II dalis

25/05/2017 12:01

RĖJUS netvėrė savame kailyje, norėjo tučtuojau keltis nuo baro ir eiti išvagoti savo tvirta ranka tam bičui veidą.
- Ką jis sau galvoja! Kodėl jis glaudžia jo moterį prie savęs! O GINĖJA... Kodėl ji tokia laiminga? Nejaugi jos aistra buvo melas? - mintys, tarsi pasiutę šunys, drąskėsi RĖJAUS galvoje.
Staiga pajuto stiprų rankos spaudimą - draugas iš visų jėgų laikė suspaudęs RĖJAUS riešą.
- RĖJAU, raminkis, nereikia muštynių. Kumščiu nieko neišspręsi, - vis dar tvirtai laikydamas draugo ranką patarė ŽILVINAS.

 

-Bet tu juos matai?! Matai?! - iš draugo gniaužtų bandė ištraukti ranką RĖJUS,- Kaip ji drįsta?! Ir po velnių, kas jis toks, pirmą kartą jį matau šiame mieste?!
-Gal koks šeimos draugas ar giminaitis. - bandė draugą raminti ŽILVINAS.
-Aš visus jos draugus pažįstu! Tai kažkas daugiau nei draugystė. Pažiūrėk kaip ji prie jo glaudžiasi. - netvėrė savame kailyje RĖJUS.
-Gal koks seniai matytas draugas, kurio tu nepažįsti. - vis dar bandė padėtį taisyti ŽILVINAS, - Nusiramink. Ryt susitiksit ir ramiai pasikalbėsit.
-Nė velnio! Aš tuoj jai parodysiu! - RĖJUS staigiu judesiu ištraukė ranką iš ŽILVINO delno ir greitai nužingsniavo per barą. ŽILVINAS nusekė įsikarščiavusį draugą.

 

Kol ADOMAS prie baro užsakinėjo gėrimus, ARIELĖ nutarė nueiti į tualetą susitvarkyti makiažą. Linguodama muzikai į taktą mergina vinguriavo tarp staliukų kai staiga kažkas stipriai sugniaužė riešą ir ėmė ją tempti už rankos. Atsisukusi ARIELĖ pamatė tą patį įniršusį vaikiną ir apsidairiusi suprato, kad jis ją tempia link baro gilumoje stovinčio staliuko kur sėdi tie patys ką tik besiglėbesčiavę vaikinas ir mergina. ARIELĖ net nespėjo pasipriešinti kaip atsidūrė priešais tuodu, o ją tempęs vaikinas pasuko veidu į save ir įsisiurbė į lūpas.

 

Po pokalbio su tėčiu MAJA nusprendė prasiblaškyti. Važiuodama per naktinį miestą prie vieno baro pamtė RĖJAUS automobilį ir nutarė užeiti pasisveikinti. Įėjusi į vidų trumpam stabtelėjo akimis ieškodama RĖJAUS. Nuo vaizdo, kurį išvydo jai atėmė žadą.
 

RĖJUS bučiuoja kitą merginą! MAJĄ lyg žaibas kiaurai širdį pervėrė skausmas, sumišęs su žvėrišku pavydu, nusivylimu ir pykčiu. Mergina pajuto kaip linksta keliai, svaigsta galva ir jautė, kad tuoj nualps.

 

-Ką tas kvailys sumanė? - skubėdamas paskui RĖJŲ mąstė ŽILVINAS, - Prisivirė košės. Pats nebežino ką daro. Lakstyk dabar paskui jį. - niršo vaikinas.
Pamatęs kaip draugas čiupo už rankos pro šalį einančią nepažįstamą merginą ir nusitempė ją GINĖJOS staliko link, ŽILVINAS išsigandęs paspartino žingsnį. Kone lėkdamas tekinomis jis išvydo kaip RĖJUS sustojęs priešais GINĖJĄ ir jos draugą įsisiurbė į lūpas atsivestai merginai. Ši net nespėjo pasipriešinti. Staiga kažkoks vidinis jausmas privertė ŽILVINĄ pasukti galvą baro išėjimo link. Ten suakmenėjusi stovėjo MAJA ir žiūrėjo tiesiai į RĖJŲ. Staiga mergina susivyravo ir žengdama netvirtu žingsniu dingo tarpduryje.
-Velnias! Velnias! Velnias! RĖJAU, idiote, ką tu padarei! - pats sau ėmė keiktis ŽILVINAS.

 

ADOMAS pamatęs, kad kažkoks vyras bučiuoja jo seserį, akimirksniu atšoko nuo baro, greitai prasibrovė pro šokančius žmones, atplėšė nuo ARIELĖS vaikiną ir trenkė jam į veidą.
- Tu ką sau galvoji?! Ko lendi prie mano sesers,- šaukė ADOMAS. RĖJUI atsitokėjus ir atsidengus veidą, ADOMAS suprato, kad vaikinas kažkur matytas. Tai gi čia GINĖJOS draugas, dingtelėjo galvoj mintis. ADOMUI dar labiau užvirė kraujas. Ko tas niekšas lenda prie mano sesers, o neina pas saviškę.

 

MAJA išėjusi iš baro pasuko automobilio link.
- Viskas, viskas, mano laimė subyrėjo į šipulius,- apimta nevilties pradėjo kartoti mergina. - Aš RĖJUI niekada neatleisiu. Niekada...
MAJA virpančiomis kojomis pagaliau atėjo iki automobilio, įlipusi įsikniaubė į vairą ir pradėjo balsu raudoti.

 

Įsitraukusi į pokalbį su EDVARDU GINĖJA iš pradžių nieko nepastebėjo. Bare tvyrojo įprastinis šurmulys. Kas šoko pagal DJ leidžiamą trankią muziką, kas tingiai mušinėjo bilijardo kamuoliukus, o kas tiesiog sėdėjo prie staliukų ir iš taurių gurkšnojo spalvotus kokteilius. Akies krašteliu ji pastebėjo kažkokį susistumdymą, bet nekreipė į tai dėmesio. Nepastebėjo ir link jų staliuko besiartinančios porelės. Tik kai vaikinas ir mergina sustojo visai šalia jų ir ėmė bučiuotis, GINĖJA be jokio susidomėjimo pažvelgė į juos. Mergina nepažįstama, o vaikinas kažkur matytas. Ji gerai įsižiūrėjo ir nustebusi pažino RĖJŲ.

 

GINĖJA nespėjo atsigauti nuo lengvo šoko, pamačiusi RĖJŲ besibučiuojantį, kaip kažkoks jaunas vyras prišokęs užpuolė jį. GINĖJA stovėjo lyg suakmenėjusi ir nežinojo ką daryti. Po minutėlės greitai čiupo EDVARDĄ už rankos ir skubiai išsivedė iš baro. Ji negalėjo leisti RĖJUI sužlugdyti nuostabaus ir seniai išsvajoto susitikimo su EDVARDU.

 

Išvydęs išeinančią MAJĄ ŽILVINAS įvertino situaciją ir palikęs RĖJŲ puolė paskui merginą. Tačiau išlėkęs į lauką pamatė tik nuvažiuojančio MAJOS automobilio žibintų šviesas. Dar bandė vytis, bet automobilis mirktelėjęs šviesomis išnyko už gatvės kampo. ŽILVINAS piktai nusispjovęs pasuko atgal į barą.Tarpduryje susitiko sutrikusią GINĖJĄ ir jos palydovą skubančius lauk.

 

MAJA lėkė automobiliu dideliu greičiu, pro ašaras vos matydama kelią. Jos mintys sukosi apie kerštą, norėjo kuo greičiau grįžti namo ir pasiguosti tėvui. Tikėjosi, kad RĖJUS gaus pelnytą bausmę už tokį pažeminimą.

 

- GINĖJA, kur mes taip skubame? - paklausė EDVARDAS.
- Man taip gera tave matyti, brangusis. Noriu su tavim pabūti tylesnėje ir ramesnėje vietoje. Bare didelis triukšmas, - šelmiškai šypsodamasi atsakė GINĖJA.

