai augins karves, triušius? Ar turės vištų, žąsų, kalakutų? O gal avių ar ožkų? Tokie ir panašūs klausimai galingu sūkuriu sukosi Tvarto galvoje, keisdami vienas kitą. Pasvajodavo ir apie arklius. Anų jame kažkada gyventa ir jų žviegimas jo atmintyje buvo taip susipynęs su karvių mūkimu, kad jo sena atmintis neįstengė atskirti, kuris balsas kurio. Nors jis regėjo ir girdėjo tokių padarų aplink kitose sodybose esant, jau sunkiai įsivaizdavo, kad ir su juo tokia seniai išėjusi laimė gali nutikti. Ta svajonė vėl prižiūrėti galvijus netgi jam pačiam atrodė gėdingai nereali, kaip ir toji: vėl tapti žvaliu, naudingu ir akį traukiančiu. O kaip nesvajosi, kai visi į tave pažiūrėję tuoj nusuka akis. Ne gana to, dar pasako:

-Reikia dalį to Ūkinio pastato nugriauti ir perdaryti į jį modernų.

Arba:

-Reikia nugriauti tą Tvartą ir pastatyti naują.

Tas keistas žodis "modernus" buvo neįprastas jo ausims, o štai žodį "nugriauti" jis suprato be paaiškinimų. Todėl, kai išgirs tai, užsikimš savo palaikes ausis (tas pačias, kurios metų metus prašyte prašėsi remonto), ir klausysis spengiančios tylos, užuot įsileidęs vidun tas niūrias apie savo mirtį. Kam jis toks didelis reikalingas? Jo medinės dalys menkai laikė stogą ir po kiekvienos audros jis bijodavęs atsimerkti, ar nepamatys, jog vienas jo šonas jau amžiams prakiuręs?

Pastatas kasdien barė vėją, ko tas landžioja ten, kur nekviestas ir širdo ant nedorėlio, kam trukdąs jam ramiai sau stovėti. Tegul geriau skrenda pagirgždinti Lauko tualeto durų. Nors tos nuolat girgždančios kaimyno durys jį siaubingai erzino, Tvatas jautėsi geriau, kad ne jam vienam skauda taip stovėti be naudos, laukiant savo galo. O kai kartą vėjas nuskrido kartu nusinešdamas Tualeto skardinį stogą, Tvartas nesitvėrė džiaugsmu.

9 skyrius. Lauko tualeto neviltis

Kaip jau turbūt supratai, Lauko tualetas stypsojo netoliese Tvarto. Vienišas ir beveik visų užmirštas. Jis, pravardžiuojamas Išviete, turėjo dar daugiau priežasčių nerimui nei Ūkinis pastatas. Pirmiausia, jis nekentė savo pravardės, nes ji skambėjo moteriškai, o tai jį vertė jaustis nei šiaip, nei taip, trumpai tariant, nepilnaverčiu. Ilgainiui susitaikęs, netgi atsiliepdavo taip pašauktas.

Nerimui Lauko tualetas turėjo labai rimtą pagrindą. Musės, praeity mylėjusios jį labiau nei kitus kiemo pastatus, iš senos draugystės aplankydavo jį ir dabar, kai joms naudos iš jo buvo maža. Jos Išvietei pilnais susirūpinimo balsais zirzė, kad šis šalyje patenkąs į uždraustų objektų kategoriją, todėl gali net neabejoti, kad bus vieną gražią dieną nugriautas ir sukūrentas.

Lauko tualetas, kaskart atsibudęs ir pamatęs, kad diena bus graži, nustėrdavęs ir krečiamas drebulio, laukdavęs galo. Nebuvo tikras, kuris žodis jam buvęs baisesnis, ar "nugriauti", ar "sukūrenti". Jo ištikimos viešnios musės zirzė, jog abu vienodai baisūs, bet gal tada, kai esi nugriautas ir tave degina jau nebeskauda? Girdėjęs, kad panašiai ir dvikojams nutinka krematoriume.

Ar bandei kada laukti galo, kaip koks nuvarytas arklys? Ne, tai tau bus sunku suprasti, kaip jautėsi vargšas mirčiai pasmerktas Lauko tualetas. Kiek gražių dienų jis gyveno tokiame siaube, negalėjo suskaičiuoti. Belaukiant tos "gražios dienos", kai bus sukūrentas, iš jo medinės atminties išsitrynė visos šviesios didingos praeities dienos, kai jo duris sodyboje gyvenę dvikojai varstė daug kartų per dieną - ne rečiau nei Namo ar Ūkinio pastato.

Nors Tualeto didysis kaimynas Tvartas buvo taip pat menkai naudojamas, bet tarp jų buvo esminis skirtumas - Tvartų dar niekas neuždraudė ir dar, jame slėpėsi aibė įdomiausių daiktų, kurių vienu rankos mostu neatsikratysi. Tuo tarpu Lauko tualetas ilgą laiką stovėjo visiškai tuščias. Suprask, nebuvo jame ir to pagrindinio dalyko, dėl ko jis buvo pastatytas.

Todėl pasvajodavo jis apie labai keistą ir turbūt nerealų dalyką - tapti kažkuo kitu, jei jau negali būti savimi. Bet kur yra tas burtininkas, galintis paversti medinę būdelę su širdele į kažką reikalingo ir jaukaus, pavyzdžiui, mažyti sandėliuką ar žaidimų namelį dvikojų atžaloms? To nei žynys Šermukšnis, nei žvaigždžių žinovė Slyvaitė atsakyti negalėjo.

Tvartas vieną dieną užjautęs kaimyną, kitą - jį per dantį traukė. Lauko tualetas žodžių kišenėse neieškojo, todėl nepatingėdavęs atsikirsti, kad jis bent ne avarinės būklės ir neprikištas visas nežinia kokio šlamšto. Iš tiesų Lauko tualeto kūnas buvo naujesnis už Ūkinio pastato ir niekas nebūtų galėjęs paneigti, kad labiau prižiūrėtas už jo didžiojo kaimyno kūną. Kaip nutiko su tuo nuskridusiu stogu, niekas nežinojo. Bet argi gyvenimas pasibaigia, kai neturi kepurės?

V dalis

7 skyrius. Šikšnosparniuko žygdarbis

Ar dar pameni Boružėlę, kuri išvyko į sodybos namą šnipinėti įsibrovėlių? Žinių iš Boružėlės kol kas negirdėti, tačiau Senoje sodyboje girdėti šnekant, kad ją aplenkti panoro Šikšnosparniukas. Šis juodasis kipšiukas gyręsis naktiniams drugeliams, kad jis bus pirmesnis nei Boružėlė - atneš ant savo juodų kaip naktis sparnų žinią apie įsibrovėlius. Naktiniai drugeliai vartė akis iš nuostabos, sparneliais plasnojo tarsi bandydami nuginti šį nešvarų ketinimą, nes pasipriešinti vadovybės sprendimui Senoje sodyboje - lygu nepaklusti Dievui. 

Šikšnosparniukas nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos širdo dėl savo varganos tamsoje skendinčios būties. Pavydėjo paukščiams, turintiems laisvę rinktis skraidyti kada panorėjus. -Kodėl mes galim skraidyti tik naktį? - vos išmokęs kalbėti klausė mamos.

Mama vartė savo juodas akis, panašias į didžiules sagas sename megztinyje. Ką tam nenuoramai pasakysi? Taip Dievo sugalvota, ir viskas. 

