Svajonių vyras - Milda (NaOku YuMe)

15/12/2016 17:21

Gurkšnodama žaliąją arbatą ir žiūrėdami į Sakūros žydinčius žiedus užsigalvojau... mintimis nuklydau į savo tolimiausias sielos gelmes. Prisiminiau vaikystės dienas... kai tylumoje išgirdau anūkės žodžius:

- Močiute, močiute, - parbėgdama mane šaukė anūkėlė.

- Kas yra, Yukiko?,- ramiu balsu paklausiau ir nusišypsojau.

- Mama, betvarkydava daiktus rado tavo dienoraštį, - ir tiesia savo mažas rankeles į mane.

Paimu jį, pavartau ir nustembu.

- O, tai iš mano mokyklos laikų. Aš vis ir galvojau, kur jis pradingęs, - kaip tik tuo momentu iškrito iš to dienoraščio laiškas.

- Paskaityk, riktelėjo Yukiko.

Priėjo ir dukra susidomėjusiomis akimis pasiklausyti mūsų šnabždesių. Paėmė laišką į savo rankas ir perskaitė, kas ant jo užrašyta: „mielajam A. nuo Shizukos“.

- O taip, pamenu, šis laiškas taip ir liko neįduotas... turbūt jį įdėjau čia, kad ir liktų kaip mano gyvenimo reliktas...

Tada abi, dukra ir anūkė susidomėjusiomis išraiškomis prašė manęs, kad papasakočiau, kaip klostėsi mano tuometiniai meilės nuotykiai, ir kodėl laiškas liko neįduotas... negalėjau joms atsakyti ne, o ir dar buvo likę laiko iki fejerverkų festivalio pradžios, todėl ir nusprendžiau joms viską išsakyti. Man net nereikėjo atsiversti savo dienoraščio, nes kuo puikiausiai prisiminiau tuometinius įvykius. Tarsi tai vis dar būtų dabartinis laikas, o ne praeitasis; viskas per daug gerai įsirėžę į atmintį.

Taigi, leiskit man pradėti ir tegu mano žodžiai neša jus po mano minčių raizgumynus ir te padeda jums puikiai viską įsivaizduoti.