 

Visoje toje sumaištyje ARIELĖ stovėjo it mietą prarijusi. Ji vis dar nesuvokė kas vyksta. Lyg filme matė kaip brolis atplėšė nuo jos vaikiną ir kumščiu smogė jam į veidą. Matė kaip prie staliuko sėdėjusi mergina čiupo savo draugą už rankos ir abu išskubėjo iš baro. Aplinkui tvyrojo chaosas ir triukšmas, bet ARIELEI nuo įtampos spengė ausyse ir ji viso to negirdėjo. - Čia tai bent, dar tik kelios valandos mieste, o jau patekau į šitokį nuotykį. Negi čia visi tokie išprotėję? Po velnių, kaip man čia reikės gyventi? - išsigandusi galvojo mergina.

 

ARIELEI įvykių per vieną vakarą buvo per daug, todėl atsipeikėjusi griebė ADOMĄ už rankos ir greitai sumurmėjo, kad nori eiti lauk iš čia. Nors ADOMAS ir nenoromis, bet sutiko, kadangi norėjo dar gerokai pamokyti RĖJŲ už tokius jo darbelius, tačiau prieš išeinant jis tik griežtu balsu tarė:
- Kad daugiau mano sesers neliestum, antraip labai pasigailėsi.
Tuo metu MAJA spaudė vis labiau akseleratoriaus pėdalą pati to nejausdama, kol galiausiai posūkyje ji nebesuvaldė vairo ir nulėkė nuo kelio.

 

MAJA atsipeikėjo nuo ryškių šviesų ir neramių balsų. Vos praplėšusi akis virš savęs pamatė sunerimusį tėvo veidą, o greta - kažkokio gydytojo.
- Viskas gerai, mieloji, nejudėk, - paprašė tėvas vos tramdydamas jaudulį.
MAJA vėl užsimerkė. Nežinia kiek praėjo laiko, bet atsibudusi išvydo šviesias sienas ir lubas, norėjo pasukti galvą, tačiau negalėjo.
- Dukrelę, mes su mama čia, - MAJA išgirdo ramų tėvo balsą. - Nesisukinėk.
Po akimirkos virš savęs MAJA pamatė besišypsančius tėvų veidus.
- Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi ir tu greitai galėsi su mumis keliauti namo. Tau uždėtas įtvaras ant kaklo, tačiau nieko rimto. Gydytojas sakė, kad viskas sugis ir tu vėl būsi sveika kaip iki šiol.
MAJA pamažu susivokė kas įvyko ir pajuto savyje begalinę emocinę sumaištį. Ašaros pradėjo riedėti skruostais ir drebančiu balsu tarė:
- Aš nekenčiu RĖJAUS, tėti, mes privalom jam atkeršyti už tokį pažeminimą. Aš mačiau kaip jis viduryje baro, visų akivaizdoje, bučiavo kitą moterį.

 

Nuo smūgio į veidą RĖJUS atsitokėjo. Iš prakirstos lūpos tekėjo kraujas, palikdamas burnoje metalo skonį. Pakėlęs galvą virš savęs pamatė įsiutusio vaikino veidą, šis kažką piktai šaukė, bet RĖJUS nesuprato ką, nes nuo smūgio svaigo galva. Akys nukrypo link greta stovinčio staliuko, šalia jo stovėjo tuščios kėdės. GINĖJOS ir jos draugo nebebuvo. RĖJUS bandė stotis, bet susvaigus galvai griuvo atgal ant baro grindų. Aplinku rinkosi smalsuoliai. Šalia šaukiančio vaikino suakmenėjusi stovėjo toji mergina, kurią jis puolė bučiuoti norėdamas atkeršyti GINĖJAI. Pamažu RĖJUS ėmė suvokti kaip niekingai ir kvailai jis pasielgė. ŽILVINAS buvo teisus, reikėjo viską pirma išsiaiškinti. RĖJUS rankomis susiėmė už galvos ir pasilenkęs ėmė linguoti į šonus. Staiga ant peties pajuto sunkią ranką. Išsigandęs pakėlė akis ir pamatė piktą geriausio draugo ŽILVINO žvilgsnį.
-Na ką, kvailį, atkeršijai?! Laimingas?! - piktai klausė draugas, bandydamas pakelti sustingusį RĖJŲ nuo grindų.
RĖJUS atsistojo virpančiomis kojomis. Vaikino, smogusio jam į veidą ir merginos, šalia nebuvo. Apsidairęs išvydo jų nugaras tolstančias baro išėjimo link.

 

"Mielas, Rėjau", - GINĖJA rašė laiške, kurį inspiravo parašyti gėdos jausmas po svaigulingos nakties su EDVARDU. "..Tu man davei tiek daug, davei daugybę gyvenimo pamokų, kai aš tavęs laukdavau, tačiau nebūdavau tikra, kur tu, kuriame kelyje, ar pas mane, ar.. visada jautė širdis.. Širdis niekada nemeluoja.. ji jautė, kad yra kita. Ir vakar bare akimirką pamačiau tavo veidą su kita. Ačiū tau už suteiktas pamokas. Dabar visada žinosiu, kad privalau klausyti širdies. Aš tavęs laukiau kaip nieko nelaukiau, aš tavim tikėjau, kaip niekuo netikėjau, atleisk, bet man netgi atrodo, aš tave buvau sudievinusi. Tu man buvai pats gražiausias vyras tiek išore, tiek vidumi. Tačiau tavo nesugebėjimas eiti šiame gyvenime viena tiesia linija su vienu žmogumi, manim, manyje pasėjo ko gero amžiną nepasitikėjimo tavimi sėklą. Aš taip negaliu, mielasis. Aš moteris, kuriai reikia tikrumo, tikrų jausmų, pasitikėjimo, kad žinočiau, jog tu nors nuogas maudaisi pirtyje pilnoje supermodelių, liksi man ištikimas, kad taip ir bus. Bet deja.. Rėjau, esi per daug populiarus, kad sugebėtum svajoti apie monogamiškus santykius. TU POLIGAMAS. IR ŽINAI KĄ. GAL VIS TIK TU MAN JOKS NE MIELASIS. AŠ TAVĘS NEKENČIU. HAU", - įniršusi GINĖJA paspaudė laiške mygtuką "Siųsti" atvertoje elektroninio pašto dėžutėje. GINĖJA dar svajojo parašyti kažką gražaus ar pasiteisinti, kad ji dabar su EDVARDU, tačiau berašydama laišką tiek supyko, kad visa įsiutusi sugrįžo į lovą ir prisišliejo prie tvirtos EDVARDO rankos ir užmerkė akis.

 

-O, Dieve, kaip aš pavargau nuo tokių "Mačo", kaip Rėjus, - mąstė DOVYDAS sužinojęs tikrą dukters MAJOS avarijos priežastį.
-Mieloji, aš noriu jį užmušt savom rankom, bet prieš tai dar pakankint, - garsiai mintį tęsė DOVYDAS, sėdėdamas prie sužalotos dukters lovos.

 

"Stebuklinga suknelė" - svajingai mąstė ARIELĖ, knapsodama prie lango, besitikėdama per langą pamatyti JĮ.. Jos bučinio riterį..
- Ar tik ne apie tą lovelasą prisisvajojai?, - įžūliai ARIELĖS mintis nutraukė brolis.

 

- Mmmm, o ta mergaičiukė, nutverta bare, baisiai gerai bučiuojasi, - mąstė RĖJUS tik ką perskaitęs GINĖJOS el.laišką.

