KALĖDŲ STEBUKLAS - Rasa B.

04/01/2017 10:13

Ignė žinojo, kad tai vyksta vieną vienintelį kartą metuose pačią stebukingiausią naktį. Močiutė mėgo pasakoti apie šventų Kūčių naktį kai iš dangaus nusileidžia angelai ir visoje žemėje vyksta stebuklai - vanduo virsta vynu, tvartuose prabyla gyvulėliai. Tada gali prašyti ko nori ir visi tavo norai išsipildo. Ignutė nekantraudama laukė šios nakties, nes jau pusę metų širdelėje nešiojosi didelį norą. Ne, ne viso pasaulio mergaičių svajonės ilgaplaukės lėlės Barbės, ne kirpėjos rinkinio ar pliušinio meškučio Tedo. Jai visiškai nerūpėjo vynu virstantis vanduo ar kalbantys gyvuliai – nors išgirsti kaip kalba jos storulis rainas katinas Bonifacas būtų visai įdomu. Mergaitė turėjo vieną vienintelį troškimą, kad mama taptų tokia kokia buvo anksčiau - šviesiais ilgais plaukais, sušukuotais į viršų, rausvomis lūpomis ir gyvomis akimis, kad niūniuodama linksmą dainelę sukiotųsi virtuvėje kepdama gardų obuolių pyragą, vakarais skaitytų pasakas ir pabučiuotų prieš miegą. Dabar mama visiškai nepriminė ankstesnės jaunyste ir sveikata trykštančios moters. Sulysusi, pabalusiais įkritusiais skruostais. Mamą Ignutė mato labai retai, nes ši daugiausia laiko praleidžia ligoninėse. Kai būna namuose, mama stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su Igne ir atsigriebti už laiką praleista atskirai, bet mergaitė mato kiek tai jai kainuoja pastangų ir stengiasi mamai labai neįkyrėti. Mergaitė daugiausia laiką leidžia su senele ir storuliu katinu Bonifacu. Tėtis nuolat užsiėmęs darbe arba lanko mamą ligoninėse.

O dar tik  prieš pusę metų viskas buvo visai kitaip. Tada jie buvo laimingi. Mama, tėtis ir Ignė. Na, dar ir Bonifacas. Mama tuomet daug šypsojosi, jos buvo pilna visur, viską ji suspėdavo ir tėtis buvo linksmas ir namuose dažniau būdavo. Jie visi kartu važiuodavo pas močiutę į kaimą. Jos sodyba įsikūrusi labai gražioje vietoje. Visai šalia tyvuliuoja nedidelis ežeriukas, apsuptas vėsaus miško paunksmės. Mamai labai patiko ši vieta, todėl jie beveik visus laisvalaikius leisdavo pas senelę. Vasarą maudėsi vėsiose ežero bangose, rudenį rinko grybus miške, žiemą statė besmegenius ir rogėmis vežė maistą miško gyventojams. Ignės mama buvo talentinga dailininkė. Žiūrėk dingsta kur nors visai dienai. Vakarop grįžta žibančiomis akimis ir dažais išterliotu veidu, po pažastim nešdamasi pradėtą naują paveikslą. Gamta ją ramino ir teikė įkvėpimą. Senelė labai džiaugėsi jų vizitais, nes atvykę jie ne tik linksmindavosi, bet ir padėdavo nudirbti ūkio darbus. Tėtis pataisydavo kas sulūžę, Ignė su mama nuravėdavo daržą, palaistydavo gėlynus. Iš kaimo jie ir storulį Bonifacą parsivežė. Atklydo vargšelis į sodybą. Dar visai mažulytis kačiukas. Močiutė anksti ryte eidama lesinti vištų rado prie lauko durų susirietusį į mažulytį kamuoliuką. Buvo visai liesutis ir labai purvinas. Ignė kačiuką išmaudė, pamaitino. Ketino palikti močiutei, kad peles sodyboje gaudytų, bet kai šeimyna krovėsi daiktus kelionei namo, mažylis įlindo į vieną krepšį ir kuo ramiausiai niekieno nepastebėtas atvyko į miestą. Visiems buvo daug juoko kai kraustant iš kaimo parsivežtas daržoves iš morkų krūvos išlindo Bonifaco galva. Taip ir liko jis mieste. Visų lepinamas ir mylimas. Pelių gaudyti nereikėjo, tad iš mažo ir guvaus kačiuko išaugo į storą ir tingų katiną. O sodyboje pelėms gaudyti močiutė įsigijo juočkį Anglių. Jie visi tikrai buvo labai laimingi. Iki tos nelemtos dienos.