Jam nepatiko ir jo juodas rūbas. Tai jis norėjo mėlyno kaip dangus, tai geltono kaip saulė, tai margo kaip vaivorykštė. Mama jam neleido kišti nosies laukan, kai danguje kabėjo saulė ir liepė miegoti, kol vietoj jos Dievas danguje sukabinsiąs žvaigždes ir mėnulį. Bet mažasis Šikšnosparniukas įkišęs nosį į plyšį stebėjo saulės apšviestą kiemą, o mamai nematant - laukan dienos metu iškišdavo galvą. Tais atvejais jį ištikdavo šviesos priepuolis ir visoje Šikšnosparnynėje kildavo panika. Bet vos mažasis Šikšnosparniukas atsigaus, kelias dienas pagulėjęs lovoje užrištomis akimis, kad jose būtų aklina tamsa, numes tą raištį nuo akių ir kiš vėl savo smalsią nosytę į dienos šviesą. 

Nepadėjo jam nei daugkartiniai apsilankymai pas Gudobelę, nei pas visažinį Šermukšnį, išmanantį visas gyvų padarų ydas.

Kas mažyliui įkalė į galvą norą būti paukščiu? Jis pats nežinojo, kokiu norėtų būti - ar ilgakoju Gandru, ar visus savo dainomis kerinčia Lakštingala. Jis būtų norėjęs turėti visų paukščių geriausius gebėjimus, kad pranoktų juos visus. Šikšnosparnynėje saviškiams išūžė galvas savo dainomis, bet girdėti nenorėjo, kad jam iki Lakštingalos toli kaip iki mėnulio. O Šikšnosparniukui mankštinant savo kojas, kad jos pailgėtų ir sparnus, kad šie taptų panašesni į gandro, šikšnosparnių gentis nežinojo, ar juoktis ar verkti, matant tokį nevykėlį, gadinantį visų sodybos šikšnosparnių reputaciją. Jie tikėjo, kad jo keistenybės nepaplis toliau Šikšnosparnynės ribų, išskyrus gydytojus, kurie kaip tikri profesionalai laikė paslaptį apie savo pacientą. 

Į Senąją sodybą atsikėlus įsibrovėliams, keistasis Šikšnosparniukas jau buvo prakutęs ir pasiekęs jei ne pilnametystę, tai paauglišką amžių, kai noras maištauti prieš viską ir visus temdo sveiką protą. Tąkart, kai visi sodyboj sunerimo dėl dvikojų, jis garsiai pareiškė, kad ketinąs skristi į namą ir parnešti žinias apie įsibrovėlius anksčiau už Boružėlę. Kai visi namie sukiojo sparnu netoli ausies, jis užtilo. Suprato, kad verčiau tai laikyti paslaptyje, kad vėl jam neužrištų raiščio ir neprigirdytų kokių mikstūrų, kurios privers laikinai jį atsisakyti ar net kuriam laikui pamiršti savo genialų sumanymą.

O laiką gaišti buvo pavojinga. Jei konkuruoti, tai reikia greitai ir iki galo. Nelaimėsi laukdamas palankaus momento. Nusprendei ir darai. 
Nors labai jaunas ir aikštingas, jis buvo gerai apsiskaitęs. Mokytojai stebėjosi, kaip jis vos pridedantis du prie dviejų, tiek visko žinojo. Jo smalsumas vertė mokytojus pasitempti, bet vis tiek šikšnosparnių mokykloj jos pažymiai buvo prasčiausi.

Savo giminėj likęs nesuprastas, Šikšnosparniukas kreipėsi į naktinius drugelius. Šie liepė jam bijoti Dievo ar bent Ąžuolo, jei Dievo nebijąs. Tačiau kaip ir bet kurioje kompanijoje čia taip pat atsirado jį palaikančių ir vieną giedrą vakarą Šikšnosparniukas, lydimas kelių savo naujųjų bičiulių, išskrido iš Šikšnosparnynės seno kaip gyvenimas Ūkinio pastato palėpės neva tik šiaip pasiskraidyti. Naktiniai drugeliai buvo pastebėję, kad iš Balkono į namą vedančios durys kartais būna atviros. Todėl ir tą giedrą vakarą, kai jį akino mėnulio šviesa, jis įplasnojo į kambarį. Balkonas buvo taip įnikęs į diskusiją su tujomis apie tai, ar mėnulio, ar kambarinio šviestuvo lempa šviečia ryškiau, kad Šikšnosparniuko nepastebėjo. 

Įskridęs į vidų Šikšnosparniukas atsitūpė į kampuką ir ėmė nevalingai drebėti. Jokie padrąsinimo žodžiai iš naktinių drugelių to drebulio išvyti negalėjo. Tūnojo pasislėpęs, praradęs laiko nuovoką. Taip bedrebėdamas užsnūdo. Kai pabudo, virš jo galvos švietė kitas mėnulis, bet kažkoks beformis, gal kiek panašesnis į saulę. Girdėjo kažką krebždant. Girdėjo balsus, bet nieko negalėjo suprasti. Jau pradėjo keiksnoti save už tą sumanymą ir matė savo laidotuves, kuriose net jo tėvai nerauda praradę tokį neklaužadą, Dievo negerbiantį vaiką. Taip jam mąstant tie garsai aprimo ir jis suprato, kad taip garsiai kalena dantimis, kad tas jo kalenimas atsimuša į sienas ir skamba kaip griaustis. Baimė jį kaustė, bet pabandė atsimerkti. Ir jo juodos anglių spalvos akys pamatė kitas akis - dvi žalias ir dvi oranžines. Tie padarai buvo be sparnų, bet turėjo ūsus, kutenančius jo sparnus. Tie du taip arti buvo prikišę prie jo nosis, kad jis bijojo kvėpuoti, bet dantys kaleno kaip kalenę. Virš jo galvos užsidegė dirbtinė saulė ir jis iš toli pamatė dar vienas, dangaus spalvos akis ir išgirdo baisų klyksmą:
-Aaaaaaaaaaaa...... Šiiiiiiiikšnoooooooosparnis! 

Po to vėl sutemo, neliko nieko. Nei akių, nei dirbtinės saulės. Tik pajuto, kad skrenda. Jo sparnai neplasnojo, bet jis kažkur skrido. Gal į mirtį, pagalvojo. Dairėsi tunelio ir šviesos jo gale, bet nematė nieko, kol neliko visiškai nieko. Kai atsibudo, gulėjo po mėnuliu. Virš jo skraidė naktiniai drugeliai. 
-Žiūrėk, jis pabudo, visą dieną išmiegojo, - pasakė vienas. - Kelkis, skrisk namo, tavo mama verkia, - žadino jį.
-Mano mama verkia? - išgirdo save sakant Šikšnosparniukas, ir iš jo spindinčių akių pasipylė juodos kaip smala ašaros.

IV dalis

6 skyrius. Sesės Dvynės

Tikriausia pastebėjai, kad Senoje sodyboje daug kas po du: poroje šaknimis susikibę Sodybos vadovai Ąžuolas su Klevu, dvi tarytum antikos kolonos balkoną šakomis remiančios Tujos, du susirašinėjimo draugai Lazdynas ir Klevas, Kaštonas, priklausomas nuo vargšės Viralinės užgaidų, ir dar daug kitų po du, apie kuriuos tau dar niekas nepapasakojo. Tas skaičius "du" atsirado ir ant namo visai netrukus po to, kai sodyboje apsigyveno įsibrovėliai.

Eglės irgi dvi, bet vos įžengus į kiemą taip neatrodė. Augo jos kaip viena, lyg kokia Eglė kvadratu, nes tik iš Senosios sodybos pietvakarių žvelgdamas galėjai pamatyti, kad į dangų sminga dvi Eglių viršūnės. Jos tarsi viena eglė padalinta į dvi, todėl tas dvi Egles visi sodyboje vadino Sesėm Dvynėm. Net Žynys šermukšnis negalėjo paaiškinti to du viename fenomeno. Kažkas girdėjęs, kad žmonės mėgsta daiktus, kurie lyg ir du, bet sutalpinti į vieną. Bet čia gi ne daiktai, o gyvi padarai.