 

Dar ilgai ŽILVINAS negalėjo nurimti. Grįžęs namo sėdėjo minkštame svetainės fotelyje ir rūkė cigaretę po cigaretės. Iš pradžių RĖJUS bandė atgailauti dėl to kaip pasielgė, kai ŽILVINAS jam papasakojo visus įvykius. Sielojosi, kad per vieną naktį prarado abi moteris, kurios jį taip mylėjo, bet netrukus po didelio stiklo viskio, ėmė akimis šaudyti į pro šalį einančias gražuoles. Negalėdamas į tai žiūrėti ŽILVINAS išvažiavo namo. Jis žinojo, kad moterų atžvilgiu RĖJUS cinikas ir lovelasas, bet nesitikėjo, kad iki tokio lygio. Šitiek metų brandinti santykius ir per vieną akimirką prarasti viską. O juk galėjo turėti bet kurią iš jų ir gyventi kaip inkstas taukuose.
Taip jam bemąstant pamažu brėško diena. Neonines miesto šviesas pakeitė ne ką mažiau ryški saulės šviesa. ŽILVINAS užgesino cigaretę pilnoje nuorūkų peleninėje ir sunkiai pakilęs iš fotelio pasuko vonios link. Staiga pasigirdo telefono skambutis. Manydamas, kad skambina RĖJUS ŽILVINAS nenoriai pakėlė ragelį.
-Labas rytas, tėti, - ragelyje sučiauškėjo laibas vaikiškas balselis ir ŽILVINO širdis ištirpo iš laimės, - ar nepažadinau?
-Na, ką tu, saulute, tikrai nepažadinai. Kaip tau sekasi pas senelius? - švelniai prabilo ŽILVINAS.
-Čia labai linksma, aš vakar visą dieną žaidžiau, o šiandien eisime aplankyti mamytės ir nunešime jai gėlių. Taip sako senelė. - pasakojo balselis.
-Pasakyk mamytei, kad aš ją labai labai myliu, gerai?
-Gerai, tėti, būtinai pasakysiu, o dabar turiu bėgti, nes senelis kviečia pusryčiauti.
-Iki, mažute, linkėjimai seneliams. - ragelyje pasigirdo pypsėjimas.
ŽILVINAS padėjo ragelį. Jis jau pasiilgo savo septynmetės dukrytės, kuri viešėjo pas senelius. Dukrą, po prieš penkerius metus įvykusios tragiškos avarijos, ŽILVINAS augino vienas.
 

-Neeeee... - nutęsė ARIELĖ, - Šiaip nuobodžiauju.
-Žiurėk tu man. Nė nedrįsk įsimylėti to šunsnukio! - piktai bambėjo ant sesers ADOMAS.
Iš pradžių įvykiai bare ARIELEI sukėlė šoką ir labai išgąsdino, bet netrukus ji ėmė galvoti kitaip. Pavargusi nuo nuobodaus gyvenimo kaime kur visi vieni kitus pažįsta ir bijo žengti žingsnį į šalį, ji troško nuotykių ir riterių ant balto žirgo, o čią tik kelios valandos mieste ir tooooks gražuolis ją pabučiavo. Matytų draugės, nusprogtų iš pavydo.
 

- Niekas nieko nemuš, neužmuš ir nekankins, - paprieštaravo MAJOS mama ADELĖ. - Dukrele, suprantu kaip tau skaudu, tačiau būk išdidi ir nenusileisk iki jo lygio. Jam gyvenimas ir taip atlygins.

 

- Klausyk, ADELE, jei aš būčiau toks nuolankus kaip tu, tai dabar vis dar gyventume tame vieno kambario bute, kurį nupirko mano tėvai, - pasipiktinęs į žmoną pažvelgė DOVYDAS. - Tegul net nesvajoja RĖJUS, kad jo elgesys neliks nepastebėtas. Kas nuskriaudžia DOVYDO šeimą, tas atleidimo tegul nesitiki.
ADELĖ nuleidusi galvą žiūrėjo į grindis, o kartėlis užstrigo gerklėje.
MAJOS neramus žvilgsnis lakstė po palatą ir norėjosi greičiau keltis iš lovos.

 

Kai DOVYDAS taip kalbėjo ADELEI išniro prieš akis atsiminimai iš pačios baisiausios nakties. Tai jų su DOVYDU paslaptis. Tik jų. Tačiau to kraupaus įvykio ji niekada nepamirš. ADELĖ labai gerai žino, kad DOVYDAS kai kalba, jis daro..ne tik kalba.. Virpančia širdimi ADELĖ atsisuko į snaudžiančią dukrą palatoje.
-Dovydai, atrodo ne visai taip, kaip tikėjomės. Juk jau turėjome būti šį vakarą visi namuose. Tačiau MAJA vis dar čia.. Dovydai, kas, jeigu..?, - nunarino galvą žemyn ir nutilo.

 

RĖJUS pabudo iš gilaus miego nuo įkyriai skambančio telefono. Sunkiai pramerkęs akis pamatė MAJOS draugės IEVOS numerį.
- Klausau, IEVA, - prikimusiu balsu atsiliepė RĖJUS.
- Labas, iš tavęs jokios reakcijos, spėju, kad nieko nežinai?
- O ką turėčiau tokio svarbaus žinot?
- MAJA pamačiusi tave besibučiuojantį bare su kita, taip stipriai susinervavo, kad papuolė į avariją, dabar guli ligoninėje.
RĖJUS kaip įgeltas pašoko nuo sofos.
- Ką?! Ar jai viskas gerai? Pasveiks?! - išsigandęs vos ne šaukė RĖJUS.
- Buvau trumpam pas ją užsukus, manau, kad nieko baisaus, bet tu geriau pasisaugok jos tėvo. Tau tikrai ne pyragais kvepia.
RĖJUS trumpam nutilo. MAJOS tėvas visada jam kėlė kažkokią nepaaiškinamą baimę. Yra tekę girdėti apie DOVYDĄ visokių kalbų ir visos jos ne itin džiuginančios.
- RĖJAU esi?
- Taip, taip, IEVA, ačiū, kad perspėjai. Man reikia pagalvoti. Privalau MAJOS atsiprašyti, taip pat ir jos šeimos, antraip, jaučiu, kad bus blogai man.

 

-Kalbėjau su MAJOS gydytoju. Jos fizinė būklė gera, bet emocinė ne. MAJA labai sukrėsta ir silpna todėl gydytojas bijo ją išleisti namo, kad neprasidėtų krizė. Patarė paieškoti ramios vietos kurioje ji galėtų emociškai atsigauti ir sustiprėti. O tu dar prašai pasigailėti to nevykėlio. Pažiūrėk ką jis padarė mūsų vienturtei dukrai. - griežtu balsu kalbėjo DOVYDAS žmonai.

 

Išsimaudęs po dušu ŽILVINAS ketino numigti, nes bemiegė naktis pareikalavo daug jėgų, bet rankšluosčiu šluostydamas šlapius plaukus, išgirdo svetainėje skambantį telefoną. Skambino RĖJUS. Iš pradžių ŽILVINAS nenorėjo atsiliepti, bet nugalėjo pareigos jausmas ir ilgametė draugystė.
-Klausau. - pavargusiu balsu atsiliepė ŽILVINAS.
-MAJA ligoninėje! Važiuodama iš baro pateko į avariją. - be jokios įžangos išbėrė RĖJUS.
Sukrėstas naujienos ŽILVINAS net susverdėjo. Jis net pats sau bijojo prisipažinti, kad jau kurį laiką puoselėja šiltus jausmus MAJAI.