Kadaise ir aš buvau jauna ir graži; veide nebuvo nuo metų jungo sukauptų raukšlių... ir visa tai vyko prieš daugiau nei kelios dešimtys metų...

~~~

Gimnazijos antra klasė. Rytas. Pamokų pradžia. Mokytojas ateina į klasę, visi atsistoja, nusilenkia ir vėl sėdasi. Aš kaip visada toliau žiūriu pro langą ir svajoju, ką grįžusi namo valgysiu pietums.

Pasigirsta mokytojo pranešimas:

- Mokiniai, šiandien turėsite naują klasės draugą.

Ir tada įėjo jis į klasę. Būtent tuo momentu aš atsisukau į jį ir žvilgsniai susidūrė, nors ir trumpam... niekada to nebuvau patyrusi. Net nesupratau, kas dedasi. Išraudau visa. Sunku pasidarė kvėpuoti. Širdies plakimas vis greitėjo.

Jis kaip ir visi: užrašė savo vardą ir pavardę ant lentos, pasisveikino... klasė jį priėmė labai lengvai ir greitai; rodės, tarsi jis būtų buvęs kaip jaukus žvėrelis radęs savo kaimenę.

- Gal tai aura? Taip taip, tai aura, - kartojau mintyse.

- Gerai, Akihiko, sėskis į eilės gale esantį tuščią suolą.

Jis atsisėdo ir tik staiga jaučiu, kad kažkas man baksnoja į petį. Atsisuku, o jis:

- Sveika, aš Akihiko, o koks tavo vardas?,- ir šiltas jo žvilgsnis perskrodė mano akis...

- Aaaa, aš, Shizuka,- vos išlemenau.

- Malonu, Shizuka,- ir jis vėl nusišypsojo.

Taip ir praėjo pamoka. Turbūt sėdėjau visa raudona, nes mokytojas net paklausė, ar man nereikia pas seselę...nelabai suvokiau, kokioje būsenoje esu, ar kas man darosi, na bet jei atvirai ir nelabai gilinausi. Tiesiog, žavėjausi jo laisvumu, mokėjimu bendrauti su klasės draugais...

Po pamokų bendraklasiai vieningai nubalsavo, kad jei jau naujas žmogutis prisijungė prie kolektyvo... tai reiškia, kad reikia švęsti! O taip, mūsų klasė mėgsta karaoke vakarones.

Klasėje vyko aršūs balsavimai, kada eiti į karaokė kol pagaliau klasės prezidentė nepaskelbė:

- Kadangi šeštadienį neturėsime pamokų ir daugelis nubalsavo už, - tada skelbiu jūsų verdiktą. Šį šeštadienį 14 valandą dienos renkamės viename iš karaokė kavinių, esančių Shinjuku kvartale.

Po pranešimo visi labai greit išsisklaidė, kas kur sau.

Pajutau ir vėl kažkieno baksnojimą į nugarą. Atsisuku, o čia ir vėl jis.

- Shizuka, gal gali aprodyti apylinkes. O tiksliau, gal gali padėti pareiti namo, nes nelabai pamenu, kur man reikia, o Tokijas tikrai ne iš mažiausių miestų... žinau tik adresą.

- Tu rimtai?,- išpūtusi akimis pažvelgiau į jį ir pažiūrėjau į jo paduotą lapelį, kur ir buvo parašytas jo adresas. Ir nustebau. O jūs žinot, ką. Jis apsigyveno šalia... šalia manęs!

Mane aplankė didžiulis džiugesys, nors nesupratau, kodėl. Tada paėmiau tą lapelį ir griozdišku balsu tariau.

- Tavo laimei, aš ten pat gyvenu.

- Šaunu, tada lekiam, nėra prasmės prarasti laiko,- tai sumurmėjęs, jis paėmė mane už rankos ir mes išbėgome pro duris.

Persiavėme iš šliapečių į batus ir skubėjome traukinio link. Pakeliui namo daug juokavome... jutau, kad jo draugijoje galiu išlaisvinti tikrąjį „aš“ ir neužsidėti kaukės, kurią nuolat tenka nešioti, nes gyvenimas tarsi vienas didelis teatras, o mes žmonės it aktoriai, kurie nuolat pasirenka skirtingas kaukes... pagal poreikius.