Rodės, kad Eglėms tai nerūpi - jos tik mėgaujasi tuo, kad yra dviese ir savo aštriais spygliais gina Sodybos rytų frontą. Ar ginti reikėjo, ar ne, niekas nepasakė. Bet kam gi tada Dievo duoti spygliai? Kas žino iš kur gali atklysti priešas? Priešų nebuvo, tik į rytus nuo sodybos driekėsi laukai. Juose vasaros sezonu ir dabar gali pamatyti laigančius veršiukus ir sunkius tešmenis vos panešančias jų mamas, uodega pėdas paskui save šluojančią lapę ir ilgomis ausimis lyg antenomis pavojų gaudantį kiškį, nuolatinius gandrų susirinkimus ir pulkelius baukščių stirnų, kurios nesiklaususios, ar galima, dažnai užsuka ir į Senąją sodybą.

Nuo rytų stirnoms ir kitiems laukiniams gyvūnams į Sodybą patekti paprasčiau nei nuo vakarų - nereikia kirsti gatvės ir rizikuoti gyvybe po ketrurratės būdelės ratais. Todėl jie ramiai sau mažo miškelio, skiriančio Senąją sodybą su kita nemažiau sena sodyba pakraščiu, patenka į pievą, kad karštomis vasaros dienomis smilgų karalystėje pasislėpusios, surastų gurmaniškų patiekalų. Būna išaugs pamiškėje koks medelis, ir joms seilė nutįs per visą pievą - kaip gi jo nenuskabysi?


Ta Eglių gynybinė pozicija suteikia joms vieną privalumą - jos slėpė nuo kiemo gyventojų kerinčias saulėtekių nutapytas drobes, o neretai ir vaivorykštes, kurios yra ne kas kita, o ženklas, kad tą kartą Saulė ir Lietus susidraugavo. Kad šie du dangaus veikėjai ne dažnai draugauja - tu pats kuo puikiausiai žinai.

Apie dangų daugiausia žinojo Geltoniji Slyvaitė. Ji, augusi pačiame sodybos kampe, nebuvo apsisprendusi, ar priklauso Sodybai ar kažkam kitam, todėl nenorėdama veltis į sodyboje vykstančias peripetijas, ji tarsi nusiplaudavo, sakydama:

-Aš jums nepriklausau.

Kitais atvejais ji laikė save pilnateise Sodybos gyventoja ir neatsakydavo padėti visiems be išimties. Nejaugi buvo iš jos kokia nauda? Buvo.

Geltonoji Slyvaitė tik iš pirmo žvilgsnio atrodė menka žuvelė, t. y. eilinis, nereikšmingas Sodybos vaismedis. Rūgščios geltonos uogos ir siaubingai pavojingi spygliai. Kitom aplinkybėm niekam nei į galvą nebūtų šovę prie jos artintis, vengiant išsibadyti akis ar savo jautrią sielą. Bet artinosi, nes Geltonoji Slyvaitė žinojo tai, ko nežinojo kiti. Tas paslaptis pažinti jai turbūt padiktavo jos apvalios kaip planetos uogos, geltonos kaip saulė, bet viduje rūgščios iki pasišlykštėjimo. Toji rūgštelė simbolizavo Slyvaitės atskleidžiamas paslaptis - jas įminus ne visada skanu, todėl kurį laiką vaikštai susiraukęs - taip ji aiškino savo darbą. Iš kur ji traukė tas paslaptis? O gi žiūrėdama į žvaigždes.

Kai kurie sodybos skeptikai ją vadino ragana, kurią reikia sudeginti ant laužo, o jos žinias laikė burtais. Tačiau Slyvaitei labiau rūpėjo jos mokslas, jos pasirinkta misija ir kiti jai svarbūs dalykai, bet ne kitų nuomonė. Todėl ji ir toliau sau gyveno, laikydama nuo kitų saugų atstumą. 

Geltonosios Slyvaitės aistrą žvaigždėms palaikė net žynys Šermukšnis ir pats neretai jos prašė patarti, kai nerasdavo atsakymo sau ar pritrūkdavo išmintingų patarimų kuriam nors sodybos gyventojui. Prastesni santykiai Slyvaitę siejo su Gudobele, nes pastaroji nelaikė žvaigždžių kalbos mokslu, o laikė tai kažkuo panašiu į būrimus iš šermukšnio uogų ar ąžuolo gilių. Neatmeskim ir to, kad ji pavydėjo Slyvaitei. Jai buvo lengva suprasti visa ko priežastį - pažiūri į žvaigždes ir žino. O štai Gudobelei reikėjo ilgai stebėti, daug klausinėti, kol išaiškės kame vienos ar kitos problemos šaknys.


Eglės Geltonąją Slyvaitę vertino dėl vienos priežasties - ji joms paaiškino, kodėl jos, išaugusios iš vienų šaknų, sujungtos palei žemę į vieną kamieną, buvo tokios skirtingos. Galima sakyti, jos buvo visiškos priešingybės, neskaitant jų identiškos išvaizdos, dygumo ir bendro pomėgio stebėti viską aplinkui. Slyvaitė atidžiai pažiūrėjo į dangų ir išaiškino viską labai paprastai:

-Sesės Dvynės, jūs dalinatės perpus bendrą žvaigždžių jums išpieštą žemėlapį, todėl vienos visos bendros visumos savybės atiteko vienai, o kitos - kitai. Jūs abi turite praeiti tą patį kelią, nes dangaus dovanotas žemėlapis jums vienodas. 

Jų skirtumai buvo maždaug tokie: viena mėgo, kai vėjas kedena jos spygliuotą rūbą, o kita vėjo nekentė, bet mėgo lietų, kuris išplauna iš jos galvos niūrias mintis. Pirmoji sakydavo, kad geriau tų juodų minčių visai neturėti, bet jei jau yra, tegul jas išpučia vėjas. Bet labiausiai ji mėgo sakyti sesei:

-Nereik tiek daug galvoti! - Tas sesei, pratusiai viską analizuoti, visai nepatiko.

Pirmoji, iš prigimties svajoklė, niekada neieškojo paaiškinimo tam, kas vyksta. Ji, paprastai sakant, mėgo skraidyti padebesiais. Tų debesų prieš jos akis būta tiek, kad skraidyk į sveikatą, kol atsibos. O jai neatsibosdavo. Ji tiek prisvajodavo, kad kai svajojo paskutinę savo tos dienos svajonę, jau buvo pamiršusi pirmą. Svajonei išsipildžius, ji net neprisiminė, kad apie tai svajojo, nes ilgai neapsistojo ties nei viena iš jų. Leido joms plaukti galvoje lyg tiems debesims, ir buvo laiminga.

Antroji neneigė svajonių galios, bet kaip visko nesudėliosi į minčių lentynas? Todėl ji viską skaičiavo, analizavo, kiekvieną svajonę registravo ir jai išsipildžius užrašydavo tikslų laiką ir kitas aplinkybes. Ji nuolat galvojo, kodėl svajonė gimė, kaip prie tos svajonės prieita, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių ji išsipildė. Nuo viso to jai galva įsiskausdavo. Kai įsiskaus vienai, tai skauda ir kitai Eglei. Tada pirmoji vėl jai sako: 
-Nereikia tiek daug galvoti!

