Mano svajonių visata - Milda

01/12/2016 13:26

         Pačios gražiausios gyvenimo akimirkos, kai svajonės nelabai skyrėsi nuo realybės, liko vaikystės šventovėje, kurioje mane augino močiutė. Močiutė buvo mano tikėjimo, meilės, gyvenimo prasmės ir visokio gėrio pradžia. 

         Jeigu neužsiimdavau vienintele pateisinama veikla – skaitymu ar rašymu – turėdavau sukinėtis aplink močiutę ir padėti jai namų ruošoje. Nenuostabu, kad skaityti išmokau pati ir labai anksti; močiutė niekada nesiilsėdavo, o darbai niekada nesibaigdavo. Jei vis tik netyčia ji pavargdavo, čiupdavo į rankas vašelį ir nerdavo stebuklingus, permatomus voratinklius. Plonyčių siūlelių kilpos tai koriais, tai besiskleidžiančių lelijų lapais, tai paikų paukštukų uodegom ir sparnais guldavosi močiutei ant kelių. Įkvėpimo ji greičiau sėmėsi iš šalnos išmargintų langų ar išpuoselėtų rūtų darželių, nei iš knygų ir žurnalų. Skaitė ji tik vieną, revoliuciją ir du karus išgyvenusią maldaknygę, kuri jai buvo kažkieno kito ranka parašytas jos gyvenimo maldų dienoraštis. Dūlantys puslapiai bylojo apie didžiausią gyvenimo meilę – senelį – dėl kurio senoji kantriai laukė savo mirties, kad tik greičiau ir vėl su juo būtų kartu. 

         Būsimam savo vyrui močiutė tiesiogine to žodžio prasme vieną dieną pasimaišė po kojom. Viskas rutuliojosi kaip britų filme: miške arklys pasibaidė netikėtai pasirodžius gražuolei-močiutei ir princas-senelis nukrito nuo arklio. Tai buvo meilė iš antro žvilgsnio, nes pirmu charizmatiškasis princas gražuolę, savo būsimų penkių vaikų motiną, tiesiog norėjo užmušti. Gražuolė pabėgo, o princas – paskui ją. Kai surado nuo to laiko ir nebesiskyrė. Po dešimtmečio laimingiausių kartu pragyventų metų, juos išskyrė mirtis. Maldaknygė apraudojo trijų išgyvenusių vaikų ir jaunos našlės gyvenimą karo metais, slėpė suaugusių dukterų dalią- nedalią ir tylias palaiminimų maldas anūkams. 

        Jos pasakojimai mane traukė kaip magnetas: prasižiojusi klausydavau tų pačių istorijų, kruopščiai išnešiotų kasmet vis gilėjančiose močiutės veido raukšlelėse, kurios lyg jos pačios nėriniai gludo prie man taip brangaus veido bruožų. Istorijos išmokė mane svajoti apie laimingą gyvenimą, ilgą meilę, dėl kurios nebijai numirti. 

       Tos moters kantrybė buvo beribė ir man nesuprantama kaip neuroprogramavimas ar alpinizmas. Sulaukusi devyniasdešimties ji ir toliau sėkmingai nėrė mokslui nežinomų žvaigždžių galaktiką, nė karto taip ir neužsidėjusi akinių. 

Nėrinių mūsų namuose buvo pilni kampai: apvalios, pailgos, kvadratinės, didelės ir mažos staltiesėlės tyliai slėpėsi po kiekvienu vazonėliu, ilsėjosi ant lentynų po suvenyrais ir knygomis. Iki turgaus dienos spintos stalčiuose iškrakmolyti nėriniai pūpsojo krūvose kaip rytiniai blynai. 

       Štai tada, kai močiutės rankos kurdavo didį grožį, man buvo leidžiama išeiti iš namų. Paleisdavau savo išdykusias kojas per rugių lauką ir lėkdavau iki pat didžiulio griovio, kuris saugojo tik man vienai žinomą paslaptį – žemuoges. Kai saujos užsipildydavo nuo raudonų uogų apsunkusiomis smilgomis, parkrisdavau ant žemės ir žiūrėdavau į dangų, nežinau ko labiau laukdama pasirodant: saulės ar Dievo. Ir vienas, ir kitas slėpdavosi už debesies paauksuotais krašteliais. Kažkodėl saulė visada turėdavo išnirti su šypsena, o Dievas – rūstus, bet teisingas. Stebėdavausi, kaip greitai debesys virsta tai krokodilo dantimis, tai kūlverstuko ausimis, savanos platybes keisdavo papliauškų papūgų sparnai. Tai buvo laikas, kai niekur neskubėjau ir to jausmo labiausiai ilgiuosi iki šiol, tad didžiausia mano siekiamybė – išmokti į gyvenimą nežiūrėti per laiko prizmę, o būti laiminga čia ir dabar.

Milda

 

Patiko šio rašytojo stilius? Susisiekite - rasytojuakademija@berklis.lt

Darbai

Laiškas sielai dvynei - Rūta Steponavičienė

25/05/2017 18:31
Kartais mūsų pasaulį uždengia tirštas
 Rūkas, vėsuma prasismelkia iki širdies.
 Nebežinome nei kas esame, nei dėl ko  
Gimėme, nei dėl ko kvėpuojame.

 Kartais nebedžiugina žydintys sodai,
 Žydinčios pievos.
 Artimo žodis nebepaguodžia, o
 Galvoje sukasi daugybė
 Neramių...

Kūrinys "Seno kaštono pasakojimas", autorė Rasa Banelė

12/04/2017 14:50
Seno kaštono pasakojimas   Daugiaaukščio namo kieme augo senas kaštonas. Tai buvo didelis ir išlakus medis, mėgstamiausias kiemo padaužų žaidimų draugas. Vasarą medis saugojo nuo dienos kaitros ar netikėtai užklupusio lietaus, rudenį pasišiaušdavo žaliais ežiukais, kurių viduje slėpėsi...

Aš ir Lietuva - Milda (NaOku YuMe)

23/02/2017 12:08
Aš ir Lietuva Kartais žodžių skambesiai visai keisti. Ar drįsit Jūs su manimi sutikti, kad atrodo, nors ir paprastut papraščiausias žodelis, bet jo prasmė tokia gili ir gali tilpti daug daugiau nei sakinys ar net visa knyga! Pritarkit – būta tokių žodelių ir vienas iš jų yra...

Mūsų Lietuva! - Edita M.

23/02/2017 12:04
Mūsų Lietuva! Prisiminimų apnerta drobulė Apglėbus stalą protėvių troboj, Ruginės duonos kvapas šyla. Girdžiu senolius giedant tolumoj. Tikėjimu tvirtu, vienybe apsupti Namai, kur esame mes gimę, Stipri ir mylinti šalis esi, Mūs Lietuva, Tėvyne! Lietuviai – visko mačiusi tauta, Drąsi žmonių...

Meilė yra atgimti... - Edita M.

23/02/2017 12:00
Meilė yra atgimti... Ar tau teko skaityti  Sergej Kozlov knygą „Ežiukas rūke“? Joje yra pasakaitė pavadinimu „Jei manęs visai nėra“.  Tai apie mane... Žiemą nei manęs, nei meilės tiesiog nėra.  Nebent aš brendu snieguotu mišku, ledinėmis blakstienomis karpydama horizontą arba...

Eilėraštis Vaikystės Medis - Edita M.

23/02/2017 11:58
Vaikystės Medis Mane svaigina ilgesys ir liūdesys palydi akimis, Laukimas pasitinka... Tikėjimas nurieda traukiniu tolyn, Tyla mane ištinka. Vaikystės melancholiškas prisiminimas, Gaivina mano atmintį įsimylėjusios Medį supynės. Tas Medis buvo klevas, ką ten buvo – dar tėra, Pavasario skaroj...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs

23/02/2017 11:53
Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame...

AŠ IR LIETUVA - Rasa B.

23/02/2017 11:45
AŠ IR LIETUVA Mūs Lietuva upių ir ežerų kraštas. Čionai gimiau, užaugau, meilę pažinau. Kraštovaizdis mūsų šalies kaip margas raštas. Tarytum laumės juosta virš dangaus. Nors mes pasaulyje visai mažyčiai - Nedidelė šalis Europos vidury – Džiaugiuosi, kad gimiau šitoj šaly aš, O ne kažkur kitam...

Meilė ir aš? - Milda (NaOku YuMe)

09/02/2017 09:49
Meilė ir aš? Aš ir meilė. Meilė ir aš... labai jau trapi tema. Ne kiekvienam ji artima... O gal ir nelabai suprantama? Su ta sentencija paprasta, Kurią matysite savo kompiuterio ekrane, Išdėstysiu savo gyvenimiškas idėjas ir mintis, Kurios draikosi it nenuoramos laiko tėkmėje, Ar kasdienybės...

Apie meilę ... - Adelė

09/02/2017 09:46
„Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas.“ Ši poeto Just. Marcinkevičiaus mintis pasako daugiau nei ištisas romanas. Juolab, kad kiekvienas iš mūsų kasdienybėje kuriame savo asmeninę knygą, kuri guls ne į kompiuterio laikmenas, o kaip tirpstantis sniegas pavasarį paliks...
1 | 2 | 3 | 4 | 5 >>