KAI VAIKAI BUVO ANGELAI - Rasa B.

04/01/2017 10:17

Seniai seniai, kai vaikai dar buvo angelai ir ištisas dienas miegojo ant purių minkštų debesėlių, vieną angeliuką pažadino tylus garsas. Nustebęs pramerkė mėlynas kaip rugiagėlė akeles ir apsidairė. Aplinkui baltavo mažučiai lengvi debesėliai, o ant jų miegojo gražučiai vaikiukai. Buvo visiškai tylu. Hm,- pagalvojo mažylis, -ir kas galėjo mane pažadinti? Staiga garsas pasikartojo. Jis sklido iš apačios, iš Žemės. Angeliukas persisvėrė per debesies kraštą ir pažvelgė žemyn. Apačioje po pat debesiu sėdėjo jauna moteris ir gailiai verkė. Mažyliui pagailo moters ir jis paklusė:

- Ko tu verki?

Moteris pakėlė ašarotas akis į dangų ir tyliai atsakė:

-Kaip man neverkti. Aš ir mano vyras labai mylime vienas kitą, bet širdyse vis tiek lieka dar labai daug meilės, kuria norime pasidalinti. Dalinome meilę artimiesiems, draugams, bet jos  lieka ne ką mažiau, todėl ėmėme svajoti apie mažyti kūdikėlį, kuriam galėtume atiduoti visą savo meilę. Leidomės į ilgą ir sunkų kelią ieškoti kūdikėlio. Vyras patraukė į rytus, aš į vakarus. Keliauju jau labai ilgai. Pavargau, išalkau, bet savojo kūdikėlio taip ir neradau. Štai todėl ir verkiu.

-O koks turėtų būti tas kūdikėlis?– smalsiai paklausė angeliukas.

-O tai neturi jokios reikšmės. Ar jis turės mėlynas, ar rudas akis, bus juodaplaukis, ar šviesiaplaukis, strazdanotas, ar be strazdanų, juodos, ar baltos odos, storas, ar plonas, mes jį vis tiek mylėsim. – sunkiai atsiduso moteris.

 Angeliukas susimąstė. Ši moteris atrodė tokia gera ir buvo tokia nusiminusi. Jam taip jos pagailo. Staiga angeliukui šovė mintis.

-Gal aš tikčiau? – skambiu balseliu paklausė angeliukas? – Man jau pabodo miegoti ant debesėlio. Galėtum neštis mane namo ir aš būčiau tavo kūdikėlis.

Moteris net pašoko iš džiaugsmo.

-Žinoma, kad tiktum. Būtum pats žviausias kūdikėlis visame pasaulyje. Tai apsidžiaugs mano vyras kai grįšiu namo su tavimi. Mes tave labai labai mylėsim.

Moteris nukėlė angeliuką nuo debesies, susupo į švelnią antklodėlę ir parsinešusi namo paguldė į lopšį. Angeliukas bematant užmigo, nes lopšys buvo toks pat minkštas kaip ir jo debesis. Netrukus iš kelionės grįžo nusiminęs moters vyras. Jam nepavyko rasti kūdikėlio. Bet moteris jį nuramino parodydama lopšyje saldžiai miegantį angeliuką. Vyras ir moteris pagaliau turėjo kam atiduoti tą didžiulę meilę, kurią jautė.

Nuo tos dienos angeliukai supuodamiesi ant debesėlių laukia kada jų prireiks žmonėms, kurie savo širdyse turi begalę meilės.

 

Rasa Banelė

 

Patiko šio rašytojo stilius? Susisiekite - rasytojuakademija@berklis.lt

Darbai

Laiškas sielai dvynei - Rūta Steponavičienė

25/05/2017 18:31
Kartais mūsų pasaulį uždengia tirštas
 Rūkas, vėsuma prasismelkia iki širdies.
 Nebežinome nei kas esame, nei dėl ko  
Gimėme, nei dėl ko kvėpuojame.

 Kartais nebedžiugina žydintys sodai,
 Žydinčios pievos.
 Artimo žodis nebepaguodžia, o
 Galvoje sukasi daugybė
 Neramių...