Buvo tvanki vasaros diena. Ignė su močiute ir tėčiu buvo išvykę į miestą apsipirkti, o mama liko sodyboje ir kaip visada tapė. Jiems trims grįžtant namo, užėjo labai smarkus lietus. Pylė kaip iš kibiro. Tėtis net turėjo sustoti kelkraštyje, nes per lietaus šydą visiškai nesimatė kelio ir jis nebegalėjo vairuoti. Bet kaip esti vasarą, lietus kaip staiga užėjo taip staiga ir baigėsi. Danguje vėl nušvito saulė, išsiskleidė nuostabaus grožio vaivorykštė. Nustojus lyti tėtis vėl galėjo vairuoti ir jie saugiai grįžo namo. Grįžę sodyboje mamos nerado, bet ji netrukus pasirodė. Parėjo takeliu nuo miško pusės. Visa kiaurai permirkusi. Sakėsi buvo nuėjusi gana toli ir nespėjo pargrįžti namo užėjus lietui. Tad teko slėptis po medžiais, kurie nuo šitokios liūties ne ką teapsaugojo.

Močiutė, puolė į trobą virti karštos žolelių arbatos, prieš tai liepusi mamai nusirengti šlapius drabužius ir nusimaudyti karštoje vonioje. Tačiau mama neskubėjo, jai visiškai nerūpėjo varvantys drabužiai. Labiausiai ji sielojosi dėl to, kad lietus galėjo sugadinti tapomą paveikslą. Tad kuo greičiau nuskubėjo į studiją padėti jo į sausą vietą ir ten užtruko tol kol tėtis nenuėjo ieškoti. Jis prileido vonią karšto vandens, privertė mamą nusirengti šlapius drabužius ir atnešė į vonią kvapnią močiutės virtą arbatą. Tačiau buvo šiek tiek pevėluota. Mama apsirgo. Pakilo karštis, ėmė kosėti. Iš pradžių visi manė, kad tai tik peršalimas, kuris greitai praeis. Mama gulėjo lovoje, o močiutė, Ignė ir tėtis ja rūpinosi. Ignei tai visai patiko, nes kai atnešdavo mamai arbatą, ši paprašydavo paslikti ilgiau ir tuomet jos ilgai ilgai klbėdavosi. Mama prašydavo papasakoti kas vyksta lauke, kaip gyvena senelės vištos ar Anglius nesipyksta su Bonifacu, ar miške jau pražydo jos mėgiamos gėlės. Ir Ignė pasakojo. Pasakojo apie viską. Kaip praėjo jos diena, kaip maudėsi ežere, kaip su močiute ėjo pas kaimynę pieno. Arbata jau seniai būdavo išgerta, o jos vis dar plepėdavo sukišusios galvas. Kas dieną mama vis kartojo, kad jai jau daug geriau ir kad jau greit ji pakils iš lovos ir kartu su Igne eis pažiūrėti viščiukų, kuriuos prieš kelias dienas išperėjo močiutės Raibė. Ignė labai laukė tos dienos, bet mama vis nesikėlė. Kaip tik atvirkščiai, visi matė, kad ji silpsta su kiekviena diena. Nors mama labai priešinosi, tėtis ją įkabėjo apsilankyti pas gydytoją. Iš ligoninės jiedu grįžo nusiminę. Pasišaukė močiutę ir visi trys užsidarė virtuvėje. Kalbėjosi ilgai. Ignė bandė klausytis už durų, bet balsai buvo labai tylūs ir nieko nesigirdėjo. Tad ji visą tą laiką neramiai mindžikavo kieme. Išėjęs iš virtuvės, tėtis Ignei pasakė, kad jiedu su mama privalo grįžti į miestą, o Ignė iki rudens liks pas močiutę ir grįš namo tik prasidėjus moklso metams. Kitą kartą mergaitė būtų labai apsidžiaugusi šia žinia. Visa vasara kaime! Maudynės ežere kiekvieną dieną! Šviežios uogos ir vaisiai! Taip būtų kitą kartą, bet ne šį. Ignutės širdelę suspaudė nerimas. Tėvai jos niekada nebuvo taip ilgai palikę vienos. Net ir pas močiutę. Šeima visada stengėsi būti drauge.