 

Suskambo IEVOS telefonas, skambino MAJA:
- Klausau, drauge, kaip tu?
- Sveika, šiek tiek geriau, bet esu vis dar sukrėsta ir nežinau kaip man toliau gyventi. Gal netyčia matei savo niekingą kaimyną RĖJŲ ar su juo kalbėjai? - pavargusiu ir silpnu balsu pasiteiravo MAJA.
IEVA trumpam nutilo, nenorėjo prisipažinti, kad skambino RĖJUI perspėti, bet sąžinės vedama vis tik prabilo:
- Taip, mieloji, skambinau, man buvo įdomu sužinoti, kaip tas niekšas pasiteisins. Jis buvo labai sukrėstas tavo nelaimės ir žadėjo su tavimi pasikalbėti bei atsiprašyti.
- Kas man iš jo atsiprašymo, vis tiek neketinu atleisti. Bet pamatyti norėčiau, įdomu kaip jis sugebėtų man į akis pažiūrėti. Juk ne kartą kalbėjime apie bendro gyvenimo galimybes. Aš jo niekad neskubinau, nes žinojau, kad mūsų draugystę lydėjo kitos moters šešėlis. Jis prašė laiko, kad viską susidėliotų mintyse ir ramia sąžine galėtų prašyti mano rankos. O dabar... Jis bučiavo išvis kažkokią kitą. Tikrai žinau, kad čia ne ta sena jo simpatija, nes esu kartą mačiusi jos nuotrauką.
- Aš taip pat esu sukrėsta... Kuo galėčiau tau padėti MAJA?
- Turbūt, kad niekuo šiuo metu, nebent... - MAJA trumpam nutilo. - Padėsi man atkeršyti. Man dabar dingtelėjo mintis - aš galėčiau pradėti draugauti su ŽILVINU, ištikimiausiu RĖJAUS draugu. Man atrodo, jis man jaučia simpatiją. Pastebėjau jau ne kartą kaip jis į mane žiūri, todėl nebus sunku jį suvilioti. Galės RĖJUS kankintis, žiūrėdamas kokią laimę prarado. IEVA, gauk man ŽILVINO telefono numerį.
- Gerai, MAJA, kaip pasakysi, - suglumusi atsakė IEVA.

 

-Tai ką ketini daryti? - susitvardęs ŽILVINAS paklausė RĖJAUS.
-Dabar jau nebežinau. Žinia mane sukrėtė. Juk nesu monstras. Iš pradžių ketinau aplankyti MAJĄ ligoninėje, bet kuo toliau tuo labiau ta mintis atrodo netikusi. - prislėgtu balsu dudeno RĖJUS.
-Kodėl netikusi? - nesuprato ŽILVINAS.
-Pirma, ką aš jai pasakysiu? Atleisk, mieloji, norėjau atkeršyti kitai savo merginai todėl viso baro akivaizdoje bučiavau trečią, tuo metu kai tu įėjai? Pripažink, skamba nekaip. O antra, aš siaubingai bijau jos tėvo. Už tai jis manęs tikrai nepaglostys.
Žilvinas turėjo pripažinti, kad RĖJUS teisus. Bet atsidūręs tokioje situacijoje jis vistiek kažą darytų. Ką jis čia svaičioja, ŽILVINAS niekada nebūtų atsidūręs tokioje situacijoje.
-Aš pakartosiu savo klausimą. Ką ketini daryti? - jau irztančiu balsu paklausė ŽILVINAS.
- Greičiausiai mausiu kur toliau iš šito miesto. Gal net į užsienį. Žinau, kad DOVYDO rankos ilgos ir norėdamas jis mane pasieks bet kokiame pasaulio kampelyje, bet čia gyventi ir nuolat dairytis per petį jo kietų vyrukų taip pat neketinu. Nusikabinsiu kokią gražuolę ir pasilinksminsiu prieš mirtį. - nevykusiai juokauti bandė RĖJUS.
-Tu nepataisomas. - savo pykčio nebeslėpė ŽILVINAS, - Sugriovei dviejų merginų gyvenimus ir taip lyg niekur nieko išneši kudašių?
-Tik nereikia dramų. Niekas nieko nesugriovė. Ryte važiavau pro GINĖJOS namus, maniau bent jos atsiprašysiu. Ir ką tu manai, ji iš namų išėjo kartu su tuo vyruku! Garantuoju, kad jis pas ją nakvojo. O MAJA... Ai, jos tėvas turtingas, ras dukrai kokį berniuką - žaisliuką, kad ši atsigautų.
-Koks tu apgailėtinas menkysta, RĖJAU! - pro dantis iškošė ŽILVINAS ir išjungė telefoną.
-Ei, bachūras, kas... - dar bandė sakyti RĖJUS, bet ausyse jau skambėjo trumpi telefono pyptelėjimai.

 

Labai greitai ARIELEI teko sugrįžti į realybę - pamiršti įvykius bare ir savo pasakų princą. Jau kitą dieną ADOMAS supažindino ją su restorano, kuriame dirbo vyriausiuoju virėju, savininku. Buvo sutarta, kad pirmadienį ARIELĖ restorane pradeda dirbti padavėja. Negana to, merginos dar laukė teisės studijos universitete. ARIELĖ purkštavo ir prieštaravo. Ji tikėjosi bent savaitę pailsėti ir pašėlioti klubuose, bet brolis net į kalbas apie tai nesileido, todėl įsižeidusi mergina nusprendė pirmai progai pasitaikius išsikraustyti iš brolio buto ir apsigyventi atskirai.

 

IEVA galvojo kaip čia paprasčiau gavus ŽILVINO telefono numerį.
- Bet ką aš jam paskambinus pasakysiu, - balsu svarstė mergina. - MAJAI visai galvoje susisuko, kaip maža mergaitė keršys RĖJUI.
Taip jai bemąstant suskambo mobilus telefonas, IEVA nustebusi pažvelgė į nepažįstamą numerį ir po kelių akimirkų atsiliepė:
- Klausau...
- Laba diena, ar su IEVA kalbu?
- Taip, tai aš...
- Čia ŽILVINAS, MAJOS buvusio vaikino RĖJAUS draugas. Ar pameni mane?
- Taip, prisimenu, žinoma, malonu, kad paskambinai, - dar labiau nustebo IEVA.
- Gal nuskambės keistai, bet man gėda dėl savo draugo ir norėčiau aplankyti MAJĄ. Gal galėtum pasakyti kurioje ligoninėje ir kur tiksliai galėčiau ją rasti?
- O taip, žinoma, tuoj pažiūrėsiu kur esu užsirašiusi, - IEVA negalėjo atsidžiaugti netikėtu jos ką tik gvildentos problemos sprendimu.
Mergina netrukus radusi ligoninės pavadinimą, adresą bei palatą, padiktavo ŽILVINUI.

 

ŽILVINAS ilgai nedelsdamas nuėjo ruoštis - nusiskuto kelių dienų barzdą, išsimaudė, pasikvepino, o širdis daužėsi lyg moksleivio, besiruošiančio į pirmąjį pasimatymą.
Viduje siautėjo jausmai - gėda dėl draugo poelgio, kaltės jausmas, kad nespėjo tą naktį MAJOS sustabdyti ir dar nepažintos šiltos emocijos.
Tvarkingai apsirengęs bei susišukavęs, pasičiupo visą raktų gniužulą ir išskubėjo pro duris.
ŽILVINAS labai norėjo pamatyti MAJĄ, pažvelgti jai į akis ir įsitikinti ar bundantys jausmai yra tikri.

 

Nors lauke ir vyravo žvarbus oras, lietus pylė kaip iš kibiro ir siautė vakarų vėjas, bet ŽILVINUI tai buvo nė motais. Jo mintys buvo okupuotos visai kitais dalykais. Sulaukęs taksi ir sėdėdamas automobilyje bei riedėdamas ligoninės link, ŽILVINAS vis mąstė, ką pasakys MAJAI.
Atvykus į ligoninę, pakilus liftu į aukštą, kur gulėjo MAJA ŽILVINAS, kiek drebančiomis rankomis pravėrė jos palatos duris. MAJA lyg ir ilgesingu žvilgsniu sekė, kas vyksta lauke: kaip vėjas žaidžia su lapais, kaip dangus verkia, ir nė nepastebėjo, kaip ŽILVINAS stovėjo tarpduryje.
ŽILVINAS nenorėjo nutraukti jos įdėmaus ir mąslaus žvilgsnio, todėl įėjęs vidun tik gėrėjosi ja, kai tuo metu netikėtai suskambėjęs ŽILVINO telefonas patraukė MAJOS dėmesį.
- O, ŽILVINAI, nepamačiau, kad ir tu čia,- nusijuokė MAJA.
- A, na taip. Tu taip įdėmiai sekei, kas vyksta anapus lango, tad nenorėjau trukdyti,- kiek svyruojančiu balsu ŽILVINAS tarė.
- Nesitikėjau, kad taip greit užsuksi. Rodos, nesenai kalbėjau su IEVA, kuri minėjo, kad turėsiu svečią. Ačiū, kad suradai laiko ir aplankei mane,- pažvelgus šiltu žvilgsniu į ŽILVINĄ MAJA nusišypsojo ir jų akių žvilgsniai susidūrė.