Nors mokykloje už manęs sėdėjo ponas įdomioji ir naujoji man vis dar nesuprantama asmenybė, dėl kurio aš turėjau tiek perkęsti naujų jausmų, teko kantriai laukti šeštadienio, nes savaitės dienos man labai prailgo, o ir galvojau, kad mokykla tiesiog turbūt ne man.

Pagaliau atėjo karaokės diena. Šiaip ne taip išsirinkau drabužius, kad gan padoriai atrodyčiau, o gal net visai gražiai, nes pripažinkim, merginos nuolat neturi, ką rengtis, nors ir lūžta spinta nuo visokių apdarų.

Atkulniavau į karaokė kavinukę. Visi jau susirinkę. Klasės prezidentė tarė keletą žodžių ir prasidėjo šventė: kas linksmai šnekučiavosi, kas negalėjo apsispręsti, ką pasirinkti dainuoti, o kas jau stojosi ant scenos savo pasirodymui... mano akys nepraslydo nė pro vieno klasės draugo siluaeto, kol nepastebėjau, kad trūksta jo. Na, aš ne jo auklė pagalvojau...

Tada atsikėliau ir patraukiau tualeto link, kai koridoriuje nugirdau jo ir dar kažkieno balsus. Nors nemėgstu klausyti kitų pokalbių, bet mane kojos nešte nunešė ten. O va kažkodėl. Įsitaisiau nematomoje vietoje, kur girdėti geriausia ir laukiau, kas bus toliau.

Jūs neįsivaizduosite, ką išgirdau... o gi meilės prisipažinimą! Ir pagalvojau, kad nieko sau, matyt, tikrai būna, kad greitai galima įsimylėti, bet gerai, kad man tai negresia... nusijuokiau mintyse ir apleidau šitas mintis, tik nesupratau, kodėl truputį suspaudė širdį, bet nusprendžiau nebeklausytis, juk tai labai konfidencialu, nors toks mano mąstymas ir buvo per vėlyvas... o tada išgirdau, kad jis pasakė jai, jog jam patinka kita.

Daugelis šių dienų vaikinų pameluotų, kad tik turėtų panelę, o šis ne toks, nors kiek vėjavaikis, bet jis supratingas ir ne melagis. Nors jį mažai pažinojau, bet pažvelgus į jo akis tai buvo galima suprasti, juk ne be reikalo sakoma, kad akys yra sielos veidrodis.

Tada išsmukau laukan. Norėjosi pakvėpuoti grynu oru. Bet atsitiko taip, kad labai nelaiku išėjau, nes aplink stoviniavo keisti tipai, kurie kažkaip vis žvairavo mano pusės link kol galiausiai apstojo mane. Aš išsigandau ir susigūžiau. Nebuvau nei stipri, nei pernelyg tvirta ir ne kokia pagrindinė anime heroja, kuri turi įvairių galių, kad galėtų apsiginti... aš buvau aš, nei daugiau, nei mažiau. Vienas iš jų sugriebė mano ranką ir tyliai man į ausį išrėžė:

- Einam su mumis.

Nustėrau. Ir pilnomis baimės akimis spoksojau į juos kol neišvydau Akihiko... jis piktu balsu pradėjo savo kalbą:

- Vaikinai..., - ištarė tyliau ir tęsė garsiau,- nemanau, kad norite turėti nemalonumų, juk čia yra aplink kameros.

Tada jie murmėdami paleido mano ranką ir nuėjo sau.

Aš vis jam dėkojau ir sakiau, kad sumaniai pasielgė, jog pasakė dėl kamerų ir išlaikė šaltą protą. O jis tik atšovė:

- Nieko ypatingo, daugelis būtų pagalvojęs apie kameras, - tai ištaręs jis nusišypsojo ir mes įėjome į vidų.

Nuo to vakaro mes kažkaip vis daugiau ir daugiau pradėjome bendrauti. Man patiko su juo būti, nes jutau, kad jis tarsi gaivus oro gurkšnis, kurio man taip ir trūko mano gyvenime. Nors ir dažnai laiką leisdavome kartu, bet jis man niekada nepasakojo apie savo bėdas, o tik visada pajuokaudavo, kas būtų, jeigu jo gyvenime nebeliktų ir tada pridurdavo, kad juokauja. Stengiausi neimti to į galvą, bet man nepatiko, kad jis taip pokštauja, o ir kita pusė manęs jautė, kad jis kažką tuo nori pasakyti...