Kūrinys "Seno kaštono pasakojimas", autorė Rasa Banelė

12/04/2017 14:50
Seno kaštono pasakojimas   Daugiaaukščio namo kieme augo senas kaštonas. Tai buvo didelis ir išlakus medis, mėgstamiausias kiemo padaužų žaidimų draugas. Vasarą medis saugojo nuo dienos kaitros ar netikėtai užklupusio lietaus, rudenį pasišiaušdavo žaliais ežiukais, kurių viduje slėpėsi...

Aš ir Lietuva - Milda (NaOku YuMe)

23/02/2017 12:08
Aš ir Lietuva Kartais žodžių skambesiai visai keisti. Ar drįsit Jūs su manimi sutikti, kad atrodo, nors ir paprastut papraščiausias žodelis, bet jo prasmė tokia gili ir gali tilpti daug daugiau nei sakinys ar net visa knyga! Pritarkit – būta tokių žodelių ir vienas iš jų yra...

Mūsų Lietuva! - Edita M.

23/02/2017 12:04
Mūsų Lietuva! Prisiminimų apnerta drobulė Apglėbus stalą protėvių troboj, Ruginės duonos kvapas šyla. Girdžiu senolius giedant tolumoj. Tikėjimu tvirtu, vienybe apsupti Namai, kur esame mes gimę, Stipri ir mylinti šalis esi, Mūs Lietuva, Tėvyne! Lietuviai – visko mačiusi tauta, Drąsi žmonių...

Meilė yra atgimti... - Edita M.

23/02/2017 12:00
Meilė yra atgimti... Ar tau teko skaityti  Sergej Kozlov knygą „Ežiukas rūke“? Joje yra pasakaitė pavadinimu „Jei manęs visai nėra“.  Tai apie mane... Žiemą nei manęs, nei meilės tiesiog nėra.  Nebent aš brendu snieguotu mišku, ledinėmis blakstienomis karpydama horizontą arba...

Eilėraštis Vaikystės Medis - Edita M.

23/02/2017 11:58
Vaikystės Medis Mane svaigina ilgesys ir liūdesys palydi akimis, Laukimas pasitinka... Tikėjimas nurieda traukiniu tolyn, Tyla mane ištinka. Vaikystės melancholiškas prisiminimas, Gaivina mano atmintį įsimylėjusios Medį supynės. Tas Medis buvo klevas, ką ten buvo – dar tėra, Pavasario skaroj...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs

23/02/2017 11:53
Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame...

AŠ IR LIETUVA - Rasa B.

23/02/2017 11:45
AŠ IR LIETUVA Mūs Lietuva upių ir ežerų kraštas. Čionai gimiau, užaugau, meilę pažinau. Kraštovaizdis mūsų šalies kaip margas raštas. Tarytum laumės juosta virš dangaus. Nors mes pasaulyje visai mažyčiai - Nedidelė šalis Europos vidury – Džiaugiuosi, kad gimiau šitoj šaly aš, O ne kažkur kitam...

Meilė ir aš? - Milda (NaOku YuMe)

09/02/2017 09:49
Meilė ir aš? Aš ir meilė. Meilė ir aš... labai jau trapi tema. Ne kiekvienam ji artima... O gal ir nelabai suprantama? Su ta sentencija paprasta, Kurią matysite savo kompiuterio ekrane, Išdėstysiu savo gyvenimiškas idėjas ir mintis, Kurios draikosi it nenuoramos laiko tėkmėje, Ar kasdienybės...

Apie meilę ... - Adelė

09/02/2017 09:46
„Meilė – tai du sujungti delnai. Ir gurkšnis vandens juose: gyvenimas.“ Ši poeto Just. Marcinkevičiaus mintis pasako daugiau nei ištisas romanas. Juolab, kad kiekvienas iš mūsų kasdienybėje kuriame savo asmeninę knygą, kuri guls ne į kompiuterio laikmenas, o kaip tirpstantis sniegas pavasarį paliks...
1 | 2 | 3 | 4 | 5 >>