 

Susitikus MAJOS ir ŽILVINO žvilgsniui, mergina pajuto kaltę, kad yra nenuoširdi, šio mielo bei žavaus vaikino atžvilgiu, norėdama judviejų draugyste atkeršyti RĖJUI.
Tuo tarpu ŽILVINAS dar aiškiau suprato, kad jaučia striprią simpatiją šiai vargšei merginai.

 

- Nagi, ar neprieisi arčiau? Taip ir stovėsi kaip įbestas? Štai, sėsk. Šalia lovos yra kėdė. – tarė MAJA švelniu balso tembru.
Vaikinas greitai įsitaisė šalia simpatijos lovos ir jau norėjo pradėti pokalbį, bet MAJA užbėgo jam už akių:
- Daktarai sako, kad nieko rimto man nenutiko ir greitai galėsiu jau išeiti iš ligoninės.
- Labai džiugios naujienos! O taip pat, labai smagu tave matyti geros nuotaikos, nepaisant to, kas įvyko....
Ir kai ŽILVINAS norėjo tęsti savo mintį toliau, tačiau MAJA jį greitai pertraukė, kad nenori bent šiam momentui prisiminti, kas nutiko.
- Atleisk, aš nė nepagalvojau…
- Viskas gerai. Kai mane išleis, viliuosi, kad kur nors mane nusivesi nuotaikai praskaidrinti, o iki tol tikiuosi, kad dar bent kartelį mane aplankysi,- tai ištarusi mergina linksmai sukikeno ir nusišypsojo ŽILVINUI.

 

- Žinoma, būtinai kur nors nueisime, - ŽILVINAS nesitikėjo tokio MAJOS draugiškumo ir iniciatyvumo.
- Labai džiaugiuosi, kad užsukai, - MAJA mėgino užsidėti laimingos merginos kaukę. - Čia taip nyku, jaučiuosi labai vieniša. Pakolkas sunku įsitaisyti patogiai, kad galėčiau bent paskaityti.
- Laukiu, kada galėsi iš čia išeiti, o dabar kaip įmanydamas neleisiu tau liūdėti, - plačiai nusišypsojo vaikinas. - Noriu tau, MAJA, prisipažinti, aš tavimi jau seniai žaviuosi. Visada pavydėjau RĖJUI tavęs, bet niekada to neparodžiau, man buvo net nedrąsu sau prisipažinti.
- Taip, ŽILVINAI, aš seniai pastebėjau, kad tu žiūri į mane kiek kitaip, nei į kitas moteris. Man malonu buvo tavo išskirtinis dėmesys, tačiau pats supranti... - MAJA nutilo ir nuleido akis.
- Gaila, kad ne aš pirmas tave užkalbinau tada tave klube, o RĖJUS. Tikrai nieko panašaus nebūtų nutikę, - atgailavo ŽILVINAS.
- Na, matyt taip buvo lemta, - nusišypsojo MAJA ir kaip galėdama slėpė begalinį skausmą viduje. - Dabar mums suteiktas šansas išmėginti laimę. Tik iš anksto noriu atsiprašyti, kad man truputėlį reikės laiko kol susivoksiu savyje.
- Viskas gerai, gražuole, tiek laiko pralaukiau ir dar palūkėsiu, - ŽILVINAS švelniai paglostė MAJOS ranką.

 

MAJAI ir ŽILVINUI besišnekučiuojant palatos tarpduryje pasirodo ADELĖ. Ji pastebi šalia dukters lovos sėdintį jaunuolį ir ketina tyliai pasišalinti, bet išgirdę šlamesį abu pakelia galvas. ADELĖ tarsi žaibo trenkta sustingsta tarpduryje. Vaikinas toks panašus į tą... ROBERTĄ... Moteriai prieš akis ima plaukti tos siaubingos nakties vaizdai. Šūvis... Kraujas ant prabangaus persiško kilimo... Ir tarytum akmuo sustingęs vyro DOVYDO veidas.

Bet ADELĖ greitai susitvardo ir suglumusiems MAJAI ir ŽILVINUI sumurmėjusi kelis nerišlius atsiprašymo žodžius, tekina pasileidžia ligoninės koridoriumi. Šalia kavos automato pamato DOVYDĄ su garuojančio gėrimo puodeliu rankoje.
-Brangusis, aš ką tik mačiau ROBERTO vaiduoklį. - pabalusiomis lūpomis kužda ADELĖ vyrui.
-Kokį vaiduoklį? Ką čia nusišneki? - pasipiktina DOVYDAS, - Gal tau galvoj negerai?
-Tikrai. MAJOS palatoje. - nepasiduoda ADELĖ.
-A, jei kalbi apie tą vaikiną, kuris užsuko aplankyti dukters, tai jis ROBERTO sūnus ir to pašlemėko RĖJAUS draugas.
-Tai ROBERTAS turėjo sūnų? Ir tu visą laiką tai žinojai? - dar lababiau išbąla ADELĖ.
-Žinojau, ir ką? Tarp kitko, jis visai šaunus jaunuolis, ko niekada negalėjau pasakyti apie jo tėvą.
-Bet juk ta naktis...
-Ką naktis?! Ką naktis?! Ko tu čia užsivedei naktis, naktis?! - pertraukė žmoną DOVYDAS, - Ta naktis kardinaliai pakeitė ir tavo, ir mano gyvenimus, ir sakyčiau visai į gerą pusę ar ne?
-Bet...
-Nenoriu girdėti jokių bet! Daugiau niekada, supratai?! Jei negali susitvarkyti su emocijomis, išvyk pailsėti kur nors į gražią vietą. Ketinu MAJĄ išsiųsti į sanatoriją greitu laiku, manau, kad ir tau neprošal būtų vykti kartu su ja. - kaip kirviu nukirto DOVYDAS ir apsisukęs nuėjo, palikdamas perbalusią žmoną stovėti viduryje koridoriaus.

DOVYDAS buvo abejingas kitų skausmui, tačiau keletui akimirkų ADELĖS stiprus nerimas praslinko ir jo vidumi, bet vyras greit nuvijo slogutį. Mintyse sau priminė, kad tos nakties įvykių liudininkų nėra, išskyrus ADELĘ, tada gali būti ramus. Tik reikia akylai stebėti žmoną, kad ši nepraskystų.
DOVYDAS prisiminė tuos laikus, kai buvo dar tik nuožmus naujokas verslo padangėje. ROBERTAS buvo jo partneris ir abu sėkmingai veržėsi į prabangų gyvenimo kelią. Deja, ROBERTAS vos nesužulgdė jų verslo pačiame įkarštyje, be to, gviešėsi sau didesnės dalies. "Jeigu ROBERTAS nebūtų tą naktį atvirai man grasinęs, gal būtų likęs gyvas... Gal..." - gurkšnodamas kavą ir žvelgdamas pro ligoninės langą į vidinį kiemą, mąstė DOVYDAS. MAJOS tėvas laukė, kol ŽILVINAS išeis iš ligoninės. Vis tik nenorėjo susidurti su juo akis į akį.