Taip ir ėjo mūsų dienos kartu, viena už kitą tobulesnės. Tapome geriausiais draugais. Negalėjome įsivaizduoti savo laisvalaikio vienas be kito...

Kartą atėjus į mokyklą jo neradau. Taip visą savaitę... o kai pagaliau jis grįžo mokyklon, nieko nesakė, tik šypsojosi ir priėjęs prie manęs į ausį pašnabždėjo:

- Šiandien, po pamokų ant mokyklos stogo...

Nesupratau, ką jis norėjo tuo pasakyti, o ir akys atrodė kiek papilkėjusios... širdis jautė, kad kažkas negerai.

Po pamokų užlipau laiptais į viršų ir pamačiau jo maslų žvilgsnį skrodžiantį dangaus platybes.

- Ar kada susimąstei, koks didis dangus, ir kad mes kažkada tapsime jo dalimi?,- netikėtai užklausė manęs.

- Kažkada, bet ne dabar...

Jis nutilo, pažvelgė į mane. Rankos buvo kišenėse ir lyg kažko ieškojo jose kol neištraukė raštelio ir padavė jį man.

- Lauksiu atsakymo,- tai ištaręs jis išėjo ir paliko mane po tuo beribiu dangumi, kuris dabar atrodė kažkaip platesnis nei ankščiau.

Mažumėle palūkuriavau ir sukaupusi visas jėgas perskaičiau raštelį, kuriame buvo parašyta:

„Nežinau kaip tai ištarti, nes kai bandau pasakyti, gerklėje žodžiai užstringa ir net garsas nebeišeina... man tai nauja. Nauji potyriai, emocijos, naujas gyvenimo lapas. Nežinojau iš pradžių kaip reaguoti, o ir norėjau pažinti tave labiau. Labai norėčiau, kad man suteiktum šansą ir leistum būti tavo gyvenymo palydovu, jei bent ne viso gyvenimo, tai bent šio etapo...“

Tokie žodžiai sukėlė jausmų bangą: nors iš išorės atrodžiau rami, bet taip anaiptol nebuvo. Grįžusi namo, užsidariau savo kambaryje ir diskutavau su savimi: kaip man pasielgti, ką aš jam jaučiu... bandžiau vis susivokti.

Nuslinkau pasikalbėti su mama, kuri buvo tapytoja – meninkė. Mudvi buvome labai artimos. Ir ji nuolat mane išklausydavo; patardavo... šįkart aš jos užklausiau, kaip ji susipažino su tėčiu ir kaip suprato, jog jis tas jos išrinktasis... ir ji papasakojo, kad tėtis, kaip koks didis medžiotojas atkakliai laukė savo momento kol pagaliau sumedžiojo mamos širdį ir pasiėmė tik sau, neduodamas teisės ją gauti kitiems.

Po trumpo pokalbio su mama, vis dėl to susivokiau savo jausmuose. Net širdis pradėjo greičiau plakti ir visa nuraudau vien apie tai pagalvojusi. Vis dėlto visa tai ne aura, o meilės liga, kaip kad man mama, kuo aiškiausiai išrėžė.

- Va, taip ir būna, kai nežinai, kuom sergi, kol suaugęs nepasako,- vis galvojau ir mintyse juokiausi bei šaipiausi iš savęs, - bet ką padarysi, jei nežinai, koks tai jausmas ir nesi su tuo susidūręs...

Tą vakarą parašiau jam trumpą atsakymą laiško pavidalu ir tikėjausi jį įduoti kitą dieną, bet deja, neradau jo tądien mokyklos suole.

Vakare užsukau pas jo į namus, bet niekas nedarė durų. Taip visą savaitę, kol mokykloje nenugirdau, kaip kiti klasės draugai taip pat bandė su juo susisiekti, bet bergždžiai...

Po pamokų nusprendžiau nueiti į mokytojų kambarį ir mūsų auklėtojos paklausti, gal ji ką žino. Nuėjus pas ją, sužinojau, kad jis ligoninėje.  Tuo momentu baisios mintys perskrodė mano pasąmonę... ir padėkojusi auklėtojai, išsprukau iš mokyklos ligoninės link.