Galvojo ji apie daug ką, kai tuo tarpu jos sesuo tik leido vaizdams, garsams, kvapams ir kitiems pojūčiams keliauti per ją, o jai mėgautis jais.

Ne vien tik galvos skausmas persidavė nuo vienos kitai. Dalinosi jos įvairiais potyriais: kai viena nuliūsta, tai ir kitai kažin kodėl liūdna, kai viena kvatojasi, tai ir kita negali susilaikyti nesijuokusi. Visi kūno ir sielos pojūčiai keliavo iš vienos į kitą, ir atvirkščiai.

Ne, jos nebuvo sunumeruotos - niekad gyvenime nebūtų leidusios, kad kuri nors iš jų būtų pirma, o kuri antra. Negi kada kas sako: čia pirma obuolio pusė, o čia antra. Tai tik dvi vieno obuolio pusės, taip ir Sesės Dvynės Eglės buvo lyg vienas apvalus obuolys, kuris neturi nei pradžios nei galo. Tai kėlė pavydą kitiems, kurie buvo vieniši arba tiems, kurie nebuvo vieniši, kaip antai Sesės Tujos, bet vis tiek dažniausiai jautė vienatvę, nors tu ką.

Eglės vienišos nesijautė, nes jas ir sėkmės, ir nesėkmės užklupdavo kartu. Skyrėsi tik tai, kaip jos į visa tai reaguoja. Per baisią liūtį pirmoji kentėjo, antroji džiūgavo. Kai vėjas viską šlavė savo kelyje, pirmoji šoko apimta ekstazės, o antroji stovėjo susigūžusi, įsikibusi į savo sesę.

Kaip tai buvo įmanoma gimus tą pačią akimirką? Slyvaitė viskam turėjo paaiškinimą:

-Jei jūs būtumėte ne dvi, o viena, tai būtumėt normali vidutiniška Eglė, bet jūs esat dvi, todėl viskas jums padalinta perpus ir jums tenka visko mokytis vienai iš kitos.

Paklausiusios Slyvaitės patarimo, ilgainiui jos išmoko iš viena kitos daug svarbių pamokų, įgijo gebėjimų, kurių gimdamos negavo, nes jie gimstant atiteko sesei. Visus aplinkui stebino tai, kad jos viena kitai nieko nepavydėjo, negailėjo, viena kitos nesmerkė. Jos žinojo, kad tai būtų lyg save smerkti.

Visgi kiekviena norom nenorom parodydavo sesės trūkumus. Kai toji tą trūkumą pamatydavo, lyg kokia nauja programa įsidiegdavo, dėl ko ji imdavo elgtis taip, kaip anksčiau nemokėjo. Panašiai kaip telefone ar kompiuteryje žmonės programas įdiegia ir gali jų dėka kažką nuveikti - dirbti ar pramogauti. Ilgainiui, kai visos svarbiausios programos buvo įdiegtos, joms beliko jausti turbūt maloniausią dalyką žemėje - visišką sielos ir kūno vienybę taip stovint kartu ir ginant Senosios sodybos rytų frontą.

Ar jos buvo tos per pusę padalintos sielos, kurių abi pusės klaidžioje žemėje, kad pagaliau būtų kartu? Ar čia buvo kažkas kita? Tai tik vienas Dievas žinojo. Jis į sodybą nebuvo užsukęs, todėl tik Sodybos gyventojai kartkartėmis pasvarstydavo, kaip čia yra.

Sesės Dvynės žinojo, ką joms teko išgyventi, kol jos pasiekė tos šerdį glostančios pilnatvės, bet su kitais tuo dalintis nenorėjo - turėjo viena kita ir dangų, kuris joms padovanojo išskirtinę dovaną - visada būti kartu.

III dalis

5 skyrius

Verandos virsmas

Veranda nežinojo Balkono ketinimų jos atžvilgiu, bet jautė, kad šis kiauras pasipūtėlis jai simpatizuoja. Ji mažiausiai būtų norėjusi su šiuo kaimynu draugauti - nejautė Balkonui nieko daugiau tik abejingumą. O kaip gi galėjo būti kitaip, kai vieną dieną įkyriai rodęs rūpestį ir dėmesį, gyręs jos atvirumą ir jautrią sielą, kitą dieną jis ją bardavo už jos jautrumą ir atlapaširdiškumą. Laime, jos nebejaudino nei kaimyno liaupsės, nei jo užgauliojimai. Veranda abejingai klausėsi jo priekaištų ir kaltinimų visam pasauliui dėl jo netobulumo, lyg tie kaltinimai ką nors būtų pakeitę. Galbūt Balkonas manė taip pasirodysiąs geresniu už visą jų aplinkinį pasaulį - sodybą, bet rezultatas buvo priešingas.

"Kaip neteisinga slėpti po sesėmis Tujomis savo trūkumus ir negalias!" - galvojo Veranda.

Iki vieno įvyko, ją visiems laikams pakeitusio, Veranda dažnai verkdavo tiek dėl Balkono elgesio su ja, tiek girdėdama sesių Tujų nesutarimus ir jų nesibaigiančias sarkastiškas replikas:

- Matei, kokia juokinga būdelė pralėkė? Iš kur tokį kledarą ištraukė?

- Ko tas ilgakojis kasdien varlinėja mūsų pievoj? Ar jam čia valgykla?

- Na ir dreba miškely tos tetulės! Jei jau taip šalta, ko rūbus žiemą numeta, tegul pasimoko iš mūsų!

-Ach tie saulėlydžiai! Kiek gali ta saulė leistis? Akys išdegs bežiūrint.

- Toji pieva, kaip drugeliai akių neišsibado su smilgom? Ji tik kurmiams rausti.

Joms taip šnekant Balkonas plojo ir pildė jų replikas savais išvedžiojimais. O Verandai patiko ir gandras, ir gatve pralekiančios būdelės, ir saulėlydžiai, ir šaltmirės drebulės, ir, žinoma, pieva.

Savo didelėmis akims Veranda žvelgė į pievą kaip į sceną, kurioje kasdien vyko vis įdomesnis spektaklis. Pavasarį jos akys nušvisdavo pievai sužibus daugybe geltonų saulių ir kai tos saulės peržydėjusios pakildavo į orą, jai rodėsi, kad ji pati skrieja kartu su pūkų debesimis. Ją ramino monotoniškas smilgų lingavimas ir džiugino per vasarą kintantis pievos rūbas. Rudenį Veranda stebėjo kaip pieva lyg prieš iškilmingą puotą ruošia apdarus žiemai, o viduržiemy žvilgsniu klajojo po pasakiškai žibantį jos paviršių ir stebėjo balerinų snaigių pasirodymus.

Stebėjo ji ir plentą, besidriekiantį tiesiai prieš akis. Keliu pralėkdavo įvairios ratuotos būdelės: tai su užrašu "Pienas" ar "Galvijai", tai spalvingai išmargintos, tai mažutės viena už kitą ryškesnės, tai lėtos tarškančios didžiaratės, tuščios arba velkančios šieno rulonus ir milžiniškus zefyrus. Dauguma pravažiuodavo kelis kartus per dieną ir Veranda turėjo savus favoritus, maždaug žinojo, kuriuo metu laukti vienos ar kitos keturratės būdelės. Su kai kuriais jos vaizduotėje gimusiais personažais - tų būdelių vairuotojais, ji norėjo susipažinti, su kai kuriais ne. Vaizdavosi, kaip būtų, jei jie čia gyventų, kaip jie elgtųsi, ir spėliojo, ar ji taptų jų mėgstama namų vieta.