 

DOVYDAS nejučia mintimis grįžo į senus laikus. Kad ROBERTAS ne visiškai sąžiningas jis pajuto beveik iš karto, tačiau niekaip negalėjo to įrodyti. Verslas sekėsi puikiai, abu ėmė uždirbti didelius pinigus, bet ROBERTO elgesys vis labiau keitėsi. Jis vienas ėmė važinėti pas tiekėjus bei užsakovus, nuslėpdavo kai kuriuos sandorius, pasirašytas sutartis. Tądien jie turėjo pasirašyti sutartį su viena stambia įmone. Sutartu laiku atvykęs į vietą DOVYDAS ten jau rado užsakovus bei ROBERTĄ. Šis buvo labai piktas ir paskubomis slėpė kaži kokius dokumentus. Sutartis buvo sėkmingai pasirašyta ir vyrai nutarė ta proga išgerti bare. ROBERTAS pasakęs, kad turi svarbių reikalų, iš karto pasišalino.
Vėlai vakare grįždamas namo DOVYDAS savo namo kieme pamatė laukiantį ROBERTĄ. Šis buvo visiškai girtas ir įsiutęs. DOVYDAS pakvietė verslo partnerį į savo kabinetą ramiai pasikalbėti. Tačiau ramiai pasikalbėti nepavyko.
 

Į MAJOS palatą atėjo seselė ir paprašė merginą keliauti su ja atlikti reikiamų tyrimų. ŽILVINUI nieko kito nebeliko, tik atsisveikinti su MAJA ir keliauti namo.
- Iki pasimatymo MAJA, vėliau tau paskambinsiu, - ŽILVINAS švelniai pabučiavo MAJĄ į žandą ir pasuko durų link.
- Iki pasimatymo, ŽILVINAI, ačiū, kad aplankei, - nusišypsojo MAJA.
ŽILVINAS eidamas pro ligoninės vestibiulį, pajuto kažkieno įdėmų žvilgsnį. Atsisukęs, prie lango pamatė vyriškį, kuris greitai nusisuko. Visą kelią ŽILVINAS suko galvą, kur tas žmogus matytas. Neapleido mintis, kad tai buvo MAJOS tėvas. Kažkodėl pasijuto itin nejaukiai - kaltė, truputis gėdos ir keisto nerimo susipynė jaunuolio širdyje. Tačiau prieš akis išniręs MAJOS besišypsantis veidas išvaikė visus nemalonius jausmus. ŽILVINAS įkvėpė pilnus plačius gryno oro ir nusišypsojo - pagaliau atėjo ir jo laimės valanda...

 

DOVYDAS nieko nelaukęs nuskubėjo pas MAJĄ, tačiau palata buvo tuščia.
- Turbūt tyrimai, - sau po nosimi burbtelėjo DOVYDAS ir atsisėdęs ant dukters lovos išiskleidė ką tik pirktą laikraštį. Tačiau niekaip negalėjo susikaupti. ŽILVINO panašumas į tėvą buvo neįtikėtinas. Verslininkas niekaip negalėjo apsispręsti, kaip reaguoti į mylimos dukros draugystę su išdaviko sūnumi.
"Jeigu aš neleisiu draugauti, MAJA ims klausinėti, o jei nieko nesakysiu ir jų draugystė taps rimta, ADELĖ nepakels įtampos. Ką daryti..." - mintyse blaškėsi DOVYDAS.

 

RĖJUS sėdėjo vienas savo bute vienoje rankoje laikydamas butelį su alkoholiu, kitoje - cigaretę. Jo savijauta buvo tokia bloga, kad atrodė visos pasaulio nelaimės prislėgė jį vieną.
Netikėtai RĖJUS prisiminė ŽILVINO žuvusią žmoną. Tarsi strėlė gilus gėdos ir kančios jausmas perskrodė jo kūną.
- O Dieve, rodos, buvau visai pamiršęs.. ŽIVILĖ buvo nuostabi, žavinga moteris, - prisiminė vyras. Jis itin žavėjosi draugo sužadėtine.
Kartą, kuomet ŽILVINAS buvo išvykęs į komandiruotę, RĖJUS užsuko į svečius pas ŽIVILĘ. Tą vakarą juodu nevaržomai flirtavo ir džiaugėsi, galėdami niekieno netrukdomi bendrauti. RĖJUS buvo atkaklus ir pasiekė savo. Jųdviejų praleista naktis kartu, amžiams pažymėjo jų likimus. Jaunuoliai po šio nuotykio pasijautė kalti, ypač RĖJUS. Jis apgavo savo ištikimiausią draugą... ŽIVILĖ tikėjosi nutraukti sužadėtuves ir draugauti su RĖJUMI, bet jis negalėjo... Paaiškinęs, kad negali taip elgtis su draugu, jis nutraukė neilgai trukusį meilės romaną.
ŽIVILEI buvo kur kas sunkiau, ji ne kartą, dar ir po vedybų su ŽILVINU mėgino perkalbėti RĖJŲ, kol vieno netikėto susitikimo metu, jiedu stipriai susiriejo. Moteris buvo įsiutusi, tačiau neįvertinusi savo emocinės būsenos - sėdo už vairo. Tai nulėmė jos tragišką žūtį, kuri prislėgė ne tik jaunos moters šeimą, bet ir RĖJŲ.

 

Įsitaisiusi jaukioje lauko kavinukėje GINĖJA gurkšnojo stiprią kavą. Besidairydama ant gretimo staliuko pastebėjo kažkieno paliktą kelių dienų senumo laikraštį. Ji ištiesė ranką ir paėmė jį.Tingiai ir be jokio susidomėjimo vartė puslapius kai netikėtai akis užkliuvo už antraštės. Ranka, laikiusi puodelį, sudrebėjo ir rudas skystis pasiliejo ant baltutėlės staltiesės apiplikydamas merginai pirštus. GINĖJA staigiai pastatė puodelį į lėkštutę ir ėmė godžiai skaityti straipsnį, kurio antraštė skelbė - "ŽYMAUS VERSLININKO DOVYDO DUKRA PATEKO Į AVARIJĄ". Straipsnyje smulkiai buvo aprašytos avarijos aplinkybės, MAJOS savijauta ir net jos tėvo komentaras. GINĖJA suraukusi kaktą įtemptai mąstė - avarijos data ir laikas sutampa su įvykiais bare, tad nejaugi ir MAJA matė?.. Negali buti... Gal tai tik sutapimas? Privalau tai išsiaiškinti! Ji išsitraukė iš rankinės telefoną ir skubiai ėmė rinkti numerį.

 

Pro kitoje gatvės pusėje esančio restorano langą GINĖJĄ stebėjo dvi įdėmios akys. ARIELĖ jau savaitę šiame restorane dirbo padavėja. Darbas pasirodė nesudėtingas, kolektyvas draugiškas, arbatpinigiai dosnūs. Ryto metą klientų nedaug tad padavėjos šnekučiavosi stovėdamos prie baro. Žvilgterėjusi pro langą, ARIELĖ kitapus gatvės esančioje kavinėje pastebėjo tą gražią merginą iš baro ir susidomėjusi ėmė ją stebėti. Matė kaip ši paima laikraštį, tingiai jį varto, bet staiga visa pasikeičia ir susidomėjusi skaito. Tada kažkam skambina ir greitai pakilusi nuo staliuko skubiu žingsniu nueina. ARIELĖ atsiprašiusi merginų greitai išbėga iš restorano, perbėga gatvę ir pasičiupusi laikraštį grįžta atgal.