Atbėgusi į ligoninę, sutikau netikėtai jo mamą, kuri mane ir palydėjo į palatą.

Įėjusi vidun, pamačiau jį žiūrintį į langą. Jo žvilgsnis atrodė tuščias, o veidas išblyškęs. Išgirdęs mano atodūsį, atsisuko nustebusiu žvilgsniu ir pratarė:

- Taip ir maniau, kad ankščiau ar vėliau sužinosi visą tiesą,- ir nusišypsojo bei toliau tęsė, - Nelabai norėjau, kad kiti sužinotų, o juo labiau tu, nes nenoriu nieko jaudinti.

- Manai, kad nematydama tavęs mokykloje ir negalėdama su tavimi niekaip susisiekti gerai darai? Ne tik aš, bet ir visa klasė jaudinasi dėl tavęs!

- Turbūt persistengiau, kad nieko nepasakiau ir dingau kaip dūmas. Atleisk man, Shizuka. Suprantu, kad gal tai savanaudiška, bet niekada nenorėjau, kad į mane, kas nors žiūrėtų apgailestaujančiomis akimis. Ir tai man įprasta procedūra, kad kiekvienais metais man tenka būti apžiūrimam daugelio daktarų ir tada pritaikomas bei patobulinamas gydymas. Kol kas daktarai sako, kad dar nedingsiu nuo šios žemės paviršiaus, o toliau – ateitis parodys.

Nors kiek ir atlėgo nerimas, bet vis dar vedama emocijų antplūdžio ėmiau ir pravirkau. Švarko kišenėje gniaužiau jam parašytą laišką, bet sukaupusi visas jėgas nusprendžiau išrėžti tai žodžiu:

- Aš, Shizuka Kishimoto, - supratau, kad man patinka Akihiko Kimura. Ir nesvarbu ar jis serga, ar ne, nes jis yra jis. Nes jis nedaloma dalelė ir priimsiu viską, kad ir kas tai bebūtų, tik leisk man būti šalia tavęs; būti tavo ir mano gyvenimo liūdytoja; leisk man tave mylėti ir eiti tuo pačiu gyvenimo keliu kartu... ir prašau, kad jei yra das kas nors – neslėpk nuo manęs, - tai nestabiliu ir trūkčiojančiu balsu bei šluostydama ašaras pasakiau jam.

Jis išlipo iš lovos, atėjo prie manęs, pažvelgė mylinčiomis akimis į mane ir stipriai apkabino.

- Daugiau nieko neslepiu ir prižadu, kad neslėpsiu. Ačiū, kad esi.

Ir tuo momentu savo jausmus supratau dar aiškiau negu niekada, kad tai mano svajonių vyras, kuriam noriu atiduoti visą save ir patikėti savo ateitį. Kad ir kaip ten bus, - bet kartu mes stipresni.

Jaunystėje atrodo viskas kitaip: kad yra pilna laiko neaprėpiamų klodų. Nenorėjau niekur skubėti, o tik mėgautis šia akimirka; laiką įspausti į jo rėmus, kad jis sustotų... kad mes sustotume jame.

- Čia ir baigsiu mielosios savo pasakojimą, nes jo tęsinį pačios žinote. Tokia ta mano pirmosios meilės istorija, kuri tęsiasi iki šiol. Tai meilė, kuri užsiliko mano širdyje, ir kad ir būtų kas norėjęs vargais negalais ją išrauti, - būtų nepavykę.

Kaip tik baigusi suregzti šį sakinį, Akihiko mus pašaukė eiti į fejerverkų festivalį. Kadangi jau buvome su šventiniais kimono tai, nieko nelaukusios ir išskubėjome į šventę keturiese.

Po tokių prisiminimų antplūdžio širdyje, aš džiaugiausi, kad Akihiko nepasiglemžė paslaptingoji ponia vardu Mirtis; kad Dievas leido jam ir toliau alsuoti šios žemės oru ir plakti jo mylinčiai širdžiai, kuri tokia artima man ir mano sielai net ir daugel metų praėjus...

 

Milda Barkutė

 

Patiko šio rašytojo stilius? Susisiekite - rasytojuakademija@berklis.lt

Darbai

Laiškas sielai dvynei - Rūta Steponavičienė

25/05/2017 18:31
Kartais mūsų pasaulį uždengia tirštas