Išvažiavus tėvams, likusi vasaros dalis nebebuvo tokia linksma. Ignei neberūpėjo maudynės ežere, žaidimai su kaimynų vaikais. Mergaitė kiauras dienas susimąsčiusi klajodavo miške ar sėdėdavo ant ežero kranto. Net močiutė niekaip negalėjo prablaškyti anūkės. Nors ir labai stengėsi neparodyti, kad ir ji jaudinasi, bet Ignė vakarais girdėdavo kaip ji tyliai savo kambaryje verkia. Tėtis atvažiuodavo iš miesto kiekvieną savaitgalį, nors ir dėdavosi linksmu, Ignė puikiai matė, kad jis pavargęs, pajuodusiais paakiais, sukritusiu veidu. Paklausus kodėl kartu neatvažiavo mama, tėtis atsakydavo, kad ji dar šiek tiek negaluoja ir išvykusi į sanatoriją pataisyti sveikatos. Kai manydavo, kad Ignė negirdi, jiedu su močiute patyliukais kuždėdavosi. Iš kelių, netyčia nugirstų žodžių, mergaitė suprato, kad mamos sveikata negerėja ir jos laukia rimtas gydymas. Taip prabėgo vasara.

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį tėtis atvažiavo pasiimti Ignės namo. Reikėjo ruoštis mokyklai. Mergaitė neramia širdimi krovėsi daiktus. Skubėjo namo, norėjo pamtyti mamą. Tačiau tėtis pasakė, kad mama dar negrįžusi iš sanatorijos, pabus ten dar kelias savaites. Ignė labai prašė, kad jiedu gali padaryti mamai staigmeną aplankydami, bet tėtis išsisukdamas nukreipė kalbą kitur. Namo važiavo tylėdami. Grįžusius pasitiko tyla. Butas buvo netvarkingas. Tėtis, gyvendamas vienas, stengėsi kaip įmanydamas palaikyti švarą, bet be nuolatinės mamos priežiūros jam nelabai pavyko. Ant lovų stirksojo sukrautos stirtos drabužių, virtuvėje mėtėsi greito maisto pakuotės. Tėtis susigėdęs bandė atsiprašinėti, bet Ignei tas mažiausiai rūpėjo. Tylėdama užsidarė savo kambaryje ir graudžiai pravirko. Net ir Bonifacas, jausdamas šeimininkės nuotaiką, nepuolė prie pilno dubenėlio maisto, o nusekė paskui ją į kambarį.