 

ADELĖ kurį laiką stebėjo tiesią it styga tolstančio vyro nugarą, o tada apsisuko ir nulinkusiais pečiais patraukė išėjimo link. Jai reikėjo įkvėpti gryno oro. Išėjusi į lauką, pamažu nužingsniavo ligoninės parko takeliu, kvėpdama gaivų žydinčių gėlių aromatą. - DOVYDAS jau pamiršo anos nakties įvykius arba tiesiog neleidžia sau apie tai galvoti. Toks jau jis, dėl šeimos gerovės gali bet ką padaryti ir neapkrauna savęs sąžinės priekaištais, o aš negaliu. Mane ta naktis prislėgė tarsi akmeninis antkapis. Pamenu kiekvieną smulkmeną. Kas naktį pabundu nuo šūvio garso. - prislėgta mąstė ADELĖ.
Tą vakarą ji laukė grįžtančio vyro. Žinojo, kad jiedu su ROBERTU turi pasirašyti svarbią sutartį. Jau buvo vėlus metas kai ji išgirdo į kiemą įsukantį automobilį ir ketino pasitikti vyrą, bet sukluso lauke pasigirdus balsams. Aiškiai girdėjo piktą ROBERTO balsą ir ramų DOVYDO dudenimą. ROBERTAS kažko reikalavo iš jos vyro, bet ji nesuprato ko, nes dėl girtumo jis kalbėjo labai neaiškiai. DOVYDAS pakvietė verslo partnerį į kabinetą. Lyg kažką bloga nujausdama ADELĖ sustingusi stovėjo laiptų aikštelėje klausydama pro storas ąžuolines kabineto duris sklindančių balsų. Ne viską suprato, bet iš pokalbio nuotrupų susidėliojo vaizdą, kad ROBERTAS nebenori tęsti verslo kartu su DOVYDU ir reikalauja nemažos sumos pinigų.
Su kiekviena minute balsai vis stiprėjo. Vyrai ne juokais ėmė vienas kitam grasinti. Staiga pasigirdo grumtynių garsai ir šūvis... Tada tyla... ADELĖ lyg viesulas pasileido laiptais ir įpuolė į vyro kabinetą. Vaizdas, kurį ji išvydo sukrėtė iki sielos gelmių. Ant grindų tįsojo ROBERTAS, o iš žaizdos krūtinėje ant naujo brangaus kilimo tekėjo kraujas. Šalia kūno su pistoletu rankoje giliai alsuodamas stovėjo DOVYDAS. ADELĖ išgąstingu žvilgsniu pažvelgė į vyrą ir susmuko apalpusi.
Atsipekėjo savo lovoje miegamajame. Virš savęs pamatė palinkusį susirūpinusio gydytojo veidą. Šalia tamsavo DOVYDO siluetas. Ji bandė kažką sakyti, bet gydytojas suleido raminamųjų ir ji užmigo. Miegojo ilgai, bet pabudusi linkstančiomis kojomis iš karto nušlepsėjo į vyro kabinetą. Jame buvo viskas taip kaip anksčiau, tik ant grindų buvo patiestas kitas, dar brangesnis kilimas.
ADELĖ bandė DOVYDO klausinėti apie tą naktį, bet jis nė į kalbas nesileido. Po kelių dienų ji laikraščiuose pamatė mirgančias antraštes apie jauno verslininko ROBERTO dingimą.

 

- ŽILVINAI, čia tu, - išsigandusiu balsu pasiteiravo GINĖJA, paskambinusi savo buvusio vaikino geriausiam draugui.
- Taip, čia aš GINĖJA. Ko tokia pasimetusi? - su smalsumo gaidele pasiteiravo ŽILVINAS.
- Tu žinai, kad MAJA ligoninėje po avarijos? - vos ne suspigo mergina.
- Taip, žinau... Mačiau ją.
- Kas nutiko? Gal ji netyčia matė RĖJŲ...
- Taip, taip, - pertraukė ŽILVINAS. - Matė, klaikiai supyko ir dėl netsabilios nervinės būklės padarė avariją.
- O Dieve, istorija pasikartojo... - sumurmėjo GINĖJA
- Kas, kas pasikartoto? Neišgirdau, - užklausė ŽILVINAS.
- Nieko... Nors tiesą sakant ne nieko, - kraujas vis dar kunkuliavo GINĖJAI po tos nakties akibrokšto bare.
- Kas ne nieko, GINĖJA, kalbėk aiškiau, aš tavęs nesuprantu, - jau nekantrumu užsidegė ŽILVINAS.
- Aš saugoju tavo draugužio, nors kokio ten draugužio - išdaviko! Paslaptį, kuri tiesiogiai susijusi su tavo šeima. Manau, RĖJUS nusipelnė bausmės, o tu - tiesos...
- GINĖJA, ką čia kalbi? Kokios paslaptys? Ką RĖJUS yra prisidirbęs dar?
- Papasakosiu tau, bet ne telefonu. Būk kantrus, manau, rytoj galėsime susitikti per pietus, jei tu būsi neužsiėmęs, - dar stipriau suintrigavo mergina savo paslaptingumu.
- Na, gerai, palauksiu iki rytojaus, bet jaučiu, kad negalėsiu ramiai miegoti, - suirzęs tarė ŽILVINAS.

 

ARIELĖ nervingai vartė laikraštį, niekaip nerasdama tos intrigos, dėl kurios taip susijaudino toji mergina iš baro. Po poros minučių intensyvios paieškos, akys užkliuvo už antraštės apie kažkokio verslininko dukters MAJOS avariją. Dar labiau nustebo pamačiusi, kad tą vakarą su broliu buvo būtent tame bare, kur žavus nepažįstamasis netikėtai ją pabučiavo.
Kelioms akimirkoms jauna mergina prisiminė tą nuostabų jausmą, o per kūną nuvilnijo maloni jausmų banga. Tačiau netrukus vėl žiūrėjo į laikraštį ir svarstė, kaip čia viskas galėtų būti susiję. Deja, jos mintyse užsimezgusį detektyvą nutraukė įėję lankytojai. Skubiai sulanksčiusi laikraštį, ARIELĖ paslėpė už baro.

 

Netikėtas GINĖJOS skambutis nutraukė saldžias ŽILVINO svajas. Širdies gilumoje vyras pajuto keistą nerimo jausmą. Klausimai vienas po kito pradėjo lįsti į jo mintis. Ką GINĖJA nori man pasakyti akis į akį? Kas per paslaptys? Ir kodėl taip maudžia širdį lyg nujausščiau kažką negero? Dar visai neseniai skraidžiau nešinas meilės sparnų, o po šito skambučio apsunkau lyg švino kas būtų pripildęs visą kūną... ŽILVINAS ilgai nedvejojęs pasuko namo. Norėjo atsigaivinti po dušu, bet eidamas link sofos stvėrė pirmą pasitaikiusią knygą galvodamas, kad ji padės prablaškyti apsunkusią galvą. Netikėtai, tarytum žemės drebėjimo metu susvyravo grindys ir ŽILVINAS vos susilaikęs atsitrenkė į knygų spintą. Lyg iš medžio iškritęs vyras dairėsi aplink nesuvokdamas kas čia įvyko. Kiek atsitokejęs vyras pasilenkė pakelti po smūgio nukritusias kelias knygas. Jo akį patraukė iš vienos knygos išlindęs rožinio voko kampelis. Nieko nelaukęs atvertė storą knygą ir į rankas paėmė gražų voką. Dailia rašysena buvo užrašyta "Mano gyvenimo meilei RĖJUI". Šie žodžiai buvo parašyti jo žuvusios žmonos ranka. Ausyse ėmė spengti, rankos drebėjo, ėmė linkti keliai...
 