Turbūt jau supratai, kad Veranda gyveno savo uždarą gyvenimą, į kurį bijojo įsileisti tuos, kurie galėjo ją nuskriausti. Iš tiesų ji ne kažin kam rūpėjo. Gal tik išskyrus Gudobelę. Ši širdies ir sielos gydytoja, gyvenusi kaimynystėje, ilgai stebėjo Verandą. Ji matė geriau už kitus, koks iš tiesų yra Balkonas ir kaip jis, pats savo yda sukeldavęs Verandos ašaras, ją už tai nuolat ujo. Girdėjo Tujų rietenas ir patyčias. Matė kaip sparnuočiai į langus atsitrenkę krenta negyvi. Regėjo kaip Veranda rauda kiekvienos dėl jos langų prarastos gyvybės ir pastebėjo dar daug ko, kas nebuvo matyti pačiai Verandai. "Taip negali ilgiau tęstis, reikia jai padėti," - galvojo Gudobelė, stebėdama kaip išgyvena ir sielojasi tokia nė musės negalinti nuskriausti Veranda. Vieną dieną ji prabilo:

-Mieloji, tu neverk, o nustatyk ribas. Tegul sparnuočiai patys saugo save. Tegul Balkonas ieško pagalbos, užuot slėpęs savo negalią. Jie visi turi pasirūpinti savimi, o tu dėl to nekalta. Turi liautis kentėti svetimas kančias ir kaltinti save už tai, kur nėra tavo kaltės.

-Aš tokia esu. Man patinka būti savimi, - gynėsi Veranda.

-Tau patinka kentėti?

-Bet aš tokia - nekentėsiu, būsiu ne savimi, būsiu kažkuo kitu.

-O ne, viskas yra priešingai, - ramiu balsu kalbėjo Gudobelė. - Kentėdama tu prarandi save. Tu esi nuostabi namų vieta, kas vakarą apšviečiama saulės. Kai čia gyvens žmonės, jie tavyje atras šviesų jaukų kampelį, pro kurį pateks iš namo į vakarinę Sodybos pusę. Jie galės ilgai vakaroti tavo globoje, stebėti saulėlydį ir patirti daug nuostabių vakarų.

-O, kada tai bus! Ir ar tai gali nutikti man? - atsiduso Veranda.

Gudobelė susimąstė:

-Argi visada buvai liūdna?

Ir Veranda prisiminė. Matė vakaro saulę plieskiančią pro jos langus. Matė vikrias kojytes, ropojančias po ją, žvitrias akytes, besižvalgančias pro jos langus. Namuose tais senais laikais gyvenusi moteris čia palikdavo savo pirmagimį ir Veranda jautėsi lyg jauna mamytė, besirūpinanti savo atžala, nors pati dar buvo vaikas. Ji leisdavo saulės spinduliams žaisti po mažylio veidą ir mažyčiais pirštukais gaudyti saulės zuikučius.

Dienos ėjo, mažylis augo. Atsirado antras, po to trečias. Kartu su kiekvienu kūdikiu Verandoje mažėjo laimės ir daugėjo triukšmo. Žmonių vaikai vis kažko nepasidalino ir tėvas už tai juos žiauriai baudė. Pamažu Veranda tapo ne žaidimų, o bausmių vieta. Vos kuris iš mažylių iškrės išdaigą - jį ten uždarys. Žodis "veranda" namuose tapo grasinimu. Sulig kiekviena bausme Verandos šypsena namuose buvo vis retesnis svečias. Jos langus uždangstė užuolaidomis, kad smalsios kaimynų akys nepamatytų, kas čia dedasi.

Vaikai užaugo. Tėvai išėjo Anapilin. Namas kartu su Veranda atiteko kitiems žmonėms. Neliko užuolaidų. Neliko senų langų. Nauji erdvūs langai ją pavertė atviriausia vieta visame name, į kurią dar buvo galima patekti pro laukujes duris, bet neliko durų, ją skyrusių nuo pagrindinės namo erdvės. Nuo svetainės atskirta tik arka, ji tapo erdviu kampeliu, negalinčiu nieko nuo kitų nuslėpti ir neturinti kur pasislėpti pati. Tačiau baimė, kad kažkas atves į ją nubausti vaiką, liko jos viduje. Turbūt dėl to ji bijojo visų, kurių nepažįsta, o šalia tokių kaimynų kaip Tujos ar Balkonas, ji norėjo likti nematoma.

Gudobelė klausėsi ir paslapčia šluostė ašaras - jai, savo srities profesionalei, nederėjo verkti. Ilgai tylėjo įsmeigusi žvilgsnį į saulėlydį. Po to buvo dar daug saulėlydžių, po kurių Gudobelė prabilo:

-Mieloji, tau reikia atlikti ritualą. Tau būtina apsivalyti nuo slogios praeities.

-Ir ką man daryti?

-Dvidešimt vieną dieną - dėkok.

-Kam? Tiems, kurie man padarys kažką gero?

-Ne, dėkok visiems. Dėkok tiems, kurie tave mylės ir nekęs, pralinksmins ir nuliūdins, tiems, kurie tavimi rūpinsis ir kurie paliks tave likimo valiai, dėkok tiems, kurie tave girs, aukštins, neš dovanas ar sakys komplimentus, padės ar puoš tave, bet dar karščiau dėkok tiems, kurie tave peiks, skriaus, kaltins, apkalbės, bars, išduos, žalos.

-O kaip dėkoti - garsiai ar tyliai? - pasitikslino Veranda.

-Jokio skirtumo, kad ir mintyse. Tie, kam tai reikia išgirsti - išgirs.

-Koks keistas burtas! Nesuprantu, kam to reikia, bet jei tu sakai... aš būtinai pabandysiu!

Dvidešimt vieną dieną kartojusi dėkingumo žodžius Veranda tarsi nušvito. Jos akys ėmė blizgėti, o viduje apsigyveno ramybė. Ji taip priprato dėkoti, kad jau negalėjo nuo to atprasti. Todėl ir toliau kasdien dėkojo visiems savo geradariams ir skriaudėjams.

Ji dėkojo netgi Balkonui už į ją patenkantį kritulių vandenį. Vasaromis tą pro Balkono skylę besiveržiantį lietų jį vadino kūno ir sielos dušu. Žiemą ji dėkojo už per atlydžius tirpstantį sniegą, nes jis padėjo jai grūdinti kūną ir stiprinti valią. Taip ji tapo bene šviesiausia vieta ne tik name, bet ir visoje sodyboje.

KOMENTARAI:

II dalis

3 skyrius. Susirašinėjimo draugai

Kieme, netoli Viralinės ir Kaštono augo didžiulis, smulkius riešutus vedantis Paprastasis Lazdynas. Kitoje, rytinėje, tvarto pusėje, šaknis į žemę įrėmęs stovėjo nedidelis Klevas, kuriam kažkas neatmenamais laikais patrumpino viršūnę ir jis tapo panašus į krūmą.

Jiedu su Klevu gyvenę skirtingose tvarto pusėje, tarsi laikė pastatą apglėbę. Medžiai niekada nematė vienas kito, tik sparnuočiai pernešdavo žinią iš Klevo Lazdynui, o iš Lazdyno Klevui. Tokios keistos draugystės niekas nesuprato, bet sodybos žiniuonis Šermukšnis visus nerimaujančius nuramino. Esą girdėjęs, jog taip nutinka tarp žmonių - jie rašantys laiškus vienas kitam ir visokias žinutes, nors vienas kito akyse nėra regėję.

Ilgainiui jų susirašinėjimas sodyboje tapo tokiu įprastu reiškiniu, kaip rasa rytais ar vaivorykštė palijus su saule. Vaivorykštes matė ir vienas, ir antras, bet štai saulėlydžiai buvo tik Lazdyno, o Saulėtekiai tik Klevo privilegija. Todėl saulės kilimas ir nusileidimas tapo jų pažinties priežastimi.