Rugsėjo pirmosios šventė be mamos buvo liūdna. Ignės nedžiugino nei seniai matyti klasiokai, nei mylimi mokytojai. Po šventės mokykloje tėtis pasiūlė nueiti į kavinę ir atšvęsti, Ignė sutiko, kad neįžeistų tėčio, nors visiškai neturėjo noro švęsti. Ji kas dieną klausinėjo kada grįš mamą, kurioje ji sanatorijoje, kodėl Ignė negali jos aplankyti. Tėtis nebespėjo atsakinėti į dukros klausimus, sakydamas, kad sanatorija uždara ir pašalinių į ją neįleidžia. Ignė tiek daug norėjo žinoti tad tėtis pasiūlė rašyti mamai. Tegul Ignutė parašo laišką, o jis važiuodamas aplankyti perduos. Mergaitė labai apsidžiaugė tokiu pasiūlymu. Iš kišenpinigių nusipirko gražaus popieriaus laiškams ir ėmė rašyti. Rašė kasdien ir apie viską - kaip pasiilgo mamos, kaip laukia jos grįžtant, kaip sekasi mokykloje, kad į jų klasę atėjo naujokė ir Ignė su ja tapo geromis draugėmis, kad iš matematikos kontrolinio gavo dešimt. Mama atrašydavo ne kasdien. Rašė, kad taip pat pasiilgo Ignės, kaip nori ją apkabinti, kad psiilgo namų, storulio Bonifaco, močiutės pyragų. Tėtis mamą lankė kas dieną. Grįždavo vėlai ir kas kartą vis labiau pavargęs. Namuose šeimininkavo Ignė, bet mažai mergaitei buvo per sunku vienai susitvarkyti su namų buitimi, todėl Ignė be galo nustebo kai vieną popietę, grįžusi iš mokykos, namuose rado senelę. Ši sėdėjo virtuvėje prie stalo ir pasibalnojusi nosį akiniais skaitė laikraštį, o ant kelių patogiai įsitaisęs ramiai snaudė Bonifacas. Butas kaip anksčiau tviskėjo švara, o nosį kuteno iš virtuvės sklindantys gardūs kvapai. Močiutė nustebusiai anūkei paaiškino, kad jai pabodo kaimo gyvenimas, todėl ūkį patikėjusi kaimyno Anupro priežiūrai, atvyko pagyventi pas juos. Ignei prasidėjo ramesnės dienos. Nebereikėjo vienai rūpintis namų ūkiu. Dabar tuo užsiiėmė močiutė, o Ignė jai pagelbėjo. Tėtis kaip ir anksčiau namo grįždavo vėlai, bet dabar Ignė jau nebuvo viena, galėjo kada užsimaniusi užsukti į močiutės kambarį pasikalbėti.

Mama namo negrįžo nei po dviejų, nei po trijų savaičių. Parvažiavo tik po poros mėnesių, šaltą lapkričio vakarą. Ignė su močiute ta proga paruošė iškilmingą vakarienę - iškepė mamos mėgiamą obuolių pyragą, nupirko gėlių, Ignė pagamino plakatą su užrašu „Sveika sugrįžusi“.

Mama įžengė pro duris apsirengusi savo senuoju paltu. Ignė iš karto pastebėjo, kokia ji sulysusi - paltas kabojo kaip ant pakabos – ir išblyškusi. Mergaitei suspaudė širdelę ir akyse ėmė tvenktis ašaros. Bet nurijusi gerklėje stojusį gumulą nubėgo apkabinti mamos. Mama šypsojosi, glaudė Ignę, mylavo, glostė galvelę, verkdama džiaugsmo ašaromis. Visą vakarą Ignė nesitraukė nuo mamos. Sėdėjo greta jos prie stalo, čiauškėjo plonu balseliu, pasakodama mokyklos naujienas. Ji su niekuo nenorėjo dalintis mama. Net šiek tiek pavydėjo Bonifacui, kuris atnešęs savo riebų ir sunkų kūną įsitaisė kitoje mamos pašonėje. Mama valgė visai nedaug. Vos viena kitą gabaliuką. Prie stalo taip pat ilgai nesėdėjo, pasiskundusi, kad po kelionės pavargo, nuėjo į savo kambarį. Ignė nusekė iš paskos. Mamos kambarys buvo lygiai toks, kokį ji paliko prieš išvykdama gydytis. Tik Ignė su močiute jį idealiai sutvarkė nuvalė dulkes, išsiurbė kilimą, pakeitė patalus, į mažą vazelę pamerkė rudeninių gėlių. Mama apsirengusi naktinius atsigulė į lovą. Ignė prisėdo ant lovos krašto. Jos tiek daug turėjo viena kitai papasakoti. Mama klausinėjo Ignę apie mokyklą, draugus, o Ignė pasakojo nieko neslėpdama. Mamos kambaryje mergaitė užsibuvo iki vėlumos, kol abiems iš nuovargio ėmė merktis akys.