 Rūkas, vėsuma prasismelkia iki širdies.
 Nebežinome nei kas esame, nei dėl ko  
Gimėme, nei dėl ko kvėpuojame.

 Kartais nebedžiugina žydintys sodai,
 Žydinčios pievos.
 Artimo žodis nebepaguodžia, o
 Galvoje sukasi daugybė
 Neramių...

Kūrinys "Seno kaštono pasakojimas", autorė Rasa Banelė

12/04/2017 14:50
Seno kaštono pasakojimas   Daugiaaukščio namo kieme augo senas kaštonas. Tai buvo didelis ir išlakus medis, mėgstamiausias kiemo padaužų žaidimų draugas. Vasarą medis saugojo nuo dienos kaitros ar netikėtai užklupusio lietaus, rudenį pasišiaušdavo žaliais ežiukais, kurių viduje slėpėsi...

Aš ir Lietuva - Milda (NaOku YuMe)

23/02/2017 12:08
Aš ir Lietuva Kartais žodžių skambesiai visai keisti. Ar drįsit Jūs su manimi sutikti, kad atrodo, nors ir paprastut papraščiausias žodelis, bet jo prasmė tokia gili ir gali tilpti daug daugiau nei sakinys ar net visa knyga! Pritarkit – būta tokių žodelių ir vienas iš jų yra...

Mūsų Lietuva! - Edita M.

23/02/2017 12:04
Mūsų Lietuva! Prisiminimų apnerta drobulė Apglėbus stalą protėvių troboj, Ruginės duonos kvapas šyla. Girdžiu senolius giedant tolumoj. Tikėjimu tvirtu, vienybe apsupti Namai, kur esame mes gimę, Stipri ir mylinti šalis esi, Mūs Lietuva, Tėvyne! Lietuviai – visko mačiusi tauta, Drąsi žmonių...

Meilė yra atgimti... - Edita M.

23/02/2017 12:00
Meilė yra atgimti... Ar tau teko skaityti  Sergej Kozlov knygą „Ežiukas rūke“? Joje yra pasakaitė pavadinimu „Jei manęs visai nėra“.  Tai apie mane... Žiemą nei manęs, nei meilės tiesiog nėra.  Nebent aš brendu snieguotu mišku, ledinėmis blakstienomis karpydama horizontą arba...

Eilėraštis Vaikystės Medis - Edita M.

23/02/2017 11:58
Vaikystės Medis Mane svaigina ilgesys ir liūdesys palydi akimis, Laukimas pasitinka... Tikėjimas nurieda traukiniu tolyn, Tyla mane ištinka. Vaikystės melancholiškas prisiminimas, Gaivina mano atmintį įsimylėjusios Medį supynės. Tas Medis buvo klevas, ką ten buvo – dar tėra, Pavasario skaroj...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs

23/02/2017 11:53
Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame...

AŠ IR LIETUVA - Rasa B.

23/02/2017 11:45
AŠ IR LIETUVA Mūs Lietuva upių ir ežerų kraštas. Čionai gimiau, užaugau, meilę pažinau. Kraštovaizdis mūsų šalies kaip margas raštas. Tarytum laumės juosta virš dangaus. Nors mes pasaulyje visai mažyčiai - Nedidelė šalis Europos vidury – Džiaugiuosi, kad gimiau šitoj šaly aš, O ne kažkur kitam...

Meilė ir aš? - Milda (NaOku YuMe)

09/02/2017 09:49
Meilė ir aš? Aš ir meilė. Meilė ir aš... labai jau trapi tema. Ne kiekvienam ji artima... O gal ir nelabai suprantama? Su ta sentencija paprasta, Kurią matysite savo kompiuterio ekrane, Išdėstysiu savo gyvenimiškas idėjas ir mintis, Kurios draikosi it nenuoramos laiko tėkmėje, Ar kasdienybės...

Apie meilę ... - Adelė

09/02/2017 09:46
„Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas.“ Ši poeto Just. Marcinkevičiaus mintis pasako daugiau nei ištisas romanas. Juolab, kad kiekvienas iš mūsų kasdienybėje kuriame savo asmeninę knygą, kuri guls ne į kompiuterio laikmenas, o kaip tirpstantis sniegas pavasarį paliks...
1 | 2 | 3 | 4 | 5 >>