Jei ką buvo galima apkaltinti dėl to susirašinėjimo, tai tik varnėnus, nes tai buvo kažkurio iš jų idėja. Kartą varnėnams stebint saulėtekį, Lazdynas besiklausantis jų čirškaujančių klegesių apie tai, kokia pasakiškai graži iš rūko išnyranti ryto saulė, neiškentė:

-Aš irgi noriu pamatyti!

-Auk didesnis! - juokėsi vienas iš paukščių.

-Labiau išsikerok, ir pamatysi! - dalino patarimus kitas.

-Bent papasakokit! - iš nevilties maldavo Lazdynas.

-O gal paklausk Klevo - jis mato geriausiai ir pabus tavo akys, - sumąstė gudrų planą trečias.

-Kaip man paklausti? Jis taip toli, negirdės manęs.

-Tai tu jam parašyk laišką, aš nunešiu.

Sužavėtas tos minties, Lazdynas ilgai kūrė laišką Klevui. Jame papasakojo apie kvapą gniaužiančius saulėlydžius, kurių Klevas tikriausiai nematąs ir paprašė aprašyti, kaip gi atrodo saulėtekiai. Klevas gavęs laišką net apsiverkė iš laimės - pamatyti saulėlydį buvo jo svajonių svajonė. Ypač pavasariais jis dėl to liejo ašaras, o jas žmonės suskubę susirinkti, vadino tai sula.

Pradėjus susirašinėjimą, abiejų džiaugsmui nebuvo nei galo, nei krašto. Kai Saulės kelionė danguje juos sujungė, kitų temų jiems ieškoti nereikėjo - atsirado vis naujų ir vis įdomesnių, kaip antai, pojūčiai metų laikams keičiantis, kaimynų naujienos, lietus, sausra, sparnuotųjų ir raguotųjų apsilankymai jų teritorijoje, derlius, lapų spalvų pokyčiai rudenį, pumpurų skleidimosi eiga pavasarį ir kitos aktualijos, kurias jie detaliai aptarinėjo savo laiškuose.

Žvaigždės jų gimimo metu matyt sukrito netobulai, todėl kaip ir visuose kituose sodybos kampeliuose tarp jų taip pat nebuvo idealios harmonijos. Periodiškai susikivirčiję jie vėl susitaikydavo. Konflikto priežastis visada buvo ta pati: kas svarbiau - rytas ir pavasaris ar vakaras ir ruduo. Niekas negalėjo paneigti, kad toji priežastis buvo labai filosofiška, panaši į tą - kas pirma višta ar kiaušinis.

Kaip jau jūs žinote, Ūkinio pastato rytuose gyvenęs Klevas matė tik saulėtekius ir jo šlovės valandos, kai į jį ir mažas, ir didelis atkreipia dėmesį, buvo pavasarį, kai sula teka. Na, o Lazdynui buvo skirta vakarinė pusė iš kurios matyti kaip saulė leidžiasi ir dėl jo prigimties auginti riešutus, viliojančius visus gyvus padarus rudenį. Vėstant orams aplink jį sukiojosi visi, pradedant pūkuotais kirminais, baigiant neklaužadomis žmonių vaikais.

Užuot tuos savo skirtumus laikę Dievo dovana, kiekvienas mirė iš pavydo savo brangiausiam draugui, kad ne jam atiteko tokia reikšminga gyvenimo misija. Laimei, paprastai nuriję nuoskaudą lyg karčią piliulę, jie draugavo toliau. Visgi sprendžiant jų konfliktą neapsieita nei be žynio Šermukšnio, nei be visų širdies ligų gydytojos ir psichologės Gudobelės.

Žynys viską išaiškino paprastai - reikia priimti Dievo duotą kelią ir juo eiti nesidairant, o pavydas yra blogiausias įprotis ir didžiausiai nuodėmė. Lengva pasakyti, sunku padaryti. Todėl Lazdynui ir Klevui paskirta periodiškai konsultuotis su Gudobele, gerti jos paskirtus vaistus, kad jų širdies skausmas ir juos graužiantis pavydas netaptų rimtesniais negalavimais, galinčias juos nuvesti į pražūtį.

4 skyrius. Tujų ir Balkono didybė

Nepapasakoti apie dvi seses tujas, kurios kaip du sargybiniai stypsojo įsirėmę į namo balkoną, reiškia nieko nepasakyti apie sodybą. Per savo netrumpą gyvenimą jos patyrė nemažai nuotykių, o tai, kad jos galėjo per langus stebėti žmonių kasdienybę, joms suteikė išskirtinį statusą. Tiesa, atsirasdavo medžių šalia namų, bet juos tuoj nurėždavo, kad šie nedarytų šešėlio ar nebraižytų savo aštriais nagais langų, bet tujoms tai negaliojo, nes nagų jos neaugino, o jų metamas šešėlis buvo veikiau išganymas nei žala.

Šios dvynės labai didžiavosi esą panašios į kolonas. Iš kur jos žinojo tokį keistą šioms vietovėms žodį? O gi nugirdo žmones šnekant:

-Tos tujos, jos kaip kolonos!

Nei viena, nei antra gerai neišmanė, ką reiškia tas žodis "kolona", bet jei jau jas taip neįprastai pavadino, vadinasi, tai kažkas didingo! O jei jau yra tokios ypatingos, ką čia klausinės sparnuočių, ar nėra kur užmatę, kas gi tos kolonos, nes taip gi savo didybę sumenkins.

Klausi, kodėl jos, rymančios prie pat namo, negalėjo pašnipinėti ir leido, kad savo trapia gyvybe rizikuotų Boružėlė? Negalėjo, nes jos, kaip jau turbūt supratai, buvo taip susireikšminusios, kad niekas nieko nedrįso jų paklausti. Dar blogiau, prie jų net prisiartinti niekas nenorėjo, nes jos kvėpinosi tokiais aitriais kvepalais, kad visiems nuo jų nosis rietė.

Taigi tujos, tapusios kolonomis, ignoravo visus ir turėjo tik viena kitą. Tai vertė jas laikytis drauge ir niekad nesipykti. Ar tai įveikiama užduotis dviem viena už kitą mandresnėms personoms? Žinoma, ne. Jei viena pasiskųs, kad jai šalta, kita niekaip to nepripažins, net jei dantimis kalens. Jei per karščius kuri padejuos, kad jai karšta, kita pasakys "nieko čia nekaršta" ir paslapčia nuo sesės šluostys kamienu tekantį prakaitą. Susipykusios dėl menko nieko "atsiprašau" nei viena pasakyti neįstengs ir tol kaip negyvos Antikos kolonos tylės, viena su kita į kalbas nesileis, kol apmaudas abiems nepasimirš.

Jų visas kivirčų paslaptis žinojo tik vienintelis Balkonas, gyvenęs antrame namo aukšte. Prie tujų kvapo, šleikštulį keliančio, jis buvo pripratęs ir tikėjo, kad tai jį apsaugo nuo blogos akies ir kitų negerumų, galinčių jį pasiekti iš išorinio pasaulio.

Deja, ir jis negalėjo gyventi pilnatvėje, nes neišpildė svarbiausios savo misijos - apsaugoti savo mylimą globotinę, pirmame aukšte gyvenančią Verandą. Priežastis - jo negalia, kurią Balkonas nuo visų slėpė. Meistrai, nekokybiškai dirbę savo darbą, jame paliko skylę, per kurią į Verandą per lietų veržėsi vanduo. Dėl tos skylės jo brangi draugė per dažnai liejo ašaras, kurioms negalėjo likti abejinga net Balkono akmeninė širdelė.