Namuose mama išbuvo savaitę, tada vėl kelioms savaitėms turėjo išvykti į ligoninę. Ignė susitaikė su tuo, bet buvo labai liūdna matyti mamą tokią pavargusią. Ignė svajojo kaip mama pasveiks ir šeimoje nebeliks liūdesio ir skausmo.

Artėjo Kalėdos, kad ir liūdna nuotaika tvyrojo namuose, močiutė kaip išgalėdama ruošėsi gražiausioms metų šventėms ir kas vakarą prieš miegą pasakojo Ignei istorijas apie Kūčių nakties stebuklus. Ir Ignutė tikėjosi stebuklo. Prašė jo visa širdele.

Kūčių dieną namuose tvyrojo šventiškas šurmulys. Moterys, vadovaujamos močiutės, iš pat ryto užėmė virtuvę. Iš ten netrukus po visą butą pasklido gardžiausi kvapai. Tėtis svetainėje puošė eglutę. Bonifacas mėgino jam padėti, dūkdamas blizgučių ir dirbtinio sniego debesyje. Danguje sužibus Vakarei žvaigždei visi susėdo prie balta staltiese apdengto stalo valgyti šventinės vakarienės. Net ir paragavę visų dvylikos patiekalų skirstytis neskubėjo. Iš grotuvo tyliai skambant Kalėdinėms melodijoms kalbėjosi, juokėsi, klausėsi močiutės pasakojimų apie senus laikus, kai Kalėdas švęsti buvo uždrausta. Gulti nuėjo tik laikrodžiui išmušus vidurnaktį.

Prieš užmigdama Ignė pro savo kambario langą pažvelgė į dangų. Jame spindėjo galybė žvaigždžių. Ryškai išsiskyrė Paukščių takas ir nuostabieji Grįžulo ratai. Bet Ignė akimis ieškojo vienintelės žvaigždės. Ilgai ieškoti nereikėjo. Vakarė žvaigždė švietė ryškiau už visas kitas kartu sudėjus. Mergaitė užsimerkė. Klūpodama ant lovos mintyse sugalvojo norą, dar kartą atsimerkusi pažvelgė į Vakarę žvaigždę ir užsiklojusi šilta antklode užmigo kietu vaikišku miegu.

Žemę apgaubė tyla ir ramybė. Iš giedro dangaus sroveno šalta žvaigždžių šviesa. Pačiame dangaus centre kabojo apskritas mėnulio diskas, žerdamas spindulius ant sušalusios žemės. Šaltoje nakties šviesoje sniegas žėrėjo tarytum nubarstytas mažulyčiais brangakmeniais. Aplinkui nesigirdėjo net šuns lojimo. Tačiau nebuvo taip tylu kaip atrodė iš šalies. Gerai įsižiūrėjus, giedrame danguje buvo galima įžvelgti kaži kokį judesį. Rodos lyg kažkas skristų. Ir tas kažkas labai sparčiai artėjo. Iš pradžių atrodė lyg skristų milžiniškas paukštis. Vėliau paukštis transformavosi į mistinę būtybę ir tik kai neatpažįstamas skraidantis objektas priartėjo paaiškėjo jog dangumi visu greičiu švilpia rogės, pakinkytos elniais. Rogėse sėdėjo ir elnių kinkinį vadelėjo storas senelis, ilgiausia balta barzda, kuri rogėms skriejant dangumi plaikstėsi nuo vėjo. Įspūdingą senelio stotą puošė raudoni kailiniai, o ant galvos pūpsojo tokios pat spalvos kepurė, padabinta baltu kutu. Senelis tyliai ir lengvai su visu kinkiniu ir rogėmis nusileido ant žemės. Net sniegas nesugirgždėjo po pavažomis. Sustabdęs kinkinį, raudonskvernis lengvai stryktelėjo iš rogių, apėjo jas ir pasilenkęs ėmė kažko ieškoti. Paaiškėjo, kad rogėse pūpso dideliausias maišas pilnas kaži kokių gėrybių. Senelis iš kailinių užanties išsitraukė ilgėliausią pergamentą ir ėmė jį atidžiai tyrinėti. Kaip jis tamsoje sugebėjo įžvelgti raides buvo neaišku, bet atrodo tai jam nekėlė jokių keblumų. Elgėsi jis taip, tarsi aplinkui būtų ne tamsi naktis, o pati šviesiausia vasaros diena. Perskaitęs sąrašą, senelis išėmė iš maišo kaži kokį paketą ir pasibrukęs jį po pažastim nukulniavo link artimiausio namo. Pasiekęs namą stabtelėjo, apsidairė ir mikliai švystelėjo rankoje laikomą paketą per kaminą. Kažkokie stebuklai. Taip senelis vaikščiojo nuo namo prie namo, vis pažvelgdamas į  pergamentą, paimdamas iš rogių tai po vieną, tai po kelis paketus ir svaidydamas juos per kaminą. Elniai su visomis rogėmis sekė jam iš paskos. Prie kai kurių namų senelis sustodavo ilgėliau, į kai kuriuos netgi užsukdavo pats. Vidun patekdavo pro tą patį kaminą. Ir kaip toks storulis gali pralysti pro tokį mažulyti kaminėlį? Patekęs į vidų kartais užtrukdavo kelias sekundes, kartais, kelias minutes, o viename name užsibuvo net visą pusvalandį. Tai buvo namas, kuriame gyveno Ignės šeima. Stabtelėjęs prie šio namo, senelis ilgai tyrinėjo pergamentą, murmėjo sau kažką po nosimi, krapštėsi pakaušį. Tuomet susirinkęs iš maišo kelis paketus mikliai juos sumėtė per kaminus, o tada ne iš maišo, o iš nedidelio, kabančio ant peties krepšio išsitraukė mažulyti šviečiantį daiktelį. Suspaudė saujoje ir atsidusęs nukeliavo per kaminą vidun. Ką jis ten veikė niekas nežino, bet atgal prie rogių grįžo linksmas. Dar kartą peržiūrėjęs suvyniojo pergamentą ir įsėdęs į roges lygiai taip pat tyliai pakilo į dangų, mostelėjo botagu ir žaibišku greičiu nuskriejo tolyn.