Vaikinas negalėjo patikėti, kas užrašyta ant voko… šie žodžiai jam degino akis, nes jis labai mylėjo savo žmoną. ŽILVINAS nuolat manė, kad jie turėję labai stiprų ryšį.
- Man akys meluoja, jos tikrai meluoja,- įtikinėjo save vaikinas ir vis galvojo atplėšti voką ar ne.
O tuo tarpu ŽILVINUI atmintim pradėjo plaukti įvairiausi prisiminimai ir nuotykiai, kuriuos patyrė kartu su ŽIVILE. Prieš akis iškilo jų pirmojo susitikimo vaizdai: ŽILVINAS greitu žingsniu skubėjo namo, kadangi niaukėsi dangus ir rodės, kad tuoj tuoj prapliups. Jam nespėjus grįžti namo, dangus ėmė ir apsiverkė. Lijo gausiai, ir kad neperšlaptų vaikinas palindo po vieno iš pakeliui esančių laiptinės stogų. Taip bestovint jis pastebėjo merginą, kuri taip pat blaškėsi ir ieškojo prieglobščio nuo lietaus. Staiga ji atsistojo prie ŽILVINO. Jis net iš tolo pastebėjo jos gilų žvilgsnį ir grakščia figūrą... jo širdis nejučia pradėjo plakti vis greičiau ir greičiau. Taip jiedu ir stovėjo po laiptinės stogu, kokias geras penkias minutes kol ŽILVINAS pagaliau ją užkalbino. Ir nuo to pirmo vaikino užmegzto sakinio jų pažintis taip ir tęsėsi kol vieną dieną ŽIVILĖ ŽILVINUI neištarė „taip“.
- Jei tu būtum vis dar gyva, gal daug kas būtų mano gyvenime nutikę kitaip...,- toliau sau garsiai mąstė vaikinas.

 

ŽILVINAS ilgai sėdėjo žiūrėdamas į voką. Prieš akis bėgo nuostabių akimirkų vaizdai - besišypsantis žmonos veidas, kada žengė abu prie altoriaus, kupinos laimės ašarų akys, kuomet pirmą kartą jiedu išvydo savo kūdikėlį. Jos šlltą ir švelnų apkabinimą, ŽILVINAS, rodos net ir dabar juto visa savo oda.
- Ne, aš nenoriu žiūrėti kas ten parašyta. Neteršiu visų nuostabių prisiminimų. Tegul visa tai išnyksta amžiams.
ŽILVINAS nuėjo ieškoti kur galėtų sudeginti laišką, tačiau beeinant suskambo mobilus telefonas. Išvydęs, jog skambina MAJA, ŽILVINAS numetė voką ant lovos ir suskubo atsiliepti:
- Sveika, MAJA, kaip džiugu, kad paskambinai!
- Sveikas, noriu pasidžiaugti, kad po poros dienų mane išleis iš ligoninės ir galėsiu grįžti namo.
- Kaip gerai! - sušuko ŽILVINAS. - Ar galėsiu rytoj dar pas tave užsukti po darbo?
- Taip, žinoma, lauksiu tavęs. - MAJA trumpam nutilo, ŽILVINAS išgirdo, kad kažkas įėjo į palatą ir pasigirdo vyriškas balsas. - Aleisk, ŽILVINAI, kad aš taip trumpai, bet atėjo tėtis, rytoj paplepėsime.
- Taip, mieloji, man bus labai malonu vėl tave pamatyti. Iki gražuole.
- Iki, - nusijuokė MAJA.

 

Vos tik baigus pokalbį, pasigirdo įkyrus durų skambutis.
- Po galais, kas čia, - suirzo ŽILVINAS ir priėjęs prie durų pažvelgė pro akutę. Jo nuotaika dar labiau subjuro - kitapus trypčiojo RĖJUS.
- Sveikas, užeik, - nenorom pravėręs duris, pakvietė ŽILVINAS seną draugą.
- Sveikas. Nerandu sau vietos, negaliu eit į darbą, negaliu miegot, negaliu laisvai kvėpuot ir neturiu daugiau su kuo pasikalbėti, - beviltiškai išpyškino RĖJUS ir klestelėjo ant lovos, netyčia ranka prispaudęs neseniai ŽILVINO numestą žmonos voką. Pajutęs kažką kietą, paėmė į rankas ir pažvelgė į radinį.
Tuo tarpu ŽILVINAS nuėjo į virtuvę ieškoti gaivių gėrimų.
- Pats kaltas, - atsišaukė iš virtuvės ŽILVINAS.
RĖJUS apžiūrinėjo voką ir pamatė savo vardą... "Mano gyvenimo meilei RĖJUI". "Čia kas po velnių!" Rėjus mintyse nusikeikė ir pajuto kaip išpylė karštis. Greitai perlenkęs voką pusiau, susikišo į kelnių kišenę.
- Kas tau? Ko toks raudonas ir pasimetęs? - kandžiai pasiteiravo ŽILVINAS.
- Nieko, tiesiog jaučiuos lyg nesavam kailyje... - bandė kreipti temą RĖJUS.
- Kokiam dar nesavam, visą laiką RĖJAU buvai toks plevėsa ir neatsakingas. Kiek merginų liejo dėl tavęs ašaras...
- Žinau, ŽILVINAI, nebūtina badyt man faktais akis, atėjau paguodos, o ne priekaištų klausytis.
- Atleisk, bet aš tavęs nebenoriu guosti. Pavargau nuo tų istorijų. Būk vyras, susiimk vieną kartą ir tapk atsakingas, - vos tramdydamas pyktį kalbėjo ŽILVINAS.
- Gerai, jau gerai... Matau, kad esi ne ką geresnės nuotaikos nei aš. Geriau einu į barą draugų ieškot.
- Geriau savęs ieškok, o ne draugų, - išlydėdamas RĖJŲ toliau tęsė priekaištus ŽILVINAS.

 

ARIELĖ niekaip negalėjo išmesti iš galvos perskaityto straipsnio apie avariją. Nors diena pasitaikė sunki - lankytojai į restoraną vienas po kito plūdo iki vėlaus vakaro - radusi laisvą minutę ji vis grįždavo mintimis prie tos nakties bare. Būsimos teisininkės nuojauta jos neapleido, kad įvykiai bare ir avarija yra susiję ir jai labai magėjo viską išsiaiškinti.
Vakare, kartu su broliu grįždama po darbo namo, automobilyje ji sėdėjo tyli ir užsigalvojusi. Prie namų jos mintis nutraukė tarpduryje šmėstelėjęs pažįstamas siluetas. ARIELĖ pakėlė akis ir pamatė link jų artėjančią merginą.
-ADOMAI, juk tai ta pati mergina iš baro, ar ne?! Ką ji veikia mūsų name? - susijaudinusi ARIELĖ čiupo broliui už rankos.
-Taip, tai ta pati mergina ir ji čia gyvena. - ADOMAS nužvelgė į greta stovintį automobilį sėdančią GINĖJĄ.
-Šakės. Kaip manai, ar ji mane pažintų? Kažkaip nesmagu dėl viso to kas įvyko bare. - nerimavo ARIELĖ.
-Kad ir pažintų, juk tu dėl to nekalta! Tai tas mulkis... jis panaudojo prieš tave prievartą! Reikėjo jam tada daugiau įkrėsti. - piktai į automobilio vairą kumščiu smogė ADOMAS, - Nors, reikės su GINĖJA pasikalbėti. Gal net atsiprašyti. Kažkokia nesąmonė, ne kitaip!
-Aš taip ir nesupratau kas tada įvyko. Kas ta mergina? Kas tas vaikinas? Kodėl jis taip pasielgė? - atsargiai brolį kvotė ARIELĖ.
-Tas pusprotis, kuris tave pabučiavo yra šios merginos GINĖJOS draugas. Kaip supratau, tąkart bare ji buvo su kažkuo kitu ir matyt tam iš pavydo pasimaišė protas. Bet gana apie tai! Eime namo, aš mirtinai pavargęs. - ropštėsi iš automobilio ADOMAS.
Išlipusi ARIELĖ pažvelgė į tolstančius GINĖJOS automobilio žibintus. Po truputį dėlionės detalės ėmė dėliotis į savas vietas. "-Aš nebūsiu aš jei visko neišsiaiškinsiu."- eidama paskui brolį namo ryžtingai nusprendė ARIELĖ.

 

"Serialas online" turinį, vaizdinę bei kitą medžiagą draudžiama kopijuoti, naudoti ir platinti be išankstinio, rašytinio autorių sutikimo.