Dėl šio savo netobulumo ar dėl kitų priežasčių jis neprisipažino savo jausmų Verandai. Savo negalią Balkonas slėpė nuo kitų sodybos gyventojų, todėl prašė tujų kuo plačiau išskleisti savo rankas, kuo labiau jį apglėbti, kad sodyboje niekas nesužinotų apie jo ydą. O kaip gi kitaip, kai žvelgi į visus iš aukšto? Nežinia, ar nuo sesių tujų to buvo išmokęs, nuo jų tuo pasipūtimu užsikrėtęs, ar toks jau buvo gimęs, bet jautėsi aukščiau kitų, net Ąžuolo ir Klevo. Tačiau matydamas, kad šių galvos aukštėliau nei jo, jis viduje su tuo nesutikęs, oficialiai pripažino sodybos vadovų autoritetą.

Balkono tragedija užmaskuota jo didybe tęsėsi ne vienerius metus. Kiekvienas naujas žmogus, įžengiantis į sodybos teritoriją, jam prilygo angelui, galinčiam panaikinti jo ydą ir numalšinti mylimosios širdgėlą. Galų gale, tai teikė vilties, kad vieną dieną, tapęs tobulu, jis galės pasipiršti savo išrinktajai. Todėl nenuostabu, kad Balkonas sodyboje buvo vienas iš tų, kurie tyliai džiaugėsi įsibrovėliais.

Komentarai:

I dalis

1 skyrius. Įsibrovėliai

Senoje sodyboje, kurioje žmonių gyventa tik praeitame šimtmetyje, šio amžiaus pradžioje vyko įdomūs dalykai. Tik iš šono žiūrint atrodė, kad čia nėra jokio veiksmo, nes argi gali kas įdomaus nutikti kemsynuose, kuriuose kerojo niekam neįdomūs augalai, be tikslo zujo nereikšminga smulkmė, juos medžiojo sparnuoti padarai ir ropojantys gyviai. Vieninteliai išties dėmesio verti - į porą susikibę Klevas ir Ąžuolas stovėjo ant šlaito lyg nuo kažko bėgdami ir trumpam čia sustoję.

Juodviem sodyboje lenkėsi visi, net mažai kitais besidominti, savo dygumu garsėjanti ir rudeniop tarsi cirko artistė geltonomis uogomis žongliruojanti Slyvaitė. Sodyboje buvo ir daugiau klevų, bet šiam pasisekė labiausiai. Jis dėl vieno nutikimo, apie kurį, jei turėsit kantrybės klausytis, išgirsit vėliau, su Ąžuolu buvo susikibęs ne tik šakomis, bet ir šaknimis. Jų šaknys buvo taip susipynusios, kad niekas jau šiame Dievo pamirštame Žemaitijos kampelyje nebūtų įstengęs jų atnarplioti. 

Natūralu, kad Ąžuolo ir Klevo pora vadovavo medžių ir vaismedžių paradui, augančiam čia be jokios tvarkos. Tą tvarką turėjo atlikti žmogaus rankos, o kaip jau supratote, žmonės nuolat gyveno visur, bet ne čia. Taip, jie kartais į sodybą atvykdavo. Įjungdavo burzgiančius padargus, kad atsikratytų aukštutėlės žolės džiunglių, kuriose buvo gera pasislėpti nuo priešų, vėjų ir kaitros visiems, pradedant kirmėle ir baigiant stirna. Atvykėliai tą rojų paversdavo plynu lauku, kuriame laimingu galėjai pasijusti tik būdamas slieku ar kurmiu, t. y. jei neatskiri saulėtekio nuo saulėlydžio ir nesi girdėjęs svirplių koncerto.

Tomis atkarpomis, kai pieva priminė į trisluoksnį tortą, kurios viršutiniame sluoksnyje siūbavo smilgų galvos, joje visos gyvos būtybės rasdavo sau veiklos. Tik kaimyninių sodybų gyventojai, svečiai ir pro šalį dviratėmis ar keturratėmis transporto priemonėmis pralekiantys manė, kad tokios apleistos vietos yra blogis, su kuriuo reikia kovoti - laukinę gamtą paversti į civilizuotą, veja nuklotą dailų pasaulio kampelį, kurio netrikdytų visokia smulkmė kaip vabalai, kirmėlės, rupūžės, ant namo stogo tupėtų ne gandrai, o vėtrungės ir balkone puikuotųsi dailūs IKEA lauko baldai. 

Taip visi gyvi padarai šaknimis į žemę įsikibę, ropojantys, šokuojantys ir skraidantys ne vieną dešimtmetį gyveno pasiskirstę maždaug dviejų hektarų teritoriją. Tačiau vieną rugpjūčio dieną į ją įsiveržė žmonės. Ne, ne tie, kurie atvykdavo nukirpti kasų smilgoms, o tie, kurie norėjo čia patys įleisti šaknis. Tiesa, iki šiol buvo užklystančių. Šie apeidavo garbės ratą, įkišdavo nosį į ūkinį pastatą, į namą, katras netingėjo dar ir iki miškelio nusliūkindavo, bet visi iki vieno galiausiai sulipdavo į savo ratuotą būdelę ir nurūkdavo iš kur atvykę. 

Tąkart tie patys dvikojai atvyko pirmą, vėliau antrą kartą ir galiausiai - trečią. Tada ir pasiliko. Visi čia per amžius gyvenę šaknuoti, sparnuoti ir ropojantys padarai išsigando. Savo įprastose grupelėse jie diskutavo ir spėliojo, kuo gi visa tai baigsis. Paukščiai vienas kitam ant lapų užrašę nešiojo raštelius, skelbiančius neraminančią žinią. Smilgos viršūnės lyg antenos po lauką transliavo naujieną, pasklidusią nuo vieno sodybos krašto iki kito. Taip nei vienas vabzdys neliko be svarbios informacijos. Žvirbliai taip garsiai čirškė, žiogai taip nervingai griežė nesuderinę instrumentų, kad gandrams pabodo jų klausytis. Todėl tais metais anie anksčiau išsiruošė į didįjį kasmetinį žygį, kad kuo greičiau iš čia išneštų muilą, o kas bus toliau sugalvos kaitindamiesi Afrikos saulėje.

Nerimas pasiekė net didžiųjų medžių galvas, įremtas į dangų. Ąžuolas kaltino Klevą, kodėl tas negavo žinios iš žvaigždžių apie tokį svarbų įvykį ir sodybos pažiba žino ne daugiau už tuos, kurie maišosi jam po kojų. Pasižodžiavo, bet suprato, kad kas, jei ne jie, turi imtis veiksmų ir vadovauti sodybos išlikimo paradui. Ilgai nelaukus, buvo sudaryta komisija, kurios paskirtis - rasti atstovą, galintį patekti nepastebėtam į namą ir sužinoti kuo daugiau apie užkariautojus.

Aš visur įlendu, todėl šią užduotį skirkit man, - siūlėsi Musė, nes seniai svajojo išgarsėti padarydama žygdarbį.

Kvaiša, priplos tave pirmą dieną arba prilipsi kur nors, - girdėjau anie turi tokių daiktelių, į kuriuos imi ir atsimuši. Ir viskas, pabaiga, amen, finita la commedia, - gąsdino ją Uodas. - Aš mažesnis, mažiau matomas, priskrendu prie pat ausies, cakt, oi - skanumėlis!