Seneliui rogių kinkiniu nuskriejus dangumi, miestas liko toks pat ramus. Visi tyliai miegojo net neįtardami kokie aplinkui vyksta stebuklai. Žemė sapnavo savo sapnus laukdama šventų Kalėdų ryto.

Ignė pabudo anksti. Širdelėje kirbėjo kaži kokia nuojauta. Greitai stryktelėjusi iš lovelės užsimetė chalatą ir išskubėjo iš kambario. Lovos kojūgalyje ramiai snaudęs Bonifacas nustebęs pakėlė galvą pažiūrėti  kur ta šeimininkė taip anksti skuba. Katiniškas smalsumas jį viliojo sekti iš paskos, bet buvo taip gera drybsoti šiltame guolyje, kad jis nusprendė šį kartą įvykiuose nedalyvauti. Ignė tyliai pravėrė kambario duris. Namus vis dar gaubė prietema, aplinkui buvo tylu, girdėjosi tik svetainės laikrodžio tiksėjimas. Mergaitė ant pirštų galų patraukė į mamos kambarį. Slinko tyliai, nes nenorėjo nieko pažadinti. Mamos kambario duris rado praviras. Pažvelgusi vidun pamatė, kad lova tuščia. Gal mama nuėjo į tualetą, pamanė Ignė. Staiga įsiklausė. Ar jai pasivaideno, ar virtuvėje tikrai pasigirdo lyg kas tyliai barškintų indais, stengdamasis nesukelti triukšmo? Matyt mama panoro atsigerti vandens. Ignė greitais žinigsniais nuskubėjo į virtuvę. Tarpduryje mergaitė net sustingo iš nuostabos. Prie virtuvinio stalo, apsivilkusi gėlėta suknele ir pasirišusi margą prijuostę miltuotomis rankomis mama minkė tešlą. Pro langą krintančioje šviesoje žvilgėjo ilgi šviesūs plaukai, ant pakaušio susegti medinėmis šukomis. Mama atsisuko ir pažvelgė į iš nuostabos net parisižiojusią Ignę. Tada nusišypsojo senąja savo šypsena, kuri Ignei atstodavo visą pasaulį. Mergaitė pamatė, kad mama lygiai tokia pati kaip anksčiau. Nebelikę jokių ligos požymių. Skruostai spindi sveiku raudoniu, o suknelė gražiai gula ant liekno liemens. Ignė nekreipdama į nieką dėmesio net sukliko iš laimės ir puolė mamai į glėbį. Ši miltuotomis rankomis apkabino savo mergaitę. Išgirdę riksmą į virtuvę atskubėjo pažadinti tėtis ir senelė. Net Bonifacas ir tas teikėsi išsiropšti iš lovos ir tingiai atbindzeno pasmalsauti kas vyksta, tuo pačiu ir užkąsti, nes visokie stresai jam sukeldavo apetitą. Kad jūs žinotumėt kaip visi buvo nustebę matydami mamą vėl sveiką ir linksmą. Kokį gerą pusvalandį nieko daugiau nedarė tik glėbiasčiavosi ir laistė vienas kitą džiaugsmo ašaromis. Tėtis su močiute iš pradžių ėmė bartis, kam mama kėlėsi iš lovos, juk negalima, bet matydami, kad ji visiškai sveika, patikėjo ir jie, kad mama stebuklingai per naktį pasveiko.

Kai buvo išverktos visos džiaugsmo ašaros, visi kibo gaminti šveintinių vaišių. Mama baigė minkyti tešlą sausainiams, senelė pašovė kepti riebią žąsį, tėtis svetainėje užkūrė židinį. Už lango skleidėsi nuostabi Kalėdų diena. Tviskėjo apšarmoję medžiai, saulės atokaitoje nuo stogų kabėjo varvekliai. Namuose tvyrojo šventinė sumaištis. Visa šeima pritariamai dainavo iš grotuvo sklindančioms linksmoms šventinėms melodijoms. Iš tos laimės tėtis su mama net kelis tango žingsnelius sušoko, senelei ir Ignei pritariant plojimais. Visi klegėjo ir triukšmavo. Vienintelis namuose ramus išliko riebusis katinas Bonifacas. Vaikščiojo po namus išdidus lyg niekur nieko. Tarsi žinodamas visos šios linksmybės priežastį, bet niekam jos neišduodamas. Ignei net vienu monentu pasirodė, kad jis letenėle pastumė po lova kažkokį medžiagos gniutulą, panašų į didelę raudoną pirštinę, bet atidžiau pažvelgusi pamatė, kad jis tiesiog žaidžia su didžiuliu raudonu eglutės bumbulu. Ignė nusijuokusi iš tokių savo klejonių nusisuko į senelę, kuri įdomiai kažką pasakojo. Įsitraukę į pokalbį namiškiai nė nepastebėjo kaip tyliai į Ignės kambarį nutipeno Bonifacas, dantyse nešdamas raudoną pirštinę. Kambaryje užšoko ant palangės, kur už lango jo laukė mažulytis elfas. Paėmęs už save didesnę pirštinę padėkojo Bonifacui ir pokštelėjęs pranyko. Katinas dar kurį laiką patupėjo ant palangės, žvelgdamas į kieme besmegenį statančius vaikus. Tada tingiai pasiražęs savo riebiu kūnu, nušoko žemėn ir kraipydamas rainą uodegą nubindzeno į svetainę kur linksmai triukšmavo jo laimingi šeimininkai.

 

Rasa Banelė

 

Patiko šio rašytojo stilius? Susisiekite - rasytojuakademija@berklis.lt

Darbai

Svajonių moteris - Edita

13/12/2016 17:11
Lėtu judesiu imu virdulį. Jis toks keistai baltas, primenantis pieną, o gal sniegą, kvepiantį žiema už lango. Žvilgsnis sustoja ties mano pirštais, nagais – jie gražūs, nulakuoti ryškiai raudona spalva. Jie pasitikintys savimi ir išdidūs, kad net atrodo puikuojasi,  šiandieną vilkintys šį...

Svajonių vyras - Martina

13/12/2016 12:54
Man niekada nepatiko posakis, kad vyras yra medžiotojas, kad jis seka savo instinktus ir gauna tai, ko užsimano. Esu sutikusi daug tokių vyrų, kurie dažniausiai tiesiog būna melagiai, o kaip pasiteisinimą savo klajonėms vartoja posakį, kad vyras visada buvo, yra ir bus medžiotojas. Dar labiau man...

Svajonių moteris - Martina

13/12/2016 12:53
Kas yra svajonių moteris? Kiekvienam ji skirtinga. Vienam tai ryškiomis lūpomis, išlinkusiomis kūno linijomis, ilgomis kojomis, plaukianti gatve tarsi gulbė. Kitam ji gera, nuolanki ir tyra tarsi krištolas, tačiau vakare pavirstanti į seksualią ir valdingą Kleopatrą. Trečiam tai dievaitė,...

Svajonių visata - Martina

13/12/2016 12:49
Mano svajonių visatoje kiekvienas tyliai tiki į savo dievą. Nesvarbu, ar tai padangėj skraidantis paukštukas, išdykęs kūlverstukas, skaisčiai šviečianti saulė ar potvynius sukeliantis vanduo. Visatoje dievų - galybė, kiekvienas jos gyventojas jį turi savo, tačiau visus jungia viena - tikėjimas....

Svajonių vyras - Adelė

11/12/2016 12:42
DUBLIS 1 Ir ... Atjoja žavingas princas ant balto žirgo ir pasiūlo Pelenei, žirnius perrinkinėjančiai, savo ranką ir širdį. Dar batelius padovanoja ir rūmų prabangą pažada. Princas – stiprus, tvirtas ir gražus. Pelenė neatsispiria žavesiui. Švytėdama iš laimės apsiauna batelius ir su princu išjoja...

Svajonių moteris - Adelė

11/12/2016 12:37
Gatve tarsi gulbė plaukia jauna moteris. Atrodo, jog jos mintys toli toli... Šią paslaptingą būtybę malonu lydėti akimis. Moters veidu bėginėja emocijų skruzdėliukai ir sunku suvokti, ką ji slepia savo raudonų lūpų žavesyje. Akimirką šiurpulingas paslaptingumas ją paverčia Kleopatra, skleidžiančia...

Svajonių visata - Adelė

11/12/2016 12:32
Prizmė – erdvinė figūra iš stiklo. Prizmių būna įvairių formų – trikampės, keturkampės... Anksčiau ir mūsų Žemė žmonių vaizduotėje buvo panaši į vieną šių formų. Per visą istoriją pripasakota įvairiausių pasaulio įsivaizdavimo versijų. Apie jas pasakoti nėra jokios prasmės, bet... Taip norėtųsi,...

Prisistatymas apie save - Adelė

09/12/2016 12:23
Dažnai save pagaunu ištariant (o gal tiksliau realybėje pasitvirtinu jų prasmę) Laurent Gounelle knygoje perskaitytus žodžius: „Atsitiktinumas – tai Dievas, vaikštantis incognito“. Tik šiame lekiančiame pasaulyje labai dažnai netikėtiems įvykiams ar reiškiniams priskiriame „Sutapimų“ serialui. Tik...

Svajonių moteris - Milda (NaOku YuMe)

08/12/2016 11:31
Nuo mažens man šių dienų grožio ar meilės tematikos ir subtilybės nelabai rūpėjo, o ir nesigilinau. Man visiškai buvo neįdomu, ar šviesiaplaukės, ar galiausiai tamsiaplaukės užvaldys nūdienų vyrų širdis... nebuvau aš viena iš tų ieškotojų, kurios ieško pačios didžiausios meilės žemėje, nes man...

Svajonių moteris - Arūnė

08/12/2016 11:02
Ar esate girdėję posakį, „Jeigu Dievas nori padaryti komplimentą moteriai, jis padovanoja jai dukrą“? Taigi taip mano mama gavo net du komplimentus – mane ir mano seserį. Ir tai nėra atsitiktinumas, nes man mano mama yra motinystės bei moteriškumo idealas ir etalonas. Be jokios abejonės,...
<< 3 | 4 | 5 | 6 | 7 >>