Nepaėsti susirinkom! - mažyčiu kumšteliu į Ąžuolo šaką trenkė Boružėlė. - Tave, Uode, nugalabys pirmiau nei Musę, nes tu su tuo savo zyzimu visus į kapus nuvarytum. Aš atliksiu špionės vaidmenį, nes mane vadina Dievo karvyte, tai mane net ir sugavę paliks gyvą - jie bijo į mane rankas teptis, kad Dievo bausmės neužsitrauktų. Blogiausiu atveju - išmes lauk, bet žinosiu, kaip vėl patekti vidun, ne pirmas kartas.

Boružėlės kalbos įkvėpti daugybė vabzdžių ir kitų gyvių, pradedant vapsva ir baigiant šikšnosparniu, bandė siūlytis atlikti slaptą užduotį namo viduje, bet Ąžuolas, pasitaręs su Klevu, įteikė leidimą įgyvendinti šią misiją Boružėlei, nes jai daugiausiai galimybių išsaugoti patį brangiausią daiktą - gyvybę.

2 skyrius. Viralinės ir Kaštono ryšys

Kol Boružėle šnipinėja, laikas pristatyti kitus sodybos gyventojus. Be Ąžuolo ir Klevo dueto čia gyveno daugiau medžių. Kaip antai Kaštonas, pasirėmęs į mažą namuką. Gilioje senovėje tam mažučiame namuke tikriausiai kažką virdavo, nes pastato pase įrašytas vardas - Viralinė.

Kaštono sėkla čia iškrito iš kišenės vaikėzui, kuris neatmenamais laikais šioje sodyboje gyveno ir mažasis Kaštoniukas turėjo augti labai meiliai prisiglaudęs prie Viralinės.

Pradžioje ji jam buvo kaip mama, šalia kurios saugu ir jauku, bet ūgtelėjęs ir tapęs jaunuoliu, jis nejučiomis pametė dėl jos savo garbanotą galvą. Viralinė irgi turėjo jausmus, bent tais laikais, kol buvo jauna. Kiekvieną gegužę Kaštonui apsipylus žiedais, ji prisipildydavo jausmų ir pasijusdavo lyg keliautų su juo po pasakiškus kraštus, kurių niekada nematė ir tik iš gandrų šio to apie juos buvo girdėjusi.

Viralinė buvo pilna kompleksų. Ji nuolat lygino save su didesniais, erdvesniais kiemo pastatais, tokiais kaip Namas ar Ūkinis pastatas, turintis Tvarto pravardę. Kaštonas nuolat ją guosdavo, šluostydavo savo lapais jos ašaras, kurių ji nerodydavo niekam tik savo mylimajam. O vėsiais rudens vakarais ir žvarbiomis žiemos dienomis, kai lapų neturėjo ne tik jis, bet ir kiti medžiai, jis pasakojo draugei linksmas istorijas, kad ši liautųsi dūsauti. Būdavo pavasarį Viralinei nuotaika pasitaiso dėl tų jausmų, kurie pas visus tuo metų laiku šokteli į neregėtas aukštumas.

Turėjo Viralinė svajonę, kurią pasipasakojo tik savo ištikimam mylimajam Kaštonui, nes pabūgo, kad kiti iš jos juoksis. Ta svajonė buvo virsti namu, kuriame gyvena žmonės. Kad ir nedideliu, bet vis tiek namu. Toji svajonė buvo ne be pagrindo. Ji kažin kada nugirdo frazę, dar tais laikais, kai čia žmonių gyventa, kad iš Viralinės galima būtų namą padaryti. Toji mintis taip giliai įsmigo į jos jautrią širdį, kad šioji negalėjo jos niekaip iškrapštyti.

Metai bėgo, o kaip nevirto ji namu, taip nevirto. Kaštonas jai siūlė kreiptis į vietinį žynį - Šermukšnį, kad šis jai paneigtų arba patvirtintų jos išsvajotą ateitį. Kaskart, kai Viralinė susiruošia vizitui, jau ir laikas sutartas, ji susirgdavo. Tai ji laikė ženklu, kad kažkokios jai nematomos jėgos nenori jai to pranešti. Kita vertus, ji buvo ne kvaila ir puikiai suprato, kad gavusi neigiamą atsakymą, ji praras svajonę, kuri jai suteikė stiprybės gyventi ir, žinoma, vilties, ją palaikančios susidūrus su oro negandom, nuolatiniais vabzdžių susirinkimais ir kitais nemalonumais.

Nemaloniausi visgi jai buvo drugeliai, kurie plakėsi į jos langus, bandydami ištrūkti. Kaip jie ten patekdavo ir iš kur jie rasdavosi, niekas jai negalėjo paaiškinti. Ji įtarė, kad tame yra kažkokia paslaptis, gal net koks prakeiksmas, kurį jai užsiundė kitos sodybos gyventojos, pavydėjusios jai gražuolio Kaštono meilės.

Kaštonas irgi turėjo problemų, ir jos buvo gerokai rimtesnės nei jos draugės bėdos. Bet šis, matydamas kaip jo brangioji kenčia, nenorėjo jai užkrauti savo vargų. Vargšiukas kažkuo sirgo. Kaštono lapai vasarai baigiantis tapdavo dėmėti, ko jis labai to gėdijosi. Kaip Viralinė to nepastebėjo? O gi ji, kaip ir kitos panašios į ją kompleksuotos damutės, matė tik save ir savo konkurentus, todėl visa kita jai praslysdavo pro akis.

Tačiau jam atrodė kitaip - jis manė, kad visi pastebi jo negalią. Jam rodės, kad kiekvienas praeinantis ir praskrendantis regi jo dėmėmis suteptą kūną. Kam nors šalia susijuokus, Kaštonas neabejojo, kad tai iš jo juokiasi. Su ilgesiu prisiminė laikus, kai buvo žavus žalialapis medis, dėl kurio šypsenos ir žavių garbanų varžėsi vyšnaitės, slyvaitės, obelaitės ir visos kitos panelės. Būdavo jos šaukia pavasarį:

Pašviesk mums savo žvakėmis ir sušildyk mus, Kaštonėli!

Jos žinojo Viralinę esant nesveikai pavydžią, todėl Kaštoną pakibinti nutaikydavo tokį momentą, kai toji negirdi. Pasitaiko, jog nepasiseka, tuomet vargšui Kaštonui tekdavo sunki dalia iki aušros guosti Viralinę ir prisiekinėti jai amžiną meilę.

Nepasakojo jis savo mylimajai ne tik apie ligą, bet ir vieno tokio labai jo širdžiai svarbaus įvykio, nutikusio prieš daugybę metų, kai jis dar buvo pasakiško grožio jaunuolis. Nepasakojo, nes toji žinia Viralinę būtų nubloškusi į dar gilesnę depresiją.

Toji paslaptis buvo jo meilė Saulėgrąžai. Ši gražuolė saulės išbučiuota ir išmyluota, vieną vasarą augusi netoli jo, jį tiesiog užbūrė. Saulėgrąža buvo ne ką mažesnė savimyla už Viralinę, o dėl savo saulėtos išvados, dailios figūros ir kitoms gėlėms nebūdingo ūgio, gaudavo tiek dėmesio iš gerbėjų, kad Kaštonėliui beliko varvinti seilę ir purtyti savo puošnias garbanas prieš ją, bet taip ir nesulaukti jos meilaus žvilgsnio.

Kaip ryškiai sužibo Saulėgrąža tą vasarą taip ir užgeso rudeniop jos saulėta žvaigždė: peržydėjusi stypsojo ji su palaike skarele, užrišta tam, kad jos sėklų špokai neišlestų ir kad žemėn šios neišbyrėtų.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti tekstą ar naudoti kaip savo be autorės sutikimo, draudžiama.

Laukite tęsinio ;)

Jūsų komentaras: